Baudžiamoji byla Nr. 2K-626/2006

                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                   2.1.6.2.; 2.4.2.1.; 2.4.5.; 2.6.4. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. spalio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Vytauto Piesliako, teisėjo Vytauto Masioko ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,

gynėjui advokatui V. A. Vilučiui, 

nuteistajai D. B.,

nukentėjusiajai D. P.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. ir nukentėjusiosios D. P. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažinta kalta ir nuteista laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį devyniems mėnesiams, perkvalifikavus jos nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinus jas sudedant, galutinė subendrinta bausmė D. B. paskirta laisvės apribojimas penkiolikai mėnesių įpareigojant ją be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Iš nuteistosios D. B. priteista 2000 Lt nukentėjusiajai D. P. neturtinei žalai atlyginti ir 1200 Lt teismo išlaidų.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartis, kuria nuteistosios D. B. ir nukentėjusiosios D. P. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios, prašiusios nuteistosios kasacinį skundą atmesti, o jos – tenkinti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių nuteistosios kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. B. nuteista:

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2003 m. birželio 1 d., apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, spirdama D. P. į dešinės pusės krūtinės ląstą, sulaužė nukentėjusiajai devintą šonkaulį ir taip nesunkiai sutrikdė jos sveikatą;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje nukentėjusiajam D. P. perdrėskė veidą bei kaklą, sudavė jam keletą smūgių į įvairias kūno vietas, spyrė į šoną ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistoji D. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistoji D. B. nurodo, kad teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Pasak kasatorės, ji viso bylos proceso metu davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes ir apie tai, kad D. P., jos sūnaus D. P. bei buvusio vyro A. P. tarpusavio konflikto metu ją sužalojo D. P. bei D. P.

Kasatorė pabrėžia, kad D. P. bei D. P. iškelta privataus kaltinimo byla dėl jos sveikatos sutrikdymo buvo nutraukta D. P. bei D. P. pripažinus savo kaltę ir pažadėjus nutraukti baudžiamąją bylą jai (kasatorei). Tačiau D. P. ir D. P. šio savo pažado nesilaikė.

Nuteistoji D. B. taip pat nurodo, kad D. P. 2003 m. rugpjūčio 21 d. bandė ją vėl užpulti bei pasipriešino policijos pareigūnams, už tai buvo nuteistas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 2 d. nuosprendžiu.

Kasatorė teigia, kad ji D. P. ir D. P. nemušė bei jų nesužalojo. Nuteistosios D. B. nuomone, D. P. bei D. P. galėjo susižaloti jų tarpusavio konflikto su A. P. metu. Šio fakto ikiteisminio tyrimo metu neneigė ir pati D. P., o A. P. buvo pareikštas įtarimas dėl D. P. sužalojimo. Pasak D. B., teismo medicinos ekspertizės aktai Nr. EKG 17/128/05/01, EKG 109/05/01 taip pat patvirtina tai, kad A. P., gindamas ją (D. B.), sudavė D. P. bei D. P. Teismai šių aplinkybių neįvertino. Be to, teismai neįvertino ir teismo medicinos specialistų išvadų, nepatvirtinančių D. P. šonkaulio lūžio. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad, kilus abejonių dėl D. P. šonkaulio lūžio, pirmosios instancijos teismas nutartimi paskyrė pakartotinę komisinę teismo medicinos ekspertizę ir įpareigojo D. P. nuvykti į ekspertinį skyrių Vilniuje pasidaryti naują rentgenogramą. Tačiau D. P. į minėtą ekspertinį skyrių nenuvyko ir naujos rentgenogramos nepasidarė, o vietoj paskirtos komisinės ekspertizės ekspertizę atliko bei ekspertizės aktą surašė viena ekspertė. Kasatorės nuomone, teismai tokio teismo medicinos akto negalėjo pripažinti teisėtu ir juo vadovautis.

Kasatorės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas jos bei jos liudytojų nurodytų įvykio aplinkybių nuosprendyje neįvertino, išsamiai neišnagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik lakoniškais motyvais, pagrįstais pirmosios instancijos teismo neišsamiai ištirtais įrodymais ir nepagrįstomis išvadomis. Kasatorė D. B. atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, jog nukentėjusiųjų D. P. bei D. P., liudytojos J. V. parodymai viso bylos proceso metu buvo nuoseklūs bei išsamūs, neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad D. P. savo pirminiuose pareiškimuose dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, jog ją 2003 m. birželio 1 d. sumušė buvęs vyras A. P. Kartu kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos, teismas nuosprendyje išdėstęs A. P. parodymus, jog ją (kasatorę) sumušė D. P. su D. P., šių parodymų nei patvirtino, nei paneigė. Apeliacinės instancijos teismas, šiuos A. P. parodymus pripažindamas šališkais dėl to, kad jis yra jos (kasatorės) draugas, patikėjo bei rėmėsi D. P. sugyventinės liudytojos J. V. parodymais.

Kasatorės nuomone, byloje esant tokiems prieštaringiems įrodymams, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau to nepadarė.

Nuteistoji D. B. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo argumentų bei nepateikė motyvuotų išvadų apie tai, kad: ji įvykio metu buvo sumušta ir jai padaryta daugiau kaip dvidešimt trauminių poveikių; šie sužalojimai padaryti smurtiniais veiksmais – suduodant smūgius; dėl padarytų sužalojimų ji negalėjo dirbti.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji D. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti iš nuteistosios D. B. priteisiant jai 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas jos civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš dalies ir priteisdamas iš D. B. 2000 Lt, netinkamai įvertino neturtinę žalą. Kasatorė teigia, kad dėl D. B. jai padaryto sužalojimo ji nuo 2004 metų gegužės mėnesio tapo bedarbe. Pasak kasatorės, dėl patirtos traumos – krūtinės ląstos devinto šonkaulio lūžio – ji negali dirbti pagal specialybę, t. y. stomatologe, nes jaučia nuolatinius skausmus ir negali ilgai sėdėti. Ji yra trečios grupės invalidė, santaupų, papildomų lėšų, kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturi.

Kasatorė D. P. nurodo, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita –teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis), o ji (nukentėjusioji) šias aplinkybes visiškai įrodžiusi. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad D. B. galėtų atlyginti jai 20 000 Lt neturtinę žalą, nes nuteistoji dirba, turi žemės sklypą, butą.  

            Nuteistosios D. B. kasacinis skundas tenkintinas. Nukentėjusiosios D. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

            Dėl nuteistosios D. B. kasacinio skundo argumentų apie BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymą

            1. Nuteistosios D. B. kasacinis skundas paduotas dėl, jos nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų, padarytų nagrinėjant kasatorės bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pasak nuteistosios D. B., pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai bei šališkai, t. y. neįvertino, kad ji: viso bylos proceso metu davė nuoseklius parodymus; ji pati buvo sužalota nukentėjusiųjų; nukentėjusiesiems iškelta privataus kaltinimo byla nutraukta jiems pripažinus savo kaltę bei pažadėjus nutraukti baudžiamąją bylą jai (kasatorei); nukentėjusieji galėjo susižaloti jų bei A. P. tarpusavio konflikto metu; teismo medicinos ekspertizės aktai Nr. EKG 17/28/05/01, EKG 109/05/01 patvirtina tai, kad A. P., gindamas ją, sudavė D. P. bei D. P. Kasatorės nuomone, teismai taip pat neatsižvelgė į specialistų išvadas, nepatvirtinančias D. P. šonkaulio lūžio.

2. Apeliacinės instancijos teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartyje tvirtinama, kad nuteistosios D. B. kaltė BK 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo įrodyta baudžiamojo proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teismo posėdyje: nukentėjusiųjų D. P., D. P., iš dalies A. P. parodymais, specialistų išvadomis ir kita bylos medžiaga.

2.1. Apeliacinės instancijos teismas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir nukentėjusiųjų parodymais, jog nuteistoji D. B. pati įsivėlė į jų šeimos konfliktą, jog būtent ji sužalojo abu nukentėjusiuosius – D. P. bei D. P. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatuoja, kad tokie nukentėjusiųjų parodymai „nuoseklūs, išsamūs, atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nuo pat pirmųjų apklausų 2003 metais tiek D. P., tiek ir D. P. parodė tas pačias aplinkybes, jų parodymai nesikeitė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme“.

2.2. Tuo tarpu 2003 m. birželio 1 d., 2003 m. birželio 4 d. protokoluose–pareiškimuose, liudytojo 2003 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 26 d. apklausos baudžiamojoje byloje               Nr. (duomenys neskelbtini) protokoluose, pasirašytuose D. P., tvirtinama: kad konfliktas kilo tarp nukentėjusiosios D. P. ir jos buvusio vyro A. P., o jų sūnus D. P. gynė motiną nuo tėvo; kad D. P. apsistumdė su tėvu A. P., o vėliau į konfliktą įsijungė D. B., kuri puolė D. P. bei D. P., prieš juos naudojo smurtą. Kartu minėtuose procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad A. P. nukentėjusiajai D. P. „užlaužė rankas ir labai stipriai sudavė kumščiu į pakaušį“. Taip pat jai buvo „sužalota dešinė koja ir kairės rankos dilbis. Tai sužalojo A. P.“. Nukentėjusioji prašė nubausti savo buvusį vyrą A. P. ir D. B. už jos kūno sužalojimą.

Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 28 d. posėdyje nukentėjusioji D. P. aiškino, kad ji niekada netvirtino, jog ją mušė jos vyras, t. y. A. P., kad „tyrėja suklydo, jei užrašė ne taip. Aš pasirašiau, bet buvau šoke, todėl galėjau nepastebėti, kad surašyta netiksliai“. Kartu nukentėjusioji pripažino, kad ji specialistui nurodė, jog D. P. sužalojo A. P. ir D. B. D. P. taip pat tvirtino, kad ji nemačiusi, kas jai įspyrė į šoną, nežinanti ir kas sumušė D. B.

2.3. D. P., kuriai 2003 m. birželio 12 d. buvo pranešta, kad yra pakankamai duomenų įtarti ją dėl fizinio skausmo sukėlimo D. B. ir A. P. bei dėl nežymaus jų sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalis), apklausos metu aiškino, jog konflikto metu, jai ginant savo sūnų D. P., D. B. ir A. P. jai įspyrė į įvairias kūno vietas (sėdmenis, šoną). 2003 m. birželio 12 d. apie įtarimą sukėlus fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdžius sveikatą D. B. ir A. P., t. y. padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, buvo pranešta ir D. P. Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2003 m. birželio 12 d. nutarimais D. B. bei A. P. buvo pripažinti nukentėjusiaisiais.

Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2003 m. rugsėjo 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo nustačiusi, kad 2003 m. birželio 1 d., apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme abipusio konflikto metu D. B. bei A. P. sumušė D. P. ir D. P., taip padarydami nukentėjusiesiems nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kartu šiame nutarime nurodyta, kad „bylos dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagal BPK 407 straipsnį priskiriamos privataus kaltinimo byloms, todėl tikslinga šią bylą nutraukti“. Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2003 m. spalio 14 d. nutarimu atmetė D. B. skundą dėl bylos D. P. bei D. P. nutraukimo. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad D. P. ir D. P. veikos pagal faktinius duomenis kvalifikuotos tinkamai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

2.4. Pažymėtina ir tai, kad D. B. 2003 m. birželio 2 d. protokole–pareiškime, 2003 m. birželio 12 d. liudytojo apklausos metu tvirtino, jog 2003 m. birželio 1 d., apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme kilo konfliktas tarp A. P., jo buvusios žmonos D. P. ir sūnaus D. P. D. B. išėjus į kiemą, neblaivus D. P. ją pradėjo kolioti ir mušti rankomis, spardyti kojomis, tampyti už plaukų. Prie D. P. prisijungė ir jo motina D. P., kuri taip pat kelis kartus įspyrė D. B., tampė ją už plaukų ir ragino sūnų D. B. mušti toliau. A. P. puolus ginti D. B., D. P. bei D. P. buvo sumuštas ir jis.

A. P. 2003 m. birželio 2 d. apklausos metu pateikė iš esmės tokius pat duomenis apie minėtą konfliktą.

Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto teismo medicinos specialisto išvadose Nr. 1639, 2174 atitinkamai konstatuota, kad A. P. ir D. B. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir galėjo būti padaryti 2003 m. birželio 1 d. Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus ekspertinio skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 18/129/05/01 konstatuota, kad sužalojimai D. B. „rankose galėjo atsirasti ir ginantis nuo smūgių“.

Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 31 d. teisiamajame posėdyje nagrinėjant nukentėjusiosios D. B. skundą dėl jos sumušimo ir kūno sužalojimo, kaltinamieji D. P. bei D. P. atsiprašė D. B. už 2003 m. birželio 1 d., apie 22.15 val., prieš ją panaudotą smurtą.

2.5. A. P., 2003 m. birželio 12 d. apklaustas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kaip įtariamasis dėl D. P. bei D. P. kūno sužalojimo 2003 m. birželio 1 d., apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, tvirtino, kad jis paprašė sūnaus nekelti triukšmo. Tačiau sūnus elgėsi agresyviai, norėjo suduoti A. P. Pamatęs D. B., D. P. pradėjo ją kolioti, o D. P. kurstė jį sumušti D. B. D. P. puolė D. B., „suėmė už plaukų, palenkė galvą ir keliu smūgiavo į veidą, daužė kumščiais. D. P. taip pat smūgiavo D. į įvairias kūno vietas, spardė kojomis“. A. P. taip pat tvirtino, kad sūnus jam trenkė kelis smūgius į veidą, jį mušė (spardė ir trankė į įvairias kūno vietas) ir buvusi žmona D. P. Iš esmės tokius pat parodymus A. P. davė ir 2003 m. gruodžio 1 d. apklausos metu.

Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2003 m. gruodžio 19 d. nutarime „dėl ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) A. P. atžvilgiu“ nutraukimo konstatavo, kad A. P. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau baudžiamosiose bylose dėl šių nusikalstamų veikų ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.

2.5. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios D. P. parodymai nuoseklūs, išsamūs ir atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jos parodymai nesikeitė ir bylą nagrinėjant teisme, iš esmės prieštarauja byloje surinktiems faktiniams duomenims ir neatitinka teisinės tikrovės. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė D. P. parodymų ir nepašalino esminių prieštaravimų juose. Teismas taip pat nevertino nukentėjusiosios D. P. parodymų ir kitų duomenų, pvz., nuteistosios D. B., A. P. parodymų, specialistų išvadų, kontekste.

Atsižvelgdama į išdėstus argumentus kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnių 5 dalis reikalavimus, jog teismas (teisėjai) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjamu, vadovaudamiesi įstatymu.

Dėl kasatorės D. B. argumentų apie BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6  dalių taikymą

1. Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nepatikrino jos apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ir nepateikė motyvuotos išvados dėl jos sumušimo „daugiau kaip dvidešimčia trauminių poveikių“, konstatuotų teismo medicinos ekspertizės akte Nr. EKG 18/129/05/01 bei teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 2174. Kasatorė taip pat tvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino ir teismo medicinos specialistų išvados Nr. 1621, ekspertizės akto Nr. EKG 16/127/05/01, kuriais D. P. šonkaulio lūžis nenustatytas.

Kasatorė D. B. skunde taip pat tvirtina, kad, byloje esant prieštaringiems įrodymams, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą.

2. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 17 d. nutartimi nutarė pakartotinai skirti komisinę teismo medicinos ekspertizę nukentėjusiosios D. P. „sveikatos sužalojimo mastui nustatyti 2003 m. birželio 1 d., apie 22.15 val., padarymo metu (duomenys neskelbtini)“. Teismas ekspertizę pavedė atlikti Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus ekspertiniam skyriui, įpareigojo nukentėjusiąją D. P. nuvykti pas ekspertus ir, esant galimybei, jei tai nepakenktų jos sveikatai, padaryti naują nukentėjusiosios krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką.

Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas nukentėjusiosios D. P. sveikatos sutrikdymo laipsnį iš esmės rėmėsi Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus ekspertinio skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKG 109/05/01. Ekspertizę atliko Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas. Minėtame ekspertizės akte nurodyta, kad ekspertizė (pradėta daryti 2005 m. birželio 11 d.) buvo daroma remiantis nukentėjusiosios D. P. rentgeno nuotraukomis Nr. 10799 (daryta 2003 m. birželio 17 d.) ir Nr. 1613 (daryta 2005 m. kovo 1 d.). Tuo tarpu Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. nutartyje, skiriant minėtą pakartotinę komisinę teismo medicinos ekspertizę, taip pat ekspertizės akte nurodyta, kad D. P. rentgeno nuotrauka buvo daroma 2004 metų rugpjūčio mėnesį.

Nors Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. nutarties reikalavimai buvo įvykdyti tik iš dalies, pirmosios instancijos teismas, 2005 m. gruodžio 22 d. apkaltinamajame nuosprendyje nurodęs, kad „tikėtina, kad rentgenograma Nr. 10799 (2003 m. birželio 17 d.) ir Nr. 1613 (2005 m. kovo 1 d.) priklauso tam pačiam asmeniui, t. y. D. P.“, minėta ekspertizės akto išvada rėmėsi konstatuodamas D. P. padarytų sužalojimų ir jų sukeltų sveikatos sutrikdymo pobūdį ir laipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės aktu Nr. EKG 109/05/01.

3. Norėdamas pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančių parodymų ir atlikti įrodymų tyrimą, Kauno apygardos teismas 2006 m. vasario 28 d. posėdyje nutarė į 2006 m. kovo 28 d. posėdį kviesti A. P.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2006 m. kovo 28 d. posėdyje nukentėjusiajai pareiškus nušalinimą kolegijos pirmininkui, teismas 2006 m. kovo 28 d. nutartimi patenkino pareikštą nušalinimą kolegijos pirmininkui, visam teismui, kiti teisėjai nusišalino.

Nauja Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 4 d. teismo posėdyje nutarė įrodymų tyrimo neatlikti. Šio teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartyje konstatuota, kad, nors teismas nuosprendyje nepasisakė dėl A. P. parodymų, tačiau tai nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi esminės reikšmės, nes „jo parodymai vertintini kritiškai, kadangi jis kartu gyvena su nuteistąja kaip su gyvenimo drauge, todėl jo parodymai yra šališki“. Kaip minėta, A. P. parodymai teismo posėdžiuose nebuvo tirti, nebuvo vertinti kitų bylos duomenų (tarp jų ir kitų parodymų) kontekste.

4. Pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas ir nusistovėjusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas).

Minėta, kad šioje byloje nepašalinti prieštaravimai tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, teismai netyrė prieštaravimų ir tarp pačios nukentėjusiosios parodymų. Neištyrus A. P. parodymų, pašalinti minėtų prieštaravimų iš esmės neįmanoma. Pažymėtina ir tai, kad nuteistoji D. B. apeliaciniame skunde prašė pašalinti šiuos prieštaravimus.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

Taigi nuteistosios D. B. prašymas panaikinti apeliacinės instancijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tenkintinas.

            Dėl nukentėjusiosios D. P. kasacinio skundo

            Minėta, kad, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartis D. B. byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Todėl teismo sprendimas dėl D. P. skundo tiesiogiai priklausys nuo apeliacinio teismo sprendimo D. B. byloje. Kita vertus, nukentėjusiosios D. P. skundo išnagrinėjimas kasacinėje instancijoje ir sprendimo priėmimas susidariusioje teisinėje situacijoje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalies imperatyvą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

            Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartį D. B. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Vytautas Piesliakas                                                                                                                  

                                                                                                                        Vytautas Masiokas

 

                                                                                                                        Jonas Prapiestis