Civilinė byla Nr. e2-413-516/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02363-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.10

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-2400-585/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai kooperatinei bendrovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ ir uždarajai akcinei bendrovei EDS INVEST dėl svetimo daikto hipotekos pripažinimo pasibaigusia, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Finiens“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Reniva“, pareiškė ieškinį atsakovėms bankrutavusiai kooperatinei bendrovei kredito unijai (toliau – ir kredito unija) „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB EDS INVEST, prašydama pripažinti hipoteką, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), su visais jos pakeitimais, dalyje, pagal kurią yra įkeistas BUAB „Finiens“ priklausantis nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pasibaigusia.

2.       Pareikšto ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo procesą antstolio D. K. vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01222.

3.       Ieškovė nurodė, kad yra grėsmė palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes vykdomojoje byloje turtas realizuojamas ne hipotekos kreditorės, t. y. atsakovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, o kitos kreditorės – atsakovės UAB EDS INVEST naudai. Ieškovės teigimu, teismo sprendimo įvykdymas ne tik kad pasunkės, bet ir pasidarys nebeįmanomas, nes ieškovei priklausantis turtas galės būti perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, o lėšos gautos už šį turtą bus perleistos asmeniui, kuris neturi jokio teisinio pagrindo šias lėšas gauti, t. y. naujajai kreditorei UAB EDS INVEST. Tokia situacija, ieškovės įsitikinimu, reikštų, kad pažeidžiamos ieškovės, kaip svetimo daikto hipotekos davėjos, bei visų ieškovės kreditorių teisės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. nutartimi ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.

5.       Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pati ieškovė nurodo, jog hipotekos reikalavimo teisė priklauso atsakovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, o prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindžia tuo, kad atsakovė UAB EDS INVEST nėra tinkamas subjektas, kurio naudai gali būti atliekamas išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto. Teismo vertinimu, šioje stadijoje, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei nepagrindus, kad įsiskolinimas, kuris užtikrintas hipoteka, yra padengtas ir jo prievolė įvykdyta, nėra pagrindo stabdyti vykdymo veiksmus. Teismo įsitikinimu, ieškovė pasirinko aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, nes net pripažinus, kad kreditorė be įkeisto turto savininkės sutikimo perleido reikalavimo teisę trečiajam asmeniui ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.181 straipsnio 3 dalį, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą – pripažinti hipotekos sandorį (ar jo dalį) pasibaigusiu.

6.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė jokių motyvų bei įrodymų, kurie patvirtintų būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesant vienos iš dviejų būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (t. y. ieškovei neįrodžius preliminaraus ieškinio pagrįstumo), prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Ieškovė BUAB „Finiens“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį ir tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.                      Egzistuoja grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas bus neįmanomas. Ieškinio reikalavimo tenkinimo pasekmė – ieškovės prievolių pagal hipotekos sandorį pasibaigimas, kitaip tariant, ieškovė nebūtų savo turtu atsakinga už kitų asmenų prievoles atsakovei UAB EDS INVEST. Taigi, bet koks išieškojimas pagal hipotekos sandorius iš turto nebūtų galimas, turtas liktų ieškovės nuosavybėje ir dispozicijoje bei neegzistuotų jokia rizika, kad iš šio turto būtų išieškoma. Šiuo metu vykdomojoje byloje yra išieškoma būtent iš ieškovei priklausančio turto. Nepritaikius prašomų priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo (t. y. prievolių pagal hipotekos sandorį pasibaigimas) įvykdymas nebus įmanomas, nes ieškovei priklausantis turtas bus realizuotas ir už jį gautos sumos bus pervestos antstolio paskirtai naujai išieškotojai – UAB EDS INVEST. Tenkinus ieškovės ieškinį ir pripažinus hipoteką pasibaigusia, hipoteka būtų panaikinta ir turtas būtų realizuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o už turtą gautos lėšos būtų paskirstytos visiems kreditoriams proporcingai. Teismas į nurodomas aplinkybes visiškai neatsižvelgė ir jų nevertino.

7.2.                      Teismo išvada, kad ieškovės pasirinktas civilinių teisių gynybos būdas yra neįmanomas, o tenkinti ieškinio reikalavimus nėra pagrindo, yra ne kas kita, kaip bylos aplinkybių iš esmės vertinimas, kuris negali būti atliekamas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Vien dėl to skundžiama nutartis yra neteisėta ir naikintina. Be to, akivaizdu, kad padarydamas išvadą, jog ieškovė nepagrindė, kad įsiskolinimas, kuris užtikrintas hipotekos sandoriu, yra padengtas, teismas ne tik, kad nevertino visų bylos aplinkybių, tačiau ir pasisakė dėl klaidingo ieškinio pagrindo, nes ieškovė neįrodinėja, jog įsiskolinimas, kuris užtikrintas hipotekos sandoriais, yra padengtas, sumokėjus tam tikras sumas, ir ši aplinkybė neturi jokios reikšmės nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti. Ieškovė įrodinėja, kad hipoteka pasibaigė kitais pagrindais (CK 4.181 straipsnio 3 dalis). 

8.       Atsakovės kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB EDS INVEST atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Ieškovės teiginiai, kad įstatymas draudžia, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ieškinio pagrįstumą, ir vertintinas ne ieškinio pagrįstumas, bet kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas, grindžiami spekuliuojant pavieniais sakiniais iš skirtingų apeliacinio teismo nutarčių, priimtų, vertinant visiškai skirtingas situacijas. Vadovaujantis ieškovės logika teismas privalo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, esant vienintelei sąlygai – ieškovės prašymui. Tokie ieškovės teiginiai akivaizdžiai neatitinka teismų praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais. Be to, skundo motyvai leidžia spręsti, kad laikinosiomis priemonėmis siekiama ne apginti tariamai pažeistas teises, bet formaliu pagrindu užvilkinti dar nuo 2016 m. teisėtai vykdomą išieškojimą iš teisėtai įkeisto turto.

8.2.                      Teismas pagrįstai preliminariai vertino, kad nėra ieškinio tenkinimo tikimybės ir atitinkamai grėsmės, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės. Ieškinys grindžiamas deklaratyviais ieškovės teiginiais apie jos tariamai pažeistas teises bei samprotavimais apie CK 4.181 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmes ginčo hipotekai. Net ir esant CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimui (nors, atsakovių vertinimu, šio pažeidimo nėra), tai nelemtų ieškinio reikalavimų tenkinimo – nepanaikintų turto hipotekos bei nereikštų išieškojimo iš įkeisto turto proceso neteisėtumo. Minėtos normos pažeidimas turėtų įtakos tik tam, kas – kredito unija ar naujoji kreditorė – turi reikalavimo teisę į vykdomojoje byloje gautas lėšas iš įkeisto turto išvaržymo. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl beveik analogiško atvejo kitoje byloje, 2018 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1435-196/2018 pažymėjo, kad net pripažinus, jog kreditorė be įkeisto turto savininkės sutikimo perleido reikalavimo teisę trečiajam asmeniui ir taip pažeidė CK 4.181 straipsnio 3 dalį, nėra pagrindo pripažinti hipotekos sandorį (ar jo dalį) pasibaigusiu. Be to, kadangi hipotekos teisė yra šalutinė (papildoma) bei pereina kartu su pagrindinės prievolės reikalavimo teisės perleidimu, CK 4.181 straipsnio 3 dalies bei 4.189 straipsnio 1 dalies teisės normų turinys paneigia ieškinio motyvą, kad ginčo įkeitimas pasibaigė tuo pagrindu, kad kredito unija naujajai kreditorei perleido tik reikalavimo teises pagal paskolos sutartį (pagrindinę prievolę), tačiau kredito unijai neva liko šalutinės ginčo hipotekos teisės, kas, ieškovės teigimu, turėtų nulemti ginčo hipotekos pabaigą.

8.3.                      Ieškovės teisių pažeidimo tariamumą akivaizdžiai patvirtina ieškovės nurodomas ginčo hipotekos pabaigos pagrindas – CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas, remiantis kuriuo hipoteka pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais. Nagrinėjamu atveju ginčo įkeitimu užtikrinta pagrindinė prievolė (kredito gavėjo įsipareigojimai pagal paskolos sutartį) nėra pasibaigusi. Kredito unijos ir UAB EDS INVEST sudaryta reikalavimų perleidimo sutartimi buvo pakeista tik kreditorė pagal paskolos sutartį, nekeičiant ir nemodifikuojant pačios prievolės, visi skolininkės įsipareigojimai išliko nepakitę. Kadangi reikalavimo perleidimas nėra teisinis pagrindas prievolei pasibaigti, ieškinyje nurodytas atvejis, kai reikalavimo teisė perleidžiama be teisių į jos užtikrinimo priemonę, nelemia pagrindinės prievolės pabaigos bei neturi įtakos šalutinės prievolės galiojimui.

8.4.                      Atsakovių sudarytam reikalavimo teisės perleidimui nėra taikoma CK 4.181 straipsnio 3 dalies sąlyga, nes reikalavimas perleistas po to, kai pagrindinis skolininkas pažeidė paskolos sutartį, atsiradus hipotekos kreditorės teisei į užtikrintos reikalavimo teisės patenkinimą iš įkeisto turto, t. y. kredito unijos ir ieškovės santykiams perėjus į pradelstos skolos vykdymo stadiją, kai kreditorės asmuo skolininkei nebėra svarbus. Ieškovės, kaip svetimo turto hipotekos įkaito davėjos, padėtis, po to, kai atsirado hipotekos kreditorės teisė į reikalavimų patenkinimą iš ginčo įkeitimo, nebegali pablogėti, nes asmens, kuris turi teisę gauti mokėjimą pagal pradelstą skolą, pasikeitimas nepažeidžia skolininkės ir įkaito davėjos teisių.

8.5.                      Reikalavimo perleidimo metu kredito uniją su ieškove siejo procesiniai priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto santykiai, kai skolininkės pagal vykdomąjį dokumentą sutikimas išieškotojo pakeitimui nėra reikalingas. Šiuose santykiuose hipotekos kreditoriaus asmens svarba apskritai yra eliminuojama, nes pradėjus priverstinį išieškojimą yra aiškiai išreikštas hipotekos kreditoriaus ketinimas (pagal turimą vykdomąjį dokumentą bei jo teikiamą vienintelę teisę) gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto vertės. Reikalavimo perleidimui pagal Vilniaus rajono 6 notaro biuro notaro 2016 m. gegužės 23 d. išduotą vykdomąjį įrašą galėjo būti atliekamas be skolininkės sutikimo, užtikrinant tik tai, kad yra laikomasi bendrųjų išieškotojo vykdomajame dokumente vykdymo procese pakeitimo taisyklių.

8.6.                      Reikalavimo teisės perleidimo teisėtumą papildomai patvirtina ir tai, kad perleidimo metu kredito unijos su kredito gavėjas ir ieškove nebesiejo paskoliniai teisiniai santykiai ne tik dėl kredito gavėjos bankroto ir pradėto priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, bet taip pat pasikeitus kredito unijos teisiniam statusui dėl 2014 m. sausio mėn. sustabdytos licencijos ir balandžio mėn. iškelto bankroto. Kredito unijos bankroto procesui taikomi padidinti reikalavimai, remiantis kuriais, turi būti užtikrinta, kad už kredito unijos turtą – įskaitant reikalavimo teises – būtų gautas kuo didesnis atlyginimas. Akivaizdžiai išreikštam viešajam interesui prieštarautų, jeigu kredito unija negalėtų disponuoti vertingu turtu – reikalavimo teisėmis, kurios užtikrintos trečiųjų asmenų įkeitimais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10.       Apeliantės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra akivaizdi grėsmė, kad netaikius jos prašomos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas bus neįmanomas, o pirmosios instancijos teismas, ieškovės nuomone, nepagrįstai į šias aplinkybes neatsižvelgė. Ieškovė taip pat teigia, kad teismas, pasisakydamas, jog ieškovės pasirinktas civilinių teisių gynybos būdas yra neįmanomas ir nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus, įvertino bylos aplinkybes iš esmės, nors to negalėjo daryti, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl vien dėl šios priežasties, apeliantės nuomone, nutartis neteisėta ir naikintina.

11.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

12.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aiškinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, iš tikrųjų ne kartą buvo pasisakyta, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, kaip kad ir nurodo apeliantė, tačiau kartu šioje praktikoje pažymima ir tai, jog, vertindamas pirmąją sąlygą, teismas preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).

13.       Plėtojant prima facie (iš pirmo žvilgsnio arba preliminaraus vertinimo) doktriną, teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu jis reiškiamas remiantis teisėtu reikalavimų pagrindu ir yra pateikti su šiuo pagrindu tiesiogiai susiję įrodymai, arba ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu, išanalizavus ieškovo argumentus ir atsakovo atsikirtimus, nelieka rimtų abejonių sėkminga ieškovui proceso baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-464/2019). Savo ruožtu, jeigu preliminariai įvertinus ieškovo argumentus ir (ar) atsakovo atsikirtimus, jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje yra pakankamai akivaizdi (labiau tikėtina) šio reikalavimo netenkinimo tikimybė, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas atsisako tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018; 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015 ir kt.), nes laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, o vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas automatiškai nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tuo labiau CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, dėl kurio Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi dar griežtesnės pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai, nei paprastai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-516/2018; kt.)

14.       Taigi, priešingai nei interpretuoja teismų praktiką ieškovė, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, privalo vertinti ne tik grėsmės ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui egzistavimą, bet turi teisę pasisakyti ir dėl, jo nuomone, galimai pasirinkto netinkamo civilinių teisių gynybos būdo bei, preliminariu teismo vertinimu, labiau tikėtina, netenkintino ieškinio reikalavimo, nes priešingu atveju, pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, įtvirtinta CPK 144 straipsnio 1 dalyje, apskritai netektų savo prasmės ir šis institutas faktiškai galėtų būti taikomas vien tik deklaratyvaus ieškovo prašymo pagrindu.

15.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės ieškinio ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, kuriuose ieškovė neginčijo, kad atsakovė kredito unija turėjo galiojančią svetimo turto (ieškovei priklausančio turto) hipoteka užtikrintą reikalavimo teisę į kredito gavėją, kurią (teisę) reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido atsakovei UAB EDS INVEST, ir pastarosios naudai šiuo metu vykdomas išieškojimas iš ieškovės įkeisto turto, pripažino, kad net ir tuo atveju, jei kreditorė (kredito unija) be įkeisto turto savininkės (t. y. ieškovės) sutikimo perleido reikalavimo teisę UAB EDS INVEST ir byloje būtų konstatuotas CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimas, šiuo metu, įvertinus hipotekos instituto esmę ir pagrindinius šio instituto reguliavimo principus, nėra pagrindo manyti, kad dėl to hipotekos sandoris (ar jo dalis) turėtų būti pripažintas pasibaigusiu neva todėl, jog, kaip aiškina ieškovė, nesant jos sutikimo, reikalavimo teisė buvo perleista be svetimo daikto hipotekos, o kredito unijai likus be pačios reikalavimo teisės į kredito gavėją, pasibaigė ir svetimo daikto hipoteka.

16.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmiau nurodytomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pasirinkto netinkamo civilinių teisių gynybos būdo ir ieškinio prima facie nepagrįstumo, pažymėdamas, kad atsakovė atskirajame skunde iš esmės nenurodė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio nepagrįstumo teisingumą, apsiribodama tik, kaip išaiškinta pirmiau, nepagrįstu argumentu, neva teismas įvertino bylos aplinkybes iš esmės. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-419-302/2016; kt.), todėl šiose nutartyse teismų išdėstyti motyvai dėl ieškinio tenkinimo galimybių niekaip nevaržo ir nesaisto bylą iš esmės nagrinėjančio teismo galutinio sprendimo priėmimo procese.

17.       Kadangi nesant pakankamai tikėtinos ieškinio patenkinimo galimybės, nėra ir ieškovei palankaus sprendimo priėmimo galimybės, taigi, ir tokio sprendimo neįvykdymo rizikos, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamoje nutartyje nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės akcentuojamų aplinkybių, susijusių su antrąja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsme, kad ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas bus iš esmės apsunkintas ar neįmanomas.

18.       Remdamasis pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro teisėto pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                         Rasa Gudžiūnienė