Civilinė byla Nr. e2A-663-516/2018
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01245-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.2.3.4.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. B. (P. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalies civilinėje byloje pagal ieškovų I. B. ir P. B. ieškinius atsakovui A. B. (A. B.), trečiasis asmuo atsakovo pusėje – J. B. (Y. B.), dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ginčas kilo dėl skolos priteisimo įgaliotiniui neatlikus įgaliotojo pavedimų.
2. Ieškovė I. B. pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo A. B. 2 388 337,07 Eur skolos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas P. B. pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo 61 744,67 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo ir civilinė byla pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo buvo sujungtos į vieną bylą.
5. Ieškovas P. B. ieškinyje nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 2 d. išdavė įgaliojimą atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka ir atsakovo nuožiūra valdyti ir disponuoti visomis ieškovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis sąskaitoje AB SEB banke. Įgaliojimu ieškovas įgaliojo atsakovą gauti, paimti iš sąskaitos lėšas, duoti bankui nurodymus konvertuoti sąskaitoje esančias lėšas, pervesti lėšas į kitas sąskaitas bei disponuoti jomis ir atlikti kitus veiksmus, kuriais būtų keičiamas ieškovo sąskaitoje esančių lėšų teisinis likimas. Ieškovas 2016 m. spalio mėn. kreipėsi į banką su prašymu pateikti informaciją, kokios lėšos buvo nuimtos nuo ieškovo sąskaitos banke 2013 metais. 2016 m. spalio 21 d. bankas nurodė ieškovui, jog 2013 m. rugsėjo – spalio mėnesiais atsakovas nuo ieškovo sąskaitos nuėmė 213 192 Lt (61 744,67 Eur) keliais pinigų išgryninimais: 2013 m. rugsėjo 16 d. – 11 000 Lt (3 185,82 Eur); 2013 m. spalio 15 d. – 99 500 Lt (28 817,19 Eur); 2013 m. spalio 31 d. – 101 000 Lt (29 251,62 Eur); dar 1 692 Lt (490,04 Eur) sudarė komisinis mokestis.
6. Ieškovas 2017 m. balandžio 20 d. vienašaliu pareiškimu panaikino įgaliojimą. Ieškovas 2017 m. balandžio 27 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti informaciją, kur atsakovas panaudojo paimtus pinigus. Atsakovas iki ieškovo nurodytos datos informacijos apie ieškovo lėšų panaudojimą nepateikė.
7. Atsakovas nei po įgaliojimo anuliavimo, nei po prašymo pateikimo su ieškovu neatsiskaitė ir nepateikė jokių duomenų, kur ir kokiais tikslais buvo naudojami ieškovo pinigai. Atsakovas turi prievolę ieškovui grąžinti viską, ką yra gavęs pagal įgaliojimą, t. y. visus pinigus (įskaitant ir nuo ieškovo sąskaitos nuskaičiuotą komisinį mokestį), kurie buvo išmokėti (nuskaičiuoti) atsakovui iš ieškovo sąskaitos ir esantys pas atsakovą arba yra atsakovo panaudotos ieškovui nežinomais tikslais, pvz. perduotos tretiesiems asmenims siekiant tenkinti savo ar trečiųjų asmenų, bet ne ieškovo interesus.
8. Atsakovas atsiliepime į ieškovo ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovo veiksmai – grynųjų pinigų paėmimas iš banko pagal ieškovo nurodymą, atvežimas pačiam ieškovui ir perdavimas jam pačiam arba pagal jo nurodymą jo tėvui J. B. – patys savaime yra ataskaita. Visų trijų I., P. ir J. B. įgaliojimų vykdymo laikotarpiais atsakovas turėdavo tiesiog nuimtus pinigus nuo sąskaitų su apsauga parvežti iš banko į (duomenys neskelbtini) sodybą ir perduoti savininkams į rankas. Nė vienas iš šių trijų asmenų per daugiau nei trejų metų tokių pavedimų vykdymo praktiką nė karto nepareikalavo jokios ataskaitos, nereiškė jokių pretenzijų dėl piniginių lėšų. Ieškovo nepagrįstas ieškinys prieš atsakovą yra tąsa nepagrįsto bylinėjimosi prieš atsakovą ir jo sutuoktinę. Tokį bylinėjimąsi bendromis jėgomis pradėjo ieškovas ir jo motina kerštaudami už tai, kad atsakovas ir jo sutuoktinė trečiojo asmens J. B. prašymu sutiko būti liudytojais jo skyrybų byloje. Pats ieškovas atšaukė įgaliojimą ir iš atsakovo raštu ėmė reikalauti pateikti ataskaitą tik praėjus trejiems su puse metų po piniginių lėšų nuo sąskaitos nuėmimo.
9. Trečiasis asmuo J. B. atsiliepime nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio pabaigoje paprašė sūnaus P. B., kad leistų pasinaudoti jo sąskaita pervedant pinigus iš užsienio. Ieškovas sutiko ir taip pat sutiko išduoti įgaliojimą atsakovui paimti iš banko pinigus grynaisiais ir parvežti į sodybą (duomenys neskelbtini) rajone bei atiduoti J. B. Visus tris kartus ieškovas užsakė pinigų sumos išgryninimą banke, atsakovas parvežė pinigus ir visus perdavė J. B.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu priėmė ieškovės I. B. atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl 583 172 Eur priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė; ieškinius atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; grąžino ieškovei I. B. 1 724,54 Eur žyminio mokesčio.
11. Teismas nustatė, kad iš ieškovo P. B. sąskaitos visi trys grynųjų pinigų paėmimai vyko tokiu pačiu būdu, kaip ir ieškovės I. B. atveju: ieškovas sutardavo su banko vadybininke, kad būtų paruošta suma grynaisiais, o atsakovas, nuvykęs į banką, paimdavo paruoštus grynuosius pinigus bei parveždavo į sodybą (duomenys neskelbtini) rajone.
12. Teismo vertinimu, nors ieškovas teigė, kad ginčo lėšos jo sąskaitoje buvo jo asmeninė nuosavybė (tėvo dovana), tačiau jis nepateikė įrodymų, kad 2013 m. spalio 14 d., kai buvo pervesta 79 180 Lt, ir 2013 m. spalio 31 d., kai į ieškovo sąskaitą buvo pervesta 101 943 Lt, ieškovas ir trečiasis asmuo sudarė notarines dovanojimo sutartis, o įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl teismas sprendė, kad 2013 m. spalio 14 d. ir spalio 31 d. pervestos lėšos nebuvo padovanotos ieškovui.
13. Teismo vertinimu, lėšos, gautos į ieškovo sąskaitą 2013 m. rugsėjo 11 d. galėjo būti padovanotos ieškovui, tuo labiau, kad banko sąskaitos operacijos aprašyme yra nurodoma, jog tai dovana. Tačiau ieškovo elgesys, kai jis, gavęs dovanų 11 812,50 Lt, šią sumą pavedė bankui išgryninti, atsakovas grynuosius pinigus paėmė 2013 m. rugsėjo 16 d., o jau 2013 m. spalio 14 d. ir spalio 31 d. ieškovas ir vėl siuntė atsakovą paimti grynuosius pinigus, leidžia spręsti, kad ieškovas visais atvejais žinojo, kur yra panaudoti iš jo sąskaitos paimti pinigai, vadinasi, ieškovas gavo ir ataskaitą apie pinigų panaudojimą ir / arba pačius pinigus. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad atstovas pasisavino dalį arba visas paimtas lėšas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Apeliaciniame skunde ieškovas P. B. prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Trečiojo asmens dovanojimo sandoriams turėjo būti taikoma Rusijos Federacijos teisė. Bankinio pavedimo, kaip sandorio, kuriame įrašytas žodis dovanojimas teisme nei ieškovas, nei trečiasis asmuo neginčijo, dėl šio fakto ginčo byloje nėra.
14.2. Nesant trečiojo asmens inicijuotų teisinių veiksmų (priešinio reikalavimo ieškovui) dėl atliktų mokėjimo pavedimų ieškovui teisinio statuso nustatymo, teismas negalėjo pasisakyti, kad trečiojo asmens 52 456,96 Eur suma, pervesta ieškovui, yra trečiojo asmens nuosavybė, ką netiesiogiai pasisakė teismas, pasakydamas, jog minėta suma nėra ieškovo nuosavybė.
14.3. Teismas nepagrįstai išskyrė pavedimus kaip skirtingus ir dėl to padarė neteisingas išvadas, kad vienu atveju šalys sudarė dovanojimo sandorį, o kitu – dovanojimo sandorio nesudarė.
14.4. Teismas sprendime nurodė vienas kitam prieštaraujančius motyvus, t. y. viena vertus teismas pasisakė, kad trečiasis asmuo ir atsakovas pripažino, jog atsakovas nuimtas lėšas perdavė trečiajam asmeniui, t. y. ieškovo nuosavybe priklausančias lėšas perdavė ne ieškovui, o kitoje dalyje nurodė, kad nuimtos lėšos perduotos ieškovui. Teismas savo sprendimą grindė prielaidomis, o ne civilinėje byloje surinktų įrodymų analize.
15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
15.1. Ieškovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde net ir neįrodinėjo bei neįrodinėja, kad jo minima dovanojimo sutartis žodžiu buvo sudaryta būtent Rusijos Federacijoje. Priešingai, byloje yra duomenys, kad žodinis susitarimas dėl ginčo piniginių lėšų vyko Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) esančioje sodyboje.
15.2. Atsakovas, kaip ieškovų šeimos darbuotojas, sąžiningai vykdė visus ilgamečius šeimos narių pavedimus, o į jų bylinėjimąsi buvo įtrauktas tik dėl pašlijusių šeimos tarpusavio santykių.
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
16.1. Apelianto apeliacinio skundo dalykas yra neaiškus – apeliantas prašo panaikinti sprendimą, tačiau papildomai jokio savarankiško reikalavimo, apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą sprendimą, nekelia.
16.2. Visi pokalbiai (žodiniai susitarimai) dėl pinigų pervedimo tarp I. B., P. B. ir J. B. vyko tik Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) kaime esančioje sodyboje, todėl apelianto teiginiai, kad šalių santykiams turi būti taikytina Rusijos Federacijos teisė ar juo labiau, jog tokios dovanojimo sutartys buvo sudarytos Rusijos Federacijoje, yra nepagrįstos.
16.3. Trečiasis asmuo savo rašytiniais paaiškinimais nurodė tikrąsias bankinių pavedimų ir jų turinio aplinkybes, o prisiteisti ginčo pinigines lėšas apeliantui nėra pagrindo, nes jas trečiasis asmuo iš atsakovo yra gavęs, o ieškovui šios aplinkybės buvo žinomos.
16.4. Apeliaciniu skundu siekiama išspręsti ginčą ne su atsakovu, o su trečiuoju asmeniu. Apeliantas, matyt, siekia įrodyti, kad trečiojo asmens pervestos į apelianto sąskaitą piniginės lėšos tapo jo ir po to atiteko trečiajam asmeniui. Tuo pagrindu apeliantas įgytų teisę reikšti pretenzijas dėl šių piniginių lėšų trečiajam asmeniui, siekdamas įskaityti ir tokiu būdu susimažinti kitoje byloje iš jo priteistą sumą.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
17.1. Ieškovė palaiko apelianto argumentus, susijusius su teismo padarytais materialinių teisės normų taikymo pažeidimais.
17.2. Ieškovės vertinimu, esant neginčijamai aplinkybei, kad pavedimai daryti būtent iš Rusijos Federacijos, šių pavedimų teisiniam vertinimui ir kvalifikavimui turėjo būti taikoma ne Lietuvos Respublikos, o Rusijos Federacijos teisė.
17.3. Trečiasis asmuo neįrodė, kad į ieškovo sąskaitą pervestos piniginės lėšos yra ne ieškovo nuosavybė. Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės šiuo atveju turėtų būti taikomos tokiu būdu, kad asmuo, kuris teigia, jog lėšos priklauso jam, turi įrodyti šias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė savo sąskaitų išrašą, iš kurių aiškiai matyti, kad atlikdamas pavedimus į ieškovo sąskaitą, trečiasis asmuo aiškiai įvardijo, jog tai yra dovana. Banko sąskaitoje esančios lėšos yra preziumuojamos kaip sąskaitos savininko nuosavybė, kol nėra įrodyta kitaip. Priešingų įrodymų trečiasis asmuo nepateikė, išskyrus savo raštu išsakytą nuomonę, kad pavedimų paskirtis neva buvusi kita, nei nurodyta. Tačiau tokio valios ir pavedimų teksto neatitikimo trečiasis asmuo nepagrindė.
17.4. Nors atsakovui piniginės lėšos iš ieškovo sąskaitos buvo išmokėtos grynaisiais pinigais teisėtai, atsakovui veikiant įgaliojimo pagrindu, tačiau šių lėšų nepanaudojus pagal paskirtį, t. y. ieškovo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei pinigines lėšas atidavus trečiajam asmeniui (ką nurodė atsakovas ir pripažino pats trečiasis asmuo), šios lėšos turėjo būti priteistos iš atsakovo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą sutinka su trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta pastaba, kad apeliantas prašo panaikinti sprendimą, tačiau papildomai jokio savarankiško reikalavimo, apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą sprendimą, nekelia. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors tokia apeliacinio skundo dalyko formuluotė laikytina ydinga, tačiau ji nekliudo teisėjų kolegijai nustatyti apeliacijos ribų ir apelianto siekiamo teisinio rezultato („Ieškovas nesutinka su Sprendimu toje dalyje, kurioje Ieškovo Ieškinys yra atmestas“), todėl ir nesudaro pagrindo apeliacinio skundo nenagrinėti iš esmės.
Dėl naujų rašytinių įrodymų
20. Apeliantas prašo pridėti prie bylos naują įrodymą – išrašą apie Rusijos Federacijos civilinio kodekso 574 straipsnį.
21. Trečiasis asmuo atsiliepime su apelianto prašymu nesutinka ir nurodo, kad šis naujas įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teisme; jis egzistavo bylos nagrinėjimo metu, todėl negali būti vertinamas kaip naujas ar naujai paaiškėjęs. Ieškovas viso teisminio proceso metu aktyviai naudojosi profesionalaus teisininko pagalba, todėl procesinio įstatymo normų reglamentavimas jam buvo puikiai žinomas.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateiktas išrašas apie užsienio teisės turinį nėra naujas įrodymas, o tai yra naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Klausimas dėl konkrečiam teisiniam santykiui taikytinos teisės parinkimo ir jos taikymas (turinys) yra du skirtingi argumentai. Dėl šios priežasties apeliantas teikia ne naujus įrodymus, o vykdo įstatyme nustatytą pareigą šaliai remiantis užsienio teise tokiu atveju pateikti užsienio teisės turinį (CPK 808 straipsnio 2 dalis), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai turėjo būti atlikta pirmosios instancijos teisme ir laikytina naujomis, pirmosios instancijos teismui nenurodytomis aplinkybėmis (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai, teisėjų kolegija apelianto nurodytų naujų aplinkybių nevertina ir išrašą apie Rusijos Federacijos civilinio kodekso 574 straipsnį atsisako pridėti prie bylos. Teisėjų kolegija taip pat atskirai pažymi, kad nurodytas argumentas dėl toliau nurodomų priežasčių taip pat yra pernelyg nutolęs nuo ginčo dalyko (mutatis mutandis CPK 180 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
23. Kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš atstovavimo teisinių santykių. Apeliantas P. B. 2013 m. rugsėjo 2 d. išdavė įgaliojimą atsakovui A. B. teisės aktų nustatyta tvarka ir įgaliotinio nuožiūra valdyti ir disponuoti visomis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis sąskaitoje AB SEB banke: gauti, paimti lėšas, pervesti lėšas į kitas sąskaitas ir k. t. Apeliantas 2017 m. balandžio 20 d. šį įgaliojimą panaikino.
24. Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, išrašas iš apelianto banko sąskaitos patvirtina, kad į jo sąskaitą buvo pervestos tokios pinigų sumos:
24.1. 2013 m. rugsėjo 11 d. – 150 000 rublių;
24.2. 2013 m. spalio 14 d. – 1 milijonas rublių;
24.3. 2013 m. spalio 31 d. – 1 300 000 rublių.
25. Nurodytos pervestos piniginės lėšos buvo išgrynintos atitinkamai 2013 m. rugsėjo 16 d., 2013 m. spalio 14 d., 2013 m. spalio 31 d.
26. Ginčo byloje nekilo, kad atsakovas savo įgaliojimus vykdė tokia tvarka: apeliantas pranešdavo banko vadybininkei, kad pervesta suma būtų išgryninta ir parengta atsiimti, o atsakovas, nuvykęs į banką, paimdavo paruoštus grynuosius pinigus bei parveždavo į sodybą (duomenys neskelbtini) rajone.
27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.150 straipsnyje nustatyta atstovo pareiga pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolė atsiskaityti apima dvi pareigas – pirma, pateikti ataskaitą už savo veiklą (informacinė pareiga), antra, atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą (turto perdavimo pareiga). Atstovaujamajam atsiskaitoma už tai, ką atstovas vykdydamas pavedimą gauna iš atstovaujamojo arba trečiųjų asmenų. Tai gali būti daiktai, pinigai ar kita. Atsiskaitymas atstovaujamajam yra prievolė ir turi būti vykdoma pagal prievolėms keliamus reikalavimus. Atstovo ir atstovaujamojo santykiuose dėl atsiskaitymo atstovaujamasis turi reikalavimo teisę ir yra kreditorius, o atstovui tenka pareiga, todėl jis yra skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-470-701/2016, 18 punktas). Pažymėtina, kad CK 2.150 straipsnis nereglamentuoja ataskaitos apie atstovo veiklą formos, nereikalauja jos rašytinės formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009).
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ginčo dalyką, daro išvadą, kad nagrinėjamų atstovavimo teisinių santykių pobūdis nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrųjų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Vadinasi, pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes apeliantui nagrinėjamu atveju teko pareiga įrodyti, kad buvo duotas konkretaus turinio pavedimas atsakovui, o pastarajam teko pareiga įrodyti, jog apelianto duotas pavedimas buvo įvykdytas. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar apeliantas įrodė, kad buvo duotas konkretus pavedimas atsakovui, o atsakovas įrodė, jog įvykdė CK 2.150 ir 6.760 straipsniuose jam kaip įgaliotiniui nustatytus įpareigojimus.
29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės be pagrindo nukrypsta nuo įrodinėjimo dalyko ir kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl to, ar dalis anksčiau nurodytų pervestų piniginių lėšų buvo / nebuvo dovana apeliantui. Atsižvelgiant į aiškiai apibrėžtą šios bylos dalyką, piniginių lėšų kilmė (nuosavybė) nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga ir neturi jokios teisinės reikšmės įgaliotinio pareigai įvykdyti pavedimą. Reikšminga šioje byloje yra tai, ar atsakovo paimtos piniginės lėšos buvo perduotos apeliantui arba kitiems asmenims pagal jo pavedimą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo įrodinėjimo dalyko, šiuo atveju visos pirmosios instancijos teismo išvados apie ginčo piniginių lėšų savininką yra laikytinos obiter dictum (pasakyta tarp kitko; argumentas, neturintis lemiamos reikšmės sprendimui), o ne ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. teisėjų kolegijos nuomone, neturinčia esminės reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui ar prejudicinės galios kitose bylose.
30. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad apeliantas visais atvejais žinojo, kur yra panaudoti iš jo sąskaitos paimti pinigai. Nors apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nurodytą išvadą grindė prielaidomis, o ne civilinėje byloje surinktų įrodymų analize, tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo teiginiais neturi pagrindo sutikti.
31. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pagal apelianto apeliacinio skundo argumentus, pastarasis tikėjosi neabejotinos ir neginčytinais įrodymais pagrįstos ir tikslios pirmosios instancijos teismo išvados, kur, kada ir kam buvo perduotos atsakovo paimtos piniginės lėšos. Tačiau, kaip patvirtina toliau nurodoma kasacinio teismo praktika, įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo.
32. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018 24–27 punktus, 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 28 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016 39 punktą). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuos atveju, vadovaujantis pirmiau nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagal byloje pateiktus įrodymus tikslesnės išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas, neleidžia padaryti byloje esančių įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje surinktų rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų, nagrinėjama byla pasižymi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo sudėtingumu, kurį lemia žodinis įgaliotojo pavedimų įgaliotiniam pobūdis, konfliktiški šalių santykiai ir faktas, kad pagrindinės įrodinėjimo priemonės šioje byloje buvo tik netiesioginiai įrodymai, t. y. pačių šalių paaiškinimai dėl aplinkybių, kurios, be kita ko, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jau buvo įvykusios prieš trejetą metų.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas, įrodinėdamas atsakovo veiksmų neteisėtumą, nuosekliai nepaaiškino, koks buvo atsakovo pavedimo turinys, t. y. kam piniginės lėšos turėjo būti perduotos, tik nurodant, kad jos privalėjo būti perduotos apeliantui, tačiau, kaip matyti iš atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimų, pavedimo turinys galėjo būti ir kitoks. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pakankamai svarbios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės: pirma, kad nutarties 24 punkte nurodytas lėšas buvo duotas nurodymas išgryninti banko vadybininkei tam, kad atsakovas jas galėtų paimti; antra, vėlgi nėra ginčo, kad atsakovas nuvyko ir ginčo lėšas paėmė. Taigi ginčas iš esmės kilęs tik dėl to, ar atsakovas nurodytas lėšas perdavė taip, kaip pavedė apeliantas.
35. Kaip matyti iš byloje dalyvaujančių asmenų – atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimų, atsakovas nurodė, kad iš banko paimtus grynuosius pinigus atiduodavo arba apeliantui, arba jo tėvui J. B.; trečiasis asmuo J. B. nurodė, kad visais trimis atvejais atsakovas atvežė pinigus grynaisiais ir perdavė jam. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors tarp šių paaiškinimų yra prieštaringumas, tačiau atsižvelgusi į praėjusį itin ilgą laiko tarpą, bei faktą, kad atsakovas atliko pakankamai daug analogiško pobūdžio pavedimų iš ieškovės, dėl kurių ginčo nėra, o pinigines lėšas, kaip ir ieškovei, pervedė trečiasis asmuo, nepripažįsta šio prieštaringumo esminiu.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad neginčytinos bylos aplinkybės visiškai paneigia pirminę apelianto poziciją ieškinyje, jog jis apskritai nežinojo apie piniginių lėšų išgryninimą, nes bylos duomenys patvirtina, kad jis pats tiesiogiai ir davė pavedimą banko vadybininkei jas paruošti, o atsakovui – jas paimti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai pabrėžia, kad šiuo atveju įgaliotoją ir įgaliotinį siejo tarpusavio pareigos, t. y. atsakovas pinigines lėšas turėjo perduoti ir bendradarbiauti su įgaliotiniu, kai šis vykdo pavedimą (CK 6.760 straipsnio 1, 5 dalys), o apeliantas priimti iš įgaliotinio visa, ką šis įvykdė (CK 6.761 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, visi trys pavedimai atsakovui buvo vienkartiniai, visais trim atvejais apeliantas pavedimą išgryninti pinigines lėšas davė tiesiogiai. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip paaiškino pats apeliantas 2017 m. lapkričio 30 d. teismo posėdyje, piniginės lėšos buvo reikalingos statyboms.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien abstraktūs apelianto paaiškinimai šiuo atveju nesudaro pagrindo abejoti pakankamai konkrečiais ir nuosekliais trečiojo asmens ir atsakovo paaiškinimais bei bylos duomenų visuma. Bylos duomenys nepatvirtina, kad iki apelianto pasikreipimo į banką 2016 metais ir 2017 m. balandžio 27 d. pasikreipimo į atsakovą, apeliantas būtų pareiškęs atsakovui kokias nors pretenzijas dėl netinkamai įvykdyto ar neįvykdyto pavedimo. Primintina, kad pareigas turi ne tik įgaliotinis, bet ir įgaliotojas, todėl bet koks pavedimo vykdymo klausimas turėjo būti sprendžiamas iš karto, paaiškėjus, jog yra kliūčių jį įvykdyti, ar jis neįvykdytas (CK 6.761 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju kliūtys vykdyti visus tris apelianto pavedimus ar jų neįvykdymas turėjo paaiškėti per itin trumpą laiko tarpą: jeigu atsakovas turėjo perduoti pinigines lėšas tiesiogiai apeliantui, tai pastarasis jau tą pačią dieną jas ir būtų pareikalavęs perduoti; analogiškai, jeigu piniginės lėšos buvo skirtos statyboms (perduotos rangovams), tai rangovai vėlgi informuotų apeliantą, kad su jais nebuvo atsiskaityta. Nė vienos tokios aplinkybės byloje nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apelianto pavedimų pobūdis yra analogiškas ieškovės I. B. duotiesiems, dėl kurių turinio ir įvykdytinumo byloje jau ginčo nėra. Atsižvelgiant į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes, vien abstraktūs apelianto paaiškinimai, kad pavedimas nebuvo įvykdytas, teisėjų kolegijos neįtikina (CPK 185 straipsnis).
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinant byloje surinktus įrodymus taikant tikimybių pusiausvyros principą, yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas žinojo, kur buvo panaudoti iš jo sąskaitos paimti pinigai, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
39. Apeliacinį skundą atmetus atsakovas ir trečiasis asmuo įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).
40. Atsakovas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, kuriame prašo atlyginti 2 512,54 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas, kurias sudaro: konsultacijos dėl pateikto apeliacinio skundo su advokatu ir strategijos derinimas; apeliacinio skundo analizė; atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas; trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo į apeliacinį skundą analizė, ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą analizė.
41. Trečiasis asmuo iki paskirto teismo posėdžio pražios duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė (CPK 98 straipsnis).
42. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, vadovaujasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija, galioja nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui suteiktos teisinės paslaugos laikytinos atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo dalimi, tačiau viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydį. Atsižvelgiant į tai, prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis mažintinas ir atsakovui iš apelianto P. B. priteistina 1 204,71 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. B. (A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo P. B. (P. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 204,71 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturis eurus ir 71 ct) bylinėjimosi išlaidoms už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Teisėjai Marius Bajoras
Rasa Gudžiūnienė
Kazys Kailiūnas