Civilinė byla Nr. e2A-104-464/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01023-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.1.3.; 2.5.15.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. V. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje e2-1230-259/2015 pagal ieškovo K. E. ieškinį atsakovams A. V. (buvusios pavardės – Eivienė, Jasiulionienė) ir A. V., dalyvaujant trečiajam asmeniui Zarasų rajono 2-jo notarų biuro notarui R. K., dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. E. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir jį patikslinęs prašė: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia A. V. (E.) ir A. V. 2014-09-08 sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. RK-2285), pagal kurią A. V. padovanojo A. V. 0,083 ha žemės sklypą ir ant jo stovinčius gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini) , negaliojančia ab initio; 2) taikyti restituciją ir grąžinti A. V. 0,083 ha žemės sklypą ir ant jo stovinčius gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apylinkės teismas, nagrinėjęs civilinę bylą dėl šalių santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, 2012-10-05 nutartimi buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas padaryti įrašą viešame registre, draudžiantį perleisti nuosavybės teisę į 0,083 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis teismas 2013-06-11 sprendimu priteisė šalims po ½ gyvenamojo namo su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), o žemės sklypas, ant kurio stovi nurodyti statiniai, liko A. E. asmenine nuosavybe. Kauno apygardos teismas 2014-05-28 nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo sprendimą, gyvenamąjį namą su kiemo statiniais priteisdamas A. E., atitinkamai iš jos priteisdamas 166 980,93 Lt kompensaciją K. E.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priėmęs K. E. kasacinį skundą, 2014-09-11 taikė laikinąsias apsaugos priemones - įrašą viešajame registre dėl draudimo A. E. perleisti nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus ir sustabdė Kauno apygardos teismo 2014-05-28 nutarties bei Kauno apylinkės teismo 2013-06-11 sprendimo vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atsakovai, siekdami išvengti galimai palankaus K. E. teismo sprendimo įvykdymo, sudarė fiktyvų sandorį, kuriuo nesiekė sukurti jokių teisinių pasekmių. Be to, ginčo sandoris buvo sudarytas galiojant ir dar nesant panaikintoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Ginčo dovanojimo sutartis, sudaryta tarp dukros ir tėvo, yra neatlygintinė, atsakovai neturėjo tikslo siekti, jog ginčo nekilnojamieji daiktai priklausytų atsakovui A. V.. Pastarasis gyvena netoliese jam nuosavybės teise priklausančiame name, ginčo nekilnojamieji daiktai A. V. faktiškai nebuvo perduoti, jis jų nevaldo ir nenaudoja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015-04-28 sprendimu ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų 2014-09-08 sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. RK-2285), pagal kurią A. V. padovanojo A. V. 0,083 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ant jo stovinčius gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini); 2) taikė restituciją ir grąžino A. V. nuosavybėn 0,083 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); 3) priteisė ieškovui iš atsakovų po 411,13 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, įvertinęs faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybes, taip pat A. V. ir K. E. ginčo dėl santuokoje įgyto turto padalinimo eigą, sprendė, kad atsakovė A. V., sudarydama gyvenamojo namo ir žemės sklypo dovanojimo sutartį su atsakovu A. V., ketino tik sudaryti vaizdą, kad ji perleidžia asmeninės nuosavybės teise turimą turtą savo tėvui nuosavybėn už jai suteiktas paskolas. Ši dovanojimo sutartis, teismo vertinimu, buvo sudaryta siekiant išvengti santuokoje įgyto gyvenamojo namo padalijimo natūra tarp buvusių sutuoktinių. Atsakovas A. V. gyvena jam priklausančiame gyvenamajame name toje pačioje gatvėje, jis nepersikėlė gyventi į jam padovanotąjį namą, be to, 2014-09-22 sudarė su A. V. ir kartu su ja ginčo name gyvenančiu A. G. dovanoto turto neterminuotą panaudos sutartį. Tokios nustatytos faktinės aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad dovanojimo sandorio šalys siekė tik sukurti teisinę regimybę, jog A. V. netenka jos vardu registruoto turto, o apdovanotasis A. V. įgyja nuosavybėn gyvenamąjį namą. Todėl dovanojimo sutartį teismas pripažino tariamu sandoriu ir jį panaikino CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas pažymėjo ir tai, kad sandorio sudarymo metu dar galiojo Kauno apylinkės teismo 2012-10-05 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis A. V. buvo nustatytas draudimas perleisti 0,0830 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nors Kauno apylinkės teismas 2014-09-03 nutartimi panaikino 2012-10-05 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau dovanojimo sutarties sudarymo metu (2014-09-08) nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo dar buvo neįsiteisėjus. Todėl ir ši aplinkybė, teismo vertinimu, sudarė atskirą teisinį pagrindą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia (CK 1.80 str. 1 d.).

Spręsdamas dėl restitucijos taikymo ieškovo prašomu būdu - grąžinti  A. V. nuosavybėn žemės sklypą ir ant jo stovinčius gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, teismas nurodė, kad tokiu ieškovo siūlomu būdu restitucija negalima. Iki sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama 2015-04-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-686/2015, kurioje buvo nagrinėjamas buvusių sutuoktinių ginčas dėl turto padalijimo, priteisė A. V. ½ dalį gyvenamojo namo su kiemo statiniais, o K. E. ½ dalį gyvenamojo namo su kiemo statiniais. Todėl nagrinėjamoje byloje priėmus sprendimą grąžinti visą gyvenamąjį namą su kiemo statiniais A. V., būtų pažeistos ginčo turto savininkų teisės ir galiotų du prieštaringi vykdytini teismo procesiniai dokumentai. Įvertinęs tai, kad šiuo metu A. V. ir K. E. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-10 nutarties pagrindu nuosavybės teise valdo po ½ dalį natūra gyvenamojo namo, teismas, panaikinęs ginčijamą dovanojimo sutartį, A. V. nuosavybėn grąžino tik 0,083 ha žemės sklypą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai A. V. ir A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015-04-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai 2014-09-08 dovanojimo sandorį pripažino tariamu. Teismas neįvertino, jog nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį sudarė veiksnios šalys, o atsakovė A. V., kaip dovanojamo turto savininkė, turėjo teisę laisvai disponuoti savo turtu. Teismas nevertino esminės aplinkybės, jog atsakovė A. V. ieškovui K. E. pagal tuo metu įsiteisėjusią apeliacinės instancijos teismo nutartį buvo išmokėjusi kompensaciją už jai natūra tenkančią didesnę bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, todėl ieškovas, negrąžinęs gautos piniginės kompensacijos, neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl 2014-09-08 dovanojimo sandorio nuginčijimo. Aplinkybės, kad atsakovas A. V. gyvena kitame jam priklausančiame gyvenamajame name ir nepersikėlė gyventi į dukters padovanotą jam namą, ar panaudos sandorio sudarymo faktas nepatvirtina dovanojimo sandorio tariamumo.
2. Teismo išvada, kad 2014-09-08 sudarant dovanojimo sandorį galiojo laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįsta. Kauno apylinkės teismo 2012-10-05 nutartimi Nr. 2-471-748/2012 taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsižvelgiant į nutartyje nurodytą jų taikymo laikotarpį, jau buvo netekusios galios nuo Kauno apylinkės teismo 2013-06-11 sprendimo priėmimo, todėl papildomai pasisakyti dėl jų galiojimo Kauno apylinkės teismo 2013-06-11 sprendime nebuvo būtina. CPK 150 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu, taikoma tik tuo atveju, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutartyje nėra nurodytas jų galiojimo laikotarpis. Be to, atsakovė A. V., 2014-09-03 pervesdama į ieškovo sąskaitą piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, visiškai įvykdė įsiteisėjusią Kauno apygardos teismo 2014-05-28 nutartį. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ar galiojimas atsakovės A. V. turtui po 2014-09-03 negali būti pripažįstamas teisėtu.

Ieškovas K. E. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2015-04-28 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir skirti atsakovams baudą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Teismas įrodymus įvertino tinkamai ir padarė pagrįstas išvadas, jog atsakovai patys neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Šiame ginče atsakovų veiksnumas nėra reikšmingas. Atsakovai siekė sudaryti sąlygas, kad ieškovas nebegalėtų įgyti nuosavybės teisės į ginčo turtą. Argumentai dėl kompensacijos sumokėjimo ieškovui neturi reikšmės, be to, kompensacija atsakovei A. V. yra sugrąžinta. Ieškovas nesiekė gauti kompensacijos. Ginčo santuokos nutraukimo byloje šalys siekė, kad joms būtų pripažintos nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamuosius daiktus.
2. Teismas pagrįstai pripažino, kad sandorio sudarymo metu (2014-09-08) dar galiojo Kauno apylinkės teismo 2012-10-05 nutartimi civilinėje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės - draudimas perleisti žemės sklypą. CPK imperatyviai nustato, jog laikinosios apsaugos priemonės nepasibaigia savaime, vien teismui nutartyje, kuria taikomos laikinosios apsaugos priemonės, nurodžius iki kada jos galioja. Atsakovų aiškinimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo yra nelogiškas ir teisiškai nepagrįstas.
3. Atsakovai pareiškė nepagrįstą apeliacinį skundą, siekia sutrukdyti ieškovui įgyvendinti jam priklausančią nuosavybės teisę, pripažintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-10 nutartimi. Ieškovas iki šiol negali įregistruoti nuosavybės teisių, yra priverstas toliau bylinėtis su atsakovais, taip pat su valstybės institucijomis (dėl VĮ Registrų centras Kauno filialo 2015-04-27 sprendimo Nr. KAKT-1077). Atsižvelgiant į atsakovų procesinį piktnaudžiavimą, jiems skirtina 2500 Eur bauda, 50 proc. šios baudos skiriant ieškovui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškovas ginčijo apeliantų sudarytą dovanojimo sutartį skirtingais sandorių negaliojimo pagrindais – tiek pagal CK 1.80 straipsnį (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris), tiek pagal CK 1.86 straipsnį (tariamas sandoris). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs abiems šiems sandorio negaliojimo pagrindams pripažinti reikalingas būtinąsias sąlygas, ieškovo ieškinį patenkino. Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde dėstomus nesutikimo su teismo sprendimu argumentus, aptaria sandorio (ne)galiojimo faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą (2015-04-27 VĮ Registrų centras Kauno filialo sprendimą, dokumentus, susijusius su A. V. reikalavimu dėl Kauno apygardos teismo 2014-05-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014 vykdymo atgręžimo ir šio jos reikalavimo įvykdymu 2015-05-27), o taip pat su atskiru 2016-02-01 prašymu pateikė šiuos naujus įrodymus: 2016-06-10 VĮ Registrų centras Centrinio ginčo registratoriaus sprendimą, A. V. 2015-04-24 raginimą grąžinti kompensaciją, 2015-07-13 ir 2015-07-14 siųstų žinučių išklotines, 2015-12-04 pranešimą, 2015-07-08 PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovas tvirtina, jog šie įrodymai, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau, patvirtina tai, kad apeliantė A. V. traktavo save tik ginčo nekilnojamojo turto dalies savininke, o A. V. į ginčo turtą niekada neįgyvendino jokių savininko teisių.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi su atsiliepimu ieškovo teikiami duomenys yra tiesiogiai susiję su apeliantų skundo argumentais, kuriais tvirtinama, kad A. V. yra negrąžinta jos sumokėta piniginė kompensacija, kolegija pripažįsta šių įrodymų pateikimo būtinybę ir juos priima bei vertina kartu su kitais bylos duomenimis.     

Su atskiru prašymu teikiami nauji įrodymai nepriimami. Ieškovas nenurodė priežasčių, dėl kurių šie jo teikiami duomenys nebuvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie įrodymai teikiami pažeidžiant CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą, todėl juos atsisako priimti ir vertinti. Be to, dauguma šių duomenų buvo gauti / sudaryti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo,  ieškovas  naujais įrodymais grindžia procesiniame dokumente išdėstytus argumentus dėl ginčijamo sandorio fiktyvumo, tačiau iš apskųstojo sprendimo turinio nenustatyta, kad ieškovas ir savo ieškinį būtų grindęs šiais argumentais ar įrodymais. Todėl teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog tokie ieškovo argumentai apeliacinio tyrimo eigoje dėl ginčijamo sandorio (ne)teisėtumo negali būti vertinami ir dėl CPK 306 straipsnio  2 dalyje nustatytų apribojimų.

Dėl dovanojimo sutarties tariamumo (CK 1.86 str.)

Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Tikrieji šalių ketinimai, sudarant sandorį, identifikuojami ne pagal atskiras kurias nors aplinkybes, bet vertinant visas jas kompleksiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovo kaip tariamas sandoris yra ginčijama apeliantų A. V. (buvusios ieškovo sutuoktinės) ir jos tėvo A. V. 2014-09-08 sudaryta dovanojimo sutartis, kuria A. V. padovanojo A. V. 0,083 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 str. 3 d.) patvirtina, kad dėl dovanojimo sandoriu perleisto nekilnojamojo turto dalies (t. y. dėl gyvenamojo namo ir statinių) padalijimo būdo tarp sutuoktinių vyko teisminis ginčas santuokos nutraukimo byloje, nes abu sutuoktiniai siekė šį turtą įgyti natūra, atitinkamai prašydami priteisti antrajai šaliai piniginę kompensaciją. Kauno apylinkės teismas 2013-06-11 spendimu civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013 namą su kiemo statiniais padalino šalims po ½ dalį natūra, o Kauno apygardos teismas 2014-05-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014 Kauno apylinkės teismo sprendimą ginčo objekto dalyje pakeitė ir nutarė priteisti jį natūra tik apeliantei A. V., išmokant ieškovui piniginę kompensaciją už šio turto dalį. Po dovanojimo sutarties sudarymo Lietuvos Aukščiausias Teismas 2015-04-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015, be kita ko, priteisė ieškovui K. E. bei apeliantei A. V. po ½ dalį ginčo gyvenamojo namo su kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), išspręsdamas ir apeliantės A. V. asmeninių lėšų panaudojimo šio namo statybose  kompensavimo klausimą. Pažymėtina, kad ieškovas minėtoje santuokos nutraukimo bei turto padalijimo byloje siekė ir žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau pastarasis jo reikalavimas visų trijų instancijų teismuose nebuvo patenkintas. 

Akivaizdu, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas tebesitęsiant ginčui dėl bendrąja jungtine sutuoktinų nuosavybe esančio turto padalijimo ir vieno iš sutuoktinių nuosavybės teise įregistruoto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe (procesas civilinėje byloje galutinai užbaigtas jau po dovanojimo sandorio sudarymo). Todėl buvusių sutuoktinių ginčo dėl turto pasidalijimo formos buvimą  pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino teisiškai reikšmingu, vertinant apeliantų valios sudaryti dovanojimo sandorį susiformavimo priežastis, jų elgesio motyvus bei tikslus. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo sprendime išdėstytais argumentais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad jog pirmosios instancijos teismas procesinių įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, ir surinktus byloje duomenis, kaip visumą, įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl įrodinėjimo priemonių tinkamumo, faktinių duomenų įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog 2014-09-08 sudarydamos ginčijamą dovanojimo sutartį jos šalys nesiekė realių teisinių padarinių, o jų veiksmai tiesiogiai buvo nukreipti į ginčo turto apsaugojimą nuo ieškovo K. E. reikalavimų (pretenzijų) santuokos nutraukimo procese, t. y. sandorio sudarymą lėmė tikslas užkirsti kelią galimai kitokiam turto tarp sutuoktinių padalijimui. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas, iš esmės siekia, jog tų pačių teismo įvertintų įrodymų pagrindu būtų padaryta priešinga – apeliantams palanki - išvada dėl 2014-09-08 sandorio teisėtumo.

Pagal CK 6.473 straipsnio 1 dalį dovanotojas privalo perduoti dovanojamą turtą be sutartyje nenumatytų jo suvaržymų, kurie trukdytų apdovanotajam naudotis ar disponuoti turtu arba jį valdyti. Šiuo konkrečiu atveju neatlygintinio sandorio sudarymas tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų, aplinkybė, jog dovanotoja (A. V.) neįrodė turėjusi tikslą realiai perduoti ginčo nekilnojamąjį turtą, kuriame ji gyveno (t. y. šiuo turtu nesinaudoti) savo tėvui A. V., turėjusiam kitą gyvenamąją vietą, o taip pat 2014-09-22 panaudos sutarties tarp apelianto A. V., iš vienos pusės, ir apeliantės A. V. bei A. G., iš kitos pusės, sudarymas, iš esmės nekeičiantis tolimesnio jos naudojimosi šiuo turtu, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog ginčijamu sandoriu buvo siekiama kitokių teisinių padarinių, nei yra deklaruojama. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės dėl dovanojimo sandorio sudarymo ir vykdymo įtikino pirmosios instancijos teismą sandorio fiktyvumu, todėl šis teismas pagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu ir žemės sklypo dalyje taikė CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas (CK 1.86 str.).

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su apeliantų veiksnumu ir / ar apeliantės A. V., sumokėjusios ieškovui apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatytą kompensaciją, galėjimu tuo metu laisvai disponuoti atitekusiu jai turtu, kitokio šios konkrečios situacijos vertinimo nesuponuoja. Viena vertus, elektroninės bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantei A. V. 2014-09-02 Kauno apygardos teismo 2014-05-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014 pagrindu pervedusiai 125 357,48 Lt sumą, 2015-05-27 mokėjimo nurodymu buvo grąžinta 36 306,03 Eur suma. Kita vertus, kaip buvo nurodyta, santuokos nutraukimo ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo civilinėje byloje šiuo metu jau yra priimtas ir galutinis kasacinio teismo 2015-04-10 procesinis sprendimas, kuriuo ginčo objektas buvo padalintas lygiomis dalimis abiems buvusiems sutuoktiniams, kas buvo padaryta ir pirmosios instancijos teisme (CPK 18 str.). Taigi, prisiėmus riziką ir itin skubotai įvykdžius (sumokėjus kompensaciją ieškovui) tame ginčo etape būtent apeliantei palankų teismo sprendimą, taip pat skubotai sudaryta dovanojimo sutartis nėra suderinama ir su CK 6.471 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurioje pasakyta, kad turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, galima dovanoti tik visų bendraturčių rašytiniu sutikimu.        

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo sandoris taip pat prieštaravo imperatyvioms normoms, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu padovanotam nekilnojamajam turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliantai, nesutikdami ir su šiomis teismo išvadomis, argumentuoja, kad, visų pirma, 2012-10-05 nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo apibrėžtas jų galiojimo laikotarpis – iki civilinės bylos išnagrinėjimo, todėl, jų manymu, laikinosios apsaugos priemonės neteko galios teismui priėmus sprendimą. Ir antra, teismo 2014-09-03 nutartis, kuria buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ir kuri 2014-09-08 sudarant ginčo sandorį dar nebuvo įsiteisėjusi, teisinės reikšmės neturėjo. Teisėjų kolegija ir su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).

Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai (CPK 152 str. 1 d.). Tai reiškia, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti vykdoma nuo jos priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar ji apskųsta ar ne atskiruoju skundu, o asmeniui, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiama atlikti nutartyje nurodytus veiksmus ir, atitinkamai, leidžiama atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos teismas leido atlikti nutartimi. Jokios priežastys negali pateisinti tokių nutarčių nevykdymo. Atsižvelgdama į Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą turto arešto sampratą ir pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, įstatymu įtvirtinant teismo procesinio sprendimo privalomumą, teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių suvaržymai laikytini imperatyvais, įtvirtintais įstatyme. Todėl sandoriai, sudaryti pažeidžiant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus apribojimus, laikytini niekiniais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699-611/2015).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dovanojimo sandoriu buvo perleistas ir nekilnojamasis turtas (žemės sklypas), kurio disponavimo teisė buvo apribota santuokos nutraukimo byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad Kauno apylinkės teismo 2012-10-05 nutarties pagrindu K. E. priešieškinio reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl 0,083 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių perleidimo draudimo iki bus išnagrinėta Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-471-748/2012. Laikinosios apsaugos priemonės (t. y. draudimas perleisti žemės sklypą, esantį(duomenys neskelbtini)) buvo panaikintos tik Kauno apylinkės teismo 2014-09-03 nutartimi (į nagrinėjamą bylą pateikta nutartis, taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO informacija, CPK 179 str. 3 d.). Vadovaujantis CPK 152 straipsnyje įtvirtinta nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarka, nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdomos skubiai (CPK 152 str. 1 d.). Tačiau, kaip įtvirtinta CPK 152 straipsnio 2 dalyje, nutartys panaikinti laikinąsias apsaugos priemonės vykdomos tik įsiteisėjus šioms nutartims. Ir nors teismas gali leisti nutartį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones leisti vykdyti skubiai (CPK 152 str. 2 d.), šiuo konkrečiu atveju Kauno apylinkės teismo 2014-09-03 nutartyje tokio leidimo nustatyta nebuvo. Vadinasi, ginčo dovanojimo sandorio sudarymo metu (2014-09-08) galiojo ir buvo nepanaikintas draudimas perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu tik tuo atveju, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutartyje nėra nurodytas jų galiojimo laikotarpis, nepagrįsti ir aiškiai  prieštaraujantys CPK 150 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, nustatančiam teismui pareigą atskirai aptarti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą ieškinio (ar priešieškinio) netenkinimo atveju. Kadangi šis klausimas teismo sprendimu nebuvo aptartas, jis buvo išspręstas pagal A. V. paduotą prašymą vėliau, t.y. teismo 2014-09-03 nutartimi. 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantei A. V. perleidus šį ginčo objektu tapusį turtą, dėl kurio perleidimo de jure buvo nustatytas draudimas, laikoma, kad ji netinkamai vykdė teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir tai sudaro pagrindą tokio turto perleidimo sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviai teisės normai, įtvirtintai CPK 18 straipsnyje, kuri numato tokios teismo nutarties vykdymo privalomumą (CK 1.80 str. 1 d.).

Dėl baudos apeliantams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliantams skirti 2 500 Eur baudą, 50 proc. sumokant ieškovui. Ieškovo įsitikinimu, apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas, juo iš esmės siekta, sutrukdyti ieškovui įgyvendinti savo nuosavybės teises į ginčo turtą.

Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-09 nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012). Piktnaudžiavimu gali būti pripažįstamas elgesys, objektyviai neatitinkantis sąžiningo elgesio standartų, pavyzdžiui, veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei tvirtina ieškovas, šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliantai pateikė akivaizdžiai nepagrįstus procesinius dokumentus. Apeliacinio skundo pareiškimas laikytinas savo teisių gynimu, kas negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip akivaizdus apeliantų piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija, apeliantų veiksmuose neįžvelgusi sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei jos išsprendimą, netenkina ieškovo prašymo dėl baudos apeliantams paskyrimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str., 302 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms, kurias teikė advokato padėjėjas, apmokėti. Pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia pats atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tuo atveju, kai advokato padėjėjo parengtą apeliacinį skundą ar atsiliepimą į apeliacinį skundą pasirašo advokato padėjėjas, tai toks procesinis dokumentas net negali būti priimtas ir nagrinėjamas apeliacinės teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2013). Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1353/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-663-186/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.). Todėl tuo atveju, kai atlyginimas už procesinio dokumento (jo projekto) parengimą buvo sumokėtas subjektui, neturinčiam teisės būti atstovu pagal pavedimą, tokios išlaidos negali būti priteisiamos iš teisinį ginčą pralaimėjusios šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016). Todėl ieškovo patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam nekompensuojamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.