Civilinė byla Nr. 3K-3-185-969/2015
Proceso Nr. 2-55-3-02627-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija 60 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Fish & more GmbH“ ieškinį atsakovams uždarosioms akcinėms bendrovėms „Aktrija“, „Edarsa“, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – Kazio Motiejausko transporto paslaugų įmonė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vokietijos įmonė „Fish & more GmbH“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų UAB „Aktrija“, UAB „Edarsa“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ 592 376,73 Lt (171 564,16 Eur) nuostolių atlyginimo (kompensacijos), 27 973,34 Lt (8101,64 Eur) palūkanų, susidariusių iki 2011 m. rugsėjo 20 d. nuo laiku nesumokėtos skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovui UAB „Aktrija“ 2010 m. rugsėjo 16 d. pateikė užsakymą dėl šaldytos žuvies pervežimo maršrutu Olandija–Vokietija–Lietuva. Atsakovas UAB „Aktrija“ kaip užsakovas 2010 m. rugsėjo 20 d. pateikė užsakymą atsakovui UAB „Edarsa“, kuris faktiškai vežė krovinį. Vežama buvo vilkiku SCANIA, valst. Nr. FAK 288, ir priekaba-šaldytuvu, valst. Nr. DF 075. 2010 m. rugsėjo 23 d. 01.35 val. priekaba-šaldytuvas tvarkingos būklės perduota į „DFDS Seaways“ terminalą Kylyje. Puspriekabės gabenimą iš Kylio į Klaipėdą užsakė trečiasis asmuo K. Motiejausko įmonė. Terminale laikotarpiu tarp 01.35 val. ir 9.30 val. kilo šaldymo įrangos gaisras. Tikėtina gaisro priežastis – techninis gedimas dyzelinės įrangos įjungimo baterijos srityje. Apie kilusį gaisrą informuota K. Motiejausko įmonė, šios įmonės nurodymu puspriekabė buvo išgabenta keltu į Klaipėdą neperkrovus krovinio. Pristačius krovinį į UAB „Kraitenė“ buvo nustatyta, kad krovinys sugadintas: pakuotės išoriškai pažeistos, dėmėtos, jaučiamas degėsių kvapas. Likutinė krovinio vertė įvertinta 18 000 Eur. 2010 m. spalio 15 d. ieškovas pareiškė pretenziją UAB „Edarsa“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ dėl 192 541,44 Eur nuostolių atlyginimo. 2010 m. lapkričio 5 d. ieškovas pakartotinai kreipėsi į UAB „Edarsa“ ir UAB DK „PZU Lietuva“.
UAB „Edarsa“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Mototransa“) vežėjo civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“. 2010 m. rugsėjo 27 d. UAB „Edarsa“ informavo draudiką apie įvykį. 2010 m. gruodžio 3 d. UAB DK „PZU Lietuva“ pranešė atsakovui UAB „Edarsa“ apie priimtą sprendimą nemokėti draudimo išmokos tuo pagrindu, kad puspriekabė, valst. Nr. DF 075, nėra įtraukta į draudžiamų transporto priemonių sąrašą, taip pat dėl to, kad draudėjas nesiėmė reikiamų priemonių žalai išvengti, t.y. nurodė toliau transportuoti krovinį puspriekabėje su sugedusiu šaldymo agregatu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui „Fish & more GmbH“ solidariai iš atsakovų UAB „Edarsa“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ 371 573,97 Lt (107 615,26 Eur) skolos dalį ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. rugsėjo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui „Fish & more GmbH“ iš atsakovo UAB „Edarsa“ 28 147,02 Lt (8151,94 Eur) skolos dalį ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. rugsėjo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo UAB „Aktrija“ civilinės atsakomybės, pažymėjo, kad ieškovo ir atsakovo UAB „Aktrija“ sutartis į bylą nėra pateikta, todėl apie tai, ar UAB „Aktrija“ įsipareigojo teikti ekspedijavimo ar vežimo paslaugas, nuspręsti iš sudarytos tarp šalių sutarties turinio nėra galimybės. Ieškovas yra pateikęs į bylą kitus susitarimus su šiuo atsakovu, tačiau, teismo vertinimu, kiti šalių sutartiniai santykiai nepatvirtino, kad būtent UAB „Aktrija“ veikė kaip krovinio vežėjas 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencijos) prasme. Teismas pažymėjo, kad CMR važtaraščiuose kaip vežėjas nurodyta UAB „Edarsa“ ir tai, kad ieškovas krovinio vežėju laikė būtent UAB „Edarsa“, patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai apie ginčo sprendimą iki teismo – ieškovo pateikta pretenzija dėl krovinio sugadinimo, kurios adresatai – tik UAB „Edarsa“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, tačiau ne atsakovas UAB „Aktrija“, krovinio apžiūros raportas, kuriame UAB „Aktrija“ įvardyta ekspedicine kompanija, šalių susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad atsakingu už krovinio sugadinimą ieškovas laikė UAB „Edarsa“. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog tarp jo ir atsakovo UAB „Aktrija“ susiklostę teisiniai santykiai turi būti kvalifikuojami kaip krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai, todėl šiam atsakovui pareikštas reikalavimas CMR konvencijos 34 straipsnio pagrindu teismo negali būti tenkinamas.
Spręsdamas klausimą dėl UAB DK „PZU Lietuva“ atsakomybės, teismas iš įrodymų, pateiktų į bylą, nustatė, kad atsakovas UAB „Edarsa“ pateikė atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ prašymą-anketą vežėjo civilinės atsakomybės sutarčiai sudaryti – tarp šalių sudaryta Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis PZULT Nr. 1180918, galiojanti nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. Pagal draudimo sutarties priedą, draudimo apsauga taikoma, kai pervežimai vykdomi išvardytomis transporto priemonėmis – vilkikais SCANIA, įskaitant ir vilkiką, kuriuo buvo vežamas ieškovo krovinys (SCANIA, valst. Nr. FAK 288). Teismas nesutiko su atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ teigimu, kad priekaba-šaldytuvas, valst. Nr. DF 075, yra savarankiška transporto priemonė, neįtraukta į nurodytą sąrašą ir todėl draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką nekyla.
Teismas iš atsakovo UAB „Edarsa“ pateiktos draudimo paraiškos nustatė, kad atsakovas planuoja atlikti įvairių krovinių, tarp jų krovinių, kuriems reikia tam tikros temperatūros režimo, baldų, naudotų automobilių pervežimą. Paraiškoje nurodytos transporto priemonės – vilkikai SCANIA. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovė neginčijo, jog visos draudimo sutarties priede nurodytos transporto priemonės SCANIA R420 yra vilkikai, kuriais neįmanoma transportuoti krovinio, nenaudojant priekabų, nebent krovinys būtų transportuojamas vairuotojo kabinoje, t. y. nurodytomis transporto priemonėmis neįmanoma atlikti vežimų, kuriuos atliekant buvo siekiama apdrausti civilinę atsakomybę. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ būtų prašęs atsakovo UAB „Edarsa“ patikslinti nurodytą informaciją ir pateikti naudojamų priekabų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ nepareikalavo draudimo sutartyje nurodyti visas vežimui naudojamas priekabas, teismo vertinimu, draudimo apsauga galioja visais atvejais, kai vežimas yra vykdomas sutarties priede nurodytais vilkikais, nepriklausomai nuo vežimui naudojamos priekabos, ir galioja ginčo vežimo atveju, nes vežimui buvo naudojamas į draudimo sutartį įtrauktas vilkikas SCANIA, valst. Nr. FAK 288. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad gaisro metu priekaba buvo atskirta nuo vilkiko, esminės reikšmės neturi, nes krovinio transportavimui jūra taip pat taikytina CMR konvencija (CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalis), transportavimas jūra yra to paties vežimo dalis, o vežimą atsakovas UAB „Edarsa“ vykdė į draudimo sutarties priedą įtrauktu vilkiku, valst. Nr. FAK 288.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ taip pat rėmėsi Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių 24.1.6 punktu, pagal kurį draudikas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, jeigu žala atsirado dėl to, kad draudėjas sąmoningai nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių šiai žalai sumažinti arba išvengti, teigdamas, kad žala atsirado dėl atsakovo UAB „Edarsa“ nurodymo transportuoti krovinį priekaba su sugedusiu šaldymo agregatu, jo neperkraunant. Teismo vertinimu, aplinkybes, sudarančias pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, privalo įrodyti draudikas. Byloje neįrodyta, kad krovinio sugadinimą lėmė jo transportavimas jūra, neperkraunant į kitą priekabą. Priešingai, iš byloje surinktų įrodymų teismas nustatė, kad krovinys buvo sugadintas gaisro metu ir tapo netinkamas naudoti dėl apdegimo, o ne dėl temperatūros režimo pokyčių. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovas rėmėsi krovinio apžiūros raportu, kuriame nurodyta, jog šaldyta žuvis yra iš dalies atitirpusi, tačiau apžiūra atlikta 2010 m. rugsėjo 27 d., raporte nurodoma, kad šaldytuvas išsijungė 2010 m. rugsėjo 27 d. apie 10 val. ryto, todėl iš šio raporto neturėjo pagrindo spręsti, kad krovinys buvo atitirpęs pristatymo metu. Raporte taip pat nurodoma, kad krovinio pakuotė padengta suodžiais, skleidžia stiprų degėsių kvapą. Teismo vertinimu, neįrodyta, kad atsakovo UAB „Edarsa“ veiksmai, transportuojant priekabą jūra, būtų lėmę žalos atsiradimą ar ją padidinę. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsisakymas mokėti draudimo išmoką Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių 24.1.6 punkto pagrindu yra nepagrįstas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad argumentai, susiję su Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių 24.2.2 punkto taikymu, nenurodyti nei draudiko atsisakyme mokėti draudimo išmoką, nei parengiamuosiuose procesiniuose dokumentuose, o išdėstyti tik teismo posėdžio metu. Teismo vertinimu, vien kilusio gaisro faktas nėra pakankamas patvirtinti aplinkybei, kad transporto priemonė, kuria buvo vežamas krovinys, buvo techniškai netvarkinga. Vairuotojo paaiškinimu, iki priekabą priduodant į saugojimo aikštelę, ji nė karto nebuvo sugedusi. Į bylą nepateikti įrodymai, kad atsakovas UAB „Edarsa“ būtų pažeidęs transporto priemonėms taikytinus privalomos techninės apžiūros reikalavimus ir vežimui naudojęs transporto priemonę, kuriai nustatytu laiku neatlikta privalomoji techninė apžiūra, taip pat nenustatyta, kad atsakovo naudota transporto priemonė neatitinka draudimo taisyklių 17 paragrafo 17.1 punkto reikalavimų, todėl šį atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ argumentą teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą.
Atsižvelgęs į šiuos argumentus, teismas sprendė, kad atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ kyla prievolė atlyginti ieškovui padarytą žalą neperžengiant jo ir atsakovo UAB „Edarsa“ sudarytos Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutarties ribų.
Iš pateiktos į bylą draudimo sutarties teismas nustatė, kad ja apdrausta UAB „Edarsa“ vežėjo civilinė atsakomybė, įskaitant atsakomybę už krovinio praradimą ar sugadinimą (draudimo suma 200 000 Eur), finansinius nuostolius (draudimo suma 10 000 Eur), krovinio gelbėjimo ir pašalinimo išlaidas (draudimo suma 10 000 Eur). Sutartyje nustatyta besąlyginė išskaita (frančizė) reguliuojamos temperatūros kroviniams – 3000 Eur vienam įvykiui.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos, padarytos sugadinus krovinį, dydžio pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai, skaičiuodamas krovinio vertę, į ją įtraukė pardavimo maržą, nes ši suma yra ne sugadinto krovinio vertės dalis, o ieškovo negautos pajamos, t. y. suma, kurią ieškovas galbūt būtų gavęs, jei krovinys būtų realizuotas, todėl negali būti įtraukiama į krovinio vertės apskaičiavimą pagal CMR konvencijos 23 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, į šią sumą taip pat negali būti įtraukiamos prekių saugojimo išlaidos nuo perdirbimo (įsigijimo) iki vežimo ir finansinės sąnaudos (paskolos palūkanos), nes tai yra papildomos ieškovo išlaidos, nesusijusios su krovinio rinkos verte ir nelaikytinos su krovinio vežimu susijusiomis išlaidomis. Todėl apskaičiuodamas krovinio rinkos vertę, teismas atsižvelgė ir vertino atitinkamų prekių įsigijimo (reikiamais atvejais – perdirbimo) išlaidas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad, atsakovai nepateikė į bylą įrodymų, jog priimto vežti krovinio vertė pagal biržos kainas arba rinkos kainomis priėmimo vežti vietoje ir metu buvo mažesnė, nei ieškovo nurodoma krovinio įsigijimo vertė, todėl nusprendė, kad krovinio priėmimo vežti metu krovinio vertė sudarė 128 615,26 Eur. Teismas CMR konvencijos pagrindu ieškovo reikalaujamų palūkanų sumą sumažino iki 5151,94 Eur (17 788,62 Lt). Teismas sprendė, kad iš atsakovų UAB „Edarsa“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ solidariai priteistina suma, atskaičius frančizę, sudaro 107 615,26 Eur (371 573, 97 Lt), likusi suma (3000 Eur kompensacijos ir 5151,94 Eur palūkanų, iš viso – 8151,94 Eur (28 147,02 Lt)) teismo priteisiama ieškovui iš tik atsakovo UAB „Edarsa“.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2014 m. liepos 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir padarytomis išvadomis.
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ grindė taisyklių 24.1.6 punktu, pagal kurį draudikas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, jeigu žala atsirado dėl to, kad draudėjas sąmoningai nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių šiai žalai sumažinti arba išvengti, teigdamas, kad žala atsirado dėl atsakovo UAB „Edarsa“ nurodymo transportuoti krovinį priekaba su sugedusiu šaldymo agregatu, jo neperkraunant. O apeliaciniame skunde atsakovas jau teigė, kad draudėjas savo nuožiūra, nesant būtinybės, atskyrė puspriekabę su kroviniu ir ją vieną paliko terminale Kylyje, taip prarasdamas galimybę prižiūrėti ir kontroliuoti puspriekabę, saugoti krovinį nuo galimo gedimo ir nedelsiant dėti pastangas žalai sumažinti. Kadangi pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija dėl nurodyto apeliacinio skundo argumento plačiau nepasisakė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį jo atžvilgiu atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai draudiko UAB DK „PZU Lietuva“ atsakomybę kildino iš CMR konvencijos, neanalizuodami draudimo sutarties ir taip netinkamai nustatydami draudiko atsakomybės ribas. Aiškindami CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalies santykį su draudiko Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 11 (toliau – Taisyklės) 10.2 punktu, teismai netinkamai atskleidė „vientiso vežimo proceso“ sąvoką, pagal kurią vientisu vežimo procesu gali būti laikomas tik toks procesas, kai puspriekabė su kroviniu yra vežama kartu su draudimo poliso priede į automobilių sąrašą įtrauktomis transporto priemonėmis viso vežimo metu, nepertraukiamai, neatskiriant puspriekabės nuo vilkiko, nepaliekant jos be vilkiko ir vairuotojo žinios. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad draudėjas atskyrė puspriekabę su kroviniu ir ją vieną paliko terminale Kylyje nesant tam būtinybės. Bylos esmė dėl nurodytos jos dalies liko neatskleista.
2. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai identifikavo krovinio sugadinimo priežastis, konstatavę, kad krovinys buvo sugadintas dėl gaisro, o ne dėl temperatūros režimo nesilaikymo. Ši išvada, nepagrįsta jokiais įrodymais, lėmė nepagrįstą Taisyklių 24.1.6 punkto netaikymą bei kasatoriaus prievolės atlyginti žalą konstatavimą. Kartu tinkamai neįvertinti įrodymai, patvirtinantys priešingas aplinkybes: Vokietijos apsaugos nuo nuostolių ir nuostolių tyrimų instituto vertinimas, UAB „Klaipėdos Netas“ 2010 m. lapkričio 11 d. krovinio apžiūros raportas. Šiuose įrodymuose užfiksuota, kad žuvis iš dalies atitirpo, bet ne sudegė. Kad krovinys – žuvies produkcija – nebuvo sugadintas gaisro metu, patvirtina ir atsakovo UAB „Edarsa“ 2010 m. spalio 15 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kad siekiant nors kažkaip išgelbėti krovinį, kad nesugestų žuvis, buvo ieškoma kita puspriekabė. Teismai neįvertino, kad gaisro įtaka kroviniui pasireiškė tuo, jog žuvis atitirpo, sulipo į atskirus blokus, dėl to darytina išvada, kad ugnis ir karštis gaisro metu tiesiogiai veikė krovinio laikymo temperatūrą puspriekabės viduje, ir ši pasikeitė, nors turėjo būti -20 C. Krovinio apžiūros raporte yra užfiksuota, kad 2010 m. rugsėjo 27 d. krovinio temperatūra buvo pamatuota veikiančiame šaldytuve (krovinys buvo perkrautas Lietuvoje), praėjus 4 dienoms nuo gaisro, ji svyravo nuo -10,4 C iki 6,5 C. Iš to darytina išvada, kad krovinį vežant jūra neveikiančiame šaldytuve, jo temperatūra pasikeitė ir nebesiekė -20 C. Todėl nėra teisinio pagrindo ir loginio paaiškinimo teismų padarytai išvadai, kad krovinį vežant jūra neveikiančiame ir apdegusiame šaldytuve, temperatūra gaisro ir vežimo jūra metu jo viduje nepasikeitė ir liko -20 C. Atsakovas UAB „Edarsa“ byloje pripažino, kad po gaisro vežimo jūra metu krovinį sąmoningai vežė neveikiančioje, techniškai netvarkingoje, su pažeistu temperatūros režimo registravimo įtaisu puspriekabėje, ir neįrodinėjo, jog taip elgtis nusprendė dėl to, kad krovinys buvo nepataisomai sudegęs. Krovinio apžiūros raporte užfiksuota, kad sugadintam kroviniui pirkti krovinio gavėjas buvo suradęs pirkėją. Tai – taip pat teismų neįvertinta aplinkybė, patvirtinanti, kad krovinys dar galėjo būti panaudotas pagal paskirtį.
3. Teismai netinkamai įvertino draudėjo elgesį krovinio sugadinimo metu. Atleidimo nuo žalos atlyginimo pagrindus pagal Taisyklių 24.1.6 punktą atsakovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme įrodinėjo dviejomis aplinkybėmis: 1) žala atsirado dėl atsakovo UAB „Edarsa“ nurodymo transportuoti krovinį priekaba su sugedusiu šaldymo agregatu, jo neperkraunant; 2) žala atsirado dėl to atsakovo UAB „Edarsa“ veiksmų, nesant būtinybės, atskyrus puspriekabę su kroviniu nuo vilkiko ir ją vieną palikus terminale Kylyje, taip praradus galimybę prižiūrėti ir kontroliuoti puspriekabę. Teismai neįvertino, kad draudėjas UAB „Edarsa“, svarstęs išgelbėti krovinį ir jį perkrauti į veikiantį šaldytuvą, kad nesugestų žuvis, šios pareigos neįvykdė ir krovinį vežė neveikiančiame šaldytuve nesant -20 C temperatūrai.
4. CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, praradus dalį ar visą krovinį, žala apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai krovinys buvo priimtas vežti. CMR konvencijos 23 straipsnio 2 dalis detalizuoja krovinio vertės nustatymo būdus: 1) pagal biržos kainas, 2) o jeigu tokių nėra – pagal rinkos kainas, 3) o jei ir tokių nėra – tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Byloje duomenų apie krovinio biržos kainas ar rinkos vertę nepateikta, todėl teismas žalos dydį nustatinėjo pagal prekių vertę, t. y. remdamasis krovinio priėmimo vežti metu buvusiomis krovinio įsigijimo sąskaitomis. Tačiau šie teismo nurodyti įrodymai žalai nustatyti neatitinka CMR konvencijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, nes tai nėra krovinio įsigijimo sąskaitos. Teismo nurodytos 2010 m. rugsėjo 24 d. ir 2010 m. rugsėjo 28 d. sąskaitos yra išrašytos po vežimo, todėl jos nebuvo ir negalėjo būti krovinį lydintys dokumentai. Be to, teismai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovams, nors, reikalaudamas žalos atlyginimo, jos dydį privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).
Ieškovas „Fish & more GmbH“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas šiuos argumentus:
1. Draudiko nuomone, draudimo apsauga nutrūksta, atkabinus puspriekabę nuo vilkiko ir perdavus ją jūrų uosto dispozicijon. Toks Taisyklių 10.2. punkto interpretavimas sukurtų situaciją, kai draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis beveik visiškai išnyktų arba taptų toks minimalus, kad iš esmės būtų paneigiamas. Tokiu aiškinimu būtų paneigiama pati CMR draudimo sutarties esmė ir tikslas. UAB „Edarsa“ prašyme-anketoje vežėjo automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo sutarčiai sudaryti nurodyta, kad kroviniai bus pervežami puspriekabėmis (refrižeratoriais), šis prašymas-anketa laikomas sudėtine draudimo sutarties dalimi. Jokios papildomos rizikos, susijusios su puspriekabių gabenimu kitomis transporto rūšimis ir galinčios lemti draudimo apsaugos nutraukimą, draudimo sutartyje nenumatytos. CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši konvencija taikoma visam vežimo procesui, t. y. ir tuomet, kai krovinys dalį kelio vežamas jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu ar oro transportu, neperkraunant krovinio. Ginčo krovinys dalį kelio buvo plukdomas. Vežimo procesas laikomas baigtu, kai krovinys yra perduodamas gavėjui (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, iki šio momento galioja draudimo apsauga. Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad draudimo apsauga negaliojo, vilkiką atskyrus nuo priekabos ir ją perdavus į „DFDS Seaways“ terminalą bei vežant keltu, yra nepagrįsti. Priešingu atveju vientisas vežimo procesas būtų dirbtinai suskaidomas, t. y. pasibaigtų ne perdavus krovinį gavėjui, o perdavus krovinį pervežti tarpiniam vežėjui. Ieškovas pažymi, kad sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis jis netyrė apeliaciniame skunde kasatoriaus nurodytos naujos aplinkybės. Kasaciniame skunde atsakovas dar kartą nurodo tas pačias aplinkybes. Kadangi kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl aplinkybių, kurių apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, šios aplinkybės negalėtų būti tiriamos ir bylos kasacinio nagrinėjimo procese (CPK 341 straipsnio).
2. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad krovinys buvo sugadintas gaisro metu ir tapo netinkamas naudoti dėl apdegimo, o ne dėl temperatūros režimo pokyčių. Kasatorius kvestionuoja aplinkybes, kurios nebuvo ginčijamos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Krovinio apžiūros raporte nurodyta, kad šaldyta žuvis yra iš dalies atitirpusi, tačiau ši apžiūra atlikta tik 2010 m. rugsėjo 27 d. Raporte nurodyta, kad šaldytuvas išsijungė 2010 m. rugsėjo 27 d. apie 10 val. ryto, todėl iš šio raporto nėra pagrindo spręsti, kad krovinys buvo atitirpęs pristatymo metu. Taip pat nurodyta, kad krovinio pakuotė padengta suodžiais, skleidžia stiprų degėsių kvapą. Šis įrodymas patvirtina, kad krovinio sugadinimą lėmė būtent gaisras, ir neįrodo, kad atsakovo UAB „Edarsa“ veiksmai, transportuojant puspriekabę jūra, būtų lėmę žalos atsiradimą ar ją padidinę.
3. Kasatoriaus teiginiai apie netinkamą draudėjo elgesį krovinio sugadinimo metu grindžiami tik abstrakčiais svarstymais ir prielaidomis, o ne konkrečiais byloje esančiais įrodymais.
4. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad prekių rinkos vertė, nesant tai paneigiančių įrodymų, atitinka prekių įsigijimo vertę ir būtent pagal šią vertę turi būti apskaičiuojama kompensacijos suma. Krovinio priėmimo vežti metu nebuvo ir negalėjo būti išrašytos pirkimo–pardavimo sąskaitos, nes žuvis buvo pervežama perdirbti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje kilo ginčas dėl kasatoriaus UAB DK „PZU Lietuva“ prievolės mokėti draudimo išmoką pagal Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, kuria apdrausta krovinio vežėjo UAB „Edarsa“ atsakomybė pagal CMR konvenciją (toliau – Draudimo sutartis).
Dėl draudimo apsaugos apimties
Kasatorius ginčija teismų priimtus procesinius sprendimus, teigdamas, kad teismai jo atsakomybę kildino iš CMR konvencijos, neanalizuodami Draudimo sutarties ir taip netinkamai nustatydami jo, kaip draudiko, atsakomybės ribas. Šį kasatoriaus argumentą teisėjų kolegija laiko teisiškai nepagrįstu.
Nagrinėjamu atveju teismai, priešingai nei teigia kasatorius, spręsdami klausimą dėl kasatoriaus prievolės, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškiai nurodė, kad krovinio praradimo, sugadinimo atveju atsiranda mišri solidarioji vežėjo ir draudimo kompanijų, kuriose vežėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, prievolė, kuri vežėjui, kaip skolininkui, atsiranda iš įstatymo (CMR konvencijos), draudikui – iš draudimo sutarties, ir konstatavo, kad kasatoriui kyla prievolė atlyginti ieškovui padarytą žalą neperžengiant būtent jo ir atsakovo UAB „Edarsa“ sudarytos Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutarties ribų. Teismai analizavo Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 11, kurios yra Draudimo sutarties sudėtinė dalis (toliau – Taisyklės), sąlygas, kuriomis kasatorius grindė savo atsisakymą mokėti draudimo išmoką, sprendė dėl jų turinio, pagal jas įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrindė savo sprendimus šio vertinimo rezultatais.
Ginčo atveju aktualia Draudimo sutartimi apdrausta krovinio vežėjo UAB „Edarsa“ atsakomybė, nustatyta CMR konvencijoje. Taigi, Draudimo sutartimi suteikiamos apsaugos apimtį pirmiausia nulemia CMR konvencijoje nustatytas vežėjo civilinės atsakomybės teisinis režimas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartimi suteikiamos apsaugos apimtis gali būti ir siauresnė už CMR konvencijoje nustatytos vežėjo civilinės atsakomybės teisinį režimą – t. y. vežėjas ir draudikas yra laisvi susitarti dėl siauresnės apimties draudimo apsaugos. Tai paprastai daroma sutartyje apibrėžiant draudžiamojo įvykio sąvoką, įvardijant įvykius, kurie nelaikomi draudžiamaisiais, draudimo išmokos nemokėjimo ar mažinimo pagrindus, ribojant draudimo išmokos sumas ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo bendrovėms konkuruojant rinkoje, vežėjai renkasi jų siūlomas draudimo paslaugas, atsižvelgdami į pagrindinius kriterijus – draudimo apsaugos apimtį ir paslaugos kainą. Todėl draudimo bendrovių siūlomų tipinių krovinio vežėjo atsakomybės pagal CMR konvenciją sutarčių sąlygos, siaurinančios draudimo apsaugos apimtį, lyginant su CMR konvencijoje nustatytu vežėjo civilinės atsakomybės teisiniu režimu, turi būti aiškios ir nedviprasmiškos, eliminuojančios ginčus dėl sutarties turinio, o kilus tokiam ginčui – aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal Draudimo sutartį draudimo apsauga ginčo atveju negalėjo būti taikoma dėl to, kad krovinys buvo prarastas (sugadintas) jam esant Draudimo sutartyje nenurodytoje puspriekabėje, atskirtoje nuo Draudimo sutartyje nurodyto vilkiko (nepaisant to, kad tokiu vilkiku puspriekabė su kroviniu buvo atgabenta ir palikta uoste tam, kad toliau keltu būtų plukdoma jūra). Šią poziciją kasatorius grindžia Taisyklių 10.2 punkto nuostata, pagal kurią „Draudimo apsauga galioja vežant krovinius tik į automobilių sąrašą įtrauktomis ir draudimo sutarties šalių raštu patvirtintomis transporto priemonėmis (...)“. Kasatorius teigia, kad esminę reikšmę draudimo apsaugos galiojimui nagrinėjamu atveju turi tai, kad puspriekabė, kurioje buvo gabenamas krovinys, krovinio sugadinimo metu buvo atjungta nuo vilkiko, nurodyto Draudimo sutartyje. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą laiko teisiškai nepagrįstu.
Pirma, vertinant nurodyto kasatoriaus argumento pagrįstumą, esminę reikšmę turi „vežimo“ sąvokos, įtvirtintos Taisyklių 10.2 punkte, aiškinimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tikrojo sutarties turinio kasacine tvarka gali būti peržiūrėtos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008 ir kt.). Kasaciniame skunde nenurodyta sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimų, padarytų pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų aiškinant Taisyklių 10.2 punkto nuostatas, išskyrus šioje nutartyje nepagrįstu pripažintą kasatoriaus argumentą, kad teismai jo atsakomybę kildino tik iš CMR konvencijos, neanalizuodami Draudimo sutarties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl Draudimo sutarties turinio padarytos atsižvelgus į visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes.
Antra, kasatoriaus pateikiamas „vientiso vežimo proceso“ sąvokos aiškinimas, kurį kasatorius kildina iš Taisyklių 10.2 punkto ir pagal kurį draudimo apsauga taikoma tik tada, kai puspriekabė su kroviniu yra kartu su vilkiku nepertraukiamai, yra nepagrįstas. Iš esmės toks kasatoriaus aiškinimas reiškia, kad jei žala būtų atsiradusi vilkikui ir puspriekabei esant sujungtiems uoste arba transportuojant juos keltu, draudimo apsauga būtų taikoma, o puspriekabę atjungus nuo vilkiko jos transportavimo keltu tikslais draudimo apsauga nustoja galioti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į draudimo objektą – draudėjo (vežėjo) turtinį interesą, susijusį su galimu žalos padarymu vežant krovinius pagal CMR konvenciją, Draudimo sutartyje naudojama „vežimo“ sąvoka aiškintina, be kita ko, CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalies kontekste. Nurodytame straipsnyje nustatyta, kad ir tais atvejais, kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu ar oro transportu, CMR konvencija (taigi, ir joje nustatytas vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą ar sugadinimą mechanizmas) taikoma visam vežimui, išskyrus atvejus, kai krovinys perkraunamas. Tai reiškia, kad vežimas apima ir tuos etapus, kai krovinys, esantis su puspriekabėje, pakraunamas į keltą, nesvarbu, ar prieš tai atkabinus puspriekabę nuo vilkiko, ar ne. Taigi, nagrinėjamu atveju „vežimo“ samprata orientuoja ne į krovinio gabenimo procesą, o į krovinio buvimą vežėjo žinioje. Pažymėtina, kad krovinys vežėjo žinioje yra ir tada, kai jis realiai (fiziškai) yra transportuojamas ar saugomas ne paties vežėjo, o vežėjo pasirinktų asmenų (pvz., sutarties pagrindu). Draudimo sutartyje nėra išlygų dėl draudimo apsaugos netaikymo vežant krovinį jūra, jam esant kelte, uoste ar pan. Tai reiškia, kad pagal Draudimo sutartį draudimo apsauga taikytina ir galimai vežėjo atsakomybei už krovinio praradimą ar sugadinimą, atsiradusius gabenant krovinį jūra, jei jis neperkrautas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad krovinys nebuvo perkrautas.
Trečia, kasatoriaus nurodomas Draudimo sutarties aiškinimas būtų neprasmingas ekonomine prasme, siekiant efektyviai naudoti transporto priemones, nes vilkikas vien dėl draudimo apsaugos galiojimo, nesant racionalaus poreikio, turėtų kartu su puspriekabe nenaudojamas stovėti uoste, būti vežamas jūra. Vežėjui krovinį gabenant jūra, transporto priemonės perdavimas terminalo operatoriui, puspriekabės atskyrimas nuo vilkiko ir saugojimas terminale, vėliau – perdavimas kelto operatoriui, yra vežimo proceso dalis. Vien faktas, kad puspriekabė transportuojama kartu su vilkiku (jų neatskyrus), savaime neužtikrina, taigi, nėra esminis sprendžiant, ar krovinys yra vežėjo žinioje. Kaip nurodyta šioje nutartyje, krovinys vežėjo žinioje yra ir tada, kai jis realiai (fiziškai) yra transportuojamas ar saugomas ne paties vežėjo, o vežėjo pasirinktų asmenų (pvz., sutarties pagrindu).
Kasatoriaus teigimu, net ir tuo atveju, jei draudimo apsauga iš principo galėtų būti taikoma, kai žala kroviniui padaroma gabenant jį puspriekabėje, atskirtoje nuo vilkiko, įtraukto į Draudimo sutartį, ginčo atveju ją eliminuoja apeliacinės instancijos teismo atskirai nevertinta aplinkybė, kad puspriekabės atjungimas nuo vilkiko transportuojant krovinį keltu nebuvo būtinas. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovui pradėjus remtis aplinkybe, jog puspriekabės atskyrimas nuo vilkiko buvo būtinas paisant Kylio uosto taisyklių reikalavimų, jis, priešingai, įrodinėjo, jog draudėjui nebuvo jokios būtinybės atskirti puspriekabę nuo vilkiko. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasatoriaus teiginys pagrįstas bylos duomenims. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įvyko du posėdžiai, juose byla buvo nagrinėjama iš esmės – 2012 m. spalio 9 d. ir 2013 m. rugsėjo 26 d. 2013 m. rugsėjo 26 d. posėdžio metu kasatoriaus atstovė teismui pateikė „DFDS Seaways“ 2012 m. spalio 22 d. raštą, kuriame nurodyta, kad jūriniais keltais gali būti gabenami tiek vilkiko ir puspriekabės sąstatas, tiek atskirai vien tik puspriekabės. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad, pristatant prašymo prijungti naują įrodymą pagrindą, kasatoriaus atstovė teigė, jog „jame nurodoma, kad galimi įvairūs variantai“. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė, apeliaciniame skunde kasatorius turėjo teisę įrodinėti, kad atskyrimas nebuvo būtinas ir kad tai yra teisiškai reikšminga aplinkybė, ir šia teise pasinaudojo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ši aplinkybė nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), dėl šio argumento nepasisakė nepagrįstai. Kita vertus, šis proceso teisės normos pažeidimas nesudaro pagrindo išvadai, kad nagrinėjant bylą nebuvo atskleista jos esmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią išvadą būtų galima daryti tik konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta aplinkybė, kuri nebuvo nagrinėta apeliacinės instancijos teismo, turi teisinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Visgi, atsižvelgdama į šioje nutartyje pirmiau padarytą išvadą, kad nagrinėjamu atveju Taisyklių 10.2 punkte naudojama „vežimo“ samprata orientuoja ne į krovinio gabenimo procesą, o į krovinio buvimą vežėjo žinioje, į tai, kad krovinys vežėjo žinioje yra ir tada, kai jis realiai (fiziškai) yra transportuojamas ar saugomas ne paties vežėjo, o vežėjo pasirinktų asmenų (pvz., sutarties pagrindu), teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, kurios nevertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai – puspriekabės atjungimo nuo vilkiko poreikis (būtinumas) – nagrinėjamoje byloje neturi esminės teisinės reikšmės. Todėl kasatoriaus argumentas dėl proceso teisės normos (CPK 306 straipsnio 2 dalis) pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nenulėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimo.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo nustatant žalos atsiradimo priežastį
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai nustatė krovinio sugadinimo priežastis, konstatavę, kad krovinys buvo sugadintas dėl gaisro, o ne dėl temperatūros režimo nesilaikymo transportuojant neperkrautą krovinį po puspriekabės šaldymo įrangos gedimo. Kasatoriaus teigimu, ši išvada, nepagrįsta jokiais įrodymais, lėmė nepagrįstą Taisyklių 24.1.6, 24.2.2 punktų netaikymą bei kasatoriaus prievolės atlyginti žalą konstatavimą. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. V. P., bylos Nr. 3K-3-560/2012), teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011).
Taisyklių 17.2 punkte nustatyta, kad „Šaldytų, užšaldytų ir greitai gendančių maisto produktų, vežamų su temperatūriniu režimu, gabenimui naudoti specialias transporto priemones su techniškai tvarkingais ir veikiančiais temperatūrinio režimo registravimo įtaisais“. Taisyklių 24.1.6 punktas nustato, kad „Draudikas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, jeigu žala atsirado dėl to, kad vežėjas sąmoningai nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių šiai žalai sumažinti arba išvengti“. Taisyklių 24.2.2 punktas nustato, kad „Draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką jeigu šaldyti, užšaldyti ir greitai gendantys maisto produktai, vežami su temperatūriniu režimu, vežami techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis, neatitinkančiomis šių taisyklių 17 paragrafe numatytų reikalavimų, ir tai turėjo įtakos žalos dydžio ar įvykio fakto nustatymui.“
Aplinkybes, sudarančias pagrindą atsisakyti mokėti ar sumažinti draudimo išmoką, privalo įrodyti draudikas. Tai reiškia, kad kasatorius, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, o vėliau – gindamasis nuo pareikšto ieškinio, privalėjo įrodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti Taisyklių 17.2 (ir atitinkamai 24.2.2 punkto, suteikiančiu teisę draudikui mažinti draudimo išmoką) ar 24.1.6 punkto nuostatas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasi logikos dėsniais, konstatuoja, kad ginčo atveju žala galėjo atsirasti dėl to, kad: 1) krovinys sudegė (apdegė); 2) krovinys atitirpo; 3) dalis krovinio apdegė, o kita dalis – atitirpo. Toliau sekant nurodyta logika akivaizdu, kad krovinio sudegimo (apdegimo) priežastimi galėjo būti gaisras. Krovinio atitirpimo priežastimi galėjo būti dvi aplinkybės: gaisras arba vėlesnis krovinio laikymas aukštesnėje, nei priklauso temperatūroje, transportuojant neperkrautą krovinį po puspriekabės šaldymo įrangos gedimo.
Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius, siekdamas pagrįsti Taisyklių 24.1.6, 24.2.2 punktuose nustatytų atsisakymo mokėti draudimo išmoką arba jos mažinimo taikymo pagrindus, turėjo įrodyti:
1) kad visa žala kroviniui atsirado dėl jo atitirpimo, o atitirpimo priežastis buvo ne gaisras, bet išimtinai krovinio neperkrovimas į tinkamas laikymui sąlygas po gaisro (šią aplinkybę paneigia kita byloje teismų nustatyta ir šalių neginčijama aplinkybė, kad krovinio pakuotė buvo aprūkusi bei apdegusi, rodanti, kad puspriekabės šaldymo sistemoje kilęs gaisras buvo patekęs į puspriekabės vidų, pasiekė krovinį ir jį apgadino; esant tiesioginiam kontaktui su ugnimi krovinys turėjo kažkiek atitirpti dėl jos tiesioginio poveikio – priešinga išvada prieštarautų elementariai logikai); arba
2) kad gaisras tik iš dalies nulėmė žalą (apdegimą ir atitirpimą), o kita žalos, atsiradusios dėl krovinio atitirpimo, dalis atsirado vėliau – t. y. išimtinai dėl krovinio neperkrovimo. Tokiu atveju kasatorius turėjo įrodyti, kokia konkrečiai žalos dalis atsirado dėl atitirpimo, nulemto krovinio neperkrovimo po gaisro, nes tik šios žalos apimtimi kasatorius įgytų teisę mažinti draudimo išmoką.
Tačiau įrodinėdamas pirmiau nurodytas aplinkybes kasatorius iš esmės apsiribojo įrodymų, patvirtinančių krovinio atitirpimo faktą, o ne jo priežastį, pateikimu. Minėta, kad krovinio atitirpimas galėjo būti tiek gaisro, tiek vėlesnio vežėjo elgesio, krovinio neperkraunant, pasekmė. Įrodymų, kad visas krovinys ar konkreti jo dalis atitirpo išimtinai dėl krovinio neperkrovimo po gaisro, byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti Taisyklių 24.1.6, 24.2.2 punktų nuostatas, nebuvimo, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Dėl draudėjo elgesio įvykio metu
Kasatoriaus teigimu, jam neatsirado sutartinė prievolė mokėti draudimo išmoką dėl atsakovo UAB „Edarsa“ veiksmų, nesant būtinybės, atskyrus puspriekabę su kroviniu nuo vilkiko ir ją vieną palikus terminale Kylyje, taip praradus galimybę prižiūrėti ir kontroliuoti puspriekabę, saugoti krovinį nuo galimo gedimo ir nedelsiant dėti pastangas žalai sumažinti. Kasatoriaus teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą, remiantis Taisyklių 24.1.6 punkte nustatyta sąlyga, atleisti jį nuo prievolės mokėti draudimo išmoką.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Taisyklių 24.1.6 punkto taikymą ginčo santykiams kasatorius grindė išimtinai ta aplinkybe, jog žala atsirado dėl atsakovo UAB „Edarsa“ nurodymo transportuoti krovinį priekaba su sugedusiu šaldymo agregatu, jo neperkraunant. Apeliaciniame skunde kasatorius, be kita ko, papildomai rėmėsi nauja aplinkybe, sudarančia savarankišką pagrindą spręsti dėl Taisyklių 24.1.6 punkto taikymo – t. y. neva draudėjas savo nuožiūra, nesant būtinybės, atskyrė puspriekabę su kroviniu ir ją vieną paliko terminale Kylyje, taip prarasdamas galimybę prižiūrėti ir kontroliuoti puspriekabę, saugoti krovinį nuo galimo gedimo ir nedelsiant dėti pastangas žalai sumažinti. Dėl tos priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, dėl šio apeliacinio skundo argumento nepasisakė. Kasaciniame skunde ši teismo išvada skundžiama tik ta apimtimi, kuria apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su būtinybe atskirti puspriekabę nuo vilkiko, transportuojant ją keltu (dėl šio skundo argumento nutartyje buvo pasisakyta). Kasaciniame skunde nepateikiama jokių teisinių argumentų, kodėl, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismui nepasisakius dėl apeliacinio skundo motyvo, grindžiamo aplinkybe, kad draudėjas puspriekabę su kroviniu vieną paliko terminale Kylyje, taip prarasdamas galimybę prižiūrėti ir kontroliuoti puspriekabę, saugoti krovinį nuo galimo gedimo ir nedelsiant dėti pastangas žalai sumažinti, šis motyvas „be pagrindo teismo liko neanalizuotas“. Išnagrinėjusi aplinkybes, kuriomis kasatorius rėmėsi procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada nagrinėjama apimtimi yra pagrįsta.
Kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis), o kasaciniame skunde neleidžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasatoriaus argumentai, susiję su draudėjo elgesiu įvykio metu (pareigos prižiūrėti ir kontroliuoti puspriekabę, saugoti krovinį nuo galimo gedimo ir nedelsiant dėti pastangas žalai sumažinti nevykdymu) negali būti kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 340 straipsnis 1 dalis, 353 straipsnis 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo šių argumentų analizuoti ir dėl jų nepasisako.
Dėl žalos dydžio
Bylą nagrinėję teismai žalą apskaičiavo kaip skirtumą tarp sugadinto krovinio vertės ir jo likutinės vertės. Byloje nėra ginčo dėl likutinės krovinio vertės, tačiau kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl krovinio vertės apskaičiavimo pagrįstumo. Kasatoriaus teigimu, teismų nurodyti įrodymai žalai nustatyti neatitinka CMR konvencijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Be to, kasatoriaus teigimu, teismai įrodinėjimo pareigą perkėlė jam, nors, reikalaudamas žalos atlyginimo, jos dydį privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).
Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalimis, kai, remiantis šios CMR konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.
Teismai, vertindami krovinio vertę, laikėsi pozicijos, kad krovinio rinkos vertė, nesant tai paneigiančių įrodymų, atitinka jo įsigijimo vertę, ir būtent pagal šią vertę apskaičiuotina kompensacijos suma. Kasatorius bylos nagrinėjimo metu nenurodė priežasčių, dėl kurių būtų galima spręsti, kad ieškovas (krovinio siuntėjas) žuvį pirko ne už rinkos kainą, nepateikė įrodymų, paneigiančių tokią rinkos kainą, todėl teismai sprendė, kad ieškovo pateikti krovinio įsigijimo dokumentai, kuriuose nurodyta įsigijimo kaina, iš esmės patvirtina rinkos kainą tuo momentu. Teismų vertinimu, ta aplinkybė, kad prekės įgytos prieš gan ilgą laikotarpį iki vežimo, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes į bylą nepateikta įrodymų, kad tokių prekių rinkos vertė per nurodytą laikotarpį būtų sumažėjusi. Su šiais teismų argumentais teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytu argumentu, kad krovinio priėmimo vežti metu nebuvo ir negalėjo būti išrašytos pirkimo–pardavimo sąskaitos, nes krovinys (žuvis) buvo pervežamas ne perduoti pirkėjui, o perdirbti. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai dėl CMR konvencijos 23 straipsnio ir CPK 178 straipsnio netinkamo taikymo apskaičiuojant žalos dydį atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Ieškovas „Fish & more GmbH“, prašydamas priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 2457 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad pirmiau nurodyti prašymai tenkintini iš dalies, priteisiant 1214,65 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 12,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti „Fish & more GmbH“ (j. a. k. HRB 631854) iš UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) 1214,65 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturiolika Eur 65 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) 12,03 Eur (dvylika Eur 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis