Administracinė byla Nr. A-379-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03079-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. firmos „Egreka“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas G. K. firma „Egreka“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 3–7), prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-607 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. šioje Kauno prekybos vietoje: (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad ginčijamo sprendimo dalis, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina. Atstovas nurodė, kad pareiškėjo turima licencija dėl prekybos alkoholiniais gėrimais yra galiojanti, neapribota ir nepanaikinta, tačiau ginčijamas sprendimas (jo dalis) apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką veiklos vykdymo vietoje, nepriklausomai nuo licencijos turėjimo. Be to, atsakovui jokie norminiai teisės aktai nesuteikia teisės apriboti alkoholiniais gėrimais laiko ne viešojo maitinimo veiklą vykdančiam subjektui, o galimos prekybos vietai, t. y. realiai asmeniui, kuriam nuosavybės teise priklauso patalpos ir tuo pačiu asmeniui, kuris tą veiklą atitinkamoje patalpoje vykdo. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AKĮ) 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas ribojimų taikymui. Tokie ribojimai galimi tik tada, kai egzistuoja objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, užtikrintai pagrindžiantis būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis. Be to, AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai šiame straipsnyje nurodyti subjektai savo iniciatyva kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Policijos raštuose pateikiama informacija, kuria buvo remiamasi priimant ginčijamą sprendimą, yra deklaratyvi, nemotyvuota ir nepakankama prekybos alkoholiniais gėrimais laikui apriboti. Atsakovas negalėjo priimti objektyvaus sprendimo, kadangi nežinojo atitinkamų pažeidimų faktinių aplinkybių, todėl negalėjo daryti jokių išvadų apie pažeidimų sąsajas su pareiškėjo veikla ir būtinumą riboti prekybos alkoholiu laiką. Taip pat ginčijamame sprendime nėra jokių argumentų, motyvų, kurie galėtų pagrįsti prekybos alkoholiu laiko apribojimą nuo 22 val. iki 8 val. ir tokio ribojimo būtinumą. Taip pat nurodo, kad toks neteisėtas ir nepagrįstas veiklos apribojimas akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems tikslams, žlugdo įmonės ūkinę komercinę veiklą, verslą, daroma labai didelė ekonominė žala, be to, yra akivaizdžiai diskriminuojančio pobūdžio, pastatantis įmonę į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių, barų savininkais, kurie tęsia tokio pobūdžio veiklą, taip iškreipiant bei pažeidžiant sąžiningą konkurenciją.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 98–106) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. sprendime nurodytose prekybos vietose. Kadangi šis sprendimas galioja visoje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, nustatant konkrečius apribojimus atitinkamose miesto vietose, prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, jų daiktinėmis teisėmis, ir tai nevienkartinis teisės aktas, jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų, tai yra norminis teisės aktas. Dėl to pareiškėjas nėra tas subjektas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 skirsnį gali teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

Pažymėjo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl privalu atsižvelgti į žmonių nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Ginčijamas sprendimas (norminis teisės aktas) priimtas siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų – užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą, turto apsaugą, taip pat kitų konstitucinių vertybių apsaugą, atsižvelgus į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) rašte pateiktus duomenis dėl pareiškėjo įmonės, taip pat įvertinus Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją, miesto visuomenės valią – Kauno bendruomenių, kurios Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasme yra tinkamas subjektas, taip pat Kauno jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuomones. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, visų pirma, yra skirta mažinti alkoholio prieinamumą, su alkoholio vartojimu susijusią tiesioginę žalą sveikatai, taip pat moralinę, socialinę žalą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, bet ne vien tik nustatant teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus. Ginčijamame sprendime numatytas prekybos laiko ribojimas ne įmonei, bet konkrečiai prekybos vietai yra teisėtas, nes toks ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme (18 str. 3 d. 1 p.). Teisės aktai nenustato, jog prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas turi būti tik terminuotas, ar tokiame sprendime privalo būti nustatytas pereinamasis laikotarpis. Ginčo prekybos vieta yra gyvenamųjų namų kvartale, netoli silpnaregių internatinės mokyklos, todėl vertintina kaip nesaugumo židinys ir šioje miesto teritorijoje būtina palaikyti rimtį, tvarką, užkirsti kelią įvairaus pobūdžio viešosios tvarkos ir kitiems teisės pažeidimams. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatų reikalavimų, nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, proporcingumo principas taip pat nepažeistas, nes aplinkinėse teritorijose neliko vietų, kuriose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais po 22 val.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu (II t., b. l. 57–64) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2010 m. rugsėjo 2 d. išdavė licenciją Nr. 2022, suteikusią G. K. firmai „Egreka“ teisę visą parą kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pardavinėti alkoholinius gėrimus, skirtus vartoti vietoje ir išsinešti (I t., b. l. 13). Kauno miesto savivaldybės meras 2013 m. spalio 25 d. raštais Nr. (33.195)R-5063 ir Nr. (33.202)R-5064 kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijas, bendruomenių asociacijas, centrus, prašydamas skubos tvarka iki lapkričio 4 d. pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijai „pseudo barų“, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmę viešajai tvarkai (žodiniai ar rašytiniai gyventojų skundai, užfiksuoti viešosios tvarkos pažeidimai, nusikalstamos veikos ir pan.), prekybos vietų adresų sąrašą (I t., b. l. 126, 127). Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 20-S-2860 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ pateikė prašomą informaciją, nurodydamas Žaliakalnio policijos komisariato teritorijoje veikiančias įmones (tarp kurių paminėta ir pareiškėjui priklausanti parduotuvė-baras adresu (duomenys neskelbtini)), kurios prekiauja alkoholiniais gėrimais nakties metu, bei įvardindamas padarytus pažeidimus (I t., b. l. 142, 143). 2013 m. lapkričio 8 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų ir paslaugų skyrius parengė aiškinamąjį raštą Nr. 29-4-522 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ ir sprendimo projektą (I t., b. l. 134-137). 2013 m. lapkričio 14 d. Kauno miesto savivaldybė gavo 2013 m. lapkričio 12 d. Kauno bendruomenių centrų asociacijos išplėstinio tarybos pasitarimo, kuriame buvo svarstomas Kauno miesto mero 2013 m. spalio 25 d. raštas Nr. (33202)R-5064 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektas „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, protokolo išrašą (I t., b. l. 116-118). Kauno miesto savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. T-607, kuriuo apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22.00 val. iki 8.00 val. 24 prekybos vietose, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 133).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakcija) 18 straipsnio 9 dalies nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013), teismas pažymėjo, jog vietos savivaldybės taryba, kaip viešas administravimo subjektas, veikdama bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydama teisės aktais pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo kompetencijos ribose reaguoti į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardintų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų bei gali apriboti ūkio subjektui alkoholio pardavimo laiką, taip siekdama saugoti ir ginti viešąjį interesą. Tačiau ši Įstatymo savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas proporcingumo principas, Vietos savivaldos įstatymo įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Taigi, pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008; 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009).

Teismas taip pat pažymėjo, kad kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013). Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl tokio akto atitikties minėtos įstatymo nuostatos reikalavimams, teismui privalu įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (ginčo atveju – G. K. firmos „Egreka“) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Nors savivaldybių taryboms Įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, savivaldybė privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant šių principų, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu. Ginčo sprendimą lydinčiuose dokumentuose motyvacijos, dėl ko priimtas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val., nėra ir tai yra esminis ginčijamo sprendimo trūkumas. Teisiniam vertinimui aptariamuoju aspektu galėtų būti reikšmingas Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų ir paslaugų skyriaus aiškinamasis raštas „Dėl Prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, bet sprendimą dėl G. K. firmai „Egreka“ taikomų ribojimų pagrindžiančios motyvacijos nėra ir šiame dokumente, priešingai – jame yra išreikšti daugiau deklaratyvūs svarstymai dėl draudimo, eliminuojančio galimybę steigti rinkoje „taškus“, parduodančius alkoholinius gėrimus nakties metu, nustatymo teisės aktuose (I t., b. l. 135–137). Be kita ko, šiame rašte minima pareiga paisyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o tai nebuvo įvykdyta. Beje, šiame rašte Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl prekybos alkoholiu laiko trumpinimo taip pat nėra nurodyta, kokiais kriterijais remiamasi bei kokiu pagrindu išskiriamos 24 prekybos vietos ir tuo pačiu pareiškėjo prekybos vieta, kuo pasireiškia minėtose prekybos vietose didesnis alkoholio įsigijimo ir vartojimo prieinamumas, viešojo intereso pažeidimas, lyginant su kitomis prekybos vietomis. Taigi, aplinkybių, objektyviai patvirtinančių, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas sprendime nurodytoje vietoje yra tinkama priemonė, siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nėra, taikoma priemonė pareiškėjo atžvilgiu viešuoju interesu nepagrįsta. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolo Nr. TP-14 taip pat nėra galimybės spręsti dėl apskųsto savivaldybės tarybos sprendimo motyvų (I t., b. l. 107–111).

Aptariamu aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A662-2144/2014), spręsdamas dėl to paties ginčijamo sprendimo teisėtumo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų aspektu, pabrėžė, kad „Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.“.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl aukščiau nurodytų veiksmų. Šią aplinkybę patvirtina ir jau minėtas aiškinamasis raštas, kuriame įvardintas sprendimo iniciatorius, be to, šios aplinkybės neneigė ir atsakovas. Teismo vertinimu, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad gyventojai, bendrijos, bendruomenės ar jų atstovai, visuomeninės organizacijos tik pritarė išimtinai mero iniciatyva jau parengtam bei pateiktam Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektui. Akcentuota, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 ši aplinkybė taip pat buvo vertinama, konstatuojant, jog sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl aukščiau nurodytų veiksmų.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštas (I t., b. l. 142, 143) ginčijamo sprendimo preambulėje yra nurodytas kaip dokumentinis šaltinis, kuriuo grindžiamas individualus administracinis aktas. Iš Kauno AVPK rašto matyti, kad Žaliakalnio policijos komisariate nebuvo gauta gyventojų nusiskundimų dėl pareiškėjo veiklos, tačiau buvo fiksuoti du prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimai bei nuo 2013 m. pradžios registruoti 7 pranešimai apie viešosios tvarkos pažeidimus ir 2 pranešimai apie vagystes prie pareiškėjo baro ir, kad dauguma pranešimų gauti po 22 val., todėl tikslinga spręsti dėl prekybos alkoholiu apribojimo nuo 22 val. iki 8 val. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiame rašte visiškai nėra informacijos, kokie pažeidimai padaryti ir kaip jie konkrečiai susiję su G. K. firmos „Egreka“ vykdoma veikla prekiaujant alkoholiu, be to, visiškai neaišku, kuriuo laiku jie buvo padaryti, kas turėtų būti svarbu svarstant klausimą dėl prekybos alkoholiu laiko apribojimo. Pagal formuojamą administracinių teismų praktiką (byla Nr. A492-2814/2011), priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka, remiantis AKĮ 18 straipsnio 9 dalies dispozicijoje numatytomis sąlygomis, nustatyti viešojo intereso pažeidimą. Vis tik, teisėjų kolegijos nuomone, ginčo atveju tokių faktinių duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, analizės atsakovas neatliko, tinkamo visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimo objektyviai nenustatė ir sprendimą priėmė skubotai, tinkamai nepagrįsdamas pareiškėjui taikomų poveikio priemonių. Pabrėžta, kad nagrinėjamu atveju, nusprendžiant dėl aptariamų ribojimų taikymo ūkio subjektui nakties metu, svarbu buvo objektyviai ir patikimai nustatyti ir tai, ar viešosios tvarkos pažeidimai padaryti nakties metu, tačiau toks vertinimas taip pat nebuvo atliktas.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir apibendrinus nurodytus duomenis, padaryta išvada, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, formaliai prisidengdama teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22.00 val. iki 8.00 val. pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje priėmė, neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, neigiamai įtakojusią viešosios tvarkos, rimties ir saugumo tiek teritorijoje, kurioje yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikyta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 (I t., b. l. 123–125) pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie alkoholio žalą sveikatai). Taigi, ginčijamo sprendimo priėmimo metu neegzistavo jokių prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietoje (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija vertino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Atsakovas, grįsdamas savo argumentus, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-382/2012, tačiau nurodytoje byloje ginčas buvo kilęs dėl norminio akto, kuriuo Kauno miesto savivaldybė sutrumpino prekybos laiką alkoholiniais gėrimais visuose Kauno miesto kioskuose ir paviljonuose, t. y. visiems ūkinės veiklos subjektams, apibrėžtiems rūšiniais požymiais. Tokiu būdu priemonė buvo pritaikyta vienos grupės subjektams, veikiantiems vienodomis sąlygomis ir šie subjektai vienas kito atžvilgiu nebuvo diskriminuoti, privilegijų neįgijo, pritaikyta priemonė atitiko lygybės įstatymui principą. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu atsakovas prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne visoje Kauno miesto teritorijoje, bet pagal neaiškius, neapibrėžtus kriterijus pasirinko konkrečias vietas. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, atsakovas, taikydamas Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytą poveikio priemonę ne visoms, bet tik daliai rūšiniais požymiais neapibrėžtų prekybos vietų, lyginant su kitais ūkinės veiklos subjektais, kurie prekiauja alkoholiu kitose prekybos vietose Kauno mieste, atliko veiksmus, nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve ir diskriminavo atskirus ūkio subjektus, dėl ko galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės (Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d.), pažeidė šio Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus, kadangi nesant jokio teisėto ir pagrįsto objektyvaus pagrindo, apribojo pareiškėjui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką.

Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuostatą, prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne konkretiems ūkio subjektams (įmonėms), bet pasirinktoms 24 prekybos vietoms Kauno mieste, nurodant nekilnojamojo turto adresus. Atsakovas nurodė, kad tokiu būdu buvo siekiama, jog konkrečios įmonės neturėtų galimybės po alkoholio licencijos panaikinimo įsteigti naują įmonę ir vėl vykdyti tą pačią ūkinę veiklą toje pačioje veiklos vykdymo vietoje. Teismo vertinimu, ginčijamame sprendime atsakovui nurodžius ne įmones, bet tik prekybos vietas, kurioms taikė prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, galima pripažinti, kad sprendimu nustatyti ribojimai galimai yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir konkrečiam nekilnojamajam turtui (jo savininkui), kuriame vykdoma atitinkama ūkinė veikla. Tokiu būdu, teismo vertinimu, atsakovas akivaizdžiai viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus. Nors Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nėra aiškiai nustatyta, kad atitinkami prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo ir Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licenzijavimo taisyklėse įtvirtintų nuostatų analizė (Taisyklių 9.5 p., 27 p., 35 p. 48 p.) leidžia konstatuoti, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė AKĮ 18 straipsnio 9 dalies pagrindu apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką ne prekybos vietai, bet įmonei.

Teismas atkreipė Kauno miesto savivaldybės dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos (2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 ir kt.).

Teismas taip pat akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, konstatuota, jog nustačius, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. neatlikus objektyvaus ir išsamaus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimo, kiti atsakovo argumentai (savivaldybei priimant sprendimą riboti prekybos laiką pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą, dėl sąžiningos konkurencijos laisvės ir kt.) nėra reikšmingi ginčo išsprendimui.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas – panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Teismas pabrėžė, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui, tinkamai įgyvendinus Viešojo administravimo įstatymo, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, bei objektyviai nustačius, jog būtent dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos kyla viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, saugios, kultūringos aplinkos neužtikrinimu šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojams, pakartotinai spręsti dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo nagrinėjamo ginčo faktinę situaciją bei byloje pateiktus įrodymus, netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais, viešąjį administravimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos.
2. Nesutinka su teismo teiginiu, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui. Iš kad individualus teisės aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13, 14 dalių, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9, 10 dalių nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų (žr., pvz., 2003 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014 ir kt.) akivaizdu, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra norminis teisės aktas – jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims, prekiaujantiems ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis yra skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas išimtinai su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Tai, kad šiuo atveju yra aiškiai identifikuotos prekybos vietos, nepadaro šio teisės akto individualiu, nes jis yra skirtas individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei, t. y. bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris vykdo ar vykdys prekybą alkoholiniais gėrimais norminiame teisės akte nurodytose vietose, t. y. nustatoma teisės norma. Taip pat pažymėtina, kad pagal mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais reglamentuojančius teisės aktus vienu adresu gali būti išduodamas neribotas skaičius mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų skirtingoms, ten veiklą vykdančioms įmonėms (ir neretai vienoje prekybos vietoje yra net kelios licencijos, išduotos skirtingoms įmonėms), todėl tai yra dar vienas argumentas, kad priimtas atsakovo sprendimas neabejotinai yra norminis teisės aktas ir toks sprendimas bus taikomas konkrečioje jame nurodytoje vietoje bet kuriai įmonei, prekiausiančiai alkoholiniais gėrimais ir ateityje. Ginčijamas sprendimas nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu / būsimu ūkinės veiklos subjektu, vykdančiu / vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais, t. y. nustatoma teisės norma. Atkreiptinas dėmesys, kad vien tik tikslaus adreso nurodymas nėra ir negali būti laikomas požymiu, skiriančiu norminį teisės aktą nuo individualaus, nes tokiu atveju, pvz. norminio teisės akto, kuriuo nustatomas vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis transporto priemonėms statyti, sąrašas taip pat turėtų būti laikomas individualiu teisės aktu, nes jame irgi nurodomos aikštelės su konkrečiais adresais ir realiai jis taikomas subjektams, pastačiusiems / statysiantiems automobilius konkrečiai identifikuotose vietose. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ginčijamu sprendimu buvo nustatyta teisės norma – t. y. prekybos apribojimas tam tikrose vietose ir ši teisės norma skirta individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, ginčijamas sprendimas yra norminis teisės aktas.
3. Nei vienas teisės aktas nenurodo, kas turi būti iniciatoriumi, rengiant teisės aktą, ginčo atveju ginčijamo sprendimo projektą, tik yra nurodoma, kokia informacija turėtų būti pagrindu, priimant sprendimą, t. y. tam tikrų Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Be to, kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009 „pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą“, todėl savivaldybių tarybos pagal šį išaiškinimą ne tik, kad gali, bet ir privalo būti iniciatoriais rengiant teisės aktą. Pažymėtina, kad jei meras negalėtų parodyti savo iniciatyvos paprašydamas informacijos, tai tokia situacija nepagrįstai susiaurintų Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymą, bet ir prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, alkoholio prekybą reglamentuojantiems teisės aktams, kuriuose neabejotinai didelis vaidmuo ribojant alkoholio prieinamumą, reguliuojant prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, yra skiriamas savivaldybių taryboms. Tą patį patvirtina ir byloje esantis 2013 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštas Nr. (10.2.3.2-194)10-9042, kuriame be kita ko nurodoma, kad ,,[į]vertinus nustatytus įstatyminius įpareigojimus ir teises savivaldybėms alkoholio ir tabako kontrolės srityse bei Narkotikų, tabako, alkoholio kontrolės departamento 2013 m. atliktą Lietuvos Respublikos savivaldybių apklausą apie alkoholio ir tabako kontrolės priemonių įgyvendinimą, kurios tikslas buvo objektyviai įvertinti šiuo metu Lietuvoje susidariusią tabako ir alkoholio kontrolės situaciją <..> matyti, kad savivaldybės nepakankamai efektyviai užtikrina Alkoholio kontrolės ir Tabako kontrolės įstatymų nuostatas, įpareigojančias mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai“. 2013 m. spalio 25 d. Kauno miesto savivaldybės meras raštu Nr. (33.195)R-5063 ir 2013 m. spalio 25 d. raštu Nr. (33.202)-R-5064 Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Seniūnijas, bendruomenių asociacijas ir centrus informavo apie tai, kad savivaldybių tarybos turi teisę riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendruomenių raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų siūlymus ir paprašė skubos tvarka iki lapkričio 4 d. pateikti Savivaldybės administracijai prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmę viešajai tvarkai prekybos vietų adresų sąrašą. Minėtais raštais Kauno miesto savivaldybė, puikiai žinodama naktinės prekybos Kauno mieste problemas ir ne kartą gavusi tiek žodinių, tiek raštiškų įvairių subjektų skundų, paragino atitinkamus subjektus naudotis teisės aktais joms suteiktomis teisėmis, t. y. iš esmės priminė apie tokio teisinio reguliavimo egzistavimą, nes galimai ne visiems jis buvo žinomas. Gavus informaciją iš policijos, atsižvelgusi į prekybos vietą (gyvenamųjų namų kvartalas) ir siekdama pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, Kauno miesto savivaldybės administracija parengusi preliminarų sprendimo projektą, kurį be jokios abejonės buvo galima koreguoti, jį pateikė Kauno bendruomenių centro asociacijai. 2013 m. lapkričio 12 d. Kauno bendruomenių centro asociacijos išplėstinio tarybos pasitarimo metu buvo svarstytas tiek Kauno miesto mero 2013 m. spalio 25 d. raštas Nr. (33 202)R-5064 (kurį svarstant buvo įvardintos vietos – (duomenys neskelbtini) esančios viešojo nesaugumo seniūnijose židiniais, prie kurių nakties metu neretai kyla įvairūs incidentai ir buvo nutarta merui teikti aukščiau minėtų vietų sąrašą), tiek Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektas „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (kurio svarstymo metu vienbalsiai buvo pritarta ir jis koreguotas nebuvo). Taigi, bendruomenių centrų asociacija aiškiai išsakė savo poziciją, kuria abejoti nėra jokio pagrindo.
4. Visiškai nepagrįstas pirmosios instancijos teismo aiškinimas, kad pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas atsakovo sprendimas nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu / būsimu ūkinės veiklos subjektu, vykdančiu / vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytus ribojimus sieja su konkrečia įmone. Pažymėtina, kad Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies formuluotėje iš viso nėra minima „įmonė“ ir tik pasisakoma, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, atitinkamų subjektų raštu pareikštą nuomonę / pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Todėl teismas šią nuostatą be jokio teisinio pagrindo aiškina pernelyg siaurinamai. Minėtas ribojimas ginčijamame sprendime nurodytose vietose galioja ir vėliau, bet kuriam subjektui, ketinančiam prekiauti alkoholiu, ir tai visiškai nesietina su konkretaus subjekto daiktinėmis teisėmis. Tai patvirtina ir kitos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos – pvz. 18 straipsnio 3 dalies 1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama laisvės atėmimo, karinėse ir sukarintos tarnybos, policijos ir kitose statutinėse, sveikatos priežiūros, ugdymo įstaigose ir jų teritorijose, taip pat prie šių įstaigų ir maldos namų (atstumu, kurį nustato savivaldybės taryba, suderinusi atitinkamai su šių įstaigų vadovais ir religinėmis bendruomenėmis). Taigi, prekybos laiko ribojimas galimai prekybos vietai teisės aktuose yra įtvirtintas. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 ir 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009). Be to, aiškinimas, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytas ribojimas turi būti siejamas su konkrečia toje vietoje veikiančia įmone, o ne prekybos vieta, ne tik neatitikta įstatymo ir minėtos nuostatos paskirties, bet ir nepasiekia siekiamų šiuo apribojimu nustatytų tikslų, nes apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką įmonei ir toje vietoje pradėjus prekiauti alkoholiniais gėrimais kitai įmonei, viešas interesas ir toliau pažeidžiamas nes, gyventojai ir toliau neturi sveikos ir saugios aplinkos.
5. Dėl pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas“. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teismų praktiką jau yra išaiškinęs (2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009), kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, visų pirma, yra skirta riboti alkoholio prieinamumą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, o ne nustatyti teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus; kad pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą; kad tai savo ruožtu lemia, kad teisminė tokios diskrecijos teisės realizavimo kontrolė taip pat yra specifinė ir ribota ir, kad būtent savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę įvertinti, kokiose vietose prekyba alkoholiniais gėrimais turėtų būti apribota, siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, tačiau pirmosios instancijos teismas šios praktikos visiškai nesilaikė. Visų pirma, pažymėtina, kad prekybos vieta (duomenys neskelbtini), yra gyvenamųjų namų kvartale. 2013 m. lapkričio 4 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato rašte Nr. 20-S-2890 nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), užregistruota 7 pranešimai apie viešosios tvarkos pažeidimus ir 2 pranešimai apie vagystes prie UAB „Egreka“ baro. Pažymėtina, kad šiuo raštu, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas teikė siūlymą apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. Ši informacija apie daugybę pažeidimų ginčo teritorijoje, gyventojų nuomonė, patvirtino tokio teisės akto priėmimo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą. Taip pat šioje byloje pirmosios instancijos teismo įpareigojimu yra pateikta informacija dėl prekybos vietos (duomenys neskelbtini), taikytų ekonominių sankcijų už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. balandžio 30 d. rašte Nr. S-(4.3-3)-l728 yra pateikta informacija apie ekonominių sankcijų skyrimą G. K. firmai „Egreka“ už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimu, tačiau teismas iš viso šių įrodymų netyrė. Pirmosios instancijos teismas, formaliai pasisakydamas, kad sprendimas priimtas mero iniciatyva, ignoravo byloje esančius įrodymus apie tikrai nesaugią aplinką ginčo adresu ir pavienius privačius interesus iškėlė aukščiau viešojo intereso. Taip pat byloje nėra įrodymų, kurie leistų abejoti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimų teisėtumu ir patikimumu. Taigi nėra jokio pagrindo abejoti tokių faktinių duomenų objektyvumu, jais yra pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas, nagrinėjamu atveju pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos, todėl atsakovui pakako faktinių duomenų dėl viešojo intereso apsaugos taikyti prekybos laiko apribojimą nurodytose vietose, nes pagal faktinius duomenis, surinktus byloje, egzistavo sąlygos, įtvirtintos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje.
6. Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo tariamą nepagrįstumą iš esmės siejo su motyvacijos ir nusikaltimų (nors apie pažeidimus informacija pateikta byloje iš policijos) prie pareiškėjo prekybos vietos ((duomenys neskelbtini)) nebuvimu. Toks teismo aiškinimas, ne tik, kad pažeidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepagrįstai susiaurina Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje suteiktas savivaldybių tarybų kompetencijos ribas, bet ir pagal tokį teismo aiškinimą minėta nuostata galėtų būti taikoma tik po nusikalstamų veikų padarymo ir sudarytų situaciją, kad savivaldybės tarybai, atsakingai už savo gyventojus ir siekiančiai, kad jie gyventų sveikoje ir saugioje aplinkoje, ir nakties metu be baimės galėtų grįžti į namus, nesant visą parą veikiančiuose baruose padaromų nusikaltimų, šia įstatymo nuostata būtų neįmanoma pasinaudoti. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo tai, kad nurodyta teisės norma numato prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą kaip prevencinę priemonę, t. y. siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams, sudaryti saugias gyvenimo sąlygas aplinkiniams, o ne laukti galimo sunkios nusikalstamos veikos padarymo ir nepagrįstai prioritetą teikė alkoholinių gėrimų, t. y. sveikatą žalojančių produktų prekybai, nepaisant nei prekybos vietos, nei bendruomenės nuomonės, kuri konkrečiu atveju buvo aiškiai išreikšta 2013 m. lapkričio 13 d. Kauno bendruomenių centro asociacijos rašte (su protokolų išrašais), nei Kauno jaunimo surengusio netgi mitingą bei įteikusio 2013 m. lapkričio 14 d. kreipimąsi, pasirašytą Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų atstovybių bei Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidento A. V.. Pažymėtina, kad visi minėti dokumentai ir informacija Kauno miesto savivaldybės tarybai buvo pateikti ir žinomi svarstant sprendimo projektą.
7. 2013 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 informuojama, kad „<..> Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai kartu su Valstybinio psichikos sveikatos centro specialistais 2011-2013 m. atliko mokslinę studiją „Alkoholio kontrolės politikos vertinimas, alkoholio vartojimo daromos žalos vertinimas“. Kaip parodė tyrimas, dėl alkoholio vartojimo patirta žala sveikatai (ypač alkoholinių psichozių skaičius, vidutinė numatoma gyvenimo trukmė bei produktyvumas) yra tiesiogiai susijusi su politiniais sprendimais, priimtais alkoholio kontrolės srityje. Studijos duomenimis, vien 2010 m. apskaičiuota alkoholio vartojimo sąlygota žala sudarė 715 064 824 Lt. Ir šie kaštai atspindi ne visas su alkoholio vartojimo pasekmėmis siejamas sritis. Todėl, manytina, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į alkoholio daromą žalą ir visuotinai žinomą aplinkybę, kad asmenys, apsvaigę nuo alkoholio, neretai būna agresyvūs, konfliktiški, pažeidžia viešąją tvarką, o kai kuriais atvejais ir patys tampa nusikaltimo aukomis, jau nekalbant apie tai, kad alkoholio vartojimas kelia didelę riziką sveikatai, šeimos ir visuomenės gerovei, suteikė savivaldybės taryboms, geriausiai žinančioms miesto problemas, teisę riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus. T. y. užtenka įvertinti prekybos vietą, atitinkamų subjektų nuomonę arba pasiūlymus.
8. Pozicijos, jog savivaldybei priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytas sąlygas laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-382/2012), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sieja ginčijamą sprendimą su konkrečiu subjektu ar jo veiklos apribojimu. Ginčijamas sprendimas yra norminis teisės aktas, juo nėra nustatomos jokios teisės ar pareigos konkretiems subjektams, o nustatomos miesto teritorijos (adresai), atsižvelgiant į jų buvimo vietą (pvz. miegamasis rajonas, tarp gyvenamųjų namų ir pan.), bendruomenės, gyventojų siūlymus, riziką nusikalstamumui. Būtent dėl šių veiksnių, o ne dėl konkrečių ten veikusių subjektų buvo priimtas toks sprendimas.
9. Pagrindas priimti ginčijamą sprendimą buvo prekybos alkoholiniais gėrimais vieta, policijos pateikta informacija, seniūnijų, bendruomenių ir Kauno jaunimo išdėstyta raštu pozicija, todėl teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad neva priimant ginčijamą sprendimą nebuvo įvertintos faktines aplinkybės, juo labiau, kad Kauno bendruomenių centrų asociacijos raštu išdėstyta pozicija, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projekte nurodytos vietos yra viešojo nesaugumo seniūnijose židiniai, prie kurių nakties metu neretai kyla įvairūs incidentai jokiais įrodymais paneigti nebuvo.
10. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5, 8, 9 ir 11 punktų nuostatų akivaizdu, kad viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius (jau nekalbant apie tai, kad savivaldybės taryba yra išrinkta miesto gyventojų ir vien tai jau ją įpareigoja įsiklausyti į gyventojų nuomonę) privalo atsižvelgti į visuomenės nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą, todėl ginčijamo sprendimo, ar jo dalies panaikinimas ne tik paneigtų išimtinę tarybos kompetenciją, bet ir prieštarautų vietos bendruomenės, gyventojų, taip pat ir Kauno jaunimo valiai.
11. Pažymėtina, kad ginčijamose prekybos vietose prekyba alkoholiu apribota tik nuo 22 val. iki 8 val. ryto, tačiau likusiu laiku prekyba alkoholiu subjektams, turintiems licencijas prekiauti alkoholiu, yra galima.
12. Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad „šiame rašte visiškai nėra informacijos kokie pažeidimai padaryti ir kaip jie konkrečiai susiję su G. K. firmos „Egreka“ vykdoma veikla prekiaujant alkoholiu, be to, visiškai neaišku, kuriuo laiku jie buvo padaryti, kas turėtų būti svarbu svarstant klausimą dėl prekybos alkoholiu laiko apribojimo“, pažymėtina, kad administraciniame procese teismas yra aktyvus. Tai matyti ir iš įvairių teisės normų, įtvirtintų ABTĮ, ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo būti aktyvūs. Nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojimas ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva, tačiau šioje byloje teismas nesikreipė į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, siekdamas išsiaiškinti, kokie būtent pažeidimai, kuriuo laiku buvo padaryti prie G. K. firmos „Egreka“ baro.
13. Pirmosios instancijos teismas sprendime mini ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, tačiau šioje administracinėje byloje (Nr. A662-2144/2014), kurioje buvo apeliacine tvarka peržiūrėtas 2014 m. balandžio 28 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2128-283/2014 pagal pareiškėjo P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai, ginčas nėra analogiško pobūdžio šiai bylai. Pabrėžtina, jog pareiškėjas šiuo atveju ginčija ne visą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. T-607, tačiau tik tą jo dalį, kuri tiesiogiai liečia jo interesus. Pažymėtina, jog toje byloje policijos raštuose, kuriais savivaldybės taryba rėmėsi priimdama sprendimą, nebuvo jokių duomenų apie viešosios tvarkos ar kitokius pažeidimus bei nebuvo kitokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais būtų pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams. Ginčo atveju priešingai – pažeidimai konkretūs ir užfiksuoti kompetentingos institucijos, t. y. 2013 m. lapkričio 4 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato rašte Nr. 20-S-2890 nurodyti 7 pranešimai apie viešosios tvarkos pažeidimus ir 2 pranešimai apie vagystes prie „Egreka“ baro ir siūlymas ne mero, policijos komisariato, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovaujasi aukščiau nurodyta teismų praktika.
14. Nesutinka su teismo teiginiu, kad atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės (Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d.), pažeidė šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus. Toks aiškinimas reikštų, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymas būtų neįmanomas, jeigu jis neapimtų visų prekybos vietų apskritai. Priimant ginčijamą sprendimą, buvo labai kruopščiai išnagrinėta situacija, visų pirma, tam, kad nebūtų pažeistas būtent proporcingumo principas. Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. lapkričio 4 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato rašte Nr. 20-S-2860 buvo pateikta informacija apie Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje veikiančias įmones, kurios prekiauja alkoholiniais gėrimais (nakties metu dirbantys barai). Siekiant užtikrinti viešą interesą, tuo pačiu ir atitikti proporcingumo reikalavimą, visos rašte nurodytos prekybos vietos, t. y. iš esmės esančios toje pačioje vietovėje, buvo įtrauktos į prekybos vietų, kurioms yra apribojamas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, sąrašą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje yra numatyta išimtis, kad skirtingos konkurencijos sąlygos yra galimos, kai to neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (ginčijamu atveju Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d.), todėl ginčijamu atveju Konkurencijos įstatymas pažeistas nebuvo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad buvo kreiptasi į Konkurencijos tarybą ir buvo priimtas koks nors nutarimas šiuo klausimu.
15. Nors teismas teigia, kad jo sprendimas neužkerta kelio atsakovui pakartotinai spręsti dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų taikymo pareiškėjo atžvilgiu, tačiau pagal ABTĮ 81 straipsnį administracinis teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, paprastai neturėtų įpareigoti atitinkamą instituciją iš naujo atlikti tyrimą ar išnagrinėti skundą, kai byla administraciniame teisme gali būti teisingai ir iš esmės išnagrinėta tiesiog kruopščiai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus arba be neproporcingų ir neadekvačių situacijai procesinių priemonių (įvertinant ir poreikį bylas nagrinėti operatyviai, taip pat užtikrinti teisę būti išklausytu) surinkus tam tikrus papildomus duomenis ar įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2277/2011). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepakankamai pagrindė šioje byloje priimtą sprendimą, neatliko byloje surinktų įrodymų vertinimo, nenustatinėjo jų pakankamumo byloje nagrinėjamiems klausimams išspręsti, kai kurių įrodymų iš viso nepriėmė, kad būtų galima priimti teisingą sprendimą.

Pareiškėjas G. K. firma „Egreka“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su atsakovo pozicija, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra norminis, o ne individualus teisės aktas. Ginčijamu atsakovo sprendimu yra apribota prekyba konkrečiais individualiais požymiais apibrėžtose prekybos vietose, kas iš esmės reiškia prekybos laiko apribojimą tose prekybos vietose veiklą vykdžiusiems subjektams. Taigi ginčijamu sprendimu nėra nustatyti bendro pobūdžio ribojimai, jie yra skirti aiškiai apibrėžtam asmenų ratui identifikuojamų pagal individualius požymius – veiklą konkrečiais adresais vykdžiusiems asmenims. Sprendimas nėra abstraktus, nėra taikomas tipinėmis ar rūšinėmis savybėmis panašiems visuomeniniams santykiams, o aiškiais individualiais požymiais apibrėžtiems santykiams. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą apie ginčijamo sprendimo individualų pobūdį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos. Pažymėtina, kad atsakovas, ginče su P. R. įmone „Broliai juodvarniai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014), kurio dalykas ir pagrindas yra iš esmės analogiški, tapačiais argumentais siekė, kad jo sprendimas būtų pripažintas norminiu administraciniu aktu, o ne individualiu, tačiau teismas šiuos argumentus atmetė, pasiremdamas nuorodomis į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į aiškią ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat ir iš esmės analogiškoje byloje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą sprendimą laikė individualiu, o ne norminiu teisės aktu.
2. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad individualių aktų teisėkūros procesas galimas ir privalomas išimtinai savivaldybės iniciatyva, tėra svarbu, kad ši iniciatyva būtų suderinta su AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytais subjektais, ką atsakovas nurodo padaręs. Nėra pagrindo detaliai atsikirtinėti į atsakovo argumentus, kadangi dėl jų minėtoje analogiškoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, kurios šiuo aspektu, sutampa tiek dalykas, tiek pagrindas, tiek atsakovo apeliacinio skundo argumentai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra aiškiai pasisakęs, kad ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos. Todėl teisinga teismo išvada, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl aukščiau nurodytų veiksmų. <...> Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie alkoholio žalą sveikatai). Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu neegzistavo jokiu prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietose Kaune.
3. Nesutinka su atsakovo argumentacija, kad jis prekybos laiko apribojimą konkrečiai vietai gali nustatyti, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamas sprendimas yra norminis aktas ir darydamas analogiją su AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 1 punktu, darydamas nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A261-382/2012, kurioje buvo ginčijamas norminis aktas – Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-627 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“. Galiausiai atsakovas pažymi, kad esą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009 yra išaiškinęs, kad pagal gramatinę AKĮ 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo savivaldybės tarybos gali priimti atsižvelgdamos vien į prekybos vietą. Atsakovas teisingai nurodo, kad tiek AKĮ 18 straipsnio 3 dalyje yra nurodytas draudimas prekiauti konkrečiose rūšiniais požymiais apibūdinamose vietose, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 yra patvirtinęs galimybę savivaldybės tarybai apriboti prekybą konkrečiose rūšiniais požymiais apibūdintose vietose. Nepaisant to, tiek AKĮ nustatyti ribojimai, tiek administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 ginčo dalykas yra norminiai teisės aktai. Atsakovo nurodomoje byloje buvo ginčijamas norminis aktas, kuriuo buvo apribotas prekybos alkoholiu laikas kioskuose ir paviljonuose, t. y. ribojimas buvo nustatytas visiems ūkinės veiklos subjektams, apibrėžtiems tam tikrais prekybos vietos rūšiniais požymiais. Tiek šiame atsiliepime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, atsakovo sprendimas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, todėl atsakovo nuorodos į AKĮ 18 straipsnio 3 dalį ir administracinę bylą Nr. A261-382/2012 visiškai nepagrindžia atsakovo pozicijos. Jei norminiu aktu, rūšiniais ar tipiniais požymiais apibrėžtose vietose prekyba yra ribojama neapibrėžtam subjektų skaičiui, tai ginčijamo atsakovo sprendimo atveju, kuris faktiškai nukreiptas į konkrečius, tiksliai apibrėžiamus subjektus, yra apribojama šių konkrečių subjektų prekybos alkoholiu licencijos apimtis, dėl ko yra būtinas aiškus apribojimo nukreipimas į tų konkrečių subjektų teises ir pareigas, o ne į nekilnojamojo turto objektą. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad individualiu teisės aktu nustatyti apribojimai prekiaujančių alkoholio produktais konkrečių subjektų teisių atžvilgiu, atliekami konkrečių adresatų atžvilgiu, pagrįsta Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir AKĮ normų sistemine analize yra visiškai pagrįsta ir teisinga. Be to, nereikia pamiršti, kad administraciniai aktai yra taikomi subjektų, o ne objektų atžvilgiu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas niekur nepasisakė, kad pagal AKĮ 18 straipsnio 9 dalį individualiu teisės aktu apribojimas gali būti taikomas individualiais požymiais apibrėžtam nekilnojamojo turto objektui, apeinant konkretų subjektą, kurio teisės, įgytos individualia prekybos licencija, yra suvaržomos.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 23 d. administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013 yra išsamiai išaiškinęs teisėkūros proceso aspektus AKĮ 18 straipsnio 9 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodyta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Tai ne imperatyvi norma, o savivaldybės diskrecija, todėl kiekvienu atskiru atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turi būti motyvuotas. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas. Kitaip tariant, savivaldybės taryba privalo aptariamo pobūdžio sprendimą motyvuoti, išdėstydamas, kodėl apskritai atsisakoma išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, ar, kodėl priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo ir apribojimo nuo tokios iki tokios tai valandos. Visada privalo būti aptarta faktinė nagrinėjama situacija tuo aspektu, ar yra (nėra) pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą vienu ar kitu paros metu. Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Šiuo atveju turint omeny, kad prekyba alkoholiu Lietuvos Respublikoje nėra uždrausta, o ginčijamu atsakovo sprendimu nustatytu ribojimu siekiama apriboti konkretaus individualiais požymiais apibrėžiamo subjekto(-ų) prekybos laiką konkrečioje individualiais požymiais apibrėžtoje vietoje, yra aktualu tokį sprendimą pagrįsti aiškiais faktiniais duomenimis, dėl kokių priežasčių apribojimas taikomas šiems subjektams šiose vietose, t. y. kodėl jie yra išskiriami iš kitų subjektų, vykdančių veiklą kitose vietose. Bylos atveju, atsakovo nuorodos apie alkoholio daromą žalą, jaunimo demonstracijas, deklaratyvaus pobūdžio kreipimąsi į savivaldybę, ar Kauno bendruomenių centro asociacijos pritarimas yra niekinio pobūdžio faktoriai AKĮ 18 straipsnio 9 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme. Bendrinė informacija apie alkoholio daromą žalą, gali būti pagrindas norminio akto valstybės mastu išleidimui, kuriuo būtų uždraustas alkoholio vartojimas / prekyba, tačiau ne individualiam administraciniam aktui, kuriuo apribojama konkrečių subjektų veikla. Kaip teisingai pažymi pirmosios instancijos teismas, ginčijamą sprendimą lydinčiuose dokumentuose, išskyrus deklaratyvias prielaidas ir subjektyvią nuomonę, nėra jokių objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų motyvų, kodėl ribojimas taikomas būtent konkrečioms 24 vietoms, o ne visiems tokiu metu alkoholiu prekiaujantiems subjektams. Vieninteliai duomenys, kurie verti dėmesio, yra Kauno AVPK raštas apie prie G. K. firma „Egreka“ baro, esančio (duomenys neskelbtini), padarytus viešosios tvarkos pažeidimus ir galimas nusikalstamas veikas. Tačiau kaip teisingai pastebėjo teismas, šiame rašte yra pažymėta, kad gyventojų skundų neužfiksuota ir iš šio rašto visiškai nėra aišku, kokia šių pažeidimų / galimų nusikaltimų sąsaja su alkoholio prekyba. Ar šie pažeidimai padaryti išimtinai apsvaigusių nuo alkoholio asmenų, ar padaryti nakties metu, ar vagystės (jeigu jos buvo išaiškintos) padarytos su tikslu įsigyti alkoholio ir pan. Tas nėra žinoma. Manytina, kad atsakovo argumentai, esą teismas, administraciniame procese atlikdamas aktyvų vaidmenį, galėjo šiuos įrodymus išsireikalauti, nėra reikšmingi, nes byloje yra vertinamas ginčijamo atsakovo sprendimo pagrįstumas ir atitiktis teisės aktams jo priėmimo metu. Aktyvus teismo vaidmuo neapima pareigos legitimizuoti neteisėto teisės akto. Kita vertus, ribojimas, remiantis vien keliais viešos tvarkos pažeidimais / galimai įvykdytais nusikaltimais, negali būti laikomas objektyviu, nes netgi be policijos raštų, yra visiems žinoma, kad viešosios tvarkos pažeidimų, nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių yra padaroma ir Vilniaus gatvėje, Laisvės alėjoje prie viešo maitinimo įstaigų, kurios prekiauja alkoholiu ar kitų miesto centre, esančių, alkoholio prekybos vietų (naktinių klubų), apie kuriuos rašo žiniasklaida, tačiau atsakovas šių asmenų veiklos nebando riboti. Ribojimas vien šiais įstatymo pažeidimais galėtų būtų pagrįstas ir logiškas, jeigu būtų atlikta lyginamoji analizė apie pažeidimus prie visų alkoholio prekybos vietų konkrečiu paros metu, įtraukiant ir faktorių, kad vienos vietos yra labiau prižiūrimos teisėsaugos pareigūnų nei kitos.
5. Nors su atsakovu galima sutikti, kad administracinės bylos Nr. A662-2144/2014 ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra visiškai identiškos, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ir nuosekliai išnagrinėjo jas skiriantį aspektą ir priėjo pagrįstos išvados, kad skiriantis faktorius – bendro pobūdžio policijos raštas apie viešosios tvarkos pažeidimus ir galimas nusikalstamas veikas – nepadaro ginčijamo atsakovo sprendimo dalies dėl G. K. firma „Egreka“ pagrįstų objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą apriboti šio subjekto prekybos alkoholiu laiką, nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir AKĮ 18 straipsnio 9 dalies.
6. Nesutinka su atsakovo argumentais dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimo, esą prekybos alkoholiu laiko ribojimas konkrečių subjektų atžvilgiu buvo priimtas vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, todėl atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį. Pažymėtina, kad ši teismo išvada yra išvestinė – sąlygota akivaizdaus ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir jo prieštaros tiek AKĮ 18 straipsnio 9 daliai, tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, dėl ko buvo nepagrįstai apribotas 24 subjektų prekybos alkoholiu laikas, tokiu būdu apsunkinant jų galimybę konkuruoti su kitais tą pačią veiklą vykdančiais subjektais. Kadangi tai buvo padaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, akivaizdu, kad toks ribojimas nėra pateisinamas įstatymu ir sąlygoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, papildo teismo sprendimo motyvus.

Administracinių aktų priėmimo objektyvumo principas įpareigoja administravimo subjektą, priimant aktą, atsižvelgti  į visus su konkrečiu administraciniu aktu susijusius reikšmingus veiksnius ir tinkamai juos įvertinti. Nesusiję veiksniai neturi būti svarstomi.

Šio ginčo atveju, apribojant prekybos alkoholiniais gėrimais laiką konkrečiai prekybos vietai, remiantis AKĮ 18 straipsnio 9 punktu, turėjo būti įvertinta įmonės, prekiaujančios šioje vietoje, įtaka, prekybos alkoholiniais gėrimais poveikis socialinei aplinkai, kuris įvertinamas, remiantis AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytų subjektų pateiktais duomenimis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas negali būti vertinamas vien kaip sankcija pažeidėjui už konkrečius teisės aktų pažeidimus, savo paskirtimi tai priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis  administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011)

Todėl pažymėtina, kad teismas yra nustatęs, kad ribojant prekybos laiką prekybos vietai neprivalo įrodinėti, ar pareiškėjas, versdamasis prekyba alkoholiu, nusižengė įstatymo reikalavimams, tačiau kiekvienu atveju atitikties įstatymui materialinės teisės taikymo principas įpareigoja viešojo administravimo subjektus, priimant norminį aktą, siekti tik teisėto tikslo ir taikomą priemonė pagrįsti viešuoju interesu (žr. administracinė byla Nr. A261-382/2012). Ši nuostata taikytina ir šioje byloje, kurioje vyksta ginčas dėl individualaus akto. Išduota licencija mažmeninei prekybai alkoholiu negali riboti socialinės aplinkos plėtros, kuri nėra suderinama su prekyba alkoholiu konkrečioje vietoje. Todėl atsiradus tokioms aplinkybėms, įgaliota institucija turi teisę riboti prekybą alkoholiu, jei bus pagrįsta, jog yra prekybos alkoholiniais gėrimais poveikis socialinei aplinkai yra neigimas.

Ši išvada grindžiama LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutartimi ( žr. administracinė byla Nr. A-205-261/2016), kurioje teismas yra nustatęs, kad prekybos alkoholiu laiko ribojimo pagrindai nustatyti AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje (įstatymo Nr. XI-909 redakcija, galiojanti nuo 2010 m. birželio 30 d.) iš esmės sutampa su AKĮ 182 straipsnio 3 dalies 5 punktu nustatytais verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais licencijos neišdavimo pagrindais (įstatymo Nr. XI-2103 redakcija, galiojanti 2012 m. rugsėjo 1 d.). Todėl preziumuojama, kad pagrindai, ribojantys licencijos išdavimą, buvo įvertinti jos išdavimo metu ir, nesant jų, licencija buvo išduota, todėl tais pačiais pagrindais negali būti ribojama prekybos veikla, kuriai teisėtai išduota licencija. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, institucijos, išdavusios licenciją, iniciatyva licencijoje nurodytas prekybos laiko ribojimas alkoholiu galimas tik įvertinus atitinkamos prekybos vietos įtaką socialinės aplinkos pokyčiams, remiantis AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų duomenimis. Ši išvada grindžiama ir tuo, kad ūkio subjektas, vykdydamas teisėtą ūkinę veiklą, turi žinoti arba bent numatyti jo ūkinės veiklos galimas rizikas, o ne veikti netikėtumo sąlygomis. Kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis) yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šio ginčo atveju nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Taip pat pažymi, kad byloje nėra pakankamų duomenų, patvirtinančių prekybos alkoholiu kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), įtaką socialinei aplinkai ir tik apsiribota faktu, kad būtina riboti prekybos laiką. Nors 2013 m. lapkričio 12 d. Kauno bendruomenių centrų asociacijos išplėstinio tarybos pasitarimo, kuriame buvo svarstomas Kauno miesto mero 2013 m. spalio 25 d. raštas Nr. (33202)R-5064 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektas „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, protokolo išrašas Nr. 60 patvirtina, kad bendruomenės asociacijos taryba pritarė dėl prekybos alkoholiu laiko ribojimo ir protokole nurodoma, kad prekyba alkoholiu nakties metu pažeidžia rimtį (I t., b. l. 116–118), tačiau priešingai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariato 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ nurodyta, kad nebuvo gauta gyventojų nusiskundimų dėl įmonių prekiaujančių alkoholiu, tame tarpe ir dėl pareiškėjos įmonės veiklos (I t., b. l. 142, 143). Esant šiems prieštaravimas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijama Sprendimo dalis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, kad aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Atsakovo sprendimo dalis, kurią ginčija pareiškėjas, nėra pakankamai pagrįsta AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų duomenimis, patvirtinančiais visuomenės interesą riboti prekybos alkoholiu laiką. Todėl pareiškėjo skundžiama atsakovo sprendimo dalis yra defektyvi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme ir tai sudaro pagrindą ją panaikinti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

          atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

          Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

           Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė