Civilinė byla Nr. e3K-3-77-421/2017
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02303-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.4.2.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. A. ir A. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovams E. L., A. A. ir A. L. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių perkėlimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. N.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl bendraturčio pirmenybės teisės įsigyti dalį turto, valdomo bendrosios dalinės nuosavybės teise, įgyvendinimo ir gynimo.
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti 2014 m. birželio 4 d. mainų sutartį, sudarytą atsakovų, pirkimo–pardavimo sutartimi, perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas bei nustatyti, kad atsakovė E. L. pardavė, o ieškovė V. L. pirko 1/2 dalį buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-1 (toliau – ir ginčo butas), 1/2 dalį šiltnamio, 1/6 dalį kiemo statinių (tvoros), esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), už 173 000 Lt (50 104,26 Eur), priteisti iš ieškovės solidariai atsakovams A. A. ir A. L. 173 000 Lt (50 104,26 Eur).
3. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė E. L. 2002 m. lapkričio 22 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu valdė bendrosios dalinės nuosavybės teise ginčo butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-1. Šio buto naudojimosi tvarka buvo nustatyta ieškovės ir atsakovės E. L. 2011 m. balandžio 19 d. Buto naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi.
4. Ieškovė teigia, kad ji nebendravo su atsakove E. L. nuo 2014 m. gegužės mėn., o nuo 2014 m. liepos 20 d. iki 2014 m. rugpjūčio 15 d. ji atostogavo ir buvo išvykusi. 2014 m. rugsėjo pradžioje ieškovė pastebėjo, kad E. L. buto dalyje pradėjo lankytis atsakovai A. A. ir A. L., kurie gyveno Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-2. Jie pasakė ieškovei, kad išmainė savo butą į E. L. buto dalį Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-1, ir tapo šios buto dalies savininkais.
5. Ieškovė nurodė, kad po pokalbio su atsakovais A. A. ir A. L. ji suprato, jog E. L. nesilaikė taisyklės perleisti savo buto dalį šio turto bendraturtei pirmenybės teise, kad E. L., siekdama apeiti teisės aktų reikalavimus, sudarė apsimestinį mainų sandorį su A. A. ir A. L. ir taip pridengė savo buto dalies pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą 2014 m. lapkričio 10 d., kai mainų sutartis buvo perduota ieškovės advokatei.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad ieškovei ir atsakovei E. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. birželio 4 d. priklausė butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-1. 2014 m. kovo 3 d. atsakovė E. L. ir D. M. sudarė preliminariąją pastarajam priklausančio buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Preliminarioji sutartis), pagal ją E. L. sumokėjo D. M. 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir susitarė, kad pasirašys pagrindinę sutartį ne vėliau kaip 2014 m. balandžio 14 d.. Atsakovai A. A. ir A. L. įsigijo D. M. priklausiusį butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), už 173 000 Lt (50 104,26 Eur) pagal 2014 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį. 2014 m. birželio 4 d. mainų sutartimi (toliau – Mainų sutartis) atsakovai A. A. ir A. L. perdavė E. L. butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), mainais į pastarajai priklausiusią 1/2 dalį ginčo buto, 1/2 dalį šiltnamio, 1/6 dalį kitų kiemo statinių (tvoros), esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
8. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės (2014 m. gegužės 28 d. valstybinės žemės, kurioje yra ginčo butas, nuomos sutarties sudarymas, ginčo buto kadastrinių matavimų patikslinimas ir jų įregistravimas Nekilnojamojo turto registre 2014 m. gegužės 9 d., įsipareigojimų pagal Preliminariąją sutartį perėmimas) suponuoja išvadą, kad atsakovai iš anksto ruošėsi sudaryti Mainų sutartį.
9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai sudarė ne mainų, bet pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. kad atsakovai imitavo mainų teisinius santykius. Teismas sprendė, kad atsakovų susitarimas dėl to, jog A. A. ir A. L. mainų tikslais nusipirktų E. L. pageidaujamą butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neteikia pagrindo pripažinti atsakovų susitarimą neteisėtu civilinės apyvartos požiūriu.
10. Teismas nustatė, kad E. L. norėjo įsigyti butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dėl konkrečių jo savybių, reikšmingų jai asmeniškai. Įstatymas nedraudžia iš anksto susitarti dėl mainų, kurių vienas iš objektų bus įgytas ateityje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.432 straipsnio 1 dalis). Toks susitarimas nėra neatitinkantis įprastų sąžiningos civilinės apyvartos reikalavimų.
11. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog yra visos sąlygos taikyti CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą. Teisių ir pareigų pagal Mainų sutartį perkėlimas lemtų neproporcingą A. A. ir A. L. interesų pažeidimą ir sukurtų prielaidas tolesniems ginčams, nes šie atsakovai atlieka savo įsigytos ginčo buto dalies remontą. Ši aplinkybė, teismo teigimu, yra papildomas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus.
12. Teismas nurodė, kad byloje nepakanka duomenų padaryti išvadą, jog yra praleistas ieškovės teisių gynimo terminas.
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą patenkinti ieškinį: pripažino 2014 m. birželio 4 d. Mainų sutartį pirkimo–pardavimo sutartimi, perkėlė ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal 2014 m. birželio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nustatė, kad E. L. pardavė, o V. L. pirko 1/2 dalį buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-1, 1/2 dalį šiltnamio ir 1/6 dalį kiemo statinių (tvoros) už 173 000 Lt (50 104,26 Eur), priteisė solidariai iš V. L. atsakovams A. A. ir A. L. 50 104,26 Eur.
14. Kolegija papildomai nustatė, kad atsakovė E. L. pati susirado jai patinkantį butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei siekė jį įsigyti, tačiau ji nesiekė įgyti tam tikro A. A. ir A. L. individualiais požymiais pasižyminčio turto, todėl nebuvo objektyvios būtinybės sudaryti Mainų sutartį su minėtais atsakovais. Kolegija sprendė, kad atsakovė E. L. galėjo pasiekti savo tikslą persikraustyti į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir nepažeisdama ieškovės teisių, t. y. įstatymo nustatyta tvarka nusiųsdama ieškovei pasiūlymą dėl ginčo buto dalies pirkimo. Jei ieškovė būtų pasinaudojusi šiuo pasiūlymu, atsakovė E. L. būtų galėjusi nusipirkti savo norimą butą už gautus iš ieškovės pinigus.
15. Kolegija nurodė, kad bylos įrodymai patvirtina, jog Mainų sandorio esmė buvo išvengti ieškovės, kaip ginčo buto bendraturtės, pirmenybės teisės įgyvendinimo, užkertant ieškovei kelią įsigyti jai svarbaus šeimos turto dalį. Šią išvadą, kolegijos teigimu, patvirtina ir atsakovų A. A. bei A. L. pozicijos nenuoseklumas: atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įsigijo siekdami investuoti savo lėšas į turtą, bet ne įgyvendinti E. L. tikslus, tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai nurodė, kad neneigia, jog susitarimas dėl buto mainų įvyko dar iki buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo.
16. Kolegija pažymėjo, kad sandorių (Mainų sutarties, buto Rinktinės g. pirkimo–pardavimo sutarties) sudarymo operatyvumas, atsakovų paaiškinimai patvirtina, jog A. A. ir A. L. niekada nebuvo suinteresuoti pirkti butą Vilniuje, Rinktinės g., butas šioje gatvėje buvo nupirktas, siekiant įgyvendinti Mainų sutartį bei esminį atsakovų A. A. ir A. L. tikslą įsigyti ginčo buto (esančio tame pačiame name, kuriame šie atsakovai taip pat turi butą) dalį.
17. Kolegija konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą pripažinti Mainų sutartį neatitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, neteisėta ir apsimestine, kuria siekiama užmaskuoti tikrąjį atsakovės E. L. tikslą sumokėti už butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nesuteikiant galimybės ieškovei įsigyti savo šeimos turto dalį, bei A. A. ir A. L. tikslą įsigyti turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apeinant ieškovės pirmenybės teisę įsigyti šį turtą. Kolegija pripažino Mainų sutartį apsimestine, kuria siekiama pridengti kitą sandorį – nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.
18. Kolegija nurodė, kad ieškovės teisės turi būti ginamos perkeliant jai pirkėjų (A. A. ir A. L.) teises ir pareigas, įpareigojant ieškovę sumokėti nurodytiems atsakovams ginčo buto dalies kainą – 173 000 Lt (50 104,26 Eur). Nei ieškovės mokėtina suma už ginčo buto dalį, nei atsakovų A. A. ir A. L. ginčo buto dalies remonto darbų apimtis bei jų kaina nelemia išvados, kad pirkėjo teisių perkėlimas ieškovei neproporcingai pažeistų atsakovų interesus. Šioje byloje reikšminga tai, kad ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise jau priklauso ginčo buto dalis, kurios vertė, tikėtina, turėtų maždaug atitikti ginčo turto dalies vertę.
19. Kolegijos nuomone, aplinkybė, kad pirkėjo teisių perkėlimas ieškovei gali sukurti prielaidas kitiems teisminiams ginčams dėl atsakovų atliktų remonto darbų ir jų kainos atsirasti, nėra pakankama pirkėjo teisių perkėlimo negalimumui konstatuoti ir kartu pateisinti bei įteisinti akivaizdžiai neteisėtą atsakovų susitarimą dėl turto mainų, taip apeinant ieškovės teises.
20. Kolegija nurodė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog ieškovė žinojo arba galėjo ir turėjo suprasti apie ginčo buto dalies savininkų pasikeitimą iki 2014 m. liepos 27 d., kad ieškovei iki šios dienos buvo žinomos buto Vilniuje, Rinktinės g., pirkimo, atitinkamai Mainų sutarties sudarymo aplinkybės, leidžiančios įvertinti jos teisių pažeidimo buvimą. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė praleido trijų mėnesių ieškinio senaties terminą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu atsakovai A. A. ir A. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad kasatoriai yra dalies kiemo statinių (tvoros) savininkai, t. y. bendraturčiai su ieškove ir atsakove E. L.. Šalis taip pat sieja bendros namo konstrukcijos (stogas ir bendra namo siena). Atsakovai A. A., A. L. ir E. L. buvo bendraturčiai Mainų sutarties sudarymo dieną. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių aplinkybių, kuriomis kasatoriai įrodinėjo tai, kad, jei nebūtų sudaryta Mainų sutartis, pirkimo–pardavimo sutarčiai pasirašyti ieškovės informavimas taip pat nebuvo reikalingas, nes turtas perleidžiamas vienam iš bendraturčių (CK 4.82 straipsnio 1, 2 dalys, 4.15 straipsnis, 4.79 straipsnis).
21.2. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, sprendžiant ginčus dėl pirmenybės teisės pažeidimo, būtina išsiaiškinti, ar pirmenybės teisę turėjęs bendraturtis iš tiesų turėjo tikrą interesą tokia teise pasinaudoti, siekė ją realizuoti ir turėjo finansines galimybes tai padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007). Šioje byloje teismai nenustatė ir netyrė tokių esminę reikšmę turinčių aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad prieš Mainų sutarties sudarymą ieškovė norėjo įsigyti ginčo buto dalį ir informavo atsakovę apie tokį savo ketinimą. Teismai savo išvadas dėl šių aplinkybių grindė subjektyviais ieškovės paaiškinimais, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių realų ieškovės pasiūlymą įsigyti turto dalį, be to, nebuvo tiriama, ar 2014 m. birželio mėn. pradžioje ieškovė turėjo realių galimybių sumokėti atsakovei E. L. 173 000 Lt už bendro turto dalį.
21.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nurodė apie galbūt ieškovės turimą turtą – dirbtuves, tačiau byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių šio turto priklausymą V. L.. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad galbūt ieškovės buto dalies vertė turėtų maždaug atitikti ginčo turto dalies vertę. Šioje byloje šio klausimo nekėlė ir neįrodinėjo net ieškovė. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovė turi finansinių galimybių įsigyti ginčo objektą, neatsižvelgė į tai, kad pati ieškovė prašė atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, nes jos darbo užmokestis yra mažas ir ji neturi kitų nuolatinių pajamų.
21.4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartyje Nr. 3K-3-133/2013 dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios. Apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino subjektyvųjį ieškinio senaties eigos pradžios kriterijų (sužinojimą), ignoruodamas objektyvųjį kriterijų (turėjimą ir galėjimą sužinoti). Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar saugomas interesas yra pažeisti. Jei asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje, nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos. Bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą 2014 m. birželio 5 d. Ieškovė turėjo galimybę suvokti savo teisių pažeidimą daug anksčiau, nei nustatė Lietuvos apeliacinis teismas, tai patvirtina į bylą pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas ieškovės, A. A. ir A. L. pokalbis.
22. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovė E. L. prašo patenkinti kasatorių skundą, panaikinant Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą ir paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą.
23. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti šį skundą ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Kasatoriai nurodo savo skunde aplinkybes, kurios neatitinka tikrovės, t. y. tai, kad jie yra ginčo buto bendraturčiai vien dėl to, kad gyvena senojo namo priestate ir šį priestatą bei ginčo butą riboja bendra siena. Jokių kasatorių bendrosios nuosavybės teisių į ginčo butą ar jo dalį nebuvo įregistruota.
23.2. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė aplinkybes, susijusias su ieškovės interesu ir galimybe pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti ginčo buto dalį. Tai, kad ginčo buto bendraturčių dalys buvo lygios, sudaro pagrindą daryti išvadą dėl ieškovės pirmenybės teisės įgyvendinimo realumo, adekvataus siekio ja pasinaudoti, nepaisant kitų galimų ieškovės turimų turto šaltinių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ginčo buto dalių lygias proporcijas tarp jo bendraturčių, įvertindamas realias ieškovės galimybes kaip papildomą, bet ne pagrindinį pirmenybės teisės įgyvendinimo realų pagrindą.
23.3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje, vadovavosi tiek ankstesne, tiek naujausia kasacinio teismo praktika. Kasatorių minima stenograma neatitinka įrodymų leistinumo kriterijų, pateiktas garso įrašas darytas slaptai, pokalbio, įvykusio po bylos iškėlimo 2014 m. spalio mėn., metu. Šis garso įrašas yra sąmoningai sumontuotas ir akivaizdžiai pakeistas kasatorių nuožiūra.
24. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nurodyto jos apribojimo apimties
25. Kasatoriai neginčija šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jų ir atsakovės E. L. sudaryta Mainų sutartis iš tikrųjų buvo ginčo buto dalies pirkimo-pardavimo sutartis. A. L. ir A. A. nuomone, E. L. parduodant savo ginčo buto dalį, jie kaip tvoros, namo, kuriame yra ginčo butas, stogo ir sienos bendraturčiai turėjo teisę įsigyti ginčo buto dalį pirmenybės teise pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalį. Todėl šioje byloje nagrinėtinas klausimas dėl kasatorių teisės įsigyti ginčo buto dalį pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalį.
26. Pagal CK 4.39 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo.
27. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį, bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK 4.78 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis.
28. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Taigi ši norma apriboja CK 4.78 straipsnyje įtvirtintą bendraturčio teisę disponuoti jam priklausančia dalimi ir toks ribojimas negali būti išplėstas bei taikomas kitaip, negu nustatyta įstatyme.
29. Kasatorių nuomone, ieškovės teisės nebuvo pažeistos dėl to, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta tarp bendraturčių. Šios bylos duomenimis, atsakovai ir ieškovė gyveno gyvenamajame name, kuriame buvo ginčo butas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip ieškovės V. L. ir E. L. bendroji dalinė nuosavybė. Atsakovai A. L. ir A. A. buvo tvoros (kiemo statinio), esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai kartu su E. L. ir V. L.. Kasatorių teigimu, jie taip pat buvo gyvenamojo namo, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, gyveno šalia ginčo buto, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-2, ginčo butą ir jų gyvenamąsias patalpas siejo bendra siena ir stogas.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.79 straipsnyje nustatytų ribojimų taikymas negali būti išplėstas, nes ši teisė reglamentuoja tik bendraturčių teises ir pareigas. Tokio pobūdžio priklausiniai, kaip tvora ar kiemo aikštelė, kurie skirti tarnauti ne vienam, o keliems pagrindiniams daiktams, nesuponuoja nuosavybės teise vienam savininkui priklausančio pagrindinio daikto savininkui pareigos siūlyti įsigyti jo parduodamą pagrindinį daiktą kitų pagrindinių daiktų savininkams CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta pirmenybės teise. Priešingas šios normos aiškinimas reikštų įstatyme nenustatytą savininko teisių ribojimą (CK 4.39 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2010).
31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad pagal CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pagrindinio daikto savybė – galėjimas būti savarankišku teisinių santykių objektu, lemia antraeilio daikto likimą, o ne priešingai. Civilinės teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisę, nenustato daikto savininko pareigos siūlyti pirkti jo parduodamą daiktą, kuris jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, kitų šalia esančių daiktų savininkams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2010).
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad, šios bylos duomenimis atsakovai buvo antraeilio daikto (kiemo statinio – tvoros) ir pagrindinių namo, kuriame buvo ginčo butas, konstrukcijų (stogo, sienos) bendraturčiai su E. L. ir V. L.. Tačiau tik antraeilių daiktų ir pagrindinių namo (kuriame yra ginčo butas) konstrukcijų valdymas bendrosios dalinės nuosavybės teise nesudaro sąlygų vieno buto savininkui įsigyti kito gretimo buto (t. y. pagrindinio daikto kitame daikte), esančio tame gyvenamajame name, dalį. Pirmenybės teisė įsigyti dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje negali būti aiškinama plečiamai, suteikiant tokią teisę ir subjektams, kurie nėra konkretaus parduodamo pagrindinio daikto bendraturčiai, bet tik to pagrindinio daikto (buto) kaip kito pagrindinio daikto (namo) dalies bendraturčiai. Priešingas aiškinimas nepagrįstai ribotų pagrindinio daikto (buto), esančio kitame pagrindiniame daikte (gyvenamajame name), bendraturčio teisę, įtvirtintą CK 4.79 straipsnio 1 dalyje.
33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien tai, jog atsakovai A. A. ir A. L. gyveno patalpose šalia ginčo buto, dėl to bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė antraeilį daiktą (kiemo statinį - tvorą), bei pagrindines namo (kuriame yra ginčo butas) konstrukcijas (sieną, stogą), nesuteikia jiems galimybės pasinaudoti CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teise įsigyti kitiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio pagrindinio daikto dalį.
Dėl bendraturčio turtinės padėties vertinimo, kitam bendraturčiui parduodant savo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį
34. CK 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.
35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatydamas pareigą dalies, esančios bendrąja nuosavybe, savininkui, neįtvirtino, jog bendraturtis apie ketinimą parduoti savo dalį turto ne bendraturčiui turi pranešti tik tuo atveju, jeigu kiti bendraturčiai pasirengę ją pirkti ir turi tam finansines galimybes. Šių normų tikslas yra kitas – kad turtas būtų koncentruojamas ir taptų vieno savininko arba kuo mažesnio jų skaičiaus nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, kuri yra bendroji nuosavybė. Šia įstatyme įtvirtinta teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiai ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).
37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista ieškovės daiktinė teisė, įtvirtinta CK 4.79 straipsnio 1 dalyje, kuri įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl šiuo atveju ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas galėjo netinkamai įvertinti ieškovės turtinę padėtį, nėra esminė bei lemianti šios bylos baigtį. Nagrinėjamu atveju turi būti ginama prioritetinė ieškovės daiktinė teisė – pirmenybės teisė įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto dalį.
38. Kasacinio skundo argumentas, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog prieš ginčijamos sutarties sudarymą ieškovė norėjo įsigyti ginčo buto dalį ir informavo atsakovę apie tokį savo ketinimą, taip pat nepagrįstas. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtent pardavėjo pareiga pranešti apie ketinimą parduoti bendrosios nuosavybės dalį, o ne potencialaus pirkėjo, siekiančio įsigyti dalį turto, valdomo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl minėtos kasatorių aplinkybės neturi reikšmės šio ginčo rezultatui.
39. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje nurodyta, jog, sprendžiant ginčus dėl pirmenybės teisės pažeidimo, būtina išsiaiškinti, ar pirmenybės teisę turėjęs bendraturtis iš tiesų turėjo tikrą interesą tokia teise pasinaudoti, siekė ją įgyventi ir turėjo finansines galimybes tai padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007).
40. Kasatorių nurodytoje 2007 m. spalio 8 d. nutartyje Nr. 3K-7-273/2007 išaiškinta, kad, sprendžiant dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį gynimo pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, įstatyme nenustatyta įpareigojimo tikrinti bendraturčio finansinių galimybių. Be to, šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad tokiu atveju nagrinėjant bendraturčių ginčą dėl pirmenybės teisės pažeidimo nėra visiškai nereikšmingos aplinkybės dėl bendraturčio, kuriam buvo pasiūlyta pirkti daiktą pirmenybės teise, finansinės padėties.
41. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007 buvo nustatyta, kad bendraturtis, prieš parduodamas savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, pranešė kitam bendraturčiui apie ketinimą parduoti tą turto dalį įstatymo nustatyta tvarka. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė E. L. nepranešė ieškovei apie ketinimą parduoti savo buto dalį, nes siekė sudaryti apsimestinę Mainų sutartį su atsakovais A. A. ir A. L. ir taip išvengti CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatyto įpareigojimo. Dėl to atsakovų nurodytos kasacinio teismo nutarties ir šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasacinio teismo bylos Nr. 3K-7-273/2007 ratio decidendi iš dalies skiriasi, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo minėtoje byloje suformuotos praktikos (žr. šios nutarties 40 punktą), nes papildomai pasisakė ir dėl ieškovės turtinės padėties bei galimybės sumokėti kasatoriams už ginčo buto dalį.
Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo
43. Pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
44. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).
46. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad įstatymas nedraudžia sudaryti mainų sandorių, kurie gali būti ginčijami atsiradus pagrįstų abejonių dėl jų realumo (tikrumo). Tačiau protingumo kriterijaus neatitiktų vertinimas, kad asmuo, reiškiantis ieškinio reikalavimą dėl mainų sandorio pripažinimo apsimestiniu, vien tik sužinojęs apie mainų sutarties sudarymą, bet neturėdamas jokių duomenų, pagrindžiančių abejones dėl sandorio galimo neteisėtumo, turi tuoj pat reikšti ieškinį ar inicijuoti tyrimą, kurio metu būtų nustatytos visos mainų sandorio sudarymo aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015).
47. Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje visus įrodymus, susijusius su ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentu: šalių, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, susijusius su atsakovų atliekamais ginčo buto dalies remonto darbais, bei byloje esantį šalių pokalbio garso įrašą.
48. Ginčo buto dalies gyventojų pasikeitimo faktas ir atsakovų pradėti tos buto dalies remonto darbai nėra aplinkybės, kurios iš karto leistų ieškovei suprasti apie savo teisių pažeidimą. Šie faktai reiškia tik tai, kad ieškovė sužinojo apie atsakovų apsigyvenimą E. L. buto dalyje, bet ne apie tokio apsigyvenimo pagrindą (pvz., mainų, pirkimo–pardavimo, nuomos ar panaudos sutartį ar kt. teisinius pagrindus) ir jo teisėtumą.
49. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, teisingai nustatydamas ieškovės teisių pažeidimo momentą (ginčijamos sutarties sudarymo datą) bei aplinkybes, patvirtinančias, jog ieškovė suvokė, kad jos teisė pažeista vėliau nei iki 2014 m. liepos 27 d. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios šioje byloje atitinka panašių kasacinio teismo bylų praktiką (šios nutarties 46 punktas).
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių
50. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) 263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teisme. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.
51. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
52. Kasatoriai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatęs, kad ieškovei priklauso dirbtuvės, kad ieškovei priklausančio buto dalies vertė yra maždaug tokia pat kaip ir atsakovei priklausiusios buto dalies vertė, kad ieškovė turi finansinių galimybių išmokėti kompensaciją, nesant byloje tokių įrodymų.
53. Ginčijamoje sutartyje nurodyta viso ginčo buto vidutinė rinkos kaina 2014 m. (nenustatant konkrečios atsakovei E. L. priklausančios buto dalies kainos) – 581 000 Lt (168 296,23 Eur). Byloje nesant įrodymų, paneigiančių šią kainą, bei įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei E. L. priklausanti buto dalis buvo brangesnė ar pigesnė, nei ieškovei priklausanti buto dalis, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog tikėtina, kad atsakovei priklausančios buto dalies kaina yra tokia pat kaip ir ieškovei priklausančios buto dalies kaina. Kita vertus, pačioje ginčijamoje sutartyje buvo susitarta, kad mainomi atsakovei E. L. priklausantys nekilnojamojo turto objektai (buto dalis, tvoros dalis, šiltnamio dalis) yra 173 000 Lt vertės, kaip ir mainomo atsakovų A. A. ir A. L. buto Rinktinės g. vertė. Ginčijamoje sutartyje buvo nurodyta, kad mainoma be priemokų.
54. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą teigti, kad E. L. priklausančios buto dalies vertė yra apytikriai tokia pat kaip ir ieškovės buto dalies kaina. Nagrinėjamu atveju turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, kad ieškovės bei atsakovės E. L. buto valdymas buvo apsunkintas dėl to, jog turto dalis valdoma bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal Buto naudojimo tvarkos nustatymo sutartį, todėl iš esmės galima buvo daryti išvadą, kad pusės buto vertė būtų mažesnė nei 290 500 Lt (581 000 Lt / 2).
55. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo ieškovės finansinę padėtį, spręsdamas, ar perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nebus neproporcingai pažeisti atsakovų (A. A. ir A. L.) interesai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė gauna nuolatines pajamas, byloje nėra įrodymų, kad ji negalės sumokėti atsakovams kompensacijos, todėl pirkėjo teisių perkėlimas nepažeis atsakovų interesų.
56. Kaip minėta pirmiau, ieškovės turtinės padėties įvertinimo klausimas nebuvo esminis bei nulemiantis šio ginčo rezultatą, o asmens, kuriam perkeliamos pirkėjo teisės, finansinė padėtis yra papildomas kriterijus, sprendžiant dėl teisių perkėlimo. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė ieškovės turtinės padėties, nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Atsakovų A. A. ir A. L. kasacinis skundas atmestinas, paliekant galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57. Atmetus kasacinį skundą, atsakovų bylinėjimosi išlaidos, turėtos kasaciniame teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1–3 dalys, 340 straipsnio 5 dalis). Ieškovės prašymas dėl jos kasaciniame teisme turėtų 1271,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas, nes jis pateiktas 2016 m. gruodžio 14 d., t. y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės 2016 m. gruodžio 12 d. teismo posėdyje (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys, 340 straipsnio 5 dalis).
58. Kasacinis teismas turėjo 5,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasatorių skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš A. A. ir A. L. į valstybės biudžetą lygiomis dalimis, t. y. po 2,99 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Įvertinus tai, kad iš kiekvieno kasatoriaus valstybės naudai priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, šių valstybės išlaidų atlyginimas nepriteisiamas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 150 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Panaikinti laikinąją apsaugos priemonę, pritaikytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi Nr. 3P-17/2016, – draudimą V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) disponuoti, atlikti pertvarkymus ir rekonstrukcijas bei perleisti tretiesiems asmenims 1/2 dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį šiltnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/6 dalį kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-1.
Informuoti apie šios nutarties priėmimą ir paskelbimą VĮ Registrų centrą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gediminas Sagatys
Janina Stripeikienė
Donatas Šernas