Baudžiamoji byla Nr. 2K-218/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.7.1;
2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7;
(S)

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto
Stakausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Dianai
Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui
Bekišui,
nuteistųjų L. L. ir R. B.
gynėjams advokatams Viktorui Rutkauskui ir Auksanui Čiupailai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. L. ir R. B. kasacinius
skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį laisvės
atėmimu dvidešimčiai metų, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu
penkiolikai metų, pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems
metams, pagal 1961 m. BK 104 straipsnį (dėl V. B. nužudymo) laisvės atėmimu
dešimčiai metų, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl A. A. sužalojimo)
laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl D. C.
sužalojimo) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir
138 straipsnio 1 dalį (dėl A. A. sužalojimo) laisvės atėmimu trejiems metams,
pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl A. Ž. turto prievartavimo) laisvės
atėmimu šešeriems metams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl (A. Ž.
kankinimo) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl
A. N. nužudymo) laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 135 straipsnio 2
dalies 8 ir 10 punktus (dėl R. S. sužalojimo) laisvės atėmimu aštuoneriems
metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo
naktiniame klube „Brodvėjus“) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 284
straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir veiksmų prieš D. V.)
laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio
1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo nužudyti D. P.) laisvės
atėmimu dvylikai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu,
6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, L. L. paskirta galutinė
bausmė laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, pirmuosius dešimt metų atliekant
kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuspręsta konfiskuoti nuteistojo
L. L. turtą – 58 860 Lt.
L. L. išteisintas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį,
159 straipsnį, BK 249 straipsnio 3 dalį ir 261 straipsnį, BK 249 straipsnio 3
dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių
šių nusikaltimų požymių, pagal BK 249 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį
išteisintas nenustačius jo dalyvavimo padarant šias veikas.
R. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį,
22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (dėl padėjimo pasikėsinant
nužudyti D. P.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu devyniems
mėnesiams 12 dienų.
R. B. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 d.,
22 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo nužudyti R. M.),
nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Priteista iš L. L. ir M. K. solidariai nukentėjusiajai
S. N. 9251,10 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš
L. L., P. M. ir M. K. solidariai nukentėjusiajam R. S. 10 000
Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam A. Ž. 2200 Lt turtinei žalai
atlyginti; iš L. L., M. K., P. M., M. B., T. M.,
R. S. solidariai nukentėjusiajam A. . 7000 Lt neturtinei žalai
atlyginti; iš L. L. ir P. M. solidariai Valstybinei ligonių kasai 240
Lt už A. A. gydymą; iš L. L., P. M., M. K. ir M. B.
solidariai Valstybinei ligonių kasai 2300 Lt už A. A. gydymą; iš L. L.,
M. K., M. B. solidariai Valstybinei ligonių kasai 100 Lt už D. C.
gydymą; iš L. L., P. M. ir M. K. solidariai Valstybinei ligonių
kasai 1108,80 Lt už R. S. gydymą.
Nukentėjusiajam A. A. pripažinta teisė į
civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinimą,
klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Priimtas nukentėjusiojo D. C. atsisakymas nuo civilinio ieškinio ir ši bylos
dalis nutraukta.
Pratęstas nuosavybės teisės apribojimas į
L. L. pinigines lėšas – 6070 Lt ir juvelyrinius dirbinius (grandinėlę,
apyrankę, laikrodį, žiedą) priteistai žalai išieškoti.
Taip pat skundžiamas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m
gruodžio 21 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio
30 d. nuosprendis dėl nuteistojo L. L. pakeistas, nuteistojo R. B.
apeliacinis skundas atmestas.
Pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį
dėl L. L., iš šio nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta tai, kad L. L.:
nuo 2002 m. rudens iki 2005 m. sausio mėn., tyrimo
tiksliai nenustatytos datos, nenustatytu būdu neteisėtai įgijo, laikė, gabeno
parduoti nenustatytus kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų;
nuo 2002 m. rudens iki 2005 m. sausio mėn., tyrimo
tiksliai nenustatytu laiku, neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį – 389,297
g narkotinės medžiagos heroino, didelį kiekį – 44,727 g psichotropinės
medžiagos MDMA, labai didelį kiekį – 2486,174 g psichotropinės medžiagos natrio
oksibutirato, didelį kiekį – 1940,514 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų
dalių, 17,651 g psichotropinės medžiagos amfetamino, 5,273 g narkotinės
medžiagos kanapių dervos, 0,012 g psichotropinės medžiagos metamfetamino;
2004 m. pabaigoje, tyrimo tiksliai nenustatytu
metu ir būdu, neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą pistoletą „Makarov“,
Nr. BV 4231, su ugnies ir garso slopintuvu bei šaudmenis – ne mažiau kaip 15
vnt. Rusijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ (9x18 mm) šovinių,
skirtų šaudyti iš minėto ginklo, bei 22 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės
gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinius, juos laikė
nenustatytoje vietoje iki 2005 m. sausio 9 d., 23.00 val.; 2005 m. sausio 24
d., apie 24.00 val., po to kai M. K. grąžino minėtą ginklą, jį ir 9 vnt.
Rusijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ (9x18 mm) šovinių bei 22 vnt.
Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm)
šovinių laikė ir nešiojo Vilniaus mieste nenustatytoje vietoje iki 2005 m.
sausio mėn. vidurio;
2004 m. vasaros pabaigoje,
tyrimo tiksliai nenustatytu metu ir būdu, neteisėtai įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos
dujinį pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą
šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, bei šaudmenis – 6 vnt.
Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm)
šovinių;
tyrimo tiksliai nenustatytu metu
ir būdu neteisėtai įgijo ir iki 2005 m. sausio 6 d. laikė šaunamąjį ginklą –
Rusijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu
pakeičiant vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais bei
šaudmenis – 14 vnt. Čekijos bei Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“
(7,65x17 mm) šovinių; po to, kai P. M. grąžino ginklą bei šaudmenis, laikė
juos Vilniaus mieste nenustatytoje vietoje iki 2005 m. sausio 9 d.;
tyrimo tiksliai nenustatytu
metu ir būdu įgijo ir iki 2005 m. sausio 6 d. laikė šaunamąjį ginklą – Rusijos
pramoninės gamybos dujinį pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant
vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, bei šaudmenis –
9 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“
(7,65x17 mm) šovinių;
2004 m. pabaigoje, tyrimo tiksliai nenustatytu
metu ir būdu, neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą – JAV pramoninės gamybos 12-o
kalibro „1300 Defender“ modelio lygiavamzdį šautuvą „Winchester“, Nr. L2596438,
ir šaudmenis – 21 vnt. pramoninės gamybos 12-o kalibro šovinį, kuriuos
neteisėtai gabeno į garažą, esantį (duomenys
neskelbtini);
2004 metų vasarą, tyrimo tiksliai nenustatytu metu
ir būdu, neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą – savadarbiu būdu perdirbtą,
patrumpinant vamzdžius bei pašalinant buožę, 16-o kalibro medžioklinį šautuvą,
pritaikytą šaudyti 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais;
2003 metų vasarą, tyrimo tiksliai nenustatytu metu
ir būdu, neteisėtai įgijo didelį kiekį sprogstamosios medžiagos – 923 g
normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos trotilo, kurią laikė
nenustatytoje vietoje iki nenustatytos datos.
Nuteistieji P. M., M. K., T. M., M. B.,
R. B., R. S., L. P., A. C., V. P., V. K. (V. K.),
R. U. kasacine tvarka nesiskundžia.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos
D. Bajerčiūtės pranešimą, nuteistųjų gynėjų advokatų, prašiusių kasacinius
skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti,
paaiškinimų,
n u s t a t ė:
L. L.
pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2002 m.
vasarą, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, Vilniuje, į bendrą nusikalstamą
veiklą įtraukęs T. M., pravarde „M“, 2002 m. rudenį į bendrą nusikalstamą
veiklą įtraukęs nepilnametį M. K., gimusį 1985 m., pravarde „M“, bei
nepilnametį M. B., gimusį 1986 m., pravarde „S“, 2003 m. žiemą į bendrą
nusikalstamą veiklą įtraukęs P. M., pravarde „M“, 2002 m. rudenį
organizavo nusikalstamą susivienijimą, skirtą sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams
daryti ir jam vadovavo. 2003 m. vasarą, įgijęs didelį kiekį – 923 g
sprogstamosios medžiagos, perorganizavo nusikalstamą susivienijimą į ginkluotą,
toliau jam vadovaudamas, laikotarpiu nuo 2004 m. vasaros iki 2004 m. pabaigos
jį papildė šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis: dvivamzdžiu lygiavamzdžiu
perdirbtu 16-o kalibro medžiokliniu šautuvu, trimis Rusijos pramoninės gamybos
dujiniais pistoletais IŽ-79 su pakeistais vamzdžiais, pritaikytais šaudyti 7,65
mm kalibro „Browning“ šoviniais, JAV pramoninės gamybos 12-o kalibro
lygiavamzdžiu šautuvu „Winchester“ su jam skirtais šoviniais, 9 mm kalibro
pistoletu „Makarov“ bei jam skirtais šaudmenimis, ir tam ginkluotam
nusikalstamam susivienijimui, skirtam
bendrai pelningai ir sistemingai nusikalstamai veiklai daryti sunkius ir
labai sunkius nusikaltimus, t. y. neteisėtai įgyti, gabenti, laikyti ir
pardavinėti labai didelius kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų,
įgyti, laikyti, gabenti ir nešioti šaunamuosius ginklus, šaudmenis bei
sprogstamąsias medžiagas, daryti nužudymus ir kitas nusikalstamas veikas,
vadovavo iki 2005 m. sausio mėnesio. L. L. (pravarde „L“), vadovaudamas
nusikalstamam susivienijimui, paskirstė nusikalstamo susivienijimo nariams
vaidmenis: nurodė T. M., M. K., M. B., P. M. patiems
prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis pagal paskirstytas
konkrečiam nusikalstamo susivienijimo nariui Vilniaus teritorijas, neteisėtam
narkotinių bei psichotropinių medžiagų, tiekiamų L. L., įgijimui,
gabenimui bei pardavimui surasti tinkamus asmenis, kurie tiesiogiai
prekiautų narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, išsinuomoti garažus
bei butus šių medžiagų bei šaunamųjų ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymui,
surasti butus, kuriuose apsigyvenę minėtam tikslui surasti asmenys pardavinėtų
narkotines ir psichotropines medžiagas, perduoti šiems mobiliuosius telefonus
bei SIM korteles ryšio palaikymui su nusikalstamo susivienijimo nariais bei
pirkėjais, įgyti narkotinių bei psichotropinių medžiagų svėrimo bei pakavimo
priemones, taip palengvinant nusikalstamų veikų darymą. L. L. paskirstė
kiekvienam konkrečiam nusikalstamo susivienijimo nariui konkrečią narkotinių
bei psichotropinių medžiagų rūšį, kuria šie turėtų prekiauti, bei nurodė šių
medžiagų tam tikrų kiekių kainas ir gautų pajamų paskirstymą, taip pat nurodė
minėtiems nusikalstamo susivienijimo nariams surinkti už parduotas narkotines
ir psichotropines medžiagas gautas lėšas, kurias pats kaupė ir skirstė savo
nuožiūra.
Taip
pat L. L., siekdamas užtikrinti
netrukdomą nusikalstamo susivienijimo veiklą, organizavo fizinės bei psichinės
prievartos panaudojimą prieš asmenis, surastus neteisėtam narkotinių bei
psichotropinių medžiagų įgijimui, laikymui ir pardavimui, bei asmenis, šias
medžiagas pirkusius, tačiau laiku ar nevisiškai atsiskaičiusius, ir kitus
asmenis, nevykdžiusius L. L. nurodymų ar galinčius savo veiksmais kliudyti
nusikalstamo susivienijimo veiklai.
L. L. pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, organizavęs ir vadovavęs ginkluotam šaunamaisiais ginklais,
sprogstamąja medžiaga nusikalstamam susivienijimui, dalyvaudamas šio
susivienijimo veikloje, atliko tokius nusikalstamus veiksmus: nuo 2002 m.
rudens iki 2005 m. sausio mėnesio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), garažuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti, laikė labai
didelį kiekį – 389,297 g narkotinės medžiagos heroino, didelį kiekį – 44,727 g
psichotropinės medžiagos MDMA, labai didelį kiekį – 2486,174 g
psichotropinės medžiagos natrio oksibutirato, didelį kiekį – 1940,514 g
narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, 17,651 g psichotropinės medžiagos
amfetamino, 5,273 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, 0,012 g psichotropinės
medžiagos metamfetamino; šias medžiagas paskirstė nusikalstamo susivienijimo
nariams M. K., T. M., P. M. bei nepriklausančiam nusikalstamam
susivienijimui R. B., kurie jas neteisėtai įgijo iš L. L., gabeno ir
laikė nurodytose vietose, turėdami tikslą parduoti. Iš L. L. 2004 m.
gegužės 28 d – 2005 m. vasario 23 d. laikotarpiu neteisėtai įgijęs labai
didelį kiekį narkotinės medžiagos – 211,930 g heroino, didelį kiekį narkotinės
medžiagos – 1738,13 g kanapių ir jų dalių bei labai didelį kiekį psichotropinės
medžiagos – 2160,48 g natrio oksibutirato, R. B. jo nurodymu šias
medžiagas gabeno ir laikė garaže (duomenys
neskelbtini), iki jų suradimo ir paėmimo 2005 m. vasario 23 d. atliktos
kratos metu. Iš L. L. laikotarpiu nuo 2004 m.
gruodžio mėnesio pradžios iki 2005 m. vasario 1 d. neteisėtai įgijęs labai
didelį kiekį narkotinės medžiagos 169,381 g heroino, narkotinės medžiagos
179,60 g kanapių ir jų dalių, didelį kiekį psichotropinės medžiagos 38,849 g
MDMA bei didelį kiekį psichotropinės medžiagos 273,382 g natrio oksibutirato, P. M. šias medžiagas gabeno į garažą (duomenys neskelbtini), ir laikė iki
2005 m. vasario mėnesio pradžios. Iš L. L. laikotarpiu nuo 2004 m. spalio mėnesio pradžios iki 2005 m.
sausio 19 d. neteisėtai parduoti įgijęs psichotropinės medžiagos 0,877 g MDMA,
narkotinės medžiagos 9,084 g kanapių ir jų dalių, narkotinės medžiagos 5,273 g
kanapių dervos, narkotinės medžiagos 0,488 g heroino, M. K. šias medžiagas
gabeno į garažą, esantį (duomenys neskelbtini).
L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK
253 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su
M. K., P. M., T. M.,
M. B. bei su nepriklausančiais
nusikalstamam susivienijimui R. S. ir R. B., neteisėtai disponavo dideliu
kiekiu šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamąja medžiaga (M. K.
disponuojant dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, R. B. – dideliu
kiekiu sprogstamosios medžiagos, R. S. – dideliu kiekiu šaudmenų).
Nusikaltimas padarytas šiomis aplinkybėmis:
L. L. 2005 m. sausio 9 d., nakties metu,
prieš vidurnaktį, iš M. K.
nuomojamo buto, esančio (duomenys
neskelbtini), M. K. vairuojamu automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys neskelbtini), neturėdamas
leidimo, neteisėtai nugabeno šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro „Makarov“
pistoletą, Nr. BV 4231, su ugnies ir garso slopintuvu bei ne mažiau kaip 6 jam
skirtus šovinius, prie namo, esančio (duomenys
neskelbtini), ir perdavė M. K., o šis neteisėtai ginklą nešiojo ir
panaudojo pasikėsinimo į D. P. gyvybę metu; po to, 2005 m. sausio 9 d.,
apie 24.00 val., grąžino jį L. L., kuris šį ginklą, taip pat 9 Rusijos
pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ (9x18 mm) šovinius, skirtus šaudyti
iš jo, 22 Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“
(7,65x17 mm) šovinius 2005 m. sausio mėnesio viduryje (tiksliau nenustatytu
laiku) perdavė tolesniam laikymui R. B., o šis ginklą ir šaudmenis
nugabeno į namą, esantį (duomenys
neskelbtini), kur juos paslėpęs laikė iki suradimo ir paėmimo 2005 m.
vasario 23 d. jo parodymų patikrinimo metu.
L. L. 2004 m. vasaros
pabaigoje (tiksliau nenustatytu laiku) neteisėtai realizavo – pardavė M. K.
už 2000 Lt šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą
IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm
kalibro „Browning“ šoviniais, bei šaudmenis – 6 vnt. Čekijos ir Suomijos
pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinius, kurie M. K.
buvo gabenami ir laikomi bute (duomenys
neskelbtini), kol 2005 m. sausio 19 d. rasti ir paimti kratos metu.
L. L. 2005 m. sausio 6 d. (tiksliau
nenustatytu laiku) Vilniuje, Ukmergės g. 305A, sporto klube „Aitvaras“, neteisėtai
realizavo šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą IŽ-79,
perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm kalibro
„Browning“ šoviniais, ir šaudmenis – 14 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės
gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinių, perduodamas juos P. M.
Pastarajam 2005 m. sausio 9 d. grąžinus ginklą – dujinį pistoletą IŽ-79 ir 14
vnt. šaudmenų, L. L. tą pačią dieną, t. y. 2005 m. sausio 9 d.,
realizavo juos, dar kartą perduodamas P. M., kuris juos gabeno ir laikė, o
2005 m. sausio viduryje perdavė R. B., kuris vėliau ginklus ir šaudmenis
savanoriškai atidavė policijai.
L. L. 2005 m. sausio 6 d. (tiksliau
nenustatytu laiku) Vilniuje, Ukmergės g. 305A, sporto klube „Aitvaras“,
neteisėtai realizavo šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos dujinį
pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą
šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, ir šaudmenis – 9 vnt.
Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm)
šovinių, perduodamas juos T. M., kuris juos gabeno ir neteisėtai laikė iki
suradimo 2005 m. sausio 19 d. bute, (duomenys
neskelbtini), atliekant kratą.
L. L. nuo 2004 m. pabaigos iki 2005 m. sausio
19 d. neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą – JAV pramoninės gamybos 12-o kalibro,
„1300 Defender“ modelio lygiavamzdį šautuvą „Winchester“, Nr. L2596438, ir
šaudmenis – 21 vnt. pramoninės gamybos 12-o kalibro šovinį, D. L. vardu
registruotame garaže, esančiame (duomenys
neskelbtini), iki jų suradimo ir paėmimo 2005 m. sausio 20 d. atliktos
kratos metu.
L. L. 2004 m. vasarą (tiksliau nenustatytu
laiku) neteisėtai realizavo – pardavė M. K. už 200 Lt šaunamąjį
ginklą – savadarbiu būdu perdirbtą (patrumpinant vamzdžius bei pašalinant
buožę) 16-o kalibro medžioklinį šautuvą, pritaikytą šaudyti 16-o kalibro
medžiokliniais šoviniais, kuris juos neteisėtai laikė bute, (duomenys neskelbtini), ir garaže, (duomenys neskelbtini), iki 2005 m.
sausio mėnesio pabaigos.
L. L. 2003 m. vasarą (tiksliau nenustatytu
laiku) neteisėtai realizavo didelį kiekį – 923 g normalaus galingumo
brizantinės sprogstamosios medžiagos trotilo, perduodamas ją R. B., kuris
L. L. nurodymu ją neteisėtai gabeno ir laikė paslėpęs name, (duomenys neskelbtini), iki jos suradimo
ir paėmimo 2005 m. vasario 23 d. jo parodymų patikrinimo vietoje metu.
L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal
1961m. BK 104 straipsnį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su
P. M., tyčia nužudė V. B., t. y. 2003 m. sausio 20 d., apie
17.00 val., automobiliu „Mersedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežė V. B. į mišką, esantį Ukmergės
rajone, kelio Vilnius–Ukmergė 97-ame kilometre, kur, L. L. nurodymu P. M.
laikant sėdinčio automobilyje V. B. rankas, jis lipnia juosta surišo pastarojo
rankas už nugaros ir apvyniojo burną, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam
priešintis, šauktis pagalbos ir pabėgti, bei nuvedė jį prie iš anksto,
ruošiantis nužudyti, L. L. ir P. M. iškastos duobės, kur L. L.
ranka sudavė vieną smūgį V. B. į veidą, šiam nuo gauto smūgio nukritus ant
žemės, virve užspaudė jo kaklą ir apie 5 min. smaugė. Vėliau L. L. kartu
su P. M. įmetė V. B. kūną į duobę, kur P. M. L. L. nurodymu
tris kartus dūrė peiliu duobėje gulinčiam V. B. į krūtinės sritį, kuris
nuo patirtų sužalojimų mirė, taip L. L. (ir P. M.) tyčia nužudė
V. B.
L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK
140 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su
P. M., dėl to, kad A. A. kartu su T. M. vartojo narkotines
medžiagas, 2003 m. liepos 20 d., dienos metu, automobiliu „Mercedes Benz 230“ (valst.
Nr. duomenys neskelbtini) nuvežė A. A.
į mišką, esantį prie Eišiškių plento ir Vilniaus miesto oro uosto, abiem pririšus
nukentėjusįjį prie medžio, taip atėmus galimybę pasipriešinti ar pabėgti, L. L.
sudavė A. A. du smūgius kumščiu į pilvą, ne mažiau kaip dvidešimt smūgių
mediniu pagaliu į pilvo, nugaros, kairės rankos, kairės kojos sritis, taip
nežymiai sutrikdė A. A. sveikatą dėl daugybinių odos nubrozdinimų bei
poodinių kraujosruvų pilvo srityje
L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK
140 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su M. B.
ir M. K., dėl to, kad D. C. buvo skolingas M. B. už narkotines
ir psichotropines medžiagas, sumušė D. C., taip nežymiai sutrikdydami jo
sveikatą. Nusikaltimas padarytas šiomis aplinkybėmis: L. L.
nurodymu surasti D. C. bei pristatyti jį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), M. B. 2004 m. kovo 31 d., apie 21.00 val., telefonu pakvietė D. C. išeiti iš namų; automobilyje „Audi
100“ (valst. Nr. duomenys
neskelbtini), stovėjusiame prie namo (duomenys neskelbtini), M. B. smaugė D. C., suspaudęs šio kaklą saugos
diržu, M. K. sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių kumščiu į pilvą, po to M. K.
kartu su M. B. pristatė D. C. į minėtą butą, kur L. L.,
reikalaudamas grąžinti negautus už prekybą narkotinėmis ir psichotropinėmis
medžiagomis 200 Lt, smaugė D. C. rankomis, pargriovęs ant grindų, mušė
kumščiais, spardė suduodamas ne mažiau kaip dvidešimt smūgių. Tęsdami
nusikalstamus veiksmus, 2004 m. gegužės 11 d., apie 14.00 val., prie Bukiškių
žemės ūkio mokyklos, esančios Vilniaus r., Bukiškių k., Mokyklos g. 1, L. L.
sudavė kumščiu du smūgius D. C. į veidą, M. K. – kumščiu du smūgius į
veidą, po to, šiam nukritus ant žemės, M. K. kartu su L. L. spyrė ne mažiau
kaip dvidešimt kartų. Po to L. L. kartu su M. K. įsodino D. C. į
M. B. vairuojamą automobilį, kuriame M. K. sudavė alkūne smūgį D. C.
į kairiojo smilkinio sritį, po to, nuvežę šį į mišką, esantį Vilniaus r.,
apie 5-ių km atstumu nuo Bukiškių k., šalia kelio Vilnius–Ukmergė, kur M. K.
prirakino L. L. duotais antrankiais D. C. prie medžio, taip atėmė
galimybę priešintis ir pabėgti, o L. L. pridėjus
peilį prie nukentėjusiojo kaklo, M. K. ir M. B. ištraukus bei
demonstruojant šiam jų turėtus peilius, grasino D. C. nužudyti, jei šis
neatiduos 200 Lt; nuvežus nukentėjusįjį prie namų (duomenys neskelbtini), šis atidavė
reikalautus 200 Lt.
L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK
24 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad organizavo A. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y.
P. M. padedant, dalyvaujant M. B. ir M. K., veikiant visiems
kaip nusikalstamo susivienijimo nariams, turint tikslą sužaloti A. A. už
tai, kad šis neva pardavinėjo ne jų, o kitų asmenų tiekiamas narkotines ir
psichotropines medžiagas, L. L. suplanavus minėtą veiką, paskirsčius
vaidmenis, 2004 m. balandžio 6 d., apie 22.00 val., P. M. apgaule
atviliojo A. A. į namo, esančio (duomenys
neskelbtini), laiptinę, kur M. K. ir M. B., veidus užmaskavę kaukėmis,
bendrai sudavė kumščiais ir turėtais peiliais ne mažiau kaip vienuolika smūgių
A. A. į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam pjautinę žaizdą
nugaroje ir durtines–pjautines žaizdas – vieną šlaunyje, keturias sėdmenų
srityje ir taip nesunkiai sutrikdydami jo sveikatą.
L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK
181 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su M. K.
ir P. M., neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinę bei psichinę
prievartą, atvirai prievartavo turtą iš A. Ž., t. y. 2003 m. gegužės
mėnesį, namo, esančio (duomenys
neskelbtini), kieme, P. M. jėga įsodinus A. Ž. į L. L.
vairuojamą automobilį „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), grasino jam peiliu, M. K. sudavė nukentėjusiajam
rankomis ir kojomis aštuonis smūgius į galvos, krūtinės ir pilvo sritis, L. L.
sudavė delnu ne mažiau kaip penkiolika smūgių į galvą, po to, nuvežė į mišką,
esantį Vilniuje, prie Pušyno kelio, kur P. M. ištempus A. Ž. iš
automobilio, M. K. spyrė šiam penkis kartus, P. M., įrėmęs peilį į
kaklą, spyrė du kartus į nugarą, L. L. laikė koja prispaudęs gulintį ant
žemės A. Ž., demonstravo prieš jį panašų į pistoletą daiktą, grasindamas
nužudyti, ir reikalavo iš A. Ž. perduoti savo naudai 1000 JAV dolerių (3000
Lt); 2003 m. gegužės mėn. – 2004 m. kovo 16 d. laikotarpiu A. Ž.,
mokėdamas M. K. po 150-250 Lt, perdavė iš viso – 2200 Lt.
L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK
140 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su M. K.,
P. M., T. M., M. B. ir nepriklausančiu nusikalstamam
susivienijimui R. S. bendrininkų grupe, 2004 m. kovo mėnesio viduryje,
mušdami ir kitaip smurtaudami kankino A. Ž., t. y. 2004 m. kovo mėnesio
viduryje L. L. nurodymu R. S. ir T. M. apgaule atvežė A. Ž.
automobiliu „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame R. S. spyrė A. Ž. ne mažiau
kaip dešimt kartų į kojas ir pilvą, T. M. spyrė tris kartus į krūtinę ir
dešiniąją blauzdą, M. B. sudavė du kartus kumščiu į galvą ir spyrė tris kartus
į šoną, P. M. ir M. B. pakaitomis filmuojant vaizdo kamera, L. L.,
privertęs A. Ž. išgerti degtinės bei vartoti nenustatytas narkotines bei
psichotropines medžiagas, apsvaigino pastarąjį, grasino jam nupjauti ausį bei
lytinius organus ir sudavė daugybinius smūgius kojomis, rankomis, pilnu
limonado plastikiniu buteliu ir šlepete A. Ž. į įvairias kūno vietas bei
jėga kišo pagalio kotą šiam į burną, taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą.
Taip pat L. L., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, liepė A. Ž.
persirengti moteriškais drabužiais ir šokti, po to lipti nuogam į vonią, kur L. L.
kartu su R. S., M. B., P. M. ir M. K. pylė ant šio karštą
ir šaltą vandenį ir taip A. Ž. kankino.
L. L. pripažintas kaltu ir
nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas kartu su M. K.,
padedant P. M., veikdami nusikalstamame susivienijime, tyčia nužudė A. N.
dėl to, kad šis neva pavogė iš M. K. nuomojamo buto, (duomenys neskelbtini), narkotines ir psichotropines medžiagas.
Nusikaltimas padarytas šiomis aplinkybėmis: 2004 m. birželio 26 d., apie 18.00
val., L. L. nurodymu M. B., nežinodamas tikrųjų tikslų, išviliojo
apgaule A. N. iš pastarojo buto, esančio (duomenys neskelbtini), po to L. L. M. K. automobiliu BMW
735 (valst. Nr. duomenys neskelbtini)
nuvežė A. N. į butą, esantį (duomenys
neskelbtini), kur L. L. sudavė A. N. penkis smūgius kumščiu į
pilvą, o M. K. L. L. nurodymu sudavė vieną smūgį ranka į galvą bei
sugirdė butelį alaus su įlašintu klofelinu. Po to L. L., užkimšęs
A. N. burną marškinėliais bei surišęs rankas automobiliui vilkti skirta
virve, taip atimdamas galimybę priešintis, šauktis pagalbos ir pabėgti, pakvietė
P. M., kuris L. L. nurodymu saugojo A. N. minėtame bute, kad
pastarasis nepabėgtų, o tuo metu L. L. kartu su M. K. miške,
esančiame Širvintų r., šalia kelio Dūkštos-Kernavė, 8-ame kilometre, apie 3,5
km atstumu nuo Kernavės k., iškasė duobę. Po to, šiems grįžus į minėtą butą, L. L.,
P. M. ir M. K. automobiliu BMW 735 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežė A. N. į šią vietą miške, kur P. M.
atvedė jį iki duobės, L. L. A. N.
pargriovė, diržu užspaudė jo kaklą ir apie 5 min. smaugė Po to L. L. ir P. M.
įmetė A. N. kūną į duobę, o M. K. L. L. nurodymu P. M. duotu
peiliu penkis kartus dūrė A. N. į krūtinę ir nugarą. Nuo patirtų sužalojimų A. N.
mirė. Grįžus po nusikaltimo į L. L. butą, jo nurodymu, turint tikslą
atsikratyti nužudytojo A. N. asmeniniais daiktais bei suklaidinti galimą
teisėsaugos institucijų tyrimą dėl šio dingimo fakto, M. K. išmetė A. N.
turėtus raktus ir laikrodį, o P. M. pardavė šiam priklausiusį mobilujį
telefoną.
L. L. pripažintas kaltu ir
nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktus, 284 straipsnio 1 dalį
už tai, kad, padedant M. K. ir P. M., veikdami nusikalstamame
susivienijime, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė R. S., vykdant
šiam tarnybos pareigas, sveikatą, smurtavo prieš L. B., taip pat L. L.
pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2004 m. spalio 17 d., apie 2.00 val., L. L.
nurodymu M. K. automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nugabenus L. L. bei P. M. prie
naktinio klubo „Brodvėjus“, esančio Vilniuje, Mėsinių g. 4, bei laukiant jų
automobilyje, o P. M. L. L. nurodymu siekiant užtikrinti nekliudomą
veikos padarymą, prie minėto klubo durų stebint aplinką bei pasiruošus turimu
peiliu žaloti asmenis, galinčius pulti, pastarasis, būdamas girtas, viešoje
vietoje, įžūliai elgdamasis, savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą
aplinkiniams bei sutrikdydamas visuomenės rimtį, du kartus peiliu dūrė į
juosmens sritį R. S., vykdančiam UAB „Mindveka“ apsaugos darbuotojo
tarnybos pareigas, taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą, padarydamas
durtinę–pjautinę žaizdą nugaroje bei kiaurymines durtines–pjautines žaizdas
juosmenyje su pilvaplėvės pažiedimu, blužnies bei kairiojo diafragmos kupolo
pažeidimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę; tame pačiame klube tęsdamas chuliganiškus
veiksmus, L. L. vieną kartą peiliu L. B. sudavė į pilvo sritį,
įdrėksdamas odą.
L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK
284 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su T. M.,
2004 m. lapkričio 24 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje, Vilniuje, prie 14-ojo
namo, Pašilaičių g., automobiliu BMW 735 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) aplenkė bei sustoję užblokavo kelią D. V.
vairuojamam automobiliui „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), taip atimdami galimybę jai automobiliu
judėti važiavimo kryptimi; po to T. M., išlipęs iš L. L. vairuojamo
automobilio ir peiliu, skirtu pjaustyti popierių, tyčia pradūrė D. V.
automobilio galinio dešinės pusės rato padangą „Nokian“, pasityčiodamas
išvadino ją necenzūriniais žodžiais bei pagrasino, kad tai ne paskutinis
pradurtas ratas ir ne paskutinė pavogta apdaila. Taip įžūliais veiksmais, grasinimais
ir patyčiomis demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir
padarė 350 Lt turtinę žalą D. V., t. y. pažeidė viešąją tvarką.
L. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22
straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, R. B. pagal BK 22 straipsnio 1
dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti
už tai, kad, L. L. organizavus
D. P. nužudymą bei jam vadovavus, t. y. sudarius pastarojo nužudymo
planą ir paskirsčius kiekvienam nusikalstamos veikos padarymo bendrininkui
konkrečias užduotis bei vaidmenis, P. M. ir M. K., veikdami
nusikalstamame susivienijime, padedant nepriklausantiems nusikalstamam
susivienijimui R. B. ir R. B., veikiantiems su jais bendrininkų grupe,
dėl kilusio konflikto tarp D. P. ir nusikalstamo susivienijimo nario
T. M., turėdami tikslą nužudyti D. P., pasikėsino atimti jam gyvybę, tačiau
nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo L. L. valios. Nusikaltimas
padarytas šiomis aplinkybėmis: L. L. 2005 m. sausio 6 d. P. M. ir
T. M. pavedė tos pačios dienos vakare nuvykti prie D. P. gyvenamo
namo, esančio (duomenys neskelbtini),
ir stebėti jo grįžimo namo laiką bei apie tai informuoti L. L. Šie,
vykdydami tokį nurodymą, 2005 m. sausio 6 d. vakare nuvykę prie D. P.
gyvenamo namo, stebėjo, kada šis grįžta namo, ir apie tai informavo L. L.
L. L. 2005 m. sausio 7 d. T. M. ir P. M.
pavedė nupirkti penkis sportinius kostiumus, kepures, pirštines ir avalynę, o
po to visiems nusikaltimą darysiantiems asmenims jais apsirengti prieš vykstant
žudyti D. P. T. M. ir P. M. 2005 m. sausio 8 d. Vilniaus Gariūnų
turgavietėje nupirktus penkis sportinius kostiumus, kepures, pirštines ir
avalynę pristatė į E. P. nuomotą butą.
2005 m. sausio 8 d., L. L. kartu su T. M.,
P. M. nuvyko prie D. P. gyvenamosios vietos, išanalizavo aplinką, aptarė
kiekvieno bendrininko konkrečius veiksmus ir išsidėstymą D. P. žudymo metu.
L. L. pavedimu R. B.s
nupirko du mobiliuosius telefonus „Nokia“
ir dvi SIM korteles, kuriuos 2005 m. sausio 8 d. vakare E. P. nuomotame bute,
esančiame (duomenys neskelbtini), L. L.
perdavė T. M. ir R. B. nusikalstamos veikos bendrininkų ryšiui
palaikyti.
L. L. pavedė nusikaltimo
bendrininkams M. K., P. M.,
T. M., R. B. ir E. P. 2005 m. sausio 8 d. susirinkti pastarojo
nuomotame bute, kur nurodė kiekvieno bendrininko buvimo vietą bei konkrečius
veiksmus: R. B. paruošti šaunamuosius ginklus (pistoletus
su ugnies ir garso slopintuvais) bei šiam kartu su P. M. vykti į mišką
mokyti šaudyti E. P., išbandyti šaunamuosius ginklus; E. P. pavedė nužudyti
D. P. jį nušaunant, P. M. pavedė tuo metu būti šalia E. P. ir,
jei pastarajam nepavyktų nužudyti, pačiam tai padaryti, panaudojant pistoletą
bei peilį, t. y. užtikrinti nužudymo įvykdymą; T. M. nuvykus R. B.
automobiliu „Toyota Celica“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) prie D. P.
gyvenamosios vietos stebėti šio atvykimo momento, o jam atvykus, apie tai
informuoti telefonu R. B., po to pasišalinti; R. B. pavedė
automobiliu „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežti P. M.
su E. P. prie namo, esančio (duomenys
neskelbtini), ir laukti T. M. pranešimo
telefonu apie D. P. atvykimą; R. B., gavus T. M. pranešimą,
informuoti apie tai E. P. ir P. M., o šiems išlipus iš automobilio ir
einant link D. P., kad jį nužudytų, išvažiuoti; M. K. nuvykti
automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys
neskelbtini) prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir laukti D. P. nužudžiusių E. P. ir P. M.
bei išgabenti juos iš įvykio vietos.
Vykdydamas nužudymo planą, 2005 m. sausio 8 d. P. M. nuvežė E. P.
į mišką, esantį Vilniuje, prie L. Giros g., bei mokė jį šaudyti Rusijos
pramoninės gamybos dujiniu pistoletu IŽ-79, perdirbtu savadarbiu būdu
pakeičiant vamzdį, pritaikytu šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, ir
pistoletu „Makarov“ Nr. BV 4231. Tą pačią dieną R. B. dar kartą nuvežęs E. P.
į mišką, esantį Vilniaus r., Sudervės k. apylinkėse, mokė jį šaudyti minėtu
pistoletu IŽ. Po to tą pačią dieną R. B. sutepė bei paruošė šaudymui
ginklus. Apie 20.00 val. E. P. ir P. M. persirengus anksčiau
nupirktais drabužiais, R. B. automobiliu „Mersedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežė juos prie
namo, esančio (duomenys neskelbtini),
T. M. automobiliu „Toyota Celica“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvažiavo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), M. K. nuvažiavo
automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys
neskelbtini) prie namo, esančio (duomenys neskelbtini).
2005 m. sausio 8 d., apie 23.00 val., automobiliu
BMW 540 (valst. Nr. duomenys neskelbtini)
D. P. atvykus prie savo gyvenamojo namo, T. M., savanoriškai
atsisakęs užbaigti pradėtą nusikaltimą, tyčia pavėluotai informavo apie tai
telefonu R. B., o šis informavo apie D. P. atvykimą automobilyje laukusius
E. P. ir P. M. E. P., turėdamas L. L. duotą pistoletą IŽ su
garso ir ugnies slopintuvu, įdėtą į polietileninį maišą, bei peilį, o P. M.
kišenėje nešdamasis L. L. duotą pistoletą CZ, ėjo link D. P.
automobilio, bet pamatę pastarąjį prie namo, nors ir turėdami realią galimybę
jį nužudyti, savanoriškai atsisakė užbaigti pradėtą nusikaltimą, nešovė į D. P.,
suteikdami galimybę jam pasišalinti.
Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, L. L. 2005
m. sausio 9 d. vakare nurodė R. B. ir P. M. nužudyti D. P., tam
tikslui R. B. įduodamas nenustatytą pistoletą, nurodydamas nuvežti P. M.
prie D. P. gyvenamojo namo, o P. M. nurodydamas nušauti D. P.
Tos pačios dienos vakare P. M. ir R. B. pastarojo vairuojamu tyrimo
nenustatytu automobiliu atvažiavo prie D. P. gyvenamojo namo, L. L.
kartu su M. K. šio vairuojamu automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) tuo pat metu taip
pat atvažiavo prie namo, esančio (duomenys
neskelbtini), šalia D. P. gyvenamojo namo, kur L. L. M. K.
padavė R. B. paruoštą šaudyti, užtaisytą ne mažiau kaip 6 šoviniais,
9 mm kalibro pistoletą „Makarov“ Nr. BV 4231 bei nurodė šiuo ginklu nušauti D. P.
Apie 24.00 val., atvykus į namo, esančio (duomenys
neskelbtini), kiemą automobiliui BMW, R. B. L. L. duotą pistoletą
perdavė P. M., kuris, turėdamas tikslą nušauti D. P., nuėjo atvykusio
automobilio link, tačiau į juo atvykusį asmenį nešovė, nes tuo pačiu metu prie
šio automobilio anksčiau priėjęs M. K., suklydęs dėl nusikalstamos veikos
objekto – manydamas, kad parvažiavo D. P., šešis kartus šovė į namo kiemą
automobiliu BMW 530 (valst. Nr. duomenys
neskelbtini) atvažiavusį R. M. (M. K. šios nusikalstamos veikos
neužbaigė dėl ne nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes R. M. pasilenkdamas
išvengė sunkesnių sužalojimų, nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta
nesunkiai).
Kasaciniu
skundu nuteistasis L. L. prašo pakeisti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gruodžio 21 d. nuosprendį ir išteisinti jį (nutraukti bylą) dėl veikų, numatytų
BK 249 straipsnio 3 dalyje, 260
straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje, taip pat dėl V. B. nužudymo,
A. A. nesunkaus sveikatos
sutrikdymo, turto prievartavimo iš A. Ž., A. N. nužudymo, viešosios
tvarkos pažeidimo klube „Brodvėjus“, dėl veiksmų prieš D. V., pasikėsinimo nužudyti D. P.; veiką dėl R. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo
perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį
ir sumažinti jam paskirtą bausmę bei priteistą civilinį ieškinį.
Kasatorius L. L. teigia, kad abiejų instancijų
teismai netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas,
netinkamai kvalifikavo nusikalstamas veikas, padarė BPK pažeidimų, kurie suvaržė jo
(kaip kaltinamojo ir kaip žmogaus) teises. Be to, ikiteisminį tyrimą atlikusių
pareigūnų padarytus pažeidimus teismai visiškai ar iš dalies ignoravo.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, taip pat
ikiteisminio tyrimo institucijos buvo šališkos, todėl pažeidė Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pagal
kurias kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo
kaltė neįrodyta pagal įstatymą ir kad kiekvienas asmuo turi teisę į
nepriklausomą ir nešališką teismą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad BK 2 straipsnio 4
dalyje įsakmiai nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas, kurio padaryta
veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo sudėtį, kai yra visi objektyvieji ir subjektyvieji jos požymiai (visuma).
Kasatorius teigia, kad tokie nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas,
požymiai nenustatyti, kaltu pripažintas nepagrįstai, nesant patikimų tai
patvirtinančių įrodymų, todėl turi būti išteisintas. Teismų nuosprendžiai
neatitinka nuostatų, kurios apibrėžtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant
Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, kur
nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti paremtas prielaidomis,
teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais
kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o
visos tyrimo metu nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai
(3.1.8 punktas).
Tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismų nuosprendžiuose remiamasi (su retomis išimtimis)
tik dviejų kitų nuteistųjų M. K. ir P. M. parodymais, kurie nors patys
kaltais prisipažino, tačiau savo vaidmenį darant nusikaltimus menkino kiek
galėdami, visą kaltę
versdami kasatoriui. Tokių parodymų
priežastį nurodė pats P. M. (apklausiamas pirmosios instancijos teisme),
pasakęs, kad suėmimo atveju buvo
sutarę neduoti jokių parodymų, o jei
kuris tai darytų, jam ir turi būti kitų suversta visa kaltė. Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje jis pirmasis davė parodymus (dar 2005 m. sausio 20 d.). Pasak
kasatoriaus, dar viena svarbi priežastis, kodėl P. M. ir M. K.
naudinga jį apkalbėti, tai baudžiamojo įstatymo 62 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurias nužudymą įvykdęs asmuo švelnesnės nei įstatymo numatyta bausmės gali tikėtis tik tuo atveju, jei
jis buvo nusikalstamo susivienijimo narys
ar apie tokį žinojo ir aktyviai padėjo teisėsaugos institucijoms atskleidžiant susivienijimo padarytą tyčinį nužudymą. Asmuo,
dalyvavęs nužudant ir visiškai pripažinęs
savo kaltę, tačiau nieko nežinantis apie jokį nusikalstamą susivienijimą ir
todėl nepadėjęs teisėsaugos institucijoms atskleisti kokio nors nusikalstamo susivienijimo veiklos, tokių lengvatų pagal
įstatymus tikėtis negali. Tai jam gali būti pripažinta tik atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasatoriaus manymu,
apeliacinės instancijos teismas tokius jo argumentus nepagrįstai laikė
deklaratyviais, nes iš tiesų su
teisėsauga bendradarbiaujantiems asmenims būtent tokius parodymus duoti patarė
patys pareigūnai (svarbiausias iš jų
– tyrimui vadovavęs ir kaltinimą teisme palaikęs bei surašęs apeliacinį skundą prokuroras – buvo apeliacinės instancijos
teismo pašalintas iš proceso už neleistinus veiksmus ir šališkumą),
todėl davusieji parodymus numatė teisines pasekmes. Tokią aplinkybę patvirtina
ir tai, kad P. M. ir M. K., įvykdžiusiems itin sunkių ir sunkių nusikaltimų,
tarp jų ir nužudymų, paskirtos tik
simbolinės bausmės. Teismai, vertindami P. M. ir M. K. parodymus,
privalėjo ypač kruopščiai patikrinti jų patikimumą, palyginti su kitais bylos
duomenimis, nes tai yra vienų bendrininkų parodymai prieš kitą bendrininką.
Apeliacinės
instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl
nuteisimo pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir 253
straipsnio 2 dalį, nustatė byloje surinktų įrodymų neatitikimą M. K. ir
P. M. duotiems parodymams ir pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies
dalį kaltinimų, tačiau nebuvo iki galo nuoseklus ir nešališkas, nes neišteisino
dėl akivaizdžiai neįrodytų kaltinimų subūrus nusikalstamą susivienijimą,
prekiavus narkotikais, ginklais ir sprogmenimis bei nematė galimybių
sušvelninti paskirtos bausmės.
Kasatorius L. L. atkreipia dėmesį į tai, kad
jis pats bei kiti asmenys, nuosprendžiuose įvardyti kaip nusikalstamo
susivienijimo nariai, visą laiką neigė tokio susivienijimo egzistavimą, pas jį
kratų metu nebuvo rasta nei narkotinių medžiagų, nei šaunamųjų ginklų ar
sprogmenų.
Kasatoriaus įsitikinimu, byloje nesurinkta jokių įrodymų (išskyrus su
kaltinimu bendradarbiavusių nuteistųjų parodymus, kurie nepatikimi), kad jis dalyvavo
nusikalstamo susivienijimo (jei toks iš viso egzistavo) veikloje. Tokios
nusikalstamos veikos, kaip nežymus A. A. sveikatos sutrikdymas, R. S. sunkus
sveikatos sutrikdymas ir viešosios tvarkos pažeidimas, taip pat viešosios tvarkos
pažeidimas, susijęs su veiksmais prieš D. V., negali būti teismo laikomos
susijusios su nusikalstamo susivienijimo veikla ir turėjo būti kvalifikuojamos
pagal atitinkamą BK specialiąją normą, iš viso netaikant BK 249 straipsnio
nuostatų nei jas inkriminuojant atskirai, nei kaip nusikaltimų sutaptį. Tas
pats pasakytina ir dėl V. B. nužudymo motyvų, kurių pagal pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas negalima vertinti kaip nusikaltimo,
įvykdyto
nusikalstamo susivienijimo. A. N. nužudymo atveju nei kaltinimui nei teismams nepavyko iki galo nustatyti
šio nusikaltimo objektyviųjų ir
subjektyviųjų požymių, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad šis nužudymas galėjo būti esamo ar menamo nusikalstamo
susivienijimo veiklos pasekmė.
Kasatorius nurodo, kad kitas nusikalstamas veikas
kvalifikuoti iš sutapties pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 2
dalį, BK 249 straipsnio 3 dalį ar 249 straipsnio 2 dalį galima būtų tik
tada, jei būtų įrodytos aplinkybės, kad jos įvykdytos nusikalstamo susivienijimo
narių, siekiant to susivienijimo
užsibrėžtų tikslų ir atitinkamai joms ruošiantis, planuojant. Tuo tarpu atskirų nusikalstamo susivienijimo narių ar kartu
su šiais jiems pažįstamų asmenų, nesančių tokio susivienijimo nariais, padarytų
nusikalstamų veikų, kurios niekuo
nesusijusios su nusikalstamo susivienijimo veikla ir užsibrėžtais tikslais, BK 249 straipsnyje numatyti
nusikalstamos veikos požymiai neapima. Šių
argumentų, nurodytų kasatoriaus ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas tinkamai
neanalizavo, apsiribojo išvada, kad nusikalstamas susivienijimas veikė
nuo 2002 m. rudens iki 2005 m. sausio mėn., todėl visi šiuo laikotarpiu
įvykdyti nusikaltimai buvo įvertinti kaip
padaryti veikiant minėta bendrininkavimo forma. Taigi teismas netinkamai taikė BK 249 straipsnio nuostatas.
Kasatorius L. L., pasisakydamas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo –
V. B. nužudymo, nurodo, kad teismams nepavyko nustatyti šio nusikaltimo
objektyviųjų požymių. Neišsiaiškinta kur, kada, kokiu būdu buvo nužudytas V. B. ir kaip kasatorius dalyvavo darant šį nusikaltimą. Objektyvieji bylos
duomenys – specialistų išvados, liudytojų P. P., J. P., A. B., M. G., A. M. parodymai, P. M. parodymų
patikrinimo vietoje protokolas ir šio veiksmo metu filmuota medžiaga, įvykio vietos apžiūros
protokolas – prieštarauja P. M. ir M. K.
parodymams, kuriais remiasi teismai savo nuosprendžiuose. Be to, nenustatytas šio nusikaltimo
subjektyvusis požymis – nusikaltimo padarymo motyvas.
Kasatoriaus
nuomone, apkaltinamasis nuosprendis dėl V. B. nužudymo iš esmės paremtas
tik P. M. ir iš dalies – M. K. parodymais, kurie prieštarauja vieni
kitiems bei neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų. Abiejų instancijų teismai atmetė įrodymus, akivaizdžiai paneigiančius kaltinimus, darydami įvairias
prielaidas arba versdami liudytojus, ekspertus keisti savo pirminius paaiškinimus
bei išvadas, ir to neužfiksavo teismo posėdžio protokole. Antai pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad liudytojas P. P. negalėjo atsiminti
tikslios automobilio, remontuoto prieš ketverius metus, datos. Tačiau šis liudytojas teisme
labai įtikinamai paaiškino, kodėl šią datą įsiminęs, t. y. dėl to, kad
remonto metu automobilis buvo apvogtas (2007 m. balandžio 5 d. teismo
posėdžio protokolas). Apeliacinės instancijos teismas atsisakė pakartotinai
apklausti šį liudytoją dėl aplinkybių, kurios taip pat nebuvo fiksuotos teismo
posėdžio protokole. Taip buvo apribota kasatoriaus teisė į gynybą bei teisingą
ir nešališką
teismą. Liudytojas A. B. parodė, kad tyrimą vykdę pareigūnai, siekdami išgauti kasatorių
kaltinančius parodymus, naudojo neleistinas priemones (antrankiais buvo prirakinę
prie radiatoriaus, grasino). Apeliacinės instancijos teismas patikėjo šiuo
atveju pareigūnų, suinteresuotų tokius faktus neigti, parodymais. P. M., duodamas parodymus ir
parodymų patikrinimo vietoje metu ne kartą tvirtino, kad L. L. pirmiausiai smūgiu į veidą mušęs V. B., po to smaugė jį apvyniojęs kaklą plona šviesios
spalvos virve. Parodymų patikrinimo
vietoje metu P. M. nufilmuotas su plona virve rankoje, teigiantis, kad nusikaltimo metu panaudota virvė tikėtina
buvusi dar plonesnė. Tokie parodymai prieštarauja specialistų išvadoms, kurie (tiek A. Zakaras, J. M. Paliulis,
tiek ir profesorius A. A. Garmus) teigė, kad V. B. kūne rasti skersiniai poliežuvinio kaulo lūžiai
galėjo atsirasti veikiant lokalioms spaudimo jėgoms į šoninius kaklo paviršius (pavyzdžiui, smaugiant rankomis).
Be to, specialisto J. M. Paliulio
išvadoje nurodyta, kad skersiniai poliežuvinio
kaulo abiejų didžiųjų ragų lūžiai padaryti veikiant vidurines dalis kietais bukais riboto paviršiaus daiktais iš šonų. Tai
visiškai neatitinka plonos virvės apibūdinimo. Pasak kasatoriaus, abiejų
instancijų teismai buvo šališki, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi
principą, nes vertė ekspertus apklausų teismo posėdžio metu paneigti šias savo
pirmines išvadas, siekdami bet kuria kaina
patvirtinti kaltinimo versiją, ignoruodami gynybos pateikiamus motyvus.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nenustatytas ir neįrodytas V. B. nužudymo motyvas
ir kiti subjektyvieji šio nusikaltimo požymiai, nors pirmosios instancijos
teismo nuosprendyje nurodyta, kad V. B. buvo nužudytas tiesiogine tyčia
dėl asmeninių motyvų. Apeliacinės instancijos teismas palaikė šią nuostatą.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, o
apeliacinės instancijos teismas jų nepakeitė, kad baudžiamosios bylos įrodymais yra
nustatyta, jog L. L. ir P. M. nužudė V. B. bendrininkaudami nusikalstamame
susivienijime (BK 25 straipsnio 4 dalis), tačiau šių įrodymų neįvardijo. Tokios
išvados prieštarauja to paties nuosprendžio teiginiui, kad V. B. buvo
nužudytas dėl asmeninių motyvų. Taigi šis nusikaltimas negalėjo būti kvalifikuojamas kaip
padarytas bendrininkaujant nusikalstamame susivienijime.
Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis
sprendžiant jo kaltės klausimus dėl nežymaus A. A. sveikatos sutrikdymo.
Teismai nustatė, kad šią veiką jis ir P. M. padarė kaip nusikalstamo
susivienijimo nariai. Tačiau P. M., apklaustas 2005 m. balandžio
21 d., taip pat 2005 m. gruodžio
21 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad jis prekiauti narkotikais pradėjo tik 2003 m. vasaros pabaigoje,
t. y. po A. A. sumušimo. Aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą
susivienijimą (bendras sueigas nusikalstamiems veiksmams aptarti, pasiskirstymą
pareigomis, vadinamąjį „obščiaką“),
P. M. teigia atsiradus tik 2004 m. pabaigoje (būtent tais metais, jo
teigimu, vyko intensyvi prekyba
narkotikais). Todėl, net jei ateityje toks susivienijimas susikūrė, A. A. sumušimo metu jis dar neegzistavo, o pagal kaltinimo versiją
nusikalstamas susivienijimas buvo įkurtas prekiauti narkotikais. Kasatoriaus L. L. teigimu, šios veikos tikslas buvo padėti draugui (A. A.)
atsisakyti priklausomybės nuo narkotikų ir tai nesusiję su BK 25 straipsnio 4 dalyje suformuluotais nusikalstamam susivienijimui būdingais tikslais (daryti sunkius
ar labai sunkius nusikaltimus). Todėl visiškai
nesuprantamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginys, kad neginčytina, jog P. M. BK 260 straipsnio
3 dalyje numatytą veiką įvykdė vėliau
nei buvo nežymiai sutrikdyta A. A. sveikata, tačiau ši aplinkybė visai neturi įtakos tam, kad nusikaltimas prieš
A. A. įvykdytas bendrininkaujant BK 25 straipsnio 4 dalyje numatyta forma.
Nuteisiant kasatorių L. L. už nesunkų
A. A. sveikatos sutrikdymą, taip pat remiamasi P. M. ir M. K.
parodymais, nors gynyba buvo atkreipusi teismų dėmesį į itin prieštaringus tiek šių
nuteistųjų, liudytojų, tiek ir nukentėjusiojo parodymus. Prieštaravimai liko nepašalinti,
nepadarytos akistatos, neapklaustas A. A. ir I. N. ir dėl to buvo pažeista BPK 44 straipsnio 7
dalies nuostata, suteikianti teisę kasatoriui pačiam apklausti liudytojus. L. L. įsitikinimu, galima
pagrįstai tvirtinti, kad tikros šio
nusikaltimo padarymo aplinkybės ir motyvas taip ir liko nenustatytos. Byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo,
patvirtinančio, kad prie šio
nusikaltimo – A. A. nesunkaus
sveikatos sutrikdymo – jis kaip nors yra prisidėjęs.
Kasatorius mano, kad dėl nusikalstamos veikos –
turto prievartavimo iš A. Ž. – turi būti išteisintas, nes jo dalyvavimas
darant šią veiką neįrodytas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme
iškilo trys galimi šio nusikaltimo motyvai. Pirmasis – iš A. Ž. buvo reikalaujama mokėti pinigus
įkalinimo įstaigoje esančio R. S.
„palaikymui“; jį nurodė pats nukentėjusysis A. Ž. Antrasis – A. Ž. buvo baudžiamas už jo pagyrūniškas kalbas neva jis
pažįstąs įtakingus nusikalstamo
pasaulio atstovus; tokį motyvą nurodo M. K. Trečiąjį nurodė P. M. (apklaustas 2005 m. balandžio 8 d.), kurio
parodymų esmė ta, kad A. Ž.
kažkur savo kalbomis įpainiojo L. L. (nieko konkrečiai P. M. nenurodė). Tiesiogiai
su kasatoriui inkriminuota veika galima būtų susieti tik M. K. ir P. M. pateiktas versijas, tačiau joms prieštarauja
nukentėjusiojo A. Ž. parodymai
apie tai, kad, priešingai nei R. S.,
M. K. ar P. M., jis kasatorių pažinojo tik iš matymo. Be to, A. Ž. nė vienoje apklausoje nenurodė, kad jis būtų
pinigus mokėjęs asmeniškai L. L., priešingai – jis teigė mokėjęs M. K.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad
motyvas (taip pat ir tikslas) nėra būtinieji šios veiklos subjektyvieji
požymiai ir įrodinėti jų nereikia. Jei būtų galima tikėti A. Ž. pateikta
versija (o jo, kaip nukentėjusiojo, pateikta ir yra pati patikimiausia), – tai tokiu
atveju nebūtų nusikaltimo (nes A. Ž. pinigus M. K. mokėjo savanoriškai,
siekdamas padėti). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. Ž. tuo metu buvo
policijos akademijos studentas, būsimas (o dabar jau esamas) policininkas,
todėl jei prieš jį būtų naudojama prievarta, žinotų kaip nuo jos apsiginti.
L. L. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas,
pripažindamas jį kaltu dėl A. N.
nužudymo, M. K. ir P. M. parodymus vertino kaip patikimus,
nes jie nuoseklūs ir detalūs, sutampa tarpusavyje, o šių asmenų nurodytas
aplinkybes esą patvirtina ir kiti objektyvūs įrodymai: nužudytojo palaikų suradimas nurodytoje
vietoje, nustatyti sužalojimai. Tačiau apeliaciniame skunde buvo nurodyta,
kad iš to galima tik padaryti išvadą, kad M. K. ir P. M. patys
dalyvavo nužudant A. N. Iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų M. K.
parodymų matyti, kad jie skiriasi, dėl to vėl apklausiant tą patį M. K.
duodama suprasti, kad jis turi keisti parodymus (apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio 67 lapas). Prieštaravimus M. K. parodymuose teismas
paaiškina tuo, kad teko duoti daug parodymų dėl įvairių nusikaltimų, o
neįtikėtina lavono radimo versija grindžiama tuo, kad M. K. dėl savo individualių
savybių įsiminė ir identifikavo įvykio vietą.
Kasatorius pažymi, kad M. K. bei P. M. nurodytoms A. N.
žūties aplinkybėms prieštarauja objektyvūs bylos duomenys – teismo medicinos
specialistų išvados. Lavono skrodimo metu nerasta jokių požymių,
patvirtinančių smaugimo žymes. Tačiau teismo apklausti ekspertai net ir nesant
smaugimo požymių neatmetė galimybės, kad žuvusysis buvo pasmaugtas (kaip nenustačius
mirties priežasties negali būti atmetama bet kuri kita galimybė), nors tie patys
ekspertai vienareikšmiškai nustatė, kad nukentėjusysis patyrė mirtinus smūgius
peiliu.
Kasatorius L. L. nurodo, kad apeliacinis skundas buvo detaliai
argumentuojamas faktais, kuriems prieštarauja kaltinimo versija. Tačiau apeliacinės
instancijos teismas, iš esmės nepaneigęs daugybės prieštaravimų, įvardijo juos
kaip smulkius, neesminius ir pan. Toks įrodymų vertinimas, kai menkinami
teisinantys įrodymai ir daromos prielaidos bei spėjimai, yra šališkas.
Kasatorius L. L. teigia, kad teismai
netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl neteisingai kvalifikavo jo
nusikalstamą veiką kaip R. S. sunkų sveikatos sutrikdymą bei viešosios
tvarkos pažeidimą.
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
iš esmės ignoravo apeliaciniame skunde
nurodytus argumentus, apsiribodamas bendrais teoriniais pasvarstymais. Teismas ignoravo akivaizdžiai įrodytus faktus apie tai, kad
apsauginis T. V. paaiškino
spyręs kasatoriui į krūtinę, tačiau nuosprendyje rašoma, kad jis buvo tik išstumtas ar išvestas iš klubo.
Kasaciniame skunde cituojami nuteistųjų M. K., P. M., nukentėjusiojo
R. S., liudytojų Ž. V., L. B., T. V., A. Z. parodymai ir teigiama, kad visi
apsaugos darbuotojai patvirtina, jog į akis vaikinui buvo papurkšta dujų, tik vieni tvirtina,
kad tai buvo padaryta lauke, kiti – pro praviras klubo duris. Pasak kasatoriaus,
akivaizdu,
kad vaikinas su tatuiruote (tikėtina jis) neatliko jokių fizine prasme
agresyvių veiksmų, tik bandė žodžiu aiškintis, kodėl apsauginiai naudoja jėgą prieš A. Z.
Šiuos veiksmus teismas nuosprendyje apibūdina kaip „nepagrįstą aršumą“. Taigi neteisėtais
galima būtų laikyti tik apsaugos darbuotojų, panaudojusių jėgą ir dujas prieš
jokių agresyvių fizinių veiksmų nedariusius klubo lankytojus, veiksmus – ir ne tik klubo
patalpose, bet ir gatvėje, kur jokių viešosios tvarkos apsaugos funkcijų neturėjo teisės atlikti
(tai būtų policijos pareiga).
Pasak kasatoriaus, tai, kad akivaizdžiai tamsiaplaukį kasatorių apsaugos
darbuotojai iki pat teismo vadino šviesiaplaukiu, taip pat tai, kad ant kaklo pastebėjo
ornamento formos tatuiruotę, leidžia daryti prielaidą, kad patys
apsaugos darbuotojai konflikto metu galėjo būti neblaivūs arba kad konflikte dalyvavo
dar vienas tyrimo nenustatytas asmuo. Todėl teismai turėjo atkreipti
ypatingą dėmesį ir kritiškai vertinti tą faktą, kad visi atpažinimai buvo
daromi iš nuotraukų, nedalyvaujant gynėjui, tačiau teismas nesuabejojo tokių įrodymų
patikimumu, taip apribojo kasatoriaus teises į gynybą. Manant, kad būtent kasatorius
grįžo į klubą ir sužalojo A. S., tai jis (L. L.) galėjo padaryti ne
dėl nukentėjusiojo vykdytos tarnybos ar chuliganiškų paskatų, o tik iš
keršto už nepelnytą skriaudą konkrečiam asmeniui ir jam pačiam. Tai patvirtina ir
M. K. bei P. M. parodymai, kad kasatorius grįžo keršyti už
sumušimą (R. S. ar stambaus kūno sudėjimo apsauginiui), todėl ši veika turėjo būti
kvalifikuojama tik pagal BK 135 straipsni 1 dalį. Kartu, esant asmeniniam keršto motyvui,
teismas neturėjo pagrindo tvirtinti, kad šis nusikaltimas suplanuotas ir įvykdytas
nusikalstamo susivienijimo (jei toks iš viso buvo) ir siekiant įgyvendinti šio susivienijimo
keliamus tikslus daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.
Kasatoriui inkriminuotas viešosios tvarkos
pažeidimas, susijęs su veiksmais prieš D. V. (kurį įvykdė T. M.),
nepagrįstai siejamas su nusikalstamo susivienijimo veikla ir su tuo (o tai
visiškai nesuprantama), kad automobilyje kartu su D. V. buvo ir jos motina.
Byloje
nėra nė menkiausios užuominos, kad nusikalstamas susivienijimas (jei jis ir egzistavo)
planavo įvykdyti D. V. turto vagystę ar pažeisti viešąją tvarką. Veiksmai
prieš D. V. buvo atlikti tik T. M. asmeniniais motyvais, t. y.
dėl nepagrįstų kaltinimų padarius nusikaltimą, todėl negali būti siejami su
nusikalstamu susivienijimu. Kasatorius mano, kad jis dėl šios veikos turi būti
išteisintas kaip jos nepadaręs.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikalstama veika – pasikėsinimas nužudyti D. P. – taip pat
neįrodyta, todėl ir šiuo atveju nuteistasis L. L. turi būti išteisintas.
Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai, grįsdami jo kaltę dėl šio
nusikaltimo, nepagrįstai rėmėsi, netinkamai įvertinę, nuteistųjų P. M., M. K., R. B.,
iš dalies T. M. bei liudytojo E. P. parodymais. Nenuoseklūs ir prieštaringi M. K. ir P. M. parodymai, jų pateikta versija, kuria remiamasi teismų
sprendimuose, iš esmės ar bent iš dalies prieštarauja liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, taip pat kitų
asmenų – E. P., J. Ž., E. N.,
I. B., D. K., S. Š., R. D., A. K., R. V., D. P., R. M., L. L., R. B., T. M., R. B., R. S. –
parodymams. Byloje įvardytas kaip
nusikalstamo susivienijimo narys bei prekeivis narkotikais liudytojas E. P., taip pat bendradarbiavęs su
teisėsauga ir siekęs išvengti griežtesnės bausmės R. B. yra suinteresuoti
palaikyti kaltinimo pateiktą, tačiau neatitinkančią
objektyvių bylos aplinkybių versiją. Teismas
į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai, kaip nepatikimus, atmetė nesuinteresuotų
liudytojų J. Ž., E. N., I. B., D. K., S. Š., R. D., A. K., R. V., nukentėjusiųjų D. P., R. M. parodymus.
Kasatorius
pažymi, kad bet kokiu atveju, net jei ir būtų nuspręsta, kad jis dalyvavo darant nusikaltimą prieš D. P., tai
negali būti traktuojama kaip pasikėsinimas, nes dėl šių veiksmų realiai jokios
grėsmės nekilo ir toje stadijoje,
kurioje tie veiksmai nutrūko, – negalėjo kilti. Nuspręsti kėsintis ar ne į
D. P. gyvybę (po pasikėsinimo į R. M.)
buvo kaltininkų valioje, o tai
neatitinka BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tik
tada, kai ši veika nebūna baigta dėl nuo
kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Taip pasisakyta ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato
2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“. Tokie argumentai buvo gynybos pateikti ir
apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą atmetė
visiškai nesuprantamais,
prieštaringais motyvais. Nuosprendyje pažymėta, kad svarbu tai, jog ne
kaltininkas sustabdo sėkmingai pradėtos nusikalstamos veikos vykdymą, be to,
nurodyta, kad žala nukentėjusiojo
D. P. gyvybei ar sveikatai nebuvo padaryta dėl tos priežasties, kad
E. P. ir P. M. savanoriškai
atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką.
Kasaciniame skunde nurodomi Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 6
straipsnio 3 dalies a, b, d punktų pažeidimai, kuriuos, kasatoriaus manymu,
padarė teismai, pademonstravę savo šališkumą. Kasatorius pažymi, kad pirmosios
instancijos teismas nuosprendyje skyrė atskirą skirsnį klausimams dėl ikiteisminio
tyrimo stadijos – BPK normų taikymo ir kai kurių įrodymų pagrįstumo ir padarė išvadą,
kad L. L. teisių į gynybą, jo žmogaus teisių pažeidimų, procesinių įrodymų rinkimo
pažeidimų nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas pripažino
tokios išvados pagrįstumą. Tačiau yra priešingai, ir tai rodo šios aplinkybės:
iki pat bylą perduodant teismui, kasatoriui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su
įrodymais, kurių pagrindu jis buvo įtariamas; baigus ikiteisminį
tyrimą buvo atmesti prašymai atlikti akistatas su kasatorių kaltinančiais
asmenimis, apklausti jo nurodytus liudytojus ir nukentėjusiuosius (P. P., A. A., D. P., L. B., M., I. N.); gynybos iniciatyva į teismo posėdžius iškviesti
liudytojai abiejų instancijų teismų buvo
traktuojami kaip suinteresuoti, jų parodymai vertinami išimtinai
kritiškai, be to, teismo posėdžio protokole jų parodymai užrašyti neišsamiai, tačiau
į pastabas dėl teismo posėdžių protokolo turinio pirmosios instancijos teismas reagavo
tik iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas tokių abejotinų parodymų visai
nepatikrino (pavyzdžiui, P. P.). Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu, siekiant išgauti iš liudytojo A. B. kasatorių kaltinančius parodymus, prieš jį buvo naudojamos neleistinos
priemonės, o siekiant daryti poveikį
kaltinamiesiems, jų merginos (D. L.,
E. N., I. B., I. N., G.)
buvo laikomos tris mėnesius tardymo izoliatoriuje, vėliau joms bylos buvo nutrauktos. Vykstant teismo procesui prokuroro R. Šileikos nurodymu tyrėja J. N.
lankėsi pas teisiamąjį L. P. ir bandė
(kaip teigia jis pats) įkalbėti jį neliudyti byloje.
Kasatorius nurodo, kad nuo 2005 m. kovo 31 d. iki 2010 m. sausio 29 d. jis
buvo laikomas visiškai izoliuotas vienutėje, viso bylos tyrimo metu
cenzūruojamas susirašinėjimas, būdamas suimtas nuo 2005 m. sausio 19 d. jis gavo galimybę
pasimatyti su artimaisiais tik 2006 m. gegužės mėn., taip pažeidžiant Jungtinių
Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos patvirtinto Visų bet kokia forma
sulaikytų ar įkalintų asmenų principų sąvado 15 principe suformuluotą nuostatą, kad, nepaisant
išimčių, nustatytų 16 principo 4 punkte ir 18 principo 3 punkte, sulaikytam arba
įkalintam asmeniui ne ilgiau kaip keletą dienų gali būti neleidžiama
susisiekti su išoriniu pasauliu, būtent su savo šeima arba advokatu. Kasatorius
teigia, kad tai turėtų būti įvardijama kaip kankinimas, akivaizdus Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Pasak L. L., jis į teismo posėdžius buvo vežamas
griežtai izoliuotas nuo kitų teisiamųjų, taip pat nuo jų buvo atskirtas ir
teismo salėje. Pradėjus nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas nutarė (2006 m.
spalio 25 d. teismo posėdžio protokolo 178 lapas) izoliuoti kasatorių, taip pat
ir
P. M. su M. K. nuo kitų asmenų (kaltinamųjų), tačiau ši
nutartis buvo vykdoma tik dėl kasatoriaus, o P. M. ir M. K. abiejų
instancijų teismo posėdžių metu sėdėjo kartu ir turėjo galimybę derinti savo parodymus. Nebuvo
izoliuotas nuo šių kaltinamųjų (nuteistųjų) ir R. S.
Prašymai dėl kaltinimą teisme palaikiusio prokuroro R. Šileikos
nušalinimo buvo atmetami. Prokuroras nušalintas tik paskutiniame apeliacinės
instancijos teismo posėdyje, po 2009 m. spalio 5 d. televizijos
kanalu LNK rodytos laidos „Byla“, kurios
metu buvo panaudoti prokuroro R. Šileikos (ar su jo žinia) televizijai perduoti vaizdo
įrašai, kurie yra įrodymai baudžiamojoje byloje ir kurie pirmosios instancijos
teisme buvo peržiūrimi neviešame teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad taip buvo pažeistos Visuomenės informavimo įstatymo 14, 18, 19
straipsnių, Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3, 7 punktų nuostatos
ir kad prokuroras tokiais veiksmais galėjo bandyti daryti įtaką teismo sprendimui.
Tačiau,
net ir konstatavus prokuroro R. Šileikos šališkumą, teismas nesuabejojo
kaltintojo pateiktų įrodymų patikimumu, neargumentuotai arba vadovaudamasis
prielaidomis atmetė kasatoriaus bei gynėjų apeliaciniuose skunduose išdėstytus
argumentus.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, net ir pašalinęs dalį
kaltinimų iš nuosprendžio aprašomosios dalies, apeliacinės instancijos teismas
nesumažino jam paskirtos bausmės trukmės. Tai dar kartą patvirtina faktą, kad
ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose buvo pažeista Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis,
t. y. teismai darė viską, kad palaikytų šališko kaltinimo pateiktas versijas, taip
tapdami šališki patys.
Nuteistasis R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nuosprendžio
ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6
dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti.
Kasatorius
R. B. nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir
neteisėti, išvados dėl jo kaltės padėjus pasikėsinti nužudyti D. P.
padarytos pažeidžiant BPK normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir
vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis); apkaltinamieji nuosprendžiai surašyti
nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų
bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos
taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio
surašymą“ 1.1, 3.1.8 punktų išaiškinimų. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes
sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus
bei tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus nuomone, nė vienas iš
įrodymų nepatvirtina, kad jis kaip nors galėjo būti susijęs su pasikėsinimu
nužudyti D. P.
Kasatorius R. B. pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį
grindė T. M., R. B., liudytojų E. P., J. Ž., E. N.
parodymais, kitais rašytiniais bylos įrodymais, tačiau pirmosios instancijos
teismas, kurio nuosprendis paliktas galioti, nurodė, kad kasatoriaus kaltę
patvirtinantys įrodymai yra M. K. ir P. M. parodymai. Be to, apeliacinės
instancijos teismas neatskleidė įrodymų, kuriais rėmėsi, turinio ir nenurodė,
kokias 2005 m. sausio 9 d. įvykio aplinkybes ir kokius konkrečius jo (R. B.)
kaip padėjėjo darant nusikaltimą veiksmus šie įrodymai patvirtina. Apeliacinės
instancijos teismas netgi nenurodė, kuri dalis įrodymų (be M. K. ir
P. M. parodymų) patvirtina tai, kad jis galėjo žinoti apie L. L., M. K.
ir P. M. ketinimus nužudyti D. P. Nuteistųjų M. K. ir
P. M. parodymai turėjo būti vertinami itin kruopščiai, tačiau nė vienas
teismas to nepadarė, neatsižvelgė į abejonių keliančias aplinkybes ir surašė
nemotyvuotus BPK reikalavimų neatitinkančius nuosprendžius.
Pasak kasatoriaus, jo kaltė negalėjo būti grindžiama šių asmenų parodymais,
nes jie prieštarauja tarpusavyje,
nenuoseklūs ir neatitinka kitų bylos duomenų. M. K. ir P. M. apie jo
dalyvavimą pasikėsinant nužudyti D. P. pradėjo
pasakoti tik apklausiami 2005 m. kovo mėnesį, nors, pavyzdžiui, M. K. buvo apklausiamas 2005 m. sausio 27 d.,
2005 m. vasario 14 ir 28 d. Šių nuteistųjų parodymai neatitinka ir prieštarauja
nesuinteresuotų bylos baigtimi
liudytojų D. K., S. Š., R. D. ir kitų asmenų, įvykio vakarą bendravusių su M. K. ir P. M., parodymams.
Kasaciniame skunde išdėstomos ir aptariamos nuteistųjų M. K. ir
P. M. parodymų detalės apie 2005 m. sausio 9 d. įvykusį važinėjimąsi
automobiliu iki pasikėsinimo į D. P., apie rengimąsi nusikaltimui – ginklo
atnešimą į automobilį, ginklų valymą kasatoriaus bute. Pasak R. B., nuteistojo
P. M. parodymai apie L. L. ginklo perdavimo jam aplinkybes –
netikslūs, nes iš pradžių buvo kalbama apie pistoletą IŽ, o vėliau (tos pačios
apklausos metu) – kad neatsimena, koks tai buvo pistoletas. Tuo tarpu M. K.
nepatvirtino P. M. parodymų apie tai, kad R. B. bute buvo valomi
pistoletai CZ ir „Makarov“, o pistoletas IŽ L. L. buvo perduotas
kasatoriui, taip pat apie jo (kasatoriaus
R. B.) atliktus veiksmus pasikėsinimo vietoje, t. y. apie užtaisyto
pistoleto perdavimą P. M., jam užduotą klausimą „nu kaip?“, taip pat kitus
veiksmus (vykimą į Justiniškių mikrorajoną, grįžimą pėsčiomis iš ten). Pagal
M. K. parodymus, jis tik supratęs, kad rengiamasi pasikėsinti į D. P.,
tačiau nepatvirtino, kad jis (R. B.) padėjo tai padaryti.
Pasak nuteistojo R. B., teismai neišsamiai tyrė
ir kitas nuteistųjų M. K. ir P. M. nurodytas aplinkybes, susijusias su jam inkriminuotu
padėjėjo vaidmeniu pasikėsinant nužudyti D. P. Jie teigė, kad juos ir L. L.
kasatorius R. B. vežiojo dviejų durų šviesios spalvos automobiliu, be to, neva vežė P. M. į
pasikėsinimo vietą (teismai šią aplinkybę nurodė kaip padėjimą vykdyti
nusikaltimą). Tačiau automobilis,
kuriuo buvo vežamas P. M., nenustatytas, nors tokia galimybė buvo,
nes dar ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo minima jo markė ir valstybinis numeris. Taip pat nenustatytas pistoletas, kurį,
anot P. M., kasatorius
pastarajam perdavė D. P. nužudyti. Taigi daiktiniais įrodymais nebuvo
patvirtintas P. M. ir M. K. parodymų teisingumas. Kasatoriaus nuomone, bylos įrodymai patvirtina pasikėsinimo į D. P.
gyvybę faktą ir L. L. gaujos narių veiksmus, bet ne kasatoriaus
R. B. kaip padėjėjo veiksmus, nes byloje nenustatyta, kad jis naudojosi ištirtais šaunamaisiais ginklais, taip pat
nenustatyta (išskyrus P. M. parodymus), kad 2005 m. sausio 9 d. jis buvo įvykio vietoje.
Vertinant
nuteistųjų M. K. ir P. M. parodymus apie šias aplinkybes, teismai
nenustatė ir loginio ryšio, kuriuo turėtų
vadovautis. Nuteistasis M. K. parodė, kad Lazdynų mikrorajone R. B. paėmė pistoletą, bet nenurodė ginklo markės ir ką
jis su šiuo veikė, koks tikslas buvo paimti pistoletą, kai visi L. L.
nusikalstamo susivienijimo nariai ir taip buvo ginkluoti. P. M.
parodė, kad L. L. juo nepasitikėjo, todėl ginklą (D. P. nušauti) perdavė R. B., antra vertus, P. M. patvirtino, kad nužudyti
D. P. L. L. liepė būtent
jam. Taigi lieka neaišku, ar R. B.
ginklas buvo duotas tik tam, kad jis perduotų jį P. M., ar kažkokiam kitam
tikslui. Be to, logiškai nepaaiškinama ir tai, kaip nužudymo vykdytojui
nepatikint ginklo jam pavedama tuo ginklu
nužudyti. Kasatorius R. B. taip
pat pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo patikrintos vietos, kuriose neva
jis buvęs kartu su M. K. ir P. M., vieta Lazdynų mikrorajone, kurioje esą kasatorius atėjo nešinas nenustatytos markės pistoletu, taip
pat tiksli vieta, kurioje jis esą pastatė automobilį ir kur buvo
laukiama D. P.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad netinkamas P. M. ir
M. K. parodymų vertinimas lėmė ir netinkamą įvertinimą kasatorių
R. B. teisinančių įrodymų, kurie buvo atmesti, t. y. liudytojų D. K.
ir S. Š. parodymų, apie tai, kad 2005 m. sausio 9 d., tarp 23.00 ir
23.30 val., jis buvo savo namuose, taip pat liudytojo R. D. parodymų, kad
apie 1.00 val. buvo atvykęs į naktinį klubą „Trasa“. Be to, teismai visiškai
nepasisakė dėl kasatorių R. B. teisinančių nukentėjusiojo R. M.
parodymų, kuris nukentėjusiuoju tapo per klaidą, tačiau apklausiamas
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis teigė, kad įvykio dieną pamatė kieme
du nepažįstamus asmenis, panašius į narkomanus, kuriems davė pastabą, dėl
to vienas iš jų nubėgo, o kitas išsitraukęs ginklą šovė ir nubėgo ta pačia kryptimi. R. M.
teismo posėdžio metu atpažino P. M. ir M. K. kaip kieme
sutiktus asmenis ir paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu šių asmenų neatpažino ir
nedavė apie juos parodymų, nes bijojo dėl savo ir artimųjų gyvybės, dėl
neprognozuojamo (P. M. ir M. K.) elgesio, apie kurį liudija ir
jų veiksmai kieme. Teismai
šių R. M. nurodytų aplinkybių nesiejo su
liudytojo, kuriam buvo taikytas anonimiškumas,
parodymais apie tai, kad šis matė, kai po šūvių vienas vaikinas, buvęs automobilyje
keleivio vietoje, gestais ar garsais pakvietė atbėgusįjį, kuris sėdo į
vairuotojo vietą ir išvažiavo.
Kasatorius įsitikinęs, kad vien tai, jog jis pažįstamas su L. L. nuo mokyklos,
kurioje kartu mokėsi, laikų ir kad 2005 m. sausio 9 d., apie 23.00 val., L. L. su kasatoriumi jo
bute vartojo alkoholinius gėrimus, nėra
pagrindas kaltinti bendrininkavimu padarant nusikalstamo susivienijimo narių
veikas. Byloje nenustatyta, kad
R. B. žinojo, kur išvažiavo L. L. iš jo buto, ką šis ir kokie jo draugai veikė nuo išvažiavimo iki grįžimo pas
jį su M. K. momento. Pagal paties L. L. parodymus, jis išvyko ir
sugrįžo tik apie 1.00 val.
Teismai taip
pat neatsižvelgė į netiesiogiai teisinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad
R. B. niekada nebuvo siejamas su L. L. nusikalstamu susivienijimu, nebuvo
ir nėra kaltinamas kitais su šiuo
nusikalstamu susivienijimu siejamais nusikaltimais (priešingai negu M. K. ir P. M.). Be to, pasak kasatoriaus, jis
neturėjęs jokių motyvų žudyti D. P. Tuo tarpu L. L.
nusikalstamo susivienijimo nariai turėjo aiškų ir konkretų motyvą (tikslą)
nužudyti D. P., nes šis konfliktavo su L. L. nusikalstamo susivienijimo nariu T. M. Taigi nenustatyta,
kad kasatorius R. B., nepriklausydamas L. L. nusikalstamam
susivienijimui, galėtų turėti kokį nors
motyvą ir tikslą nužudyti D. P., tačiau skundžiamuose nuosprendžiuose apie
tai nepasisakyta, apeliacinės instancijos teismas į šį argumentą neatsakė.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad teismai visų ankščiau minėtų M. K. ir P. M. parodymų skirtumų ir prieštaravimų neaptarė ir
nepateikė motyvų dėl jų reikšmės vertindami šių parodymų patikimumą ir
pakankamumą kaltei pripažinti, tačiau konstatavo, kad šių asmenų parodymai papildo vienas kitą. Pasak kasatoriaus, papildyti
galima tik tuos pačius nurodomus
faktus, o ne prieštaringus, nes kiekvienas iš šių asmenų nurodė visiškai
skirtingas aplinkybes dėl kasatoriaus pagalbos ruošiantis 2005 m. sausio
9 d. pasikėsinimui nužudyti.
Kasatoriaus
įsitikinimu, M. K. ir P. M. suinteresuoti jį apkalbėti, tačiau
teismai į tai neatsižvelgė. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nurodė, kad apeliaciniame
skunde nurodyti argumentai, jog M. K. ir P. M. jį (R. B.)
į pasikėsinimą nužudyti D. P. įtraukė kaip L. L. pažįstamą, siekdami sumenkinti savo vaidmenį darant šį nusikaltimą ir palengvinti
savo atsakomybę, yra nelogiški ir naivūs. Su tuo nesutikdamas kasatorius kelia
klausimą, kodėl vykdytojo, kuris pats
pasirūpina nusikaltimo įrankiu (pistoletu), priemone (automobiliu), kad patektų į nusikaltimo vietą ir sektų būsimą
taikinį, t. y. kuris pats apgalvotai atlieka visus paruošiamuosius
pasikėsinimo veiksmus, pavojingumas yra tapatus vykdytojo, kuriam be jo paties
iniciatyvos ir noro (taip pagal parodymus apie save leido suprasti M. K. ir P. M.) nusikaltimui įvykdyti
yra viskas paruošiama už jį. Kasatoriaus
nuomone, nusikaltimo vykdytojo pavojingumas yra neabejotinai didesnis, nes šiuo
atveju yra aiškus tyčios kryptingumas (iš anksto apibrėžta tyčia). Tuo
tarpu vykdytojo, neprašiusio, kad kas nors palengvintų nusikaltimo padarymą,
neturėjusio konkretaus tikslo (kokių pasekmių nori), kuriam be jo paties
iniciatyvos ir noro nusikaltimui įvykdyti yra viskas paruošiama ir jam tereikia
tik atlikti vieną veiksmą – pasikėsinti,
pavojingumas žymiai mažesnis. Todėl
savo, kaip vykdytojų, pavojingumui sumažinti
M. K. ir P. M., žinodami apie kasatoriaus R. B. bendravimą su
L. L., tituluojamu nusikalstamo susivienijimo
vadeiva ir, anot jų, vertusiu juos
daryti nusikaltimus, taip pat žinodami, jog 2005 m. sausio 9 d. L. L.
svečiavosi pas jį (kasatorių R. B.), į savo įvykdytą nusikaltimą įtraukė jį
(kasatorių) padėjėju, neva atlikusiu visus
paruošiamuosius veiksmus (gavusiu ginklą, nuvežusiu vykdytoją, perdavusiu jam
ginklą ir paraginusiu eiti nušauti D. P., o nutrūkus pasikėsinimui,
savo bute priglaudusiu pasikėsinime dalyvavusius
asmenis). M. K. ir P. M. siekį sušvelninti savo padėtį patvirtina ir pirmosios instancijos teismo motyvai
skiriant bausmes, t. y. nurodžius, kad jų, kaip bendrininkų,
vaidmuo darant nusikaltimus buvo antraeilis.
Kasatorius
pabrėžia, kad jo skundo esmė: nepaisant apkalbėjimo fakto, teismų nuosprendžių
neteisingumą patvirtina netinkamas kasatorių R. B. kaltinančių ir
teisinančių įrodymų vertinimas, pasireiškęs prieštaravimų tarp jį kaltinančių
M. K. ir P. M. parodymų nepašalinimu, jų parodymų nepalyginimu su
kitais bylos daiktiniais įrodymais, jį teisinančių parodymų atmetimas, nukentėjusiojo
R. M. teisminio nagrinėjimo metu duotų ir liudytojo, kuriam buvo taikytas
anonimiškumas, parodymų neįvertinimas. Šie pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų procesiniai pažeidimai sukliudė teismams tinkamai pritaikyti baudžiamąjį
įstatymą, t. y. nesant neginčijamų, neprieštaringų ir pakankamų kaltės
įrodymų, R. B. neteisėtai buvo pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti
D. P.
Nuteistųjų
L. L. ir R. B. kasaciniai skundai atmestini.
Kasatoriai
savo skunduose teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK normas, nes
netinkamai vertino bylos įrodymus, kurie esą nepatvirtina jų kaltės, o dėl to
ir nuosprendžiai, paremti prielaidomis, neatitinka įstatymo reikalavimų. Iš
kasacinių skundų turinio matyti, kad didelė dalis juose išdėstytų argumentų yra
apie įvykių faktines aplinkybes, kurias nustatė teismai ir kurias neigia
nuteistieji, tvirtindami esant jas neįrodytomis. Kasatoriai pateikia savą
įrodymų vertinimą, atkreipia dėmesį į
bylos medžiagos fragmentus bei detales ir daro priešingas išvadas, negu
padarytos teismų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie klausimai ir argumentai yra
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas ir jie buvo
išnagrinėti bei išspręsti skundžiamus sprendimus priėmusių teismų. Kasacinės
instancijos teismas netiria ir iš naujo nevertina bylos įrodymų, nenustatinėja
faktinių aplinkybių, o tai reiškia, kad ir nenagrinėja tokių kasacinių skundų
argumentų, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Kasacinės
instancijos teismas tikrina priimtus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu
(BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir nagrinėdamas bylą sprendžia, ar nepadaryta
esminių BPK pažeidimų, ar tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369
straipsnis). Pagal šias baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas kasacinės instancijos
teismo įgaliojimų ribas ir kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindus teisėjų
kolegija ir tikrina kasatorių L. L. ir R. B. skundžiamus teismų
sprendimus.
Dėl L. L. ir R. B. kasacinių
skundų argumentų apie BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir teismų
sprendimų pagrindimą, pažeidimus
Teisėjų
kolegija, kasatorių L. L. ir R. B. ginčijamą kaltės įrodytumą
patikrinusi tuo aspektu, ar buvo remtasi teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka
surinktais duomenimis, ar tie duomenys tinkamai tirti ir ar teismų sprendimuose
pateiktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus,
konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.
Tiek
L. L., tiek R. B. savo kasaciniuose skunduose akcentuoja tai, kad jų
kaltė iš esmės grindžiama nepatikimais kitų nuteistųjų – M. K. ir
P. M. – parodymais. Visų pirma teigiama, kad šie asmenys kasatorius
apkalbėjo, buvo suinteresuoti išvengti griežtos ir pelnytos baudžiamosios
atsakomybės, tai rodo ir jiems paskirtos itin švelnios bausmės.
Iš
bylos dokumentų matyti, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas
nenustatė aplinkybių, kurios leistų manyti, kad M. K. ir P. M., davę
parodymus apie savo pačių ir kitų asmenų padarytus nusikaltimus, būtų turėję
priežasčių apkalbėti, melagingai apkaltindami, būtent kasatorius L. L. ir
R. B. Iš tiesų, M. K. ir P. M. skiriant švelnesnes bausmes, be
kita ko, atsižvelgta į tai, kad jie prisipažino padarę nusikaltimus ir padėjo
ikiteisminiam tyrimui bei teismui atskleisti kitų asmenų padarytus
nusikaltimus, L. L. organizuoto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo
veiklą, tačiau tokios nuostatos yra įtvirtintos baudžiamajame įstatyme (BK 62
straipsnyje). Antra vertus, nėra pagrindo šių BK nuostatų taikymo sieti su
parodymų davimu apie konkrečius asmenis (kasatorius), o ne su egzistuojančių
apie tai tikrovę atitinkančių aplinkybių atskleidimu.
L. L. ir
R. B. kasaciniuose skunduose teigiama, kad M. K. ir P. M.
parodymai turėjo būti atmesti ir dėl to, kad jie nenuoseklūs, prieštarauja
kitiems bylos įrodymams, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad BPK nuostatos reikalauja, kad jokiems įrodymams nebūtų teikiama
pirmenybė. Neabejotina, kad kitų nusikaltimų bendrininkų parodymai turi būti
ypač kruopščiai patikrinami ir vertinami tiek patikimumo, tiek pakankamumo
prasme, lyginant juos su kitais bylos įrodymais, atsižvelgiant į visas svarbias
aplinkybes, dėl kurių tokie parodymai gali būti atmetami arba jais patikėta
kaip teisingais. Dėl to neatsitiktinai pirmosios instancijos teismas didelį
dėmesį skyrė M. K. ir P. M. parodymų ištyrimui teisiamajame posėdyje bei
jų analizei ir vertinimui nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas pagal
L. L. (ir jo gynėjų) bei R. B. apeliaciniuose skunduose nurodytus
argumentus dar kartą patikrino M. K. ir P. M. parodymų vertinimą, be
to, ir pats tyrė kai kuriuos įrodymus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir
savo nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė
teisingas ir pagrįstas išvadas remdamasis šių asmenų parodymais kaip
nuosekliais, atitinkančiais kitus bylos įrodymus, kurių visuma patvirtina
L. L. ir R. B. pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. K. ir P. M.
parodymus, nekartojo visų pirmosios instancijos teismo išdėstytų šių parodymų
turinio ir motyvų juos vertinant (to ir nereikalauja BPK normos,
reglamentuojančios bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka), o daugiau akcentavo
esminius apeliaciniuose skunduose keliamus ginčijamus klausimus. Neteisingi yra
R. B. kasacinio skundo teiginiai, esą apeliacinės instancijos teismas savo
išvadas grindė kitais bylos įrodymais, bet ne M. K. ir P. M.
parodymais (jais rėmęsis tik pirmosios instancijos teismas), ir kad esą
neatskleista, kuri šių parodymų dalis ir kokias aplinkybes apie jo dalyvavimą darant
nusikaltimą patvirtina. Iš tiesų abiejų instancijų teismų išvados apie
R. B. dalyvavimo darant nusikaltimą aplinkybes (padedant pasikėsinti
nužudyti D. P.) visų pirma grindžiamos M. K. ir P. M. parodymais
(jie ypač plačiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje).
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai atsakyta į R. B.
apeliacinio skundo argumentus dėl šių parodymų vertinimo ir nurodyta, kada M. K.
ir P. M. išreiškė norą duoti teisingus parodymus ir kurių apklausų metu
patvirtino bylai reikšmingas aplinkybes, tarp jų – ir liudijančias apie
R. B. kaltę. Taigi teismų sprendimuose išsamiai ir detaliai atskleistas M. K.
ir P. M. parodymų turinys apie konkrečius faktus; jų parodymai, duoti
teisme, palyginti su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio
tyrimo teisėjams, taip pat sugretinti tarpusavyje, atsižvelgta į aplinkybes,
kuriomis šie asmenys davė parodymus, ir į tai, kodėl patys apsisprendė
atskleisti tiek savo, tiek kitų asmenų (L. L., R. B.) padarytus
nusikaltimus, nors tarp bendrininkų buvęs susitarimas to nedaryti. Tai, kad
M. K. ir P. M. parodymai, kuriais jie tvirtina konkrečias ir svarbias
nusikaltimų padarymo aplinkybes, yra patikimi, nekelia abejonių ir sutampa ne
tik tarpusavyje, bet ir atitinka tikrus faktus, nustatytus kitais įrodymais,
skundžiamuose teismų sprendimuose yra grindžiama išsamiu tiek kaltinančių, tiek
teisinančių bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o konstatuotos faktinės aplinkybės
atitinka įrodymų turinį. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas
apie tai pasisakė ir padarė motyvuotas išvadas, L. L. ir R. B.,
nesutikdami su tuo, savo kasaciniuose skunduose iš esmės kartoja tuos pačius
argumentus, kurie buvo nurodyti apeliaciniuose skunduose.
Toliau teisėjų
kolegija, patikrinusi įrodymų vertinimo atitikimą BPK normų reikalavimams bei
kasaciniuose skunduose nurodytus kitus BPK pažeidimus, pagal kasacinių skundų
argumentus pateiks atsakymus ir išvadas, susijusias su kasatorių nuteisimu
atskirai už konkrečias nusikalstamas veikas, numatytas baudžiamajame įstatyme.
Dėl L. L. kasacinio skundo argumentų, susijusių su jo nuteisimu
pagal BK 249 straipsnio 3 dalį (nusikalstamo susivienijimo organizavimas), 253
straipsnio 2 dalį (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis,
sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), 260 straipsnio 3 dalį
(neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint
tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar
psichotropinių medžiagų kiekiu)
Kasatorius L. L.
teigia, kad tiek jis, tiek ir kiti asmenys neigė nusikalstamo susivienijimo
egzistavimą, be to, nurodo, kad atskirų nusikalstamo susivienijimo narių ar
kitų asmenų bendrai padarytų nusikalstamų veikų, susijusių su nusikalstamo
susivienijimo veikla ir jo tikslais, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal
nusikaltimų sutaptį, t. y. pagal BK 249 straipsnį ir kitus straipsnius,
jeigu neįrodyta, kad nusikalstamas veikas padarė nusikalstamo susivienijimo
nariai, siekdami įgyvendinti nusikalstamo susivienijimo tikslus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų, neįrodžius
nusikalstamo susivienijimo egzistavimo ir jo narių dalyvavimo tokio
susivienijimo veikloje, nebūtų pagrindo baudžiamajai atsakomybei, tačiau tokie
pagrindai yra teismų nustatyti ir apie tai motyvuotai pasisakyta teismų
sprendimuose, o kasatoriaus nurodytus argumentus išnagrinėjęs apeliacinės
instancijos teismas į juos taip pat pateikė motyvuotus atsakymus.
Kasatoriaus manymu,
apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu dalį pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų, nes nustatė, kad
esą M. K. ir P. M. parodymai neatitinka kitų bylos įrodymų, tokiu
atveju turėjo jį išteisinti, neįrodžius, kad jis suorganizavo nusikalstamą
susivienijimą, prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, disponavo
ginklais ir sprogmenimis. Be to, pasak kasatoriaus, pas jį kratų metu nebuvo
rasta nei narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nei šaunamųjų ginklų ar
sprogmenų.
Šie kasacinio skundo
argumentai nepagrįsti. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pašalino iš
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nusikalstamų
veikų, numatytų BK 253 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, dalį, kur
konkrečios faktinės šių veikų aplinkybės nenustatytos, t. y. kur nurodyta,
kad L. L. nenustatytu laiku ir nenustatytu būdu įgijo, laikė, gabeno
nenustatytus kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų, taip pat kad
nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku įgijo ir laikė ar gabeno šaunamuosius
ginklus ir šaudmenis, įgijo sprogstamąją medžiagą. Teismas šią sprendimo dalį grindė
ne M. K. ir P. M. parodymų kaip neatitinkančių tikrovės (ar
melagingų) atmetimu, o tuo, kad ši dalis įrodinėtinų nusikalstamų veikų
aplinkybių konkrečiai neįvardyta, neatskleistas nusikalstamų veikų turinys,
todėl L. L. nuo tokių kaltinimų negalėjo tinkamai gintis ir ši
apkaltinamojo nuosprendžio dalis neatitinka BPK 305 straipsnio nuostatų,
reikalaujančių konkrečiai nurodyti pripažintų įrodytomis veikų padarymo vietą,
laiką, būdą ir kitas svarbias aplinkybes. Antra, tai nepaneigia, kad L. L.
įvykdė kitas nuosprendyje išdėstytas BK 253 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio
3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, kurios įvardytos nurodant visas
įrodinėtinas ir būtinas nusikalstamų veikų sudėties turinį atskleidžiančias
faktines aplinkybes, patvirtintas bylos įrodymų. Apie tai išsamiai ir
argumentuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriame
ne tik nurodyta, kokios šių nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės yra nustatytos
(nuosprendžio 45-46 lapai), bet ir pateiktos motyvuotos išvados apie jų
įrodytumą bei nepagrįstus L. L. ir jo gynėjų apeliacinių skundų argumentus
(nuosprendžio 58-63, 77-80 lapai). Be kita ko, atsakyta ir į kasatoriaus
argumentus dėl to, kad kratų metu pas jį nerasta narkotinių ir psichotropinių
medžiagų, ginklų ir šaudmenų. Konstatuota, kad L. L. visa tai
paskirstydavo ir perduodavo kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, šiems
daiktams laikyti buvo įgyjami, nuomojami butai, garažai ar sodybos (jų adresai
nustatyti), tos narkotinės, psichotropinės medžiagos ar ginklai su šaudmenimis,
sprogstamoji medžiaga buvo surasti arba pateikti kitų nuteistųjų ir faktai apie
tai užfiksuoti rašytiniuose bylos įrodymuose, specialistų išvadose. Faktiniai
duomenys apie tai detaliai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje,
taip pat nurodyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.
Kasatorius atkreipia
dėmesį į tai, kad, pašalinęs dalį jam inkriminuotų kaltinimų, apeliacinės
instancijos teismas nesušvelnino paskirtos bausmės, tačiau kasaciniame skunde
nenurodyti teisiniai argumentai, kurie būtų susiję su netinkamu baudžiamojo
įstatymo taikymu skiriant bausmę (tai jau būtų kasacinės instancijos teismo
nagrinėjimo dalykas). Antra vertus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje
klausimai dėl L. L. paskirtos bausmės teisingumo išnagrinėti, tarp jų – ir
susiję su kasatoriaus nurodyta aplinkybe. Pagal teismo nuosprendyje nurodytas
aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas,
reglamentuojantis bausmės parinkimą ir paskyrimą, taikytas netinkamai.
Dėl L. L. nuteisimo už V. B. nužudymą
(1961 m. BK 104 straipsnis)
Kasatorius
L. L. teigia, kad liko neišaiškintos V. B. nužudymo aplinkybės (kur,
kada, kokiu būdu, dėl kokių motyvų buvo nužudytas) ir kad teismų padarytų
išvadų nepatvirtina bylos įrodymai.
Kasatoriaus
argumentai prieštarauja bylos medžiagai, teismų sprendimų turiniui, iš kurių
matyti, kad visos šios nusikalstamos veikos sudėtį (būtinų objektyviųjų ir
subjektyviųjų požymių visumą) sudarančios faktinės aplinkybės atskleistos ir
įvardytos aprašant pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes
bei darant išvadas dėl L. L. kaltės įrodytumo vertinant bylos įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą, atsakė į nuteistojo ir jo gynėjų
apeliacinių skundų argumentus ir konstatavo, kad L. L. kaltė dėl V. B.
nužudymo yra pagrįsta ne tik P. M., bet ir M. K. parodymais,
liudytojų A. B., M. G., nukentėjusiosios A. M. parodymais,
įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, specialistų išvadomis, ekspertų
paaiškinimais. Šio teismo nuosprendyje aptarti ir liudytojų P. P.,
J. P. parodymai, kuriais rėmėsi apeliantas ir apie kuriuos taip pat nurodoma
kasaciniame skunde; pasisakyta dėl teismo medicinos specialistų išvadų ir
ekspertų paaiškinimų apie galimas V. B. mirties priežastis, kurios ypač
kruopščiai ir atidžiai tirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o
po to nustatytos apkaltinamajame nuosprendyje. Objektyvūs bylos duomenys
(specialistų išvados) įvertinti ir tuo aspektu, kiek esamomis aplinkybėmis (nuo
V. B. mirties iki jo lavono suradimo praėjus ilgam laikotarpiui – kiek
daugiau nei dvejiems metams, per kurį įvyko kūno irimo procesas) galima
nustatyti nukentėjusiojo žalojimo būdus, jo kūną žalojančių veiksmų eiliškumą,
išlikusius požymius, atskleidžiančius šiuos veiksmus, mirties priežastį ir
laiką. Turimi duomenys palyginti su P. M., dalyvavusio atimant gyvybę
V. B., parodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, remiantis
bylos duomenimis, konstatuotas V. B. nužudymo motyvas, t. y. tai, kad
V. L., gavęs iš R. S. informaciją, kad jo veikla domisi policija,
žinodamas, kad V. B. yra žinoma apie jo vykdomą įstatymų uždraustą veiklą,
siekdamas apsidrausti nuo galimų kliūčių, kai tuo metu nusikalstamas
susivienijimas jau buvo sėkmingai įkurtas, turėjo būtent tokį motyvą nužudyti
V. B. ir jis buvo neatsiejamas nuo nusikalstamam susivienijimui naudingų
tikslų.
Kasatorius
L. L., nesutikdamas su teismų padarytomis išvadomis, teigia, kad jie buvo
šališki, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes siekė
patvirtinti tik kaltinimo versiją ir ignoravo gynybos prašymus bei argumentus,
konkrečiai tai siejama su liudytoju P. P., apklaustu teisiamajame posėdyje
(bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), tačiau atsisakyto pakartotinai
apklausti apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliacinės instancijos
teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau pareiga jį atlikti kyla tada, kai
tyrimas atliktas neišsamiai, kai ne visos bylos aplinkybės ištirtos, kai yra
nepašalintų prieštaravimų. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas P. P.
buvo apklaustas ir davė parodymus apie galinčias turėti reikšmės aplinkybes
tiek, kiek jis jas žinojo. Šios aplinkybės, apie kurias buvo nurodyta
apeliaciniame skunde, taip pat – ir kasaciniame skunde, išnagrinėtos ir
įvertintos abiejų instancijų teismų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas,
atmesdamas gynybos prašymą pakartotinai apklausti liudytoją P. P., nepažeidė jokių BPK nuostatų, o liudytojo P. P., apklausto
pirmosios instancijos teisme tikrinant šio proceso metu iškeltą L. L.
versiją (apie tai, kad minėtas liudytojas – automechanikas – galėtų patvirtinti
prieš daugiau kaip penkerius metus nusikaltimo padarymo dieną remontavęs
L. L. automobilį, kurį šis pagal kaltinimo nurodytas aplinkybes naudojo
darydamas nusikaltimą), parodymus apeliacinės instancijos teismas dar kartą vertino
itin išsamiai ir objektyviai, be kita ko, atsižvelgęs ir į tas aplinkybes,
kurios buvo nurodytos nuteistojo L. L. pastabose, pridėtose prie
teisiamojo posėdžio protokolo BPK 261 straipsnio ir 318 straipsnio 4 dalies
nustatyta tvarka.
Kasatoriaus teiginys,
kad teismai buvo šališki, nes teismo posėdžių metu vertė ekspertus paneigti
savo pirmines išvadas ar paveikti kitus proceso dalyvius, yra neargumentuoti, neparemti
bylos medžiaga, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl L. L. nuteisimo už A. A. nežymų ir
nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 4 dalis
ir 138 straipsnio 1 dalis)
Kasaciniame skunde
L. L. nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
už nežymų A. A. sveikatos sutrikdymą ir teismų išvadomis, kad šią veiką
jis ir P. M. padarė kaip nusikalstamo susivienijimo nariai. Kasaciniame
skunde aptariami P. M. parodymai apie tai, kada šis pradėjo prekiauti
narkotikais, nurodytos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamą susivienijimą,
jo įkūrimo laiką ir tikslus. Tokie argumentai buvo išdėstyti ir L. L.
gynėjo apeliaciniame skunde. Į visus juos apeliacinės instancijos teismas
išsamiai ir motyvuotai atsakė. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismo
išvadomis, dar nereiškia, kad jos nepagrįstos, nelogiškos ar nesuprantamos.
Pirma, teismų nustatyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje
nurodyta, kad nusikalstamas susivienijimas (turint tikslą daryti sunkius ar
labai sunkius nusikaltimus) įkurtas 2002 m. rudenį ir į jo veiklą P. M.
įtrauktas 2003 m žiemą, t. y. anksčiau negu buvo padaryta nusikalstama
veika prieš A. A. (2003 m. liepos 20 d.). P. M., būdamas L. L.
vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narys, padarė ne vieną nusikaltimą
(pavyzdžiui, V. B. nužudymą), tarp jų – ir prieš A. A., kai abu nuteistieji,
nuvežę šį į mišką ir pririšę prie medžio, L. L. suduodant nukentėjusiajam daugiau
kaip dvidešimt smūgių, taip padarė šiam nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai argumentavo, kad ta aplinkybė, jog
P. M. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (disponavimas
narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis) padarė vėliau, negu dalyvavo
sutrikdant A. A. sveikatą, iš tiesų nepaneigia šių asmenų bendrininkavimo
formos, numatytos BK 25 straipsnio 4 dalyje. Aplinkybės apie tai, kad
nusikalstama veika prieš A. A. nusikalstamame susivienijime padaryta,
siekiant jam naudingų tikslų, teismų sprendimuose yra nurodytos: A. A.
įtraukdavo į svaiginimąsi narkotinėmis medžiagomis ir neigiamai paveikdavo
susivienijimo narį T. M., o dėl to L. L. buvo nepatenkintas.
Kasatorius
L. L. neigia organizavęs kitą nusikalstamą veiką prieš A. A. (BK 24
straipsnio 4 dalis ir 138 straipsnio 1 dalis), t. y. nesunkų sveikatos
sutrikdymą, už kurį taip pat yra nuteistas P. M., padėjęs tai padaryti,
bei dalyvavusieji darant šią veiką M. K. ir M. B. Kasacinio skundo teiginiai
dėl kaltės įrodytumo, faktinių aplinkybių nustatymo, kaip ir daugeliu atvejų
šiame skunde, yra argumentuojami apeliacine tvarka nagrinėtinos bylos pagrindais,
į tokius argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos
teismo nuosprendyje, kuriame, kaip jau anksčiau aptarta šioje nutartyje, yra
įvertinti kasatoriaus akcentuojami P. M., M. K. parodymai, taip pat
kiti bylos įrodymai. Kasaciniame skunde nurodytas argumentas apie BPK nuostatų
pažeidimus yra susijęs su nuostata, įgyvendinant kaltinamo asmens teisę pačiam
apklausti liudytojus arba prašyti, kad jie būtų apklausti. Šiuo atveju kalbama
apie nukentėjusiojo A. A. ir liudytojos I. N. apklausas. Kaip matyti
iš bylos medžiagos ir kaip pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje,
minėtų asmenų, išvykusių iš Lietuvos, išnaudojus visas priemones nebuvo
galimybės apklausti teismo procesų metu. Pirmosios instancijos teismo
apkaltinamajame nuosprendyje nesiremiama liudytojos I. N. parodymais, duotais
ikiteisminio tyrimo metu, o nukentėjusiojo A. A. (kuriam paskelbta paieška
nedavė rezultatų) parodymai apie jo sužalojimo aplinkybes, taip pat jo parodymų
patikrinimo vietoje protokolas, kuriame įtvirtinti analogiški faktiniai
duomenys, buvo perskaityti bylą nagrinėjant teisme. Pagal BPK 276 straipsnio
nuostatas byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi
ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo parodymai. Be
to, parodymų patikrinimo vietoje protokolas – rašytinis bylos dokumentas, kuris
tuo atveju, jei gautas ir surašytas BPK nustatyta tvarka, gali būti teismo
pripažintas įrodymu ir tiriamas teismo posėdyje, nes BPK normose nenumatyti
draudimai perskaityti (tirti) asmens parodymų patikrinimo vietoje protokolą
priklausomai nuo to, ar tas asmuo, kurio parodymai buvo patikrinti ir
įtvirtinti tokiame procesiniame dokumente, dalyvauja teismo procese, ar ne.
Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti A. A. parodymai ir duomenys,
gauti atliekant jų patikrinimą vietoje, nėra pagrindinis ir reikšmingiausias
įrodymas, kuriais grindžiama L. L. kaltė. Iš tiesų nusikalstamos veikos
padarymo prieš A. A. faktai grindžiami ir teismo medicinos specialisto
išvadomis apie sužalojimų padarymo pobūdį, kilmę bei laiką, daiktų (įvykio metu
vilkėtų nukentėjusiojo drabužių) apžiūros protokolu bei specialisto išvadomis
apie drabužių pažeidimus, padarytus duriančiu–pjaunančiu įrankiu (tikėtina
peiliu), kokiu padaryti ir kūno sužalojimai. Šiuos faktinius duomenis palyginus
su juos atitinkančiais bei papildančiais kitais apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje aptartais bylos įrodymais apie A. A. sužalojimą, tarp jų – ir
papildomai apklausto bylą nagrinėjant apeliacine tvarka P. M. parodymais,
teismas nustatė L. L. kaltę patvirtinančias faktines aplinkybes,
motyvuotai paneigdamas nuteistojo gynybos argumentus ir pripažindamas
pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas. Tokiu būdu nustatyta ir šios
nusikalstamos veikos, padarytos nusikalstamo susivienijimo narių, motyvai,
t. y. tai, kad L. L. buvo nepatenkintas tuo, jog A. A. atsisakė
prekiauti narkotikais, tiekiamais nusikalstamo susivienijimo narių, ir tokią
prekybą ėmėsi vykdyti savarankiškai, nepaklusdamas L. L. norams, dėl to
pastarasis ir organizavo nusikalstamus veiksmus prieš A. A.
Dėl L. L. nuteisimo už A. Ž. turto
prievartavimą (BK 181 straipsnio 2 dalis) ir kankinimą (BK 140 straipsnio 2
dalis)
Kasatorius
L. L. teigia, kad jo dalyvavimas darant šias veikas neįrodytas.
Kasaciniame skunde kritikuojami M. K. ir P. M. parodymai, remiamasi
A. Ž. parodymais kaip prieštaraujančiais pirmųjų dviejų asmenų parodymams.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai dėl įrodymų vertinimo bei faktinių
aplinkybių nustatymo nesiejami su BPK pažeidimais, o apeliacinės instancijos
teismas, išanalizavęs nuteistojo L. L. ginčijamus įrodymus, juos dar kartą
įvertinęs, padarė motyvuotas išvadas dėl kasatoriaus kaltės.
Kasaciniame skunde
L. L. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos
veikos motyvas ir tikslas nėra būtinieji nusikaltimo sudėties požymiai ir jų
įrodinėti nereikia. Atsakydama į šiuos kasatoriaus argumentus teisėjų kolegija
pažymi, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra būtinieji (ir
įrodinėtini) nusikalstamos veikos požymiai, įeinantys į jos sudėtį tais
atvejais, kai jie nurodyti BK specialiosios dalies straipsniuose,
apibrėžiančiuose konkrečios nusikalstamos veikos požymius. BK 181 straipsnio 2
dalyje nurodyta, kad atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį
smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu
padarė jam didelės turtinės žalos. Turto prievartavimas, apibrėžtas BK 181
straipsnio 1 dalies dispozicijoje, yra tada, kai neturint teisėto pagrindo
atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčiamas kitas asmuo
perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba
atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. BK 140
straipsnyje nurodyta, kad pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas
kankindamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam
susargdino.
Iš byloje priimtų
nuosprendžių matyti, kad aprašant šias pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų
aplinkybes nurodyta, kad 2003 m. gegužės mėn. L. L., veikdamas
nusikalstamame susivienijime su P. M. ir M. K., neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas fizinę
bei psichinę prievartą, atvirai prievartavo turtą iš A. Ž., t. y. (duomenys neskelbtini) namo kieme,
P. M., jėga įsodinęs A. Ž. į L. L. vairuojamą automobilį
„Mercedes Benz 230“, grasino šiam peiliu, o L. L. ir M. K. naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį
smurtą, po to visi trys nuteistieji, nuvežę A. Ž. į mišką, taip pat
naudojo prieš jį fizinį smurtą, grasino nužudyti, demonstruodami peilį ir daiktą,
panašų į pistoletą, ir reikalavo perduoti 1000 JAV dolerių (3000 Lt), o vėliau
šis perdavė M. K. iš viso 2200 Lt.
Taip pat nurodyta, kad 2004 m. kovo mėn. viduryje L. L.,
veikdamas nusikalstamame susivienijime su M. K., P. M., T. M.,
M. B. ir nepriklausančiu nusikalstamam susivienijimui R. S. bendrininkų
grupe, 2004 m. kovo mėn. viduryje, mušdami ir kitaip smurtaudami kankino
A. Ž.; L. L. nurodymu R. S. ir T. M. apgaule atvežus
A. Ž. į butą, (duomenys neskelbtini),
kuriame šiedu ir M. B. smurtavo prieš A. Ž., P. M. ir M. B.
pakaitomis filmuojant visa tai vaizdo kamera, L. L., privertęs A. Ž.
išgerti degtinės, vartoti narkotines bei psichotropines medžiagas, apsvaigino
pastarąjį, grasino jam nupjauti ausį bei lytinius organus ir sudavė daugybinius
smūgius į įvairias kūno vietas, jėga kišo pagalio kotą šiam į burną, taip
sukeldamas jam fizinį skausmą. Taip pat L. L., tęsdamas nusikalstamus
veiksmus, liepė A. Ž. persirengti moteriškais drabužiais ir šokti, po to
lipti nuogam į vonią, kur L. L. kartu su R. S., M. B., P. M.
ir M. K. pylė ant jo karštą ir šaltą vandenį. Taip A. Ž. buvo kankinamas.
Taigi atskleistos
ir aprašytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, taip pat nurodyti šių
veikų kvalifikavimo motyvai atitinka tuos būtinus objektyviuosius ir
subjektyviuosius požymius, kurie sudaro BK 181 straipsnio 2 dalyje ir 140
straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties turinį, todėl
apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo
išnagrinėtą bylą ir priimtą nuosprendį, padarė teisingas išvadas tiek
baudžiamojo įstatymo taikymo prasme, tiek ir nepažeidė BPK 20, 305 straipsnių
nuostatų dėl įrodinėtinų bylos aplinkybių.
Dėl L. L. nuteisimo už A. N.
nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis)
Kasaciniame
skunde L. L. nurodo, kad, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo
apkaltinamuoju nuosprendžiu, apeliaciniame skunde detaliai, faktais paremtais
duomenimis argumentavo, kodėl įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, nepatvirtina jo
dalyvavimo nužudant A. N. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos
teismas, vertindamas įrodymus, nepaneigė prieštaravimų, traktuodamas juos kaip
neesminius, nors iš tiesų P. M. nurodytos aplinkybės apie A. N.
mirties priežastį prieštarauja teismo medicinos specialistų išvadoms bei
ekspertų paaiškinimams. Be to, kasatoriui abejonių kelia M. K. parodymai
apie nužudymo vietą. Pasak kasatoriaus, įrodymų vertinimas, menkinant
teisinančias aplinkybes ir išvadas grindžiant prielaidomis, rodo teismo
šališkumą.
Kasatoriaus
skundo argumentai apie šališką bylos įrodymų vertinimą – nepagrįsti. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir ši kasacinio skundo dalis daugiau
argumentuojama ne kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindais, tuo tarpu konkrečių
teisinių argumentų dėl teisės taikymo pažeidimų iš esmės nenurodoma.
Iš
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas
išanalizavo M. K. ir P. M. parodymus, aptarė aplinkybes, nurodytas
apeliaciniame skunde, ir padarė išvadas, atitinkančias šių parodymų turinį.
Kasaciniame skunde akcentuotus prieštaravimus teismas argumentuotai paneigė
tuo, kad pagal M. K. ir P. M. parodymus buvo nustatyta tiksli
A. N. nužudymo vieta, kur jo lavonas ir rastas užkastas duobėje, tai
užfiksuota rašytiniuose bylos įrodymuose. Aplinkybės dėl nužudymo vietos aptartos
analizuojant šių asmenų, dalyvavusių nužudant A. N., parodymus, kuriais
jie apibūdino ir nurodė nužudymo vietą tiek, kiek ją žinojo. Sugretinęs
M. K. ir P. M. nurodytas aplinkybes, teismas paaiškino, kuo ir kodėl
jų parodymai papildo vieni kitus, taip pat atsakė į apeliaciniame skunde
keliamas abejones dėl jų atitikimo E. P. ir R. R. parodymams. Teismas
taip pat argumentuotai pasisakė, kodėl M. K. ir P. M. parodymų apie
tai, kad L. L. smaugė A. N. diržu, o M. K. dar badė ir peiliu,
nepaneigia teismo medicinos specialistų išvados dėl galimų A. N. mirties
priežasčių bei žalojimo būdų tiek, kiek pavyko juos objektyviai nustatyti.
Vertinant M. K. parodymus dėl įvykio detalių apie šalutines aplinkybes
(pavyzdžiui, iš kokios tiksliai vietos paimtas diržas, kur jis dingo ir kt.)
teismas visas jas aptarė, įvertino jų svarbą, atsižvelgė į objektyvias ir
subjektyvias priežastis, įtakojančias galimybę tiksliai atkurti anksčiau įvykusių
įvykių aplinkybes, jų esmę ir detales.
Darydama
išvadas apie įrodymų vertinimą tuo aspektu, ar visos turinčios reikšmę
teisingam bylos išsprendimui aplinkybės yra išnagrinėtos ir objektyviai
įvertintos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK normų pažeidimų
nepadaryta, L. L. kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Dėl L. L. nuteisimo už R. S. sunkų
sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų ir nukentėjusiojo tarnybos pareigų
atlikimo; už viešosios tvarkos pažeidimą klube „Brodvėjus“ (BK 135 straipsnio 2
dalies 8, 10 punktai, 284 straipsnio 1 dalis)
Kasatorius
L. L. skunde nurodo, kad jo veika dėl R. S. sveikatos sutrikdymo
turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusysis
buvo sužalotas ne dėl jo tarnybos pareigų atlikimo ir ne dėl chuliganiškų
paskatų. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo),
L. L. manymu, jis turėtų būti išteisintas (byla nutraukta). Kasaciniame
skunde nesutinkant su apkaltinamuoju nuosprendžiu analizuojamos kai kurios
įvykio aplinkybės ir teigiama, kad neteisėtai elgėsi klubo apsaugos darbuotojai;
daromos prielaidos, kad jie galėjo būti neblaivūs, nurodoma, kad šių asmenų
parodymų patikimumas abejotinas. Dėl to teismai privalėjo itin kritiškai
vertinti tai, kad asmenų atpažinimai ikiteisminio tyrimo metu buvo daromi
nedalyvaujant gynėjui, pagal nuotraukas; kadangi teismai rėmėsi šiais
įrodymais, tai apribojo L. L. teisę į gynybą. Be to, teismai nepagrįstai
nusikaltimą prieš R. S. vertino kaip suplanuotą ir įvykdytą nusikalstamam
susivienijimui naudingiems tikslams.
Kasacinio
skundo argumentai apie tai, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus,
nes rėmėsi asmenų parodymų atpažinti pagal nuotraukas protokolų duomenimis ir
taip apribojo nuteistojo teisę į gynybą, – nepagrįsti, prieštarauja bylos
medžiagai. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai
išnagrinėjo bylos aplinkybes, kurias nustatė detaliai išanalizuotų įrodymų
pagrindu. Šio teismo sprendimą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas,
aptaręs ir įvertinęs L. L. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus
argumentus (apie juos kalbama ir kasaciniame skunde), motyvuotai juos paneigė.
Antra, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu asmenų parodymas atpažinti atliktas
pagal nuotraukas, nedalyvaujant gynėjui, nepažeidžia BPK reikalavimų, nes toks
įrodymų rinkimo būdas yra teisėtas, numatytas BPK 192 straipsnio 5 dalyje, o
gynėjo dalyvavimas, atliekant tokį procesinį veiksmą, nėra privalomas (BPK 50,
51 straipsniai). Trečia, įrodinėjant L. L. kaltę, minėti įrodymai buvo
vieni iš daugelio ir nelėmė teismų išvadų sprendžiant kasatoriaus kaltės ir
atsakomybės klausimus, juo labiau kad pagal bylos medžiagą jis pats neneigia
buvęs įvykio vietoje įvykio metu, apie tai nurodė ir kasatorių pažinoję įvykio
liudytojai ir atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniu skundu L. L. prašo
tik perkvalifikuoti jo veiką.
Kasaciniame
skunde nusikalstamos veikos kvalifikavimas (baudžiamojo įstatymo taikymas) dėl
R. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo iš esmės siejamas su nustatytų faktinių
aplinkybių neigimu, tačiau teisėjų kolegija klausimą dėl tinkamo baudžiamojo
įstatymo taikymo nagrinėja pagal teismų sprendimuose nustatytas ir nurodytas faktines
veikos aplinkybes, turinčias reikšmės jos teisiniam vertinimui. Taigi byloje
nustatyta, kad ne nukentėjusysis R. S. išprovokavo konfliktą, o pats
L. L. įsikišo į klubo apsaugos darbuotojo R. S. tarnybos pareigų
atlikimą, kai šis bandė iš klubo išvesti prie lankytojų priekabiaujantį
A. Z., kurio iki tol L. L. nepažinojo, o apie tai, kad reikia susidoroti
su apsaugos darbuotoju, kurį pats įvardijo „apsauginiu“, kasatorius dar pasakęs
ir M. K. bei P. M. Be to, L. L. paskatos buvo ir chuliganiškos,
nes jis, konflikto metu dėl netinkamo elgesio priverstinai pašalintas iš klubo
patalpų, nusprendė atkeršyti; pasitelkęs M. K. ir P. M. – jo
vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narius – grįžo į klubą ir viešoje
vietoje, daugelio žmonių akivaizdoje, demonstratyviai niekindamas aplinkinius,
nepaisydamas visuotinai priimtinų elgesio normų, dėl mažareikšmės priežasties
susidorojo su R. S. – du kartus dūrė peiliu jam į nugarą ir juosmenį,
negana to, išbėgdamas iš klubo dar smogė L. B. Taip buvo sunkiai sužalotas
R. S. bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Akivaizdu, kad pagal šias
teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes L. L. veikos, kaip ideali
sutaptis, teisingai kvalifikuotos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktus
ir 284 straipsnio 1 dalį, nes veikų turinys atitinka šiuose baudžiamojo
įstatymo straipsniuose, jų dalyse ir punktuose nurodytas nusikalstamų veikų
sudėtis.
Kasatoriaus
argumentai apie netinkamą šių veikų vertinimą dėl to, kad jos padarytos
nusikalstamo susivienijimo bendrininkų grupės, yra paneigti apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje, pripažinusiame pagrįstu pirmosios instancijos
teismo nuosprendį, nustačius, jog kasatoriaus vadovaujamo nusikalstamo
susivienijimo veiklos metu jo nariai P. M. ir M. K. padėjo L. L.
šio nurodymu padaryti nusikalstamą veiką.
Kasatoriaus
L. L. prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę, perkvalifikavus veiką dėl
R. S. sužalojimo į lengvesnį nusikaltimą (BK 135 straipsnio 1 dalį), bei
sumažinti priteistą civilinį ieškinį, nenagrinėtinas, nes jis susijęs su veikos
kvalifikavimu, kuri nesikeičia (dėl civilinio ieškinio jokie kiti teisiniai argumentai
nenurodomi).
Dėl L. L. nuteisimo už viešosios
tvarkos pažeidimą, susijusį su veiksmais prieš D. V. (BK 284 straipsnio 1
dalis)
Kasaciniame skunde
L. L. nurodo, kad dėl šios nusikalstamos veikos jis taip pat turėjo būti
išteisintas (todėl byla nutrauktina). L. L. teigia, kad nusikalstamus
veiksmus prieš D. V. padarė tik nuteistasis T. M. dėl asmeninių
motyvų, todėl ši veika negali būti siejama su nusikalstamu susivienijimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šiuos
kasatoriaus argumentus ir pagal bylos medžiagą pateikė motyvuotas išvadas dėl
L. L. kaltės įvykdžius šią veiką, už kurią taip pat yra nuteistas
kasatoriaus vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narys T. M., abiem
jiems bendrininkaujant. Kasaciniame skunde konkrečių teisinių argumentų apie
apeliacinės instancijos teismo padarytus teisės pažeidimus, nagrinėtinų
kasacine tvarka, nepateikiama.
Dėl pasikėsinimo nužudyti D. P., L.L..
nuteisiant pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129
straipsnio 1 dalį, R. B. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1
dalį ir 129 straipsnio 1 dalį
Dėl
šio nusikaltimo padarymo nuteisti L. L. ir R. B. prašo nutraukti bylą
dėl to, kad jų kaltės nepatvirtina bylos įrodymai, kuriuos teismai vertino
netinkamai.
Kasatorius
L. L. teigia, kad įrodymai, kuriais grindžiama jo kaltė, yra atmestini,
tarp jų – ir M. K., P. M. parodymai, kurie prieštarauja liudytojo,
kuriam taikytas anonimiškumas, taip pat kitų asmenų – E. P., J. Ž.,
E. N., I. B., D. K., S. Š., R. D., A. K. R. V.,
D. P., R. M., R. B., T. M., R. B., R. S. ir jo
paties (L. L.) – parodymams. Pasak nuteistojo, E. P. ir R. B.,
bendradarbiavę su teisėsauga, siekdami išvengti griežtesnės bausmės, yra
suinteresuoti, jų parodymai neatitinka tikrovės. Be to, kasaciniame skunde
L. L. nurodo, kad net ir pripažinus jo dalyvavimą darant šį nusikaltimą, vertinti
veiksmų kaip pasikėsinimo į D. P. gyvybę nėra pagrindo, nes toje
stadijoje, kurioje jie nutrūko, jokia reali grėsmė nukentėjusiajam nekilo ir
negalėjo kilti; nuspręsti, ar kėsintis į D. P. gyvybę, buvo kaltininkų
valia. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl
tokių apeliacinio skundo argumentų neatitinka BK 22 straipsnio 1 dalyje
nurodytų aplinkybių, apibūdinančių pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką. Be
to, kasatoriaus manymu, šio teismo nuosprendžio motyvai prieštaringi, nes jame
nurodyta, jog svarbu yra tai, kad ne kaltininkas sustabdė sėkmingai pradėto
nusikaltimo vykdymą, o E. P. ir P. M., savanoriškai atsisakę pabaigti
jį vykdyti, be to, žala nukentėjusiojo D. P. gyvybei ar sveikatai nebuvo
padaryta.
Kasatorius
R. B. nurodo, kad teismų išvados dėl jo kaltės įrodytumo padėjus
pasikėsinti nužudyti D. P. padarytos pažeidžiant BPK nuostatas,
reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, teismų nuosprendžiai surašyti
pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus,
tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Šie esminiai pažeidimai
argumentuojami tuo, kad teismai neaptarė ir neatsižvelgė į M. K. ir P. M.
parodymų nenuoseklumą ir prieštaravimus, jų nepalygino, neįvertino neatitikimo
kitiems bylos duomenims. Kritikuojant M. K. ir P. M. parodymus
atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorių kaltinančius parodymus jie pradėjo
duoti tik 2005 m. kovo mėn., nors M. K. buvo apklaustas ir anksčiau (2005
m. sausio, vasario mėn.). Pasak kasatoriaus, M. K. ir P. M. parodymai
prieštarauja nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų D. K., S. Š.,
R. D. parodymams apie jo buvimo vietą įvykio metu, taip pat kitų asmenų
parodymams. M. K. ir P. M. nurodytos nusikaltimo priemonės
(automobilis, pistoletas) nerasti ir nenustatyti (kaip daiktiniai įrodymai);
neaišku apie kokį ginklą parodė P. M., o jo nurodytų aplinkybių apie
kasatoriaus bute ruoštus (valytus) pistoletus (CZ, „Makarov“), pistoleto (IŽ)
perdavimą kasatoriui ir jo kaip padėjėjo veiksmus rengiantis nusikaltimui ir
pasikėsinimo nužudyti vietoje nepatvirtina M. K. parodymai. Be to, bylos
nagrinėjimo metu nepatikrintos tikslios vietos, kur su kasatoriumi neva buvę
M. K. ir P. M. R. B. manymu, priešingai negu teigiama teismų
sprendimuose, M. K. ir P. M. parodymai nepapildo vieni kitų, nes buvo
kalbama apie skirtingus faktus. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas neatskleidė M. K. ir P. M. parodymų, kuriais rėmėsi pirmosios
instancijos teismas, turinio ir nenurodė, kokias konkrečiai jo (R. B.)
kaltę liudijančias aplinkybes šie įrodymai patvirtina. Dėl R. M. nurodytų kasatorių
teisinančių aplinkybių visiškai nepasisakyta, neatsižvelgta ir į L. L.
parodymus apie jų bendravimo aplinkybes įvykio metu – 2005 m. sausio 9 d. Pasak
R. B., byloje nenustatyta, kad jis žinojo, kur išvažiavo L. L. iš jo
buto (kuriame minėtą dieną, apie 23.00 val. kartu vartojo alkoholinius
gėrimus), ką šis ir jo draugai veikė iki tol, kol, pagal L. L. parodymus,
sugrįžo su M. K. apie 1.00 val. Nenustatyta ir tai, kad kasatorius,
nepriklausęs L. L. vadovaujamam nusikalstamam susivienijimui, būtų galėjęs
turėti tikslą ir motyvą nužudyti D. P.; apeliacinės instancijos teismas į
šį apeliacinio skundo argumentą neatsakė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai,
kad nusikaltimo vykdytojo veika – pavojingesnė, nepaisant to, vykdytojų
M. K. ir P. M. vaidmenį pirmosios instancijos teismas vertino kaip
antraeilį ir į tai atsižvelgta skiriant švelnesnes bausmes.
Taigi iš
L. L. ir R. B. kasacinių skundų turinio aišku, kad skundžiamų teismų
sprendimų nepagrįstumas ir neteisėtumas iš esmės argumentuojamas tuo, kad bylos
įrodymai įvertinti jiems nepalankiai (dėl to buvo skundžiamasi ir apeliacine
tvarka).
Teisėjų
kolegija pažymi, kad šioje nutartyje anksčiau yra pasisakyta dėl M. K. ir
P. M. parodymų vertinimo, kurį padarė skundžiamus sprendimus priėmę teismai.
Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistųjų
M. K. ir P. M., kurie taip pat dalyvavo pasikėsinant nužudyti
D. P., nurodytos nusikaltimo vykdymo detalės, jo eiga pradedant L. L.
sprendimu žudyti D. P., pasirengimą tam, kad būtų įgyvendintas šis
sumanymas ir baigiant tiesioginiu kėsinimusi, yra išsamiai aptartos. Kartu nurodyta, kurie iš šių asmenų parodymų, duotų apie
ne vieną nusikaltimą, liečia būtent šį ir kokias reikšmingas aplinkybes jie
patvirtina. Tarp jų – M. K. parodymai apie 2005 m. sausio 9 d. vykusį
pasiruošimą nusikaltimui, kuriame dalyvavo R. B. (nes dieną prieš tai
nepavyko nušauti D. P.), taip pat apie tai, kada P. M. su R. B.
buvo liepta važiuoti prie D. P. namų jį nušauti. Taip pat nurodyti
P. M. parodymai apie R. B. bute ruošiamus nužudymo ginklus ir vieno
iš jų L. L. perduotą R. B., o atvažiavus į įvykio vietą – apie
R. B. perduotą jam (P. M.) užtaisytą ginklą. Tikrinant, ar M. K.
ir P. M. nurodomos aplinkybės (tiek liečiančios R. B., tiek L. L.
vaidmenį) atitinka tikrovę, jos sugretintos tarpusavyje, taip pat ir su kitais
faktiniais duomenimis, susijusiais su pasikėsinimu nužudyti, t. y. kitų
asmenų, žinojusių ir parodžiusių svarbius faktus, parodymais, rašytiniais
įrodymais, gautais atlikus įmanomus procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo
metu (parodymų patikrinimai vietoje, akistatos, įvykio vietos apžiūros
protokolas, specialistų išvados). Nustatant faktines aplinkybes, turinčias
reikšmės sprendžiant L. L. ir R. B. kaltės klausimus, pašalinti
prieštaravimai, pasisakyta, kurie iš jų ir kodėl yra nereikšmingi arba
objektyviai paaiškinami, o kurie faktiniai duomenys tik papildo vieni kitus,
bet nėra prieštaringi, nes liečia skirtingas to paties įvykio visumos detales. Taip
pat išanalizuoti ir aptarti įrodymai, kurie, kasatorių manymu, paneigia jų
kaltę ir kuriais teismai nepatikėjo (pavyzdžiui, D. K., S. Š.,
R. D. parodymai dėl kaltininkų alibi). E. P., R. B., R. M.,
kitų kasaciniuose skunduose minimų asmenų parodymai (jie plačiai išdėstyti
pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) taip pat įvertinti. Iš bylos
medžiagos aišku, kad ne visi įrodymai yra tiesiogiai susiję su kasatorių
L. L. ir R. B. įvardijimu, dalis jų patvirtina ar paneigia
aplinkybes, kurios svarbios tikrinant įrodinėjimo dalyką liečiančių aplinkybių
tikrumą ir išsamumą, tarpinius faktus, susijusius su nusikaltimo darymu, todėl
kasatorių teiginiai apie tai, kad dalis įrodymų paneigia jų kaltę, prieštarauja
bylos duomenims ir teismų sprendimų turiniui, yra nepagrįsti. Tai, kad nebuvo
surastas automobilis ir ginklai, panaudoti kėsinantis nužudyti S. P., ar
nepatikrintos visos vietos, susijusios su pasirengimu nusikaltimui, nereiškia,
jog dėl to buvo pažeistos kokios nors BPK nuostatos, reglamentuojančios
įrodinėjimą baudžiamajame procese. Svarbu tai, ar įrodinėtinos nusikalstamos
veikos faktinės aplinkybės, kasatorių dalyvavimas darant nusikaltimą yra grindžiami
įrodymais, kurių pakanka ir kurie įvertinti taip, kaip to reikalauja BPK 20
straipsnio 5 dalies nuostatos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas išnagrinėjo visus svarbius apeliantų argumentus, t. y. patikrino
bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3
dalis), ir nustatė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl kasatorių
kaltės dalyvavus pasikėsinant nužudyti D. P. patvirtinančių įrodymų
pakankamumo bei patikimumo yra pagrįstos ir teisingos. Savo ruožtu
apeliacinės instancijos teismas dar kartą vertindamas bylos įrodymus nepažeidė
BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Taigi
teisėtais būdais gautų, teismų ištirtų ir įvertintų įrodymų viseto pagrindu grindžiamos
teismų išvados apie šias faktines aplinkybes, nurodytas jų sprendimuose. Pasikėsinimo
į D. P. gyvybę priežastis buvo jo konfliktas su L. L. vadovaujamo
nusikalstamo susivienijimo nariu T. M. L. L., supykęs dėl to,
organizavo nusikalstamus veiksmus prieš D. P., kiekvienam bendrininkui
nurodęs konkrečias užduotis, paskirstęs vaidmenis, o vėliau pasitelkęs ir gerai
jam pažįstamą R. B. Įgyvendindami L. L. sukurtą planą 2005 m. sausio
6 d. T. M. ir P. M. stebėjo ketinamo nužudyti D. P. gyvenamąjį
namą, 2005 m. sausio 7 d. nupirko nusikaltimo daryme dalyvausiantiems
asmenims penkis komplektus drabužių ir avalynės. 2005 m. sausio 8 d. L. L.,
T. M. ir P. M., nuvykę prie D. P. namų, analizavo aplinką,
vietoje aptarė kiekvieno bendrininko konkrečius veiksmus, jų išsidėstymą žudant
D. P. Tą pačią dieną L. L. nurodymu R. B. nupirko du mobiliojo ryšio
telefonus su SIM kortelėmis ryšiui palaikyti kėsinimosi į D. P. metu. Vėliau
T. M., M. K., P. M., R. B. ir E. P., susirinkusiems
pastarojo bute, L. L. išdėstė veiklos planą, tam tikslui ruošė ginklus.
P. M. ir R. B. mokė E. P., kuriam L. L. buvo pavedęs
nužudyti D. P., naudotis ginklu. Tos pačios dienos vakare (2005 m. sausio
8 d., 23.00 val.) įvykio vietoje T. M. laukė grįžtančio D. P., o
šiam įvažiuojant į kiemą, telefonu apie tai pranešė R. B., atvežusiam
E. P. (turėjusį nušauti D. P.) ir P. M. (turėjusiam padėti tai
padaryti E. P., jei įvyktų koks nors nenumatytas nesklandumas). R. B.
perdavus T. M. informaciją apsiginklavusiems E. P. ir P. M., šie
išlipo iš automobilio vykdyti likusios plano dalies – nužudyti D. P.,
tačiau išlipę E. P. ir P. M. atsisakė užbaigti pradėtą nusikaltimą,
neįvykdė L. L. nurodymo nušauti D. P., o šis per tą laiką iš kiemo
išvažiavo. Po neįvykusio nužudymo, 2005 m. sausio 9 d. vakare P. M. ir
R. B. L. L. nurodymu, turėdami pastarojo perduotą nenustatyto modelio
pistoletą, atvažiavo prie D. P. namų, kad šį kartą jį nužudytų; į įvykio
vietą atvyko ir L. L. su M. K. M. K., iš L. L. gavęs
užtaisytą pistoletą „Makarov“, vykdydamas jo nurodymą nužudyti D. P.,
šovė, tačiau per klaidą sužalojo ne tą žmogų (R. M.).
Pagal
teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes L. L. veikai
baudžiamasis įstatymas (BK 24 straipsnio
4 dalis, 22 straipsnio 1 dalis ir 129 straipsnio 1 dalis) taikytas tinkamai,
nes tai, kad kiti asmenys (vykdytojai) jau po to, kai nusikalstama veika buvo
pradėta daryti, atsisakė įgyvendinti tikslą nušauti D. P., nebuvo
L. L. noras ir valia; jo sumanytas, suorganizuotas ir pradėtas įgyvendinti
nusikalstamas ketinimas liko nerealizuotas, veika nebuvo baigta dėl nuo jo
valios nepriklausančių aplinkybių. Taigi apeliacinės instancijos teismas,
pripažindamas teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas taikant L. L.
veikai BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, apibrėžiančias pasikėsinimo
padaryti nusikalstamą veiką požymius, padarė teisingas išvadas. Pažymėtina, kad
šis teismas, paneigdamas L. L. argumentus dėl BK 22 straipsnio 1 dalies
taikymo, savo išvadas grindė konkrečiomis aplinkybėmis, be to, teisingai
aiškino, kad žalos D. P. gyvybei ar sveikatai nepadarymas, kuris buvo
nulemtas ne nuo L. L. valios priklausančių aplinkybių, šiuo atveju
nereiškia, kad jo veika nutrūko ne pasikėsinimo stadijoje.
Pažymėtina,
kad R. B. vaidmuo, atsižvelgus į jo veiksmų apimtį, įvertintas kaip
padėjėjo, o tai buvo viena iš aplinkybių, dėl kurios jam pritaikytos BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta bausmė, švelnesnė negu numatyta
įstatyme už jo padarytą veiką. Dėl to R. B. kasacinio skundo argumentai
apie nusikaltimo vykdytojų ir jo, kaip padėjėjo, vaidmens vertinimą, nėra
pagrįsti.
Kasatorius
R. B. savo teiginius dėl teismų nuosprendžių neatitikimo BPK 305
straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimams iš tikrųjų daugiau sieja
su įrodymų vertinimu, kuris neatitinka jo lūkesčių. Be to, teigdamas, kad į jo
apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas neatsakė,
kasatorius nurodo tai, kad nenustatytas jo tikslas ir motyvas žudyti D. P.
Šie teiginiai prieštarauja bylos dokumentams, teismų sprendimų turiniui. Visi
esminiai R. B. apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti, tarp jų –
pasisakyta ir apie tai, dėl kokios priežasties (L. L. paprašytas) R. B.
įsitraukė į nusikalstamą veiką, žinodamas tikruosius ketinimus (nušauti
D. P.) Apeliacinės instancijos teismo sprendime, kuriuo atmestas skundas,
nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl šis atmetamas, o apskųstas pirmosios
instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5
dalis); apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės apie R. B.
vaidmenį ir veiksmus (BPK 305 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų
kolegija nenustatė esminių BPK normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžio pagrindimą ir surašymą, pažeidimų. Vien tai, kad padarytos
išvados nepalankios kasatoriams, dar nereiškia, jog teismo sprendimas
nemotyvuotas, pagrįstas prielaidomis, o ne įrodymais ir kad teismas buvo
šališkas. BPK normose įtvirtintos kaltinamųjų (nuteistųjų) teisės nebuvo
suvaržytos, byla išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, kasatorių nurodytų esminių
BPK pažeidimų nepadaryta. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose
nurodytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas L. L. ir R. B. padarytoms
nusikalstamoms veikoms taikytas tinkamai.
Dėl kitų
L. L. kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 6 straipsniai, BK
2 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias kiekvienas asmuo laikomas
nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą, kad asmuo turi teisę į
nepriklausomą ir nešališką teismą ir kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik
tas, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo sudėtį, esant visiems objektyviesiems ir
subjektyviesiems jos požymiams.
BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės
baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo,
jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo
įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų
įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas
reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų
sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas –
išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir
teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK
normose. Taigi sprendžiant minėtų kasacinio skundo teiginių pagrįstumo
klausimą, turi būti vadovaujamasi konkrečiomis BPK normomis, tačiau tokių normų
pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Kasacinio skundo teiginiai didžiąja
dalimi yra arba be teisinių argumentų, deklaratyvūs, arba siejami su kasatoriui
nepalankiu bylos įrodymų vertinimu, teigiant, kad jo kaltė neįrodyta, tačiau
šioje nutartyje anksčiau konstatuota, kad įrodymų vertinimas padarytas
nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų taisyklių.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra apie tai, kad
bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeidžiamos L. L. teisės, nes jam
nesuteikta galimybė susipažinti su įrodymais, atmesti jo (ar jo gynėjų)
prašymai dėl įrodymų rinkimo, daromas neteisėtas poveikis asmenims (A. B.
ir kt.), duodantiems parodymus apie tiriamus įvykius, ribojama kasatoriaus
galimybė susisiekti su išoriniu pasauliu, esant jam sulaikytam. Be to, kasatorius
nurodo, kad teismo posėdžių metu jis buvo izoliuotas nuo kitų kaltinamųjų, tuo
tarpu kai M. K. ir P. M. teismo salėje sėdėjo kartu ir turėjo
galimybę derinti savo parodymus. Kasatorius nurodo, kad teismo posėdžio
protokolas neišsamus, o prašymas dėl pastabų tenkintas tik iš dalies.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės
instancijos teismas išnagrinėjo šiuos argumentus ir pagal bylos medžiagą
nustatė, kad ikiteisminio tyrimo procese (iki bylos perdavimo į teismą)
L. L. teisės nebuvo pažeidinėjamos, jo teisė į gynybą užtikrinta.
L. L. ir jo gynėjui apskundus ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinius
sprendimus, kuriais atmesti jo prašymai, skundus išnagrinėję teismai priėmė
pagrįstas nutartis. Ikiteisminio tyrimo metu, įvertinus procesui reikšmingas
aplinkybes, L. L. gynėjui buvo leista susipažinti su procesinių veiksmų,
atliktų dalyvaujant jo ginamajam, dokumentais, su specialistų ir ekspertizių
aktų išvadomis, o pabaigus ikiteisminį tyrimą, tiek kasatoriui, tiek jo
gynėjams suteikta teisė susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis,
todėl tai reglamentuojančios BPK 181 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, leidžiančių
teigti, kad kam nors, liudijančiam šioje byloje, buvo daromas neteisėtas
poveikis. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kasatorius taip pat
turėjo visas galimybes nekliudomai įgyvendinti įstatymo jam garantuojamą teisę
į gynybą. Jo ir gynėjų prašymus teismas nagrinėjo, svarstė ir motyvuotai
tenkino (dalį) arba atmetė, kaip to reikalauja BPK 324 straipsnio nuostatos.
BPK 261 straipsnyje nustatytos teisiamojo posėdžio
protokolo surašymo taisyklės. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad per tris
dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo, nagrinėjimo teisme dalyviai
gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo
neteisingumą ar neišsamumą. Pateiktas pastabas išnagrinėja teisiamojo posėdžio
pirmininkas ir, jeigu su jomis sutinka, patvirtina jų teisingumą bei prideda
prie teisiamojo posėdžio protokolo. Išnagrinėjęs pastabas dėl protokolo teismas
priima motyvuotą nutartį patvirtinti jų teisingumą arba jas atmesti (BPK 261
straipsnio 8 dalis). Pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo šioje byloje
buvo pateiktos, išnagrinėtos ir motyvuota pirmosios instancijos teismo nutartis
priimta, dalį pastabų nutarus pridėti prie protokolo. Apeliacinės instancijos
teismas jas nagrinėjo kartu su kita bylos medžiaga (kaip protokolo dalį), taip
pat išnagrinėjo minėtus kasatoriaus argumentus. Taigi BPK 261 straipsnio
reikalavimai nebuvo pažeisti.
L. L. kasacinio skundo teiginiai dėl jo
teisių ribojimo skiriant ir taikant kardomąjį kalinimą, nėra esminiai BPK normų
pažeidimai, susiję su BPK 369 straipsnyje nurodytais BPK pažeidimais, kurie
galėtų sukliudyti teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingus sprendimus, ir tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad šiame
baudžiamajame procese dalyvavęs ir kaltinimą palaikęs prokuroras
R. Šileika buvo šališkas. Kasatorius remiasi 2009 m. lapkričio 6 d.
apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria šis prokuroras buvo nušalintas
nuo tolesnio dalyvavimo procese.
Iš tiesų, bylą pradėjus nagrinėti apeliacine
tvarka, minėta nutartimi teismas patenkino L. L. gynėjo prašymą nušalinti
prokurorą R. Šileiką, tačiau nušalinimo pagrindu teismas laikė ne
apskritai prokuroro šališkumą, o tai, kad 2009 m. spalio 5 ir 12 dienomis,
t. y. jau po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo ir po
bylos perdavimo apeliaciniam nagrinėjimui, per LNK televiziją buvo parodyta
laida, kurios metu parodytas vaizdo įrašas (padarytas pačių nuteistųjų jų
nusikalstamos veikos darymo metu ir esantis byloje). Teismo nutartyje
konstatuota, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šį daiktinį
įrodymą žiniasklaidos atstovams perdavė prokuroras R. Šileika, tačiau,
atsižvelgus į tai, kad jis nesiėmė priemonių išsiaiškinti šio daiktinio įrodymo
(vaizdo įrašo) perdavimo aplinkybių, yra pagrindas abejoti jo nešališkumu; siekdamas
pašalinti bet kokias su tuo susijusias kitų proceso dalyvių abejones, teismas
prokurorą R. Šileiką nušalino. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo procese
(kuriame dalyvavo ir kiti pareigūnai) renkant įrodymus jų gavimo teisėtumo
pažeidimų, ar kitų pažeidimų, galinčių lemti bylos baigtį, nenustatyta, be to,
teismo procese kaltinimą palaikė ne tik prokuroras R. Šileika, bet ir
prokuroras T. Čepelionis. Įvertinus tai ir atsižvelgus į tai, kada, dėl
kokių aplinkybių buvo nušalintas prokuroras R. Šileika, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad toks nušalinimas nereiškia, jog prokuroro R. Šileikos dalyvavimas
procese sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini; šis nuosprendis ir
pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinių skundų ribų, paliktini
galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti
nuteistųjų L. L. ir R. B. kasacinius skundus.
Teisėjai Benediktas
Stakauskas
Tomas
Šeškauskas
Dalia
Bajerčiūtė