Administracinė byla Nr. eP-89-520/2022

Teisminio proceso 3-61-3-01337-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019 pagal pareiškėjo D. Z. ir atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas D. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2018 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. K-52); 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą ((duomenys neskelbtini) pareigas); 3) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjui 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 4-01-1353 „Dėl informacijos apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir STT raštas) susisiekimo ministrui pateikė informaciją dėl pareiškėjo veiksmų. Direkcijos direktoriaus 2017 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-78 buvo sudaryta komisija (toliau – ir Komisija Nr. 1) dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo. Tą pačią dieną įvyko Komisijos Nr. 1 posėdis ir buvo surašyta išvada Nr. 6-157 „Dėl (duomenys neskelbtini) D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada Nr. 6-157), kurioje konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, pasiūlyta jam skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Direkcijos direktorius priėmė 2017 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. K-63 „Dėl D. Z. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. K-63), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Šį Įsakymą Nr. K-63 pareiškėjas apskundė įstatymų nustatyta tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Įsakymą Nr. K-63, grąžino pareiškėją į (duomenys neskelbtini) pareigas, priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Direkcijos laikinai pareigas einančio direktoriaus 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. K-28 pareiškėjas buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini) pareigas. Tą pačią dieną buvo priimtas įsakymas Nr. V-45 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl atnaujinimo), kuriuo nurodyta atnaujinti tyrimą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo, ir sudaryta Komisija tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija Nr. 2). Tos pačios dienos įsakymu Nr. K-29 pareiškėjas tarnybinio tyrimo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 26 d. buvo nušalintas nuo einamų pareigų. Tą pačią dieną vykusiame Komisijos Nr. 2 posėdyje nutarta pridėti medžiagą, kuri buvo surinkta Komisijos Nr. 1, pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų deklaraciją ir Direkcijos pastato apsaugos sistemos išrašus, pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų, visi įsakymai ir paprašyta pateikti paaiškinimą dėl nurodyto galimo tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. Komisijai Nr. 2 pateikė prašymą pateikti informaciją, kuri jam reikalinga paaiškinimams pateikti, įvertinti įsakymo, kuriuo pareiškėjas nušalintas nuo pareigų pagrįstumą, ir pratęsti terminą paaiškinimams pateikti. Komisija Nr. 2 2018 m. kovo 1 d. posėdyje išaiškino pareiškėjui, kad tarnybinio patikrinimo ribos yra pranešime nurodytos aplinkybės, nepratęsė termino paaiškinimams pateikti, nurodė, kad negavus pareiškėjo paaiškinimų, jais bus laikomas pareiškėjo 2018 m. vasario 28 d. prašymas. Komisija Nr. 2 2018 m. kovo 12 d. posėdyje nusprendė prie medžiagos pridėti STT 2017 m. birželio 6 d. pateiktus kriminalinės žvalgybos protokolus. Komisija Nr. 2 2018 m. kovo 20 d. pateikė išvadą Nr. 1-2199 „Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (duomenys neskelbtini)  D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada Nr. 1-2199), kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas Nr. K-52, kuriuo pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos ((duomenys neskelbtini) pareigas).

3.       Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas Nr. K-52 prieštarauja įsiteisėjusiam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymui, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymui (toliau – ir ABTĮ) ir kitiems teisės aktams bei neatitinka suformuotos administracinių teismų praktikos, o tarnybinis patikrinimas atliktas pažeidžiant esminius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 1029 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Įsakymo dėl atnaujinimo pagrindas įvardijamas STT raštas – tas pats, kuris buvo pagrindas ir ankstesnio patikrinimo bei Įsakymo Nr. K-63, kuris panaikintas įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikindamas pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą, nenurodė Direkcijai įpareigojimo iš naujo atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų. Direkcija pradėjo ne naują tarnybinį patikrinimą, remdamasi kitomis aplinkybėmis ar kitais pagrindais, tačiau atnaujino tą patį tyrimą, vykdytą dar 2017 m. kovo 6 d., kurį teismas pripažino neobjektyviu, neišsamiu ir dėl to neteisėtu. Tokio tarnybinio nusižengimo atnaujinimo pagrindo jokie teisės aktai nenustato, todėl tokiais savo veiksmais Direkcija pažeidė teisės aktų reikalavimus, viršijo savo įgaliojimus bei netinkamai vykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą.

4.       Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu panaikinus Įsakymą Nr. K-63, neteko galios ir Išvada Nr. 6-157, kadangi ji yra sudedamoji Įsakymo Nr. K-63 dalis. Vis dėlto Komisija Nr. 2, tęsdama neteisėtai pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, Išvadą Nr. 6-157 ir Komisijos Nr. 1 tirtą medžiagą pridėjo prie tarnybinio patikrinimo medžiagos ir ja rėmėsi, priimdama naują Išvadą Nr. 1-2199 ir jos pagrindu Įsakymą Nr. K-52. Direkcija, skirdama pareiškėjui tarnybinę nuobaudą už tą patį teisės pažeidimą antrą kartą (dėl tų pačių faktinių aplinkybių, t. y. tuo pačiu pagrindu), pažeidė non bis idem (negalima du kartus bausti už tą patį pažeidimą) principą.

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad yra praleisti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tarnybinio patikrinimo pradėjimo terminai, nes tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją, turėjo būti pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo, o STT raštas buvo gautas 2017 m. kovo 6 d.

6.       Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Išvadoje Nr. 1-2199 nepagrįstai remiamasi 3 metų naikinamuoju terminu.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad Komisija Nr. 2, pareiškėjui pateiktame pranešime ir posėdyje aiškiai apibrėžusi tyrimo ribas, Išvadoje Nr. 1-2199 jas peržengė ir tyrė bei nustatė aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui įtarimai nebuvo pareikšti. Pareiškėjas apie Išvadoje Nr. 1-2199 nurodytas aplinkybes, susijusias su neva netinkamu pareigų vykdymu organizuojant Direkcijos viešuosius pirkimus, nebuvo informuotas, t. y. nebuvo supažindintas su 2018 m. kovo 20 d. Komisijos Nr. 2 išvada Nr. 1-2171 „Dėl eismo informacijos centro pastato statybos darbų neįvykusio viešojo pirkimo priežasčių“ (toliau – ir Išvada Nr. 1-2171).

8.       Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija Nr. 2 Išvadoje Nr. 1-2199 nepagrįstai pareiškėjui inkriminavo pažeidimą dėl privačių ryšių su R. K. (toliau – ir R. K.) nedeklaravimo. Komisija Nr. 2 nevertino pareiškėjo paaiškinimų dėl šio tariamo pažeidimo. Tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad Komisija Nr. 2 ar Direkcija būtų kreipusios į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (toliau – ir VTEK). Todėl aplinkybės dėl viešųjų ir privačių interesų nedeklaravimo nustatytos ne tik nepagrįstai, bet ir pažeidžiant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas. R. K. ir kiti Išvadoje Nr. 1-2199 minimi susiję asmenys negalėjo turėti įtakos pareiškėjo priimamiems sprendimams, nes pareiškėjas sprendimų jų naudai nepriimdavo.

9.       Pareiškėjas akcentavo, kad Išvados Nr. 1-2199 motyvai paremti prielaidomis ir spėjimais, aplinkybė dėl pareiškėjo neva gauto atlygio nėra pagrįsta faktiniais duomenimis. Komisijai Nr. 2 nesuteikta kompetencija spręsti, ar asmuo padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, todėl Išvados Nr. 1-2199 teiginiai, jog neva pareiškėjas kartu su R. K. atliko veiksmus, būdingus nusikalstamo pasaulio atstovams, darantiems nusikalstamas veikas, yra nepagrįstas. Nėra jokių įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, kurie turėtų res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią šioje byloje dėl R. K., jis nėra pripažintas kaltu, o dėl pareiškėjo baudžiamasis procesas nebuvo niekada nepradėtas.

10.       Pareiškėjas nurodė, kad jo tariamai padaryti pažeidimai motyvuojami išimtinai STT raštu, kuriame nurodoma, jog STT disponuoja informacija apie pareiškėjo galimai padarytas ir daromas neteisėtas korupcinio pobūdžio veikas, turinčias tarnybinio nusižengimo požymių. STT rašte nurodomos tik prielaidos, o prie STT rašto jokie įrodymai, patvirtinantys išdėstytas aplinkybes, nepridėti. Kriminalinės žvalgybos informacija negalėjo būti panaudota tiriant pareiškėjo tarnybinius nusižengimus, kadangi STT rašte nurodoma apie korupcinio pobūdžio neteisėtas veikas, bet ne apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

11.       Pareiškėjas, grįsdamas skundo reikalavimą priteisti dėl aptartų Direkcijos veiksmų sukeltą pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nurodė, kad patyrė neigiamus išgyvenimus, nesaugumo, nestabilumo ir teisinio netikrumo jausmą, buvo visiškai sugadinta jo reputacija, atimta ir nesugrąžinta galimybė grįžti į pareigas.

12.       Atsakovas Direkcija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

13.       Direkcija nesutiko, kad atnaujinus tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo pažeistas non bis in idem principas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netyrė ir nenuginčijo tarnybinio patikrinimo metu nustatytų neteisėtų pareiškėjo veiksmų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė procedūrinius trūkumus, tačiau byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog pareiškėjas nebuvo padaręs pažeidimo. Priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog administracinės bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjo veiksmai buvo pradėti tikrinti pagrįstai. Konstatavus, kad tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, tačiau jį atliekant padaryta procedūrinių pažeidimų, Direkcija turėjo pareigą ištaisyti nustatytus pažeidimus ir tyrimą užbaigti teisės aktų nustatyta tvarka. Direkcija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytais tyrimo pažeidimais, juos ištaisė, atnaujindama tyrimą. Kitoks situacijos aiškinimas, kuriuo remiasi pareiškėjas, užkirstų kelią pasiekti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje įtvirtintą tikslą.

14.       Direkcija pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo teisinis pagrindas – ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimas, o pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo padarymo faktas. Pareiškėjas skundo argumentais siekia nepagrįstai išplėsti teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, ginčą nagrinėjančios konkretaus ginčo ribose, kompetenciją ir paneigti Direkcijos, kaip valstybės institucijos, pareigas, kylančias iš Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, įpareigojančių instituciją tirti tarnybinius nusižengimus ir nustatančių jos įgaliojimus bei diskreciją. Ne teismas sprendžia dėl tarnybinio pažeidimo vados, o pareigūnas, pagal įstatymus turintis įgaliojimus organizuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. vasario 14 d. sprendimu panaikinus Įsakymą Nr. K-63, o Direkcijai nustačius, kad sąlygos pareiškėją patraukti tarnybinėn atsakomybėn nėra išnykusios ir terminai nėra pasibaigę, priimtas pagrįstas sprendimas – atnaujinti tyrimą. Pareiškėjo pozicija, kad Direkcija negalėjo atnaujinti tyrimo, nes to nenustato teisės aktai, yra nepagrįsta.

15.       Direkcija nurodė, kad pareiškėjas padarė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte nustatytus pažeidimus, t. y. piktnaudžiavo tarnyba ir šiurkščiai pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, nes būdamas (duomenys neskelbtini), atsakingu už Direkcijos viešuosius pirkimus, pirkimus organizavo ir (ar) kėsinosi organizuoti ne taip, kad būtų pasiekti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme nustatyti viešųjų pirkimų tikslai bei užtikrintas racionalaus valstybės lėšų imperatyvas, o taip, kad viešuosius pirkimus laimėtų jo artimo draugo R. K. proteguojami subjektai. 

16.       Direkcija paaiškino, kad nesikreipimas į VTEK dėl interesų konflikto konstatavimo nepaneigia pareiškėjo šiurkščių tarnybinių nusižengimų. Jeigu būtų pasikreipta į VTEK, būtų praleisti terminai. VTEK kompetencijai priklausantys pareiškėjui inkriminuoti pažeidimai susiję tik su vieno epizodo dalimi – privačių ryšių su R. K. nedeklaravimu, todėl VTEK išvadų nenurodymas ginčijamoje Išvadoje Nr. 1-2199 nevertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, nes tai neturi įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui bei išvadų dėl tarnybinio nusižengimo nebūtų pakeitę.

17.       Direkcija pažymėjo, kad pareiškėjui inkriminuotų kaltinimų esmė atsispindi Direkcijos pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų, kuris yra pakankamai informatyvus, nepažeidžiantis tarnybinio patikrinimo procedūrų ir pareiškėjo teisių.

18.       Direkcija nurodė, kad pareiškėjui buvo suteiktas terminas pateikti paaiškinimus, tačiau jis tai daryti pats atsisakė. Pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo apsiginti nuo Išvados Nr. 1-2171, nes negalėjo su ja susipažinti iki priimant ginčijamą Išvadą Nr. 1-2199, nepagrįsti. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas turėjo visas galimybes gintis nuo pateikto kaltinimo ir šias galimybes realizavo tiek, kiek pats pageidavo.

19.       Direkcija nesutiko, kad praleido terminą tarnybinei nuobaudai skirti, nes pagal STT tyrimo metu surinktą medžiagą terminas nuobaudai skirti yra 3 metai nuo pažeidimo padarymo.

20.       Direkcija laikėsi pozicijos, kad rėmimasis STT tyrimo metu surinkta medžiaga atitinka Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį ir teismų praktiką. Direkcija tinkamai pagrindė ir motyvavo pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų sudėtis. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 3 punktas įpareigoja nustatyti tik korupcijos požymius.

21.       Direkcija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija kito atleidimo pagrindo – Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punkto pažeidimo.

22.       Direkcija nurodė, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos kilimo fakto, o prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra nepagrįstas ir neracionalus.

II.

23.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo D. Z. skundą patenkino iš dalies, t. y. panaikino Įsakymą Nr. K-52, pripažino pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 str. 6 d.), negrąžino pareiškėjo į (duomenys neskelbtini) pareigas ir priteisė pareiškėjui 13 224,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), pareiškėjui už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną priteisė po 127,65 Eur (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 str. 4 d.), priteisė pareiškėjui 2 667,89 Eur papildomą kompensaciją, o pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmetė.

24.       Teismas nurodė, kad STT Susisiekimo ministerijai pateikė informaciją apie pareiškėjo galimai padarytas ir daromas korupcinio pobūdžio neteisėtas veikas, turinčias tarnybinio nusižengimo požymių; STT raštas 2017 m. kovo 6 d. buvo persiųstas nagrinėti Direkcijai, nurodant atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir spręsti dėl pareiškėjo tinkamumo eiti pareigas; 2017 m. kovo 6 d. įvyko Komisijos Nr. 1 posėdis, per kurį buvo svarstytas STT raštas ir nutarta, kad iš esamų dokumentų bei pateiktos informacijos galima daryti prielaidą, jog pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį ir 29 straipsnio 6 dalies 3 ir 4 punktus. Posėdyje buvo pasiūlyta pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų; Direkcija priėmė Išvadą
Nr. 6-157, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį ir 6 dalies 3 ir 4 punktus, todėl buvo pasiūlyta jam skirti tarnybinę nuobaudą, nustatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte – atleidimą iš pareigų; Direkcijos direktorius priėmė Įsakymą Nr. K-63, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą – piktnaudžiavo tarnyba, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus. Pareiškėjui už šį tarnybinį nusižengimą buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo; pareiškėjas, nesutikęs su Įsakymu Nr. K-63, 2017 m. kovo 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3112-244/2017 pareiškėjo skundą atmetė; pareiškėjas, nesutikęs su šiuo teismo sprendimu, 2017 m. liepos 25 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikino Įsakymą Nr. K-63, grąžino pareiškėją į (duomenys neskelbtini) pareigas ir priteisė jam išmokas; Direkcijos direktorius 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą Nr. K-28, kuriuo grąžino pareiškėją į (duomenys neskelbtini) pareigas nuo 2018 m. vasario 26 d.

25.       Teismas nustatė, kad Direkcijos direktorius 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą Nr. V-45 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo“, kuriuo, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsniu, 34 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktu, Taisyklėmis, susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtintų Direkcijos nuostatų 11.11 ir 20.7 punktais bei atsižvelgdamas į STT rašte pateiktą informaciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą, nurodė atnaujinti tyrimą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo ir sudarė Komisiją Nr. 2 tarnybiniam nusižengimui tirti; Direkcijos direktorius 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. K-24 nušalino pareiškėją nuo einamų pareigų nuo 2018 m. vasario 26 d.; 2018 m. vasario 26 d. įvyko Komisijos Nr. 2 posėdis, kuriame nuspręsta pridėti prie galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo Komisijos Nr. 1 surinktą medžiagą, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų administracinių bylų medžiagą, pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų deklaraciją, Direkcijos pastato apsaugos sistemos išrašus; pareiškėjas 2018 m. vasario 26 d. pranešimu Nr. 1-1518 buvo informuotas apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų bei paprašytas per 5 dienas pateikti paaiškinimą; Komisija Nr. 2 priėmė Išvadą Nr. 1-2199, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, nustatytus Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1, 2, 3, 4 ir 10 punktuose, bei pasiūlė pareiškėją atleisti iš einamų pareigų dviem pagrindais: 1) padarius šiurkščius tarnybinius nusižengimus; 2) iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos ir kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui padarius išvadą, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų; Direkcijos direktorius, remdamasis Išvada Nr. 1-2199, priėmė Įsakymą Nr. K-52, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, t. y. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 11 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 9 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 2.1–2.5, 3.2, 4.1–4.5, 5.1, 6.3, 7.3, 9.1, 9.5, 9.8 punktų nuostatas, todėl paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų; pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 21 d. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų.

26.       Teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 4 dalimi ir Taisyklių 18 punktu, padarė išvadą, jog tiek Valstybės tarnybos įstatymas, tiek Taisyklės nustato tik vieną tarnybinio nusižengimo atnaujinimo pagrindą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Direkcija, vadovaudamasi vien tik bendro pobūdžio teisės aktų nuostatomis, pažeidė principą „leidžiama tai, kas nustatyta įstatyme“, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymų viršenybės principą. Teismas pripažino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimas negali būti laikomas pagrindu tarnybinio nusižengimo tyrimui atnaujinti. Teismas atmetė Direkcijos argumentą, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą Direkcijai kilo pareiga ištaisyti jame konstatuotus procedūrinius pažeidimus ir tyrimą užbaigti teisės aktų nustatyta tvarka.

27.       Teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, juos aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad STT rašte esanti informacija apie galimai pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą buvo gauta atliekant procesinius veiksmus dėl trečiųjų asmenų; joks savarankiškas patikrinimas dėl pareiškėjo nebuvo atliekamas; STT raštas buvo tik kaip vada pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tai nustatęs, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju 3 metų terminas nuo nusižengimo padarymo dienos nuobaudai paskirti negalėjo būti taikomas. Nustatęs, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – skirta tik 2018 m. kovo 21 d., teismas konstatavo, kad 6 mėnesių terminas nuobaudai paskirti praleistas. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl pareiškėjo negalėjo būti atnaujintas, nusprendė, kad Direkcija praleido ir vieno mėnesio terminą nuobaudai skirti.

28.       Teismas, nustatęs, kad yra praleisti terminai tarnybinei nuobaudai skirti, konstatavo, jog Įsakymu Nr. K-52 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – naikintina, pareiškėjo atleidimas pripažintinas neteisėtu.

29.       Teismas, įvertinęs kilusio ginčo pobūdį, padarė išvadą, kad, grąžinus pareiškėją į (duomenys neskelbtini) pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, siekdamas, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės gintinos ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu.

30.       Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo atleidimas iš (duomenys neskelbtini) pareigų pripažintas neteisėtu dėl esminių procedūrinių pažeidimų, t. y. praleisti imperatyvūs terminai tarnybinei nuobaudai skirti, o pareiškėjui inkriminuojami ryšiai su R. K. turi atgarsį visuomenėje ir daro neigiamą įtaką jo dalykinei reputacijai, įvertinęs Direkcijos veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina galimai atsiradusią neturtinę žalą, ir aplinkybę, jog veiksmai, su kuriais pareiškėjas sieja neturtinę žalą, kildinami iš informacijos, kurią pateikė STT, padarė išvadą, jog nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp Direkcijos neteisėtų veiksmų ir galimai atsiradusios neturtinės žalos. Todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

31.       Pareiškėjas D. Z. apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, t. y. panaikinti sprendimo dalį, kuria nuspręsta laikyti, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, negrąžinti pareiškėjo į (duomenys neskelbtini) pareigas, priteisti pareiškėjui 2 667,89 Eur papildomą kompensaciją, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – grąžinti jį (pareiškėją) į (duomenys neskelbtini) pareigas, priteisti jam iš atsakovo 15 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. 

32.       Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė DK 218 straipsnyje reglamentuojamus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus ir tokiu būdu pažeidė materialiosios teisės normas, neteisingai interpretavo pareiškėjo paaiškinimus, duotus teismo posėdyje. Teismo parinktas jo pažeistų teisių gynimo būdas neužtikrino socialinio teisingumo ir neatkūrė pažeistų jo teisių. Pareiškėjui neturi būti perkelta atsakomybė už Direkcijos sąmoningai ir tyčia daromus neteisėtus veiksmus. Jokie pareiškėjo tariami pažeidimai nėra ir nebuvo įrodyti, o jo darbo rezultatai iki iškeltų bylų buvo geri. Direkcija, prašydama negrąžinti darbuotojo į pareigas, nemotyvavo, dėl ko pareiškėjas negali būti grąžintas, ir neįrodė, jog pareiškėjo tolimesnis darbas negalimas.

33.       Pareiškėjas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 2 dalimi, 151 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2017 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-239-261/2017), nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti jam (pareiškėjui) neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nebuvo įvykdytas ir tai pareiškėjui sukėlė neigiamus išgyvenimus, nesaugumo, nestabilumo ir teisinio netikrumo jausmus. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp Direkcijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos nėra priežastinio ryšio. Nauji šioje byloje nagrinėti esminiai procedūriniai Direkcijos padaryti pažeidimai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo neigiamais išgyvenimais, kadangi būtent dėl to, jog Direkcija nevykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo, delsė grąžinti pareiškėją į pareigas ir galiausiai tą pačią dieną grąžinus jį nedelsiant nušalino, tokiu būdu užkertant jam kelią dirbti darbą, į kurį jis buvo grąžintas, būtent ir lėmė pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus ir sudarė nesaugumo jausmą. Priežastinį ryšį įrodo ir vieši Direkcijos atstovų pasisakymai žiniasklaidai.

34.       Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

35.       Direkcija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, pagrįstai tenkino Direkcijos prašymą ir negrąžino pareiškėjo į buvusias pareigas. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis neva gali toliau dirbti Direkcijoje, nėra jokių konfliktų su niekuo kitu, išskyrus laikinai pareigas einantį Direkcijos vadovą, pareiškėjas tariamai negali rasti kito darbo ir kt., nereikšmingi, paremti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Pareiškėjas yra praradęs pasitikėjimą juo, kaip aukštas pareigas užimančiu valstybės tarnautoju, dėl ko darbo santykių tęstinumas su juo yra neįmanomas.

36.       Direkcija nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Direkcijos atliktas tyrimas yra neteisėtas, nes tariamai neteisėtai buvo gauta tyrimo medžiaga.

37.       Direkcija pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, neįrodė, kad informaciją apie pareiškėjo padarytus pažeidimus „nutekino“ Direkcija, o už tai, ką kalba susisiekimo ministras, Direkcija neatsako. Pareiškėjas neįrodė sąlygų Direkcijos atsakomybei kilti.

38.       Atsakovas Direkcija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Įsakymas Nr. K-52 ir pripažintas pareiškėjo atleidimas iš darbo neteisėtu bei taikytos su tuo susijusios teisinės pasekmės, o kitą dalį palikti nepakeistą.

39.       Direkcija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Direkcija neturėjo teisės atnaujinti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus Įsakymą Nr. K-63 dėl procedūrinių pažeidimų, Direkcija ir pareiškėjas buvo sugrąžinti į administracinės procedūros pradžią, dėl ko Direkcija turėjo pareigą, nesuėjus naikinamajam terminui, ištaisyti tyrimo metu padarytas klaidas ir tyrimą atlikti laikantis tarnybinio pažeidimo tyrimo reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neįpareigojus Direkcijos atlikti naują tyrimą, Direkcija to daryti negalėjo, taip nepagrįstai susiaurindamas Direkcijos kompetenciją ir neteisingai interpretuodamas teismo įgaliojimų ribas.

40.       Direkcija, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3247-575/2018), nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl neva praleistų terminų taikyti drausminę atsakomybę. Kompetentingos institucijos atliekamas patikrinimas nepakeičia tarnybinio patikrinimo procedūrų, o tai reiškia, kad kompetentinga institucija neprivalo nustatyti visų būtinųjų tarnybinio nusižengimo požymių. Pagal bendrą terminų skaičiavimo taisyklę, atlikus veiksmą, kuriam nustatomas terminas, terminas sustoja, o tokį veiksmą pripažinus neteisėtu, terminas skaičiuojamas toliau. Pareiškėjui nuobauda buvo paskirta per 20 darbo dienų, t. y. pirmą kartą – tą pačią dieną, o antrą kartą – per likusias dienas. Todėl vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas.

41.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

42.       Pareiškėjas nurodė, kad Direkcijos teiginys, jog neva pirmosios instancijos teismas paneigė Direkcijos kompetenciją tarnybinių nusižengimų tyrimo srityje, yra klaidinantis, nes byloje nėra ir nebuvo ginčo dėl to, jog Direkcija turi teisę pradėti ir vykdyti tarnybinio nusižengimo tyrimus. Byloje nėra ginčo ir dėl to, ar gavus STT raštą, buvo galima pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Byloje ginčas kilęs dėl to, kad Direkcija, nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, nepagristai atnaujinimo tarnybinio nusižengimo tyrimą, o ne pradėjo naują.

43.       Pareiškėjas, vadovaudamas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018), sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju 3 metų terminas nuo nusižengimo padarymo dienos nuobaudai paskirti negalėjo būti taikomas. Direkcija nepagrįstai apeliaciniame skunde vadovaujasi administracine byla Nr. eA-3247-575/2018, nes jos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

IV.

44.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eA-3140-556/2019) atmetė pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą, o Direkcijos apeliacinį skundą patenkino, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Įsakymas Nr. K-52, pareiškėjo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, laikyta, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 218 str. 6 d.), pareiškėjas negrąžintas į (duomenys neskelbtini) pareigas ir jam priteista 13 224,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 21 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną pareiškėjui priteista po 127,65 Eur neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 str. 4 d.) bei pareiškėjui priteista 2 667,89 Eur papildoma kompensacija, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

45.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Direkcijos teisės atnaujinti tarnybinį patikrinimą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsniu (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi ginčui aktualiu metu), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija (2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas; 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad Įsakymas Nr. K-63 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3008-662/2018 buvo panaikintas, konstatavus, jog buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamos bylos kontekste panaikinus Įsakymą Nr. K-63 dėl procedūrinių pažeidimų, administracinė procedūra (tarnybinis patikrinimas) tapo nebaigta, todėl ji galėjo būti tęsiama, jeigu nepasibaigę nuobaudos skyrimo terminai, vadovaujantis bendrosiomis tarnybinių nuobaudų skyrimo nuostatomis. Atsižvelgęs į tai ir pažymėjęs, kad 2018 m. vasario 26 d. pradėto tyrimo metu pareiškėjui buvo užtikrintos teisės aktuose įtvirtintos procesinės teisės (įteiktas pranešimas Nr. 1-1518, sudaryta galimybė pateikti paaiškinimą per 5 dienas), apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Direkcija turėjo teisę atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą, kurio metu buvo priimtas Įsakymas Nr. K-52.

46.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. KT13-N5/2019, nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad tarnybinis patikrinimas negalėjo būti atliekamas dėl to, kad duomenys, kurie buvo pateikti Direkcijai, buvo gauti STT atliekant tyrimą ne dėl pareiškėjo.

47.       Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisinė galimybė taikyti 3 metų terminą nebuvo paneigta, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas šio termino netaikydamas netinkamai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį. Priešingas šios nuostatos aiškinimas riboja tarnybinės nuobaudos skyrimo teisinę galimybę, o tai nesuderinama su siekiu, jog asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu nebuvo užkirstas kelias, pašalinus padarytus procedūrinius pažeidimus, atlikti pakartotiną teisinį vertinimą dėl pareiškėjui inkriminuotų teisei priešingų veikų.

48.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neigia padaręs veikas, kurios Išvadoje Nr. 1-2199 buvo nurodytos kaip neteisėtos ir kuriomis remiantis priimtas ginčijamas Įsakymas Nr. K-52. Išvadoje Nr. 1-2199 nurodyta, kad pareiškėjas: 1) nedeklaravęs savo asmeninių ryšių su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. K., nenusišalinęs nuo sprendimų, susijusių su koncernu siejamais asmenimis bei veikdamas jų naudai bei atskleisdamas jiems konfidencialią tarnybos metu gautą informaciją ir už tai gaudamas neteisėtą atlygį, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 11 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, Etikos taisyklių 4.2, 4.3, 4.4, 4.5, 5.1, 6.3, 7.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 9 punktus, ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punktą; 2) už neteisėtą veikimą koncerno „MG Baltic“ naudai gaudamas skirtingo dydžio neteisėtą atlygį, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 4.3, 4.5, 5.1, 6.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus bei padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 3 punktą; 3) perdavęs koncerno „MG Baltic“ atstovams ir su jais susijusiems asmenims tarnybos metu gautą konfidencialią informaciją, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 4.2, 6.3, 7.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 9 punktus ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 2 punktą; 4) netinkamai atlikęs savo, kaip (duomenys neskelbtini) pareigas, ir aiškiai veikdamas rangovų interesais, turėdamas pakankamai žinių ir patirties priimti sprendimus, kuriais būtų užkirstas kelias viešųjų pirkimų pažeidimams, tačiau jų nepriimdamas ir tokiu būdu sudarydamas prielaidas neracionaliai panaudoti valstybės lėšas ir viešųjų pirkimų procedūras vykdyti neskaidriai, dėl ko buvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 punktas ir dėl ko buvo nutrauktas viešasis pirkimas dėl naujo „Eismoinfo“ pastato statybos rangos darbų, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 9 dalį, 32 straipsnio 2 dalį, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 2.5, 3.2, 4.1, 4.4, 6.3, 9.1, 9.5 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktus ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 10 punktą.

49.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašyme, patvirtintame Direkcijos direktoriaus 2016 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. V-172, nustatyta, jog šios pareigybės paskirtis – koordinuoti valstybinės reikšmės kelių atkūrimo, priežiūros bei plėtros organizavimą viešųjų pirkimų srityje <...> (4 p.); veiklos sritis – inter alia (be kita ko) viešųjų pirkimų organizavimo užtikrinimas (5 p.). Be to, pareigybės aprašymo 7 punkte nurodyta, jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina, kad įgyvendinant Direkcijai nustatytus veiklos tikslus ir atliekamas funkcijas pagal nustatytą valdymo sritį (dokumentų valdymo, informacinių technologijų, ūkio ir viešųjų pirkimų) būtų optimaliai valdomi ir panaudojami finansiniai, materialiniai, intelektiniai ir informaciniai ištekliai (7.1 p.), pagal nustatytas administravimo sritis tvirtina prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų užduotis Direkcijos viešųjų pirkimų komisijai ir kitus viešųjų pirkimų konkursų dokumentus (7.4 p.), koordinuoja ir kontroliuoja viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą Direkcijoje (7.5 p.), pasirašo viešųjų pirkimų sutartis, kitas sutartis, kurių vertė ne didesnė kaip 1 mln. Eur (su PVM), ir dokumentus, susijusius su nustatyta administravimo sritimi (7.6 p.).

50.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas nustatyta, ir atsižvelgęs į pareiškėjui pavestas atlikti funkcijas, padarė išvadą, jog viena iš esminių pareiškėjui pavestų kuruoti sričių yra susijusi su viešaisiais pirkimais, t. y. pareiškėjui pavesta ne tik pasirašyti sutartis, tačiau ir tvirtinti viešųjų pirkimų užduotis, koordinuoti ir kontroliuoti viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą.

51.       Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, kurių dalis yra viešai prieinami, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Kauno tiltai“ vien per 2016 metus laimėjo Direkcijos organizuotus viešuosius pirkimus bei pasirašė sutartis 42 kartus (32 sutartis pasirašė tik AB „Kauno tiltai“ ir 10 sutarčių – su partneriais uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Šiaulių plentas“, UAB „Parama“, UAB „Fima“ ar UAB „Alkesta“); bendra pasirašytose sutartyse numatytų atlikti darbų suma – 58 543 672,65 Eur; AB „Kauno tiltai“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius – A. R. (toliau – ir A. R.), ankstesnis valdybos pirmininkas – N. E. (toliau – ir N. E.); 1 384 534,55 Eur vertės sutartis buvo pasirašyta laimėjus viešųjų pirkimų konkursą „Automobilių numerių atpažinimui skirtų vaizdo kamerų įrengimas“ su UAB „Fima“ (atsakovo teigimu, UAB „Irdaiva“ dalyvavo kaip partnerė); 2018 m. vasario 7 d. buvo nutrauktos viešojo pirkimo procedūros, kuriose dalyvavo UAB „Tilta“ kartu su UAB „Sivysta“ bei UAB „Irdaiva“ (subrangovas UAB „Fima“); UAB „Tilta“ ir UAB „Sivysta“ nebuvo paskelbtos laimėtojomis dėl nustatytų pertekliniais pripažintų reikalavimų (kuriuos atitiko UAB „Irdaiva“ kartu su UAB „Fima); UAB „Irdaiva“ partnerė stambiuose projektuose yra UAB „Mitnija“ (vienintelis bendrovės akcininkas – koncernas „MG Baltic“, kurio viceprezidentas yra R. K.), su kuria kartu dalyvauja įvairių perkančiųjų organizacijų organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose kaip jungtinės veiklos partneriai; UAB „Mitnija“ verslo plėtros direktorius 2016 metais buvo A. B. (toliau – ir A. B.). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pasirašė daugumą iš aptartų viešųjų pirkimų sutarčių, atkreipė dėmesį, kad, Direkcijos vertinimu, aptarti duomenys patvirtina, jog viešųjų pirkimų sąlygos (patvirtintos pareiškėjo) buvo pritaikytos konkrečiai ūkio subjektų grupei ir buvo nesąžiningos, nepagrįstai ribojo konkurenciją.

52.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino byloje pateiktus STT kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolus ir nustatė, kad juose užfiksuota tai, jog: koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas R. K., N. E. ir A. R. (AB „Kauno tiltai“ vadovaujantys asmenys), susitikę neformalioje aplinkoje (kavinėje „Ganbei“, kavinėje „Tiana“), nežinodami apie tai, kad yra sekami, bendravo atvirai ir nevaržomai (2016 m. vasario 4 d. N. E. „<...> nu įgrūdom žmogų, įgrūdom <...>“, šie asmenys, turėdami aiškių finansinių interesų (kad jų vadovaujamos įmonės laimėtų viešuosius pirkimus), derindavo numatomų viešųjų pirkimų užduotis su pareiškėju (iš pokalbių tarp R. K. ir N. E.: 2016 m. vasario 4 d. N. E.: „Aš klausyk su Daiviu trečią valandą susitikimą“ <...>. R. K.: „ten tik tais jam paformuluok užduotis <...>. Ten... kriterijai, nežinau, principai, ekonominiai naudingumai, ta prasme <...>“; 2016 m. kovo 30 d. R. K.: „<...> aš Evaldui pasakiau – parašykit kokius nors tris, penkis, šešis, septynis punktus, išsinagrinėjam... sakau, kadangi yra geroji patirtis (neaiškiai), kad mes galėtumėm duot Daiviui, kad jisai bandytų protingai ir juos įrašyti ne taisant projektą, o įrašyti kaip projektą, ta prasme. Tai jis man pažadėjo plius minus kartu su Aldu tai padaryt ir kuo greičiau tai atiduot. <...> aš vis tiek dalaušiu parašyti, nežinau, ten Egidijų, Daivį patvirtinti sąlygas ir irgi dalaušiu, kad nu paskelbt, paleist skelbimą, žinai. Ir kai jau skelbimas paleido, ten tai, ta prasme, sustojimų nėra <...>“. Iš minėtų asmenų pokalbio taip pat matyti, jog aptariami ir atsilyginimo už poveikį klausimai (N. E.: „Plius penkis duot? <...> Plius penkis eurus“, R. K.: „<...> aš tai duočiau viso penkis. Du valdžia davė, aš duočiau dar tris. Nu, nežinau, ta prasme. Gal plius penki... <...> Nėra ištvirkintas, tas... aš jo tikrai niekada netvirkindavau. Ten būdavo keisas didelis, atsiskaitydavau iš karto. Jeigu būdavo eilė mažų, tai sukraudavom kokių Kalėdų proga, žinai, kad susirinktų koks šimtas lietuviškų, ta prasme, kad (neaiškiai) keist <...>. Mano supratimu taip, nu tu gali jo paklaust, kiek jis pats norės. Gal jis turi kokį savo. <...>. Jeigu, jeigu turit galvoj logistiką, nu tai plius minus kartą į ketvirtį mes viens pas kitą į svečius nueinam. Tai jeigu yra tas nepatogumas, tai aš galiu logistiką padaryt <...>“; pareiškėjas pokalbio darbo kabinete su A. B. (buvęs UAB „Mitnija“ verslo plėtros direktorius) metu kalbėjo apie planuojamą viešųjų pirkimų konkursą (A. B.: „<...> kokie ten pirkimai planuojami. Ir jeigu dar yra toksai ten, vertės. Mus labai domina šitie visi, nu kaip, tie intelektualūs transporto sprendimai <...>“; „<...> tai šitie iš... išmaniosios temos startuos. Kiek greitai...<...>; ITS projektai pajudės pas jus, ane? <...>. Vilnius, Kaunas buvo techninės specifikacijos paskelbtos. Mes labai analizuojam dabar. <...> Išmanių ženklų.<...> Tai vat ženklai mus domina. <...>“; „<...> tada pozicionuojam. Dar pabandysim tada kažkaip susimobilizuot atsakingiau ir reikia...“; baigiantis pokalbiui kabinete, A. B. D. Z.: „Palydėsit gal mane biški?“; pareiškėjo susirašinėjimas su R. K., kuris patvirtina, kad jie reguliariai susitikinėjo tiek darbo metu, tiek po darbo.

53.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia palaikantis artimus draugiškus santykius su R. K. ir kad jie bendrauja šeimomis nuo studijų laikų. Šių asmenų susitikimus pagrindžia ir Direkcijos pastato apsaugos sistemos išrašai. STT kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose ir STT rašte užfiksuotų duomenų tikrumo pareiškėjas neginčijo, neskundė nei STT veiksmų, nei kreipėsi į teismą dėl trečiųjų asmenų išsakytos, jo manymu, melagingos informacijos paneigimo, šmeižimo ar pan.

54.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, konstatavo, jog byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, jog verslo subjektams (AB „Kauno tiltai“, UAB „Mitnija“) atstovaujantys asmenys, tarp kurių buvo R. K., turėjo finansinio pobūdžio interesus laimėti Direkcijos organizuojamus viešųjų pirkimų konkursus ir to siekė derindami viešųjų pirkimų konkursų sąlygas sau palankia linkme. R. K., būdamas koncerno „MG Baltic“, esančio vieninteliu UAB „Mitnija“ akcininku (vieši duomenys https://www.registrucentras.lt/jar/p/dok.php?kod=134511472), viceprezidentu, bei asmeniškai bendraudamas su pareiškėju, buvo taip pat suinteresuotas šių ūkio subjektų laimėjimais, be to, jis buvo tarpininkas, per kurį vykdavo šių asmenų susitikimai, aptarimai, pozicijų derinimai. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad pareiškėjas, asmeniškai bendraudamas su R. K., žinojo, jog minėti ūkio subjektai buvo suinteresuoti dalyvauti Direkcijos organizuojamuose viešųjų pirkimų konkursuose, už kuriuos atsakingas būtent pareiškėjas. Pareiškėjas, nepaisydamas to, jog tokie asmeniniai ryšiai sukelia interesų konfliktą, su anksčiau minėtais verslo subjektais derino viešųjų pirkimų sąlygas tokiu būdu, kad šios sudarytų galimybes viešuosius pirkimus laimėti suinteresuotiems asmenims ir taip piktnaudžiavo tarnyba.

55.       Atsižvelgęs į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Išvadoje Nr. 1-2199 pagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas privalėjo deklaruoti savo ryšius su R. K., o to nepadaręs – pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Nors R. K. nėra pareiškėjo šeimos narys ar artimas asmuo, tačiau, įvertinus tai, jog įstatymas numato pareigą deklaruoti kitus žinomus asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, tačiau pareiškėjo ryšiai su R. K. pareiškėjui kėlė interesų konfliktą, todėl tokius ryšius pareiškėjas privalėjo deklaruoti.

56.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi ir 6 dalies 4 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019 ir įvertinęs pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, sprendė, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba, todėl jam pritaikyta nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra proporcinga.

57.       Vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Direkcijos veiksmų, apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas iš pareigų valstybės tarnyboje buvo atleistas neteisėtai, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria šis pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas, nekeistina.

58.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Direkcijos prašymo priteisti išlaidas advokato teisinėms paslaugoma apmokėti, pripažino, jog Direkcijos patirtos išlaidos nebuvo būtinos, ir dėl to netenkino Direkcijos prašymo priteisti išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

V.

59.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo D. Z. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu.

60.       Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais:

60.1.                      Naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurių nebuvo ir kurios negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, yra Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-873/2020 (toliau – ir Nuosprendis) nustatytos aplinkybės apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo pažeidimus ir kriminalinės žvalgybos informacijos neteisėtumą, taip pat aplinkybės, kurios paneigia administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas dėl pareiškėjo ryšių su R. K..

60.2.                      Baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas Nuosprendis, teismas įvertino to paties kriminalinės žvalgybos tyrimo, kurio metu surinkta kriminalinės žvalgybos informacija buvo įvertinta išnagrinėtoje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teisėtumą, be kita ko, Šiaulių apygardos teismo nutarčių, kuriomis sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, pagrįstumą. Kadangi kriminalinės žvalgybos tyrimas vykdytas ne dėl pareiškėjo, pareiškėjas neturėjo teisinės galimybės ginčyti kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo atskiroje byloje. Tačiau Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimą Nr. KT13-N5/2019 išnagrinėtos administracinės bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, dalyką taip pat sudarė ir kriminalinės žvalgybos informacijos perdavimo tarnybinės atsakomybės klausimui spręsti ir pačios kriminalinės žvalgybos informacijos vertinimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė dėl galimų pareiškėjo teisių pažeidimų į teismą ar šmeižimo, kriminalinės žvalgybos informacijos netyrė, nors kriminalinės žvalgybos tyrimo metu padarytus pažeidimus ar neproporcingą žmogaus teisių ribojimą turėjo kompetenciją konstatuoti. Tačiau šiuo atveju aktualu, kad kriminalinės žvalgybos informacijos (juos sankcionavusių teismo nutarčių) teisėtumas bei pagrįstumas buvo įvertintas Vilniaus apygardos teismo, kuris padarė išvadą, kad tiek teismo nutartys, tiek jų pagrindu vykdyti kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo neproporcingai pažeidžiantys asmens teises, o iš sankcionavimo nutarčių negalima nustatyti net pačių sankcionuotų veiksmų apimties bei ribų. Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuota informacija ir duomenys buvo dirbtinai pritaikomi, „pritempiami“ prie Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnių, jie buvo naudojami ne tik siekiant atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir kaip būdas surasti kaltinamųjų veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad kaltinamiesiems inkriminuotos veikos nepasitvirtino, kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuota informacija neįrodė kaltinamiesiems inkriminuotos veikos. Būtent priėmus Nuosprendį paaiškėjo, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu buvo nepagrįstai varžomos asmenų teisės, teisių varžymas truko neproporcingai ilgai. Tokie žmogaus teisių pažeidimai akivaizdžiai turėjo įtakos ir kriminalinės žvalgybos informacijos teisėtumui ir turėjo būti įvertinti administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Kadangi pareiškėjas nedalyvavo baudžiamojoje byloje, jis atsidūrė nepalankioje situacijoje, nes baudžiamojoje byloje buvo konstatuoti aptarti kriminalinės žvalgybos informacijos neteisėtumas ir žmogaus teisių pažeidimai, o administracinėje byloje, kurioje buvo įvertinta ta pati kriminalinės žvalgybos informacija, tokie pažeidimai nekonstatuoti.

60.3.                      Nuosprendyje nustatytos aplinkybės dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu padarytų esminių žmogaus teisių pažeidimų, kurie nulėmė tokio tyrimo metu surinktų duomenų neteisėtumą, atitinka visas tris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytas sąlygas, kurias turi atitikti naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui administracinės bylos nagrinėjimo metu ir kurių pagrindu būtina atnaujinti administracinės bylos procesą: pirma, šios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, tačiau tuo metu kriminalinės žvalgybos tyrimo metu padaryti pažeidimai, jų nulemtas kriminalinės žvalgybos informacijos neteisėtumas dar nebuvo konstatuoti Nuosprendžiu; antra, šios aplinkybės pareiškėjui nebuvo žinomos iki Nuosprendžio priėmimo; trečia, šios aplinkybės turi esminę reikšmę administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nes tarnybinis patikrinimas buvo atliktas ir jo metu nustatytos aplinkybės buvo nustatytos remiantis išimtinai tik STT surinkta ir perduota kriminalinės žvalgybos informacija. Nebuvo kitokių duomenų, kuriais būtų įrodinėjama pareiškėjo atsakomybė administracinėje byloje.

60.4.                      Vilniaus apygardos teismas įvertino ir tą patį pokalbį tarp R. K., N. E. ir A. R., kurio pagrindu pareiškėjui pritaikyta tarnybinė atsakomybė. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. K., N. E. ir A. R. patvirtino, jog su pareiškėju dėl planuojamų projektų ar dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose nebendravo; A. R. nurodė, jog pareiškėją žino, tačiau dėl minimo projekto su juo nėra bendravęs; tą patį nurodė ir N. E.; pats E. S. (toliau – ir E. S.), atleidęs pareiškėją iš pareigų, nurodė, jog pareiškėjo kandidatūrą jam pasiūlė Susisiekimo ministerijos kancleris; susisiekimo ministras prisipažino žinąs pareiškėją, kad šis yra „stiprus“, dirbęs Viešųjų pirkimų tarnyboje ir Standartizacijos departamente; E. S. dėl kelio Vilnius–Utena projekto nurodė, jog nepamena, kaip pareiškėjas būtų su tuo susijęs, kad pirkimo procedūra dar nebuvo pradėta, todėl ir pareiškėjas jokio vaidmens atlikti negalėjo, žinojo, kad pareiškėjas su R. K. buvo „grupiokai“; Direkcijos vadovas patvirtino, jog R. K. viešuosiuose pirkimuose nedalyvavo, o pareiškėjas nuo viešinimo buvo nusišalinęs, todėl neturėjo jokių įtarimų dėl pareiškėjo; Vilnius–Utena projekto klausimas buvo sprendžiamas tik Lietuvos Respublikos Seime, viešieji pirkimai nevyko. Šios baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Įsakymą Nr. K-52 priėmęs E. S. žinojo apie tai, jog pareiškėjas pažinojo R. K., ir apie tai, kad pareiškėjas nedalyvavo jokiose veiklos srityse, kurios būtų kaip nors susijusios su R. K., nevykdė jokių funkcijų, kurios būtų susijusios su šiuo asmeniu. Tai iš esmės paneigia administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nustatytą aplinkybę neva pareiškėjas, nedeklaravęs ryšių su R. K., veikė viešųjų pirkimų srityje R. K. naudai. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės atskleidžia tai, kad E. S. patvirtino pareiškėjo argumentus, kurie buvo išdėstyti administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, tačiau teismas juos atmetė, t. y. pareiškėjas administracinėje byloje ne kartą akcentavo tai, jog su projektu Vilnius–Utena neturėjo nieko bendro, nes net nebuvo paskelbto viešųjų pirkimų konkurso. Šią aplinkybę patvirtino ir E. S. baudžiamojoje byloje, ir ją konstatavo Vilniaus apygardos teismas. Taip pat pareiškėjas administracinėje byloje teigė, jog jis neturėjo pareigos deklaruoti ryšių su R. K., nes jis nedirbo jokiais klausimais, kurie būtų susiję su R. K. ar su juo susijusiomis įmonėmis. Tą patį baudžiamojoje byloje patvirtino ir E. S. bei konstatavo Vilniaus apygardos teismas.

60.5.                      Nuosprendyje nustatytos aplinkybės atitinka visas tris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytas sąlygas, kurias turi atitikti esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui administracinės bylos nagrinėjimo metu ir kurių pagrindu būtina atnaujinti administracinės bylos procesą, t. y. šios aplinkybės objektyviai egzistavo nagrinėjant administracinę bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir būtų turėjusios esminę reikšmę nustatant, ar pareiškėjas turėjo pagrindą deklaruoti pažintį su R. K. ir patvirtinusios pareiškėjo argumentus, kad viešųjų pirkimų srityje jis ne tik neatliko, bet ir negalėjo atlikti jokių veiksmų, naudingų R. K. ar kitiems asmenims; šių aplinkybių pareiškėjas negalėjo žinoti bylos nagrinėjimo metu, nes jos tapo žinomomis tik priėmus Nuosprendį.

60.6.                      Administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma apie kriminalinės žvalgybos tyrimo metu padarytus pažeidimus, kurie nulėmė, jog šio tyrimo metu surinkti duomenys neteisėti. Todėl administracinėje byloje atnaujinus procesą ir išreikalavus visas kriminalinės žvalgybos veiksmus sankcionavusias nutartis, teikimus ir prašymus, susijusius su pareiškėju, juos įvertinus ne formaliai, taip pat galėtų būti nustatyti esminiai Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir žmogaus teisių pažeidimai, kas reikštų, jog šie duomenys nebūtų laikomi įrodymais administracinėje byloje. Tokiu atveju nesant teisėtais būdais surinktų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo tarnybinius nusižengimus, Įsakymas Nr. K-52 turėtų būti panaikintas. Taip pat administracinėje byloje atnaujinus procesą turėtų būti panaikinti pareiškėjui nustatyti kiti tarnybiniai nusižengimai, nes baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės juos paneigia. Šios išvados nekeičia tai, kad Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje nevertino pareiškėjo ryšių su R. K.. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kaip minėta, turi esminę reikšmę administracinėje byloje. Vilniaus apygardos teismas nenustatė jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėju, nebuvo patvirtina informacija, jog pareiškėjui buvo daroma kokia nors įtaka viešųjų pirkimų srityje.

60.7.                      Nors Nuosprendis nėra įsiteisėjęs, tačiau tai nėra kliūtis spręsti proceso atnaujinimo klausimą. Atnaujinus procesą būtų paduotas prašymas administracinę bylą stabdyti iki įsiteisės Nuosprendis arba būtų priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Iki Nuosprendžio priėmimo pareiškėjas tokio prašymo pateikti negalėjo, nes nežinojo, kokios aplinkybės baudžiamojoje byloje buvo įvertintos, kokie buvo liudytojų parodymai. Jeigu teismas atsisakytų atnaujinti procesą dėl to, jog Nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, pareiškėjui būtų užkirstas kelias prašyti atnaujinti procesą ateityje, nes kiltų grėsmė, jog iki galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimo sueis naikinamasis 5 metų terminas prašymui atnaujinti procesą paduoti.

61.       Atsakovas Direkcija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo atmesti prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019, priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

62.       Direkcija, remdamasi aplinkybe, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi atsisakė priimti Nuosprendį kaip įrodymą, teigia, kad tokiu atveju pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą tampa visiškai nepagrįstu, nes nelieka ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, kuriuo pareiškėjas ir grindžia prašymą atnaujinti procesą. Be to, Direkcija neturi galimybės susipažinti su Nuosprendžiu.

63.       Direkcija atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas savo 2022 m. rugpjūčio 29 d. prašyme pripažino, jog Nuosprendį gavo nesilaikydamas įstatyme nustatytos tvarkos. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog prašymą išduoti teismo liudijimą iš Vilniaus apygardos teismo gauti Nuosprendžio kopiją pareiškėjas padavė tik po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi atsisakė laikyti Nuosprendį įrodymu. Tokiu elgesiu pareiškėjas piktnaudžiauja procesu.

64.       Direkcija teigia, kad baudžiamoji byla yra nesusijusi nei su pareiškėju, nei su Direkcija, todėl ir pats Nuosprendis negali turėti jokios reikšmės administracinei bylai, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą. Baudžiamojoje byloje sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo asmenims, nesusijusiems su administracine byla, kurioje buvo sprendžiama dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės. Šiuo atveju, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi, teismas apskritai neturi teisinio pagrindo vadovautis Nuosprendžiu, nes jis priimtas ne dėl pareiškėjo. Administracinėje byloje buvo pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuri buvo įstatymų nustatyta tvarka išslaptinta. Ši informacija nebuvo ir negalėjo būti baudžiamosios bylos dalyku.

65.       Direkcija akcentuoja, kad, kaip pripažįsta ir pats pareiškėjas, Nuosprendis yra neįsiteisėjęs, nes byla nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui. Dėl to pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia hipotetinio pobūdžio aplinkybėmis, kurių tikrumo šiuo metu yra neįmanoma žinoti. Neapibrėžtas, hipotetinio pobūdžio prašymo atnaujinti procesą pagrindas apskritai neatitinka proceso atnaujinimo instituto paskirties.

66.       Direkcija nesutinka su pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentu, jog baudžiamojoje byloje teismas įvertino tą pačią kriminalinės žvalgybos informaciją, kurios pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos. Asmens išteisinimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pats savaime netrukdo asmeniui nustatyti civilinės ar kitokios formos atsakomybės. Net ir tokiu atveju, jeigu pareiškėjas būtų kaltinamuoju baudžiamojoje byloje, net ir jo išteisinimo atveju, Direkcija būtų galėjusi pareiškėjui taikyti tarnybinę atsakomybę, remdamasi tais pačiais įrodymais, kurių nebūtų užtekę baudžiamajai atsakomybei taikyti. Pareiškėjas iš valstybės tarnybos buvo atleistas atlikus savarankišką tyrimą, kurio teisėtumas buvo patikrintas įstatymų nustatyta tvarka.

67.       Direkcija, nesutikdama su pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentu, kad baudžiamojoje byloje buvo nustatytas kriminalinės žvalgybos informacijos neteisėtumas, nurodo, kad pats pareiškėjas 2017 m. gruodžio 22 d. su skundu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas patikrinti, ar STT duomenys apie pareiškėją surinkti teisėtai. Inspekcija pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu ir priėmė 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 3R-298 (2.13-1) (toliau – ir Inspekcijos sprendimas) ir 2018 m. rugsėjo 19 d. nurodymą Nr. 2R-5194 (2.13.) (toliau – ir Inspekcijos nurodymas). Dėl šių sprendimų STT kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2-2890-809/2021 panaikino Inspekcijos sprendimą ir Inspekcijos nurodymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3830-261/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, t. y. kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo ir perdavimo procedūros jau buvo patikrintos ir pripažintas jų atitikimas įstatymams. Tai patvirtina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra pakartotinis bandymas iš naujo peržiūrėti ir įvertinti jau teismų patikrintas faktines aplinkybes bei dar kartą patikrinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau ištirtus įrodymus, o tai neatitinka proceso atnaujinimo stadijos tikslų ir paskirties bei prieštarauja res judicata principui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

68.       Pareiškėjas D. Z. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje
Nr. eA-3140-556/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu). Pareiškėjas yra nurodęs, jog šiuo prašymu atnaujinti procesą siekia, kad atnaujinus procesą administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019 būtų panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019 ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo Direkcijos apeliacinis skundas būtų atmestas.

69.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99).

70.       Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Solomun prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 679/11). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04).

71.       Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr., pvz., 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 50208/06), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Trapeznikov ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 5623/09). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. EŽTT 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Bochan prieš Ukrainą (Nr. 2), pareiškimo Nr. 22251/08).

72.       Akcentuotina, kad bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas (-i) proceso atnaujinimo pagrindas (-ai) leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo.

73.       Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

74.       Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

75.       Vadovaudamasis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, teismas patikrina, ar prašymas atnaujinti procesą pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą

76.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

77.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu atnaujinti procesą galima remiantis tik tokiomis naujai paaiškėjusios esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; kt.). 

78.       Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje.

79.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiam asmeniui. 

80.       Pažymėtina, kad teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą. Teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiam asmeniui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt.

81.       Pareiškėjas kartu su prašymu atnaujinti bylos procesą pateikė neįsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-873/2022 (Nuosprendis) kopiją, esančią USB laikmenoje. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia šiuo priimtu neįsiteisėjusiu Nuosprendžiu ir jame nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad aplinkybės, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas – Nuosprendis, todėl anksčiausia diena, kada jis galėjo sužinoti apie tas aplinkybes – 2022 m. balandžio 19 d. (Nuosprendžio priėmimo diena).

82.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, kad pareiškėjo pateikta neįsiteisėjusio Nuosprendžio kopija yra ne jam išduota teismo kopija, Nuosprendžio kopija yra skenuota, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas nebuvo baudžiamosios bylos proceso dalyviai, kurie turi teisę susipažinti su priimtu neįsiteisėjusiu Nuosprendžiu ir gauti jo kopiją (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 310 str. 1 ir 3 d.), Nuosprendis yra neįsiteisėjęs (byla nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme (baudžiamosios bylos Nr. 1A-296-307/2022), pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo leista gauti neįsiteisėjusio Nuosprendžio kopiją ir teikti ją kaip įrodymą šioje administracinėje byloje, 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi atsisakė priimti USB laikmenoje pridėtą neįsiteisėjusio Nuosprendžio kopiją ir grąžino ją pareiškėjui. Tai, kad pareiškėjas neturi teisės Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka susipažinti su neįsiteisėjusiu Nuosprendžiu ir gauti jo kopiją, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. atsakymas pareiškėjui.

83.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs ir pateikęs įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad jis teisėtai ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų, susipažino su neįsiteisėjusiu Nuosprendžiu ir jame nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su konkrečių asmenų, kurie buvo apklausti liudytojais baudžiamojoje byloje, duotais parodymais, su kriminalinės žvalgybos atlikto tyrimo veiksmais (tyrimo metu padarytais pažeidimais bei neišsamiomis teismų nutartimis, kuriomis buvo sankcionuojamas kriminalinės žvalgybos veiksmų panaudojimas), kt. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikomas, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių aplinkybių, kaip jis surado naują įrodymą – neįsiteisėjusį Nuosprendį.

84.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 19 d. paskelbė viešą pranešimą (nuoroda: https://vat.teismas.lt/naujienos/vilniaus-apygardos-teismas-prieme-sprendima-politines-korupcijos-byloje/804), jog Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą politinės korupcijos byloje, kurioje kaltinimai buvo pareikšti R. K., E. M., V. G., Š. G., G. S., juridiniams asmenims – UAB koncernui „MG Baltic“, politinei partijai „Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis“, politinei partijai „Darbo partija“, priėmė išteisinamąjį nuosprendį (Nuosprendis). Pranešime nurodyta, kad Nuosprendis priimtas, nustačius, jog kaltinimas nepasitvirtino, veikos, nurodytos kaltinime, nebuvo padarytos. Pranešime nurodyta, kad E. M. pasisakymo laidoje organizavimas ar R. K. pokalbis su A. G. nebuvo kyšis E. M.; baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma patvirtino, kad 90 tūkst. eurų R. K. perdavė E. M. ne kaip neteisėtą ar nepagrįstą atlygį, o turėdamas tikslą finansuoti šią politinę veiklą, tačiau tokio pobūdžio veika iki 2020 m. sausio 1 d. nebuvo kriminalizuota, o veikos nusikalstamumą nustatantis baudžiamasis įstatymas atgal negalioja; nuolaida partijos reklamai ir parama viešajai įstaigai kaltinime nepagrįstai įvardintos kyšiu V. G., parama viešajai įstaigai – kyšiu Š. G., G. S. nesitarė su R. K. dėl balsavimo kaltinime nurodomais klausimais, todėl jam kaltinimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nepasitvirtino; Seimo narių ir privataus asmens bendravimas, kurio turinys – privatų asmenį dominančio teisės akto priėmimas ar Seimo nario asmeninis balsavimas, ar įtaka kitiems, nesuderinamas su skaidraus sprendimų priėmimo standartu, tačiau kyšininkavimo, papirkimo, prekybos poveikiu, piktnaudžiavimo nusikaltimų sudėčių bylos įrodymai nepatvirtina, o pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį; ikiteisminį tyrimą organizuojantys, jam vadovaujantys ir valstybinį kaltinimą palaikantys prokurorai sprendimą dėl baudžiamosios bylos perdavimo teismui privalo priimti tik įvertinę visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, juos tarpusavyje sugretinę, pašalinę tarp jų prieštaravimus; šiuo atveju teismui perduotoje byloje buvo aibė prieštaravimų, kurių pašalinimui teismas išnaudojo visas galimybes, kaltinimas buvo grindžiamas iš esmės vien kaltinamųjų pokalbių stenogramų ištraukomis, be kita ko, jas laisvai ir netiksliai interpretuojant; nepaisant itin didelio skaičiaus liudytojų, rašytinės medžiagos, iš jų, taip pat ir kaltinamųjų parodymų analizės nebuvo pagrindo vertinti, jog duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtino duomenys, gauti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatytais veiksmais.

85.       Nuosprendis nėra įsiteisėjęs, todėl jis negali būti vertinamas kaip įrodymas, kuris patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti procesą, o kaip jau minėta, pateikiami su prašymu įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Šiuo atveju pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes. Pats faktas, jog Nuosprendis yra priimtas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra pagrindas atnaujinti procesą. Taip pat pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės, kurias jis įvardija, kaip turinčias esminę reikšmę administracinei bylai, kurioje nustatyta, kad pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų už tai, jog jis privalėjo deklaruoti savo ryšius su R. K., o to nepadaręs pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šios aplinkybės yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos (negalėjo būti žinomos) pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu ir kurios turi neabejotiną teisinę svarbą išnagrinėtos bylos baigčiai.

86.       Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti atnaujintas bylos nagrinėjimas, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendime minėta išvada dėl pareiškėjo padaryto šiurkštaus tarnybinio pažeidimo, padaryta, konstatuojant, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis, artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, o pareiškėjui ryšiai su R. K. kėlė interesų konfliktą, todėl tokius ryšius jis privalėjo deklaruoti. Šis pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas nustatytas, ne tik įvertinus iš STT gautą kriminalinės žvalgybos informaciją, kuri administracinėje byloje buvo atkleista ir dėl kurios pareiškėjas turėjo galimybę teikti atsikirtimus bei ją paneigiančius įrodymus, bet ir įvertinus, kad pagal pareigybės aprašymą viena iš esminių pareiškėjui pavestų kuruoti sričių yra susijusi su viešaisiais pirkimais, t. y. pareiškėjui pavesta ne tik pasirašyti sutartis, tačiau ir tvirtinti viešųjų pirkimų užduotis, koordinuoti ir kontroliuoti viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą; kad pareiškėjas pasirašė daugumą 2019 m. liepos 5 d. sprendimo 44–45 punktuose pasirašytų viešųjų pirkimų sutarčių. Taip pat buvo įvertinti bylos įrodymai, kad 2018 m. vasario 7 d. buvo nutrauktos viešojo pirkimo procedūros, kuriose dalyvavo UAB „Tilta“ kartu su UAB „Sivysta“ bei UAB „Irdaiva“ (subrangovas UAB „Fima“); UAB „Tilta“ ir UAB „Sivysta“ nebuvo paskelbtos laimėtojomis dėl nustatytų pertekliniais pripažintų reikalavimų (kuriuos atitiko UAB „Irdaiva“ kartu su UAB „Fima), ir tai, jog, atsakovo vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad viešųjų pirkimų sąlygos (patvirtintos būtent (duomenys neskelbtini) D. Z.) buvo pritaikytos konkrečiai ūkio subjektų grupei ir buvo nesąžiningos, nepagrįstai ribojo konkurenciją. Taip pat įvertinta atsakovo pateikta viešai prieinama informacija, kuri patvirtina, kad UAB „Irdaiva“ partnerė stambiuose projektuose yra UAB „Mitnija“ (vienintelis bendrovės akcininkas – koncernas MG „Baltic“, kurio viceprezidentu yra R. K.), su kuria kartu dalyvauja įvairių perkančiųjų organizacijų organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose kaip jungtinės veiklos partneriai.

87.       Pažymėtina, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 str. 3 d.).

88.       Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 konstatuota, kad teismas (teisėjas), vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą, duomenis ar informaciją, kuri naudota tiriant tarnybinį nusižengimą, ir nuspręsti, ar, inter alia, slapta įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti jo korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar ji atitinka įrodymų teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus, ar jos panaudojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje valstybei siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje; teismas (teisėjas) privalo kiekvienu atveju įvertinti ir tai, ar minėtos informacijos panaudojimas korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais atitinka proporcingumo principą ir ar minėtų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.

89.       Šiame kontekste akcentuotina, kad EŽTT, spręsdamas dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautos informacijos rinkimo ir naudojimo, dėl teisės skųsti šias priemones, jų peržiūrėjimą, nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio pažeidimų (2022 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Adomaitis prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 14833/18).

90.       Kaip jau minėta, šioje byloje priimtas 2019 m. liepos 5 d. sprendimas yra grindžiamas ne vien tik iš STT gauta informacija, bet ir kitais byloje surinktais ir sprendime aptartais įrodymais ir įrodymų visuma.

91.       Vertinant pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, susijusius su netinkamai nustatytomis administracinės bylos faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį pažeidimą, pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas, netinkamai įvertinti įrodymai. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d. (iki 2021 m. sausio 1 d. buvusi 6 d.).

92.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).

93.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, kuriais pareiškėjas grindžia tai, kad prašyme išvardytos baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas Nuosprendis, nustatytos aplinkybės paneigia administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nustatytas aplinkybes, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo ryšių su R. K. ir būtinumo šiuos ryšius deklaruoti bei dėl to, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba, daro išvadą, kad siekiama atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį pažeidimą, už kurį jam taikyta atsakomybė – atleidimas iš pareigų.

94.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje, inter alia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte, įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas neleidžia atnaujinti proceso vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos, įvertintos ir ištirtos bylos aplinkybės, t. y. kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Kaip nustatyta, administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir kartu teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui.

95.       Dėl pirmiau aptartų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendime nustatytų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių dėl ginčo esmės konstatuotina, kad pareiškėjo nurodomas neįsiteisėjęs Nuosprendis ir dėstomos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, dėl kurių galėjo būti priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo sprendimas.  

96.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu.

97.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019 neatnaujinamas (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

98.       Direkcija pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo išlaidas advokato (Išrašas iš 2017 m. kovo 10 d. teisinių paslaugų sutarties) teisinėms paslaugoms (prašymų rengimas, susipažinimas su prašymu atnaujinti procesą ir jo priedais, bylos medžiaga, konsultacijos, informacijos rinkimas, atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą rengimas) apmokėti. Prašoma priteisti 3 922,43 Eur (žr. PVM sąskaita faktūrą Serija COB Nr. 14487; Atliktų darbų išklotinę; mokėjimo nurodymą Nr. MP-3126/S).

99.       Pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-4-815/2022 ir joje pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką) išlaidos, patirtos už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą ir pateikimą teismui, paprastai yra atlyginamos. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl tokių išlaidų atlyginimo Direkcijai (viešojo administravimo subjektui) ir prašymas dėl proceso atnaujino pateiktas administracinėje byloje, kurioje išnagrinėtas tarnybinis ginčas, pažymi, kad tokiu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016; kt.); sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; kt.).

100.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas.

101.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018; kt.).

102.       Direkcija prašyme atlyginti išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl šiuo atveju Direkcijai buvo būtina pasitelkti advokato pakalbą, rengiant atsiliepimą į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje jau buvo nagrinėtas klausimas dėl Direkcijos prašymo priteisti teismo išlaidų, patirtų dėl ginčo nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kilusio ginčo pobūdį (tarnybinis ginčas), jo sudėtingumą, bylos apimtį, byloje iškeltų teisinių klausimų sudėtingumą, aplinkybę, jog Direkcija nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, kodėl nagrinėjamu atveju Direkcija turėjo pasitelkti advokatą, nustatęs, kad Direkcija turi Teisės skyrių, netenkino Direkcijos prašymo, konstatuodamas, kad Direkcija neįrodė, jog neturėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą.

103.        Kadangi klausimas dėl proceso atnaujinimo pagal pareiškėjo prašymą nėra sudėtingas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu, nereikalaujantis specialių teisinių žinių, Direkcija nėra nurodžiusi jokių teisiškai aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad Direkcijai buvo būtina pasitelkti advokato pagalbą ir nepakako jos (Direkcijos) vidinių administravimo pajėgumų, todėl netenkinamas Direkcijos prašymas atlyginti patirtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Z. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-3140-556/2019 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje eA-3140-556/2019 pagal pareiškėjo D. Z. ir atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

        Dalia Višinskienė