Civilinė byla Nr. 3K-3-108/2011 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
34.5;
116.1; 121.13
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M.
Ž., atstovaujamos įstatyminės atstovės E. Ž., ir atsakovės E. Ž. kasacinius
skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės
B. M. ieškinį atsakovėms E. Ž., M. Ž., atstovaujamai jos įstatyminės atstovės E.
Ž., trečiasis asmuo notarė Genė Pietarienė, dėl termino kreditoriaus
reikalavimams pareikšti atnaujinimo, sumokėto avanso priteisimo ir atsakovės
priešinį ieškinį ieškovei dėl sutarties sudarymo patvirtinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje keliami
termino palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti, kreditorių reikalavimų
pareiškimo tvarkos, taip pat solidariosios pareigos perėjimo prievolės šalių
įpėdiniams klausimai.
Ieškovė ir A. Ž.
2007 m. gegužės 21 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią A. Ž.
įsipareigojo perduoti ieškovei jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį
žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šios sutarties pagrindu ieškovė sumokėjo
80 000 Lt, o kitą 20 000 Lt dalį įsipareigojo sumokėti, kai bus patvirtintas
detalusis žemės sklypo planas. 2007 m. spalio 24 d. A. Ž. mirė. Mirusiojo
nekilnojamąjį turtą pagal testamentą ir pagal įstatymą paveldėjo atsakovė E.
Ž. (sutuoktinė) ir M. Ž. (jo nepilnametė duktė).
2009 m. vasario
2 d. ieškovė kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė pratęsti praleistą
trijų mėnesių terminą A. Ž. palikimą priėmusiems įpėdiniams (atsakovėms)
reikalavimams pareikšti, solidariai priteisti iš atsakovių 80 000 Lt sumokėto
avanso, 2814 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 22 d. iki 2009 m.
vasario 2 d. Ieškovė nurodė, kad įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą tokio
pobūdžio reikalavimui pareikšti praleido dėl svarbių priežasčių: apie tai, jog
2008 m. rugsėjo 15 d. palikimą priėmė atsakovės, sužinojo tik 2009 m. vasario 29
d., kai jos atstovas kreipėsi į Klaipėdos rajono notarę G. Pietarienę, kuri
išdavė dokumentų apie palikimo priėmimą nuorašus. Ieškovė teigė, kad preliminariojoje
sutartyje nebuvo nustatyta pagrindinės sutarties sudarymo termino, todėl, jos
nuomone, pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus nuo preliminariosios
sutarties sudarymo. Nei A. Ž., nei jo turtinių teisių perėmėjos per įstatyme
nustatytą terminą nesudarė pagrindinės sutarties, todėl privalo grąžinti
sumokėtą avansą, taip pat sumokėti įstatyme numatytas palūkanas nuo 2008 m.
gegužės 22 d. iki 2009 m. vasario 2 d. (bylos teisme iškėlimo).
Atsakovė E. Ž.
pateikė priešieškinį, prašydama patvirtinti sutarties sudarymą, t. y. kad 2007
m. gegužės 21 d. A. Ž. pardavė 0,0969 ha žemės sklypą Nr. 1, atidalytą iš 0,50
ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodė, kad 2007 m. gegužės 21
d. šalys buvo sudariusios ne preliminariąją, o būsimo daikto (suformuoto ir
patvirtinto detaliuoju žemės sklypo planu) pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovės
teigimu, pagal šią sutartį ieškovė nesumokėjo akceptantui tik 1000 Lt ir dėl šios
priežasties negali būti taikomi CK 6.165 straipsnio 4 dalies teisiniai
padariniai. Atsakovė paaiškino, kad žemės sklypo padalijimo ir paskirties
pakeitimo darbai iki A. Ž. mirties nebuvo atlikti; užsitęsė paveldėjimo
procedūros (tik 2008 m. rugsėjo 16 d. buvo išduoti paveldėjimo liudijimai), tačiau
po to ji iš karto ėmėsi visų priemonių sutarties pagrindu turimai prievolei
įvykdyti – atidalyti žemės sklypus, sudaryti ir įregistruoti jų pirkimo-pardavimo
sutartis. Atsakovė mano, kad savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, t. y. žemės
sklypas atidalytas ir patvirtintas detalusis planas, todėl įgijo teisę reikalauti
patvirtinti žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Klaipėdos rajono
apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį
atmetė. Teismas nustatė šias aplinkybes: 2007 m. gegužės 21 d. A. Ž. ir ieškovė
sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią A. Ž. (pardavėjas), kuriam asmeninės
nuosavybės teise priklauso 0,5 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini)
įsipareigojo perduoti atsakovei (pirkėjai) detaliuoju planu patvirtintą žemės
sklypą, plane pažymėtą Nr. 1, kai bus visiškai atsiskaityta; sutartyje
nurodyta, kad pirkėjas sumokėjo už žemės sklypą, plane pažymėtą Nr. 1, 80 000
Lt, o likusią 20 000 Lt dalį įsipareigojo sumokėti, kai bus patvirtintas
detalusis šio žemės sklypo planas; ieškovė pervedė atsakovei 70 000 Lt, atsakovė
patvirtino, kad 10 000 Lt ji iš ieškovės gavo grynaisiais; A. Ž. mirė 2007
m. spalio 24 d.; pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. paveldėjimo teisės pagal
testamentą liudijimą dalį turto paveldėjo atsakovė E. Ž.; pagal 2008 m.
rugsėjo 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atitinkamomis dalimis
0,50 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) paveldėjo atsakovės E. Ž. ir jos
nepilnametė duktė M. Ž.; 2007 m. vasario 15 d. IĮ „Minvida“ ir A. Ž. buvo
sudarę sutartį iki 2007 m. rugsėjo 1 d. padaryti 0,50 ha žemės sklypo (duomenys
neskelbtini) detaliojo plano projektą, pakeičiant žemės sklypo paskirtį į kitą
– gyvenamąją teritoriją; 2008 m. spalio 7 d. dėl A. Ž. mirties šios sutarties
sąlygos pakeistos, darbų įvykdymo terminą nustačius iki 2009 m. vasario 28
d.; 2009 m. sausio 4 d. IĮ „Minvida“ savininkas kreipėsi į atsakovę E. Ž.
informuodamas, kad dėl nenumatytų kliūčių žemės sklypo detalusis planas bus
patvirtintas iki 2009 m. vasario 28 d.; žemės sklypų padalijimo, žemės ribų
ženklinimo darbai baigti 2009 m. vasario 4 d.; 2009 m. sausio 15 d. ieškovė
kreipėsi į atsakovę E. Ž., ragindama per dešimt dienų įvykdyti preliminariąją
sutartį, 2009 m. vasario 12 d. atsakovė E. Ž., atsakydama į ieškovės pranešimą,
patikino, jog nevengia vykdyti preliminariosios sutarties pagrindu atsiradusios
prievolės ir deda pastangų tai greičiau padaryti; 2009 m. balandžio 8 d.
atsakovė E. Ž. kreipėsi į ieškovę, pranešdama, kad žemės sklypo darbai baigti
ir galima sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Teismas nurodė,
kad ieškovė, kaip palikėjo A. Ž. kreditorė, reikšdama reikalavimą dėl paveldimo
turto palikimą priėmusiems įpėdiniams, praleido trijų mėnesių terminą tokiems
reikalavimams reikšti. Prašydama atnaujinti terminą, ieškovė nurodė, kad A. Ž.
įpėdiniai palikimą priėmė tik 2008 m. rugsėjo 15 d., testamento vykdytojų arba
palikimo administratoriaus nebuvo paskirta, todėl jai nebuvo objektyvios
galimybės per įstatyme nustatytą terminą pareikšti reikalavimus priėmusiems
palikimą įpėdiniams ar ieškinį dėl turto teismui; tai, kad palikimą priėmė ir atsakovė,
ir jos duktė, ieškovė sužinojo 2009 m. vasario 29 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovė
apie A. Ž. mirtį žinojo, nes jos duktė buvo gera mirusiojo ir atsakovės šeimos
draugė, dalyvavo jo laidotuvėse, be to, preliminariąją sutartį taip pat
pasirašė ne ieškovė, o jos duktė. Teismas ieškovės nurodytas aplinkybės, kad ji
yra senyvo amžiaus, menko išsilavinimo, nepripažino priežastimis,
sutrukdžiusiomis įgyvendinti savo teises, nes visus reikalus už ieškovę tvarkė
jos duktė, kuri yra jauno amžiaus, nuolat bendravo su mirusiojo šeima ir
žinodama, kad turtines teises ir prievoles paveldės mirusiojo įpėdiniai, iki
2009 m. vasario mėn. nesidomėjo, nedėjo pastangų išsiaiškinti, kas perėmė ar
perims mirusiojo turtines teises ir pareigas. Įvertinęs ieškovės nurodytas
aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė svarbių priežasčių
šiam terminui atnaujinti. Kadangi atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, tai teismas
šiuo pagrindu ieškinį atmetė.
Atmetęs ieškinį
dėl praleisto ieškinio senaties termino, teismas pasisakė ir dėl ieškinio
esmės. 2007 m. gegužės 21 d. sutartį teismas vertino kaip preliminariąją, nes
šalys susitarė dėl būsimo ateityje suformuoto žemės sklypo Nr. 1 iš 0,50 ha
žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sudarymo. Teismas pažymėjo,
kad nors sutartyje nenustatyta pagrindinės sutarties sudarymo termino, tačiau šis
nustatytas ne konkrečia data, o įvykiu – žemės sklypo detaliojo plano parengimu.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovė, kaip
mirusio A. Ž. turtinių teisių ir pareigų perėmėja, dėjo pastangų kuo skubiau
įvykdyti jai preliminariosios sutarties pagrindu atsiradusius įsipareigojimus,
o ieškovė šiuo metu nesuinteresuota įvykdyti sutartinių įsipareigojimų. Dėl
tokių aplinkybių ieškinys negalėtų būti tenkinamas. Be to, teismas pažymėjo,
kad preliminariąją sutartį pasirašė ne ieškovė, bet jos duktė, nors pagal byloje
pateiktą įgaliojimą tokio veiksmo (sudaryti preliminariąją sutartį) įgaliojimo
jai nebuvo suteikta.
Teismas atmetė
ir priešieškinio reikalavimus pripažinti, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo
sutartį. Teismas nurodė, kad preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė
prievolė, pinigai šioje prievolėje neatlieka mokėjimo-atsiskaitymo funkcijos,
todėl, ieškovei už žemės sklypą preliminariosios sutarties pagrindu sumokėjus
80 000 Lt, jie neatliko mokėjimo – atsiskaitymo funkcijos. Kadangi pripažinta,
kad ieškovė ir A. Ž. 2007 m. gegužės 21 d. sudarė preliminariąją sutartį, ji negali
būti patvirtinama CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teismas nurodė, kad
0,0969 ha žemės sklypas Nr. 1, atidalytas ir suformuotas iš 0,50 ha žemės
sklypo (duomenys neskelbtini) negalėjo būti perduotas valdyti, nes jis buvo
numatytas kaip būsimo pirkimo-pardavimo sandorio objektas ir preliminariosios
sutarties sudarymo metu nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto
objektas.
Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 7 d. sprendimu
tenkino dalį ieškovės apeliacinio skundo, panaikino Klaipėdos rajono apylinkės
teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio
reikalavimai, ir tenkino dalį ieškinio – priteisė iš atsakovių ieškovės naudai
80 000 Lt sumokėto avanso. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos
teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl ieškinio
senaties taikymo ir preliminariosios sutarties aiškinimo. Kolegijos nuomone, pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai nepripažino ieškovės nurodytų priežasčių, jog A.
Ž. mirė 2007 m. spalio 24 d., atsakovės palikimą priėmė 2008 m. rugsėjo 15 d.,
iki tol testamento vykdytojų ar palikimo administratorių nepaskirta, todėl
objektyviai negalėjo pareikšti ieškinio įstatyme nustatytu terminu, svarbiomis.
Atsižvelgdama į ieškovės nurodytas aplinkybes ir į tai, kad avansą atsakovė
gavo kaip sutuoktinė, kolegija jas pripažino svarbiomis.
Kolegija sutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė ir A. Ž. buvo sudarę
preliminariąją sutartį dėl būsimo ateityje suformuoto žemės sklypo pirkimo-pardavimo
sutarties sudarymo. Kolegija pažymėjo, kad A. Ž. ir atsakovei šios sutarties
pagrindu perduoti 80 000 Lt laikytini avansu. Kadangi šalys buvo sutariusios
pagrindinę sutartį sudaryti, kai bus patvirtintas detalusis žemės sklypo
planas, t. y. preliminariosios sutarties terminas buvo apibrėžtas ne konkrečia
data, o įvykiu – žemės sklypo detaliojo plano parengimu, tai, nesudarius
pagrindinės sutarties, perduota pinigų suma laikytina atsakovių be įstatyme ar
sutartyje nustatyto pagrindo gauta suma. Dėl to kolegija priteisė iš atsakovių
ieškovės naudai jos sumokėtą avansą CK 6.237 straipsnio pagrindu.
Kolegija sutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada netenkinti priešieškinio reikalavimų, nes
šalys buvo sudariusios preliminariąją sutartį, o ši nepatvirtinta CK 1.93
straipsnio 4 dalies pagrindu, be to, atsakovės suformuotas naujas žemės sklypas
neatitinka to žemės sklypo, kurį ieškovė ketino pirkti. Kolegija pažymėjo, kad
ieškovė pagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo– pardavimo
sutartį, nes 2009 m. sausio 15 d. pranešimu buvo nustačiusi dešimties dienų
terminą preliminariajai sutarčiai įvykdyti, tačiau šiam suėjus atsakovė neįvykdė
preliminariosios sutarties sąlygos (nepatvirtino detaliojo plano). Kolegijos
nuomone, byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai leistų teigti, kad kuri nors
sutarties šalis būtų buvusi nesąžininga arba nepagrįstai vengusi sudaryti
pagrindinę sutartį. Byloje esančių įrodymų visumos pagrindu kolegija pripažino,
kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog šalys nesugebėjo suderinti
ir susitarti dėl visų reikšmingų pagrindinės sutarties sudarymo ir vykdymo
sąlygų, kurios nebuvo aptartos preliminariojoje sutartyje. Padariusi tokią
išvadą, kolegija laikė, kad šiuo atveju atsakovei išlieka pareiga grąžinti
ieškovei sumokėtą 80 000 Lt avansą.
Kolegija,
pasisakydama dėl ieškovės reikalavimo priteisti 2 814,00 Lt palūkanų už laikotarpį
nuo 2008 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. vasario 2 d., nurodė, kad prievolės
vykdymo terminas yra nustatytas įvykiu – žemės sklypo detaliojo plano parengimu.
Pagal byloje pateiktus duomenis, šis terminas baigėsi 2009 m. vasario 4 d.,
todėl kolegija netenkino reikalavimo priteisti palūkanas.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė M. Ž., atstovaujama jos įstatyminės atstovės E. Ž., prašo panaikinti Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d.
sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m.
lapkričio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) dėl turtą
perėmusių įpėdinių dalių prievolėje. Apeliacinės instancijos teismas,
priteisdamas iš atsakovių ieškovės naudai avansą, nenustatė jų dalių
prievolėje, t. y. kurią sprendimo dalį turi įvykdyti kiekviena iš
bendraatsakovių, nenurodė, ar jų prievolė solidari, ar subsidiari. Dėl to,
kasatorės nuomone, teismas pažeidė CPK 274 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Kasatorė nurodo, kad įpėdiniai priima CK 5.11 straipsnio 1 dalyje ir 5.13
straipsnyje nustatytą palikimo dalį ir įgyja atitinkamą nuosavybės teisės dalį
į kiekvieną palikimo sudėtyje esantį daiktą, taip pat tam tikrą dalį teisių ir
pareigų, kylančių iš paveldėtos prievolės. Kadangi įpėdinės palikimą priėmė
pagal aprašą, tai pagal CK 6.10 straipsnio 2 dalį ir 5.52 straipsnį neatsiranda
jų solidariosios atsakomybės. Be to, kasatorės nuomone, net ir pripažinus
termino praleidimo priežastis svarbiomis, taip pat ieškinio reikalavimus
pagrįstais, jai tenkančios prievolės dalis turėtų būti mažesnė (3/16 nustačius,
kad prievolė ieškovei yra palikėjo ir jo sutuoktinės bendroji dalinė prievolė,
arba 3/8, jei palikėjo prievolė būtų pripažinta asmenine);
2) dėl ieškinio
senaties termino pradžios. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl
termino kreditoriaus reikalavimui pareikšti pratęsimo, netinkamai taikė CK 5.63
straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio
8 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr.
3K-7-190/2009). CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyta teisė teismui pratęsti
terminą kreditorių reikalavimams pareikšti, tačiau apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai senaties termino skaičiavimo pradžią siejo ne su įstatyme
nustatytu palikimo atsiradimo momentu, o su paveldėjimo liudijimo išdavimu ir
jo pateikimo teismui momentu;
3) dėl palikimo
pagal aprašą priėmimo ypatumų. CK 5.53 straipsnyje nustatyta, kad, sudarant
palikimo aprašą, į jį įtraukiamas ne tik palikėjo turtas, bet ir jo skolinės
pareigos. Palikėjo A. Ž. paveldimo turto apyraše nėra nurodytos jo skolinės
pareigos ieškovei. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė
palikėjo įpėdinių atsakomybės kreditoriams klausimą.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės M. Ž. kasacinį skundą atmesti, o
skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas
šiais argumentais:
1) dėl palikimo
pagal aprašą priėmimo ir turtą perėmusių įpėdinių dalių prievolėje.
Ieškovė nurodo, kad kasatorės nurodyti argumentai, kad palikimą įpėdinės priėmė
pagal aprašą, neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Pirmosios
instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo aplinkybes ir patvirtino faktą, kad
palikimas buvo priimtas ne pagal aprašą, bei nurodė tokios išvados priežastis
ir motyvus. Dėl to kasatorės argumentas dėl kreditorių reikalavimų įpėdiniams
pareiškimo tvarkos ir įpėdinių atsakomybės pagal palikėjo turtines prievoles
ypatumus yra nepagrįstas;
2) dėl ieškinio
senaties termino pradžios. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad
kasatorė sutinka su tuo, jog CK 5.63 straipsnio 4 dalimi suteikiama teismui
diskrecijos teisės pratęsti trijų mėnesių terminą palikėjo kreditorių
reikalavimams pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos
aplinkybes, pagrįstai pripažino ieškovės nurodytas termino praleidimo
aplinkybes svarbiomis ir konstatavo, kad terminas praleistas dėl to, kad
ieškovė neturėjo objektyvios galimybės pareikšti reikalavimų palikimą
priėmusiems asmenims per įstatyme nustatytą terminą. Ieškovė mano, kad
apeliacinės instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžią siejo su
įstatyme nustatytu palikimo atsiradimo momentu, o ne su paveldėjimo teisės
liudijimo išdavimu ir jo pateikimu teismui. Ieškovė pažymi, kad kasacinis
teismas sprendžia teisės, bet ne fakto klausimus, ir turi remtis žemesnės
instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.
Kasaciniu skundu
atsakovė E. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. sprendimą ir palikti galioti
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) dėl termino
palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti ir kreditorių reikalavimų pareiškimo
tvarkos. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK
5.63 straipsnio normą, reglamentuojančią kreditorių reikalavimo pateikimo
tvarką. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo siekį užtikrinti
tiek kreditoriaus teisę reikalavimą palikimą priėmusiems įpėdiniams, tiek
įpėdinių teisę žinoti paveldimo turto ir prievolių masę, CK 5.63 straipsnio 1
dalyje nustatyti keturi alternatyvūs kreditoriaus elgesio variantai –
reikalavimą reikšti palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui,
palikimo administratoriui arba pareiškiant ieškinį teisme dėl paveldėto turto.
Taigi, palikėjo kreditorius visų pirma reikalavimą gali pareikšti palikimą
priėmusiems įpėdiniams; jeigu įpėdiniai palikimo nepriėmė – testamento
vykdytojui arba palikimo administratoriui, o nesant jų – reikalavimas
reiškiamas palikimo atsiradimo vietos teismui. Be to, toks reikalavimas turi
būti pareiškiamas per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Apeliacinės
instancijos teismui sprendžiant, kad kreditoriaus reikalavimai, tarp jų ir
ieškinys teismui dėl paveldimo turto, gali būti pareiškiamas tik įpėdiniams
išdavus paveldėjimo teisės liudijimu, nepaisoma CK 5.63 straipsnio 1 dalyje
nustatyto termino, t. y. šioje normoje nustatytas terminas tampa objektyviai neįgyvendinamas.
Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šį terminą
pratęsė, nes ieškovė ilgą laiką neįgyvendino savo teisių CK 5.63 straipsnyje
nustatyta tvarka, be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų pratęsti
terminą reikalavimui įpėdiniams pareikšti. Įpėdinis, priimdamas palikimą, kitus
su paveldimu turtu susijusius sprendimus, turi žinoti ne tik paveldimo turto,
bet ir prievolių masę. Šiuo atveju kasatorei atlygintinai buvo perleista
įpėdinės M. Ž. (palikėjo dukters iš pirmos santuokos) paveldėjimo teisė.
Kasatorė teigia, kad, nežinodama kreditoriaus pretenzijų į paveldimą turtą ir
jo dydį, suklydo dėl paveldėjimo teisių sandorio sudarymo ar bet jau dėl jo
kainos;
2) dėl palikimo
priėmimo pagal aprašą ypatumų ir pagal jį paveldimo turto, teisių ir pareigų
apimties. Kasatorė teigia, kad teismų nustatyta, jog palikėjo turtas
priimtas pagal apyrašą – vienam įpėdiniui (M. Ž.) priėmus palikimą pagal
aprašą, laikoma, kad visi įpėdiniai priėmė palikimą pagal aprašą. Apeliacinės
instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad palikėjo paveldimo turto
apyraše nenurodyta skolinės pareigos ieškovei. Nesant duomenų apie palikėjo
skolinę pareigą, įpėdinių atsakomybės palikėjo kreditoriams klausimas negali
būti sprendžiamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, kasatorės nuomone,
netinkamai taikė CK 5.53 straipsnio nuostatas;
3) dėl
solidariosios pareigos perėjimo įpėdiniams. Kasatorė nurodo, kad palikimą
priėmė trys įpėdiniai pagal CK 5.11 ir 5.13 straipsniuose nustatytas įpėdinių
turto dalis. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinio dalį ir
priteisdamas 80 000 Lt avanso, nepasisakė dėl skolininkių (kasatorės ir
atsakovės M. Ž.) dalių prievolėje. Kasatorės nuomone, solidarioji pareiga po
skolininko mirties turėjo būti padalyta pagal CK 5.11 ir 5.13 straipsniuose
nustatytas įpėdiniams tenkančias paveldimo turto dalis, nes mirusiojo įpėdiniai
nelaikomi solidariaisiais skolininkais ir atsako pagal dalinės prievolės
taisykles (CK 6.5 straipsnis).
Atsiliepime į kasacinį
skundą ieškovė prašo atsakovės E. Ž. kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą
sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas analogiškais
argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į atsakovės M. Ž. kasacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio
skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar)
nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės normas aiškiai apibrėžia
kasacinio teismo kompetencijos ribas – vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis
teismas analizuoja teisės klausimus ir nenustatinėja iš naujo (trečią kartą)
bylos faktų. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami
tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė ir aiškino
materialiosios teisės normas, reglamentuojančias terminą ir tvarką palikėjo
kreditorių reikalavimams pareikšti, palikimo priėmimo būdus, įpėdinių
atsakomybę pagal palikėjo prievoles, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo
santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė proceso
teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos
teisme.
Dėl įpėdinių pareigos
atsakyti už palikėjo prievoles ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos
Palikėjui mirus,
jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, bet įvyksta universalus jo
turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas
jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės
ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui nepaisant to, žinojo jis ar
nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006).
Įpėdinis negali atsisakyti dalies palikimo, priimti dalį palikimo (CK 5.50
straipsnio 1 dalis). Jis priima besąlygiškai visą palikimą, t. y. visas
palikėjo reikalavimo teises bei pareigas. Taigi įpėdiniui kartu su paveldėtu
turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas priklausomai nuo palikimo
priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2
dalis, 5.52 straipsnis). Palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąjį poveikį,
nes palikimą priėmusiam įpėdiniui palikėjo teisės ir pareigos pereina ne nuo
palikimo priėmimo, bet nuo jo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnis, 5.9
straipsnio 4 dalis). Tai patvirtina CK 4.47 straipsnis, kuriame, be kitų nuosavybės
teisės įgijimo pagrindų, paveldėjimas nustatytas kaip savarankiškas nuosavybės
teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Kasacinio teismo
praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad paveldint įvyksta universalus
teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos nepasikeitusiu pavidalu, visa apimtimi
ir tuo pačiu momentu, jeigu nėra kokių nors įstatyme nustatytų išimčių.
Palikėjo mirties faktas yra pagrindas teisėms ir pareigoms perimti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. E. Ž. v. V. A. Ž., byla Nr.
3K-3-151/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje
UAB DK ,,ZU Lietuva“ v. D. V., byla Nr. 3K-7-190/2009). Taigi
įpėdiniams, priėmusiems palikimą, pereina pareiga atsakyti už palikėjo
prievoles (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju įpėdiniams
atsirado pareiga atsakyti pagal palikėjo sudarytas preliminariąsias sutartis.
Kasacinio teismo
praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį
kreditorius, pareikšdamas reikalavimus arba reikšdamas teisme ieškinį,
informuoja įpėdinius apie savo reikalavimus. Šie veiksmai bet kuriuo iš
nurodytų būdų turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo
dienos. Nurodytas trijų mėnesių terminas, priklausomai nuo to, kur turi būti
atliekamas teisinę reikšmę turintis veiksmas – teisme ar ne teisme, gali būti
procedūrinis (jeigu reikalavimas žodžiu ar raštu pareiškiamas priėmusiems
palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojams arba palikimo administratoriui)
arba ieškinio senaties (jeigu pareiškiamas ieškinys dėl paveldimo turto). Jeigu
trijų mėnesių terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tai teismas gali jį pratęsti,
jeigu nepraėjo daugiau kaip treji metai nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.63
straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
D. v. D. Ž., E. S., bylos Nr. 3K-3-347/2006).
Svarbios
priežastys yra pagrindas ieškinio senaties terminui atnaujinti. Jeigu ginčo
šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131
straipsnio 2 dalis), kreditorius turi nurodyti teismui svarbias termino
praleidimo priežastis, jam tenka priežasčių fakto ir svarbos įrodinėjimo
pareiga (CPK 178 straipsnis).
Ta aplinkybė,
kad yra pareikštas prašymas atnaujinti procedūrinį terminą CPK XXXVIII skyriaus
nustatyta tvarka, nėra kliūtis pareikšti ieškinį teisme dėl paveldimo turto.
Jeigu teisme CK 5.63 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškinys dėl paveldimo turto
pareikštas daugiau kaip trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos, tai nėra
kliūtis kreiptis į teismą su pareiškimu CPK XXXVIII skyriaus tvarka dėl
procedūrinio termino atnaujinimo.
Kasacinio teismo
praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimų pareiškimas ar ieškinio
pareiškimas CK 5.63 straipsnio 1 dalies tvarka yra informavimo veiksmas. Jo
teisinė reikšmė svarbi CK 5.63 straipsnio 4 dalies taikymui. Kai reikalavimai
arba ieškinys pavėluojamas pareikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo
dienos, tai šis terminas dėl svarbių priežasčių teismo gali būti atnaujinamas,
jeigu CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytų veiksmų buvo imtasi ne vėliau kaip
per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. kreditorius, praėjus
trims mėnesiams, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo
dienos, turi atlikti nors vieną iš šių veiksmų: 1) pareikšti reikalavimą
įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui; 2) pareikšti
teisme ieškinį. Nustatytas trejų metų terminas yra naikinamasis,
jo teismas negali atnaujinti. Aplinkybę, kad naikinamasis trejų metų terminas
nepraleistas, kreditorius turi pagrįsti įrodymais (CPK 276 straipsnio 1 dalis,
178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
D. v. D. Ž., E. S., bylos Nr. 3K-3-347/2006; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009
m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK
„PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr.
3K-7-190/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje R.V. v. M. K. T., bylos Nr. 3K-3-482/2010). CK nenustatyta, kokios priežastys laikytinos svarbiomis. Tai
kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias
aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK
1.5 straipsnio 3, 4 dalys).
Dėl įstatymu
nustatyto termino kreditorių reikalavimams patenkinti atnaujinimo ir proceso
normų pažeidimo
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 5.63
straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas dėl įstatyme nustatyto termino ir kreditorių
reikalavimų pareiškimo tvarkos. Kasacinis teismas neturi galimybės pasisakyti
dėl CK 5.63 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo, nes skundžiamo teismo
sprendimo motyvuojamojoje dalyje nieko nenurodyta dėl šių teisės normų taikymo,
nepasisakyta dėl termino kreditorių reikalavimams pareikšti, todėl nėra aišku,
ar šiuo atveju nurodytas trijų mėnesių terminas laikytinas procedūriniu ar
ieškinio senaties, nuo kada šioje byloje turi būti skaičiuojamas trijų mėnesių
terminas, o jei terminas atnaujintas, tai kokios priežastys terminui atnaujinti
laikytinos svarbiomis, kokiais įrodymais kreditorius tai pagrindžia. Iš esmės apeliacinės
instancijos teismo sprendime analizuojama tik preliminarioji žemės sklypo
pirkimo-pardavimo sutartis, jos sąlygos (CK 6.165 straipsnis), šios sutarties
neįvykdymo aplinkybės, pasisakoma dėl atsakovės pareikšto priešieškinio
pagrįstumo, tačiau neanalizuojama ir nepasisakoma dėl termino kreditorių
reikalavimams pareikšti taikymo ir jo tvarkos. Iš apeliacinės instancijos
teismo motyvų neaišku, ar terminas yra pratęsiamas, juose nenurodoma teisės
normų, nors būtent kasatorių apeliaciniame skunde ir buvo keliami fakto ir
teisės klausimai dėl CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymo ir aiškinimo; tenkindamas
dalį ieškinio reikalavimo dėl kreditoriaus reikalavimo priteisimo, teismas
nesiremia materialiosios teisės norma, todėl nepagrindžiama, dėl ko kasatorėms
taikoma solidarioji atsakomybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent šie teisės
taikymo ir aiškinimo klausimai dabar keliami kasatorių kasaciniuose skunduose.
Apeliacinės
instancijos teismas iš esmės analizavo ir pasisakė tik dėl kasatorės E.
Ž. priešieškinio reikalavimo (įpareigojimo sudaryti žemės pirkimo-pardavimo
sutartį) faktinio ir teisinio pagrindo. Dėl ieškovės, kaip kreditorės,
reikalavimo palikėjo įpėdiniams teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos
tik faktinės aplinkybės, kad palikėjas A. Ž. mirė ir palikimas atsirado 2007 m.
spalio 4 d.; dalį mirusiojo turto pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. paveldėjimo
teisės pagal testamentą liudijimą paveldėjo jo sutuoktinė kasatorė E. Ž.; kitą mirusiojo
turto dalį pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą
liudijimą paveldėjo jo sutuoktinė E. Ž. ir jo nepilnametė duktė M. Ž.; taip pat
kitos aplinkybės, susijusios su palikimo atsiradimu ir jo priėmimu. Tačiau
apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir neįvertino aplinkybių, susijusių
su kreditorių reikalavimų pareiškimu, nepasisakė dėl šių juridinių faktų
reikšmės materialiosios teisės normoms taikyti, ginčo šalių teisiniams
santykiams nustatyti, kitiems teisiniams argumentams, kurie nulėmė teismo
išvadas dėl solidariosios atsakomybės taikymo. Teisėjų kolegija neturi
galimybės pasisakyti dėl kasaciniame skunde nurodytų CK 5.63 straipsnio normų
taikymo, nes šios teisės normos aiškinimui ir taikymui nėra nustatytų būtinų
faktinių aplinkybių, o kasacinis teismas yra saistomas žemesnės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo
apeliacinį skundą nesilaikydamas jo ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis); apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalis dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo
neatitinka jo turiniui keliamų vieningumo (vientisumo) reikalavimų (CPK 331
straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vienas iš
svarbiausių teismo sprendimo bruožų yra teismo procesinio sprendimo vieningumas
(vientisumas). Konstitucinės jurisprudencijos nuostatos, aiškinant teismo
sprendimų struktūrai keliamus reikalavimus, suponuoja išvadą, kad baigiamasis
teismo aktas (galutinis teismo sprendimas CPK aspektu) yra vientisas teisės
aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė CPK aspektu) dalis yra grindžiama
motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais ir išvadomis (Konstitucinio
Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs,
kad baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas ir kad iš Konstitucijos
kylantis vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, jog tokio akto rezoliucinę
dalį visada, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis
verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. M.. v. Ž. M., bylos Nr. 3K-3-470/2010). Taigi,
teisėjų kolegija, nustačiusi materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų,
turinčių įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui, kurie negali būti
pašalinti kasaciniame procese, naikina apeliacinės instancijos teismo
sprendimo dalį dėl įstatyme nustatyto termino kreditorių reikalavimams
pareikšti atnaujinimo ir kreditoriaus reikalavimo tenkinimo ir šią bylos dalį
perduoda iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359
straipsnio1 dalies 5 punktas, 4 dalis).
Teisėjų kolegija
pasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliamas materialiosios
teisės normų pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto ir nepagrįsto teismo
sprendimo dalies dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo ir kreditorinio
reikalavimo priteisimo priėmimui, klausimas.
Dėl palikimo
priėmimo ir kreditorių reikalavimų apimties
Kasaciniuose
skunduose nurodoma, kad kasatorės palikimą priėmė pagal apyrašą (CK 5.53
straipsnio1 dalis), ir teigiama, jog šią aplinkybę nustatė bylą nagrinėję
teismai. Toks kasatorių teiginys nėra tikslus. Nors iš kasatorių procesinių
dokumentų ir kasatorės E. Ž. paaiškinimų byloje matyti, kad palikimo priėmimo
būdo klausimas buvo faktinis ginčo nagrinėjimo dalykas, tačiau apeliacinės
instancijos teismas, nors ir tenkino ieškinį, tačiau nepasisakė, kokiu būdu
buvo priimtas palikėjo A.Ž. palikimas, nesprendė dėl materialiosios teisės
normų, reglamentuojančių priėmimo būdą, įtakos palikėjo įpėdinių atsakomybei ir
nevertino bylos duomenų dėl palikimo priėmimo pagal apyrašą.
Įpėdinis priima
visą palikimą besąlygiškai, t. y. ir visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas.
Pažymėtina, kad įpėdiniui (įpėdiniams) kartu su paveldėtu turtu pereina ir
pareiga atsakyti už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo
visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52
straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis). Palikimo apyrašas sudaromas tiek palikėjo
kreditorių, tiek įpėdinių interesais; jį sudarius, nustatoma palikimo sudėtis.
Palikimo apyrašas riboja įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas tik tikrąja paveldėto
turto verte (CK 5.53 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai įpėdinių yra keletas,
kiekvienas iš jų palikimą priima individualiai, tačiau, jei bent vienas iš
įpėdinių palikimą priima pagal aprašą, tai visi kiti įpėdiniai, nesvarbu, kokiu
būdu priėmė palikimą, laikytini priėmusiais palikimą pagal apyrašą ir už
palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis). Tai
lemia ir ta aplinkybė, kad įpėdinis, priėmęs palikimą tuo atveju, kai yra keli
įpėdiniai, tampa dalinės nuosavybės bendraturčiu, t. y. įgyja nuosavybės teisės
dalį į kiekvieną palikimo sudėtyje esantį daiktą, atitinkamą dalį teisių ir
pareigų, atsiradusių iš palikėjo prievolinių teisinių santykių. Tik antstolio
sudarytas aprašas, atitinkantis CK 3.53 straipsnio 2-9 dalies nustatytus
reikalavimus, gali apriboti paveldėtu turtu palikėjo atsakomybę už palikėjo
skolas, tačiau įstatyme išvardyti atvejai, kai, nustačius, jog sudarytas
neteisingas apyrašas, įpėdinis (įpėdiniai) gali atsakyti visu savo turtu (CK
5.54 straipsnis).
Iš byloje esančių
duomenų matyti, kad, vykdant Klaipėdos rajono teismo 2007 m. gruodžio 14 d.
nutartį, kuri buvo priimta pagal mirusiojo A. Ž. dukters iš pirmos santuokos M.
Ž. prašymą, buvo sudarytas A. Ž. paveldimo turto apyrašas, kuriame ji nurodė
palikėjo įpėdinius – žmoną kasatorę E. Ž. ir jų nepilnametę dukterį M. Ž.; dalis
tėvo turto paskirstyta pagal testamentą; yra likusi testamentu nepaskirta turto
dalis ir pagal šį prašymą antstolis sudarė paveldėto turto apyrašą bei pateikė jį
teismui; apyraše M. Ž. nenurodė palikėjo kreditorių reikalavimų ir skolinių
pareigų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos
teismas neįvertino ir neapsvarstė bylos duomenų, jog M. Ž. palikimą priėmė pagal
antstolio sudarytą turto apyrašą ir dėl to likusieji mirusiojo A. Ž. įpėdiniai
palikimą priėmė pagal apyrašą, tokiu atveju įpėdiniai už palikėjo skolas atsako
tik paveldėtu turtu. Nors toks klausimas ne kartą buvo keltas ginčo nagrinėjimo
metu, teismas jo nesvarstė ir neįvertino esminės reikšmės nustatant įpėdinių
atsakomybę už palikėjo skolas.
Teisėjų kolegija
nesutinka su kasatorės E. Ž. kasacinio skundo argumentais dėl įpėdinių
atsakomybės pagal palikėjo skolas negalimumo, t. y. laikant, kad palikimas buvo
priimtas pagal apyrašą, kasatorėms neatsirado pareigos atlyginti kreditoriams
palikėjo skolų, nes apyraše nenurodyti palikėjo kreditoriai ir skolinės
pareigos, kasatorė nedalyvavo sudarant apyrašą ir nebuvo su juo supažindinta.
Vien kasatorės nurodyti sudaryto palikimo priėmimo pagal apyrašą trūkumai
neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad tuo atveju, kai palikimas
priimamas pagal aprašą – nenurodžius palikėjo kreditorių reikalavimų ir
skolinių pareigų – neatsiranda įpėdiniams pareigos atlyginti palikėjo skolas,
nes įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. ir visas palikėjo
reikalavimo teises bei pareigas. Taigi įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu
pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo
priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis,
5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis).
Dėl įpėdinių
atsakomybės pagal palikėjo prievoles
Kasatorių
teigimu, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas dalį ieškinio, nustatė ne
visus skolininkus pagal palikėjo prievoles, nenustatė jų dalių prievolėje, t.
y. kurią sprendimo dalį turi įvykdyti kiekviena iš bendraatsakovių, nenurodė,
ar jų prievolė solidari, ar subsidiari, todėl pažeidė proceso teisės normas
(CPK 274 straipsnio 2 dalis) bei materialiosios teisės normas,
reglamentuojančias įpėdinių dalių prievolėje nustatymą (CK 5.52, 6.10
straipsniai).
Teisėjų kolegija
nesutinka su šiais kasacinių skundų argumentais, kad turėjo būti sprendžiamas
ir duktės iš pirmos santuokos atsakomybės klausimas. Sprendžiant byloje dėl
įpėdinių atsakomybės už palikėjo prievoles sąlygų ir apimties, turi būti
atsižvelgiama į tai, kad 2008 m. rugpjūčio 12 d. sudaryta paveldėjimo teisių
pirkimo-pardavimo sutartimi M. Ž. pardavė paveldėjimo teises į turtą ir
turtines teises, likusias jai po jos tėvo mirties, mirusiojo sutuoktinei E.
Ž. kartu su visais parduodamų paveldėjimo teisių pirkėjai atsiradusiais
atsakomybės už palikėjo skolas teisiniais padariniais (CK 5.52 straipsnis);
kasatorė E. Ž. už parduodamas paveldėjimo teises jai sumokėjo 200 000 Lt,
taigi, šia sutartimi buvo perleistas ne konkretus turtas, o teisės į paveldimą
turtą su visais iš šio sandorio atsiradusiais padariniais. Laikytina, kad,
įvykdžius sutartį, įvyko materialinių subjektinių teisių perėmimas – M. Ž.
savo prievolę kreditoriams perleido kitiems įpėdiniams ir neturi pareigos
atsakyti už palikėjo skolas. Dėl to negali būti pripažinta, kad solidarioji
pareiga turėjo būti padalijama visiems mirusiojo įpėdiniams, t. y. kad turėjo
būti nustatyta M. Ž. tenkanti skolos dalis.
Nepagrįstais
laikytini ir kasatorės E. Ž. teiginiai apie tai, kad ji nebūtų sudariusi
minėtos paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties, jei jai būtų žinoma
apie palikėjo kreditorius. Toks teiginys prieštarauja byloje esantiems
duomenims, kad ji šia sutartimi prisiėmė visą atsakomybę už palikėjo skolas,
nes paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodoma, kad paveldimą turtą
sudaro ir ½ dalis 0,50 ha žemės sklypo, dėl kurio su ieškove sudaryta
preliminarioji sutartis, tai paneigia ir kiti byloje esantys įrodymai ir
kasatorės veiksmai po palikėjo mirties siūlant ieškovei sudaryti žemės
pirkimo-pardavimo sutartį. Šie bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad
kasatorei buvo žinoma apie palikėjo sudarytas žemės sklypų pirkimo-pardavimo
preliminariąsias sutartis ir šių sutarčių sąlygas. Dėl to šioje byloje teismai
pagrįstai ir teisėtai laikydami, kad M. Ž. jau nėra ginčijamo paveldėjimo
teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, dalyvė ir neturi pareigos atsakyti,
nesprendė klausimo įtraukti ją į bylą CPK 45 straipsnyje nustatyta tvarka.
Kasatorės nurodo,
kad teismas, taikydamas dėl jų solidariąją atsakomybę, netinkamai aiškino ir
taikė CK 6.10 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog solidarioji pareiga po
skolininko mirties padalijama jo įpėdiniams pagal CK V knygoje nustatytas
taisykles, nes įstatyme nustatomos paveldimo turto dalys, todėl mirusiojo
įpėdiniai nėra laikomi solidariaisiais skolininkais ir atsako pagal dalinės
prievolės taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos
teismui priteisus iš atsakovių palikėjo skolą ir nenurodžius įstatymo normos,
kuria teismas vadovavosi priimdamas tokį sprendimą, bei neįvardijus, ar
palikėjai yra solidarieji skolininkai, ar atsako pagal dalinės prievolės
taisykles, buvo pažeista CPK 274 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teismas,
priimdamas sprendimą prieš kelis atsakovus, turi nurodyti, kurią sprendimo dalį
turi įvykdyti kiekvienas iš atsakovų, arba kad atsakovų prievolė yra solidari
arba subsidiari. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tokių apeliacinės
instancijos teismo nurodytų argumentų sprendimas negali būti laikomas teisėtu
ir pagrįstu, nes jis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos,
jog teismas sprendime turi nurodyti įstatymus ir kitus teisės aktus bei
argumentus, kuriais vadovavosi padarydamas išvadas.
Minėta, kad teismas,
iš naujo apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą ir nustatęs bylai reikšmingas
aplinkybes bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, turi išspręsti ir įpėdinių
atsakomybės klausimus, nes įpėdiniui (įpėdiniams) kartu su paveldėtu turtu
pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas priklausomai nuo palikimo
priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2
dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipnsio1dalis). Teisėjų kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad CK 5.52 straipsnyje nustatyta, jog priėmus palikimą paduodant
prašymą notarui, jei yra keli įpėdiniai, visi įpėdiniai už palikėjo skolas
atsako solidariai, o CK 5.53 straipsnyje, kuriame nustatytas palikimo priėmimas
pagal aprašą, nenumatyta, kaip įpėdiniai atsako už palikėjo skolas – solidariai
ar subsidariai, tik apibrėžiamos atsakomybės paveldėtu turtu ribos. Teismui taikant
šias normas, turi būti atsižvelgiama ir į CK 6.10 straipsnio nuostatas. Būtent
šioje normoje nustatyta, kad pasyvusis solidarumas nepaveldimas, nes
solidarioji pareiga, jei įstatyme ar sutartyje nenumatyta kitaip, po skolininko
mirties padalijama (CK 6.10 straipsnio 1dalis), todėl įpėdiniai nelaikomi
solidariaisiais skolininkais ir atsako pagal dalinės prievolės taisykles (CK
6.5straipnis), išskyrus CK 5.52 straipsnio nustatytais atvejais, kai įpėdinis priima
palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui ir kai
prievolės dalykas yra nedalus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo atveju
prievolės dalykas yra pinigai, t. y. prievolės dalykas yra dalus, taigi,
nagrinėju atveju turi būti nustatoma įpėdinių atsakomybės dalys.
Dėl
priešieškinio reikalavimų
Kasatorė E. Ž. šioje
byloje pateikė priešieškinį, prašydama patvirtinti sutarties sudarymą, t. y.
kad 2007 m. gegužės 21 d. A. Ž. pardavė 0,0969 ha žemės sklypą Nr. 1, atidalytą
iš 0,50 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Kasatorė nurodė, kad 2007 m.
gegužės 21 d. šalys buvo sudariusios ne preliminariąją, o būsimo daikto
(suformuoto ir patvirtinto detaliuoju žemės sklypo planu) pirkimo-pardavimo
sutartį. Teismai, atmesdami priešieškinį, nurodė, kad preliminarioji sutartis
nebuvo įgyvendinta dėl to, jog šalys nepasiekė susitarimo dėl visų reikšmingų
pagrindinės sutarties sudarymo ir vykdymo sąlygų, nes dėl jų nebuvo susitarta
nurodomoje sutartyje, t. y. kasatorės suformuotas sklypas pagal detaliuosius
planus neatitinka žemės sklypo, kurį ieškovė ketino pirkti (CK 6.163 straipsnio
2 dalis). Kaip jau buvo pasisakyta šioje nutartyje, nurodytos įpėdinių piniginės
prievolės, kylančios iš preliminariosios sutarties vykdymo, įgyvendinimas yra
priklausomas nuo to, ar įstatyme nustatytais terminais ir tvarka ieškovė, kaip
kreditorė, pareiškė kasatorėms reikalavimus, ir tai gali būti nustatyta
išnagrinėjus iš naujo apeliacine tvarka ieškovės ieškinį dėl termino
atnaujinimo ir kreditorių reikalavimų priteisimo. Tuo tarpu teismo sprendimo
dalis dėl priešieškinio turi būti paliekama galioti, nes šioje byloje priešieškinio
reikalavimų tenkinimas nėra susijęs su ieškinio reikalavimų tenkinimu ar
netenkinimu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, nenustatė
viešojo intereso pažeidimo, leidžiančio išeiti už kasacinio skundo ribų (CPK
353 straipsnio 2 dalis). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismai išnagrinėjo
bylos dalį dėl preliminariosios sutarties patvirtinimo laikydamiesi kasacinio
teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m.
lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos
Nr. 3K-P-382/2006).
Vadovaudamasi
tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.52 straipsnio, 5.53 straipsnio 1
dalies, 5.63 straipsnio normas, pažeidė CPK 274 straipsnio 2 dalies, 320
straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies normas, ir tai turėjo įtakos neteisėto ir
nepagrįsto teismo sprendimo dalies dėl termino atnaujinimo ir kreditorių
reikalavimų priteisimo priėmimui, todėl apeliacinės instancijos teismo
sprendimo dalis, kuria tenkinta dalis ieškovės ieškinio ir jos naudai priteista
iš kasatorių E. Ž. ir M. Ž. 80 000 Lt sumokėto avanso ir 5 procentų dydžio
metinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos, panaikina ir šias dalis perduoda
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas);
kitą sprendimo dėl priešieškinio reikalavimų atmetimo paliekama nepakeista (CPK
359 straipsnio 1 dalies 1punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2011 m. kovo 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 82,80 Lt tokių išlaidų. Teisėjų
kolegijai nusprendus tenkinti dalį kasacinio skundo ir grąžinus dalį bylos apeliacinės
instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti
bylą apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų
paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010m. spalio 7 d. sprendimo
dalį dėl dalies ieškinio patenkinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
Klaipėdos apygardos teismui; kitą sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis,
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Janina Januškienė
Česlovas
Jokūbauskas
Egidijus
Laužikas