Civilinė byla Nr. 2S-400-657/2014

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15529-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

110.1; 121.14.; 122.2.; 122.3.; 122.4.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Sentencija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-22500-717/2013.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Kauno Tito Masiulio jaunimo mokykla kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Sentencija“ priteisti 32.259,68 Lt skolos, 14.588,49 Lt delspinigių, 6 proc. procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 16-20). Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 47.848,18 Lt sumai areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas. Nurodė, kad ieškinio suma iš esmės yra didelė, o atsakovė vengia įvykdyti prievolę, todėl yra tikimybė, kad atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų – paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti jai priklausantį turtą, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu.

II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškovės Kauno Tito Masiulio jaunimo mokyklos ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo atsakovės UAB „Sentencija“, į.k. 134230571, nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir/ar nekilnojamuosius daiktus 47.848,18 Lt sumai, uždraudžiant atsakovei jais disponuoti (perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos), tačiau paliekant teisę juos valdyti ir naudotis jais; nesant daiktų ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštavo pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti darbo užmokestį, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas (b.l. 22-23). Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra juridinis asmuo, kuris galimai neatsiskaitė su ieškove pagal nuomos sutartį. Ieškovė teigia, kadangi ginčas yra turtinio pobūdžio, o atsakovė vengia atsiskaityti su ieškove, skolos nepadengė iki šiol, todėl ieškovė turi pagrindo prašyti areštuoti atsakovės turtą 47.848,18 Lt sumai. Teismo nuomone, yra pakankama tikimybė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Teisminė gynyba negali prarasti savo veiksmingumo, o šio principo laikymąsi užtikrina laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad šalių finansinė padėtis ar pats ginčo objektas per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokie, kokie buvo prieš pradedant nagrinėti bylą. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms, teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikė pagrįstu. Siekdamas nesuvaržyti vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti, teismas sprendė, kad pirmiausiai areštuotinas atsakovės nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos, esančios pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, bendrai neviršijant prašomos areštuoti 47.848,18 Lt sumos.

III. Atskirojo skundo  ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Sentencija“ prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti iš esmės - ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (b.l. 26-30). Teigia, kad teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus skolininko finansines galimybes. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į atsakovės turtinę padėtį. Atsakovė yra juridinis asmuo, todėl prašoma priteisti suma – 47.848,18 Lt jai nelaikytina didele. Priimant skundžiamą nutartį, teismui nebuvo žinoma atsakovės turtinė padėtis, ieškovė teismui duomenų apie atsakovės finansinę padėtį nepateikė. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė vengia su ja bendradarbiauti. UAB „Sentencija“ nuo 1995 m. sėkmingai vykdo ūkinę-komercinę veiklą, turi gerą reputaciją. Bendrovė visą veiklos vykdymo laikotarpį dirba pelningai, šią aplinkybę įrodo pateikiami paskutinių dviejų metų UAB „Sentencija“ balansų duomenys. Taip pat teismas turėtų įvertinti, jog UAB „Sentencija“ skolininkai yra Kauno miesto savivaldybės kontroliuojamos įmonės ir savivaldybės biudžetinės įstaigos, kurios laikytinos patikimais skolininkais. Taigi, atsakovė turi pakankamai turto, kurio visiškai pakaktų būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Be to, nėra objektyvių aplinkybių, duodančių pagrindą manyti, jog atsakovė gali imtis veiksmų turtą paslėpti, perleisti ar kitaip sumenkintų savo turtinę padėtį. Teismas, areštavęs atsakovės pinigines lėšas, nepagrįstai nenumatė išimties ir neleido iš jų atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu ir SODRA, ir pažeidė ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.

Atsiliepimu į atsakovės UAB „Sentencija“ atskirąjį skundą ieškovė Kauno Tito Masiulio jaunimo mokykla, atstovaujama advokato Georgijaus Zavtrakovo, prašė atskirąjį skundą atmesti, pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (b.l. 40-42). Nurodė, kad atsakovė yra akivaizdžiai pažeidusi sutartinius įsipareigojimus. Šalys yra pasirašę skolų suderinimo aktą, kurio atsakovė nėra įvykdžiusi iki šiol. Jei atsakovė gali atsiskaityti su ieškove, tačiau šios pareigos nevykdo, tai vertintina kaip siekis išvengti įsipareigojimo. Tai rodo, kad atsakovė gali apsunkinti savo turtinę padėtį bylos nagrinėjimo metu ir taip bandyti išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo. Teismas yra leidęs atsakovei iš areštuotų lėšų atsiskaityti su darbuotojais, mokėti mokesčius valstybei, todėl nurodydama, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės riboja jos veiklą, atsakovė klaidina teismą. Ieškinio suma iš esmės yra didelė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas sietinas su prielaida, jog egzistuoja tam tikra grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumui. Galimų grėsmių įvertinimas priskirtas bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai, pasireiškiančiai besikreipiančio asmens nurodytų argumentų įvertinimu. Tarp CPK 145 straipsnio 1 dalyje numatytų galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo nekilnojamojo daikto bei kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštas (CPK 145 str. 1 d. 1 p. ir 3 p.). Ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kokia apimtimi, teismas nustato, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo bei kitus jų taikymui aktualius principus. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių kilęs ginčas yra turtinio pobūdžio. Teismas ieškinio reikalavimų užtikrinimui atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinio sumai – 47.848,18 Lt. Apeliantė teigia, kad ieškinio suma nesudaro pagrindo jos atžvilgiu taikyti turto areštą, kadangi tokio dydžio suma jai nėra didelė ir nėra grėsmės, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių  sprendimas gali likti neįvykdytas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantės pateikti įrodymai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo nepaneigia.

Didelė ieškinio suma padidina galimai ieškovei palankaus sprendimo neįvykdymo grėsmę, o apeliantės pateikti 2011 metų ir 2012 metų balansai bei pelno (nuostolių) ataskaitos (b.l. 32-35) neatspindi realios įmonės finansinės padėties, kuri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimo dienai (2013-11-06) galėjo būti iš esmės pasikeitusi. Apeliantės pateikti 2013-10-31 duomenys apie turimą kilnojamąjį turtą bei debitorinį įsiskolinimą (b.l. 36-37) nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip minėta, nežinomi dabartiniai atsakovės turimi kreditoriniai įsipareigojimai, todėl šiuose dokumentuose pateikiamos sumos objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė neįrodė, jog suma, kuriai jos atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, jai nėra didelė.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas vertino bylos aplinkybių visetą ir pagal savo vidinį įsitikinimą sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti prielaidą, kad, netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovei palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad atsakovė gali imtis veiksmų, apsunkinančių galimai jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymą. Byloje esantys 2012-08-17 raštas Dėl skolų grąžinimo suderinimo (b.l. 10) ir UAB „Sentencija“ įsiskolinimų už patalpų nuomą ir suteiktas paslaugas likvidavimo sutartis (b.l. 13-14) sudaro pagrindą daryti prielaidą, kad atsakovė galimai vengia skolinių įsipareigojimų ieškovei vykdymo. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja pakankamai reali grėsmė, kad atsakovė gali imtis veiksmų, kad išvengtų būsimo galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Apeliantės argumentą, kad skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo, proporcingumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą. Teismas 2013-11-06 nutartimi laikinąsias apsaugos priemones taikė ne didesnei nei ieškinio sumai – 47.848,18 Lt. Be to, skundžiamoje nutartyje teismas aiškiai nurodė, kad iš areštuotų piniginių lėšų leidžiama atsiskaityti su ieškove, mokėti darbo užmokestį, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pažymėtina ir tai, kad teismas nusprendė, kad pirmiausiai turi būti areštuojamas apeliantės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o piniginių lėšų areštas taikytinas tik tokiu atveju, jei kito turto nebūtų ar būtų nepakankamai (b.l. 22-23). Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantės teisės nebuvo apribotos daugiau nei būtina ir šalių interesų pusiausvyra nebuvo pažeista.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė, siekdama apginti savo interesus ir išvengti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kilusių pasekmių, turi galimybę pasinaudoti CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis - reikalaujamą sumą sumokėti į teismo sąskaitą, pateikti laidavimą už ieškovę patvirtinančius dokumentus ar įkeisti turimą turtą ieškovės naudai, tuomet teismas paskirtas laikinąsias apsaugos priemones gali pakeisti ar panaikinti (CPK 148 str. 3 d.), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė šiomis įstatymo numatytomis priemonėmis nesinaudojo.

Kiti atskirojo skundo argumentai jo išsprendimui neturi teisinės reikšmės.

Sutiktina su skundžiamos nutarties motyvu, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, siekiama, kad šalių finansinė padėtis ar pats ginčo objektas per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokie, kokie buvo prieš pradedant nagrinėti bylą, todėl nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės taikytos pagrįstai, su jų taikymu susijusių teisės normų pažeidimų nekonstatuota. Atskirojo skundo motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas 

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                 Žibutė Budžienė