Teisėjas Audrius Sadauskas                                               Baudž. bylos Nr. 1A-599-72/2012

                                                                                    Teisminio proceso Nr.1-50-1-00017-2011-9

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.

(S)

                                             PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

                                                    N U T A R T I S

                                           LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                              2012 m. rugsėjo 21 d.

                                                                      Panevėžys

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Leonavičiui, gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui, Antanui Cemnolonskui, išteisintiesiems D. J., R. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. ir R. G. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d., nepadarius jiems šios veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.). J. R. M. ir D. M. pareikšti 5000 Lt ir 2000 Lt civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

           Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

  D. J. ir R. G. buvo kaltinami tuo, kad 2011 m. sausio 18 d., veikdami bendrininkų grupe ir siekdami, kad J. R. M. ir jo sūnus D. M. pripažintų vagysčių iš UAB „N.“ faktą ir padarytą žalą, atsiradusią dėl galimai laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. sausio 18 d. neteisėtai pasisavinto krosnių kuro, bei ją atlygintų, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą bei tariamą teisę ir atliko neteisėtus veiksmus, o būtent: 2011 m. sausio 18 d., apie 21 val. 30 min., tikslus laikas tyrimu nenustatytas, po D. M. ir J. R. M. (kai šis į sūnaus atvežtas talpas pylėsi krosnių kurą) sulaikymo UAB „N.“ teritorijoje adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, D. J. pavartojant D. M., nuvesto į administracinėse patalpose esantį jo darbo kabinetą, atžvilgiu psichinę prievartą - atėmęs iš šio nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, kad jis negalėtų paskambinti, ir grasindamas, kad uždarys į rūsį, praneš policijai, išmes iš mokyklos, „pasodins“ į kalėjimą, liepė rašyti bei padiktavo D. M. pasiaiškinimo tekstą, jog jis ne kartą savo tėvui padėjo vogti kurą, dėl ko įsipareigoja atlyginti įmonei padarytus nuostolius, taip priversdamas D. M. padiktuotą paaiškinimą parašyti, o R. G., tuo pačiu laiku tarnybinėse patalpose pavartodamas J. R. M. atžvilgiu psichinę prievartą - grasindamas, kad bus iškviesta policija, kad „pasodins“ į kalėjimą, kad pakenks sūnui, tai yra apie įvykį praneš į jo mokyklą, spaudai, atims J. R. M. automobilį, duos jam į nosį, privertė J. R. M. surašyti jo diktuojamą pasiaiškinimo tekstą, kad šis iš UAB „N.“ pavogė apie 500 (penkis šimtus) litrų dyzelinio kuro ir sutinka atlyginti bendrovei padarytus nuostolius - 20 000 (dvidešimt tūkstančių) litų, ir po to, kai nukentėjusieji, būdami atskirti vienas nuo kito, surašė jiems diktuojamus pasiaiškinimus, tęsdami šią nusikalstamą veiką ir toliau vartodami nukentėjusiųjų atžvilgiu psichinę prievartą (atskirai nuo nukentėjusiojo J. R. M. prieš jo valią UAB „N.“ administracinėse patalpose laikydami nukentėjusiojo sūnų D. M. bei grasindami paviešinti D. M. dalyvavimo grobiant UAB „N.“ priklausantį kurą faktą), privertė J. R. M. nuvykti į savo namus adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, paimti 4000 (keturis tūkstančius) litų ir perduoti pinigus R. G. bei nurodė J. R. M. iki 2011 m. vasario 18 d. atlyginti UAB „N.“ likusią tariamos padarytos žalos dalį - 16 (šešiolika tūkstančių) litų.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Audrius Leonavičius prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. J. pripažinti kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 2 p. ir 7 p., bausmės vykdymą atidėti vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiųjų ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 4 p., taikyti jam baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą. R. G. pripažinti kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 2 p. ir 7 p., bausmės vykdymą atidėti vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiųjų ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 4 p., taikyti jam baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą. Tenkinti nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad nesutinka su teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog nukentėjusiojo J. R. M. parodymai nėra nuoseklūs, o kaltinamieji visada davė nuoseklius, tarpusavyje neprieštaraujančius bei išsamius parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos tyrimo metu nukentėjęs J. R. M. iš esmės laikėsi savo pozicijos, kad prisipažinimą dėl dyzelinio kuro vagystės ir sutikimą atlyginti bendrovei padarytus nuostolius  jis parašė būdamas įbaugintas D. J. ir R. G., kurie jam aiškino, kad priešingu atveju iškvies policiją, paviešins šį faktą sūnaus mokymosi įstaigoje, žiniasklaidoje ir taip pakenks sūnaus ateičiai, be to, atims J. R. M. automobilį. J. R. M. teisme taip pat patvirtino faktą, kad R. G. jam grasino fiziniu susidorojimu. Vertinant šiuos nukentėjusiojo parodymus jau yra pagrindas teigti, kad J. R. M. atžvilgiu buvo vartojamas psichologinis smurtas kaip spaudimo priemonė, kad jis ne tik pripažintų faktą, jog grobė dyzelinį kurą, bet ir kaip galima greičiau atlygintų neva dėl to bendrovei, kurios akcininkai yra kaltinamieji, padarytą žalą. Mano, kad tai, jog iki nusivedant abu nukentėjusiuosius į administracines patalpas jiems akivaizdžiai nebuvo grasinama, negalima daryti išvados, kad D. J. ir R. G. nevartojo psichologinio smurto jų atžvilgiu. Teismas nukentėjusiojo D. M. parodymus, kad versdamas rašyti paaiškinimą D. J. jį gąsdino, vertino kritiškai, motyvuodamas tuo, kad tokių grasinimų J. R. M. ir kiti liudytojai negirdėjo. Tačiau mano, kad vadovautis tokiu motyvu negalima, nes kabinete, kur šis nukentėjusysis rašė paaiškinimą, buvo tik jis ir kaltinamieji, o savo tėvą J. R. M. sūnus D. M. pamatė tik maždaug po dviejų valandų, kada jam buvo leista išeiti iš kabineto į lauką, kur D. J. jį ir jo tėvą dar fotografavo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kodėl D. M. UAB „N.“ patalpose buvo išlaikytas daugiau kaip dvi valandas, be to, kodėl abu nukentėjusieji buvo laikomi atskirai. Mano, kad šią aplinkybę taip pat galima vertinti kaip psichologinio smurto požymį, kadangi taip buvo daromas spaudimas tiek J. R. M., tiek ir jo sūnaus atžvilgiu, kad šie prisipažintų ne tik apie pasikėsinimą įvykdyti vagystę, bet ir tariamai anksčiau įvykdytas kuro vagystes bei sutiktų atlyginti padarytą žalą. Be to, D. M. tvirtina, kad D. J. iš jo atėmė mobiliojo ryšio telefoną, kad niekas negalėtų jam prisiskambinti. Ir nors pats kaltinamasis D. J. šį faktą neigia, jį įrodo liudytojos L. M. parodymai, kad ji negalėjo prisiskambinti savo sūnui. Mano, kad esant šioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti, kad D. M. ir J. R. M. savanoriškai sutiko parašyti paaiškinimą, jog vogė iš UAB „N.“ dyzelinį kurą. Nurodo, kad nors kaltinamieji D. J. ir R. G. neigia, kad J. R. M. buvo nurodyta rašyti, kokią pinigų sumą jis turi sumokėti kaip atlygį už bendrovei padarytus nuostolius, tačiu nėra pagrindo šiais jų parodymais tikėti. Nelogiška yra tai, kad J. R. M. pats, niekieno neverčiamas užrašė pinigų sumą, kurią jis neva sumokės. Todėl darytina išvada, kad įrašyti konkrečią pinigų sumą jam kažkas nurodė. Pats J. R. M. parodė, kad paaiškinimo tekstą jam padiktavo R. G., kuris pasakė J. R. M. rašyti jo padiktuotą pinigų sumą. Atkreipia dėmesį į tai, kad žala UAB „N.“ galėjo atsirasti ir dėl to, kad dyzelinis kuras be realios apskaitos, mažesne nei rinkos kaina, buvo realizuojamas fiziniams asmenims, nors pagal veiklos pobūdį bendrovė negalėjo jo pardavinėti fiziniams asmenims. Taigi logiška, kad išgąsdintas J. R. M. ir parašė viską, kas jam buvo padiktuota, bei sutiko atiduoti namuose turėtus pinigus. Mano, kad jeigu šis susitarimas nebuvo prievartinis, kodėl R. G. su J. R. M. važiuojant į pastarojo namus paimti pinigų, kartu nebuvo parvežtas D. M.. Daro išvadą, kad D. M. prievarta buvo laikomas UAB „N.“ patalpose kaip garantas, kol J. R. M. vykdys kaltinamųjų reikalavimus ir atiduos pinigus. Kad abu kaltinamieji elgėsi neteisėtai rodo ir tas faktas, jog jie iki šios bylos nagrinėjimo teisme grąžino J. R. M. neteisėtai išreikalautus bei jiems perduotus 4000 Lt. Be to, po D. J. kreipimosi į teisėsaugos institucijas iš tiesų buvo nustatyta, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis J. R. M. pasikėsino įvykdyti vagystę iš UAB „N.“, o faktas, kad kurą jis vogė dar iki 2011 m. sausio 18 d. nepasitvirtino, kaip ir tas faktas, jog pasikėsinant grobti dyzelinį kurą dalyvavo J. R. M. sūnus D. M.. Mano, jog tai taip pat įrodo, kad 2011 m. sausio 18 d. D. M. dvi valandas buvo sulaikytas be jokio pagrindo, jis ir J. R. M., vartojant psichologinį smurtą, neteisėtai priversti rašyti tai, ko neįvykdė, bei prisižadėti atlyginti nuostolius, kurių realiai nepadarė. Kad kaltinamųjų veiksmuose buvo savavaldžiavimo požymių iš esmės sutinka ir apylinkės teismas, tačiau atsižvelgęs į jo pobūdį, tai vertina kaip administracinės teisės pažeidimą. Su tokiu teismo vertinimu nesutinka, kadangi įstatymo leidėjas savavaldžiavimą įvardija kaip nusikaltimą, jeigu yra dvi sąlygos – dėl neteisėtų kaltinamųjų veiksmų padaryta didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, arba psichinės ir fizinės prievartos pavartojimas. Mano, kad abu šie požymiai, kurie savavaldžiavimą įvardija kaip nusikalstamą veiką, nagrinėjamoje byloje yra ir kaltinamieji D. J. bei R. G. turi būti pripažinti kaltais ir nubausti už BK 294 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji bei jų gynėjai advokatai prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

                    Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Spręsdamas D. J. ir R. G. kaltumo klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, kad D. J. ir R. G. nepadarė veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., ir juos dėl jiems pareikštų kaltinimų išteisino.

           Apeliaciniu skundu prokuroras iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Tačiau kolegija pažymi, kad įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata pateikta BPK 20 str. 5 d. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Skundžiamas teismo nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, ir visiškai pagrįstai konstatavo, jog bylos įrodymų visuma patvirtina, kad D. J. ir R. G. veiksmuose nėra jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., sudėties. Nepažeisti ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. numatyti reikalavimai: nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų, kuriais teismas grindė savo nuosprendį, teisėtumu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka.

           Pagal BK 294 str. 2 d. atsakomybė kyla tam, kuris nesilaikydamas įstatmų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėtis reikalauja, kad būtų nustatytas objektyvusis požymis – savavališkas vykdymas ginčijamos, bet nerealizuotos savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teisės, taip pat psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo faktas. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, ši veika padaroma tik tyčia, t. y. asmuo suvokia savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numato ir šių padarinių nori arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

            D. J. ir R. G. buvo kaltinami tuo, kad nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą bei tariamą teisę, pavartodami nukentėjusiųjų J. R. M. ir D. M. atžvilgiu psichinę prievartą. Tačiau kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad ištirti įrodymai nepatvirtina išteisintiesiems inkriminuojamų veiksmų, o ir jų veiksmuose nėra tyčios atlikti neteisėtus savavališkus veiksmus. Byloje nustatyta, kad UAB „Naftėnas“ akcininkai - išteisintieji D. J. (yra ir įmonės generalinis direktorius) bei R. G. kartu su apsaugos darbuotojais užklupo bendrovės teritorijoje sargu dirbusį nukentėjusįjį J. R. M. darbo metu darantį nusikalstamą veiką, t. y. vagiantį UAB „N.“ kurą. Kuro vagystės faktą nuo pat pradžių pripažino ir nukentėjusysis J. R. M.. Dėl šio fakto išteisintieji D. J. ir R. G. policijos pareigūnų nekvietė, tačiau vėliau pats J. R. M. parašė policijai pareiškimą, kuriame nurodė, jog UAB „N.“ direktorius D. J. bei jo pavaduotojas R. G. prieš jį ir jo sūnų D. M. (jis taip pat buvo sulaikytas bendrovės teritorijoje) vartojo psichinę prievartą, grasinimus pavartoti fizinį smurtą ir privertė parašyti prisipažinimo raštą, kad jiems yra skolingas 20 000 Lt,  vėliau privertė  jiems sumokėti 4000 Lt bei įsipareigoti sumokėti  likusią 16 000 Lt sumą. Bijodamas dėl savo ir savo šeimos narių sveikatos jis sutiko D. J. ir R. G. sumokėti 16 000 Lt. Nors prokuroras apeliaciniame skunde ir nurodo, kad nukentėjusiojo J. R. M. parodymai apylinkės teismo nepagrįstai buvo įvertinti kaip nenuoseklūs, kolegija visiškai sutinka su tokiu skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo nukentėjusiojo J. R. M. parodymų vertinimu. Kaip matyti iš nukentėjusiojo J. R. M. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtinęs, kad prisipažinimą dėl dyzelinio kuro vagystės ir sutikimą atlyginti bendrovei padarytus nuostolius jis parašė būdamas įbaugintas R. G., kuris jam aiškino, kad priešingu atveju jis iškvies policiją, pasodins jį į kalėjimą, atims automobilį, paviešins šį faktą sūnaus mokymosi įstaigoje, žiniasklaidoje ir taip pakenks sūnaus ateičiai, taip pat grasino jam duoti į nosį, jei jis (nukentėjusysis J. R. M.) nerašys jo (išteisintojo R. G.) diktuojamo teksto, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis J. R. M. jau parodė pats prašęs išteisintųjų nekviesti policijos pareigūnų, kad tai nepakenktų sūnaus ateičiai. Taip pat parodė, kad nei įmonės savininkai, nei apsaugos darbuotojai fizinės ar psichinės prievartos jo bei jo sūnaus atžvilgiu nevartojo, kad su jo sūnumi buvo elgiamasi mandagiai, niekas jo  nemušė ir negąsdino, kad sūnus su D. J. pats ėjo į antrą aukštą, į įmonės savininko kabinetą, kadangi  „buvo savitarpio supratimas“, o pareiškimą policijai parašė, nes neturėjo pinigų sumokėti savo pasiaiškinime nurodytą sumą. Tokie nukentėjusiojo J. R. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai sutampa su išteisintųjų D. J. ir R. G. paaiškinimais, kurie, priešingai nei nukentėjusiojo J. R. M. parodymai, viso ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu buvo nuoseklūs, išsamūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys. Išteisintieji D. J. ir R. G. viso tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad jie turėjo pagrindą įtarti nukentėjusįjį J. R. M. daroma nusikalstama veika, nes jų pastebėti iš įmonės teritorijos kuro dingimo faktai sutapdavo būtent su jo budėjimo grafiku. Išteisintųjų teigimu, jie peržiūrėję vaizdo įrašą pastebėjo, kad daug kartų per J. R. M. budėjimą būdavo išjungiama įmonės teritorijos šviesa, atidaromi vartai ir į teritoriją įleidžiamas automobilis. Per jų stebimą budėjimą J. R. M. elgėsi kaip visada – išjungė įmonės teritorijos šviesą, atidarė vartus, įleido automobilį, uždarė vartus ir vėl įjungė šviesą. Jiems kartu su apsaugos darbuotojais per tvorą patekus į įmonės teritoriją, J. R. M. buvo užkluptas vagiantis kurą, o vėliau įmonės teritorijoje buvo pastebėtas ir jo sūnus D. M..  Išteisintieji paaiškino, kad nukentėjusysis J. R. M. pripažino vogęs kurą ir pats jų prašė nekviesti policijos dėl sūnaus, kadangi jis mokėsi 12 klasėje. Išteisintųjų teigimu, jie jokios psichinės prievartos nei prieš tėvą, nei prieš sūnų M. nevartojo, ką rašyti paaiškinimuose jiems nenurodė, paaiškinimų tekstų nediktavo. Pats J. R. M. savo paaiškinime nurodė įmonei padarytų nuostolių grobiant kurą sumą - 20 000 Lt bei pasiūlė atiduoti namuose turimus 5000 Lt, dėl ko iš J. R. M. namų buvo paimti 4000 Lt, kurie buvo įnešti į įmonės kasą. Abu M. gailėjosi, todėl jų pasigailėjo ir policijos nekvietė. Kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais išteisintųjų parodymais, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Įvykio metu buvęs vienas iš apsaugos darbuotojų V. D. teisme patvirtino, kad jokios prievartos nei J. R. M., nei jo sūnaus D. M. atžvilgiu niekas nevartojo, negirdėjo, kad kas jiems grasintų, o užtikti vyrai su įmonės savininkais į administracines patalpas ėjo savo noru. Liudytojas R. J. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad jam paskambinęs J. R. M. prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką bei sakė, jog pats nurodė kokią sumą susitarė kompensuoti įmonei. Liudytoja L. M. teisme tvirtino, kad smurto prieš sūnų D. M. niekas nevartojo, o ir pats vyras J. R. M., grįžęs su R. G. į namus pasiimti pinigų, pasisakė, jog apsivogė ir dėl to reikia atlyginti padarytą žalą. Prievartos prieš nukentėjusiuosius vartojimo fakto nepatvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinti bei teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė ir nukentėjusiojo D. M. parodymais. Nukentėjusysis D. M. pirminėje apklausoje parodęs, kad vienas iš savininkų jį suėmęs už kaklo nusivedė į kabinetą, kur grasindamas pavartoti prievartą, privertė parašyti paaiškinimą, vėlesnėje apklausoje bei teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog D. J. į savo kabinetą jį nusivedė paėmęs už rankos ir tik ten vartojo psichinę prievartą jo atžvilgiu. Tačiau tokie nukentėjusiojo D. M. parodymai prieštarauja ne tik jo tėvo J. R. M. teisme duotiems parodymams, kad prieš jo sūnų D. M. jokia prievarta ar grasinimai nebuvo pavartoti, kad su jo sūnumi buvo elgiamasi mandagiai, niekas jo  nemušė ir negąsdino, kad sūnus su D. J. pats ėjo į antrą aukštą, bet ir kitiems pirmiau aptartiems bylos įrodymams. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad J. R. M. teisme patvirtino faktą, jog R. G. jam grasino fiziniu susidorojimu. Tačiau kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, šį faktą nukentėjusysis J. R. M. patvirtino tik po to, kai teisėjas pagarsino  jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Be to, nukentėjusysis J. R. M. teisme tvirtino, kad R. G. grasino jam „duoti į snukį“, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog R. G. grasino jam duoti „į nosį“, kas tik rodo, kad nukentėjusiojo J. R. M. parodymai yra nenuoseklūs ir jais remtis negalima. Taigi išskyrus pačių nukentėjusiųjų nenuoseklius bei tarpusavyje nesutampančius parodymus, daugiau jokie kiti bylos įrodymai nepatvirtina, jog išteisintieji D. J. ir R. G. būtų pavartoję J. R. M. ir jo sūnaus D. M. atžvilgiu psichinę ar fizinę prievartą ar kad šiuos asmenis prievarta būtų laikę įmonės patalpose arba juos būtų privertę rašyti diktuojamus pasiaiškinimo tekstus. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad nukentėjusysis J. R. M. ir D. J. su R. G. bendravo tarpusavio susitarimo pagrindu, kurio iniciatoriumi buvo pats užkluptas darantis nusikalstamą veiką nukentėjusysis J. R. M., o tai neleidžia konstatuoti psichinės ar fizinės prievartos pavartojimo fakto. Policijos pareigūnai nebuvo kviečiami pačiam nukentėjusiajam J. R. M. prašant dėl sūnaus D. M., kurį jis siekė apsaugoti, ateities, todėl, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nėra pagrindo teigti, jog patys išteisintieji D. J. ir R. G. būtų pasirinkę įstatymų nenumatytą savo teisės realizavimo ar įgyvendinimo būdą. Be to, kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo išvada, kad net ir tuo atveju, jei išteisintieji ir pasakė, jog įduos J. R. M. bei jo sūnų D. M. policijai, tokio jų pareiškimo negalima laikyti psichologiniu smurtu, kadangi J. R. M. pats pripažino bandęs pavogti įmonei priklausantį turtą, o pranešimas policijos pareigūnams apie vydomą nusikalstamą veiką negali būti laikomas psichologiniu smurtu tuo atveju, kai asmuo pats pripažįsta vogęs. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė nukentėjusysis J. R. M., paskata kreiptis į policiją buvo jo nenorėjimas mokėti pinigų, kuriuos jis buvo prižadėjęs sumokėti kaip už padarytą žalą, o ne jo atžvilgiu padaryti kokie tai neteisėti veiksmai.

           Atsižvelgusi į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų J. R. M. ir D. M. nenuosekliais ir tarpusavyje nesutampančiais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, negalima. Kolegija pažymi, kad bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Šiuo atveju buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas, tačiau kaltinimo pateikti įrodymai visiškai neatlaikė konkurencijos prieš kitas objektyvias byloje nustatytas D. J. ir R. G. teisinančias aplinkybes. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos byloje surinktais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o šiuo atveju ištirti įrodymai nepatvirtina D. J. ir R. G. inkriminuojamų veiksmų, todėl jie teisėtai ir pagrįstai išteisinti kaip nepadarę BK 294 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos. Vertinant esamas aplinkybes apeliacinio skundo prašymai pripažinti D. J. ir R. G. kaltais pagal BK 294 str. 2 d. atmetami kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti nukentėjusiųjų J. R. M. ir D. M. pareikštus  civilinius ieškinius nenagrinėtus, kadangi D. J. ir R. G. pagal BK 294 str. 2 d. išteisinti, nepadarius jiems šios veikos, yra pagrįstas, nukentėjusiųjų pareikšti civilinių ieškinių klausimai skundžiamu nuosprendžiu išnagrinėti teisingai. BPK 115 str. 3 d. 2 p. numato, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, civilinis ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju nukentėjusieji turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

        Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė :

              Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                             Tomas Zdanavičius

Teisėjai                                                                                                     Pranas Šimkus

                                                                                                                                    Sigitas Bagdonavičius