Administracinė byla Nr. A-2304-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01017-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų 2012–2017 metais. Paaiškino, kad Vilniaus PN kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Jam per mėnesį būdavo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus. Nuo 2016 m. jis turi teisę skambinti artimiesiems naudodamasis internetine telefonija, tačiau iki šiol ši techninė galimybė nėra įdiegta. Nuo 2012 m. bandė mokytis bei gydytis, tačiau nei psichologai, nei niekas kitas jam nepadėjo. Kreipėsi pagalbos, tačiau jokia socialinė programa jam nebuvo taikoma. Patyrė psichologinį sukrėtimą pamatęs, kad maisto dalintojas jam įdėdavo mažesnį maisto davinį nei priklauso. Negalėjo pasimatyti su stačiatikių dvasininku. Tokiu būdu buvo žeminamas jo orumas, dvasiniai įsitikinimai, todėl patirtą neturinę žalą prašė atlyginti pinigais.

3.       Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o daliai skundo reikalavimų pritaikyti ieškinio senaties terminą.

4.       Atsakovas pateikė duomenis, kuriose kamerose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, ir nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad higienos priemonės išduodamos laikantis teisės aktų reikalavimų; internetinė telefonija yra alternatyva telefoniniam skambinimui, kuris nėra ribojamas, todėl pareiškėjo teisė palaikyti ryšį su artimaisiais nebuvo apribota; dalyvavimas socialinėse programose yra organizuojamas vadovaujantis savanoriškumo principu; nuteistasis, norėdamas pabendrauti su psichologu, gali bet kuriuo metu kreiptis į administraciją su bet kokios formos prašymu; pareiškėjo argumentai dėl sumažinto maisto davinio yra subjektyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti; jei pareiškėjas pateiktų prašymą, turėtų teisę bet kada pasimatyti su stačiatikių dvasininku.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas nustatė, jog ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad 2012–2017 m. laikotarpiu jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus PN.

7.       Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovo atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, šį terminą pradedant skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 21 d. (skundo teismui išsiuntimo data). Tai reiškia, kad taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas galėtų būti priteistas už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 21 d. iki 2018 m. kovo 21 d. Tuo tarpu pareiškėjas už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2015 m. kovo 20 d. neturi teisinio pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

8.       Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl per mažo kamerų ir kitų patalpų ploto, nurodė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Taisyklėse nėra įtvirtino reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma, atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš bendro kameros ploto turi būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

9.       Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pataisos įstaigos bendrabučių, kamerų ir drausmės grupės tipo patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nustatė, kad ginčo laikotarpiu (2015–2018 m.) pareiškėjui būnant bendrabučių, kamerų, drausmės grupės tipo patalpose, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (atitinkamai 1,69 kv. m, 1,68 kv. m, 1,67 kv. m, 1,64 kv. m, 1,63 kv. m), ploto reikalavimai (atitinkamai 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m) nebuvo pažeisti, preziumuojant, kad buvo užimtos visos vietos kamerose. Iš to teismas padarė išvadą, jog Vilniaus PN administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nepažeidė jo subjektinės teisės į minimalų kamerų ir kitų patalpų plotą, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl higienos priemonių išdavimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis, pagal kurias nuteistam vyrui, kuris bausmę atlieka pataisos namuose, išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį. Tai reiškia, kad priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, Vilniaus PN neturėjo teisinio pagrindo išduoti jam daugiau tualetinio popieriaus nei numatyta teisės aktuose, todėl teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė.

11.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl skambinimo internetinės telefonijos priemonėmis, rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.), kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Teismo vertinimu, galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams. Pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybei – ir internetine telefonija. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neprieštaravo, kad jam nebuvo sudarytos galimybės paskambinti telefonu, padarė išvadą, jog galimybės skambinti internetine telefonija nesudarymas jo teisių nepažeidė.

12.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl mokymosi, gydymosi, dalyvavimo socialinėse programose, pažymėjo, jog pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad bandė visur mokytis, gydytis nuo savo ligų, tačiau šių teiginių jokiais įrodymais ar svariais argumentais nepagrindė. Vien tik bendro pobūdžio teiginiai Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo neįrodo, todėl pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti argumentai buvo įvertinti kaip nepagrįsti.

13.       Teismas teigė, kad dalyvavimas socialinėse programose yra savanoriškas, t. y. pats nuteistasis turi kreiptis į pataisos įstaigą dėl noro dalyvauti programose. Apie vykdomas programas yra skelbiama viešai. Pareiškėjas nenurodė, kokiose programose jis norėjo dalyvauti, ir kad tokia galimybė jam nebuvo suteikta, todėl teismas neturėjo pagrindo Vilniaus PN veiksmus vertinti kaip neteisėtus ir padarė išvadą, kad pareiškėjas šiuo aspektu Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo neįrodė.

14.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl mažesnio maisto davinio, pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokie įrodymai patvirtina (kaip jis nustatė), kad maisto davinys buvo per mažas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl mažesnio maisto davinio jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją.

15.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl pasimatymo su stačiatikių dvasininku, nustatė, jog Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kiekvienam nuteistajam, pateikusiam prašymą, sudaroma galimybė susitikti su dvasininku. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, ar tokį prašymą buvo pateikęs ir toks konkretus prašymas nebuvo patenkintas, ar ši galimybė buvo apribota kitomis priemonėmis. Pareiškėjas teismo posėdžio metu tik abstrakčiai nurodė, jog jo netenkina galimybė pasimatyti su ne stačiatikių dvasininku. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas abstrakčiais prieštaravimais neįrodė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

16.       Teismas apibendrino, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Tuo atveju, jei neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl jis neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui neįrodžius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III.

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo jo skundą tenkinti, taip pat išreikalauti iš jo asmens bylos visus jo rašytus skundus ir prašymus, kurie įrodo jo skundo pagrįstumą, bei sudaryti galimybę dalyvauti teismo posėdyje.

18.       Pareiškėjas paaiškina, kad teismo posėdžio pradžioje prašė teismo išreikalauti jo asmens byloje esančius prašymus ir skundus, tačiau teismas jam nurodė, kad viskas ir taip yra aišku, atsakovo atstovas pripažįsta savo kaltę. Dėl šios priežasties pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo visus jo rašytus skundus ir prašymus išreikalauti iš atsakovo atstovo.

19.       Pareiškėjas teigia, kad nuo pat atvykimo į Vilniaus PN ne kartą raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl susitikimo su stačiatikių dvasininku, tačiau tokia galimybė jam nebuvo suteikta.

20.       Pareiškėjas pažymi, kad jo teisė į minimalų 3,6 kv. m kameros laisvą plotą buvo pažeista. Vilniaus PN pateikė neteisingus duomenis apie laikomų asmenų skaičių (nurodė mažesnį asmenų skaičių nei buvo iš tiesų), tuo tarpu kamerų bei kitų patalpų plotus nurodė nepažymėdamas, kiek kameros ploto užima baldai bei kiti daiktai.

21.       Jam neužteko išduoto 1 rulono tualetinio popieriaus ir 1 gabalėlio muilo mėnesiui, dėl to rašė įvairius prašymus, bet teismas jų iš atsakovo atstovo neišreikalavo. Tokia pati situacija yra ir su jo rašytais prašymais dėl psichologinės pagalbos (dėl (duomenys neskelbtini) ligų) teikimo; per mažų maisto davinių (jis rašė skundus, maistas buvo sveriamas, visa reikalinga informacija yra jo asmens byloje); internetinės telefonijos.

22.       Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

23.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 21 d. iki 2018 m. kovo 21 d., atlyginimo.

24.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

25.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo atstovo duomenų apie jo teiktus įvairius prašymus; pareiškėjas nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl per mažo kamerų ir bendrabučio tipo patalpų ploto, tualetinio popieriaus ir muilo, psichologinės pagalbos, internetinės telefonijos, maisto davinio ir susitikimo su stačiatikių dvasininku; pareiškėjas taip pat prašo sudaryti galimybę dalyvauti teismo posėdyje, išreikalauti iš atsakovo atstovo duomenis apie visus jo rašytus prašymus.

26.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27.       Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė ginčo laikotarpį 2012–2017 m., tačiau teismas, patenkinęs atsakovo atstovo prašymą, pritaikė pareiškėjo reikalavimams laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2015 m. kovo 20 d. ieškinio senaties terminą. Dėl šios teismo sprendimo dalies pareiškėjas apeliaciniame skunde argumentų nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nepasisako.

28.       Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, (b. l. 1) ir apeliacinio skundo (b. l. 74–77) turinį, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl to, kad jam buvo išduodama mažai muilo.

29.       Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.).

30.       Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.

31.       Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo kamerų ir bendrabučio tipo patalpų ploto, tualetinio popieriaus, psichologinės pagalbos, internetinės telefonijos, maisto davinio ir susitikimo su stačiatikių dvasininku, patikrino ir įvertino bylos medžiagą, galiojantį teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, bei pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, todėl, vengdama motyvų kartojimo, atskirai dėl jų nepasisako.

32.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo sudaryti galimybę dalyvauti teismo posėdyje.

33.       Šiuo aspektu pareiškėjui išaiškintina, kad pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi, pareiškėjui negali būti sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdyje administracinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes pagal bendrą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių turėtų būti skirtas žodinis bylos nagrinėjimas; proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes jis norėtų papildomai paaiškinti; pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais.

34.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo duomenų apie jo teiktus prašymus įkalinimo įstaigai, todėl tai prašo padaryti apeliacinės instancijos teismo.

35.        Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi (b. l. 3) įpareigojo atsakovo atstovą, be kita ko, pateikti teismui visą su ginču susijusią medžiagą; atsakovo atstovas pateikė teismui prašymą (b. l. 11) pratęsti terminą teismo nustatytiems įpareigojimams įvykdyti, nes pareiškėjo asmens byla yra Marijampolės pataisos namuose; atsakovo atstovas su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė su byla susijusią medžiagą (b. l. 22–42); 2018 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu teisėjas, atmesdamas pareiškėjo prašymą išreikalauti iš atsakovo atstovo duomenis apie jo teiktus prašymus, nurodė, jog atsakovo atstovas jau pateikė teismui su byla susijusią medžiagą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas buvo nurodyta prieš tai, pažymi, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti jo nurodytus duomenis, nes, kaip jau buvo minėta prieš tai, atsakovo atstovas su byla susijusią medžiagą teismui jau pateikė.

36.       Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑442‑1346/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.), tačiau tam tikrus įrodymus jis turi galimybę pateikti pats, t. y. savo rašytus raštus, prašymus, skundus, jų kopijas, taip pat jo paties gautus dokumentus (sprendimus, atsakymus ir pan.) bei jų kopijas (žr., pvz., 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1729-575-2019). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo ir galėjo pateikti savo argumentus patvirtinančius įrodymus (savo atsakovo atstovui teiktus prašymus ar jų kopijas), juo labiau, kad jis teigė pateikęs daug įvairių prašymų (atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas savo skunde ginčo laikotarpį nurodė 2012–2017 m., t. y. 6 metus), be to, matydamas, jog jo teisės ar teisėti interesai galbūt ilgą laiką yra pažeidžiami, galėjo užsitikrinti tam tikrų įrodymų surinkimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose tik abstrakčiai nurodė, jog teikė daug įvairių prašymų, jie visi yra jo asmens byloje, tačiau nedetalizavo, kada konkrečiai, kokiomis aplinkybėmis ir kokiems pareigūnams šiuos prašymus teikė, ką juose nurodė, kokie buvo atsakymai į šiuos jo prašymus ir pan., todėl laikytina, jog pareiškėjas neįvykdė ir pareigos detaliai apibūdinti savo skundo dalyką ir pagrindą apibūdinančias aplinkybes.

37.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.