Administracinė byla Nr. eA-1006-552/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15324-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.1 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:        

I.

1.       Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), 27 689,53 Eur turtinės žalos ir 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 2 dalį (b. l. 1–6).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad NŽT 2012 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 4S-90 atkūrė J. T. (J. T.) nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,9435 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,44 ha ploto Salinio ežero dalį (bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika), esančią Salų kaime, Lazdijų rajone. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. gegužės 17 d. sutartimi už 95 000 Lt (27 513,90 Eur) pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Salų k., Lazdijų r. (toliau – ir Sklypas). Minėtas NŽT sprendimas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-1684-422/2016) buvo panaikintas, o pareiškėjo sudaryta Sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojanti. Pareiškėjas buvo įpareigotas Sklypą grąžinti valstybei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1653/2014) konstatavo, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie patyrė žalą dėl valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad pagrindinė sąlyga NŽT sprendimo ir Sklypo pardavimo sandoriui panaikinti buvo tai, kad NŽT nesivadovavo Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatomis, neįvertino, kad Salinio ežeras buvo priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Pareiškėjas nurodė, kad valstybės institucijoms nepriėmus neteisėto sprendimo, pareiškėjas nebūtų sudaręs Sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir nebūtų patyręs žalos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo turtinę žalą sudaro Sklypo pirkimo kaina bei 175,63 Eur notarinio sandorio tvirtinimo išlaidos.

4.       Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 63–65). NŽT taip pat prašė byloje antruoju atsakovu įtraukti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją (toliau – ir Aplinkos ministerija).

5.       NŽT nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti Sklypo rinkos vertę sandorio sudarymo metu, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (modifikuota restitucija). Atitinkamai yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A146-1353/2014).

6.       NŽT atkreipė dėmesį, kad sandorio sudarymo metu viso vandens ūkio paskirties žemės sklypo (14,90 ha ploto) vertė buvo 25 900 Lt (7 501 Eur) (vertinimas atliktas likus vienai dienai iki Sklypo pirkimo). Proporcingai 1044/1490 dalies vidutinė rinkos vertė sandorio metu buvo 5 255,73 Eur. Pareiškėjas Sklypo vertę žinojo, tačiau dėl nenustatytų aplinkybių vandens telkinio kaina buvo dirbtinai padidinta.

7.       NŽT pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. eI-1684-422/2016 Aplinkos ministerija teismo posėdžio metu pripažino, kad Salinio ežeras privalėjo būti įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268, tačiau dėl Aplinkos ministerijos darbuotojų netinkamų funkcijų vykdymo ar padarytų klaidų, tai nebuvo atlikta.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 5 431,48 Eur turtinės žalos bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas (b. l. 100–109). Teismas taip pat priteisė pareiškėjui 256,96 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

9.       Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo tik dėl pareiškėjui atlygintinos žalos dydžio. Teismas taip pat nustatė, kad turto rinkos vertė buvo nustatyta oficialiai dieną prieš sudarant Sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (tai nurodyta pačioje sutartyje).

10.       Teismas, atsižvelgdamas į LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pateiktus išaiškinimus, darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina turtinė žala turi neviršyti turto rinkos kainos, buvusios sandorio sudarymo metu (t. y. 5 255,85 Eur). Teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistinos ir sutarties sudarymo išlaidos (175,63 Eur). Teismas, remdamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisė pareiškėjui 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Už skundo parengimą pareiškėjui teismas priteisė 155,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė dalį pareiškėjo sumokėto žyminio mokesčio (101,80 Eur).

III.

11.       Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjo naudai 27 689,53 turtinės žalos atlyginimą ir visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 113–120). Pareiškėjas 2017 m. vasario 27 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) prašymą priteisti iš atsakovo 629,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (už advokato teisines paslaugas – apeliacinio skundo parengimą) (b. l. 133).

12.       Pareiškėjas nurodo, kad jo patirtos išlaidos Sklypo įsigijimui yra laikytinos pareiškėjo realiais nuostoliais, kurie privalo būti atlyginti visa apimtimi. Pareiškėjas remiasi restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principu ir mano, kad turi teisę į visišką žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, teismo priteista suma negali būti laikoma teisingu pareiškėjo patirtos žalos atlyginimu. Teismas, pasak pareiškėjo, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos, kad dėl valstybės institucijų padarytų klaidų privatūs asmenys neturi patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pagal šio teismo praktiką, visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (Former King of Greece and Others (merits)).

13.       Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centro duomenimis, nes Nekilnojamojo turto registre fiksuojami duomenys nėra individualūs, turto vertei nustatyti reikalingos ekspertų išvados.

14.       Pareiškėjas mano, kad jam turėjo būti grąžintas 2016 m. balandžio 29 d. sumokėtas 623 Eur žyminis mokestis. Pareiškėjas nesutinka su teismo taikytu 0,16 koeficientu dėl priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (pasak pareiškėjo, teismas turėjo taikyti 0,51 koeficientą). Be to, pareiškėjas nesutinka ir su teismo pozicija, kad gautą koeficientą dėl bylos pobūdžio dar reikia mažinti 50 proc. Pareiškėjas pastebi, kad už skundo parengimą prašė priteisti 532,40 Eur, t. y. 3,5 karto mažiau negu leidžiamas maksimalus priteistinų išlaidų dydis, o tai, pasak pareiškėjo, visiškai atitinka protingumo kriterijus.

15.       Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą  (b. l. 128–131). 

16.       NŽT pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat pakartoja ir tai, kad antruoju atsakovu į bylą turėtų būti įtraukta Aplinkos ministerija. Dėl palūkanų priteisimo NŽT pažymi, kad nagrinėjamu atveju terminas įvykdyti piniginę prievolę nėra praleistas, nes teismo sprendimas dėl sprendžiamo ginčo nėra įsiteisėjęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17.       Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų ir restitucijos taikymo, atlyginimo.

18.       Pareiškėjas nurodė, kad jis 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo pardavimo sutartimi už 95 000 Lt (27 513,90 Eur) įsigijo 10,44 ha ploto Salinio ežero dalį, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės pardavėjui. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimu buvo panaikintas NŽT sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažinta negaliojančia minėta žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis ir pareiškėjas buvo įpareigotas sklypą grąžinti valstybei. Kadangi jis neteko turto dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, tai pareiškėjas prašė atlyginti jam už žemės sklypą sumokėtą sumą bei sutarties sudarymo išlaidas.

19.       Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui žemės sklypo rinkos kainą, buvusią sandorio sudarymo metu (5 255,85 Eur), sutarties sudarymo išlaidas bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

20.       Apeliantas iš esmės nesutinka su teismo nustatytu patirtos žalos dydžiu, kuris buvo paskaičiuotas pagal ginčo žemės sklypo rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo metodu sandorio sudarymo metu ir mano, kad jam turėtų būti atlyginti visi realiai patirti nuostoliai.

21.       Apeliaciniame skunde taip pat dėstomi argumentai dėl neva neteisingai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.

22.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas imasi procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais administracinio proceso principais, tarp jų rungimosi principu, reiškiančiu, kad bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės.

23.       Atsižvelgdama į tai, kad apelianto prašomas žalos atlyginimas kildinamas iš restitucijos, teisėjų kolegija pažymi, kad aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į status quo – iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal CK šeštosios knygos normas (CK 180 straipsnio 3 dalis), atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015).

24.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklosčiusių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012), taip pat į restitucijos objekto specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

25.       Nagrinėjamu atveju taikant restituciją žemės sklypas grąžintas valstybei, panaikinus administracinius aktus dėl jų neteisėtumo, t. y. dėl valstybės padarytos klaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai restitucija taikytina dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme (žr. 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Sprendžiant dėl piniginės sumos taikant restituciją, atsižvelgtina į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr. 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06, 65–66 punktus). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (2011 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, 70 punktas). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, 40 punktas; 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją,pareiškimo Nr. 35298/04, 67 punktas). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, 69 punktą), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje Pincov ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/9, 53 punktą). Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė (2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Romankevič prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 25747/07, 46–47 punktai). Šia Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota pozicija rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017.

26.       Nagrinėjamai bylai taip pat reikšmingi teisingo atlyginimo už valstybei grąžinamą turtą dydžio nustatymo principai, išdėstyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Pyrantienė prieš Lietuvą,  kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos. Teisinga pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu (sprendimo 65–67 punktai). 

27.       Tokia Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija rėmėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-55-492/2018. Teisėjų kolegija toje byloje, įvertinusi, kad atsakovų sąžiningumas nėra paneigtas, kad ginčo žemės sklypu kaip rinkos vertę turinčiu objektu buvo disponuojama ilgą laiką, atsakovai įgijo teisėtus ekonominio pobūdžio lūkesčius, kurie betarpiškai susiję su disponavimu ginčo žemės sklypais, kaip turinčiais rinkos vertę objektais, konstatavo, kad paėmus atsakovų turtą natūra ir grąžinus valstybei, jiems nustatytino atlyginimo dydis turi būti tokio turto, esančio rinkoje, vertės ekvivalentas, skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną. Toks restitucijos taikymas, nulemtas valstybės institucijų padarytų klaidų, neturi būti suprantamas kaip valstybės padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pabloginimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme (2018 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-55-492/2018).

28.       Taigi, atsižvelgiant į vėliausią EŽTT ir Lietuvos nacionalinių teismų praktiką, byloje turėjo būti nustatinėjama, kokia nusavinto turto rinkos vertė buvo 2016 m. vasario-kovo mėnesiais, kai įsiteisėjo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo sudaryta Sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, o pareiškėjas buvo įpareigotas Sklypą grąžinti valstybei.

29.       Pirmosios instancijos teismas, nustatė nusavinto turto vertę tik sandorio sudarymo metu pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ir pažymėjo, jog tokia žemės sklypo vidutinė vertė nustatyta dieną prieš sudarant sutartį masinio vertinimo metodu, todėl yra pagrįsta.

30.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad remtis vidutine žemės sklypo rinkos verte pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie pateikti žemės sklypo vidutinę rinkos vertę nustatant Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523, pagrindu, sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą tokiais kaip šis atvejais, būtų pagrindas tuomet, jei šalys atsisakytų teikti žemės sklypo vertę patvirtinančius įrodymus arba jų pateiktais žemės sklypo vertę patvirtinančiais įrodymais nebūtų pagrindo remtis taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias taisykles. Pažymėtina, kad ginčo specifika suponuoja, jog teismas turi būti aktyvus tiek siūlydamas šalims teikti įrodymus dėl žemės sklypo rinkos vertės turto grąžinimo valstybei metu, tiek ir padėdamas šalims juos rinkti (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018).

31.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai neaptarė, kodėl nelaiko pagrįsta Sklypo pirkimo pardavimo sutartyje nurodytos kainos. Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad teismas nepasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus dėl Sklypo rinkos vertės, neskyrė Sklypo vertės ekspertizės, kad pašalinti abejones realiu Sklypo rinkos vertės dydžiu, nors atsakovo atstovas teismo posėdyje pripažino egzistuojant tokias abejones, o pareiškėjo atstovė tiesiogiai nesutiko su turto verte pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, kad Sklypo vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta dieną prieš sutarties sudarymą, nėra pakankama pagrįstai išvadai dėl teisingo kompensacijos dydžio padaryti. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, taigi panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

32.       Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų aptarti ir žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, nurodytas tiek atsakovo atsiliepime, tiek matomas iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų, susijusias su pareiškėjo ir pretendento atkurti nuosavybės teises ryšiais, nes šios aplinkybės gali turėti įtakos tiek pareiškėjo pripažinimui sąžiningu turto įgijėju, tiek ir  priteistinos kompensacijos dydžiui. 

33.        Kadangi administracinė byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tai dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu,  teisėjų kolegija nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius