Administracinė byla Nr. I-1847-815/2016

                   Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06956-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas A. K. 2013 m. lapkričio 18 d. pateikė teismui 2013 m. lapkričio 15 d. skundą, kuriame prašo (b. l. 1–4):  panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 9-6025(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“; priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.

2. Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą pripažįsta, kad taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusias įstatymų nuostatas pareiškėjui nesumokėtas visas priklausęs darbo užmokestis, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro (duomenys neskelbtini) Lt, prašo taikyti 3 m. ieškinio senatį, taip pat atidėti teismo sprendimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui vykdymą, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų (b. l. 9–10).

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį (apskaičiavimo lentelės, b. l. 12-16). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.

Remiantis tais pačiais argumentais, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl Vilniaus pataisos namų 2013 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 9-6025(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ panaikinimo.

           Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                    Ernestas Spruogis