Civilinė byla Nr. 2A-339-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00142-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.4.; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Ž. ir T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-315-262/2017 pagal ieškovų S. Ž. ir T. R. ieškinius atsakovui R. J. dėl skolos, palūkanų, delspinigių priteisimo bei atsakovo priešieškinį ieškovams dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis, trečiasis asmuo restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė ,,Molesta“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. R. 2015-01-20 kreipėsi į Vilniaus apygardos tesimą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-5), prašydamas priteisti iš atsakovo R. J. 236 677,48 Eur skolą, 52 288,02 Eur palūkanų, 2 556 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. 2-3738-640/2015).   
2. Atsakovas R. J. 2015-02-23 pateikė priešieškinį (t. 1, b. l. 25-29) ir prašė pripažinti nesudarytomis 2011-05-16 paskolos sutartis Nr. 2011-1 ir 2011-2, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovas S. Ž. 2015-08-18 kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu (prijungtos bylos b. l. 2-6), prašydamas priteisti iš atsakovo R. J. 130 097,31 Eur skolą, 33 254,42 Eur palūkanų, 1 404 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. 2-666-755/2015).     
4. Atsakovas R. J. 2015-09-17 pateikė priešieškinį (prijungtos bylos b. l. 26-28), kuriame prašė pripažinti nesudarytomis 2011-05-16 paskolos sutartis Nr. 2011-3 ir 2011-4, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2015-09-25 nutartimi (t. 1, b. l. 134-135) minėtos civilinės bylos sujungtos – Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-666-755/2015 prijungta prie Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-3738-640/2015, byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.  
6. Ieškovas T. R. ieškinyje nurodė, kad 2011-05-16 sudarytomis paskolos sutartimis Nr. 2011-1 ir 2011-2 jis iš viso paskolino atsakovui 236 677,48 Eur. Dalis šios sumos buvo perduota grynaisiais pinigais, kita dalis pagal 2011-05-16 trišalį susitarimą Nr. 20110216-1 (toliau – ir trišalis susitarimas), sudarytą tarp T. R., R. J. ir RUAB „Molesta“. Teigia, kad nors paskolos grąžinimo terminas jau suėjo, atsakovas jos nėra grąžinęs, palūkanų už naudojimąsi paskola taip pat nemoka.
7. Ieškovas S. Ž. savo ieškinyje nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kad 2011-05-16 paskolos sutartimis Nr. 2011-3 ir 2011-4 atsakovui paskolino 130 097,31 Eur. Paskola buvo suteikta grynaisiais pinigais, atsakovas sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė ir skolos iki numatyto termino negrąžino. Todėl prašo iš atsakovo priteisti šią skolą, sutartyse numatytas palūkanas bei delspinigius.
8. Atsakovas savo priešieškiniuose nurodė, kad nors minėtos paskolos sutartys ir buvo pasirašytos, tačiau faktiškai jose nurodytos sumos jam nebuvo perduotos. Dėl to paskolos sutartys pripažintinos nesudarytomis (CK 6.875 str. 3 d.).

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2017-06-30 sprendimu (t. 3, b. l. 97-100) ieškovų S. Ž. ir T. R. ieškinius atmetė, o atsakovo R. J. priešieškinius patenkino visiškai ir pripažino nesudarytomis 2011-05-16 paskolos sutartis Nr. 2011-1, 2011-2, 2011-3, 2011-4, priteisė atsakovui lygiomis dalimis iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas – iš kiekvieno jų po 1 343,50 Eur.   
10. Teismas nurodė, kad ieškovas T. R. savo reikalavimus grindžia 2016-05-16 paskolos sutartimis Nr. 2011-1 ir 2011-2 ir trišaliu susitarimu Nr. 20110216-1, sudarytu jo paties, atsakovo R. J. bei RUAB „Molesta“, o ieškovas S. Ž. – 2016-05-16 paskolos sutartimis Nr.  2011-3 ir 2011-4, visos šios paskolos sutartys, nors ir skirtingų ieškovų sudarytos, buvo pasirašytos tą pačią dieną, jų numeracija yra nuosekli, sąlygos identiškos. Kaip nurodė šalys, paskolos sutartys buvo sudarinėjamos siekiant pagerinti RUAB ,,Molesta“ finansinę situaciją (t. y. įmonės akcininkai skolino pinigus vieni kitiems ir pačiai bendrovei). Tai leido teismui pripažinti tarpusavyje derinamus veiksmus ir visas sutartis bei jų sudarymo aplinkybes iš esmės vertinti vienodai.  
11. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sutarčių 2 bei 5 punktų nuostatos, kad paskolos gavėjas pinigus gavo, šiuo konkrečiu atveju neįrodo pinigų perdavimo ir gavimo fakto. Tiek ieškovai, tiek atsakovas yra didelę patirtį turintys verslininkai, kelių įmonių akcininkai, kuriems keliami didesni teisinio išprusimo (įskaitant teisės normų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą bei operacijas su grynaisiais pinigais, žinojimą), atsakingumo bei rūpestingumo reikalavimai. Todėl jie turėjo suprasti, kad atliekant operacijas su didelėmis pinigų sumomis yra būtina užtikrinti tai, kad tokios operacijos atsispindėtų tam tikruose buhalteriniuose dokumentuose (įskaitant įmonės apskaitą, kiek tai susiję su RUAB „Molesta“, tiek kituose, pvz. kvituose, išrašuose iš sąskaitų ir kt.). Pažymėjo, kad byloje nėra kvitų, išrašų iš sąskaitų ir kitų dokumentų, iš kurių matytųsi, jog ieškovai iš tiesų perdavė, o atsakovas gavo paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas.
12. Teismas pažymėjo, kad ieškovų iniciatyva apklaustas liudytojas V. U. nurodė, jog nematė, kokius veiksmus atliko T. R. ir R. J., t. y. negalėjo patvirtinti grynųjų pinigų perdavimo fakto. Liudytojo G. V. parodymus, kad jo akivaizdoje sutartyse nurodyti pinigai buvo perduoti atsakovui, teismas laikė nepatikimais, nes jis yra UAB „Inžinera“, kuri yra UAB „Molesta“ dukterinė bendrovė, akcininkas ir todėl gali turėti suinteresuotumą šios bylos baigtimi.  
13. Teismas pasisakė ir dėl trišalio susitarimo, sudarytas ieškovo T. R., atsakovo ir RUAB „Molesta“, reikšmės. Teismo vertinimu, minėtas susitarimas nėra tinkamas įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo faktą, nes Vilniaus apygardos teismo 2017-02-15 sprendimu, priimtu byloje Nr. 2-552-653/2017, jis jau yra pripažintas negaliojančiu. Be to, aplinkybę, kad trišalis susitarimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių (pinigai nebuvo perduoti), patvirtino ir liudytoja apklausta RUAB ,,Molesta“ buhalterė O. P., kuri paaiškino, jog šis susitarimas nebuvo įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą, o pinigai, remiantis juo, nebuvo pervesti.  
14. Vertindamas ieškovo S. Ž. pateiktas turto deklaracijas, kuriomis taip pat įrodinėjamas pinigų perdavimo faktas, teismas nustatė, kad deklaracija už 2010 m. nėra aktuali, nes ginčijami sandoriai įvyko 2011 m. Taip pat nustatė, kad pirmą kartą paskolinta suma nurodyta deklaracijoje už 2014 m., kuri užpildyta 2015-04-29 ir įvardijama kaip pirminė. Daugiau nei po metų, t. y. 2016-06-01, ieškovas papildė 2011 m. deklaraciją, įtraukdamas į ją duomenis apie atsakovui suteiktą paskolą. Teismas sprendė, kad esant tokioms aplinkybėms nurodyti duomenys negali būti vertinami kaip patikimi, juolab kad ieškovas S. Ž., užimdamas svarbias pareigas (Molėtų rajono savivaldybės meras), negalėjo nežinoti, jog jis gautą ir paskolintą didelę pinigų sumą turėjo deklaruoti pildydamas deklaraciją už 2011 metus, t. y. 2012, o ne 2015 metais.   
15. Pirmosios instancijos teismas aktualiomis, vertinant sutarčių sudarymo aplinkybes, pripažino ir paskolos sutarčių 9 punktų nuostatas, pagal atsakovas R. J. sutiko įkeisti jam nuosavybės teise priklausančias UAB „Lietuvos melioracija“ akcijas. Šios sąlygos nebuvo vykdomos, atsakovas akcijų neįkeitė, o ieškovai to nereikalavo. Paskolos sutartyse yra nurodytos didelės pinigų sumos, todėl bet koks apdairiai ir rūpestingai besielgdamas asmuo, teismo vertinimu, turėtų siekti, kad dideles pinigų pasiskolinantis asmuo pateiktų ir tam tikrus užtikrinimo būdus.
16. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių bei liudytojų paaiškinimus, paradė išvadą, kad labiau tikėtina ir pagrįsta yra atsakovo pozicija, kad jis pinigų negavo, nei ieškovų pozicija, kad jie perdavė atsakovui pinigus. Kadangi pinigai pagal paskolos sutartis labiau tikėtina nebuvo perduoti, todėl atsakovui ne tik nekyla pareiga jų grąžinti, bet dėl šios priežasties tenkintinas ir jo reikalavimas pripažinti paskolos sutartis nesudarytomis (CK 6.875 str. 3 d.).

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Ieškovai S. Ž. ir T. R. apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 103-109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-06-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priešieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:    
1. Teismas nepateisinamai ilgai (daugiau nei 2 m.) nagrinėjo šią bylą. Byla nebuvo stabdoma dėl atliekamų ekspertizių ar panašių pateisinamų priežasčių, tačiau posėdžiai buvo skiriami ypač retai, pvz., pradėjus bylą nagrinėti iš esmės ir 2016 m. gruodžio mėn. posėdyje išklausius šalis bei apklausus liudytojus, kitas posėdis (kurio metu per 10 min. apklausta viena liudytoja ir pasakytos advokatų baigiamosios kalbos) paskirtas beveik po pusės metų – 2017-05-17. Sprendimas (4 lapai) rašytas dar pusantro mėnesio. 
2. Tai, kad paskolos dalykas buvo perduotas atsakovui, patvirtina byloje esantys tiesioginiai įrodymai – ginčo paskolos sutartys ir jose įtvirtintos sąlygos (2 p., 5 p.). Sutartyse aiškiai išreikšta šalių valia, paskolos perdavimo bei priėmimo faktas. Kiekviename sutarties puslapyje yra atsakovo parašas.
3. Sutarties dalyko perdavimą patvirtina ir byloje esantys netiesioginiai įrodymai. Iš byloje esančios 2016-04-19 AB DNB banko pažymos Nr. 30.180-143/2006 matyti, kad ieškovas T. R. laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2011-04-30 iš savo sąskaitos šiame banke išėmė 975 200 Lt. Ieškovas 2011 m. gegužės mėn. disponavo pakankama grynųjų pinigų suma, iš kurios 2011-05-15 perdavė 449 200 Lt (grynaisiais pinigais) ieškovui S. Ž., o 2011-05-16 – 189 620 Lt (grynaisiais pinigais) atsakovui. Be to, tai, kad ieškovo T. R. dispozicijoje buvo pakankamai lėšų paskolai suteikti, patvirtina byloje esanti jo ir jo sutuoktinės pajamų deklaracija, iš kurios matyti, jog vien per 2007 m. jie gavo daugiau nei 3 mln. Lt pajamų.
4. Į bylą pateikti ieškovo T. R. raštai (2013-09-12, 2014-12-10), kuriais jis nuosekliai reikalavo, kad atsakovas sumokėtų palūkanas už gautas sumas, paneigia atsakovo teiginius dėl neva nereikalautų palūkanų ir negauto paskolos dalyko.   
5. Ieškovo S. Ž. į bylą pateikti netiesioginiai įrodymai – 2011-05-15 paskolos sutartis, kuria T. R. jam paskolino 449 200 Lt, šeimos turto deklaracija patvirtina ginčo sandorių realumą. Be to, tai patvirtina ir byloje esantis 2011-05-31 susitarimas, pasirašytas ieškovų ir atsakovo, kuria atitinkamomis proporcijomis įsipareigojama atlyginti nuostolius UAB „Firma Lietuvos melioracija“ dėl draudimo išmokos grąžinimo, laidavusiai už RUAB „Molesta“ pagal laidavimo sutartį.
6. Aplinkybė, kad atsakovas neturėjo pakankami lėšų RUAB ,,Molesta“ paskolai suteikti ir todėl reikalingą 800 000 Lt sumą skolino iš ieškovų, patvirtina byloje esantis 2011-05-09 raštas, kuriama atsakovas nurodė, jog jis neturi reikiamos sumos.  
7. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų reikalavęs perduoti pinigus ar nutraukti sutartį. Priešieškinis buvo pareikštas praėjus daugiau nei 4 m. po sandorio sudarymo, t. y. tik tuomet, kai buvo kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo. Todėl atsakovo nurodomos aplinkybės neatitinka realybės ir tėra jo gynybinė pozicija. 
8. Paskolos davėjai ir paskolos gavėjas yra fiziniai asmenys, kurie neveda buhalterinės apskaitos ir neturi jokių kvitų ar panašių buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl, priešingai nei sprendė teismas, tokie įrodymų negali ir negalėjo būti pateikti. Ieškovai turi absoliučią teisę pasirinkti bet kurį legalų pinigų perdavimo būdą. Grynieji pinigai pas ieškovą buvo saugomi labai trumpai, tik vieną dieną, todėl toks elgesys neprieštarauja rūpestingo ir apdairaus asmens standartui.  
9. Trišaliu 2011-05-16 susitarimu ieškovas T. R. atleido RUAB „Molesta“ nuo prievolės dalies jam vykdymo, o naujasis skolininkas atsakovas R. J., tapęs 627 580 Lt savininku, įgijo prievolę šią sumą grąžinti T. R. paskolos sutartyse nustatyta tvarka ir terminu.  Būtent šios sumos dalį RUAB „Molesta“ pervedė atsakovui bankiniais mokėjimais. Šie faktai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aptariamas susitarimas neįrodo pinigų perdavimo.  
10. Teismas padarė hipotetinę prielaidą, kad G. V., kaip UAB „Inžinerius“ akcininkui, yra naudingas vienoks ar kitoks šios bylos rezultatas. Liudytojos O. P. parodymų interpretavimas ne tik neatitinka tikrovės, bet ir yra teisiškai ydingas. Viena vertus, ne liudininkė, bet teismas sprendžia ar sandoris sukelia teisines pasekmes. Kita vertus ši liudytoja kategoriškai nurodė, jog būtent remiantis trišaliu 2011-05-16 susitarimu pervedė pinigus atsakovui. 
11. Ieškovo S. Ž. pateiktos deklaracijos yra tik išvestinis įrodymas apie paskolų suteikimą. Klaidų deklaracijose taisymas yra įstatymuose reglamentuotas, teisėtas veiksmas, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami atsakovo naudai. 
12. Atsakovas niekada nepranešė ieškovams, kad neįformino akcijų įkeitimo, todėl ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad įkeitimo sandoris yra užbaigtas. Be to, paskolų grąžinimas buvo užtikrintas ne tik akcijų įkeitimu, bet ir netesybomis.

18. Atsakovas R. J. atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 121-128) prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:        
1. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad paskolos sutartyse atsakovas patvirtino, kad gavo paskolos dalyką. Sutarčių 5 punktas tik patvirtina, kad paskolų davėjai perdavė paskolos dalyką paskolos gavėjo nuosavybėn, tačiau tai nėra paskolos gavėjo patvirtinimas, jog jis jį gavo. Nesant užfiksuoto paskolos dalyko gavimo nuosavybėn fakto, būtent ieškovai turi įrodyti pinigų perdavimo faktą. 
2. Sutarčių 9 punktas nebuvo įgyvendintas (neįkeistas turtas), o ieškovai per visą laikotarpį nuo sutarčių pasirašymo taip ir nepareiškė pretenzijų dėl to. Tokie ieškovų veiksmai leidžia manyti, kad paskolos dalykas atsakovui nebuvo perduotas.   
3. Aplinkybė, kad nebuvo atliktas nė vienas mokėjimas, gali būti aiškinama tik taip, kad paskolos sutartys nebuvo sudarytos, nes paskolos dalykas taip ir nebuvo perduotas. Ieškovai teikia akivaizdžiai neteisingus byloje esančių įrodymų vertinimus, teigdami, kad atsakovas nė karto nenurodė, jog negavo paskolos dalyko. Priešingai, atsakovo 2013-02-30, 2015-01-16 atsakymai į ieškovo T. R. pretenzijas patvirtina, kad jis to niekada nepripažino.
4. Paskolos sutarties su ieškovu S. Ž. terminas baigėsi 2013-11-16, tačiau jis per visą šį laikotarpį iki pat ieškinio pareiškimo nėra pateikęs nė vienos pretenzijos ar reikalavimo. Reikalavimai grąžinti skolą prasidėjo tik tuomet, kuomet kilo ginčai tarp RUAB „Molesta“ akcininkų. 
5. Paskolos sutartys buvo sudarytos siekiant išsaugoti RUAB ,,Molesta“ veiklą. Tuo metu baigėsi kredito sutartis su banku, o jos terminą bankas sutiko pratęsti tik su sąlyga, kad bendrovės akcininkai laiduos savo turtu. Ieškovai nebuvo suinteresuoti išsaugoti bendrovės, siekė jos bankroto, todėl nenorėjo laiduoti. Ieškovai už savo laidavimą / teigiamą balsavimą valdyboje pareikalavo iš atsakovo, kad jis pasirašytų paskolos sutartis, realiai jų nevykdant. Bet tuo atveju, jeigu ieškovai turės atsakyti už įmonės neįvykdytas prievoles bankui, tuomet jie pareikalaus iš atsakovo grąžinti jam „paskolintus“ pinigus. Atsakovas, siekdamas išsaugoti įmonę, neturėjo kito pasirinkimo, todėl sutiko pasirašyti šias sutartis, nors realiai paskolos dalykas jam nebuvo perduotas.
6. Minėtos ginčo sutarčių sudarymo aplinkybės patvirtina, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas. Todėl visiškai nepagrįsti ir nelogiški ieškovų teiginiai, kad atsakovas turėjo reikalauti, kad pinigai jam būtų perduoti arba reikalauti, kad sutartys būtų nutrauktos.   
7. Trišaliu susitarimu buvo susitarta tik dėl paskolos dalyko pagal ieškovo T. R. ir atsakovo pasirašytas sutartis perdavimo. Šiuo atveju buvo pasirašytos atskiros paskolos sutartys, neatleidžiant RUAB „Molesta“ nuo paskolos grąžinimo. Įmonė neįvykdė prievolės ieškovui T. R. jo nurodytu būdu, todėl įmonės prievolė nepasibaigė novacijos būdu, o atsakovui nebuvo perduotas paskolos dalykas pagal sutartis, todėl jos pripažintinos nesudarytomis.
8. Ieškovų nurodomas RUAB „Molesta“ banko sąskaitos išrašas nepatvirtina fakto, kad atsakovui buvo pervestas paskolos dalykas pagal trišalį susitarimą, nes mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad pinigai atsakovui pervedami pagal paskolos sutartį tarp RUAB „Molesta“ ir atsakovo. Aplinkybę, jog trišalis susitarimas niekada nebuvo apskaitomas įmonės buhalterinėje apskaitoje ir kad įmonė atsakovui 2012 m. pervedė pinigus visai kito sandorio pagrindu, patvirtino ir liudytoja O. P..  
9. Tai, kad trišalis susitarimas nebuvo įvykdytas ir paskolos sutarčių dalykas atsakovui nebuvo perduotas nei ieškovo T. R., nei RUAB „Molesta“, patvirtina įmonės bankroto administratoriaus pozicija restruktūrizavimo byloje, kurioje jis ginčija ieškovo T. R. kreditorinį reikalavimą ir teikia buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie pagrindžia, kad įmonė jam negrąžino paskolos.
10. Teismas pagrįstai nevertino liudytojo G. V. parodymų, argumentuodamas jo suinteresuotumu. Tarp atsakovo ir liudytojo G. V. yra kilęs ne vienas teisminis ginčas (Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama c. b. Nr. e2-3481-656/2017). Be to, šio liudytojo parodymai prieštarauja ieškovo S. Ž. nurodytoms paskolos dalyko perdavimo aplinkybėms, kad perdavimo metu daugiau nedalyvavo niekas, tik jis ir atsakovas.   
11. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo S. Ž. ir jo sutuoktinės deklaracijos už 2014 m. neįrodo pinigų perdavimo fakto, nes ši paskola deklaruota tik 2015 m.
12. DNB banko2016-04-19 pažyma, ieškovo T. R. ir jo sutuoktinės deklaracijos už 2007 m. taip pat niekaip neįrodo pinigų perdavimo fakto. Akivaizdu, kad išgryninti pinigai galėjo būti naudojami ir kitais tikslais, o ne siekiant juos kaupti 5 m. ir vėliau panaudojant paskolai suteikti. Ieškovas T. R. yra verslininkas, jis pinigus investuodavo.
13. Ieškovų nurodomas 2011-05-31 šalių susitarimas niekaip nepatvirtina pinigų perdavimo atsakovui fakto. Šis susitarimas yra negaliojantis, nes nepasirašytas vienos iš šalių – T. R..

Teisėjų kolegija  

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų prijungimo

19. Atsakovas R. J. 2015-05-22 pateikė prašymą prijunti prie bylos papildomą rašytinį įrodymą – Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-40-180/2018. Nurodė, kad paminėta nutartimi apeliacinės instancijos teismas paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-15 sprendimą, kuriuo, be kita ko, pripažintas negaliojančių šios bylos šalių sudarytas trišalis susitarimas, kuriuo vienas iš apeliantų įrodinėja pinigų pagal ginčo paskolos sutartis perdavimo faktą.
20. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija atsakovo pateiktą dokumentą atsisako priimti tuo pagrindu, kad duomenys apie Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-04 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-40-180/2018 yra LITEKO duomenų bazėje, ir teismas, kilus poreikiui, gali šia duomenų baze pasinaudoti savarankiškai ir susipažinti su kitų bylų procesiniais dokumentais (CPK 179 str. 3 d.). Be to, procesiniai dokumentai ir nėra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 str.), todėl iš šiuo aspektu jų prijungimo prie bylos medžiagos kaip naujų įrodymų klausimas nėra aktualus.

Dėl sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybių

21. Apeliantai kvestionuoja tiek teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jų reikalavimas priteisti skolą, tiek dalį, kuria paskolos sutartys, iš kurių buvo kildinamas minėtas reikalavimas, pripažintos nesudarytomis. Pirmiausiai įvertintinas teismo argumentų, kuriais ginčo sutartys pripažintos nesudarytomis, teisėtumas ir pagrįstumas, nes tik įvertinus paminėtas aplinkybes galės būti sprendžiama, ar yra pagrindo išvadai dėl atsakovo netinkamų sutartinių paskolinių prievolių vykdymo ir tokių prievolių nevykdymo pasekmių.
22. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.).
23. Teismai jau yra suformavę praktiką, kad  esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Todėl nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Taigi, kaip teisingai nurodyta skundžiame teismo sprendime, sprendžiant, ar konkrečiu atveju buvo sudaryta būtent paskolos sutartis, turi būti nustatomas pinigų (daiktų) perdavimo (neperdavimo) pagal sutartį faktas.  
24. Kasacinis teismas, koreguodamas ir plėtodamas paskolos sutartinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pateikęs išaiškinimus, kad paprastai paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartis byloje Nr. 3K-7-430/2013). 
25. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktos keturios 2011-05-16 pasirašytos sutartys, įvardijamos paskolos sutartimis: Nr. 2011-1 (toliau – Sutartis Nr. 1), Nr. 2011-2 (toliau – Sutartis Nr. 2), Nr. 2011-3 (toliau – Sutartis Nr. 3), Nr. 2011-4 (toliau – Sutartis Nr. 4) (b. t. 1, b. l. 7-8; prijungtos b. l. 8-11). Visų šių sutarčių 2 punktuose nurodyta analogiška sąlyga, kad paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjui šios sutarties 5 punkte numatytą pinigų sumą, o paskolos gavėjas ją gavo ir įsipareigoja, laikantis šios sutarties IV dalyje numatytų terminų, grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Sutarčių 5 punkte nurodyta, kad šia sutartimi paskolos davėjas patvirtina, kad perdavė, o paskolos gavėjas gavo nuosavybėn, atitinkamai, pagal Sutartį Nr. 1 – 572 040 Lt paskolą, Sutartį Nr. 2 – 245 160 Lt, pagal Sutartį Nr. 3 – 134 760 Lt, pagal Sutartį Nr. 4 – 314 440 Lt. Sutarčių 6 punktuose numatyta, kad Sutarties Nr. 1 suteikimo terminas iki 2015-05-16, Sutarties Nr. 2 iki 2013-11-16, Sutarties Nr. 3 iki 2013-11-16, Sutarties Nr. 4 iki 2015-11-16. Be to, visų sutarčių 4.4. punkte yra aptarta atsakovo pareiga mokėti paskolos davėjui 6 proc. dydžio metines palūkanas, pervedant jas kas metus į paskolos davėjo sutartyje nurodytą sąskaitą. Pagal 11 punktą tuo atveju, jei paskolos gavėjas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutarčių 6 punkte numatytas pareigas, jam skaičiuojami 0,02 proc. dydžio delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.
26. Vadinasi, ginčo sutartyse, kurias į bylą pateikė apeliantai, prašydami priteisti iš atsakovo negrąžintas paskolas, yra aptartos esminės paskolos sutarties sąlygos: pinigų perdavimas ir įsipareigojimas juos nustatytu terminu grąžinti, palūkanų ir netesybų mokėjimas (CK 6.870 str. 1 d.), t .y. visos sutartys išoriškai atitinka paskolos sutarčių turiniui keliamus reikalavimus, taip pat yra įvardintos paskolos gavėjui perduotos pinigų sumos, o 5 punkte įrašytas paskolos gavėjo patvirtinimas apie pinigų jam perdavimą.
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esant tokiai situacijai, t. y. įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių, yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-19 nutartis byloje Nr. 3K-3-37/2014). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai, atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartis byloje Nr. 3K-7-430/2013).
28. Tokiu atveju, remiantis kasacinio teismo suformuluotomis įrodinėjimo naštos tokios kategorijos bylose paskirstymo taisyklėmis, būtent atsakovui, neigiančiam pinigų perdavimo pagal sutartis faktą, tenka pareiga įrodyti, kad pinigai jam nebuvo perduoti ir kad paskolos sutartys nesudarytos, nepaisant rašytinės formos paskolos dokumento surašymo ir jo pasirašymo. Todėl nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliantų skundo argumentais, kad vien sutarčių 2, 5 punktuose išdėstytos sąlygos ir jų formuluotės nekvestionuotinai (neginčytinai) patvirtina pinigų perdavimo atsakovui faktą pagal kiekvieną iš sutarčių.
29. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad, priešingai nei sprendė bylą nagrinėjęs teismas, pinigų perdavimo atsakovui faktą patvirtina ir kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai – apeliantų banko sąskaitų išrašai, turto deklaracijos, šalių susirašinėjimai, liudytojų parodymai bei trišalis susitarimas, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad paskolos dalykas nebuvo atsakovui perduotas. Tačiau teisėjų kolegija įrodinėjimo ir įrodymų vertinimų klaidų, sprendžiant dėl sandorių (ne)sudarymo, nenustatė ir su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.  
30. Iš byloje esančių apelianto T. R. banko sąskaitų išrašų (t. 2, b. l. 103-109) iš tiesų galima spręsti, kad laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2011-04-30 jis išgrynino 975 200 Lt. Iš apelianto šeimos turto deklaracijos matyti, kad per 2007 m. gautos pajamos siekė 3 mln. Lt (t. 2, b. l. 85-99). Ir nors tokie duomenys iš esmės liudytų apie apelianto T. R. finansinį pajėgumą suteikti paskolas tretiesiems asmenims, atitinkamai, ir apie galimybę suteikti atsakovui ginčo Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytą 817 200 Lt paskolą, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto finansinis pajėgimas suteikti atitinkamo dydžio paskolas byloje ir nebuvo ginčijamas. Ginčas kilo dėl tokios aplinkybės, ar realiai jis tokią pinigų sumą pagal atsakovo ginčijamas sutartis yra jam suteikęs.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pats apeliantas T. R. deklaruoja esąs verslininkas, kelių įmonių akcininkas, pripažinti mažai tikėtinais tokie jo argumentai, kad bankų sąskaitos išrašo duomenys apie piniginių lėšų išgryninimą per daugiau nei ketverių metų laikotarpį savaime patvirtina šių pinigų panaudojimą ginčo paskoloms suteikti. Mažai tikėtina, kad profesionalus verslininkas daugiau nei ketverius metus savo žinioje turėjo tokią sumą grynųjų pinigų, kaupė ir niekur šių lėšų neinvestavo, negavo ekonominės naudos. Tokią teisėjų kolegijos išvadą suponuoja ir paties apelianto T. R. deklaruojamas pajamų gavimo būdas – iš metinių pajamų deklaracijų (t. 2, b. l. 126,138) matyti, kad didžiąją dalį jose nurodytų pajamų sudaro būtent gaunamos palūkanos už vertybinius popierius, indelius, suteiktas paskolas.
32. Taigi, iš aptartų duomenų matyti, kad nors ginčo sutarčių sudarymo metu apeliantas T. R. savo banko sąskaitose turėjo pakankamai lėšų paskolai suteikti, tačiau sutartyse nurodytos sumos išgryninimas būtent šių sandorių sudarymo momentu nėra užfiksuotas, taip pat nėra atliktas ir bankinis pavedimas paskolos gavėjui, nors toks paskolos suteikimo būdas neabejotinai būtų ne tik gerokai paprastesnis, saugesnis, bet ir ekonomiškai naudingesnis, juolab kad išgryninat didžiules pinigų sumas iš banko sąskaitų patiriami papildomi finansiniai kaštai už lėšų išgryninimą. Iš esmės panašios pozicijos sprendime laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, tik apeliantai teismo sprendimo argumentus, šiam panaudojus nepakankamai aiškias lingvistines formuluotes, netinkamai interpretuoja kaip teismo nusprendimą jiems, fiziniams asmenims, vesti buhalterinę apskaitą ar išduoti kvitus. Todėl šie skundo argumentai nėra pagrįsti, nes teismas būtent taip, kaip tvirtina apeliantai, susiklosčiusios situacijos neįvertino.
33. Šiame kontekste pažymėtina, jog iš tiesų byloje nėra įtikinamų argumentų, kodėl profesionalūs verslininkai, neabejotinai turintys ne tik verslo, bet ir tokių sandorių sudarymo patirties, atliko ne bankinį pavedimą, kuris aiškiai ir užtikrintai leistų identifikuoti tiek paskolos dalyko perdavimo momentą, tiek jo sumą bei kitas reikšmingas aplinkybes, o pasirinko grynųjų pinigų perdavimą, kaip kad tvirtina savo procesiniuose dokumentuose. Papildomų abejonių dėl paskolos dalyko perdavimo būtent tokia forma, kaip nurodo apeliantai, kelia ir jų nurodomo perdavimo būdo (grynaisiais) neatitikimas kitoms sutarčių nuostatoms (sąlygoms), reguliuojančioms paskolos dalyko grąžinimą, todėl ir šios abejones vertintinos atsakovo naudai. Ginčo sutarčių 8 punkte paskolos suma pripažįstama grąžinta paskolos davėjui nuo jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą momento, t. y. atlikus bankinį pavedimą, bet ne ją grąžinant grynaisiais pinigais. Tokia sąlyga patvirtina atsakovo atsikirtimų poziciją, kad šalys visuomet prioritetą teikė bankiniams pavedimas, o ne grynųjų pinigų operacijoms. 
34. Tokiu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien pats faktas, jog apeliantas T. R. disponavo didelės vertės turtu bei iki ginčo sandorio per ketverius metus daugiau nei 485 bankinėmis operacijomis išsigrynino atitinkamas pinigų sumas, savaime nelemia išvados, jog minėti pinigai buvo kaupiami ir vėliau perduoti atsakovui pagal ginčo sutartis. 
35. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje esanti apeliantų 2011-05-11 sudaryta paskolos sutartis patvirtina 449 200 Lt paskolos suteikimo apeliantui S. Ž. faktą, o šios paskolos dalyką apeliantas S. Ž. perdavė atsakovui kaip pagal sutartis Nr. 3 ir Nr. 4. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie duomenys taip pat nėra pakankami teismo padarytai išvadai, jog pinigai nebuvo atsakovui realiai perduoti, paneigti. Nors apeliantų sudaryta paskolos sutartis nėra nagrinėjamos bylos dalykas, ja remiamasi kaip įrodinėjimo priemone, todėl reikalinga įvertinti ir šios sutarties turinį bei reikšmę. Šios apeliantų sutarties realaus įvykdymo aspektas, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat abejotinas. Byloje nesama duomenų, išskyrusi patį sutarties tekstą, kad apeliantui S. Ž. realiai buvo perduota nurodyta toje sutartyje pinigų suma, atitinkamai, kad apeliantas galėjo tokiomis lėšomis disponuoti ir jas 2011-05-16 perskolinti atsakovui. Abejonių dėl aptariamo sandorio realumo, o tuo pačiu ir ginčo dalyko perdavimo atsakovui, kyla taip pat ir dėl to, kad ir šią paskolos sutartį (kartu su nagrinėjamoje byloje analizuojamomis sutartimis) apeliantas S. Ž. išviešino tik 2016-06-01, įtraukdamas ją į savo turto deklaraciją už 2011 m. (t. 3, b. l. 5-6). Todėl net ir sutinkant su apeliantų pozicija, kad įstatymai nedraudžia tikslinti pateiktų deklaracijų, šiuo konkrečiu atveju  toks patikslinimas buvo atliktas tik pradėjus nagrinėti byloje kilusį šalių ginčą, tuo galimai siekiant rinkti/kurti naujus duomenis, patvirtinančius būtent paskolos teisinių santykių susiklostymą tarp šalių. Taip ir iš šiuo atveju nepateikta jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl buvo reikalinga paskolą atsakovui suteikti iš esmės apelianto T. R. piniginėmis lėšomis per tarpininką, apeliantą S. Ž., pirmiausia paskolą suteikiant jam, o po kelių dienų ir atsakovui.    
36. Teisėjų kolegija negali sutikti su ir su tokiais apeliantų skundo argumentais, kad pinigų perdavimo pagal ginčo sutartis faktas pagrindžiamas šalių 2011-05-31 susitarimu (t. 2, b. l. 82). Pažymėtina, kad šis susitarimas nėra pasirašytas vienos iš jo šalių – apelianto T. R.. Be to, šis susitarimas, atsižvelgiant į jo turinį, yra susitarimas dėl šalims priklausančios bendrovės  RUAB „Molesta“ valdymo ir bendro įsipareigojimo už šios bendrovės prievoles. Minėtas susitarimas įpareigoja asmenis, prisiėmusius  konkrečias ir labai aiškiai apibrėžtas tame susitarime prievoles, jas vykdyti, tačiau niekaip negali patvirtinti paskolos dalyko perdavimo pagal visas keturias dar iki šio susitarimo sudarytas paskolos sutartis ir/ar paskolinių santykių susiklostymo tarp šalių.
37. Teisėjų kolegija taip pat įvertina šalių susirašinėjimą, vykusį po ginčo sandorių pasirašymo. Pirmiau nurodyta, kad visų sutarčių 4.4. punkte buvo nustatyta paskolos gavėjo (atsakovo) pareiga mokėsi paskolos davėjui (apeliantams) 6 proc. dydžio metines palūkanas, jas kasmet pervedant į paskolos davėjo sutartyje nurodytą sąskaitą. Apeliantų teigimu, aplinkybė, kad jie yra pasinaudoję minėtoje nuostatoje įtvirtinta teise, taip pat leidžia įsitikinti, kad faktiškai šalis siejo sutartiniai paskoliniai teisiniai santykiai. Tačiau ir šie skundo argumentai stokoja pagrįstumo.
38. Iš byloje esančių apelianto T. R. atsakovui 2013-09-12 bei 2014-12-10 siųstų pranešimų (t. 1, b. l. 30, 32) matyti, kad praėjus daugiau nei dvejiems metams po Sutarties Nr. 1 sudarymo apeliantas kreipėsi į atsakovą dėl palūkanų pagal šią sutartį sumokėjimo, o 2014-12-10 pranešimu apeliantas informavo vienašališkai sutartį nutraukiantis. Atsakovas savo 2013-11-30, 2015-01-16 atsakymuose (t. 1, b. l. 31, 33) nurodė, jog jam neaiškus tokio reikalavimo mokėti palūkanas pagrindas, prašydamas pateikti įrodymus, patvirtinančius paskolinių santykių buvimą. Visų pirma pažymėtina, kad nors sutartyse numatytas palūkanų mokėjimas kas metus, jų pagal Sutartį Nr. 1 apeliantas T. R. pareikalavo tik praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo jų sudarymo, o įrodymų, susijusių su Sutartyje Nr. 2 numatytų analogiškų teisių bei pareigų įgyvendinimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui neteikė. Byloje taip pat nėra duomenų kad tokius reikalavimus iki 2015-08-17, kuomet prieš pateikiant ieškinį išsiuntė atsakovui pranešimą apie Sutarties Nr. 4 nutraukimą bei skolos, palūkanų grąžinimo (prijungtos b. l. 12), būtų atsakovui reiškęs apeliantas S. Ž., o analogiškų reikalavimų, kildinamų iš Sutarties Nr. 3, jis nėra reiškęs. Tokioje situacijoje pritartina pirmosios instancijos teismui, kad apeliantų faktinis elgesys taip pat neliudija faktinių paskolinių teisinių santykių susiklostymo tarp šalių.
39. Pagrįstų abejonių dėl paskolinių teisinių santykių tarp šalių susiklostymo, ką skundžiamame sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kelia dar ir tokia aplinkybė, jog nebuvo siekiama realaus paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonių, nurodytų sutarčių 9 punkte, įgyvendinimo, t. y. atsakovui nuosavybės teise priklausančių 22 181 vnt. UAB firma ,,Lietuvos melioracija“ akcijų įkeitimo. Mažai tikėtina, jog apeliantai, grynaisiais pinigais paskolindami atsakovui (fiziniam asmeniui) itin didelę pinigų sumą pagal visas keturias sutartis, nebūtų kontroliavę paminėtos sutartinės prievolės įvykdymo ir ar nebūtų užsitikrinę savo turtinių interesų apsaugos, sudarius tokį susitarimą. Taigi vien teiginiai, kad apeliantai tikėjosi, jog ši sąlyga yra įvykdyta, stokoja įtikinamumo ir pagrįstumo – byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantai būtų kreipęsi į atsakovą dėl šios nuostatos įgyvendinimo ar siekę susipažinti su aktualiais jiems UAB ,,Lietuvos melioracija“ dokumentais. Sutiktina su apeliantais, kad piniginių lėšų grąžinimo užtikrinimo funkciją paskoliniuose teisiniuose santykiuose iš dalies gali atlikti ir netesybos, kurios skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti piniginę prievolę, kita vertus, vien netesybos negali garantuoti, kad skolininkai prievolę tikrai įvykdys.
40. Dėl tokių įrodinėjimo priemonių, kaip liudytojų G. V. bei O. P. paaiškinimai  įrodomosios reikšmės, pažymėtina, jog teismas sprendė, kad G. V. liudijimas mačius pinigų perdavimą atsakovui nėra patikimas, nes šis liudytojas yra trečiojo asmens RUAB ,,Molesta“ dukterinės UAB ,,Inžinera“ akcininkas bei vadovas ir todėl gali turėti suinteresuotumą bylos baigtimi. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantais, kad tokia teismo išvada yra nemotyvuota ir nėra aišku, kokia įtaką trečiojo asmens turtinėms teisėms galėtų turėti teismo sprendimas, juolab kad ginčijamos sutartys sudarytos fizinių asmenų ir nei apie vienos iš nurodytų įmonių teises ar pareigas nėra pasisakyta. Kita vertus, nėra aišku ir tai, kokiu pagrindu remiantis teismas padarė išvadą, kad liudytojas G. V. patvirtino matęs pinigų perdavimą pagal ginčo sutartis. Priešingai, šis liudytojas 2016-12-28 vykusiame teismo posėdyje, atsakydamas tiek į bylą nagrinėjusio teismo, tiek į atsakovo atstovės klausimus, nurodė, kad dalyvaudavo RUAB ,,Molesta“ akcininkų susirinkimuose, jam buvo žinoma, jog šalys ketina sudaryti ginčo paskolos sutartis, tačiau šių sutarčių sąlygos bei detalės jam nėra žinomos (garso įrašas nuo 2:28:37), jis nematė, kada ir kokiu būdu buvo perduoti pinigai pagal minėtas sutartis (garso įrašas nuo 2:34:32).  
41. Be to, savo apeliaciniame skunde apeliantai netinkamai interpretuoja 2017-05-17 teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos O. P., kuri ginčo sandorių metu buvo RUAB ,,Molesta“ vyr. buhaltere, paaiškinimus ir nurodo informaciją, kurios byloje nėra. Priešingai nei tvirtinama skunde, liudytoja, susipažinusi su byloje esančiu trišaliu susitarimu, paaiškino, kad šio susitarimo nėra mačiusi, yra mačiusi tik ginčo paskolos sutartis (garso įrašas nuo 38:39). Taip pat ši liudytoja nurodė, kad susitarimas nebuvo įtrauktas į įmonės apskaitą (39:12). Todėl apeliantų skundo argumentai, susiję su netinkamu liudytojų paaiškinimų tyrimu bei įvertinimu, atmetami.
42. Apeliantas T. R. dalies pinigų perdavimo pagal Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 (t. y. 627 580 Lt sumos) faktą, be kita ko, byloje įrodinėjo ir minėtu 2011-05-16 trišaliu susitarimu, sudarytu tarp jo, atsakovo ir trečiojo asmens restruktūrizuojamos  UAB ,,Molesta“ (t. 1, b. l. 9). Šiame susitarime nurodyta, kad jo šalys sutinka, jog 627 580 Lt, T. R. paskolinti RUAB ,,Molesta“, būtų perduoti R. J. pagal sutartį Nr. 2011-1, sudarytą tarp R. J. ir T. R.; R. J. ir UAB „Molesta“ sutinka pasirašyti paskolos sutartį. Apelianto teigimu, šia sutartimi jo skolininkė RAUB ,,Molesta“ pakeista nauju skolininku – atsakovu R. J..   
43. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-552-653/2017 pagal ieškovių RUAB „Molesta“ ir UAB „Vesa ir partneriai“ ieškinius atsakovams T. R., R. J. dėl sandorių nuginčijimo, rezultatą. Joje buvo sprendžiamas ir šio trišalio susitarimo, kuriuo apeliantas įrodinėja dalies paskolos dalyko perdavimo atsakovui, galiojimo klausimas. Teismas nustatė, kad trišalis susitarimas negali būti vertinamas kaip susitarimas dėl novacijos, nes atsakovas T. R. pagal šį susitarimą neatleido ieškovės (RUAB ,,Molesta“) nuo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo, susitarus tik dėl to, kad ji paskolą turi grąžinti R. J.. Be to, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-552-653/2017 šį trišalį sandorį pripažino negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, o Lietuvos apeliacinis teismas minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą, sutikdamas su teismo išvadomis ir pažymėdamas, kad susitarime nėra įvardijamas tikslas pakeisti pradinį skolininką nauju, kai pradinis skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo, o tiesiog susitarta, kad ieškovė RUAB „Molesta“ jai T. R. paskolintus 627 580 Lt turės grąžinti R. J. pagal 2011-05-16 sutartį Nr. 2011-1 (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-40-180/2018; LITEKO duomenys). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) taip pat matyti, kad Lietuvos Aukščiausiame Teisme priimtas ir nagrinėjamas T. R. kasacinis skundas dėl teismo sprendimo dalies, kuria, be kita ko, ir minėtas susitarimas pripažintas negaliojančiu, sprendimą šioje byloje numatyta skelbti 2018-07-04 15 val. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-273-611/2018). Nors kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje bus vertinami ir aptarti teismų argumentai, tačiau net ir tuo atveju, jeigu įsiteisėjusio teismo sprendimo dalis būtų panaikinta ar kitaip modifikuota, tai savaime nelemtų vertinimo, jog trišalėje sutartyje nurodytą sumą RUAB ,,Molesta“ yra faktiškai perdavusi atsakovui kaip dalį apelianto T. R. paskolos pagal Sutartį Nr. 1.
44. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia ir išnagrinėtos bylos teismų sprendimuose įvardinta aplinkybe, kad, vykdant 2011-05-12 paskolos sutartį ir 2012-05-16 trišalį susitarimą, ieškovė RUAB „Molesta“ 2012 m. spalio mėn. (vadinasi, aiškiai ne Sutarties Nr. 1, kurioje teigiama apie visos 572 040 Lt sumos perdavimą paskolos gavėjui, pasirašymo 2011-05-16 momentu)  pervedė R. J. 509 920 Lt (147 683 Eur); 2012 m. rugpjūčio–spalio mėn. pervedė T. R. 875 035,41 Lt (253 427,77 Eur). Jeigu atitinkamos sumos iš tiesų buvo pervestos pagal trišalį susitarimą (o toks klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas), neaišku, kodėl R. J. pervesta suma neatitinka trišalėje sutartyje nurodyto dydžio. Dar daugiau, iš byloje esančio RUAB ,,Molesta“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad mokėjimai 509 920 Lt sumai atsakovui buvo atlikti kaip paskolos jam grąžinimas pagal paskolos sutartį Nr. 110512/2 (t. 1, b. l. 148), t .y. pagal 2011-05-12 sutartį, kuria atsakovas trečiajam asmeniui RUAB ,,Molesta“ suteikė 627 580 Lt paskolą (t. 1, b. l. 122-123).   
45. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikdami teismui paaiškinimus apeliantai, siekdami pagrįsti paskolos sutarčių sudarymo su atsakovu poreikį, tvirtino kad ginčo sutarčių sudarymą šiuo konkrečiu atveju lėmė sudėtinga trečiojo asmens RUAB ,,Molesta“ finansinė padėtis, o pagrindinis įmonės kreditorius AB DNB bankas sutiko pratęsti kredito liniją tik su sąlyga, jog įmonės akcininkai užtikrins 1 600 000 Lt lėšų įmonėje buvimą. Nurodė, kad akcininkai sutarė, jog kiekvienas iš jų paskolins įmonei pinigų sumą proporcingą jų valdomų akcijų kiekiui. Kadangi atsakovas reikiamos pinigų sumos neturėjo, apeliantai jas paskolino ginčo sutartimis. Tačiau ir tokie teiginiai savaime negali patvirtinti  nei paskolos sutarčių dalyko perdavimo atsakovui, nei  paskolos sandorių realumo, nes patys apeliantai neginčijo fakto, kad sutartyse įvardijamos sumos RUAB ,,Molesta“ nebuvo perduotos(2016-12-28 posėdžio garso įrašas nuo 53:31), taip pat neįrodinėjo, kad paskolintas lėšas atsakovas panaudojo kitiems tikslams ar reikmėms.  
46. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas  sutarčių sudarymo aplinkybės aiškina kiek kitaip, ir tiek priešieškiniuose, tiek teikdamas paaiškinimus teismui tvirtino jog tarp jo ir akcininkų kilo nesutarimai, jie nebuvo suinteresuoti trečiojo asmens veiklos tęstinumu, todėl nesutiko laiduoti savo turtu už tinkamą prievolių įvykdymą AB DNB bankui mainais į kredito sutarties pratęsimą. Teigia, kad visgi kompromisas buvo pasiektas, apeliantai sutiko laiduoti, bet su sąlyga, jog bus pasirašytos ginčo sutartys kaip garantija, jog tuo atveju, jei įmonė nesugebės vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir išieškojimas bus nukreiptas į apeliantų turtą, pastarieji tokiu atveju galės reikalauti iš atsakovo minėtų sumų.  
47. Iš byloje esančių 2011-05-13 susitarimų Nr.1 ir Nr. 2 su AB DNB banku (t. 1, b. l. 124-126, t. 3, b. l. 24-26) matyti, kad šalys įsipareigojo atidėti suteiktų ar būsimų paskolų grąžinimo terminus trečiajam asmeniui RUAB ,,Molesta“ ir nereikalauti iš bendrovės jų grąžinti bei mokėti palūkanų iki visiškai bus įvykdyti bendrovės įsipareigojimai bankui (1 p.). Be to, šiuose susitarimuose nurodyta, kad jų pasirašymo metu T. R. įmonei yra suteikęs 972 420 Lt paskolą (c)); R. J. – 627 580 Lt (c)). Nagrinėjamoje situacijoje aktualu dar ir tai, kad šie susitarimai su banku sudaryti dar iki buvo pasirašytos šioje byloje vertinamos paskolos sutartys.
48. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėję ginčą dėl trišalio bei kitų trečiojo asmens ir šios bylos šalių sudarytų sandorių teisėtumo teismai jau yra pasisakę, jog tiek minėtuose susitarimuose su banku nurodytos paskolų sutartys faktiškai nebuvo sudarytos, t. y. neįrodytas pinigų perdavimo faktas, tiek pripažino negaliojančiais kitus mokėjimus, kuriais buvo neva grąžinamos suteiktos paskolos. Teismai taip pat konstatavo, kad tokiu būdu šalys siekė išvengti įsipareigojimų bankui vykdymo, t. y. susigrąžinti iš įmonės galimai suteiktas paskolas. Todėl lygiai taip pat yra tikėtina, kad panašiu metu sudarytomis ginčo sutartimis šalys nesiekė įforminti neva juo siejančių paskolinių teisnių santykių, o galimai turėjo kitų, jų nedeklaruojamų tikslų. Atitinkamos schemos buvimas ne tik konstatuota minėtuose teismų sprendimuose, bet šią aplinkybę 2016-12-28 teismo posėdžio metu patvirtino ir pats atsakovas (garso įrašas nuo 1:09:00).
49. Taigi aptarti ir kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina nei apeliantų, nei atsakovų pozicijų dėl sutarčių sudarymo ar jų pasirašymo poreikio. Vienaip ar kitaip jų pasirašymas buvo nulemtas  bendrų šalių verslo interesų, susiklosčiusių tuo momentu. Ir nors ginčo sutarčių, kaip paskolos sandorių, pasirašymo tikslai aiškiai neidentifikuojami, nes šalys savo ketinimų neatskleidžia arba juos nurodo skirtingai, pinigų perdavimo aplinkybės byloje nebuvo įrodytos, o tai reiškia, kad sandoriai, kaip paskolos sutartys, nebuvo sudaryti. Paskolos dalykas atsakovui nebuvo perduotas, šią pinigų perdavimo jam prezumpciją atsakovas paneigė, todėl sutartys dėl paskolos suteikimo pagrįstai teismo pripažintos nesudarytomis. 

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų   

50. Apeliantai taip pat nurodo ir tokius skundo argumentus, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo vilkinama, jos nagrinėjamas užtruko nepagrįstai ilgai, t. y. daugiau nei dvejus metus.   
51. Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus šiuos apeliantų skundo argumentus, pažymi, kad konkrečios bylos nagrinėjimo trukmė priklauso ne tik nuo teismo, bet ir nuo bylos šalių elgesio. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo apeliantų ieškinių priėmimo iki teismo sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei dveji metai. Tačiau, priešingai nei teigiama skunde, tam įtakos turėjo ir bylos šalių atlikti procesiniai veiksmai.
52. Byloje buvo nagrinėjami ne tik du apeliantų ieškiniai, bet ir atsakovo priešieškiniai. Šalys viso proceso metu itin aktyviai naudojosi joms suteiktomis procesinėmis teisėmis – teikė prašymus stabdyti bylą (t. 2, b. l. 5-7), papildomus rašytinius paaiškinimus (t. 2, b. l. 30-32), prašymus išreikalauti naujus įrodymus (t. 2, b. l. 70-72), sujungti bylas (t. 2, b. l. 116-118). Šios aplinkybės neabejotinai turėjo įtakos bylos nagrinėjimo trukmei, kadangi teismas, vadovaudamasis CPK nuostatomis, ne tik turėjo išspręsti nurodytų dokumentų priėmimo į bylą klausimus, suteikti šalims laiko su jais susipažinti ir pateikti savo poziciją, bet ir išspręsti juos iš esmės. Be to, bylos nagrinėjimo trukmei šiuo konkrečiu atveju turėjo ir kitos objektyvios aplinkybės – pasikeitusi teismo, nagrinėjusio šalių ginčą, sudėtis (Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2015-11-23 nutartimi ši byla paskirta nagrinėti kitai teisėjai).  
53. Tai, kad 2016-12-28 protokoline teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2017-05-17 13 val., o teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas ilgesniam, nei CPK 269 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui, nesudaro pagrindo išvadai dėl proceso vilkinimo. 2016-12-28 vykusiame teismo posėdyje, sprendžiant klausimą dėl kitos posėdžio datos, bylą nagrinėjusi teisėja nurodė, kad posėdis negalėjo būti skiriamas anksčiau dėl jos užimtumo kitose bylose (2016-12-28 teismo posėdžio garso įrašas nuo 2:55:47). Tuo tarpu teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas ilgesniam nei įstatyme numatytam terminui dėl bylą nagrinėjusios teisėjos iš anksto suplanuotų kasmetinių atostogų, t. y. dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

54. Atmetus apeliantų apeliacinį skundą, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, rengiant šį skundą, iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 str.).  
55. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui 2018-05-22 pateikė prašymą priteisti iš apeliantų 975 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos priteistinos atsakovui iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno jų po 487,50 Eur (CPK 98 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

56. Vilniaus apygardos teismo 2015-01-28 nutartimi apelianto T. R. prašymu ieškinio reikalavimams užtikrinti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas atsakovui R. J. priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o šio turto nepakankant, piniginės lėšos, kurių suma / vertė 291 521,50 Eur (t. 1, b. l. 13-14). Panevėžio apygardos teismo 2015-08-24 nutartimi apelianto S. Ž. prašymu ieškinio reikalavimams užtikrinti taip pat pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas atsakovui R. J. priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant pakankamai, pinginės lėšos, kurių suma / vertė 164 755,73 Eur (prijungtos b. t. 17-18).
57. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atmesti ieškinį, dėl šių priemonių galiojimo nepasisakė, nors tokioje situacijoje turėjo išspręsti šį klausimą savo sprendimu (CPK 150 str. 2 d.).
58. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys, įsiteisėja, vadinasi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tampa neaktualus. Tokiu atveju jos panaikintinos šia nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Priteisti iš ieškovų T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, t. y. po 487,50 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 50 centų) iš kiekvieno, apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas atsakovui R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3738-640/2015 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą už 291 521,50 Eur sumą.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-666-755/2015 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones –atsakovui R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o jo nesant ar nesant pakankamai, piniginių lėšų, kurių vertė ar suma – 164 755,73 Eur, areštą.