Administracinė byla Nr. eA-1866-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04951-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 29.1.3; 29.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bio Coal“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bio Coal“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Žemės ūkio ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Eurovuda“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Timbermilita“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

2011 m. lapkričio 29 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) gavo UAB „Bio Coal“ paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla“.

2012 m. rugpjūčio 6 d. buvo sudaryta paramos sutartis Nr. 3VK-KM-11-1-007987-PR001 (toliau – Paramos sutartis), pagal kurią paramos gavėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „UAB „Bio Coal“ biogranulių gamybos cecho įkūrimas“.

UAB „Bio Coal“ 2013 m. liepos 30 d. pateikė Agentūrai pirmą mokėjimo prašymą, pagal kurį Agentūra 2013 m. spalio 17 d. išmokėjo 124 081 Lt paramos sumą.

UAB „Bio Coal“ 2013 m. spalio 15 d. pateikė Agentūrai antrą mokėjimo prašymą, pagal kurį prašė išmokėti 566 479 Lt paramos sumą. 

Agentūra 2015 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. SKP-278 nustatė, kad UAB „Bio Coal“, įgyvendindama projektą, pažeidė paramos sutartį, nusprendė sugrąžinti išmokėtą 124 081 Lt paramos sumą ir nutraukė paramos sutartį.

Agentūra konstatavo, kad pareiškėjas padarė šiuos pažeidimus:

1) paruošimo granuliavimui gamybos linijos ir granulių gamybos linijos įranga įsigyta už didesnę nei rinkos vertę, todėl netinkamomis finansuoti išlaidomis pripažino 194 182,15 Lt;

2) granulių gamybos presas yra nenaujas, todėl netinkamomis finansuoti išlaidomis pripažino 6 742,70 Lt;

3) įmonė neįgyvendina projekto taip, kaip aprašyta paraiškoje, verslo plane, negali pasiekti projekto uždavinių; iš gamybinės veiklos 2014 m. gauta 15 proc. pajamų iš planuotų;

4) nesilaikyta su parama susijusių įsipareigojimų, nes sukurta mažiau darbo vietų nei planuota;

5) UAB „Bio Coal“ sukūrė dirbtines sąlygas siekiant įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, nes skirtingų projektų asmenys (UAB „Bio Coal“, UAB „Timbermilita“ ir UAB „Eurovuda“) derino tarpusavyje veiksmus ir dirbtinai sukūrė sąlygas bei vieną projektą išskaidė į tris projektus (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 33-40).

2015 m. birželio 23 d. raštu Nr. BRK-6132(3.144), Agentūra pareikalavo, kad paramos gavėja grąžintų 35 936,34 EUR paramos sumą (I t. b. l. 33–41).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Agentūros sprendimu, padavė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 3R-368(AG-258/04-2015) pareiškėjo skundą atmetė (I t. b. l. 12–36).    

Pareiškėjas UAB „Bio Coal“ kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 3R-368(AG-258/04-2015); 2) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. SKP-278; 2) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos raštą Nr. BRK-6132(3.144).

Pareiškėjas teigė, dar 2012 m. informavo Agentūrą apie pasikeitusius paramos gavėjų akcininkus ir nurodė jų tapatybes, jai buvo žinoma, jog visos trys bendrovės veikia vienoje teritorijoje, nes pati Agentūra davė sutikimą keisti projekto vykdymo vietą. Atsakovo įgalioti asmenys daug kartų atliko patikrą vietoje ir lankėsi visų trijų projektų įgyvendinimo vietoje, tikrino pirkimo-pardavimo dokumentus, todėl žinojo, jog tam tikra veikloje reikalinga produkcija perkama rinkos kainomis iš kitų bendrovių. Agentūra pastabų niekad neturėjo, be to, 2015 m. paraiškos patikros vietoje ataskaitoje nurodė, kad toje pačioje teritorijoje esančių įmonių gamybos procesas yra atskiras. Pažymėjo, kad Agentūra yra projekto įgyvendinimo eigą prižiūrinti institucija, todėl paramos gavėjų prašymus turi vertinti atsižvelgdama į visas jai žinomas aplinkybes, apie kurias ji buvo informuojama pareiškėjo ir kitų bendrovių. Atsakovas pažeidimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu iniciavo praėjus 3 metams po atitinkamų pakeitimų, dėl kurių nustatytas pažeidimas. Pareiškėjas, prieš atlikdamas atitinkamus veiksmus, kreipėsi į Agentūrą ir gavęs jos pritarimą, turėjo pagrindą tikėtis, kad Agentūra tų pačių aplinkybių vėliau nepradės vertinti skirtingai ir jų nekvalifikuos kaip pažeidimo. Atsakovo veiksmai prieštarauja teisėtų lūkesčių principui. Iš ginčijamo sprendimo neaišku, dėl kokių priežasčių atsakovas pakeitė savo poziciją. Norint skirti Reglamento Nr. 2988/95 4 str. 3 p. numatytą sankciją, būtina įrodyti objektyvaus ir subjektyvaus elementų egzistavimą. Agentūra nenustatė ir negalėjo nustatyti paramos skyrimo tikslų nesiekimo ir objektyvaus elemento egzistavimą, nes pareiškėjas iki šiol realiai vykdo veiklą, gamina produkciją, gauna pajamas. Aplinkybė, kad visos trys paramos gavėjos sudaro tarpusavio sandorius dėl produkcijos pirkimo, nereiškia pažeidimo, nes šie pirkimai yra rinkos kaina ir atitinka ekonominę logiką.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šiais klausimais: 1) ar Reglamento Nr. 2988/95 4 str. 3 d. ir Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. nuostatos gali būti aiškinamos kaip leidžiančios neteisėtais kvalifikuoti tokius ūkio subjekto veiksmus, dėl kurių ūkio subjektas yra gavęs išankstinį projektų priežiūrą įgyvendinančio valstybės įgalioto subjekto sutikimą ar nurodymą, kad tokie pakeitimai atitinka Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas; 2) ar Reglamento Nr. 2988/95 4 str. 3 d. ir Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. nuostatos turi būti aiškinamos kaip leidžiančios ir pateisinančios tokią nacionalinę praktiką, pagal kurią projektų priežiūrą įgyvendinantis valstybės įgaliotas subjektas, iš pradžių pritaręs ūkio subjekto (paramos gavėjo) vykdomiems pakeitimams, susijusiems su įgyvendinamu projektu, ir nurodęs, kad ūkio subjektas (paramos gavėjas) atitinkam tinkamumo gauti paramą kriterijus, po trejų metu, per tą laiką iš esmės nepasikeitus pirminei teisei, remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, galėtų peržiūrėti savo poziciją ir minėtus su įgyvendinamu projektu susijusius pakeitimus pripažinti Reglamento Nr. 2988/95 4 str. 3 d. ir Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. pažeidimu.  

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad sankcija pareiškėjui skirta už tai, jog, įgyvendindamas projektą, derino savo veiksmus su UAB „Eurovuda“ ir UAB „Timbermilita“. Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta, kad išmokos neskiriamos paramos gavėjams, kurie dirbtinai sukūrė reikalingas sąlygas išmokoms gauti, t. y. sukuriant paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą. Nustatant, ar sąlygos sukurtos dirbtinai, būtina įvertinti objektyvias ir subjektyvias galimo pažeidimo aplinkybes. Šiuo atveju nustatyta, kad trys įmonės įgyvendina projektus tame pačiame žemės sklype, kiekviena įmonė turi po šešis tuos pačius investuotojus, kuriems bendrai priklauso 100 proc. kiekvienos įmonės kapitalo ar balsavimo teisių. Teisingumo Teismas byloje Nr. C-434/12 yra konstatavęs, kad teismas turi įvertinti objektyvias bylos aplinkybes, kuriomis remiantis galima būtų daryti išvadą, kad nebus pasiekti paramos schema siekiamų tikslų. Vienas pagrindinių priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ tikslų yra skatinti kaimo gyventojų verslumo iniciatyvas kaime, didinti gyventojų užimtumą ne žemės ūkio srityje, įvairinti kaimo ekonomiką. Todėl itin svarbu, kad parama pasiektų kiek įmanoma platesnį asmenų ratą. Priemonės įgyvendinimo taisyklėse nustatyti paramos teikimo apribojimai: pvz., didžiausia paramos suma vienam projektui – iki 690 560 Lt, bendra pagalbos suma, suteikta tai pačiai įmonei ar asmeniui, negali viršyti 690 560 Lt, paramos gavėjas projekto įgyvendinimo laikotarpiu negali dalyvauti įgyvendinant kitas investicines priemones. Darytina išvada, kad kai veikiama tų pačių asmenų vardu, tuo pačiu metu negali būti įgyvendinamas daugiau nei vienas projektas, nes vienas naudos gavėjas negali vykdyti kito investicinio projekto. Parama suteikiama labai mažai įmonei, kuri įsipareigoja išlikti savarankiška. Tai, kad tų pačių asmenų grupė gavo maksimalią paramą trims projektams įgyvendinti, sudaro kliūtį siekti tikslo – paramą skirti kiek įmanoma daugiau paramos gavėjų. Remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimais byloje Nr. C-434/12, būtina ištirti, ar projektus sieja geografinis ryšys, ekonominis ryšys, funkcinis ryšys bei teisinis ir (arba) asmeninis ryšys – šiuo atveju tokios aplinkybės buvo nustatytos. Pažymėjo, kad pareiškėjas paramos sutartimi įsipareigojo, jog įmonė ne mažiau nei penkerius metus nebus priskiriama įmonei partnerei arba susijusiai įmonei. Šiuo atveju trys bendrovės dėl kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos priskiriamos susijusioms įmonėms. Sąmoningą veiksmų derinimą rodo ir tai, kad po paramos sutarčių pasirašymo bei akcininkų pasikeitimo, įmonės paprašė leidimo keisti projektų įgyvendinimo vietą ir juos įgyvendino tame pačiame sklype. Taigi, nustatyta aplinkybių visuma leidžia teigti buvus veiksmų suderinamumui tarp pareiškėjo ir kitų dviejų bendrovių. Fizinių asmenų grupė, dirbtinai pasidalijusi investicijas keliems projektams, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus. Pareiškėjas įgijo pranašumą prieš kitus paramos gavėjus, nes trigubai didesnė paramos suma buvo sukoncentruota tos pačios asmenų grupės rankose. Taip pažeidžiami ne tik priemonės tikslai, bet ir sąžininga konkurencija. Tai, kad Agentūra davė sutikimus dėl atskirų veiksmų ar ankstesnių patikrų vietoje nustatė atskirus faktus dėl pareiškėjo veiklos savarankiškumo vertinimo, nepašalina Agentūros pareigos vertinti aplinkybes kaip visumą, siekiant nustatyti atitinkamus pažeidimus. Bendrovė, atlikusi neteisėtus veiksmus, neturi pagrindo tikėtis, kad jie nebus kvalifikuojami kaip pažeidimas. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad piktnaudžiavimo nustatymas turi lemti ne baudą, o pareigą iš dalies ir visiškai atlyginti nepagrįstai įgytas sumas.  

Agentūra taip pat nurodė, kad ji neturi kompetencijos uždrausti atlikti pareiškėjo akcijų perleidimą ar suteikti leidimą akcininkų pasikeitimui, todėl pareiškėjo teiginiai, jog toks leidimas buvo suteiktas, nepagrįsti. Pareiškėjas prašymą dėl sutikimo keisti projekto įgyvendinimo vietą Agentūrai pateikė 2012 m. lapkričio 20 d., kai dar nebuvo vykdoma projekto veikla, ir Agentūra neturėjo pagrindo atsisakyti tokį sutikimą suteikti. Pažymėjo, kad nustatyti dirbtinių sąlygų sukūrimą projekto vertinimo ar pirminio įgyvendinimo stadijoje yra sudėtinga, jos išryškėja susijusioms įmonėms vykdant ūkinę komercinę veiklą, atsiradus ne tik teisiniams, asmeniniams, bet ir ekonominio, funkcinio susietumo požymiams. Atsakovo teigimu, kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo nėra pagrindo, nes išaiškinimas dėl Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. pateiktas byloje Nr. C-434/12. Agentūra, atlikdama pažeidimo tyrimą, vertindama aplinkybių visumą ir priimdama ginčijamą sprendimą, rėmėsi šiuo teismo sprendimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal paraišką planuota per 2014 m. gauti 1 485 000 Lt pardavimo pajamų, bet iš gamybinės veiklos gauta tik 224 258,10 Lt, t. y. 15 proc. nuo planuotų pajamų. Planuota sukurti 7 naujas darbo vietas, tačiau bendrovėje dirbo 6 darbuotojai, iš jų vienas dirbo 3 val. per dieną, o vienas – 4 val. per dieną, taigi faktiškai sukurtos tik 3 naujos viso etato darbo vietos. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas derino savo veiksmus su kitais pareiškėjais, įgyvendinančiais projektus. Trys įmonės projektus įgyvendino tame pačiame sklype, veikla panašaus pobūdžio, viena kitai suteikia paslaugas, perka žaliavas, projektus sieja įmones kontroliuojanti ta pati akcininkų grupė. Nustatyta, kad visos trys įmonės yra priskirtinos susijusioms įmonėms, jas sieja geografinis, ekonominis, funkcinis ir asmeninis ryšiai. Pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, o ekonominio, funkcinio pobūdžio aplinkybės atsirado 2013-2014 m. Pažymi, kad Agentūra gali tikrinti pareiškėją 7 metus nuo paramos sutarties pasirašymo ir, nustačiusi pažeidimus, taikyti sankcijas. 

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Eurovuda“ ir UAB „Timbermilita“ atsiliepime į skundą nurodė su skundu sutinkantys ir teigė, kad Agentūros veiksmai yra neteisėti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Bio Coal“ skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės) 255 p., Agentūra, nustačiusi pažeidimų, atitinkamam paramos gavėjui taiko šių taisyklių VIII skyriaus trečiame skirsnyje nustatytas sankcijas <…>. Paramos ar jos dalies susigrąžinimas yra viena iš nurodytame skirsnyje numatytų sankcijų rūšių. Administravimo taisyklių 197.3.1 p., 197.3.16 p. nustatyta, kad paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė ES ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu; kai paramos gavėjas dirbtinai sukūrė sąlygas paramai gauti.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą paramą priimtas iš esmės dėl to, kad pareiškėjas, pažeisdamas 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 65/2011 4 str. 8 d. ir 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 4 str. 3 d., dirbtinai sukūrė sąlygas paramai gauti, o būtent – įgyvendindamas projektą, derino savo veiksmus su kitais paramos gavėjais, t. y. su UAB „Eurovuda“ ir UAB „Timbermilita“.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-434/12, išaiškino, kad, nustatant, ar sąlygos sukurtos dirbtinai, būtina įvertinti objektyvias ir subjektyvias galimo pažeidimo aplinkybes. Objektyviomis aplinkybėmis laikomos tokios, kuriomis remiantis daroma išvada, kad nebus galima pasiekti pagal Programą siekiamų tikslų; subjektyvios – tai tos, kuriomis remiantis daroma išvada, kad dirbtinai sukūręs sąlygas gauti paramą, pareiškėjas arba paramos gavėjas išimtinai siekė įgyti paramos skyrimo tikslams prieštaraujantį pranašumą.

Dirbtinai sukurtų sąlygų gauti paramą 2007–2013 metų programiniu laikotarpiu nustatymo metodika, patvirtinta Žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-213, nustato rizikos kriterijus, pagal kuriuos vertinama, ar buvo dirbtinai sukurtos sąlygos: projekto įgyvendinimo vietos kriterijus; projekte numatytos vykdyti arba vykdomos veiklos; susijusių asmenų arba susijusių projektų, arba įmonių partnerių; pareiškėjo arba paramos gavėjo patirties įgyvendinant paramos projektą; paramos gavėjų projektuose dalyvaujančių tų pačių tiekėjų (rangovų). Šios metodikos 7 p. nustatyta, kad, nustatydama dirbtinai sukurtas sąlygas gauti paramą, Agentūra gali remtis ne vien tokiais elementais, kaip teisiniai, geografiniai, ekonominiai ir (arba) asmeniniai su panašiais investiciniais projektais susijusių asmenų ryšiai, bet ir požymiais, kad būta sąmoningo asmenų veiksmų derinimo (pvz., nustatoma arba pastebima, kad skirtingi subjektai sukūrė teisinę struktūrą, leidžiančią jiems apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus, arba tarp pareiškėjų ir (arba) paramos gavėjų nustatomas tyčinis veiksmų koordinavimas, dirbtinai sukuriant sąlygas gauti paramą pagal tam tikrą priemonę).

Teismas nurodė, kad remiantis 2006 m. gruodžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1975/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisykles, VIII priedu, bendrasis kaimo plėtros programos priemonės „Verslo kūrimas ir plėtra“ pasiekimo rodiklis yra remiamų ir (arba) įsteigtų įmonių skaičius. 

Priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ tikslai apibrėžti Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 4 str. 1 d. (c) p. ir 52 str. (a)(ii) p.: siekiama gerinti gyvenimo kokybę ir skatinti ekonominės veiklos įvairinimą kaimo vietovėse, be kita ko, teikiant paramą mikro įmonių kūrimui ir plėtrai siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę veiklą. Šiame reglamente nustatyti tikslai detalizuojami Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) įgyvendinimo 2011 metais taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2011 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3D-698 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės). Pagal Įgyvendinimo taisyklių 10 p., 14 p., vienam projektui didžiausia galima skirti paramos suma negali viršyti 690 560 Lt (200 000 €); bendra pagalbos suma, suteikta tai pačiai įmonei ar asmeniui, negali viršyti 690 560 Lt per einamuosius ir dvejus ankstesnius jo mokestinius metus. Pareiškėjas, paramos gavėjas projekto įgyvendinimo laikotarpiu tuo pačiu metu negali dalyvauti įgyvendinant kitas investicines Programos priemones (15 p.). Paramos gali kreiptis veikiantis ar naujai įsteigtas privatus juridinis asmuo, atitinkantis labai mažai įmonei keliamus reikalavimus (17 p.). Įgyvendinimo taisyklių 21.24.1 p. nustatyta, kad labai maža įmonė yra savarankiška įmonė ir įsipareigoja išlikti savarankiška, be kita ko, įmonė nėra ir ne mažiau kaip penkerius arba, projektą įtraukus į rizikingų projektų sąrašą, septynerius metus nuo paramos sutarties pasirašymo dienos nebus priskiriama įmonei partnerei arba susijusiai įmonei, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme.

Teismas, remdamasis paminėtomis nuostatomis, padarė išvadą, kad šios kaimo plėtros programos priemonės įgyvendinimu siekiama skatinti labai mažų įmonių kūrimą kaimo vietovėje, didinti jų skaičių, skatinti kaimo gyventojų verslumą. Paramą gauti turi teisę tik savarankiškos įmonės, kurios šį kriterijų atitinka nustatytą periodą, o paramos gavėjas negali pretenduoti į paramą pagal kitus projektus, įgyvendinamus tuo pačiu metu. Šiomis sąlygomis siekiama sudaryti galimybę paramą projektams įgyvendinti gauti didesniam, tarpusavyje nesusijusiems, paramos gavėjų skaičiui.

Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo analizuojami geografiniai, ekonominiai, funkciniai ir teisiniai bei asmeniniai pareiškėjo ir kitų paramos gavėjų ryšiai, t. y. vertinamos objektyviosios ir subjektyviosios aplinkybės. Nustatyta ir ginčo nėra, kad pareiškėjas ir kitos dvi įmonės projektus įgyvendino tame pačiame žemės sklype, jos vykdo panašią ar susijusią veiklą, teikia viena kitai paslaugas, naudojo viena kitos produktus, trijų įmonių akcininkai yra tie patys, jų vadovai taip pat yra asmenys iš akcininkų grupės, valdančios visų trijų įmonių akcijas. Pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo įstatymo 2 str. 12 d. 5 p., susijusiomis įmonėmis laikomos įmonės, kuriose dėl to paties fizinio asmens ar kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos susiformavę šios dalies 1–4 punktuose nurodyti įmonių ryšiai, jei šios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje atitinkamoje rinkoje ar susijusiose rinkose. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas ir kitos dvi įmonės yra susijusios įmonės, nes jose veikia ta pati fizinių asmenų grupė susijusiose rinkose, todėl tai nėra savarankiškos įmonės, kaip reikalaujama pagal tinkamumo gauti paramą kriterijus. Be to, visose trijose įmonėse dirbo ta pati buhalterė, prekės ir paslaugos buvo perkamos iš tų pačių tiekėjų, o paraiškas dėl paramos gavimo įmonės pateikė beveik tuo pačiu metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, tai, kad įmonių gamybos procesas atskirtas, neleidžia teigti, jog įmonės yra savarankiški ir nepriklausomai veikiantys subjektai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teigimu, Agentūra buvo informuota apie projekto vykdymo vietos bei akcininkų pasikeitimą, tam pritarė, taigi tokiais veiksmais pripažino, jog projekto įgyvendinimas atitinka teisės aktų nuostatas. Nustatyta, kad pareiškėjas ir kitos dvi įmonės apie ketinimą keisti projekto vykdymo vietą Agentūrai pranešė projektų vykdymo pradžioje, o teisės aktuose nenumatyti jokie pagrindai, dėl kurių Agentūra turėtų neleisti to atlikti. Teisės aktai taip pat nesuteikia atsakovui įgaliojimų kokiu nors būdu vertinti paramos gavėjų akcininkų pasikeitimo, todėl Agentūros pritarimas tokiems veiksmams atlikti nereikalingas. Šiuo atveju reikšminga tai, kad projekto įgyvendinimas yra trunkamojo pobūdžio, o sprendžiant dėl paramos gavėjų susietumo ir tarpusavio ryšių yra vertinama aplinkybių visuma; tai, kad konkretus veiksmas konkrečiu projekto įgyvendinimo metu atitiko teisės aktų reikalavimus, nesudaro pagrindo teigti, jog bendrame aplinkybių kontekste joks pažeidimas negali būti nustatytas. Pareiškėjas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius paramos gavėjo įsipareigojimus, neįgijo ir negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių. Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog trijų bendrovių įgyvendinamus projektus sieja geografinis, ekonominis, funkcinis, asmeninis ryšiai; pareiškėjas, pasirašydamas paramos sutartį, įsipareigojo laikytis atitinkamų reikalavimų, tačiau sudarydamas susitarimą su kitomis įmonėmis dėl akcininkų pasikeitimo, pakeisdamas projekto įgyvendinimo vietą, sąmoningai pasirinko derinti veiksmus, dėl ko sudarytos sąlygos, sukoncentravus kelių subjektų veiklą, formaliai dalyvaujančių skirtinguose projektuose, gauti didesnę paramos sumą. Tokie veiksmai buvo atliekami sistemiškai, yra tęstinio pobūdžio, tikslingai, siekiant kartu veikiant gauti naudos. Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su subjektyviu elementu, nacionalinis teismas turi nustatyti tikrąjį ginčijamos finansavimo paraiškos turinį ir reikšmę (2006 m. sausio 21 d. Sprendimo Halifax ir kt., C 255/02). Subjektyvus elementas gali būti nustatytas visų pirma įrodžius įvairių paraiškas dėl paramos pagal kaimo plėtros paramos schemą pateikusių investuotojų susitarimą, galintį pasireikšti sąmoningo veiksmų derinimo forma, ypač kai investiciniai projektai yra tapatūs ir kai šiuos projektus sieja geografinis, ekonominis, funkcinis, teisinis ir (arba) asmeninis ryšys (2007 m. sausio 11 d. sprendimas Vonk Dairy Products, C-279/05). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad paramos gavėjai tarpusavyje yra susiję įvairiais ryšiais, o veiksmų derinimas sukūrė sąlygas, nors ir skyrus paramą kiekvienam projektui atskirai, išlaikyti šias paramos sumas tarp susijusių asmenų.  

Konstatavus, kad pareiškėjas nesilaikė įsipareigojimo išlikti savarankiška įmone, nustačius, jog dėl pareiškėjo ir kitų paramos gavėjų tarpusavyje suderintų veiksmų dirbtinai sukurtos sąlygas paramai gauti, prieštaraujant anksčiau nurodytoms Reglamento nuostatoms, darytina išvada, kad paramos susigrąžinimas taikytas pagrįstai.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą teismas pažymėjo, kad bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu. Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimai šioje byloje teismui nekilo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.

III.

Pareiškėjas UAB „Bio Coal“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, taip pat  panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą  ir priimti naują sprendimą - tenkinti UAB „Bio Coal“ skundą.

Apeliantas nurodo, kad tyrimas buvo pradėtas ir sankcija skirta dėl tokių aplinkybių, kurioms atsirasti Agentūra pati davė sutikimą. Paramos gavėjas nuolat bendradarbiavo su Agentūra, vykdė savo pareigą informuoti Agentūrą apie bet kokius pasikeitimus, taip pat reikiamais atvejais prašydavo Agentūros pritarimo. Paramos gavėjas (kaip ir kitos dvi bendrovės) dar 2012 m. spalio - lapkričio mėn. informavo Agentūrą apie pasikeitusius paramos gavėjų akcininkus ir aiškiai nurodė jų tapatybes. Pareiškėjas Agentūrą apie planuojamą akcininkų pasikeitimą (dar nepasikeitus akcininkams) pranešė ne savitiksliai, o siekdamas įsitikinti, jog akcininkų trijose bendrovė pasikeitimas nėra laikomas neteisėtu ir pažeidžiančius galiojančių teisės aktų nuostatas. Agentūra 2013 m. gegužės 9 d. raštu pažymėjo, jog paramos gavėjas „informavo apie akcininkų pasikeitimą“ ir „paramos gavėjas atitinka tinkamumo gauti paramą kriterijus“. Agentūrai visą laiką buvo žinoma ir tai, kad visos trys bendrovės veikia vienoje teritorijoje, kadangi Agentūra pati davė pritarimą keisti projekto vykdymo vietą.

Pareiškėjui bei kitoms dviem paramos gavėjoms pateikus aptariamus prašymus dėl pakeitimų, dar tada, atsižvelgdama į visas esančias aplinkybes Agentūra privalėjo įvertinti šių pakeitimų atitiktį Reglamento Nr. 2988/95 4 str. 3 d. bei Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. reikalavimams. Nepaisant pareiškėjo bei kitų paramos gavėjų pranešimų dėl pakeitimų, taip pat daugybės Agentūros atliktų patikrų vietoje, kurių metu buvo vertinamas projektų įgyvendinimas bei jų atitiktis teisės aktų reikalavimams, Agentūra pažeidimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu iniciavo tik 2015 m. sausio 27 d., t. y. praėjus 3 metams po atitinkamų pakeitimų, dėl kurių nustatytas pažeidimas, atlikimo.

Pareiškėjas, gavo rašytinį Agentūros patvirtiną, jog nurodyti pakeitimai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, t. y. Agentūra savo atsakymu suformavo pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad jo veiksmai neprieštarauja teisės aktams. Paramos gavėjas, gavęs tokį Agentūros pritarimą, turi pagrindą tikėtis, jog Agentūra tų pačių aplinkybių vėliau nepradės vertinti skirtingai ir jų nekvalifikuos kaip pažeidimo. Priešinga pozicija prieštarautų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principui.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie objektyvių ir subjektyvių aplinkybių egzistavimą, nepagrįstai savo sprendime vadovavosi Dirbtinai sukurtų sąlygų gauti paramą 2007-2013 metų programiniu laikotarpiu nustatymo metodika, kadangi ši metodika patvirtinta 2015 m. kovo 24 d. Žemės ūkio ministro įsakymu ir atgal negalioja.

Agentūra nenustatė ir negalėjo nustatyti paramos skyrimo tikslų nesiekimo ir objektyvaus elemento egzistavimo, kadangi paramos gavėjas šiai dienai realiai vykdo veiklą, gamina produkciją, sudaro sandorius su trečiaisiais asmenimis, iš vykdomos veiklos gauna pajamas, kurios palaipsniui didėja, investuoja į veiklos plėtrą bei naujų technologijų įdiegimą, įmonė yra sukūrusi naujų darbo vietų, taigi tokiu būdu Paramos gavėjas prisideda prie visų nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktuose tvirtintų paramos šiuo konkrečiu atveju skyrimo tikslų įgyvendinimo: skatina kaimo gyventojų užimtumą, didina kaimo vietovės patrauklumą, mažina ekonominį nuosmukį kaimo vietovėje.

Aplinkybė, kad visos trys paramos gavėjos sudaro tarpusavio sandorius dėl produkcijos pirkimo, nesuponuoja pažeidimo aptariamų reglamentų prasme, kadangi šie pirkimai yra rinkos kaina ir paremti išimtinai ekonominės logikos: paramos gavėjų pagal įgyvendinamus projektus vykdomoje veikloje reikalingą naudoti produkcijos dalį paramos gavėjos perka viena iš kitos, kadangi paramos gavėjos veikia toje pačioje vietovėje ir reikalingą kitų paramos gavėjų gaminamą produkciją galima įsigyti be jokių transportavimo mokesčių, taip pat šiuo atveju nereikalingos išlaidos ir produkcijos sandėliavimui.

Agentūra nepagrįstai konstatavo ir subjektyvaus elemento egzistavimą, kadangi visos trys paramos gavėjos yra atskiri, savarankiškai ir nepriklausomai veikiantys subjektai, veikiantys ir galintys veikti atskirai vienas nuo kito.

Kita vertus, net ir konstatavus buvus kokiam nors Paramos gavėjų neleistinam sąsajumui, Agentūros siūloma sankcija - Paramos sutarčių nutraukimas ir išmokėtų sumų susigrąžinimas - negalėtų būti taikoma, kadangi remiantis minėta Teisingumo teismo praktika, aptariamų Reglamentų pažeidimas galimas tik esant abiem - objektyviajam ir subjektyviajam - kriterijams: Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama atmesti prašymą dėl paramos mokėjimo pagal ŽŪFKP paramos schemą vien todėl, kad investicinis projektas, kuriam prašoma skirti parama pagal tą schemą, funkciniu požiūriu yra nesavarankiškas arba kad paraiškas dėl tokios paramos pateikusius asmenis sieja teisinis ryšys, neatsižvelgiant į kitus objektyvius konkrečios bylos elementus (Teisingumo teismas byloje Nr. C-434/12).

Nutraukus paramos sutartį ir išieškojus paramos lėšas, paramos gavėjo vykdoma veikla būtų nutraukta dėl lėšų trūkumo, dėl ko kaimo vietovėje dirbantys darbuotojai netektų darbo vietų, kurios sėkmingai galėtų būti išsaugomos bei naujai kuriamos, jei projektas būtų toliau vykdomas. Apelianto teigimu, paramos skyrimo tikslams prieštarauja ne projekto tolesnis vystymas, o projekto nutraukimas.

Būtinybę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindžia aplinkybė, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas bylų, kuriuose būtų nagrinėjamas panašus klausimas, susijęs su Agentūros teise pripažinti Reglamento Nr. 2988/95 4 str. 3 d. ir Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 8 d. nuostatų pažeidimą prieš tai pačiai Agentūrai išreiškus rašytinį pritarimą dėl pareiškėjo veiksmų neprieštaravimo minėtų Reglamentų nuostatoms, nėra.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Atsakovas teigia, kad nustatant, ar sąlygos yra sukurtos dirbtinai, kaip išaiškinta 2013 m. rugsėjo 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-434/12, būtina įvertinti objektyvias ir subjektyvias galimo pažeidimo aplinkybes. Pareiškėjas skunde nepagrįstai vertina kiekvieną objektyviąją bei subjektyviąją pažeidimo pusę sudarančias aplinkybes atskirai, atsietai nuo jo atliktų veiksmų visumos. Visos trys įmonės veikė kaip grupė, nes faktiškai naudojo viena kitos produktus ir paslaugas savo projektuose numatytiems produktams gaminti ir paslaugoms teikti. Pareiškėjas klaidingai aiškina patikros vietoje ataskaitos turinį, teigdama, kad kadangi 2015 m. vasario 9 d. patikros vietoje ataskaitoje nurodyta jog įmonių gamybos procesas yra atskiras, ataskaita konstatuota, kad įmonės funkciniu požiūriu yra savarankiškos. Ataskaitoje nurodyta, jog granulių gamybos procesas atskirtas nuo kitų įmonių, tačiau gamybos linija sumontuota nuomojamose patalpose šalia UAB „Timbermilita“ pjovimo linijos. Taigi, ataskaitoje aiškiai kalbama apie faktinį pareiškėjo gamybos linijos atskyrimą  nuo kitų susijusių įmonių gamybos linijų (pareiškėjo įrenginiai nėra sujungti su kitų įmonių įrenginiais), tačiau jokiu būdu nėra konstatuojamas pareiškėjo ir kitų įmonių funkcinis savarankiškumas. Priešingai, ataskaitoje konstatuota, kad pareiškėjo įranga yra sumontuota bendroje su kitomis susijusiomis įmonėmis patalpoje, naudojamas bendras įėjimas, koridorius. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo ir kitų įmonių funkcinį sąsajumą, tarpusavio priklausomybę ir veiksmų derinimą.

Pareiškėjas skunde nepagrįstai įvardina save kaip „savarankišką“ įmonę, nes iš objektyvių aplinkybių matyti, kad jis yra susijusi įmonė, teisiniu, funkciniu ir ekonominiu požiūriu priklausanti nuo UAB „Eurovuda“ ir UAB „Timbermilita“. Pareiškėjo, UAB „Timbermilita“ ir UAB „Eurovuda“ pateiktuose pirkimo dokumentuose kartojasi komercinius pasiūlymus teikę tiekėjai. Šis faktas rodo, kad tarp pareiškėjo ir susijusių įmonių buvo derinami veiksmai: visos trys įmonės krautuvus pirko iš UAB „Konekesko Lietuva“; viso trys įmonės aiškinamuosius stendus pirko iš UAB „Spalvų panorama“; pareiškėjas ir UAB „Eurovuda“ konsultavimo ir projekto rengimo paslaugas pirko iš UAB „Consultus Magnus“.

Pareiškėjo vadovu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. yra E. P., UAB „Eurovuda“ vadovu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. yra A. S., UAB „Timbermilita“ vadovu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. yra P. K.. A. S. ir P. K. yra didžiausi akcininkai ir taip pat asmenys iš akcininkų grupės, kuri valdo visų trijų bendrovių akcijas. Visos trys bendrovės įdarbino tą pačią buhalterę (O. B.).

Sąmoningą veiksmų derinimą rodo tai, kad po paramos sutarčių pasirašymo bei bendrovių akcininkų pasikeitimo įmonės vienu metu paprašė leidimo keisti projektų įgyvendinimo vietą ir projektus įgyvendino tame pačiame sklype. Pareiškėjo sumontuota granulių gamybos linija yra toje pačioje patalpoje, kurioje sumontuota ir UAB „Timbermilita“ įranga.

Agentūros nuomone, nėra būtinybės kreiptis dėl pakartotinio iš esmės analogiško atvejo išaiškinimo. Pareiškėjo klausimų formuluotės yra nekorektiškos, neobjektyvios ir šališkos.

Tretysis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą teigia, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Pareiškėjo, UAB „Eurovuda“, UAB „Timbermilita“  įgyvendinamus projektus sieja geografinis, ekonominis, funkcinis, asmeninis ryšiai, Agentūra nustatė sąmoningą veiksmų derinimą ir dirbtinai sukurtas sąlygas paramai gauti. Fizinių asmenų grupė, dirbtinai padalijusi investicijas keletui projektų, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus dėl paramos dydžio, todėl projektai neprisideda prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Agentūros duotas pritarimas keisti projekto įgyvendinimo vietą ir neprieštaravimas akcininkų pasikeitimams pažeidė teisinės valstybės, teisinio saugumo principą, teisėtus lūkesčius. Ministerijos nuomone, 2012 m., kai pareiškėjas keitė projekto įgyvendinimo vietą, keitėsi akcininkai ir Agentūra galėjo neįtarti pažeidimo, nes kiti susietumo ir dirbtinių sąlygų sukūrimo požymiai (ekonominiai, funkciniai ryšiai) atsirado 2013-2014 metais. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl ES teisės aktų išaiškinimo dėl dirbtinių sąlygų sukūrimo nėra pagrįstas, nes šis teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-434/12) yra pateikęs išsamius išaiškinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Šioje byloje kilo ginčas ar Europos Sąjungos paramos gavėjas dirbtinai sukūrė išmokoms gauti reikalingas sąlygas ir ar pagrįstai ir teisėtai dėl to nutraukta paramos sutartis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas teisės normas ir patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 140 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento Nr. 2988/95 „Dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos“ II d. 4 str. 1 d. ir 3 d. yra nustatyta, kad įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama; jeigu nustatoma, kad veiksmais buvo siekiama gauti naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti.

2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis, 4 str. 8 d. nustatyta, kad nepažeidžiant specialiųjų nuostatų, kai nustatoma, kad siekdami įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, paramos gavėjai dirbtinai sukūrė tokioms išmokoms gauti reikalingas sąlygas, jiems išmokos neskiriamos.

Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių 197.3.16 p. nustatyta, kad paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas dirbtinai sukūrė sąlygas paramai gauti (nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro patvirtinta Dirbtinai sukurtų sąlygų gauti paramą 2007–2013 metų programiniu laikotarpiu nustatymo metodika, jei taikoma).

Taigi, įstatymai draudžia tokius veiksmus, kuriais siekiama gauti asmeninės naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai išaiškino Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla“ įgyvendinančias teisės normas ­– šios kaimo plėtros programos priemonės įgyvendinimu siekiama skatinti labai mažų įmonių kūrimą kaimo vietovėje, didinti jų skaičių, skatinti kaimo gyventojų verslumą. Paramą gauti turi teisę tik savarankiškos įmonės, kurios šį kriterijų atitinka nustatytą periodą, o paramos gavėjas negali pretenduoti į paramą pagal kitus projektus, įgyvendinamus tuo pačiu metu. Šiomis sąlygomis siekiama sudaryti galimybę paramą projektams įgyvendinti gauti didesniam, tarpusavyje nesusijusiems, paramos gavėjų skaičiui. Tam tikslui pasiekti ir yra nustatyta maksimali galima paramos suma vienam ūkio subjektui.

Byloje neabejotinai įrodyta, kad grupės akcininkų viena veikla medžio apdirbimo srityje dirbtinai išskaidyta į tris teisinius darinius veikiančius toje pat vietoje. Byloje nėra jokio ekonominio tokios veiklos organizavimo pagrindimo, kuris paneigtų Agentūros nustatytą realų veiklos tikslą - apeiti Įgyvendinimo taisyklėse nustatytus ribojimus dėl maksimalios paramos sumos, tuo kenkiant programos tikslams, kad paramą gautų kaip įmanoma daugiau paramos gavėjų - labai mažų įmonių. Fizinių asmenų grupė, dirbtinai padalijusi investicijas keletui projektų, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus dėl paramos dydžio, todėl projektai neprisideda prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo. Bendrovė, sukūrusi dirbtines sąlygas paramai gauti ir įgijusi paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, pažeidė aukščiau paminėtas teisės normas, o pažeidimas yra itin šiurkštus, taigi sankcija paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Teismas atmeta apelianto teiginius, kad veiklos modelis buvo suderintas su Agentūra. Sprendimą, kad bendrovė sukūrė dirbtines sąlygas paramai gauti ir įgijo paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, lėmė visuma geografinių, ekonominių, funkcinių, teisinių ir asmeninių pareiškėjo ir kitų paramos gavėjų ryšių, t. y. kompleksas objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, kad šį kompleksą objektyvių ir subjektyvių aplinkybių pareiškėjas būtų nurodęs Agentūrai, o pastaroji būtų davusi pritarimą. Apelianto nurodomi raštai dėl akcininkų ir veiklos vietos neprilygsta visumai objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, kurios sąlygojo ginčijamų sprendimų priėmimą. Dėl tų pačių motyvų teismas taip pat atmeta apelianto teiginius, kad buvo pažeisti bendrovės teisėti lūkesčiai, teisinio saugumo ar teisinės valstybės principai. 

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl ES teisės aktų išaiškinimo dėl dirbtinių sąlygų sukūrimo nėra pagrįstas, nes formuluojami klausimai grindžiami neesančiomis aplinkymis. Šis teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-434/12) yra pateikęs išsamius išaiškinimus dėl byloje taikytinos Europos Sąjungos teisės.

Apeliantas teigia, kad Agentūra nenustatė ir negalėjo nustatyti paramos skyrimo tikslų nesiekimo ir objektyvaus elemento egzistavimo, kadangi paramos gavėjas šiai dienai realiai vykdo veiklą, gamina produkciją, sudaro sandorius su trečiaisiais asmenimis, iš vykdomos veiklos gauna pajamas, kurios palaipsniui didėja, investuoja į veiklos plėtrą bei naujų technologijų įdiegimą, įmonė yra sukūrusi naujų darbo vietų. Šie teiginiai nėra įrodyti.  Byloje yra įrodymų, kad 2016 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Bio Coal“, nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 19 d.,  visas įmonės turtas įkeistas AB ,,Šiaulių bankas“ (II t. b. l. 196). Šioje nutartyje nurodoma, kad įmonės nemokumas yra konstatuotas įsiteisėjusia teismo nutartimi, pradelsti atsakovo įsiskolinimai kreditoriams viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, atsakovas nemoka mokesčių VSDF biudžetui, neatsiskaito su kitais kreditoriais, jog įmonėje dirba tik vienas darbuotojas, taip pat teismas konstatavo, kad įmonė nebevykdo veiklos.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu Dirbtinai sukurtų sąlygų gauti paramą 2007–2013 metų programiniu laikotarpiu nustatymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-213, galiojo. Kadangi pažeidimas yra tęstinis, parama pilnai nebuvo išmokėta, tai teismas pagrįstai rėmėsi šiuo įsakymu. Be to, aukščiau paminėtų reglamentų normos, draudžiančios paramos gavėjui dirbtinai sukurti išmokoms gauti reikalingas sąlygas, siekiant įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, ir nustatančios gautos naudos panaikinimą egzistavo dar prieš pareiškėjui pateikiant paraišką.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bio Coal“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius