Civilinė byla Nr. 2-1498-241/2020
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00194-2018-3
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laidų perdirbimas“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bauleta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalies, kuria atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Bauleta“ prašymas dėl jos atstatydinimo iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laidų perdirbimas“ nemokumo administratorės pareigų (civilinės bylos Nr. B2-92-883/2020).
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartimi iškėlė UAB „Laidų perdirbimas“ bankroto bylą, bankroto (nemokumo) administratore paskyrė UAB „Bauleta“; teismas 2019 m. vasario 11 d. nutartimi BUAB „Laidų perdirbimas“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Nemokumo administratorė UAB „Bauleta“ kreipėsi į teismą, prašydama priimti sprendimą dėl BUAB „Laidų perdirbimas“ pabaigos, administratorei nepateikus Aplinkos apsaugos departamento pažymos; teismui nepriėmus sprendimo dėl įmonės pabaigos, atstatydinti UAB „Bauleta“ iš BUAB „Laidų perdirbimas“ nemokumo administratorės pareigų. Nurodė, kad visos BUAB „Laidų perdirbimas“ bankroto procedūros, išskyrus atliekų sutvarkymą, yra baigtos. Nemokumo administratorė neturi absoliučiai jokių objektyvių galimybių sutvarkyti įmonės teritorijoje esančias atliekas, kadangi įmonė neturi ir ateityje neturės lėšų, reikalingų atliekų tvarkymui, o valstybės finansavimas ar parama nebus skirta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi administratorės prašymus atmetė.
4. Teismas pagal Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcijos 2019 m. gruodžio 13 d. patikrinimo aktą nustatė, kad UAB „Laidų perdirbimas“ iškėlus bankroto bylą ir įmonę pripažinus bankrutavusia, įmonė apie savo veiklos nutraukimą nepranešė, atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano neįvykdė, teritorijoje yra paliktos gamybinės ir kitos smulkios mišrios nepavojingos atliekos. Teismas sprendė, kad įmonės sukauptos atliekos nėra sutvarkytos, teritorija užteršta nepavojingomis atliekomis, todėl negali būti priimtas sprendimas dėl BUAB „Laidų perdirbimas“ pabaigos.
5. Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė savo atsistatydinimo pagrindą iš esmės įrodinėja remdamasi vienintele aplinkybe, jog bankrutavusi įmonė neturi lėšų atliekų sutvarkymui. Tačiau ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas atstatydinti administratorę iš pareigų. Administratorė įvertino BUAB „Laidų perdirbimas“ administravimo galimybes, 2018 m. liepos 25 d. pateikė sutikimą–deklaraciją administruoti įmonę, todėl nesant svarbių priežasčių, atsisakymas administruoti įmonę pažeistų įmonės ir jos kreditorių interesus.
6. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo nutartis, kuria atsisakyta atstatydinti administratorių, yra neskundžiama, kadangi neužkerta kelio tolesnei bankroto bylos eigai, tokiu būdu neapribojama galimybė toliau vykti bankroto procesui, proceso dalyviams toliau dalyvauti bankroto procese.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Nemokumo administratorė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas dėl administratorės atstatydinimo, ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismo nutarties dėl nemokumo administratoriaus paskyrimo, neskyrimo ar atstatydinimo apskundimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 40 straipsnis. Šiame straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kokios nutartys dėl administratoriaus (ne)atstatydinimo ir (ne)skyrimo yra neskundžiamos. Taigi JANĮ įtvirtintas neskundžiamų nutarčių dėl administratoriaus (ne)atstatydinimo sąrašas yra baigtinis. JANĮ nėra įtvirtinta, kad nutartis, kuria atsisakyta atstatydinti administratorių, yra neskundžiama. Todėl tokia nutartis, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti skundžiama apeliacine tvarka.
7.2. Nutartimi, kuria atmestas prašymas dėl administratoriaus atstatydinimo, yra užkertamas kelias administratoriui atsistatydinti. Kitaip tariant, tokia nutartimi yra užkertamas kelias tolesniam proceso inicijavimui dėl administratoriaus atsistatydinimo. Administratorius negali būti įpareigojamas vykdyti įmonės bankroto procedūrų ne savo noru, kai, negalėdamas užtikrinti sklandaus ir operatyvaus bankroto proceso, išreiškia valią atsistatydinti. Atitinkamai tuo atveju, jeigu administratorius ne savo noru įpareigojamas administruoti įmonės bankroto procesą, turi turėti teisę į teisminę gynybą.
7.3. Nagrinėjamu atveju, prašymą dėl administratorės atstatydinimo pateikė ne įmonės kreditorius, o pati administratorė, atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017 pateikti išaiškinimai, kuriais grindžiama pirmosios instancijos teismo išvada dėl nutarties apskundimo tvarkos, nėra ir negali būti precedentu nagrinėjamos bylos atžvilgiu. Vadovaujantis naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, suformuota 2019 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-985-781/2019, akivaizdu, kad nutartis, kuria administratorės pareikštas prašymas dėl atsistatydinimo atmestas, gali būti skundžiama apeliacine tvarka.
7.4. JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuota, kad teismas atstatydina nemokumo byloje paskirtą nemokumo administratorių, kai jis pateikia teismui prašymą dėl atsistatydinimo. Aiškinant minėtą teisės normą lingvistiniu metodu, akivaizdu, jog normoje vartojamas žodis „atstatydina“ yra imperatyvaus pobūdžio. Išimčių, kada teismas turi teisę neatstatydinti nemokumo administratoriaus iš pareigų, egzistuojant bent vienai iš JANĮ 39 straipsnio 1 dalyje numatytai aplinkybei, JANĮ nėra įtvirtinta. Vadinasi, tuo atveju, jeigu administratorius savo valia pateikia teismui prašymą, kuriuo prašo būti atstatydintas iš pareigų, teismas privalo atstatydinti administratorių iš einamų pareigų.
7.5. Nemokumo administratorė, objektyviai įvertinusi tai, kad neturi absoliučiai jokios galimybės užtikrinti sklandaus įmonės bankroto procedūrų vykdymo, bei vadovaudamasi JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl atsistatydinimo iš nemokumo administratorės pareigų. Maža to, nepaisydama to, kad JANĮ net nenustato administratoriui pareigos motyvuoti prašymą dėl atsistatydinimo, savo prašymą motyvavo bei pateikė įrodymus, pagrindžiančius atsistatydinimo pagrindą.
7.6. Pagal teisinį reglamentavimą nėra nustatyta, kokiu būdu turi būti tvarkomos bankrutavusių įmonių iki bankroto bylos iškėlimo vykdytoje veikloje susidariusios atliekos tais atvejais, kai bankrutavusi įmonė pati neturi lėšų tokių atliekų tvarkymui. Administratorė kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę su prašymu suteikti finansavimą atliekų sutvarkymui. Atsakydamos į minėtą prašymą, institucijos nurodė, kad veiklos planuose ir jų įgyvendinimo veiklos uždaviniuose nėra numatytų bankrutavusių įmonių atliekų sutvarkymui finansuoti skirtų priemonių, teisės aktai nenumato, jog finansavimas galėtų būti skiriamas bankrutuojančioms, likviduojamoms dėl bankroto (bankrutavusioms) ar nemokiomis įmonėms. Taigi akivaizdu, kad kompetentingos institucijos įmonės teritorijoje esančių atliekų sutvarkymui neskirs jokio finansavimo. Be valstybės finansavimo nėra teisinių ir finansinių galimybių operatyviai sutvarkyti įmonės veikloje susidariusias atliekas.
7.7. Joks protingas ir apdairus administratorius, įskaitant ir UAB „Bauleta“, žinodamas, jog bankroto proceso metu įmonė turės pareigą sutvarkyti jos veiklos vykdymo laikotarpiu paliktas nesutvarkytas atliekas, kurių sutvarkymas kainuos apie 20 000 Eur, tačiau įmonė tam neturės absoliučiai jokių piniginių lėšų, nebūtų teikęs sutikimo–deklaracijos administruoti įmonę. Vis dėlto, minėta informacija administratorei UAB „Bauleta“ tapo žinoma tik įmonės bankroto proceso metu, todėl priešingai nei nurodo teismas, administratorė prieš teikdama sutikimą–deklaraciją neturėjo galimybės objektyviai įvertinti administravimo galimybių. Be to, jokie teisės aktai nenustato, kad teismo paskirtas nemokumo administratorius yra teisiškai ir (arba) finansiškai atsakingas už bankrutavusios įmonės veiklos metu atliktus sprendimus ar jų pasekmes. Taigi akivaizdu, kad UAB „Bauleta“, negalėdama užtikrinti atliekų sutvarkymo, teismui pateikė prašymą dėl įmonės pabaigos arba atstatydinimo iš nemokumo administratorės pareigų.
7.8. Aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju administratorė privalo būti atstatydinta iš pareigų, patvirtinta ne tik tai, jog teismui buvo pateiktas motyvuotas prašymą dėl atsistatydinimo, tačiau ir tai, kad tokio instituto kaip privalomas (priverstinis) įmonės administravimas nei teismų praktikoje, nei teorijoje nėra, taip pat toks administravimas nėra susiformavęs ir realiose administravimo situacijose. Be to, teisė pasirinkti darbą bei priverčiamo darbo draudimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalyje.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatė, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti skundo ribas.
Dėl teismo nutarties apskundimo apeliacine tvarka
9. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ ir neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.
10. BUAB „Laidų perdirbimas“ nemokumo procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, tačiau prašymas pateiktas ir klausimas dėl administratorės (ne)atstatydinimo išspręstas galiojant JANĮ, t. y. teisė kelti klausimą dėl nemokumo administratorės atstatydinimo įgyvendinama jau galiojant JANĮ, todėl teismo nutarties apskundimo tvarka vertinama vadovaujantis JANĮ nuostatomis.
11. Nemokumo administratoriaus atstatydinimo pagrindus ir procedūrą nustato JANĮ 39, 40 straipsniai. Nurodytuose straipsniuose nėra numatyta nutarties, kuria atmestas prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, apskundimo galimybė. Nors JANĮ 40 straipsnio 2, 6 dalyse įvardijamos tam tikros neskundžiamos nutartys (teismo nutartis paskirti nemokumo administratorių bankroto byloje yra neskundžiama; teismo nutartis atstatydinti netekusį teisės administruoti nemokumo procesus nemokumo administratorių neskundžiama), tačiau nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad JANĮ 40 straipsnio 2, 6 dalyse įvardintos nutartys sudaro neskundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių sąrašą, kuris, jos teigimu, yra baigtinis.
12. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, nurodyta kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Taigi JANĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal JANĮ 31 straipsnio 1 dalį, teismo ir kitų nemokumo proceso dalyvių (juridinio asmens, kreditorių, nemokumo administratoriaus, kitų dalyvaujančių byloje ir procese asmenų) sprendimai ir (ar) veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu gali būti skundžiami CPK nustatyta tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.
13. CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu: 1) šio kodekso numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismo, nagrinėjančio bankroto bylą, priimta nutartis gali būti apeliacijos objektas, iš pradžių tikrinama, ar specialaus įstatymo (nagrinėjamu atveju JANĮ) normos nustato tokios nutarties apskundimo galimybę, vėliau tikrinama, ar CPK normos nustato tokios nutarties apskundimo galimybę. Nustačius, kad įstatymo leidėjas šios nutarties apskundimo galimybės expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįvardijo nei specialiame įstatyme (JANĮ), nei CPK, vertinama, ar nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai. Nustačius, kad dėl šios nutarties priėmimo procesas byloje, nagrinėjamoje pirmosios instancijos teisme, nebegali prasidėti arba yra užbaigiamas bent vienam iš byloje dalyvaujančių asmenų, laikoma, kad ši nutartis užkerta kelią proceso eigai, dėl to ji gali būti apeliacijos objektas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017 16 punktą).
14. Taigi sistemiškai aiškinant JANĮ 31 straipsnio 1 dalies ir CPK 334 straipsnio 1 dalies normas, priešingai nei teigia apeliantė, įstatymų leidėjui tiesiogiai JANĮ 40 straipsnyje (ar kituose straipsniuose) nenustačius, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, yra skundžiama atskiruoju skundu, tokios nutarties apskundimo galimybė vertinama pagal tai, ar ji užkerta kelią tolesnei bylos eigai.
15. Pasisakydamas dėl CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos taikymo bankroto teisiniams santykiams kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bankroto procese priimta pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina užkertančia galimybę tolesnei bylos eigai, jei dėl šios nutarties priėmimo negalėtų vykti bankroto procesas ar kad bent vienas proceso dalyvis toliau negalėtų dalyvauti bankroto bylos procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017 19 punktą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas nemokumo administratorės prašymas dėl jos atstatydinimo, tokių pasekmių nesukelia. Tai patvirtina ir ginčui aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad teismo nutartis, kuria atsisakyta atstatydinti bankroto administratorių, neužkerta kelio tolesnei bankroto bylos eigai, nes tokiu būdu neapribojama galimybė toliau vykti bankroto procesui, proceso dalyviams dalyvauti bankroto bylos procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1174-407/2019; 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1421-381/2020).
16. Nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-985-781/2019 yra suformavęs praktiką, pagal kurią administratorė atskiruoju skundu gali skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kurią administratorės pareikštas prašymas dėl jos atsistatydinimo buvo atmestas. Pažymėtina, kad nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimo atskiruoju skundu tvarkos, todėl nurodyta byla neturi precedento galios nagrinėjamai bylai. Priešingai, vėlesnėje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nutarties, kuria sprendžiamas klausimas dėl bankroto (nemokumo) administratoriaus atstatydinimo, apskundimo apeliacinės instancijos teisme galimybę iš esmės lemia jos rezultatas, o ne pateikusių tokį prašymą subjektų ratas. Taigi aplinkybė, kad prašymą dėl atstatydinimo iš administratorės pareigų pateikė pati administratorė, o teismui jo netenkinus, šią nutartį apskundė, nekeičia fakto, kad dėl to, jog administratorė neatstatydinta, negalėtų vykti bankroto procesas ar kad bent vienas proceso dalyvis toliau negalėtų dalyvauti bankroto bylos procese, t. y. tokia teismo nutartis neužkerta kelio tolesnei bankroto bylos eigai. Įstatymo leidėjo valia įgaliojimai patikrinti pateiktų prašymų atstatydinti administratorių (įskaitant ir prašymų atsistatydinti iš administratoriaus pareigų) teisėtumą ir pagrįstumą bei jų netenkinti yra suteikti tik bankroto bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas toks prašymas atstatydinti administratorių, teisėtumo bei pagrįstumo patikra aukštesnės instancijos teismuose neatliekama (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1533-381/2019 12, 13 punktai).
Dėl bylos procesinės baigties
17. Remiantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas, teismas turi atsisakyti priimti atskirąjį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Jeigu minėtas trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).
18. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartis, kuria atmestas UAB „Bauleta“ prašymas atstatydinti ją iš BUAB „Laidų perdirbimas“ nemokumo administratorės pareigų, pagal įstatymą negali būti apeliacinio (atskirojo) skundo objektu (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Paaiškėjus šiam trūkumui bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, apeliacinis procesas, pradėtas pagal UAB „Bauleta“ atskirąjį skundą, nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).
19. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog tam tikras teismo procesinis sprendimas negali būti apeliacijos objektu, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neturi kompetencijos vertinti šio procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Procesinio sprendimo motyvavimas turi apimti argumentus, dėl kokios priežasties apeliacinis procesas byloje yra negalimas, t. y. kokiais faktiniais ir teisiniais argumentais konkrečiu atveju grindžiama išvada, kad byloje priimta pirmosios instancijos teismo nutartis yra neskundžiama apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-823/2020). Remiantis nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atskirasis skundas pateiktas dėl apeliacijos objektu negalinčios būti 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties (jos dalies), neapsisako dėl kitų skundo argumentų, susijusių su šios nutarties teisėtumu bei pagrįstumu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Bauleta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalies, kuria atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Bauleta“ prašymas dėl jos atstatydinimo iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laidų perdirbimas“ nemokumo administratorės pareigų.
Teisėja Danutė Gasiūnienė