Civilinė byla Nr. e2-348-302/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02303-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.6; 3.3.2.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nikista“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nikista“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eiresta“ dėl žalos atlyginimo, be pagrindo įgytų piniginių lėšų grąžinimo ir netesybų priteisimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Nikista“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Eiresta“ 150 489,27 Eur nuostolių, nepagrįstai gautus 6 274,08 Eur ir 186,50 Eur palūkanų, 12 300 Eur netesybų, 8 % dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Taip pat ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštuoti 169 249,85 Eur sumoje atsakovei UAB „Eiresta“ priklausančias pinigines lėšas, turtines teises, nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.
3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir ieškinio reikalavimams užtikrinti areštavo atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 169 249,85 Eur sumai, o jo esant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas bei turtines teises esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Nutartis buvo priimta atsakovei nepranešus.
4. Atsakovė UAB „Eiresta“ pateikė teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuriuo prašė nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi priėmė atsakovės UAB „Eiresta“ atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį bei atmetė ieškovės UAB „Nikista“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, neturėjo aktualių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų bei duomenų apie jos turimą turtą. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė aktualius 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, iš kurių matyti, kad jos balansinio turto vertė sudaro 805 312 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 133 138 Eur, o gautinos – 380 485 Eur. Remiantis 2016 m. rugsėjo 30 d. atsakovės pateikta pelno (nuostolių) ataskaita, jos pardavimo pajamos siekia 623 788 Eur, o grynasis pelnas ataskaitos sudarymo dienai buvo 13 695 Eur. Atsakovė su atskiruoju skundu taip pat pateikė duomenis apie nuosavybės teise turimą nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, iš kurių matyti, kad jai priklauso 30 nekilnojamojo turto objektų bei 10 transporto priemonių. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, jog atsakovė iš savo veiklos generuoja pakankamai dideles apyvartines lėšas ir yra aktyviai veikianti įmonė, todėl laikė, kad nėra pagrindo daryti išvadai, jog nebūtų pajėgi įvykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą ar dėl šio teisminio ginčo nutrauktų savo veiklą, taip siekdama paslėpti turtą ar išvengti sprendimo vykdymo. Teismas pažymėjo, jog atsakovė atskirajame skunde pateikė argumentus, paneigiančius teismo skundžiamoje nutartyje padarytą išvadą, kad jai ieškinio suma yra didelė, todėl egzistuoja pagrindas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovė UAB „Nikista“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – palikti galioti 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Priimdamas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė turi skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis atsakovei taip pat taikomas areštas ir kitoje civilinėje byloje. Šių aplinkybių priimant skundžiamą nutartį teismas nepaneigė ir dėl jų plačiau nepasisakė.
2. Atsakovo turimas trumpalaikis turtas sudaro net 95 proc. jo turimo turto vertės, o turimos piniginės lėšos 2016 metais ženkliai sumažėjo, lyginant su 2015 metais, todėl galimybė patenkinti būsimą tesimo sprendimą yra akivaizdžiai apsunkinta. Teismo išvada, jog atsakovės gerą turtinę padėtį patvirtina ir jos turimas nekilnojamasis turtas bei transporto priemonės taip laikytina nepagrįsta, kadangi šio turto vertė yra ne daugiau kaip 22 660 Eur.
3. Nuo 2015 m. pabaigos iki ieškinio byloje pateikimo atsakovės darbuotojų sumažėjo nuo 116 iki 62, o nuo 2007 m. atsakovė dalyvavo bei šiuo metu dalyvauja 21 teismo procese. Dėl šių priežasčių teismo išvada, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas nepažeis abiejų bylos šalių interesų pusiausvyros, yra neteisinga.
4. Teismas nemotyvavo kodėl skundžiamą nutartį pavedė vykdyti skubiai ir tai sudaro pagrindą pripažinti ją negaliojančia CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
5. Atsakovė praleido terminą atskirajam skundui paduoti ir šio termino atnaujinti neprašė, todėl teismas nepagrįstai jį priėmė.
8. Atsakovė UAB „Eiresta“ atsiliepime su pateiktu atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas pagrįstai panaikino atsakovės turto areštą, nes ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – atsakovės nesąžiningumo, ketinimo slėpti turimą turtą ir pan.
2. Atsakovė rašytiniais įrodymais paneigė aplinkybę, jog ieškinio suma jai yra didelė. Įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nėra išskirtinė aplinkybė ir dažnai pasitaiko įmonių veikloje.
3. Teismas pagrįstai pavedė nutartį vykdyti skubiai, kadangi kitu atveju, teismui pripažinus, jog turto areštui nėra pagrindo, atsakovei taikomi suvaržymai galiotų dar bent pusę metų, kol ginčas būtų išnagrinėtas apeliacine tvarka.
4. Atsakovė nepraleido termino atskirajam skundui paduoti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
10. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė UAB „Eiresta“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – išrašą apie įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir nekilnojamojo turto vertinimo išvados kopiją. Atsižvelgus į tai, jog atsakovė turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas juos atsisako priimti.
11. CPK144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.
12. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo panaikinti atsakovės atžvilgiu anksčiau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovė pateikdama atskirąjį skundą įrodė aplinkybę, kad ieškinio suma jai nėra didelė ir taip paneigė grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nurodo, jog atsakovės finansinė padėtis nėra tokia, kuri ilgą laiką užtikrintų ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, iš esmės visą atsakovės turimą turtą sudaro trumpalaikis turtas, o nekilnojamasis turtas yra nevertingas bei rinkoje nepaklausus. Atsakovės veiklos mastai kiekvienais metais vis mažėja ir akivaizdu, jog teismui išnagrinėjus bylą jokio turto gali iš esmės visai nebelikti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka.
13. Spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grindžiamas didele ieškinio suma, teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat turimais įsipareigojimais, yra didelė.
14. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, pateikdama atskirąjį skundą atsakovė teismui pateikė ir rašytinius įrodymus, paneigiančius aplinkybę, jog pareikšto ieškinio suma jai yra didelė. 2016 m. rugsėjo 30 d. duomenimis atsakovės turtas sudarė 805 312 Eur, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 133 138 Eur. Remiantis pateikta pelno (nuostolių) ataskaita, atsakovės grynasis pelnas ataskaitos sudarymo dienai buvo 13 695 Eur. Atsakovei priklauso 30 nekilnojamojo turto objektų bei 10 transporto priemonių. Šių aplinkybių, teigiamai apibūdinančių atsakovės turtinę padėtį, nepaneigia ieškovės atskirajame skunde pateikti argumentai apie atsakovės skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, areštus, taikomus kitoje civilinėje byloje, turimo nekilnojamojo turto bei transporto priemonių menkavertiškumą ar ataskaitiniu laikotarpiu sąskaitoje esančias pinigines lėšas, kadangi tai per se nesuteikia pagrindo daryti išvados apie ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, dar ir dėl toliau nurodytos priežasties.
15. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-189-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.
16. Nagrinėjamu atveju ieškovė nei su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nei su atskiruoju skundu nepateikė teismui jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovė ketintų savo turimą turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims (CPK 178 straipsnis), jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, nenustatė ir teismas. Todėl byloje esant įrodymų apie atsakovės gerą turtinę padėtį bei nesant įrodymų apie jos nesąžiningumą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovės atskiruoju skundu ir pats panaikino savo priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu.
17. Pažymėtina, jog ieškovei surinkus įrodymų apie minėtą atsakovės nesąžiningumą, jai nėra užkirstas kelias pakartotinai kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
18. Atskirajame skunde ieškovė taip pat ginčija teismo nutarties dalį kurioje, nenurodydamas jokių motyvų, teismas priėmė sprendimą nutartį vykdyti skubiai. Nors ir sutiktina su apeliantės argumentais, kad teismas turėjo motyvuoti tokį savo sprendimą, atsižvelgiant į šia nutartimi priimamą procesinį sprendimą, t. y. pripažinus, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai panaikino jo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidimas vykdyti tokią nutartį skubiai iš esmės jokios žalos nepadarė ir dėl to nėra pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti. Pažymėtina, kad CPK 152 straipsnio 2 dalis numato teismui galimybę leisti skubiai vykdyti priimtą nutartį pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemone kita arba nutartį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo specifiką – tai kad ji vykdoma skubiai (CPK 152 str. 1 d.) ir, kad atskirojo skundo padavimas nesustabdo tokios nutarties vykdymo (CPK 152 str. 3 d.), teismui neleidus skubiai vykdyti nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovui galėjo būti padaryta didelė žala, nes bet koks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra suvaržymas ne tik turtinių juridinio asmens teisių, tačiau taikomos priemonės taip pat blogina ir veikiančios įmonės įvaizdį rinkoje, sudaro nepatikimumo įvaizdį. O atsižvelgiant į tai, kad ieškovės paduotas atskirasis skundas sustabdo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdymą (CPK 152 str. 4 d.), situacija, kai atsakovės turtui nepagrįstai taikomas areštas, galėjo tęstis iki apeliacinės instancijos teismas priims šią nutartį, t. y. 3 su puse mėnesio.
19. Taip pat nesutiktina su ieškovės argumentu, jog atsakovė praleido terminą atskirajam skundui paduoti bei neprašė šio termino atnaujinti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti jos atskirąjį skundą. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, 2016 m. lapkričio 10 d. per elektroninių paslaugų portalą buvo išsiųsta tik ieškovei, tuo tarpu atsakovei ji tą pačią dieną išsiųsta paprastu paštu jos registruotos buveinės adresu. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog nutartis atsakovei buvo įteikta 2016 m. lapkričio 11 d. bei kad ji praleido terminą atskirajam skundui paduoti.
20. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamą nutartį panaikinti, apeliantė nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                            Romualda Janovičienė