Byla Nr. AN2-323-1020/2018

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00836-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.8.; 16.9.8.; 16.9.11.; 21.11.10.               (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. V. (toliau – apeliantas arba S. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo, kuriuo T. T. pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 4 dalyje, 427 straipsnio 1 dalyje bei konfiskuota S. V. priklausanti transporto priemonė „Opel Meriva“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. T. T. nubaustas už tai, kad 2018 m. balandžio 4 d. 19.00 val. vairavo automobilį „Opel Meriva“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,01 promilių girtumas, ir neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonės.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu S. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje. Apelianto teigimu, automobilio konfiskavimas natūra yra neproporcingas ir yra visos prielaidos pakeisti konfiskavimą į konfiskuotino daikto (transporto priemonės) vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Apeliantas nurodo, kad automobilis „Opel Meriva“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra vienintelė jo šeimos transporto priemonė, į kurią investavo nemažai lėšų remontui. Apeliantas kritikuoja žemesnės instancijos teismo motyvus dėl T. T. vairavimo apeliantui nežinant apie jo girtumą. S. V. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad prieš sėsdamas už automobilio vairo T. T. apeliantui būtų sakęs, jog buvo vartojęs alkoholinius gėrimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie liudytų, jog apeliantas ir T. T. alkoholį vartojo kartu. Pagal suformuotą teismų praktiką, kurioje laikomasi nuomonės, kad spręsdamas klausimą, ar savininkas turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus panaudotas darant administracinį nusižengimą, teismas įvertina turto perdavimo aplinkybes. Turėjimas ar galėjimas žinoti, kad perduotas turtas gali būti panaudotas darant administracinį nusižengimą, pasireiškia neatsargumu (neapdairumu), todėl būtina nustatyti, ar turtą perduodantis asmuo turėjo pareigą bei realią galimybę žinoti, kad šis turtas galės būti panaudotas darant administracinį nusižengimą. Apeliantas skunde teigia, kad būdamas neblaivus negalėjo suvokti, jog T. T. negali vairuoti transporto priemonės ir yra neblaivus. Skunde nurodoma, kad jo finansinė situacija nėra stabili, kito naudoto automobilio paieška užtruktų ir pareikalautų papildomų investicijų. Pažymi, kad neturi galiojančių administracinių nuobaudų ir niekada nebuvo baustas administracine tvarka.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

S. V. apeliacinis skundas atmestinas.

3. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nors apeliantas S. V. nurodo, jog neginčija paskirtos administracinio poveikio priemonės – turto konfiskavimo, o nesutinka tik su jos įgyvendinimo būdu, tačiau iš skunde dėstomų argumentų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas kvestionuoja administracinio poveikio priemonės – turto konfiskavimo, paskyrimo pagrįstumą ir teisėtumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, šioje nutartyje įvertina tiek automobilio „Opel Meriva“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo pagrįstumą ir teisėtumą, tiek ir galimybę išieškoti konfiskuotino daikto vertę atitinkančią pinigų sumą.
4. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, už T. T. padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 427 straipsnio 1 dalyje, privalomai, esant konfiskuotino turto požymiams, skiriamas ir transporto priemonės konfiskavimas (ANK 427 straipsnio 3 dalis). Pagal ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punktą, konfiskuotas gali būti ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis turtas, kuris buvo administracinio nusižengimo padarymo priemonė, jei jį naudojant buvo padarytas administracinis nusižengimas, ir jei perleisdamas turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo žinojo, kad perleistas turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti.
5. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, T. T. vairavo automobilį „Opel Meriva“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris priklauso S. V., esant pastarojo prašymui. Tokią aplinkybę patvirtino tiek T. T., tiek S. V., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažinęs, kad būdamas neblaivus prašė T. T., kad šis vairuotų jam priklausančią transporto priemonę (b. l. 18). Visgi S. V. teisminio nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde teigia dėl savo neblaivumo nepastebėjęs, kad T. T. būtų tokios pat būsenos. Visgi, apygardos teismo vertinimu, nubaustojo T. T. ir automobilio savininko S. V. parodymų visetas leidžia daryti išvadą, S. V. žinojus, jog T. T., kuris vairavo jo automobilį, yra neblaivus.
6. Pažymėtina, jog tokią išvadą pirmiausia patvirtina T. T. parodymai duoti teisminio nagrinėjimo metu – pastarasis ne tik teigė, kad jis įvykio metu buvo neblaivus (tačiau ne taip stipriai kaip Skirmantas), bet ir tai, kad jiems susitikus kavinėje, jis skambino buvusiai žmonai, kad pastaroji nuvairuotų mašina. Visgi buvusi jo žmona atvykusi nesutiko vairuoti minėtos mašinos, po ko T. T. sutarė su draugu, kad pastarasis nuvairuotų mašiną, ir jis sutiko. Iki sutartos vietos mašiną būdamas neblaivus nuvairavo pats ir sutartoje vietoje laukė vairuotojo bei valgė picą (b. l. 18.). Aplinkybes, jog įvykio metu buvo atvykusi ir T. T. žmona teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir S. V.; jis taip pat nurodė, kad kažkoks vairuotojas turėjo atvažiuoti ir parvairuoti mašiną, ir jie su Tomu, to vairuotojo laukė prie picerijos (b. l. 18-19).
7. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, jog tiek T. T., tiek S. V., suvokdami, kad yra neblaivūs, ieškojo asmens, kuris pastaruosius galėtų parvežti. Kadangi abiejų asmenų parodymai apie tai, kad jie buvo prie picerijos, sutapo, darytina išvada, jog T. T. parodymai, jog jis nuvairavo automobilį iki sutartos vietos, kurioje automobilio vairavimą turėjo perimti kitas asmuo, yra patikimi. Įvertinus tai, kad tiek S. V., tiek T. T. tvirtina, jog ieškojo ne vieno asmens, kuris juos galėtų parvežti, teismui nekyla abejonių dėl to, kad abu asmenys suvokė savo ir vienas kito neblaivumo faktą, o kadangi T. T. buvo kiek blaivesnis, būtent jis – būdamas neblaivus nuvairavo automobilį iki picerijos. Taigi nėra visiškai jokio pagrindo tikėti S. V. versija, jog jis dėl savo būklės nežinojo, kad T. T., kuriam patikėjo vairuoti automobilį, yra neblaivus. Tokia versija visiškai nelogiška ir nereali, nes tokiu atveju S. V. susitikus T. T., nebūtų buvę jokio tikslo ieškoti kito vairuotojo, kuris pastaruosius turėjo parvežti, jiems nukakus iki su T. T. rastu asmeniu sutartos vietos. Taigi šioje situacijoje pagrįstai egzistuoja ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytas pagrindas konfiskuoti S. V. priklausantį automobilį.
8. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju paskirta administracinio poveikio priemonė – turto konfiskavimas, yra proporcinga padarytam administraciniams nusižengimams ir nepagrįstai nesuvaržo apelianto teisių bei laisvių. Nors skunde apeliantas nurodo, kad jis neturi galiojančių administracinių nuobaudų ir niekada nebuvo baustas administracine tvarka, šiuo metu neturi pakankamai pinigų įsigyti naują transporto priemonę, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad šiuo atveju administracinio poveikio priemonės – turto konfiskavimo, taikymas iš esmės pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus. Toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, varžančia asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti. Pažymėtina, kad automobilio savininkas turėjo ir galėjo imtis pakankamų bei efektyvių priemonių, užtikrinančių, kad jam priklausantis automobilis nebūtų panaudotas neteisėtai (jis pats ieškojo blaivaus asmens, kuris jį, neblaivų, galėtų parvežti namo), tačiau automobilį vairuoti, kad ir iki su kitu vairuotoju galimai sutarto taško, patikėjo ir sudarė sąlygas neblaiviam T. T.. T. T. padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 427 straipsnio 1 dalyje (vairavimas esant neblaiviam), vertintinas kaip vienas iš pavojingiausių administracinių nusižengimų, kuris kelia pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinis nusižengimas padarytas pakankamai intensyvaus eismo metu (19.00 val.) ir neteisėti T. T. veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei. Turint omenyje šias aplinkybes bei neįžvelgiant pagrindo išvadai, kad šiuo atveju ANK 29 straipsnio nuostatų taikymas galėtų aiškiai pažeisti proporcingumo principą, apygardos teismas daro išvadą, jog S. V. automobilis konfiskuotas ne tik tinkamai pritaikius minėtas ANK nuostatas, tačiau ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose.
9. Minėtų išvadų kontekste pažymėtina, jog apelianto prašymas pakeisti automobilio konfiskavimą į konfiskuotino turto vertės išieškojimą šioje situacijoje negali būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad konfiskuotino turto vertės išieškojimas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72 straipsnio 5 dalyje ir gali būti taikomas tik nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Atitinkamai galimybės išieškoti konfiskuotino turto vertę nei ANK 29 straipsnis, nei kiti ANK straipsniai nenumato. Pažymėtina, kad ANK nuostatos leidžia teismui taikyti BK nuostatas tik ANK nustatytais konkrečiais atvejais.
10. Pažymėtina, kad transporto priemonės, priklausančios kitam asmeniui, konfiskavimas nėra savitikslis, juo pirmiausiai siekiama neleisti šios priemonės tokiu pat būdu panaudoti ateityje, taip pat užkardyti įstatymo uždraustas pavojingas veikas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime konstatuota, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, jog kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims.
11. Apygardos teismas pabrėžia, jog apeliantas, būdamas teisėtu automobilio savininku ir perduodamas automobilį, šiuo atveju padidinto pavojaus šaltinį, privalėjo įsitikinti, kad asmuo, kuriam jis yra perduotas, yra blaivus ir turi teisę valdyti tokio tipo transporto priemones. Automobilio savininko elgesys perduodant jį vairuoti neblaiviam asmeniui negali būti pateisinamas vien ta aplinkybe, kad perleisdamas naudotis jam priklausantį turtą pats apeliantas taip pat buvo neblaivus. Pažymėtina, kad apeliantas, vartodamas alkoholį, savo veiksmais ir valia sukūrė situaciją dėl kurios privalo atsakyti.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

S. V. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                       Ernestas Rimšelis