Civilinė byla Nr. e3K-3-6-381/2024

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01405-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Latvijos Respublikoje registruotos įmonės „SIA Vervo“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 13 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Arctic Fishing“ nemokumo (bankroto) byloje, peržiūrėjimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl taikytinos teisės, sprendžiant užsienio subjekto (kreditoriaus) jūrinio reikalavimo tvirtinimo juridinių asmenų nemokumo procese klausimą, kai su reikalavimu susijęs turtas (laivas) teismo areštuotas ir faktiškai yra Latvijos Respublikoje, o nemokumo byla iškelta ir laivas registruotas Lietuvos Respublikoje.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartimi buvo nutraukta atsakovės UAB „Arctic Fishing“ restruktūrizavimo byla ir iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. spalio 20 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartį.

3.       2023 m. sausio 4 d. atsakovės nemokumo administratorius V. A. (toliau – nemokumo administratorius) pateikė teismui prašymą patvirtinti BUAB ,,Arctic Fishing“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, išskirdamas kreditorius, kurių finansiniai reikalavimai yra užtikrinti jūriniais suvaržymais.

4.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 31 d. nutartimi nustatė terminą trūkumams pašalinti – nurodyti kreditorių reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 94 straipsnyje nustatytą tvarką, t. y. neišskiriant jūriniais suvaržymais užtikrintų kreditorių reikalavimų.

5.       Nemokumo administratorius, šalindamas teismo nustatytus trūkumus, 2023 m. sausio 31 d. pateikė teismui prašymą patvirtinti BUAB ,,Arctic Fishing“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą dėl 13 822 352,48 Eur sumos. Nurodė, kad jam nėra perduoti įmonės dokumentai, dėl to nėra galimybės patikrinti pateiktų finansinių reikalavimų su įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais; gavęs papildomus dokumentus, tikslins kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, susijusį su pirmosios eilės kreditoriais. Pažymėjo, kad fizinių asmenų S. T. (S. T.), E. L. (E. L.), I. G., I. V. B. (I. V. B.), O. I. (O. I.), Y. S. (Y. S.), A. D. (A. D.), S. P. (S. P.) finansiniai reikalavimai restruktūrizavimo procese įsiteisėjusiomis nutartimis buvo pripažinti susijusiais su darbo teisiniais santykiais ir patvirtinti pirmąja eile, todėl bankroto procese jie taip pat tvirtintini pirmąja eile (prejudiciniai faktai). Fiziniai asmenys S. T., E. L., I. G., I. V. B., O. I., Y. S., A. D., S. P. nebuvo įdarbinti Lietuvos Respublikoje, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo įmokos neskaičiuotinos.

6.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 3 d. nutartimi tenkino nemokumo administratoriaus prašymą dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo ir patvirtino BUAB ,,Arctic Fishing“ kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų pirmąja eile patvirtino Y. S. 11 754,78 Eur finansinį reikalavimą, A. D. 16 720,24 Eur finansinį reikalavimą, O. I. 16 720,24 Eur finansinį reikalavimą, I. V. B. 13 924,39 Eur finansinį reikalavimą, S. P. 14 682,93 Eur finansinį reikalavimą, S. T. 21 903,14 Eur finansinį reikalavimą ir E. L. 13 882,60 Eur finansinį reikalavimą; antrąja eile patvirtino Latvijos Respublikoje registruotos įmonės „SIA Vervo“ 1 115 425,90 Eur finansinį reikalavimą ir Latvijos Respublikoje registruotos įmonės „SIA LZK“ 13 618,48 Eur finansinį reikalavimą.

7.       Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 3 d. nutarties dalį, kuria pirmąja eile patvirtinti Y. S. 11 754,78 Eur finansinis reikalavimas, A. D. 16 720,24 Eur finansinis reikalavimas, O. I. 16 720,24 Eur finansinis reikalavimas, I. V. B. 13 924,39 Eur finansinis reikalavimas, S. P. 14 682,93 Eur finansinis reikalavimas, S. T. 21 903,14 Eur finansinis reikalavimas ir E. L. 13 882,60 Eur finansinis reikalavimas, antrąja eile patvirtinti Latvijos Respublikoje registruotos įmonės „SIA Vervo“ 1 115 425,90 Eur finansinis reikalavimas ir Latvijos Respublikoje registruotos įmonės „SIA LZK“ 13 618,48 Eur finansinis reikalavimas BUAB „Arctic Fishing“ bankroto byloje, ir šių kreditorių finansinių reikalavimų eilės tvirtinimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

8.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi patvirtino BUAB ,,Arctic Fishing“ kreditorių finansinius reikalavimus:

8.1.                      Latvijos Respublikoje registruotos įmonės „SIA Vervo“ 47 322,80 Eur reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais, ir 1 068 103,10 Eur reikalavimą, tenkinamą antrąja eile;

8.2.                      Latvijos Respublikoje registruotos įmonės „SIA LZK“ 13 618,48 Eur reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais;

8.3.                      Y. S. 11 754,78 Eur reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais;

8.4.                      A. D. 16 720,24 Eur reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais;

8.5.                      O. I. 16 720,24 Eur reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais;

8.6.                      I. V. B. 13 924,39 Eur reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais;

8.7.                      S. P. 14 682,93 Eur reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais;

8.8.                      S. T. 21 903,14 Eur reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais;

8.9.                      E. L. 13 882,60 Eur reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais.

9.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėjamas tik kreditorių Latvijoje registruotos įmonės „SIA Vervo“, Latvijoje registruotos įmonės „SIA LZK“, Y. S., A. D., O. I., I. V. B., S. P., S. T. ir E. L. prašymas patvirtinti finansinius reikalavimus. Ginčo dėl šių reikalavimų dydžių nėra. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad šių kreditorių reikalavimai yra užtikrinti jūriniais suvaržymais.

10.       Teismas pažymėjo, kad, pagal JANĮ 94 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką, kreditoriai, kurių reikalavimai yra užtikrinti jūriniais suvaržymais, nėra išskirti. Dėl to byloje kilusiems klausimams išspręsti taikytinos 1993 m. Tarptautinės konvencijos dėl jūrinių suvaržymų ir įkeitimų (toliau – 1993 m. Konvencija) nuostatos (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.13 straipsnio 1 dalis). Šią konvenciją Lietuvos Respublika ratifikavo 2007 m. gruodžio 13 d. įstatymu.

11.       Pagal 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalį, visi toliau nurodyti reikalavimai laivo savininkui, laivo be įgulos nuomotojui, laivo valdytojui ar operatoriui užtikrinami jūriniais suvaržymais: a) reikalavimai dėl atlyginimų ir kitų sumų, mokėtinų kapitonui, kapitono padėjėjams ir kitiems laivo įgulos nariams už jų darbą laive, įskaitant repatriacijos išlaidas ir jų vardu mokamas socialinio draudimo įmokas; b) reikalavimai dėl žūties arba asmens sužalojimo sausumoje arba vandenyje, kai tai yra tiesiogiai susiję su laivo eksploatacija; c) reikalavimai dėl atlyginimo už laivo gelbėjimą; d) reikalavimai dėl uosto, kanalo ir kitų laivakelių mokesčių ir locmano rinkliavų; e) deliktiniai reikalavimai, kylantys dėl fizinės žalos ar nuostolių, kurie sukeliami eksploatuojant laivą, išskyrus reikalavimus dėl laive esančio krovinio, konteinerių ir keleivių daiktų praradimo ar apgadinimo.

12.       Įvertinęs nurodytas teisės normas, teismas konstatavo, kad kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai pagal 1993 m. Konvenciją yra užtikrinti jūriniais suvaržymais, turi būti išskirti finansinių reikalavimų tenkinimo eilėje remiantis 1993 m. Konvencijoje įtvirtintu reguliavimu.

13.       Teismas nustatė, kad fizinių asmenų Y. S., A. D., O. I., I. V. B., S. P., S. T. ir E. L. finansiniai reikalavimai yra kildinami iš buvusių darbo santykių su BUAB „Arctic Fishing“ šiai įmonei priklausančiuose laivuose, todėl, vadovaujantis 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalies a punktu, šių kreditorių reikalavimai yra užtikrinti jūriniais suvaržymais.

14.       Teismas nustatė, kad įmonės „SIA LZK“ reikalavimas kildinamas iš deliktinės atsakomybės, taip pat iš rinkliavų už laivo stovėjimą prisišvartavus jūrų uoste. Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalies d bei e punktais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tvirtinamas įmonės „SIA LZK“ 13 618,48 Eur reikalavimas, užtikrintas jūriniais suvaržymais.

15.       Teismas pažymėjo, kad kreditorės „SIA Vervo“ reikalavimas yra kildinamas iš sutartinių teisinių santykių, t. y. šalys susitarė dėl laivo remonto darbų atlikimo. Vokietijos jūrų arbitrų asociacijos 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu buvo išnagrinėtas įmonės „AS Tosmares kuģubūvētava“ („JSC Tosmare Shipyard“) ir UAB „Arctic Fishing“ ginčas dėl tam tikrų nesumokėtų remonto išlaidų ir kitų išlaidų, patirtų dėl laivo „Jūros vilkas“, IMO Nr. 7814632, kai jis buvo remontuojamas laivų statykloje nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. iki spalio 31 d., o vėliau – prišvartuotas ten esančioje krantinėje iki 2017 m. birželio pabaigos. Arbitražas įmonės „AS Tosmares kuģubūvētava“ („JSC Tosmare Shipyard“) naudai priteisė iš UAB „Arctic Fishing“ 1 115 425,90 Eur.

16.       2020 m. gegužės 26 d. įmonės „SIA Vervo“ ir „AS Tosmares kuģubūvētava“ („JSC Tosmare Shipyard“) sudarė cesijos sutartį, pagal ją įmonei „SIA Vervo“ buvo perduotos reikalavimų, kilusių Vokietijos jūrų arbitrų asociacijos 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo pagrindu į UAB „Arctic Fishing“, teisės.

17.       Įvertinęs arbitražo sprendimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš visos 1 115 425,90  Eur priteistos sumos 47 322,08 Eur yra išlaidos už paslaugas, kol laivas buvo prišvartuotas laivų statykloje pagal 2016 m. lapkričio 1 d. sutartį Nr. 12119. Remiantis 1993 m. Konvencijoje įtvirtintu reguliavimu, reikalavimai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, neužtikrinami jūriniais suvaržymais. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad 47 322,08 Eur išlaidos susidarė už paslaugas, suteiktas laivo švartavimosi laivų statykloje laikotarpiu, teismas, vadovaudamasis 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalies d punktu (reikalavimai dėl uosto, kanalo ir kitų laivakelių mokesčių ir locmano rinkliavų), laikė, jog ši reikalavimo dalis yra užtikrinta jūriniais suvaržymais.

18.       Teismas atkreipė dėmesį, kad kreditorė „SIA Vervo“ tvirtina, jog jos reikalavimas užtikrintas ne pagal 1993 m. Konvenciją, o remiantis Latvijos Respublikos nacionaliniais įstatymais – Latvijos Respublikos jūrų kodeksu ir Latvijos Respublikos komerciniu kodeksu. Įvertinęs Latvijos jūrų kodekso 33 straipsnį, teismas laikė, kad šiame kodekse įtvirtintas reguliavimas dėl reikalavimų užtikrinimo jūriniais suvaržymais atitinka 1993 m. Konvencijos reguliavimą. Tuo remdamasis, teismas padarė išvadą, kad 1 068 103,10 Eur dydžio reikalavimas, susijęs su laivo remonto darbams turėtomis išlaidomis, negali būti pripažintas užtikrintu jūriniais suvaržymais, todėl tvirtintinas kaip antrosios eilės reikalavimas.

19.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal suinteresuoto asmens (kreditorės) Latvijos Respublikoje registruotos įmonės „SIA Vervo“ atskirąjį skundą, 2023 m. birželio 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartį.

20.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 1993 m. Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl jūriniais suvaržymais užtikrinto reikalavimo perleidimo ar perėjimo trečiajam asmeniui regreso (subrogacijos) tvarka tuo pačiu metu trečiajam asmeniui perleidžiama ar regreso tvarka pereina tokie jūriniai suvaržymai. Taigi, pradinei kreditorei „AS Tosmares kuģubūvētava“ reikalavimo perleidimo sutartimi perleidus esamai kreditorei „SIA Vervo“ reikalavimo teises į BUAB „Arctic Fishing“, tuo pačiu metu įmonei „SIA Vervo“ perėjo ir jūriniai suvaržymai, jeigu jais buvo užtikrintos pradinės kreditorės reikalavimo teisės.

21.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kreditorės „SIA Vervo“ 1 068 103,10 Eur finansinio reikalavimo dalis grindžiama laivo „Jūros vilkas“ remonto darbų atlikimo išlaidomis. 1993 m. Konvencijos 4 straipsnyje nustatytas baigtinis sąrašas reikalavimų, kurie yra užtikrinami jūriniais suvaržymais. Reikalavimai dėl laivo remonto išlaidų nėra įtraukti į šį sąrašą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas laikė, kad yra pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog kreditorės „SIA Vervo“ 1 068 103,10 Eur dydžio reikalavimas nėra užtikrintas jūriniais suvaržymais pagal 1993 m. Konvencijos nuostatas.

22.       Pasisakydamas dėl kreditorės „SIA Vervo“ argumentų, kad jos reikalavimas, kylantis iš eksploatacinės laivo priežiūros, yra užtikrintas jūriniu suvaržymu ir pagal 1993 m. Konvencijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog 1993 m. Konvencijos 12 straipsnis („Priverstinio pardavimo padariniai“) reglamentuoja priverstinio laivo pardavimo padarinius, o ne reikalavimų pripažinimą užtikrintais jūriniais suvaržymais. Aptariamo straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad iš pardavus laivą gautų pajamų pirmiausiai sumokamos sąnaudos ir išlaidos, susidariusios dėl: 1) laivo arešto ar konfiskavimo; 2) vėlesnio laivo pardavimo. Šios sąnaudos ir išlaidos, susidariusios dėl laivo arešto ar konfiskavimo, taip pat dėl vėlesnio laivo pardavimo, inter alia (be kita ko), apima ir eksploatacinę laivo priežiūrą, t. y. būtinas eksploatacines išlaidas, patirtas areštuojant ar konfiskuojant laivą ir susidariusias nuo arešto arba konfiskavimo dienos.

23.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, priėjo prie išvados, kad kreditorės „SIA Vervo“ nurodytos 1 068 103,10 Eur laivo remonto, kuris buvo atliktas 2016 m. (t. y. dar iki atsakovės laivo arešto), išlaidos negali būti pripažintos eksploatacinėmis laivo išlaidomis 1993 m. Konvencijos 12 straipsnio 2 dalies prasme.

24.       Vertindamas kreditorės „SIA Vervo“ argumentus, kad jos turimo reikalavimo užtikrinimas jūriniais suvaržymais yra patvirtintas užsienio valstybės, kurioje de facto (faktiškai) yra laivo buvimo vieta (nuo 2016 m.), teismo procesiniais sprendimais ir kad jos jūrinio reikalavimo privilegija taip pat kyla ir iš ginčo laivo buvimo vietos (ginčo laivo buvimo jurisdikcijos) teisės šaltinių, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog Liepojos teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu nutarė: užtikrinti potencialios ieškovės įmonės „AS Tosmares kuģubūvētava“ jūrinį reikalavimą prieš jį pareiškiant potencialiai atsakovei UAB „Arctic Fishing“ ir areštuoti laivą „Jūros vilkas“, kuris yra Liepojos uoste, prie 18 krantinės; reikalavimą užtikrinti dėl 299 285 Eur sumos; įmonei „AS Tosmares kuģubūvētava“ nustatyti terminą iki 2017 m. birželio 30 d. jūriniam reikalavimui, reiškiamam UAB „Arctic Fishing“, pateikti Vokietijos jūrų arbitrų asociacijai; sprendimą dėl laivo arešto vykdyti nedelsiant.

25.       Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su laivų areštu, suvienodinimo (toliau – 1952 m. Konvencija) 1 straipsnio 1 dalyje pateiktu jūrinio reikalavimo apibrėžimu, taip pat to paties straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia arešto sąvoką, ir nurodė, kad pagal 1952 m. Konvenciją laivo areštas suprantamas kaip laikinoji apsaugos priemonė, skirta konkretiems jūriniams reikalavimams, įvardytiems 1952 m. Konvencijos 1 straipsnyje, užtikrinti.

26.       Nagrinėjamu atveju Liepojos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje Nr. 3-12/0040/17 buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – laivo areštas – įmonės „AS Tosmares kuģubūvētava“ jūriniam reikalavimui užtikrinti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl pritaikyto arešto (kaip laikinosios apsaugos priemonės) šis jūrinis reikalavimas netapo privilegijuotasis, t. y. užtikrintas jūriniu suvaržymu, nes jis nepatenka į 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą baigtinį reikalavimų, užtikrinamų jūriniais suvaržymais, sąrašą.

27.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad kreditorės „SIA Vervo“ nurodytos Latvijos Respublikos jūrų kodekso 48 straipsnio 1 dalies 13 ir 14 punktų nuostatos (pagal jas, jūrinis reikalavimas yra reikalavimas, pareikštas dėl laivo statybos, remonto, rekonstrukcijos, pertvarkymo ar įrengimo; taip pat reikalavimas, susijęs su rinkliavomis ir mokesčiais už naudojimąsi uostu, kanalu, doku ir kitais vandens keliais) neteikia pagrindo kreditorės jūrinį reikalavimą dėl laivo remonto darbų išlaidų laikyti užtikrintu jūriniais suvaržymais.

28.       Kreditorei „SIA Vervo“ savo argumentus grindus ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Reglamentas) 8 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies b punkto nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Reglamento 8 straipsnyje reglamentuojamos trečiųjų šalių daiktinės teisės į skolininkui priklausantį turtą. Tuo tarpu areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, nelaikytinas daiktine teise, kuri reglamentuojama Reglamento 8 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju Liepojos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje Nr. 3-12/0040/17 buvo pritaikytas laivo areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė, kuria siekiama užtikrinti teismo sprendimo (jūrinio reikalavimo) įvykdymą, o ne suvaržymas kaip daiktinė teisė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas laikė, kad Reglamento 8 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

29.       Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Latvijos Respublikoje registruota įmonė „SIA Vervo“ (kreditorė) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kiek tai susiję su toliau nurodytų Europos Sąjungos ir kitų tarptautinės teisės šaltinių nuostatų taikymu esant tam tikro teisinio reguliavimo spragai: 1) Reglamento 8 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies b punktu ir 21 straipsnio 3 dalimi; 2) 1993 m. Konvencijos 6 straipsniu; 3) 1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies l punktu. 

29.2.                       Suinteresuoto asmens pareikštas reikalavimas atsakovės BUAB „Arctic Fishing“ bankroto byloje yra susijęs su išimtine reikalavimo teise, todėl, skirtingai negu nusprendė bylą nagrinėję teismai, suinteresuoto asmens finansinio reikalavimo dalis, sudaranti 1 068 103,10 Eur, negali būti tenkinama antrąja (ir paskutine) finansinių reikalavimų tenkinimo eile. 

29.3.                       Suinteresuotam asmeniui „SIA Vervo“ ir pradinei kreditorei „AS Tosmares kuģubūvētava“ sudarius reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, suinteresuotam asmeniui buvo perleista reikalavimo teisė į BUAB „Arctic Fishing“ visa apimtimi, t. y. įskaitant ir paskui perleidžiamą reikalavimą sekančius daiktinius suvaržymus.

29.4.                       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad suinteresuoto asmens reikalavimas yra priskirtinas jūriniams reikalavimams, nes šis reikalavimas yra pareikštas dėl atsiskaitymo už suteiktas laivo remonto paslaugas (1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies l punktas). 

29.5.                       Pagal 1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 2 dalį, areštas – tai laivo sulaikymas teismo nurodymu, siekiant užtikrinti jūrinio reikalavimo įvykdymą; ši sąvoka neapima laivo konfiskavimo vykdant teismo sprendimą. Šios Konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, kad laivas gali būti areštuotas tik susitariančiosios valstybės, kurioje vykdomas areštas, teismo ar atitinkamo teismo organo sprendimu, o 2 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad laivas, plaukiojantis su susitariančiosios valstybės vėliava, gali būti areštuotas bet kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje siekiant užtikrinti kiekvieno jūrinio reikalavimo įvykdymą, tačiau jis negali būti areštuotas dėl jokio kito reikalavimo. 

29.6.                       Byloje nėra duomenų, kad ginčo žvejybinis laivas būtų buvęs konfiskuotas vykdant teismo sprendimą, todėl laikytina, kad jūriniam laivui Latvijos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu pritaikytas areštas atitinka 1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą arešto, pritaikyto siekiant užtikrinti jūrinio reikalavimo įvykdymą, apibrėžimą. 

29.7.                       Suinteresuotas asmuo pareiškė atsakovės BUAB „Arctic Fishing“ bankroto byloje reikalavimą dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo pagal Reglamento 55 straipsnį. Šis taikomas tiesiogiai, todėl bylą nagrinėję teismai privalėjo įvertinti suinteresuoto asmens finansinio reikalavimo tenkinimo eiliškumą JANĮ 94 straipsnio 1, 2 dalių kontekste pagal Reglamento 8 straipsnio 2 dalies b punktą.

29.8.                       Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. To paties straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kad nurodytos teisės reiškia, be kita ko, išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją (b punktas). 

29.9.                       Pirminė kreditorė, kurios reikalavimo teisę cesijos sutarties pagrindu įgijo suinteresuotas asmuo, pasinaudojo sulaikymo teise pagal Latvijos Respublikos jūrų kodeksą ir Latvijos Respublikos komercinį kodeksą, neleisdama žvejybiniam laivui „Jūros vilkas“ išplaukti iš Liepojos uosto krantinės Nr. 18, ir laivas buvo areštuotas Latvijos Respublikos Liepojos Kuršo rajono teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje Nr. 3-12/0040/17.         Atsižvelgiant į tai, laivo sulaikymas ir jam pritaikytas areštas laikytinas daiktine teise Reglamento 8 straipsnio prasme, kurios negalima apriboti BUAB „Arctic Fishing“ bankroto byloje netaikant Reglamento 8 straipsnio 2 dalies b punkto, įtvirtinančio išimtinę (prioritetinę) reikalavimo patenkinimo iš areštuoto daikto teisę.

29.10.                       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Reglamento 8 straipsnis reglamentuoja trečiųjų šalių daiktines teises į skolininkui priklausantį turtą, o areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, nelaikytinas daiktine teise, kuri reglamentuojama Reglamento 8 straipsnyje.

29.11.                       Pirma, Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad nemokumo bylos iškėlimas nedaro poveikio ne tik trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį turtą, bet ir kreditorių teisėms į skolininkui priklausantį turtą.

29.12.                       Antra, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimus, turto areštu užtikrinti reikalavimai Reglamente neskirstomi pagal tai, kokiu teisiniu pagrindu ir kokia procesinio sprendimo forma areštas buvo pritaikytas. 

29.13.                       Be to, suinteresuoto asmens jūrinis reikalavimas yra kildinamas iš ginčo laivo remonto darbų ir yra tenkintinas prioriteto tvarka pagal laivo buvimo vietos valstybėje (kurioje, be kita ko, atsirado ir pats reikalavimas į ginčo turtą) galiojantį teisinį reglamentavimą. 

29.14.                       Ginčo laivas buvo areštuotas Latvijos Respublikoje. Reikalavimai, susiję su laivu, buvo pareikšti Latvijoje pagal Latvijos teisę. Dėl to, vadovaujantis Reglamento 21 straipsnio 3 dalimi, Reglamento 8 straipsnio 1 dalimi, 1993 m. Konvencijos 6 straipsniu, sprendžiant klausimus, turinčius įtakos suinteresuoto asmens jūrinio reikalavimo kvalifikavimui, atsižvelgtina į tai, kokius jūrinius reikalavimus, užtikrintus jūriniais suvaržymais, nustato ginčo kilmės materialioji teisė. 

29.15.                       Pagal Latvijos Respublikos jūrų kodekso 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, jūrinis reikalavimas yra reikalavimas, pareikštas dėl laivo statybos, remonto, rekonstrukcijos, pertvarkymo ar įrengimo (13 punktas); taip pat reikalavimas, susijęs su rinkliavomis ir mokesčiais už naudojimąsi uostu, kanalu, doku ir kitais vandens keliais (14 punktas).

29.16.                       Viena vertus, kaip matyti iš Latvijos Respublikos jūrų kodekso 33 straipsnio 1 dalies turinio, reikalavimai, kylantys iš remonto paslaugų suteikimo, nėra priskirtini jūriniams reikalavimams, užtikrintiems jūriniais suvaržymais. 

29.17.                       Kita vertus, Latvijos Respublikos jūrų kodekse nustatyta jūrinių reikalavimų tenkinimo tvarka ir privilegijuotumas, kai laivas parduodamas priverstine tvarka (aukcione), o iš galiojančio reguliavimo (Latvijos Respublikos jūrų kodekso 56 straipsnio 2 dalis) matyti, kad suinteresuoto asmens jūrinis reikalavimas pagal savo turinį yra privilegijuotas kitų reikalavimų (įskaitant tam tikrus jūrinius) atžvilgiu. Taigi, suinteresuoto asmens jūrinis reikalavimas, suteikiantis jam teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą iš pajamų, gautų iš laivo priverstinio pardavimo (aukciono), yra tenkinamas prioritetine tvarka ir pirmiau už kitų įkaito turėtojų reikalavimus, taip pat – pirmiau už kitus reikalavimus, bankroto procese pagal JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 2 punktą tenkintinus antrąja eile.

29.18.                       Suinteresuoto asmens įsitikinimu, jo finansinis reikalavimas, pasižymintis išimtine reikalavimo patenkinimo teise, atsakovės BUAB „Arctic Fishing“ bankroto byloje turi būti tenkinamas kaip reikalavimas, tenkintinas be eilės, arba kaip reikalavimas, tenkintinas pirmąja eile, t. y. 1 068 103,10 Eur jūrinis finansinis reikalavimas turėtų būti tenkinamas po atsakovės byloje patvirtintų jūrinių reikalavimų, užtikrintų jūriniais suvaržymais 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio prasme, patenkinimo, tačiau šio reikalavimo patenkinimo eilė turėtų būti ne žemesnė, nei tenkinami reikalavimai, susiję su hipoteka ar kitais suvaržymais (ar juo labiau kiti reikalavimai, kurie tenkintini antrąja eile).

30.       Atsakovė BUAB ,,Arctic Fishing“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1.                       Bylą nagrinėję teismai pagrįstai, remdamiesi 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalimi, nusprendė, kad kreditorės „SIA Vervo“ 1 068 103,10 Eur dydžio finansinis reikalavimas (kaip susijęs su laivo remonto išlaidomis) negali būti laikomas užtikrintu jūriniais suvaržymais. Atitinkamai teismai pagrįstai nelaikė jo privilegijuotuoju reikalavimu ir pagrįstai pripažino, jog toks reikalavimas priskirtinas prie antrąja eile tenkinamų kreditorių reikalavimų.

30.2.                       Suinteresuotas asmuo „SIA Vervo“ viso šios bylos nagrinėjimo proceso metu laikėsi pozicijos, kad, remiantis 1993 m. Konvencijos 4 ir 12 straipsnių nuostatomis, jo 1 068 103,10 Eur dydžio finansinis reikalavimas laikytinas jūriniais suvaržymais užtikrintu reikalavimu. Tuo tarpu iš pateikto kasacinio skundo argumentacijos matyti, kad suinteresuotas asmuo pakeitė savo poziciją, nes pripažįsta, jog aptariamas reikalavimas negali būti laikomas jūriniais suvaržymais užtikrintu reikalavimu. Kasaciniame skunde pateikiami nauji teisiniai argumentai, kad 1 068 103,10 Eur dydžio finansinis reikalavimas laikytinas privilegijuotuoju jūriniu reikalavimu ir todėl turėtų būti tenkinamas be eilės arba kaip reikalavimas, tenkinamas pirmąja eile.

30.3.                       Suinteresuotas asmuo nepagrįstai nemokumo procedūroms taikytinos teisės klausimus sprendžia remdamasis Latvijos Respublikos nacionaliniais įstatymais. Nemokumo procedūrų klausimai, viršijantys vienos ES valstybės narės ribas, reglamentuojami Reglamento nuostatų. Pagal Reglamento 7 straipsnio 2 dalį, valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą, įskaitant taisykles, reguliuojančias iš realizuoto turto gautų pajamų paskirstymą, reikalavimų eiliškumą ir teises kreditorių, kuriems po nemokumo bylos iškėlimo pavyko patenkinti dalį jų reikalavimų remiantis daiktine teise arba įskaičius tarpusavio reikalavimus (i punktas). Taigi, kasacinio skundo argumentai, kad aptariamo finansinio reikalavimo patenkinimo eiliškumas turėtų būti nustatomas pagal Latvijos Respublikos jūrų kodeksą, yra nepagrįsti, nes prieštarauja Reglamento 7 straipsnio 2 daliai.

30.4.                       Reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad daiktine teise laikoma viešame registre įrašyta ir vykdytina trečiųjų šalių atžvilgiu teisė, pagal kurią galima įgyti daiktinę teisę, apibrėžtą 1 dalyje. Liepojos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu laivo „Jūros vilkas“ areštas buvo pritaikytas kaip laikinoji apsaugos priemonė, kuria siekiama užtikrinti teismo sprendimo (jūrinio reikalavimo) įvykdymą. Taigi suinteresuotas asmuo šio teismo sprendimo pagrindu neįgijo jokių daiktinių teisių į laivą. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-36-976/2023 buvo panaikinti BUAB „Arctic Fishing“ turto, įskaitant lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose, areštai bei taikomi apribojimai, pritaikyti teismų ir kitų institucijų. Nutartis yra įsiteisėjusi, todėl yra privalomai vykdytina. Ši nutartis galioja ir Liepojos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu suinteresuoto asmens naudai pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Reglamento 8 straipsnis reglamentuoja trečiųjų šalių daiktines teises į skolininkui priklausantį turtą, o Liepojos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu taikytas areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, nelaikytinas daiktine teise, kuri reglamentuojama Reglamento 8 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, kad Liepojos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimas suteikia suinteresuotam asmeniui išimtinių (prioritetinių) reikalavimo (laivo remonto išlaidų) patenkinimo teisių kitų kreditorių atžvilgiu, yra nepagrįsti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

31.       Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja bylos faktų ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

32.       Suinteresuotas asmuo (kreditorė „SIA Vervo“) kasacinio skundo argumentais iš esmės sutinka su tuo, kad jo prašomas patvirtinti bankroto byloje 1 068 103,10 Eur finansinis reikalavimas, kildinamas iš laivo remonto darbų (eksploatacinės laivo priežiūros), nepripažintinas jūriniais suvaržymais užtikrintu reikalavimu, tačiau, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nutarties dalimi, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria patvirtintas jo 1 068 103,10 Eur dydžio finansinis reikalavimas, tenkinamas antrąja eile, kasaciniame skunde teigia, jog šis jo reikalavimas laikytinas kylančiu iš daiktinės teisės (arešto). Pasak suinteresuoto asmens, ši teisė patenka į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir tai reiškia, kad atsakovės BUAB „Arctic Fishing“ bankroto bylos iškėlimas Lietuvoje neturi įtakos kreditorės „SIA Vervo“ teisei patenkinti savo reikalavimą, nukreipiant jį į areštuotą laivą, taigi, šis reikalavimas tenkintinas pirmiau (visų) kitų skolininkės BUAB „Arctic Fishing“ kreditorių reikalavimų, išdėstytų JANĮ 94 straipsnyje. Šiam teiginiui pagrįsti nurodo iš esmės du vienas iš kito išplaukiančius argumentus, kad:

32.1.                      a) šis reikalavimas yra jūrinis reikalavimas pagal 1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies l punktą; b) ginčo jūriniam laivui teismo procesinio sprendimo pagrindu pritaikytas areštas visiškai atitinka 1952 m. Konvencijos 2 ir 4 straipsniuose nurodytą arešto turinį bei ESTT pateiktą išaiškinimą arešto, kaip daiktinės teisės, klausimu; c) vadovaujantis Reglamento 8 straipsnio 2 dalies b punktu, suinteresuotas asmuo įgijo išimtinę savo jūrinio reikalavimo patenkinimo teisę in rem (prieš daiktą), nes su šiuo reikalavimu susijusi teisė buvo užtikrinta šio daikto areštu;

32.2.                      kadangi egzistuoja į Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtį patenkanti suinteresuoto asmens daiktinė teisė, nulemianti daikto buvimo vietos (anot suinteresuoto asmens, šiuo atveju – Latvijos Respublikos) teisės šiai daiktinei teisei taikymą, tai 1 068 103,10 Eur dydžio finansinis (jūrinis) reikalavimas, kildinamas iš ginčo laivo remonto darbų, yra tenkintinas prioriteto tvarka, remiantis ginčo turto (jūrinio laivo „Jūros vilkas“) buvimo vietos valstybėje nustatytu reguliavimu, o konkrečiai – Latvijos Respublikos jūrų kodekso 56 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia reikalavimų iš pajamų, gautų iš laivo priverstinio pardavimo (aukciono), tenkinimo tvarką. Kitaip tariant, suinteresuotas asmuo laiko, kad Latvijos Respublikoje sulaikytas ir šios šalies teismo sprendimu areštuotas, taigi, faktiškai esantis Latvijos Respublikos teritorijoje, ginčo jūrų laivas šiuo atveju patenka į Latvijos Respublikos jurisdikciją, todėl, remiantis Latvijos Respublikos jūrų kodekso 2 straipsnio 1 dalies nuostata (kad šis kodeksas taikomas visiems laivams, plaukiojantiems Latvijos jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse), sprendžiant klausimus, turinčius įtakos suinteresuoto asmens jūrinio reikalavimo kvalifikavimui, taikytinas Latvijos Respublikos jūrų kodeksas, juo vadovaujantis nustatytinas ir šio jūrinio reikalavimo patenkinimo eiliškumas.

 

Dėl taikytinos teisės nustatymo taisyklių ir byloje taikytinų teisės aktų

 

33.       Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo – kreditorė „SIA Vervo“, kurios registruota buveinė yra Latvijos Respublikoje, siekia įgyvendinti savo teisę patenkinti reikalavimą iš skolininkei BUAB „Arctic Fishing“, kurios registruota buveinė yra Lietuvos Respublikoje, priklausančio turto – laivo „Jūros vilkas“. Šis turtas (jūrinis laivas), nors, bylos duomenimis, registruotas Lietuvos Respublikoje ir nuosavybės teise priklauso jos teritorijoje registruotam juridiniam asmeniui (skolininkei), tačiau faktiškai yra kitoje valstybėje – Latvijos Respublikoje, nei iškelta skolininkės bankroto byla (Lietuvos Respublikoje). Nurodytos aplinkybės lemia, kad ginčas nagrinėjamoje byloje laikytinas kilusiu iš tarptautinį (užsienio) elementą turinčio teisinio santykio.

34.       Byloje keliamus su jūriniais reikalavimais, jūrų laivų areštu ir jūriniais suvaržymais, taip pat su tokių reikalavimų tenkinimo eiliškumu nemokumo procese susijusius klausimus reglamentuoja tarptautinės teisės aktai (1952 m. Konvencija, 1993 m. Konvencija, 1999 m. Tarptautinė konvencija dėl laivų arešto (toliau – 1999 m. Konvencija)), Reglamentas dėl nemokumo bylų, nacionalinės (JANĮ), taip pat užsienio (atitinkami Latvijos Respublikos) teisės aktai. 

35.       Atsižvelgiant į tai, būtina išspręsti nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės nustatymo klausimą – kurios valstybės (šiuo atveju – Lietuvos ar Latvijos) materialiąją teisę reikia taikyti nagrinėjant šį ginčą, nes aplinkybė, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui (byloje nekeliamas ginčas dėl šios aplinkybės), savaime nereiškia, jog ji turi būti sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos materialiąją teisę.

36.       Šis klausimas sprendžiamas remiantis tarptautinės privatinės teisės normomis, kurios skirstomos į kolizines ir materialiąsias. Kolizinių normų savitumas yra tas, kad jos pačios tiesiogiai bylos šalių santykių nereguliuoja, o tik nukreipia į užsienio valstybės materialiąją teisę, kuri turi būti šiems santykiams taikoma. Tuo tarpu vadinamosios materialiosios tarptautinės privatinės teisės normos tiesiogiai reguliuoja bylos šalių santykį su tarptautiniu (užsienio) elementu ir yra tiesiogiai taikomos šiam santykiui, o kolizijos (taikytinos teisės nustatymo) klausimas tokiu atveju nekyla. Vis dėlto neretai tarptautinės privatinės teisės materialiosios normos reguliuoja ne visus ginčo klausimus, o tik tam tikrą santykių sritį, todėl, net ir esant įtvirtintai materialiajai teisės normai, tam tikriems tarp šalių kilusio ginčo klausimams išspręsti teismui tenka spręsti kolizijos klausimą, t. y. nustatyti ir taikytiną teisę. Be to, galimas ir mišraus būdo – tiek kolizinių, tiek materialiosios teisės normų viename ir tame pačiame ginčo santykiui aktualiame teisės akte (konkrečiame jo straipsnyje) įtvirtinimo – pasirinkimas ta prasme, kad jame nustatomos tiek kolizinės, į tam tikros valstybės materialiąją teisę nurodančios, normos, tiek materialiosios teisės nuostatos, įtvirtinančios esminius, pagrindinius kriterijus (principus), reikšmingus tam tikriems ginčo klausimo aspektams išspręsti. Tokiu atveju pagal kolizines normas nustatyta taikytina nacionalinė materialioji teisė turi būti aiškinama bei taikoma atsižvelgiant (ir) į tarptautinės privatinės teisės materialiąsias normas.

37.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 1 dalį, teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais.

38.       Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji nacionalinės teisės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), todėl tarptautinėse sutartyse įtvirtintos teisės normos civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai, t. y. dėl tarptautinės teisės taikymo nebūtina priimti specialaus vidaus teisės akto, išskyrus atvejus, kai tarptautinės teisės aktas nustato priešingai (CK 1.13 straipsnio 2 dalis).

39.       Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas reiškia, kad ši sutartis tampa privaloma valstybėms – tos sutarties dalyvėms, o jų teismai privalo taikyti įsigaliojusios tarptautinės sutarties normas. Tarptautinėse sutartyse nustatomos specialios jų taikymo prielaidos. Tos prielaidos gali būti susijusios tiek su tam tikra reguliuojamų santykių apimtimi, tiek su reguliuojamų santykių subjektais, tiek ir su kitokiais kriterijais. Todėl tarptautinės sutarties normos gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu teismas nustato esant visas atitinkamos tarptautinės sutarties taikymo prielaidas.

40.       Vienas iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų yra tarptautinės teisės prioriteto (viršenybės) prieš vidaus (nacionalinę) teisę principas, kuris reiškia, kad, esant kolizijai tarp tarptautinės sutarties ir vidaus teisės nuostatų, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos. Šis principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje (CK 1.13 straipsnio 1 dalis, CPK 1 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis) – jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos. Ši nuostata taikoma ne tik sprendžiant šalių ginčui nagrinėti taikytinos teisės klausimus, bet ir visais kitais atvejais, kai kyla vidaus teisės ir tarptautinės teisės normų santykio klausimas.

41.       Remiantis CK 1.13 straipsnio 3 dalimi, tarptautinių sutarčių normos turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į jų tarptautinį pobūdį ir būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą bei taikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad užsienio teismų sprendimai gali būti naudingi lyginamuoju aspektu, ypač tarptautinių sutarčių taikymo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012; 2014 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2014).

42.       Tarptautinės teisės taikymo aspektu pažymėtina ir tai, kad galimos situacijos, kai, sprendžiant civilines bylas su tarptautiniu (užsienio) elementu, Lietuvos teismams gali tekti taikyti ir tarptautines sutartis (konvencijas), kurių dalyvė Lietuva nėra. Tokie atvejai galimi tada, kai tarptautinė sutartis (konvencija), nustatanti unifikuotas privatinės teisės normas, nustato, kad ji yra taikoma, kai bent viena iš bylos šalių yra valstybėje – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvėje, o pagal kolizines normas turi būti taikoma būtent valstybės – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvės – teisė. Tokiu atveju tarptautinė sutartis (konvencija) yra ją ratifikavusios ar kitaip prie jos prisijungusios valstybės teisės sudėtinė dalis, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi ją taikyti. Atitinkamai būtų ir atvirkštinės situacijos atveju, kai Lietuvos teismui tektų spręsti dėl tam tikro tarptautinio dokumento (konvencijos, sutarties), kurio dalyvė Lietuva yra, tačiau dalyvė nėra valstybė, su kuria susijusi kita bylos šalis, taikymo. Tokiu atveju, kadangi tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuva, yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis, o pagal kolizines teisės normas turėtų būti taikoma Lietuvos teisė, toje tarptautinėje sutartyje įtvirtintos teisės normos (taikytina materialioji teisė) būtų taikomos ir kitos bylos šalies, reziduojančios kitoje valstybėje, kuri nėra šios sutarties dalyvė, atžvilgiu.

43.       Civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). Nuoroda į užsienio teisę aprėpia visas teisės normas, taikytinas bylos faktams pagal tą teisę, ir reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialiąją teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis (CK 1.10 straipsnio 2, 3 dalys).

44.       CK 1.12 straipsnio 1 dalyje, CPK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva). Pažymėtina, kad šiais atvejais, t. y. kai užsienio teisės taikymo pagrindas yra Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ar įstatymai (o ne šalių susitarimas), užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia (teismas žino teisę) principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui.

45.       Teisės doktrinoje pripažįstama, kad šiuo metu, be atskirų valstybių nacionalinės teisės sistemų įvairovės ir savarankiškos tarptautinės teisės sistemos, egzistuoja dar viena (trečia) savarankiška teisės sistema – Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės sistema (žr., pvz., Katuoka, S. Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės santykio klausimu. Jurisprudencija. 2013, 20 (3): 841–854; p. 842–843, 852).

46.       CPK 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais.

47.       Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės sąveikos aspektu pažymėtina, kad teisės doktrinoje išreikšta pozicija, jog ES – tai savitai susintetinęs įvairios kilmės bruožus specifinis darinys, integracinis susivienijimas, kurį reikėtų vertinti ne kaip dviejų kitų sistemų (tarptautinės ir nacionalinės) elementų mišinį, o kaip naują sistemą, kurios funkcionavimui būdingi savi dėsningumai, be kita ko, pripažįstant ir tai, kad šis darinys, kuris iš pradžių, regis, turėjo plėtotis pagal tarptautinės teisės taisykles, vis dėlto virto nauju, originaliu, turinčiu savo vertybes, vystymosi logiką, savitus vidaus elementų tarpusavio ryšius vienetu (Jarašiūnas, E. Europos Sąjungos teisinio kvalifikavimo problemos. Jurisprudencija. 2011, 18 (4): 1323 – 1347, p. 1326, 1328).

48.       Valstybės narės, įsteigdamos ES, apribojo savo įstatymų leidybos suverenumą ir sukūrė iš esmės savarankišką teisinę tvarką, privalomą joms pačioms, jų piliečiams (asmenims) ir taikomą jų teismų. Nors ES teisė valstybių narių teisinės sistemos atžvilgiu yra savarankiška teisinė tvarka, ES teisinės tvarkos ir valstybių narių teisės sistemų santykio negalima vertinti kaip esančio griežtai subordinacinio pobūdžio, nes, pirma, abi šios teisės sistemos susijusios su tais pačiais asmenimis, kurie yra tiek valstybės narės, tiek ES piliečiai (asmenys); antra, suprantama, kad ES teisė gali tapti veiksminga tik jei bus įtraukta į valstybių narių teisinę tvarką. Todėl ES teisinė tvarka nėra kažkokia primesta sistema – jai įgyvendinti pasitelktinos ir nacionalinės teisės sistemos (pvz., direktyvų sistema; prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra; kt.). Tai parodo ES teisėtvarkos ir nacionalinių teisės sistemų glaudų ryšį bei viena kitos papildymą.

49.       Tačiau ES teisės ir nacionalinės teisės santykiui būdinga ir tai, kad ES teisės ir nacionalinės teisės sistemos kartais susipriešina. Tokiu atveju kyla ES teisės ir nacionalinės teisės kolizijos klausimas. Taip atsitinka tada, kai kuri nors ES teisės nuostata, kuria ES piliečiams suteikiama tiesioginių teisių ar nustatoma pareigų, ir valstybės narės nacionalinės teisės norma savo turiniu prieštarauja viena kitai. Kolizijos klausimui tokioje situacijoje išspręsti pasitelkiami du įrankiai – a) tiesioginis ES teisės taikymas, susijęs su tuo, kad ES teise tiesiogiai suteikiama teisių ir nustatoma pareigų ne tik ES institucijoms ir valstybėms narėms, bet ir ES piliečiams (asmenims) (žr., pvz., ESTT 1974 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Jean Reyners prieš Belgiją, 2/74; 1974 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Yvonne van Duyn prieš Home Office, 41/47); b) ES teisės viršenybė prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę, užtikrinanti vienodą ES teisės visose valstybėse narėse taikymą; rašytinėje ES teisėje aiškių nuostatų šiuo klausimu nėra; ES teisės viršenybės principas, kaip būtinas ES teisinei tvarkai egzistuoti, nustatytas ir išplėtotas ESTT jurisprudencijoje (žr., pvz., ESTT 1964 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Flaminio Costa prieš E.N.E.L., 6/64).

50.       Pirmiau išdėstytų argumentų kontekste, sprendžiant dėl šio ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Respublika yra prisiėmusi įsipareigojimus pagal 1952 m. Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo (ji Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-802) ir 1993 m. Tarptautinę konvenciją dėl jūrinių suvaržymų ir įkeitimų (ji Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2007 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. X-1370). Tuo tarpu, remiantis oficialia viešai prieinama informacija apie prie šių konvencijų prisijungusias šalis (Jungtinių Tautų Organizacijos tarptautinių sutarčių tinklalapyje pateikiamais duomenimis), Latvijos Respublika nėra nei 1952 m. Konvencijos, nei 1993 m. Konvencijos dalyvė (žr. atitinkamai <https://treaties.un.org/Pages/showDetails.aspx?objid=08000002801338ba&clang=_en ir https://treaties.un.org/Pages/ViewDetails.aspx?src=TREATY&mtdsg_no=XI-D-4&chapter=11&clang=_en>).

51.       Latvijos Respublika yra 1999 m. Konvencijos dalyvė (žr. <https://treaties.un.org/Pages/ViewDetails.aspx?src=IND&mtdsg_no=XII-8&chapter=12&clang=_en>). Tačiau Lietuvos Respublika nėra ratifikavusi ar kitaip prisijungusi prie šios konvencijos.

52.       Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai nėra tokių tarptautinių sutarčių, susijusių su jūrų laivų areštu, jūriniais suvaržymais ir įkeitimais, kurių dalyvės būtų ir Lietuva, ir Latvija. Todėl skolininkei UAB „Arctic Fishing“ Lietuvoje iškeltoje nemokumo byloje kreditorių, turinčių jūrinius reikalavimus į skolininkės turtą (Latvijos Respublikoje areštuotą laivą „Jūros vilkas“), finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo klausimui išspręsti tarptautinės sutartys dėl jūrinių laivų arešto ir jūrinių suvaržymų, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, kaip sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis būtų taikomos tuo atveju, jeigu pagal aktualias kolizines normas būtų nustatyta, kad byloje turėtų būti taikoma Lietuvos teisė.

53.       Nagrinėjamoje byloje tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Latvijos Respublika yra Europos Sąjungos valstybės narės. Minėta, kad ES teisės aktų taikymas bylose turi tam tikrų ypatumų. Šie nustatyti, be kita ko, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo. SESV 288 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodyta, kad, vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Pagal to paties SESV 288 straipsnio antrąją pastraipą, reglamentas yra taikomas visuotinai; jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

54.       Tokia SESV 288 straipsnio nuostata lemia, kad Lietuvos Respublikoje, esant iškeltai vienos valstybės narės ribas peržengiančiai bankroto bylai ir nesant byloje duomenų, kad skolininkei šiuo metu būtų iškelta šalutinė nemokumo byla Latvijos Respublikoje, visų pirma aktualios (tiesiogiai taikytinos) Europos Sąjungos lygmeniu priimtos 2017 m. birželio 27 d. įsigaliojusio 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų, pakeitusio Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentą Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000), nuostatos (taikomos po 2017 m. birželio 26 d. iškeltoms nemokumo byloms (Reglamento Nr. 2015/848 84 straipsnio 1 dalis)).

 

Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo, kildinamo iš daiktinės teisės, patenkančios į Reglamento 8 straipsnio taikymo sritį, taip pat kvalifikuotino kaip jūrinio reikalavimo ar jūrinio reikalavimo, užtikrinto jūriniu suvaržymu, tenkinimo eiliškumo

 

55.       Kreditorė „SIA Vervo“, kasaciniame skunde teigdama, kad skundžiamą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, akcentuoja būtinybę nustatyti teisės taikymo taisykles dėl jūrinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo JANĮ 94 straipsnio taikymo kontekste.

56.       Pagal JANĮ 94 straipsnio („Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė“) 1 dalį, likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto, įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kitų kreditorių reikalavimai tenkinami tokia eile: 1) pirmąja eile tenkinami šių kreditorių reikalavimai: a) kreditorių, suteikusių įkeitimu ir (ar) hipoteka neužtikrintą naują ir (ar) tarpinį finansavimą, reikalavimai, kilę juridiniam asmeniui negrąžinus paskolų sutartyse nustatytais terminais; b) su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai; c) reikalavimai dėl valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir įmokų į Garantinį fondą ir Ilgalaikio darbo išmokų fondą; d) reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių iš nemokumo proceso metu vykdytos ūkinės komercinės veiklos; 2) antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.

57.       Taigi, JANĮ 94 straipsnyje nustatytoje kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilėje kreditoriai, kurių reikalavimai yra jūriniai ir (ar) užtikrinti jūriniais suvaržymais (privilegijuotieji), atskirai nėra išskirti.

58.       Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde teigia, kad jo 1 068 103,10 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kuris kildinamas iš laivo remonto darbų (eksploatacinės laivo priežiūros) ir kurio įvykdymas yra užtikrintas skolininkei priklausančio laivo areštu, bankroto byloje privalo būti tenkinamas prioriteto tvarka – be eilės (pirmiau už kitų įkaito turėtojų reikalavimus) arba kaip reikalavimas, tenkintinas pirmąja eile, t. y. po jūrinių reikalavimų, užtikrintų jūriniais suvaržymais 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio prasme, patenkinimo, tačiau ne žemesne eile, nei reikalavimai, susiję su hipoteka ar kitais suvaržymais (JANĮ 94 straipsnio 1 dalis), ar juo labiau nei kiti reikalavimai, kurie tenkintini antrąja eile (JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

59.       Taigi, nagrinėjamoje byloje iš esmės keliamas klausimas, ar kreditorės „SIA Vervo“ 1 068 103,10 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuris kildinamas iš laivo remonto darbų (eksploatacinės laivo priežiūros) ir dėl to yra jūrinis reikalavimas (tiek pagal 1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies l punktą, tiek pagal Latvijos Respublikos jūrų kodekso 48 straipsnio 1 dalies 13 punktą, nes atitinka jūrinio reikalavimo apibrėžimą (jūrinis reikalavimas yra reikalavimas, pareikštas, be kita ko, dėl laivo statybos, remonto, rekonstrukcijos, pertvarkymo ar įrengimo)) ir kurio įvykdymui užtikrinti skolininkei BUAB „Arctic Fishing“ priklausančiam laivui „Jūros vilkas“ Latvijos Respublikos Liepojos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu yra taikytas areštas, galima laikyti privilegijuotuoju (pasižyminčiu išimtine reikalavimo patenkinimo teise) arba bent jau užtikrintu įkeitimu, suteikiant teisę kreditorei, vadovaujantis JANĮ 94 straipsnio 1 dalimi, tenkinti reikalavimą pirmiausia iš įkeisto turto.

60.       Savo poziciją, kad tokia galimybė yra, suinteresuotas asmuo grindžia argumentais, kad jo turima 1 068 103,10 Eur reikalavimo teisė yra išimtinė reikalavimo patenkinimo teisė, nes nurodytu Latvijos teismo sprendimu laivui „Jūros vilkas“ taikytas areštas, priešingai nei skundžiamoje nutartyje nusprendė apeliacinės instancijos teismas, yra daiktinė teisė Reglamento 8 straipsnio 1 dalies, 2 dalies b punkto prasme; tai lemia daikto buvimo vietos (anot suinteresuoto asmens, Latvijos Respublikos) teisės šiai daiktinei teisei taikymą, taigi – ir kitokį ginčo finansinio reikalavimo vertinimą jo tenkinimo prioritetiškumo prasme.

61.       Pagal Reglamento 3 straipsnio, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai, 1 dalį, valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti skolininkui pagrindinę bankroto bylą.

62.       Pagrindinė bankroto byla gali būti tik viena. Teismo sprendimas iškelti pagrindinę bankroto bylą pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje (Reglamento 19 straipsnio 1 dalis) ir sukelia tokias pačias teisines pasekmes, be tolimesnių formalumų (t. y. pripažinimo procedūros), kokias jis turi kilmės valstybėje (Reglamento 20 straipsnio 1 dalis), tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama šalutinė nemokumo byla (Reglamento 3 straipsnio 2 ir 3 dalys). Teismo sprendimo kilmės valstybėje paskirtas bankroto specialistas (administratorius), laikydamasis valstybės narės, kurioje jis ketina veikti, teisės aktų reikalavimų, turi teisę vykdyti savo įgaliojimus pagal valstybės, kurios teisme iškelta bankroto byla, teisės aktus (Reglamento 21 straipsnis).

63.       Reglamento 7 straipsnyje nustatytos taikytinos teisės taisyklės. Reglamento 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente nustatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė (lot. lex fori concursus).

64.       Pagal Reglamento 7 straipsnio 2 dalį, valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą, o visų pirma ji, be kitų, nustato: f) nemokumo bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus nebaigtas nagrinėti bylas; g) reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į nemokaus skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus nemokumo bylą, vertinimą; h) taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą; i) taisykles, reguliuojančias iš realizuoto turto gautų pajamų paskirstymą, reikalavimų eiliškumą ir teises kreditorių, kuriems po nemokumo bylos iškėlimo pavyko patenkinti dalį jų reikalavimų remiantis daiktine teise arba įskaičius tarpusavio reikalavimus; ir kt.

65.       Taigi, nagrinėjamu atveju skolininkės BUAB „Arctic Fishing“ bankroto bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą, užbaigimą, nemokumo bylos iškėlimo pasekmes, visų pirma, nustato Lietuvos Respublikos teisė, nes pagrindinė bankroto byla skolininkei UAB „Arctic Fishing“ iškelta Lietuvos Respublikoje. Dėl šio fakto byloje nekilo ginčų. Byloje nėra duomenų, kad Latvijos Respublikoje BUAB „Arctic Fishing“ būtų iškelta šalutinė bankroto byla.

66.       Atvejai, kai taikoma ne valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, teisė, nustatyti Reglamento 8–18 straipsniuose. Šios išimtys įtvirtintos siekiant apsaugoti kreditorių teisėtus lūkesčius ir užtikrinti sandorius sudariusių šalių teisinį saugumą kitose valstybėse narėse.

67.       Reglamento 8 straipsnio („Trečiųjų šalių daiktinės teisės“) 1 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi.

68.       Reglamento 8 straipsnyje nustatytos išimties esmė ta, kad bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos daiktinėmis teisėmis apsaugotų kreditorių teisėms – joms taikomas lex rei sitae (valstybės, kurioje yra daiktas) teisių apsaugos režimas. Kreditavimo teisinių santykių svarba valstybių ekonomikai, įkeitimu (plačiąja prasme) apsaugotų kreditorių įtaka valstybės kreditavimo sistemai, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai lemia, kad nebūtų pagrįsta ir racionalu, jei dėl skolininko nemokumo keistųsi (modifikuotųsi) šių kreditorių teisinė padėtis. Komercinis tikrumas ypač aktualus skolintojams (kredito įstaigoms), kurie kažin ar skolins (arba kažin ar skolins palankiomis sąlygomis), jeigu nebus užtikrinti, kad vienoje jurisdikcijoje tinkamai suteiktos teisės į turtą galės būti įgyvendintos būtent tuo atveju, kai tai ypač svarbu, t. y. kai skolininkas tampa nemokus, nepriklausomai nuo to, kur skolininkui gali būti iškelta nemokumo byla ir ar kreditoriaus teisių apsauga būtų tokia pati galiojanti ir veiksminga pagal užsienio teisę, taikytiną atitinkamai nemokumo bylai. Šiuos daiktinėmis teisėmis apsaugotų kreditorių teisių apsaugos aspektus ESTT pripažino savo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo byloje Lutz prieš Bäuerle, C-527/10, 38 punkte, nurodydamas, kad jeigu daiktinė teisė atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, jos turėtojas turėtų turėti galimybę ir iškėlus tokią bylą ginti savo teisę į garantijos apriboto turto atskyrimą nuo kito bankrutuojančio skolininko turto.

69.       Pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies kolizines normas nustačius, kad byloje turi būti taikoma Lietuvos teisė, nagrinėjamam ginčui išspręsti kaip sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis taikytinos ir 1952 m. Konvencijoje bei 1993 m. Konvencijoje įtvirtintos tarptautinės teisės nuostatos, susijusios su jūrų laivų areštu, jūriniais suvaržymais ir įkeitimais.

70.       Aptariamu (kreditoriaus, turinčio jūrinį reikalavimą (arba jūrinį reikalavimą, užtikrintą jūriniais suvaržymais), finansinio reikalavimo patenkinimo eiliškumo) aspektu reikšmingos 1993 m. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatos. Jose įtvirtinta, kad jūriniai suvaržymai turi pirmenybę prieš įregistruotą įkeitimą, hipoteką ar suvaržymą, ir joks kitas reikalavimas negali turėti pirmenybės prieš tokius jūrinius suvaržymus arba tokį įkeitimą, hipoteką ar suvaržymą. 

71.       1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a–q punktuose yra išvardyti atvejai, kada reikalavimas yra laikomas jūriniu. Pagal šias nuostatas, jūrinis reikalavimas – tai reikalavimas, pareikštas dėl vieno ar kelių toliau išvardytų klausimų: a) laivo padarytos žalos dėl susidūrimo arba dėl kitos priežasties; b) laivo sukelto arba su laivo valdymu susijusio gyvybės praradimo ar kūno sužalojimo; c) skęstančio laivo gelbėjimo; d) susitarimo, susijusio su bet kurio laivo naudojimu ar nuoma pagal užsakomojo reiso sutartį ar kitu būdu; e) susitarimo, susijusio su krovinių gabenimu laivu pagal užsakomojo reiso sutartį ar kitu būdu; f) laivu gabenamų krovinių ir bagažo praradimo ar sugadinimo; g) bendrosios avarijos; h) bodmerėjos; i) laivų vilkimo; j) locmano paslaugų; k) gaminių ar medžiagų, pristatytų į laivą bet kurioje vietoje ir skirtų jo eksploatacijai ar priežiūrai; l) laivo statymo, remonto ar įrengimo arba mokesčių ir rinkliavų už naudojimąsi dokais; m) atlyginimo laivų kapitonams, laivo vadovaujantiems asmenims ar įgulai; n) laivo kapitono išlaidų, tarp jų krovinių siuntėjų, laivo frachtuotojų ar agentų išlaidų laivo ar jo savininko vardu; o) ginčų dėl nuosavybės teisės į laivą arba jo valdymo; p) laivo bendraturčių ginčų dėl laivo nuosavybės, valdymo, panaudojimo ar gaunamų pajamų; q) laivo įkeitimo ar hipotekos.

72.       1952 m. Konvencijos 1 straipsnyje nustatytas jūrinių reikalavimų sąrašas, tačiau ši Konvencija nepateikia nei jūrinio turto suvaržymo teisės apibrėžimo, nei tokios teisės pavyzdinio sąrašo.

73.       1952 m. Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtinta, kad šios konvencijos nuostatos negali būti aiškinamos kaip sukuriančios jūrinio turto suvaržymo teisę, kuri nenustatyta bylą nagrinėjančio teismo taikomoje teisėje arba 1993 m. Konvencijoje.

74.       Kiekviena susitariančioji valstybė, 1993 m. Konvencijos dalyvė, esant įvykdytoms šioje konvencijoje nustatytoms sąlygoms, pagal savo įstatymus gali suteikti ir kitus jūrinius suvaržymus, kad užtikrintų dar kitus konvencijos 4 straipsnyje nepaminėtus reikalavimus laivo savininkui, laivo be įgulos nuomotojui, laivo valdytojui ar operatoriui (1993 m. Konvencijos 6 straipsnis).

75.       Lietuvos teisėje nuostatų ir (ar) teismų praktikoje išaiškinimų dėl jūrinio reikalavimo bei jūrinio suvaržymo esmės, jų santykio, skirtumų nėra pateikta.

76.       Jūriniai reikalavimai, kurie yra užtikrinti jūriniais suvaržymais ir kurie, minėta, turi pirmenybę prieš įregistruotą įkeitimą, hipoteką ar suvaržymą (1993 m. Konvencijos 5 straipsnis), išvardyti 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalies a, b, c, d ir e punktuose. 

77.       Pagal 1993 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalį, jūriniais suvaržymais užtikrinami tokie reikalavimai laivo savininkui, laivo be įgulos nuomotojui, laivo valdytojui ar operatoriui: a) reikalavimai dėl atlyginimų ir kitų sumų, mokėtinų kapitonui, kapitono padėjėjams ir kitiems laivo įgulos nariams už jų darbą laive, įskaitant repatriacijos išlaidas ir jų vardu mokamas socialinio draudimo įmokas; b) reikalavimai dėl žūties arba asmens sužalojimo sausumoje arba vandenyje, kai tai yra tiesiogiai susiję su laivo eksploatacija; c) reikalavimai dėl atlyginimo už laivo gelbėjimą; d) reikalavimai dėl uosto, kanalo ir kitų laivakelių mokesčių ir locmano rinkliavų; e) deliktiniai reikalavimai, kylantys dėl fizinės žalos ar nuostolių, kurie sukeliami eksploatuojant laivą, išskyrus reikalavimus dėl laive esančio krovinio, konteinerių ir keleivių daiktų praradimo ar apgadinimo.

78.       Iš 1952 m. Konvencijos 1 dalyje įtvirtintos jūrinio reikalavimo (angl. maritime claim) apibrėžties ir šios konvencijos 9 straipsnyje, taip pat 1993 m. Konvencijos 4 ir 6 straipsniuose pateiktos jūrinio (turto) suvaržymo (angl. maritime lien) sampratos akivaizdu, kad ne kiekvienas jūrinis reikalavimas suteikia jūrinio suvaržymo teisę. Kitaip tariant, ta aplinkybė, kad asmuo turi jūrinį reikalavimą pagal 1952 m. Konvencijos 1 straipsnį, savaime nereiškia, jog jam suteikiamas jūrinis suvaržymas pagal 1993 m. Konvenciją.

79.       Teisės doktrinoje pažymima, kad jūrinis suvaržymas yra speciali prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė. Šis institutas tam tikriems reikalavimams, taikomiems laivo savininkui (vadinamiesiems privilegijuotiesiems reikalavimams), suteikė išskirtinį statusą – jie tenkinami prioriteto tvarka palyginti su kitų kreditorių (bankų, finansinių institucijų ir pan.) reikalavimais netgi tuo atveju, jei jie užtikrinti laivo hipoteka. Nuo privilegijuotojo reikalavimo (t. y. jūrinio reikalavimo, užtikrinto jūriniu suvaržymu) atsiradimo momento suinteresuotas asmuo įgyja į laivą teisę, kuri įgyvendinama paduodant ieškinį teismui. Laivo savininkas negali išvengti atsakomybės parduodamas laivą, nes jūriniu suvaržymu užtikrintas reikalavimas „seka“ paskui laivą ir gali būti visa apimtimi pareiškiamas naujajam laivo savininkui (žr., pvz., Derkintytė, R.; Jonkus, M. Tarptautinė laivybos teisė. Vilnius: Registrų centras, 2009, p. 62–63). Jūrinio suvaržymo institutas apibrėžiamas kaip jūrinė privilegija (angl. privileges maritimes) arba išimtinė jūrinė teisė – daiktinė teisė į res (daiktą), t. y. į kitam asmeniui priklausantį jūrinį turtą (patį laivą ir (arba) kitą su laivu susijusį turtą); jo esmė ta, kad jūrinis reikalavimas, užtikrintas jūriniu suvaržymu, laikomas privilegijuotuoju ir suteikia teisę jo turėtojui nukreipti savo reikalavimą į jūrinį turtą, su kuriuo jūrinis reikalavimas susijęs, pirmumo eile, palyginti su (visų) kitų kreditorių reikalavimais, ir, be to, nepriklausomai nuo to, ar laivo savininkas yra asmeniškai atsakingas pagal reikalavimą.

80.       Taigi, skiriami paprastieji, neužtikrinti jūriniais suvaržymais, ir privilegijuotieji, užtikrinti jūriniais suvaržymais, jūriniai reikalavimai. Dėl paprastųjų jūrinių reikalavimų reiškiami asmeniniai ieškiniai, o dėl privilegijuotųjų – ieškiniai in rem (prieš daiktą) (pareiškiami ne skolininkui, bet skolininko turtui, t. y. laivui ar kitam su juo susijusiam turtui). Paprastieji jūriniai reikalavimai neturi prioriteto, palyginti su kitais skolininko kreditorių finansiniais reikalavimais. Tuo tarpu privilegijuotieji jūriniai reikalavimai vykdytini pirmiausia iš laivo, su kuriuo tas jūrinis reikalavimas susijęs, ar kito su tokiu laivu susijusio turto, vertės. Pagal 1993 m. Konvencijos 8 straipsnį, jūriniai suvaržymai yra neatsiejami nuo laivo, nepaisant jokio nuosavybės, registracijos ar vėliavos pasikeitimo; dėl to privilegijuotieji jūriniai reikalavimai gali būti reiškiami ne tik laivo savininkams, bet ir valdytojams, nuomininkams, operatoriams (1993 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6 straipsnis).

81.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad kreditoriaus reikalavimo kvalifikavimas kaip kilusio iš daiktinės teisės, patenkančios į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ir (arba) kaip jūrinio reikalavimo, kuris užtikrintas jūriniu suvaržymu, yra reikšmingas jo tenkinimo eiliškumui.

82.       Pripažinus, kad kreditoriaus reikalavimas kyla iš daiktinės teisės, kuri patenka į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tai reikštų, kad vienos valstybės narės teismo skolininkui iškelta bankroto byla ir pradėta nemokumo procedūra neturės įtakos kitoje valstybėje narėje esančio kreditoriaus daiktinėms teisėms. Nagrinėjamoje byloje tai reikštų, kad, nustačius, jog kreditorės „SIA Vervo“ 1 068 103,10 Eur dydžio reikalavimas kyla iš daiktinės teisės, kuri patenka į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, skolininkės UAB „Arctic Fishing“ bankroto bylos iškėlimas ir nemokumo procedūros pradėjimas Lietuvoje neturės įtakos kreditorės „SIA Vervo“ (daiktinei) teisei – šios teisės turėtoja (nagrinėjamos bylos kreditorė „SIA Vervo“) turės pirmumo teisę į skolos išieškojimą iš skolininkės turto – laivo „Jūros vilkas“ – visų kitų kreditorių, nurodytų JANĮ 94 straipsnyje (įskaitant ir šio straipsnio 1 dalyje), atžvilgiu. Priešingu atveju, nepripažinus kreditorės daiktinės teisės į nurodytą laivą turėjimo, jos reikalavimas, kaip nustatė šią bylą nagrinėję teismai, būtų laikomas tenkintinu antrąja eile JANĮ 94 straipsnyje nustatyta tvarka.

83.       Atitinkamai, jeigu kreditorės „SIA Vervo“ reikalavimas būtų kvalifikuotas kaip jūrinis reikalavimas, užtikrintas jūriniu suvaržymu (1993 m. Konvencijos arba nagrinėjamame ginče taikytinos teisės prasme), tai taip pat lemtų, kad šis kreditorės reikalavimas būtų tenkinamas pirmiau visų reikalavimų, nurodytų JANĮ 94 straipsnyje nustatytoje kreditorių eilėje, nes, minėta, jeigu tarptautinėje sutartyje (šiuo atveju – 1993 m. Konvencijoje) nustatytos kitokios taisyklės (šiuo atveju – susijusios su kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumu) negu tos, kurias nustato Lietuvos Respublikos įstatymai (šiuo atveju – JANĮ), taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos, šiuo atveju – 1993 m. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios turi prioritetą JANĮ 94 straipsnio atžvilgiu ir kurios yra sudėtinė nacionalinės taikytinos teisės sistemos dalis.

84.       Nagrinėjamoje byloje ginčo finansinis reikalavimas – suinteresuoto asmens „SIA Vervo“ 1 068 103,10 Eur dydžio finansinio reikalavimo dalis, minėta, yra kildinamas iš sutartinių teisinių santykių (dėl laivo remonto darbų atlikimo). Akivaizdu, kad toks suinteresuoto asmens jūrinis reikalavimas tarp 1993 m. Konvencijos 4 straipsnyje, kuris yra sudėtinė šioje byloje taikytinos materialiosios teisės (t. y. Lietuvos teisės) dalis, išvardytų privilegijuotųjų reikalavimų nepatenka. Taip pat minėta, kad suinteresuotas asmuo kasacinio skundo argumentais nebekvestionuoja, jog ginčo finansinis reikalavimas, kildinamas iš laivo remonto darbų (eksploatacinės laivo priežiūros), nepripažintinas jūriniais suvaržymais užtikrintu reikalavimu.

 

Dėl ginčo finansinio reikalavimo, kaip privilegijuotojo ir (ar) patenkančio į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, vertinimo

 

85.       Pagrindinis teisės klausimas, kurį kasaciniame skunde kelia suinteresuotas asmuo, yra jo 1 068 103,10 Eur dydžio finansinio (jūrinio) reikalavimo, prašomo patvirtinti bankroto byloje, kvalifikavimas kaip kilusio iš daiktinės teisės Reglamento 8 straipsnio (konkrečiai jo 2 dalies b punkto) prasme ir tokio kvalifikavimo nulemiamas daikto buvimo vietos (anot suinteresuoto asmens, šiuo atveju – Latvijos Respublikos) teisės šiai daiktinei teisei taikymas, susijęs galbūt su kitokiu, nei pagal lex fori concursus, nurodyto finansinio reikalavimo vertinimu jo prioriteto kitų reikalavimų atžvilgiu aspektu.

86.       Kaip nurodyta pirmiau, pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį, kreditoriai ir trečiosios šalys, turinčios į šio straipsnio taikymo sritį patenkančias daiktines teises, gali šias teises įgyvendinti, nepaisant to, kad kitoje valstybėje narėje jų skolininkui iškelta nemokumo byla.

87.       Pagal Reglamento 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, šio straipsnio 1 dalyje nurodytos kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinės teisės į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą visų pirma reiškia: a) teisę disponuoti turtu arba sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad juo būtų disponuojama, bei teisę naudoti iš to turto gautas pajamas arba iš to turto, ypač iš jo arešto arba įkeitimo, gaunamas pajamas; b) išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją; c) teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, valdantis ar naudojantis turtą priešingai šalies, turinčios teisę jį naudoti, norams, jį grąžintų ir (arba) atliktų restituciją; d) daiktinę teisę gauti naudos iš naudojamo turto.

88.       Daiktine teise laikoma viešame registre įrašyta ir vykdytina trečiųjų šalių atžvilgiu teisė, pagal kurią galima įgyti daiktinę teisę, apibrėžtą 1 dalyje (Reglamento 8 straipsnio 3 dalis).

89.       Reglamento 68 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad visų pirma reikalinga speciali nuoroda dėl daiktinių teisių, kuria nukrypstama nuo valstybės, kurioje iškelta byla, teisės, kadangi tokios teisės ypač svarbios teikiant kreditą. Tokių daiktinių teisių pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal lex situs (daikto buvimo vietos teisę) ir nepriklausyti nuo nemokumo bylos iškėlimo. Todėl daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą.

90.       Byloje teismų nustatyta, kad Latvijos Respublikos Liepojos teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu nutarė: užtikrinti potencialios ieškovės įmonės „AS Tosmares kuģubūvētava“ jūrinį reikalavimą prieš jį pareiškiant potencialiai atsakovei UAB „Arctic Fishing“ ir areštuoti laivą „Jūros vilkas“, kuris yra Liepojos uoste; reikalavimą užtikrinti dėl 299 285 Eur sumos.

91.       Taigi, sprendžiant, ar kreditorės prašomas patvirtinti nurodyto dydžio finansinis reikalavimas patenka į Reglamento 8 straipsnio, reglamentuojančio pirmiau šioje nutartyje aptartą bankroto bylos poveikį kreditoriaus daiktinėms teisėms, taikymo sritį, reikia, be kita ko, nustatyti, ar Latvijos teismo sprendimu pritaikytas laivo „Jūros vilkas“ areštas laikytinas daiktine teise aptariamų Reglamento nuostatų prasme.

92.       Šiuo aspektu, sprendžiant dėl ginčo laivui taikyto arešto pripažinimo lėmusiu į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenkančios kreditorės daiktinės teisės atsiradimą, pažymėtina, kad Reglamento 8 straipsnio 2 dalyje prie šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktinių teisių priskirta „išimtinė reikalavimo patenkinimo teisė, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu“. Be to, kaip matyti iš Reglamento 68 konstatuojamosios dalies, daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal lex situs.

93.       Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalies (jos turinys iš esmės sutampa su šį Reglamentą pakeitusio Reglamento Nr. 2015/848 8 straipsnio 1 dalies, aktualios nagrinėjamai bylai, turiniu) nuostatas, nurodė, kad jos suprantamos kaip nuostatos, pagal kurias nukrypstant nuo bylos iškėlimo valstybės teisės taikymo taisyklės kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinei teisei į tam tikrą skolininko turtą leidžiama taikyti valstybės narės, kurios teritorijoje yra šis turtas, teisę (ESTT 2012 m. liepos 5 d. sprendimas byloje ERSTE Bank Hungary Nyrt, C-527/10, 42 punktas).

94.       Bankroto teisės doktrinoje dėl aptariamų Reglamento 68 konstatuojamosios dalies ir 8 straipsnio nuostatų laikomasi pozicijos, kad tokia, kokia įtvirtinta šiuo metu, jų formuluotė nereiškia pozityvios teisės pasirinkimo taisyklės lex situs naudai. Tai, kad nurodyta konstatuojamoji dalis ir ESTT pozicija suformuluotos tokia bendra kalba, atspindi faktą, jog Reglamento 8 straipsnyje neįpareigojama pasirinkti lex situs teisės, kuri pakeistų lex concursus (Bork, R.; van Zwietren, K. Commentary On The European Insolvency Regulation. First Edition. Oxford, 2016. p. 243). Sprendime byloje Lutz prieš Bäuerle ESTT rėmėsi dabartine Reglamento 68 konstatuojamąja dalimi ir pakartojo, kad daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal lex situs. Tai matyti ir iš ESTT sprendimo byloje ERSTE Bank Hungary Nyrt 42 punkte vartojamos (leidžiamosios) formuluotės, kad Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalis (Reglamento 8 straipsnio 1 dalies atitikmuo) yra taisyklė, leidžianti nukrypti nuo lex concursus taikymo ir leidžianti taikyti lex situs.

95.       Kita vertus, bankroto teisės doktrinoje pripažįstama ir tai, kad Reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nėra pateikta daiktinės teisės apibrėžties, joje tik pateiktas nebaigtinis sąrašas teisių, būdingų daiktinei teisei. Tokiomis nuostatomis siekiama, kad nustatant, ar konkreti teisė laikytina daiktine teise Reglamento tikslais, būtų taikoma atitinkama nacionalinė teisė (paprastai lex situs) (Bork, R.; van Zwietren, K. Commentary On The European Insolvency Regulation. First Edition. Oxford, 2016. p. 244–245). Tai patvirtino ESTT byloje Lutz prieš Bäuerle, nusprendęs, kad nors procesas aktualiais klausimais vyko valstybės, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, teisme (Vokietijoje), klausimas, ar teisė, kylanti iš trijų bendrovės skolininkės banko sąskaitų Austrijos banke arešto, yra daiktinė teisė Reglamento tikslais, turėtų būti sprendžiamas pagal lex situs (Austrijos teisę). ESTT nurodė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama iš banko sąskaitų arešto kilusi teisė iš tiesų galėjo būti laikoma „daiktine teise“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalį, su sąlyga, kad, pagal atitinkamą nacionalinę – šiuo atveju Austrijos – teisę, ji buvo išimtinė kitų bendrovės skolininkės kreditorių atžvilgiu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (ESTT 2015 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Lutz prieš Bäuerle, C-557/13, 28 punktas).

96.       Taigi, Reglamento 8 straipsnio 1 dalies nuostata, jog iškelta bankroto byla „nedaro poveikio“ į šios nuostatos taikymo sritį patenkančioms daiktinėms teisėms, siekiama, be kita ko, leisti kreditoriui net po bankroto bylos iškėlimo veiksmingai pasiremti iki tol įgyta daiktine teise. Nurodyta ESTT praktika leidžia daryti išvadą, kad kreditorius savo daiktines teises gali įgyvendinti visais tos valstybės narės, kurioje yra turtas, teisės leidžiamais būdais, ir toks kreditoriaus teisių įgyvendinimas nepriklauso nuo pagrindinės ar šalutinės bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo fakto.

97.       Be to, tiek bankroto teisės doktrinoje, tiek ESTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad nacionalinis (pagrindinę bankroto bylą nagrinėjantis) teismas, priimdamas tokį sprendimą (ar tam tikra teisė vertintina kaip daiktinė teisė Reglamento tikslais), neturėtų turėti visiškos laisvės. Teismas turėtų atsižvelgti į esminius Reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatytus daiktinių teisių požymius. Šiuo aspektu Reglamento 8 straipsnio 2 dalyje pateiktas daiktinių teisių sąrašas pasižymi dviem esminiais požymiais: a) teisė turėtų būti tiesiogiai ir betarpiškai susijusi su atitinkamu turtu, o ne priklausyti nuo kokių nors kitų asmeninių teisių ar santykių, ir b) teisės turėtojas turėtų turėti absoliučią teisę ja naudotis arba ją įgyvendinti prieš trečiąsias šalis, kad galėtų būti pranašesnis už kitus kreditorius, siekiančius įgyvendinti savo individualias teises į turtą arba kolektyviai įgyvendinti teises į turtą nemokumo proceso metu. Reglamento 8 straipsnio 3 dalyje šis bendras apibūdinimas papildomas dar viena konkrečia teisių rūšimi, nustatant, kad viešame registre įregistruota ir vykdytina trečiųjų šalių atžvilgiu teisė, pagal kurią galima įgyti daiktinę teisę, apibrėžtą 1 dalyje, laikoma daiktine teise. Panašu, kad ši nuostata sukurta kaip materialiosios teisės norma, kuri veiktų nepriklausomai nuo to, kaip situaciją daiktinės teisės klausimu gali vertinti nacionalinė teisė (Bork, R.; van Zwietren, K. Commentary On The European Insolvency Regulation. First Edition. Oxford, 2016. p. 245).

98.       Tokią poziciją daiktinės teisės kvalifikavimo klausimais išsakė ir ESTT sprendime byloje SCI Senior Home prieš Gemeinde Wedemark, Hannoversche Volksbank eG: pirma, pakartodamas, kad, pagal Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalį (Reglamento 8 straipsnio 1 dalies atitikmuo), leidžiama, nukrypstant nuo valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisės taikymo taisyklės, kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinei teisei į tam tikrą skolininko turtą taikyti valstybės narės, kurios teritorijoje šis turtas yra, teisę, todėl klausimą dėl teisės, susijusios su daiktine teise, kvalifikavimo, siekiant taikyti minėto Reglamento 5 straipsnio 1 dalį, reikia vertinti pagal nacionalinę (daikto buvimo vietos) teisę; antra, papildomai nurodydamas, kad nors Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse (Reglamento 8 straipsnio 2 ir 3 dalių atitikmuo) nėra apibrėžta daiktinės teisės sąvoka, vis dėlto, pasitelkiant įvairius teisių, laikomų reglamente daiktinėmis teisėmis, pavyzdžius, patikslinama pagal šią nuostatą suteikiamos nemokaus skolininko kreditorių privilegijų, garantijų ar kitų teisių, kurios nustatytos pagal valstybių narių nacionalinę teisę, apsaugos apimtis, taigi ir jos ribos; tam, kad nebūtų prarastas minėto Reglamento 5 straipsnio taikymo srities apribojimo daiktinėms teisėms veiksmingumas, laikytina, kad teisės, kurios atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose laikomos daiktinėmis, turi atitikti tam tikrus kriterijus, kad joms būtų galima taikyti minėtą 5 straipsnį (ESTT 2016 m. spalio 26 sprendimas byloje SCI Senior Home prieš Gemeinde Wedemark, Hannoversche Volksbank eG, C-195/15, 18–22 punktai). Taip iš esmės buvo suformuota pozicija, kad, nustačius, jog pagal nacionalinę (daikto buvimo vietos) teisę (lex situs) nagrinėjama teisė yra daiktinė, reikia, be to, patikrinti, ar ši teisė atitinka Reglamento 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus kriterijus; šiais savarankiško vertinimo kriterijais, taikant Reglamento 8 straipsnį, yra apribojamas tam tikros subjektinės teisės vertinimas kaip daiktinės teisės pagal nacionalinę teisę.

99.       Šiame kontekste taip pat primintina, kad Reglamentas, kaip aptarta šioje nutartyje pirmiau, yra paremtas vadinamuoju nuosaikesnio universalumo modeliu, pagal kurį, viena vertus, pagrindinei nemokumo bylai ir jos pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė, o kita vertus, minėtame Reglamente įtvirtinta keletas šios taisyklės išimčių, Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje – viena iš jų.

100.       Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad klausimas, ar egzistuoja kreditoriaus arba trečiojo asmens daiktinė teisė ar ne, siekiant taikyti Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, spręstinas pagal lex situs (daikto buvimo vietos teisę), t. y. daiktinės teisės sąvoka pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį patenka į nacionalinės (daikto buvimo vietos) teisės reguliavimo sritį, kartu, be kita ko, atsižvelgiant į Reglamento 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus kriterijus kaip kreditoriaus išimtinių teisių (garantijų, privilegijų), nustatytų konkrečios lex situs (valstybės narės nacionalinėje teisėje), apsaugos apimtį, taigi – ir ribas (žr. šios nutarties 36 punktą).

101.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju sąvoka „nacionalinė teisė“, pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, reiškia daikto buvimo vietos, t. y. valstybės narės, kurioje yra turtas, teisę. Taigi, turimos teisės patekimas į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį sietinas ne tik su jos kaip daiktinės teisės kvalifikavimu, bet ir su kita sąlyga – šios teisės sąsajumu su kitos valstybės narės teritorijoje esančiu skolininko, kuriam iškelta nemokumo byla, turtu. Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais daiktinės teisės in rem kreditoriaus ir (ar) trečiųjų šalių turi būti turimos į turtą, esantį kitos valstybės narės, o ne valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, teritorijoje, tam, kad jie, be kita ko, galėtų pasinaudoti savo teisių apsaugos priemonėmis, tarsi pagrindinė bankroto byla apskritai nebūtų iškelta.

102.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje toks turtas yra jūrinis laivas, kuris, nors pagal Lietuvos teisę (CK 1.98 straipsnio 3 dalis) turi nekilnojamojo turto statusą, tačiau pasižymi išskirtinėmis daiktinėmis savybėmis, tokiomis kaip mobilumas ir galimybė skolininkui bet kada išvykti iš šalies – taigi, pakeisti laivo buvimo vietą.

103.       Reglamento 8 straipsnyje tiesiogiai neaptarta, ką tokiu kaip nagrinėjama nemokumo byla, susijusi su tokiu specifiniu turtu kaip jūrinis laivas, atveju reiškia sąvoka „kitos valstybės narės teritorijoje esantis turtas“ pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį. Kai turto objektai susiję su sausuma (pvz., žemės sklypai, gyvenamieji namai; kt.), į šį klausimą nėra sunku atsakyti, tačiau tokio turto kaip jūriniai laivai, kurie, minėta, sudaro ypatingą objektų rūšį, buvimo vietai įvertinti atsižvelgtina į su jais susijusią specifiką, t. y. į tai, kad jie pasižymi tam tikru mobilumu.

104.       Siekiant palengvinti Reglamento (įskaitant ir jo 8 straipsnio) nuostatų, reikalaujančių atlikti skolininko, kuriam pagal Reglamentą iškelta nemokumo byla, turto buvimo vietos vertinimą, Reglamento 2 straipsnio („Terminų apibrėžtys“) 9 dalyje įtvirtintos vienodos taisyklės, kuriomis remiantis nustatoma, koks konkrečios rūšies turtas turėtų būti laikomas esančiu tam tikros valstybės narės teritorijoje Reglamento taikymo tikslais. 

105.       Viena tokių taisyklių – turto ir teisių, kurių turėjimas nuosavybės teise arba teisė į juos įregistruoti viešame registre (išskyrus akcijų registrą, kuriam taikoma i punkte nurodyta taisyklė), atveju „valstybė narė, kurioje yra turtas“ reiškia „valstybę narę, kurios žinioje yra tvarkomas registras“ (Reglamento 2 straipsnio 9 dalies iv punktas).

106.       Lietuvos teismų praktikoje išaiškinimų dėl sąvokos „esantis“, kiek tai susiję su laivais, nėra pateikta. Dėl to teisėjų kolegija, aiškindama šią Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąvoką, lyginamuoju teisės aiškinimo aspektu aptaria formuojamą šiais klausimais užsienio valstybių teismų praktiką (nutarties 41 punktas).

107.       Tuo atveju jeigu, pavyzdžiui, laivybos įmonei nemokumo byla iškeliama ES valstybėje narėje A, o laivas tuo metu yra ES valstybėje narėje B, Reglamento 8 straipsnio 1 dalies formuluotė gali reikšti, kad kreditorius, turintis su šiuo laivu susijusią daiktinę teisę, gali įgyvendinti savo teisę valstybėje narėje B, neatsižvelgdamas į valstybėje narėje A iškeltą nemokumo bylą. Tačiau Italijos teismas, priimdamas sprendimą byloje Svitzer Salvage BB prieš Celia Schiffahrtgesellschaft mbH & Co. Reederei KG (2013), nepriėjo prie tokios išvados, o atsižvelgė į tai, kad laivai, net ir būdami kilnojamasis turtas, kaip ir žemės nuosavybė, registruojami specialiuose laivų registruose, tai lemia tam tikrą viešumą hipotekos ir kitiems pagrindiniams kreditoriams. Pagal Reglamento 2 straipsnio 9 dalies iv punktą, jame nurodyta sąvoka „esantis“, kiek tai susiję su laivais, apibrėžiama kaip „esantis toje valstybėje narėje, kurioje laivas yra viešai įregistruotas“. Remdamasis šia apibrėžtimi, Italijos teismas atmetė kreditoriaus reikalavimą, užtikrintą jūriniu suvaržymu ir nukreiptą į Italijoje areštuotą laivą, nes nemokumo byla laivų bendrovei buvo iškelta Vokietijoje ir areštuotas laivas buvo registruotas Vokietijoje. Taigi Italijos teismas laikė neįvykdytu reikalavimą, kad laivas „bylos iškėlimo metu būtų kitos valstybės narės teritorijoje“.

108.       Jūrinio tarpvalstybinio nemokumo klausimus tiriančioje teisės doktrinoje šiuo aspektu pažymėta, kad rėmimasis laivų registro duomenimis, nustatant, kur laivas „yra“ (laivo buvimo vietą) pagal Reglamentą, lemia tai, jog laivo mobilumas, kuris, kaip dažnai nutinka, yra pagrindinis tarptautinių teisės normų kolizijos šaltinis, nesukelia jokių neaiškumų Reglamento jurisdikcijai priklausančiose nemokumo bylose – jo 8 straipsnyje įtvirtinta išimtis netaikoma toms su laivais susijusioms nemokumo byloms, kuriose susiklosčiusi situacija, kai laivo registracija atlikta ir bankroto bylos iškėlimas įvyksta toje pačioje valstybėje narėje. Taip Reglamentu nustatomas tam tikras aiškumas tiek skolininkams, tiek kreditoriams su jūriniais reikalavimais susijusiose nemokumo bylose. Į Reglamento taikymo sritį patenkančių su jūriniais reikalavimais susijusių nemokumo bylų atveju jūrinių suvaržymų turėtojų sukeliamos kliūtys kitiems kreditoriams ir jų reikalavimų išimtinis vykdymas yra negalimi siekiant teisinio tikrumo ir tvarkingos bei veiksmingos nemokumo procedūros (Göretzlehner, E. (2019). Maritime Cross-Border Insolvency. An Analysis for Germany, England & Wales and the USA, Springer Cham. Prieiga per internetą <https://doi.org/10.1007/978-3-030-11793-1>, p. 134).

109.       Atkreiptinas dėmesys, kad pirmiau aptarta Italijos teismo pozicija koreliuoja su pačiame Reglamente išreikšta pozicija tokio specifinio objekto, pasižyminčio tam tikru mobilumu, atžvilgiu, konkrečiai jo 14 straipsniu, kuriame įtvirtinta dar viena (tiesa, susijusi su skolininko, o ne su kreditoriaus daiktinių teisių, kurioms taikomas Reglamento 8 straipsnis, apsauga) Reglamento 7 straipsnyje nustatytos bendrosios taikytinos teisės taisyklės išimtis. Pagal ją, nemokumo bylos poveikis skolininko teisėms į nekilnojamąjį turtą, laivą ar lėktuvą, kurie turi būti užregistruoti viešame registre, nustatomas pagal valstybės narės, kurios žinioje yra tvarkomas registras, teisę.

110.       Taigi laivo, kurio turėjimas nuosavybės teise arba teisė į jį įregistruota viešame registre, buvimo vietą nusako ne teritorija valstybės narės, į kurios uostą laivas įplaukė, kurioje buvo sulaikytas ar kurios teismo buvo areštuotas, o jo registracijos vieta – valstybės narės, kurios žinioje yra tvarkomas registras, teritorija (Reglamento 2 straipsnio 9 dalies iv punktas).

111.       CK 1.98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose nustatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Apie privalomą jūrinių laivų teisinę registraciją nurodyta Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje – kiekvienas jūrų laivas, naudojamas laivybai, turi būti įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre. Jūrų laivai prilyginami nekilnojamiesiems daiktams.

112.       Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad skolininkei BUAB „Arctic Fishing“ priklausantis ir kreditorės „SIA Vervo“ reikalavimo įvykdymui užtikrinti Latvijos teismo areštuotas ginčo žvejybinis laivas „Jūros vilkas“, kuris faktiškai yra Liepojos uoste (Latvijos Respublikoje), yra registruotas Klaipėdoje (taigi, Lietuvos Respublikos žinioje) esančiame Jūrų laivų registre (registracijos Nr. 874; identifikavimo kodas ZV08742014; registracijos uostas – Klaipėdos valstybinis jūrų uostas; laivo paskirtis – žvejybinis; laivo pastatymo data – 1979 m.; laivo įregistravimo data 2014 m. balandžio 29 d., laivo šaukinys – LYAL).

113.       Atsižvelgiant į tai, taip pat remiantis pirmiau išdėstytais argumentais dėl skolininko, kuriam iškelta nemokumo byla, laivo buvimo vietos nustatymo kriterijaus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje nemokumo byloje, iškeltoje Lietuvos Respublikoje ir susijusioje su ginčo jūriniu laivu „Jūros vilkas“, kurio vieša registracija taip pat atlikta Lietuvos Respublikoje, Reglamento 8 straipsnis netaikomas. Ginčo finansinis reikalavimas nepripažintinas patenkančiu į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes netenkinama tokio patekimo sąlyga – teisės turėjimas į turtą, esantį kitos valstybės narės teritorijoje.

114.       Įvertinus pirmiau pateiktus išaiškinimus, poreikis spręsti klausimą, ar laivui taikytas jūrinis areštas yra daiktinė teisė, šiuo atveju nekyla. Užsienio teisės doktrinoje šiuo aspektu pažymima, kad tokioje jūrų pramonėje neretai susiklostančioje situacijoje, kai laivybos bendrovei iškeliama nemokumo byla vienoje valstybėje narėje, o tuo pat metu šis laivas kitoje valstybėje narėje areštuojamas jūrinio suvaržymo turėtojo naudai, šis areštas turi būti panaikintas, jeigu laivas įregistruotas toje pačioje valstybėje narėje, kurioje iškelta nemokumo byla, o taip paprastai ir būna. Jūrinio suvaržymo turėtojas netenka savo teisės išimtinio įgyvendinimo galimybės ir jam telieka pareikšti reikalavimą nemokumo bylą administruojančiame valstybės narės, kurioje ta byla iškelta, teisme (Göretzlehner, E. (2019), Maritime Cross-Border Insolvency. An Analysis for Germany, England & Wales and the USA, Springer Cham. Prieiga per internetą <https://doi.org/10.1007/978-3-030-11793-1>, p. 135).

115.       Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-36-976/2023 panaikino BUAB „Arctic Fishing“ turto, įskaitant lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose, areštus bei taikytus apribojimus, pritaikytus teismų ir kitų institucijų. Nutartis yra įsiteisėjusi, todėl privalomai vykdytina. Ši nutartis, be kita ko, galioja ir Latvijos Respublikos Liepojos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu kreditorės naudai pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei – Liepojos uoste esančio jūrinio laivo „Jūros vilkas“ areštui (Reglamento 19, 20 straipsniai).

116.       Dėl nurodytų argumentų taip pat konstatuotina, kad ta aplinkybė, jog nemokumo bylos iškėlimo Lietuvoje metu ginčo laivas buvo areštuotas Latvijos teismo ir jis faktiškai yra Latvijos Respublikos teritorijoje, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nelemia jo buvimo Latvijos jurisdikcijoje, taigi ir to fakto, kad, sprendžiant klausimus, turinčius įtakos suinteresuoto asmens (kreditorės „SIA Vervo“) jūrinio reikalavimo kvalifikavimui, taikytinas Latvijos Respublikos jūrų kodeksas, kuriuo vadovaujantis nustatytinas ir šios kreditorės turimo jūrinio reikalavimo patenkinimo eiliškumas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Latvijos Respublikos teisės (konkrečiai Latvijos Respublikos jūrų kodekso, įskaitant jo 56 straipsnio 2 dalį) aiškinimu ir taikymu.

117.       Kadangi nagrinėjamu atveju skolininkei BUAB „Arctic Fishing“ (bankrutuojančiam asmeniui) priklausančio ginčo turto – laivo „Jūros vilkas“ – buvimo vieta, minėta, yra Lietuvoje, tai kreditorė „SIA Vervo“ neturi galimybės, remdamasi Reglamento 8 straipsniu, atskirti šio turto, esančio valstybėje narėje, kurioje pradėta nemokumo byla, ir reikalauti paskirstyti jį pagal Latvijos teisėje nustatytas paskirstymo taisykles. Tokia situacija lemia bankroto bylą iškėlusios šalies teisės ir abipusio pripažinimo principo taikymą pagal Reglamentą (Reglamento 7 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnis). Dėl to išieškojimas iš šio laivo suinteresuoto asmens naudai pagrįstai vyksta taikant aktualias Lietuvos Respublikos nemokumo teisės normas, skolininkės BUAB „Arctic Fishing“ turtą (laivą „Jūros vilkas“, su kuriuo susijęs reikalavimas, minėta, nėra užtikrintas jūriniu suvaržymu) priskiriant turto masei, kuriai administruoti taikomas JANĮ.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

118.       Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad Reglamento 8 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos, iš esmės teisingai išsprendė šiame straipsnyje įtvirtinto kreditorių ir trečiųjų šalių daiktinių teisių apsaugos principo (ne)taikymo šioje byloje klausimą, todėl apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, tik remiantis kitais, šioje kasacinio teismo nutartyje išdėstytais, teisiniais argumentais (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Artūras Driukas

 

        Andžej Maciejevski

 

        Agnė Tikniūtė