Civilinė byla Nr. 3K-3-460/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 36.1; 42.10;

44.5.1

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. lapkričio 23  d.

Vilnius 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Satirus“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Saurida“ ieškinį atsakovui UAB „Satirus“  dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Nagrinėjamoje byloje kilo kreditoriaus gautų įmokų paskirstymo eilę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas (CK 6.54 straipsnis).

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 29 128,58 Lt skolos, 10 617,86 Lt delspinigių, metinių palūkanų – vieno mėnesio VILIBOR, padidintą 7 proc., nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Byloje nustatyta, kad šalys 2007 m. spalio 16 d. sudarė suskystintų dujų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovas tiekė atsakovui dujas, o atsakovas įsipareigojo už jas sumokėti. Sutarties galiojimo metu ieškovas pateikė atsakovui dujų už 54 084,55 Lt. Atsakovas vėluodavo atsiskaityti už dujas ir periodiškai mokėdavo tik dalį susidariusios skolos. Nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2009 m. kovo 31 d. atsakovas sumokėjo 39 886,10 Lt. Sutarties 3.5 punkte šalys sulygo, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo pervedama suma yra pirma eile užskaitoma kaip delspinigiai (jų dydis sutarties 3.4 punkte nustatytas 0,3 proc. nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną), o likusios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už dujas. Už vėlavimo atsiskaityti laikotarpį iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos (2009 m. gegužės 19–osios) ieškovas apskaičiavo atsakovui 25 547,99 Lt delspinigių, iš jų ir pagrindinės skolos sumos (25 547,99 Lt + 54 084,55 Lt = 79 632,54 Lt) atėmė atsakovo sumokėtas lėšas ir nurodė, kad atsakovas liko skolingas 29 128,58 Lt skolos ir 10 617,86 Lt delspinigių. Atsakovas nesutinka su tokiu jo sumokėtų lėšų paskirstymu, teigia, kad ieškovas nepagrįstai apskaičiavo 25 547,99 Lt delspinigių ir dalį jų sumažino atsakovo sumokėtomis lėšomis, nes iš atsakovo gautas lėšas ieškovas naudojo pagrindinei skolai padengti, delspinigių neskaičiuodavo ir nereikalavo, o juos apskaičiavo ir iš naujo atsakovo sumokėtas lėšas paskirstė prieš pareikšdamas atsakovui pretenziją ir po to ieškinį teisme.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 29 128,58 Lt skolos, 832,71 Lt delspinigių, 15,21 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovui pavėluotai sumokėjus PVM sąskaitose–faktūrose nurodytas sumas, ieškovas, remdamasi sutarties 3.5 punktu, įmokėtas lėšas paskirstydavo pirmiausia – delspinigiams, po to – skolai. Dėl to nuo 2007 m. gruodžio 8 d. iki 2009 m. gegužės 20 d. susidarė 29 128,58 Lt skolos likutis. Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai ir teisėtai naudojosi sutartyje nustatytomis delspinigių skaičiavimą bei įmokų paskirstymą reglamentuojančiomis nuostatomis. Sutartyje nustatytus 0,3 proc. delspinigius teismas pripažino per dideliais, todėl juos sumažino iki 0,03 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaitymo dieną, bet nesumažino iki bylos iškėlimo teisme sumokėtų delspinigių (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Ieškinio reikalavimui priteisti delspinigius teismas taikė ieškinio senatį ir priteisė delspinigius už terminą, ne ilgesnį negu šeši mėnesiai iki bylos iškėlimo teisme. Procesines palūkanas teismas apskaičiavo vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir argumentams, papildomai nurodė, kad atsakovas neginčijo šalių sutarties 3.5 punkto, pagal kurį pirmiausia yra dengiami delspinigiai ir tik po to skaičiuojama skola. Sutarties nuostata taikytina abiem šios šalims, todėl ieškovas turėjo teisę reikalauti skolos iš atsakovo, kuri apskaičiuota prieš tai padengus delspinigius. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad jeigu atsakovo netenkino degalų tiekimo sąlygos, jis galėjo ieškoti kitų tiekėjų ir nutraukti sutartį su ieškovu. Skolų užskaitymo aktuose esančius prierašus, kad skola yra apskaičiuota neįskaitant delspinigių ir palūkanų, Šiaulių apygardos teismas vertino kaip neturinčius įtakos galutiniam atsiskaitymui apskaičiuoti.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartį ir ieškovui iš atsakovo priteisti 14 198,45 Lt skolos už dujas, 474,13 Lt delspinigių, 15,21 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teisimo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl įmokų paskirstymo tvarkos. Bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė ieškovui iš kasatoriaus priteistiną sumą, nes neatsižvelgė į tai, kad kasatorius, vėluodamas atsiskaityti su ieškovu už prekes, periodiškai sumokėdavo dalį skolos, nurodydamas, kad moka už pagrindinę skolą, bet ne už delspinigius. Ieškovas su tuo sutiko, priėmė tokį kasatoriaus atsiskaitymą, bet iki ieškinio pareiškimo teisme antrą kartą paskirstė kasatoriaus sumokėtas lėšas, nurodydamas, kad pirmiausia įskaito delspinigius, o tik po to pagrindinę skolą. Tai, kasatoriaus vertinimu, pažeidžia CK 6.54 straipsnį. Nepripažinę tokio pažeidimo, teismai taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, byla Nr. 3K-3-1070/2003).

2.     Dėl įrodymų vertinimo. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes aptarė tik tuos šalių argumentus ir įrodymus, kurie palankūs ieškovui, vertino tik ieškovo pateiktus įrodymus (skolos ir delspinigių apskaičiavimo lentelę), neatsižvelgė į jų santykį su kasatoriaus pateiktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas jokiais įrodymais nepagrindė išvados, kad sutarties vykdymo metu kasatoriaus sumokėtas įmokas ieškovas pirmiausia paskirdavo delspinigiams sumokėti. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Priešingai, byloje yra įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius pirmiausia mokėdavo už pagrindinę skolą, ir ieškovas kasatoriaus įmokas paskirdavo pagrindinei skolai apmokėti, sutarties galiojimo metu delspinigių neskaičiavo, nedarė jų įskaitymo (tarpusavio skolų užskaitymo aktai).

3.     Dėl netesybų mažinimo. Teismai pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalį, nes jų atsisakymas sumažinti kasatoriaus ieškovui sumokėtų delspinigių dydį yra nepagrįstas. Kasatorius nurodo, kad jis netesybų geruoju nesumokėjo, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.73 straipsnio 2 dalį. Kasatorius niekada nenurodė, kad moka už delspinigius, taip pat niekada nesutiko jų mokėti ir įskaityti. Padarydami priešingą išvadą, teismai taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. Č. G., byla Nr. 3K-3-273/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, byla Nr. 3K-3-85/2007; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, byla Nr. 3K-3-408/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ACDC“ v. V. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-122/2009).

4.     Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320, 331 straipsnius, nes nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo reikalavimų, nenurodė, kodėl juos atmeta, tinkamai nemotyvavo teismo nutarties. Teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl CK 6.73 straipsnio 2 dalies. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl jų nekartoja, kasatorius laiko pseudoargumentu, nes apeliacinės instancijos teismas net nenurodė pirmosios instancijos teismo argumentų. Be to, pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų dėl CK 6.73 straipsnio 2 dalies taikymo.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime iš esmės dėstomi tokie pat kaip pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose sprendimuose išdėstyti argumentai. Papildomai nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog sutarties vykdymo metu jis mokėdavo įmokas už pagrindinę skolą. Ieškovas nurodo, kad jis iš kasatoriaus gautas įmokas paskirstydavo šalių sutarties 3.5 nustatyta tvarka.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinio skundo argumentai siejami su CK 6.54 straipsnio 1–6 dalių, kuriose reglamentuojamas įmokų skolininko kreditoriui pagal prievolę mokamų įmokų paskirstymas, CK 6.73 straipsnio, kuriame įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas, taikymu ir aiškinimu, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir teismo pareigą motyvuoti sprendimą, aiškinimu (CPK 185, 320, 331 straipsniai). Tai teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

 

Dėl taikytinos įmokų paskirstymo tvarkos nustatymo

 

Esminiai kasacinio skundo argumentai yra dėl įmokų paskirstymo tvarkos (CK 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo). Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai nustatė per didelę ieškovui iš kasatoriaus priteistiną sumą, nes pažeidė CK 6.54 straipsnį. Vertindama šį kasatoriaus argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje normoje nustatytos piniginių prievolių vykdymo taisyklės tais atvejais, kai skolininko sumokėtos sumos neužtenka visai skolai padengti. Nagrinėjamu atveju ieškovas kasatoriui tiekė suskystintas dujas, bet kasatorius vėlavo už jas atsiskaityti ir kelis kartus sumokėjo tokią sumą, kurios neužtenka visai skolai (pagrindinei prievolei ir delspinigiams) padengti. CK 6.54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus ir skolininko teisė susitarti dėl įmokų paskirstymo, bet jeigu jie nesusitaria dėl įmokų paskirstymo, taikoma nurodyto straipsnio 1–4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. Ji negali būti vienašališkai keičiama. Nagrinėjamo ginčo atveju sutarties 3.5 punkte šalys susitarė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo (kasatoriaus) pervedama suma pirma eile užskaitoma kaip delspinigiai, o likusios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už dujas. Iš šios sutarties nuostatos matyti, kad šalių susitarimu nustatyta įmokų paskirstymo tvarka sutampa su CK 6.54 straipsnyje įtvirtinta tvarka, nes pagal nurodyto straipsnio 3, 4 dalis trečiąja dalimi įmokos skiriamos netesyboms (delspinigiams ir baudoms) mokėti, o ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti. Dėl šios sutartyje ir Civiliniame kodekse nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos byloje nėra šalių ginčo. Tačiau šalys kelia klausimą, kad, vykdant suskystintų dujų pirkimo–pardavimo sutartį ir atsakovui apmokant tik dalį ieškovo pateiktų dujų kainos, įmokų paskirstymo tvarka buvo pakeista. Pažymėtina, kad CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta, kaip turi elgtis kreditorius tuo atveju, jeigu skolininkas pasiūlo ar moka įmokas kita tvarka. Pirma, kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatytas šalių susitarimu, o jeigu jo nėra, – kitokį negu nustatytas CK 6.54 straipsnyje. Antra, kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas nepasinaudojo įmokos atsisakymo teise, nes priėmė kasatoriaus mokėtas įmokas. Tą patvirtina byloje pateikti tarpusavio skolų užskaitymo aktai (T. 1, b. l. 94–98).

CK 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo srityje kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, taikant nurodytos teisės normos reglamentuojamą įmokų paskirstymo tvarką (taip pat ir šalių susitarimu nustatytą kitokią įmokų paskirstymo tvarką), būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal prekių (paslaugų) tiekimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, byla Nr. 3K-3-1070/2003). Sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, byla Nr. 3K-7-409/2010). Viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių yra ta, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

Įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų turinį, padarytas išvadas ir argumentus, kuriais grindžiamos teismų išvados, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į pirmiau nurodytas CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalių nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimus analizuojamos teisės normos aspektu. Šią išvadą teisėjų kolegija daro remdamasi tokiais argumentais. Ieškovas teigia, kad jis iš kasatoriaus gautas įmokas teisėtai pirmiausia skyrė delspinigiams dengti, o likusią įmokų dalį – pagrindinei skolai mažinti. Kasatorius nurodo priešingai, t. y. kad sutarties vykdymo metu šalys elgesiu pakeitė sutartyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, nes kasatorius, mokėdamas įmokas ieškovui, mokėjimo nurodymuose (pavedimuose) nurodydavo, jog moka už pagrindinę skolą, bet ne už delspinigius. Taigi nagrinėjamu atveju skiriasi šalių pozicija, kaip buvo paskirstytos įmokos. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas įmokėtas lėšas paskirstydavo pirmiausia delspinigiams, po to – skolai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šia išvada ir papildomai nurodė, kad įrašai tarpusavio skolų užskaitymo aktuose, jog skola yra apskaičiuota neįskaitant delspinigių ir palūkanų, neturi reikšmės galutiniam šalių atsiskaitymui apskaičiuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados padarytos nesurinkus, neištyrus ir neįvertinus visų CK 6.54 straipsniui taikyti esminę reikšmę turinčių duomenų bei juos patvirtinančių įrodymų, neapsvarsčius visų kasatoriaus procesiniuose dokumentuose (prieštaravimuose dėl teismo įsakymo, atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde) iškeltų argumentų, taip pat neatsižvelgus į kasacinio teismo praktiką.

 

Dėl nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo šalių elgesiu

 

Viso nagrinėjamos bylos proceso metu kasatorius nuosekliai tvirtino, kad jo sumokėtas įmokas ieškovas po jų gavimo skirdavo pagrindinei prievolei įvykdyti, nepaisydamas to, kad šalių sutarties 3.5 punkte sulygta įmokas pirmiausia skirti delspinigiams, po to – pagrindinei skolai apmokėti. Šią aplinkybę kasatorius grindė teismui pateiktais 2008 m. vasario 29 d., 2008 m. gegužės 31 d., 2008 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. spalio 31 d., 2008 m. lapkričio 30 d. šalių tarpusavio skolų užskaitymo aktais, iš kurių matyti, kad šalys užskaitydavo tik pagrindinę skolą, o delspinigiai nebuvo skaičiuojami ir jie neįskaityti į užskaitymo aktuose nurodytas sumas. Taip pat kasatorius teigė, kad, tik prieš jam pareikšdamas pretenziją, ieškovas 2009 m. gegužės 19 d. vienašališkai apskaičiavo delspinigius (vienašališkai kasatoriaus sumokėtas įmokas paskirstė pirmiausia delspinigiams, po to pagrindinei skolai apmokėti 2009 m. gegužės 19 d. skolos ir delspinigių apskaičiavimo lentelėje), jų pareikalavo tik 2009 m. gegužės 4 d. ir per visą sutarties vykdymo laikotarpį gautas įmokas perskirstė antrą kartą. Nurodytų aplinkybių bylą nagrinėję teismai netyrė, nors jos šios bylos nagrinėjimo dalyko aspektu yra esminės, nes, teismui jas patvirtinus, būtų pripažinta, kad kreditorius ir skolininkas savo veiksmais, praktikuodami ir toleruodami kitokią negu nustatyta šalių sutartyje įmokų paskirstymo tvarką, pakeitė sutartyje išreikštą valią dėl šios tvarkos. Teisėjų kolegija nurodo, kad, kasatoriui nurodant tokias aplinkybės, keliamas sutarties pakeitimo klausimas. Pasisakant šiuo klausimu, pažymėtina, kad pagal šalių 2007 m. spalio 16 d. suskystintų dujų pirkimo–pardavimo sutarties 5.5 punktą sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik tada, jeigu jie surašyti raštu ir abiejų šalių pasirašyti. Ši sutarties nuostata kvalifikuotina kaip sutarties pakeitimo išlyga. CK 6.183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis sutarties pakeitimo išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Nagrinėjamoje byloje vertintina, ar, nesant rašytinio šalių sutarties 3.5 sąlygos dėl įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo, šalys savo elgesiu pakeitė įmokų paskirstymo tvarką ar ne.

 

Dėl šalių elgesio, kuriuo keičiama įmokų paskirstymo tvarka, vertinimo kriterijų

 

Pirmiau nurodytų bylos aplinkybių kontekste (t. y. kad visą sutarties vykdymo laiką ieškovas praktikavo įmokų paskirstymo tvarką įmokas įskaityti pagrindinei skolai dengti, bet prieš pretenzijos kasatoriui pateikimą ir ieškinio teisme pareiškimą iš naujo paskirstė įmokas kita tvarka) teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog sutarties šalies elgesys negali būti laikomas sąžiningu, jeigu ji, tik nutrūkus prievoliniams santykiams su kita šalimi, pateikė kitokią siūlomą įmokų paskirstymo tvarką negu abipusiu šalių elgesiu sutarties vykdymo metu buvo toleruojama tvarka, t. y. nurodė, kad pirmiausia buvo įskaitomi delspinigiai, bet ne apmokama pagrindinė prievolė (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutartys turi būti aiškinamos vienodai tiek joms galiojant, tiek ir joms pasibaigus. Jos turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Tų pačių sutarties sąlygų traktavimas vienaip, kai sutartis yra galiojanti, ir traktavimas kitaip, kai sutartis yra pasibaigusi, vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis geros verslo praktikos elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Medikona“ v UAB „Lucerna vaistinės“, byla Nr. 3K-3-15/2008). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartyje nustatyta sąlyga, jog, pirkėjui laiku neatsiskaičius, pardavėjas turi teisę pareikalauti mokėti delspinigius, lemia tai, kad delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, bet pardavėjui pareikalavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Amiga“, byla Nr. 3K-3-133/2004). Detalizuodamas šį išaiškinimą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pardavėjo veiksmai, išrašant PVM sąskaitas–faktūras ir kiekvienoje jų nurodant, kad, neapmokėjus per nurodytą terminą, skaičiuojami delspinigiai, laikytini reikalavimu mokėti delspinigius. Esant tokiems įrašams kreditorius turi pagrindą, skolininkui apmokėjus sąskaitas–faktūras, gautas sumas pirmiausia skirti atlyginti delspinigiams pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, o likusią įmokų dalį skirti pagrindinei prievolei įvykdyti. Reikšmės neturi tai, ką (kokią mokėjimo paskirtį) skolininkas nurodo mokėjimo pavedimuose (nurodymuose). Svarbu tai, kaip kreditorius paskirsto gautas įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stramina“ v UAB „Komeksimas“, byla Nr. 3K-3-143/2006). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas. Toks reikalavimas išplaukia iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, nustatytų juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimui ir registravimui. Pagal nurodytos teisės normos 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Aptariamojo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Be to, pagal šio straipsnio 4 dalį apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Aptartosios įstatymo nuostatos patvirtina pateiktą išvadą, kad, įmokų gavimo metu nepaskirstydamas įmokų arba paskirdamas jas pagrindinei prievolei apmokėti, bet vėliau iš naujo perskirstydamas įmokas taip, kad jomis būtų pirmiausia apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola, kreditorius elgiasi nesąžiningai. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, byla Nr. 3K-3-1070/2003).

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

 

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nevertino esminių bylos aplinkybių aptartųjų kasacinio teismo išaiškinimų ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų aspektu. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad byloje teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes vertino tik ieškovo pateiktus įrodymus (ieškovo vienašališkai parengtą skolos ir delspinigių apskaičiavimo lentelę, kurioje pateikti duomenys nesutampa su šalių tarpusavio skolų užskaitymo aktuose esančiais duomenimis), įrodymais nepagrindė išvados, kad sutarties vykdymo metu kasatoriaus sumokėtas įmokas ieškovas pirmiausia paskirdavo delspinigiams mokėti. Byloje neišreikalauta mokėjimo nurodymų (pavedimų), kuriais kasatorius mokėjo įmokas ieškovui, taip pat nepateikta ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentų apie vidaus operacijų duomenis, ūkines operacijas, susijusias su kasatoriaus skolos skaičiavimu. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesiaiškino, kokias ūkines operacijas, atitinkančias Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus reikalavimus, vykdė ieškovas, gaudamas kasatoriaus įmokas: t. y. gautomis lėšomis mažindavo tik pagrindinę skolą ar ir delspinigius; kaip ir kokiu metu juos skaičiuodavo, ar tai darydavo iš karto gavęs įmokas, ar tik vieną kartą prieš pareikšdamas ieškinį teisme. Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje ieškovo atstovas negalėjo atsakyti, nuo kada ieškovas pradėjo skaičiuoti delspinigius ir kodėl sąskaitose–faktūrose, kurias ieškovas pateikė kasatoriui, nėra duomenų apie tai, buvo iš kasatoriaus įmokų anksčiau užskaityti delspinigiai ar ne (T. 2, b. l. 5). Byloje nesurinkti įrodymai, patvirtinantys duomenis iš ieškovo apskaitos registrų, buhalterinių sąskaitų apie pajamas, gautas iš kasatoriaus, vykdant 2007 m. spalio 16 d. suskystintų dujų pirkimo–pardavimo sutartį (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 6, 14, 21 dalys, 6 straipsnio 2 dalis, 16, 17 straipsniai). Pažymėtina, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad ūkio subjektai finansinę apskaitą turi tvarkyti taip, jog ji būtų objektyvi ir išsami, o finansinės ataskaitos tikrai ir teisingai atspindėtų įmonės finansinę padėtį (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Tai ne kartą patvirtinta ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž. v. UAB ,,Melsta“, byla Nr. 3K-3-485/2008; kt.). Tik įvertinus ieškovo buhalterinių sąskaitų duomenis, pajamų struktūrą, kaitą ir ūkinių operacijų atlikimo sąlygas, gali būti nustatytos tikrosios ieškovo ir kasatoriaus elgesio, mokant ir paskirstant įmokas, aplinkybės, jos tinkamai kvalifikuojamos pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas ir teisingai nustatoma kasatoriaus skola ieškovui. Teisėjų kolegija negali nustatyti aplinkybių, kurių nenustatė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nes kasacinis teismas nenustatinėja naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos, tirtos ir vertintos žemesniųjų instancijų teismų – bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas sudaro, kasacine tvarka vykdoma apskųstų sprendimų ir (ar) nutarčių patikra teisės taikymo aspektu, neperžengiant kasacinio skundo ribų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nekonstatavus absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir nenustačius esminių proceso pažeidimų, atitinkančių CPK 360 straipsnio sąlygas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 5 dalis).

 

Dėl draudimo mažinti netesybas, kai jos jau sumokėtos, aiškinimo ir netaikymo

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, atsisakydami mažinti netesybas tuo pagrindu, kad jos jau sumokėtos, pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik tuo atveju, kai skolininkas geruoju sumoka kreditoriui sutartyje nustatytas netesybas, taikomos CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl to, kad sumokėtos netesybos negali būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. Č. G., byla Nr. 3K-3-273/2005; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ACDC“ v. V. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-122/2009). Kilus ginčui dėl netesybų dydžio, jį gali išnagrinėti ir sprendimą priimti tik šį ginčą sprendžiantis teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis įstatymu, siekdamas nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė sumažinti netesybas yra teismo diskrecinė teisė, kurią teismas įgyvendina siekdamas užtikrinti, kad netesybos nebūtų neprotingai didelės ir nesudarytų pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise. Nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl delspinigių sumokėjimo ir pagrindinės prievolės įvykdymo santykio. Kol nenustatytas apskirtai delspinigių sumokėjimo ir kasatoriaus ieškovui sumokėtų įmokų paskyrimo delspinigiams mokėti faktas, tol negalima daryti išvados, kad delspinigiai buvo sumokėti ir todėl mažintini CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies pagrindu. Bylą nagrinėję teismai neišsiaiškinę, kokia buvo tikroji šalių įmokų paskirstymo praktika, negalėjo daryti išvados, kad kasatorius sumokėjo dalį delspinigių, ir šiuo aspektu vertinti netesybų dydžio, todėl pirmiau nurodytose teisės normose nustatyto draudimo mažinti jau sumokėtas netesybas klausimas šioje byloje išspręstas be pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertindami netesybų dydį, teismai turi vadovautis kriterijais, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės. Šie kriterijai išvardyti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, byla Nr. 3K-7-409/2010).

 

Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320, 331 straipsnius, nes tinkamai nemotyvavo teismo nutarties, t. y. sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, todėl jų nekartodamas, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo reikalavimų, nenurodė, kodėl juos atmeta. Šis kasatoriaus argumentas laikytinas pagrįstu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; nurodyto straipsnio 2 dalies norma, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo tirti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti. Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Taigi motyvuota teismo nutartimi galima pripažinti tik tokią nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti ginčui išspręsti reikšmingi tiek faktiniai, tiek teisiniai apeliacinio skundo argumentai, taip pat nurodyti teismo išvadas pagrindžiantys kiti teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, byla Nr. 3K-3-110/2006).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada patenkinti ieškinį, neargumentavo, kurias įstatymo normos sąlygas atitinka teismo nutartyje nurodytos aplinkybės; teismas turėjo ištirti apeliacinio skundo argumentus dėl byloje turinčių reikšmės faktinių aplinkybių nustatymo, materialiosios teisės normų taikymo, taip pat argumentuotai pasisakyti dėl jų pagrįstumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės apsiribojo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų glaustu atkartojimu, argumentuotai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų bei savo išvadų, todėl netinkamai taikė CPK 320 straipsnį. Šiaulių apygardos teismas nepasisakė, kodėl ieškovo atliktas delspinigių įskaitymas, jo vertinimu, laikytinas netesybų sumokėjimu geruoju. Taip pat skundžiamojoje nutartyje nepasisakyta dėl apeliaciniame skunde aptartų įrodymų. Taigi ir dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti palikta galioti, todėl taip pat ir dėl to yra naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija nepasisako bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu, nes byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuris ir turi paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, priėmęs galutinį procesinį sprendimą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

nutaria:

 

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai	Egidijus Laužikas
	Zigmas Levickis
	Pranas Žeimys