Civilinė
byla Nr. 3K-3-166/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 34.7; 45.12 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Vinco Versecko
ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Indrei Savkinienei,
dalyvaujant ieškovei A. B., ieškovės atstovui advokatui
Stanislovui Butkevičiui, pagal įgaliojimą veikiančiam ieškovės atstovui
sutuoktiniui V. B., atsakovų R. K. ir
R. K. atstovui advokatui Kęstučiui Rudzikui, atsakovų M. B., Š. B. ir jų įstatyminės atstovės A. B. atstovui
advokatui Aurimui Mieželaičiui,
žodinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. K. ir R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį
atsakovams R. K., R. K., A. B., M. B., Š. B. dėl
paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu
sandoriu, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu; tretieji
asmenys: Ignalinos rajono 1–ojo notarų
biuro notarė L. A., VĮ
Registrų centras.
Teisėjų kolegija
n u s
t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė CK 1.87 straipsnio pagrindu pripažinti
apsimestiniu sandoriu A. B. ir atsakovės R.
K. 2008 m. lapkričio 10 d. sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo
sutartį, nes laikė, kad juo sandorio šalys siekė pridengti nekilnojamojo turto
– 1/2 dalies trijų žemės sklypų – pirkimo–pardavimo sandorį, norėdamos išvengti
CK 4.79 straipsnyje nustatyto privalomo reikalavimo pranešti kitiems
bendraturčiams, kurie turi pirmenybės teisę už nurodytą pardavimo kainą pirkti
bendrąja nuosavybe esančią dalį, apie ketinimą parduoti savo dalį ne
bendraturčiui; taikyti sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje,
nustatytas taisykles, pripažįstant negaliojančiomis tas sandorio dalis, pagal
kurias pirkėja nurodyta R. K., perkelti ieškovei pirkėjos
teises ir pareigas pagal šio sandorio sąlygas (CK 4.79 straipsnio 3 dalis);
pripažinti negaliojančiu ir panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą R. K. ir R. K., taip pat nuosavybės
teisių į 1/2 dalį žemės sklypų (duomenys
neskelbtini) kadastrinėje vietovėje teisinę registraciją atsakovams
viešajame registre. Ieškovė nurodė, kad po tėvo B. B. mirties
2006 m. rugpjūčio 14 d. ji kartu su palikėjo vaikaičiais M. B.
ir Š. B. paveldėjo pagal įstatymą po 1/2 dalį jo turto
– tris žemės sklypus. Ieškovė, įregistravusi nuosavybės teisę į paveldėtą
turtą, sužinojo, kad nepilnamečiams paveldėtojams atstovaujanti įstatyminė
atstovė A. B. pardavė jų paveldėjimo teises R.
K. ir R. K., šiems 2008 m. lapkričio 28 d. išduotas
paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Kai yra keletas įpėdinių, jų
paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė (CK 5.68
straipsnis); pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį turtas valdomas, juo naudojamasi
ir disponuojama bendraturčių sutarimu; bendraturčiai turi pirmenybės teisę
pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį (CK 4.79 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų
esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 11 d.
sprendimu atmetė ieškinį. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo
laikomasi CK 6.426 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo – iki ginčo
sutarties sudarymo A. B. nepilnamečių vaikų M.
B. ir Š. B. vardu priėmė palikimą vienu iš CK 5.50
straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu, t. y. ji kreipėsi į Ignalinos rajono
apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo. Nuo palikimo priėmimo momento
įpėdiniai įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą (CK 4. 37 straipsnio 1
dalis). Taigi A. B., pasinaudodama šia teise ir
atstovaudama nepilnamečių vaikų interesams, pasirinko CK nustatytą galimybę
parduoti paveldėjimo teises. Teismas laikė, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti
į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje
byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008, suformuluotą
teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, jog
CK 6.426 straipsnio nuostata, kurioje nereikalaujama palikimą sudarančio
turto detalizavimo sutartyje, nereiškia, kad pakeičiama bendroji
pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo sąlyga žinoti, koks turtas parduodamas už
sulygtą kainą ir ką pirkėjas įgyja nuosavybėn už tą kainą; paneigus šias
pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlygas paveldėjimo teisių pardavimo
atveju, būtų pažeistas sutarties šalių lygiateisiškumo principas. Teismas
vertino, kad šios bylos kontekste aplinkybės, jog paveldėjimo teisių pardavimo
sutarties šalys žinojo, kad paveldimą turtą sudaro trys žemės sklypai ir kokia
yra jų rinkos vertė, kaip tik užtikrino sutarties šalių lygiateisiškumą,
nepaisant to, jog ieškovė šiomis aplinkybėmis remiasi, grįsdama reikalavimą
ginčo sandoriui pripažinti apsimestiniu. Teismas nelaikė, kad ginčo sutarties
šalys paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi siekė pridengti kitą
sandorį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą,
panaikino Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą ir
priimtu nauju 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino; perkėlė ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal 2008 m. lapkričio 10 d.
paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatė, kad M. B. ir Š. B., kuriems atstovauja
įstatyminė atstovė A. B., pardavė, o ieškovė už 60 000 Lt
nupirko paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises po B. B.
mirties 2006 m. rugpjūčio 14 d.; priteisė iš ieškovės atsakovams po 30 000
Lt; pripažino negaliojančiu 2008 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės pagal
įstatymą liudijimą, pagal kurį atsakovė R. K. paveldėjo
2006 m. rugpjūčio 14 d. mirusio B. B. 1/2 dalį turto;
panaikino nekilnojamojo turto – 1/2 dalies trijų žemės sklypų teisinę
registraciją atsakovams, taip pat laikinąją apsaugos priemonę, išsprendė
bylinėjimosi išlaidų klausimus. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios,
instancijos teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas pripažinti paveldėjimo
teisių pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu yra perteklinis,
pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai ieškinį nagrinėjo šiuo pagrindu, tačiau neįvertino pradinio
ieškinio reikalavimų ir nepagrįstai nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo
perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas pagal 2008 m. lapkričio 10 d.
paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, kuri atsakovų sudaryta, pažeidžiant jos kaip bendraturtės
teises ir pareigas (CK 4.79 straipsnis);
teismas, nustatęs, kad ginčo sutarties dalis naikintina kitu pagrindu,
turėjo ex officio panaikinti sutartį
ar jos dalį. Bylos duomenys apie tai, kad įpėdinių
M. B. ir Š. B. įstatyminė atstovė A. B. per notarą nepranešė ieškovei apie ketinimą parduoti
įpėdinių dalį bendrojoje nuosavybėje, ir nustatytas teisinis
reglamentavimas suponavo apeliacinės instancijos teismui išvadą, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti perkelti jai pirkėjos
teises ir pareigas (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.79 straipsnis, 5.50
straipsnio 2 dalis, 5.68 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CK
5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis ir pažymėjo, kad šiuo atveju įpėdiniai M. B. ir
Š. B., kuriems atstovauja įstatyminė atstovė A. B., kreipėsi į teismą ir priėmė palikimą pagal apyrašą;
dėl to jie įgijo nuosavybės teises į paveldėtą turtą ir teisę savo nuožiūra bei
nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų
teisių ir interesų valdyti, naudotis ir disponuoti paveldėtu turtu (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), kuris tapo įpėdinių bendroji
dalinė nuosavybė (CK 5.68 straipsnis); dėl to teisė disponuoti turtu reiškė,
kad nuosavybės teise turimas turtas galėjo būti perleistas kitiems asmenims,
laikantis CK 4.79 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos
teismas sprendė, kad šiuo atveju įstatyminė M. B. ir Š. B. atstovė A. B. netinkamai
įgyvendino pirmiau nurodytų paveldėtojų pareigas, nes pardavė paveldėto turto
dalį, nepasiūliusi bendraturtei ieškovei A. B. tomis
pačiomis sąlygomis pirkti šio turto dalį; ji apsunkino ateityje ieškovei
valdyti, naudotis ir disponuoti paveldėtu turtu; nepranešusi
per notarą ieškovei apie ketinimą parduoti įpėdinių dalį bendrojoje
nuosavybėje, pažeidė šios pirmenybės teisę pirkti šią dalį, todėl ieškovė įgijo
teisę pagal CK 4.79
straipsnio 3 dalį reikalauti perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas ir
toks reikalavimas tenkintinas. Kolegija pažymėjo teismų praktikos
nuostatas apie tai, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pažeistos
pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, jog šio būdo taikymas
nepriklauso nuo trečiojo asmens (šiuo atveju – atsakovų), kuriam neteisėtai
perleistas turtas, sąžiningumo. Dėl to, taikant pirkėjo teisių ir pareigų
perkėlimo institutą, netaikoma CK 1.80 straipsnio 2–4
dalyse, 4.96 straipsnyje nustatytų taisyklių; ieškovė įpareigotina
sumokėti atsakovams po 30 000 Lt, t. y. ginčo sutartyje nustatytą turto kainą.
Kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimu 2008 m. lapkričio 10 d.
paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis pakeista tik dėl tos dalies, dėl
kurios nustatytas pirkėjas, tuo tarpu dėl kitų sutarties sąlygų – turto, jo
dalių, kainos – ji nepakeista, tai šios aplinkybės ir proceso koncentracija ir
ekonomiškumas suponavo, kad byla negrąžintina pirmosios instancijos teismui
vien dėl to, jog į procesą trečiuoju asmeniu neįtrauktas notaras E. A., patvirtinęs pirmiau nurodytą sutartį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatoriai (atsakovai R.
K. ir R. K.) prašo
panaikinti apeliacinės ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė A. B.,
veikianti savo ir nepilnamečių vaikų M. B. ir Š. B. vardu, prisideda prie kasacinio skundo, kuris
grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
1. Dėl CK 4.79 ir 6.426
straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo.CK 4.79 straipsnio 1 dalies specialioji norma dėl bendraturčio pirmenybės
teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį netaikytina, kai
sudaroma specifinė paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis pagal CK 6.426
straipsnį. CK ketvirtojoje knygoje apibūdinamos daiktų, kaip civilinės teisės
objektų, rūšys; turtinės teisės nėra daiktai. CK ketvirtosios knygos V skyriuje
„Nuosavybės teisė“ įtvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai ir aptariami
savininko teisių apsaugos ir gynimo būdai. Teisėms, taigi ir paveldėjimo,
netaikomi šiame skyriuje aptariami institutai (pavyzdžiui, įgyjamoji senatis),
CK ketvirtosios knygos nuostatos reglamentuoja su daiktais susijusius teisinius
santykius, t. y. valdymą, servitutą, turto patikėjimo teisę, uzufruktą ir kt.
Paveldėjimo teisė yra konkretaus asmens teisė kreiptis dėl palikimo priėmimo arba
atsisakyti jo; kiekvienas iš įpėdinių turi atskirą, savarankišką teisę;
paveldėjimo teisė nėra dali, negali būti bendrosios nuosavybės objektas. Teisių
perleidimui netaikoma bendraturtystė, todėl netaikytinas CK 4.79 straipsnio 1
dalyje nustatytas reikalavimas siūlyti pirmenybės teise įsigyti teises kitiems
tokių teisių turėtojams, kai tokia teisė yra parduodama. Teisės ir daiktai yra
skirtingi savo esme ir prigimtimi, todėl, sudarant paveldėjimo teisių
pirkimo–pardavimo sutartis, nėra ir negali būti taikomas CK 4.79 straipsnis.
Paveldėjimo teisių pirkimas–pardavimas reglamentuojamas specialiajame CK
šeštosios knygos 4 dalies 23 skyriaus tryliktajame skirsnyje; CK 6.425
straipsnyje nustatyta, kad teisių pirkimo–pardavimo sutarčiai bendrosios
pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja tų
teisių prigimčiai ir esmei. Minėta, CK 4.79 straipsnio 1 dalies norma yra
specialioji, skirta daiktų pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti; iš CK 1.8
straipsnio 3 dalies išplaukia, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti
specialiųjų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių, teisės normų. Tuo
tarpu CK 4.79 straipsnis reglamentuoja daiktines teises, CK 6.426 straipsnis –
prievolinius santykius; tai savo esme visiškai kitokie teisiniai santykiai ir
negalima įstatymo analogija. CK 6.426
straipsnyje įtvirtinta paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo
esminė sąlyga yra tik pardavėjo garantija, kad jis yra įpėdinis. Įstatymo
nenustatyta reikalavimo, sudarant pirmiau nurodytą sutartį, taikyti CK 4.79
straipsnio nuostatas. Tuo tarpu CK 5.68 straipsnio esmė yra ta, kad jame
nustatyta, kokiomis dalimis paveldi įpėdiniai, bet tai nereiškia, jog,
parduodant paveldėjimo teises, parduodamas konkretus turtas; apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šia CK norma.
2. Dėl proceso teisės normų
pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas priėmė
sprendimą, kuriame iš esmės išsprendė pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų posėdžių metu nenagrinėtus ieškovės pradiniame ieškinyje išdėstytus
reikalavimus, kuriuose ji teigė, kad paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo
sutartis buvo sudaryta, pažeidžiant jos kaip bendraturtės teises, ir kuriuose
ji prašė perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas pagal 2008 m. lapkričio 10 d.
atsakovų sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, taikant CK 4.79
straipsnį. Ieškovė 2009 m. balandžio 6 d. iš esmės pakeitė ieškinio dalyką ir prašė 2008 m.
lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti
apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 straipsnis), taikyti nekilnojamojo turto
pirkimo–pardavimo sandoriui taikytinas taisykles, perkelti jai pirkėjos teises
ir pareigas. Kita vertus, ieškovei keliant reikalavimus dėl apsimestinio
sandorio nuginčijimo, nebuvo kilę klausimų dėl paveldėjimo teisių
pirkimo–pardavimo sutarties turinio, sudarymo sąlygų, sutarties trūkumų, todėl
nebuvo būtina įtraukti į procesą trečiuoju asmeniu sutartį tvirtinusio notaro;
apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą kitu pagrindu – dėl
pirmenybės teisės pirkti parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės dalis, šis
klausimas tapo aktualus, tačiau apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl
šio proceso teisės klausimo išsprendimo yra neteisingi. Be to, apeliacinės
instancijos teismo sprendimas turi turinio trūkumų; paveldėjimo teisių
pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiama paveldėjimo teisė, bet ne konkretus
turtas ar jo dalis, todėl teismo vartojamos sąvokos: („paveldėto turto dalis“,
„1/2 dalis vaikų paveldėto turto“, „įpėdinių dalis bendrojoje nuosavybėje“) netinkamos.
3. Dėl bylinėjimosi išlaidų
netinkamo paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismo priteistos bylinėjimosi
išlaidos ir iš atsakovų, kurie nebuvo paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalis, taip pat
neįtraukus į procesą visų asmenų.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti,
palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti
bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą ir laiko ydingais ir
neteisingais kasatorių argumentus, kad CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“
normos skirtos tik daiktams ir kad negalimas jų taikymas ginčams, kylantiems
pagal CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ normas, juolab kad paveldėjimo
teisių pirkimo–pardavimo sutartis, dėl kurios byloje kilęs ginčas, yra paprasta
viena iš pirkimo–pardavimo sutarčių rūšių. Ieškovė pažymi, kad kasacinio skundo
argumentai, jog pirminio ir patikslinto ieškinio dalykas buvo skirtingas ir
pirminiame ieškinyje išdėstyti reikalavimai ieškovės nebuvo palaikomi, todėl
jie nebuvo nagrinėjami, teisingi tiek, kad iš tikrųjų pirmosios instancijos
teismas apskritai nenagrinėjo reikalavimo perkelti pirkėjo teises ir pareigas;
ieškovė kitus kasacinio skundo argumentus šiuo klausimu laiko nepagrįstais ir
prasimanytais. Pagrindinis reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas yra
pradiniame ir patikslintame ieškinyje; pirmosios instancijos teismas privalėjo
šį reikalavimą nagrinėti, nes ieškovė jo neatsisakė ir jį palaikė. Apeliacinės
instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir išsprendė
pagrindinį ieškinio reikalavimą; pagrįstai sprendė, kad buvo pažeista
bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą turto dalį; ieškovės
reikalavimas pripažinti ginčo sandorį apsimestiniu teisingai pripažintas
pertekliniu. Dėl to apeliacinės instancijos
teismas sprendė tik tą klausimą, kuris nagrinėtinas šios kategorijos
bylose, t. y. dėl pagrindinio reikalavimo – pirkėjo teisių ir pareigų
perkėlimo; tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nagrinėjo šalutinius
klausimus, todėl neišsprendė bylos iš esmės. Ieškovės vertinimu, kasaciniame
skunde taip pat neatskleista, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
materialiosios teisės normas. Kasatorių argumentai, kad pirmenybės teisė pirkti
parduodamas dalis taikoma tik perkant–parduodant daiktus, nepagrįsta teisės
doktrinos, teismų praktikos ir CK normų. Turtinės teisės yra turtas; priėmę
palikimą įpėdiniai tampa bendraturčiai; po palikimo priėmimo paveldėjimo teisės
tampa turtinėmis, todėl gali būti asmeninė arba bendroji nuosavybė. Šioje
byloje yra įpėdiniai, paveldėję po pusę palikimo, todėl jie yra paveldėjimo
teisių bendraturčiai, šių teisių pirkimo–pardavimo atveju turi pirmenybės teisę
jas vienas iš kito įsigyti (CK 4.79 straipsnis); ginčui byloje išnagrinėti CK
ketvirtosios knygos normos taikytinos visa apimtimi. Kasacinio skundo
argumentus, kad paveldėjimo teisė yra susijusi su kiekvieno tą teisę turinčio
asmens asmeniu, kad ji negali būti dali ir nelaikoma bendrosios nuosavybės
objektu, ieškovė laiko teisiškai nepagrįstais. Priešingai nei teigiama,
kiekvienas įpėdinis turi tik asmeninę teisę paveldėti, t. y. priimti palikimą
ar jo atsisakyti, bet tai ne tas pats, kas yra paveldėjimo teisė; kasatoriai
nepagrįstai sąvokos „paveldėjimo teisė“ turinį susiaurino iki „teisės paveldėti“;
asmeninė teisė paveldėti reiškia tik
asmens teisę stoti į paveldėjimo teisinius santykius; ji baigiasi
palikimo priėmimo arba atsisakymo momentu. Neteisingas kasatorių paveldėjimo
teisės apibūdinimo interpretavimas privedė juos prie teisinio nonsenso; išeitų,
kad paveldėjimo teisės (teisės priimti ar atsisakyti palikimo, kurios apskritai
neperleidžiamos) kaip asmeninės negalima perleisti bet kokiu sandoriu, tačiau
tai prieštarauja CK 6.426 straipsniui. Ieškovė išdėsto kitus išsamius
nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n
s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar)
nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnis). Atsakydamas į kasaciniame
skunde iškeltus teisės klausimus dėl sprendimo neteisėtumo, teismas pirmiausia
analizuoja kasatorių išdėstytus teisinius argumentus.
Dėl CK 4.79 ir 6.426
straipsnių aiškinimo ir taikymo
Kasatoriai
teigia, kad CK 4.79 straipsnio 1 dalies norma dėl bendraturčio pirmenybės
teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį netaikytina, kai
sudaroma paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis pagal CK 6.426 straipsnį
dėl sutarties specifinio pobūdžio; kasatorių vertinimu, turtinės teisės nėra
daiktai, todėl teisėms, taigi ir paveldėjimo, netaikomos CK ketvirtosios knygos
nuostatos, kurios reglamentuoja su daiktais susijusius teisinius santykius.
Pirmiau
nurodyti kasacinio skundo teiginiai suponuoja būtinumą kasacinio teismo teisėjų
kolegijai trumpai aptarti paveldėjimo teisių pirkimo–padavimo teisinį
reglamentavimą. Pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalį
paveldėjimas yra mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių
asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal
testamentą. Paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės
reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais
intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos
(CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu, o
įpėdiniai (pagal įstatymą ir testamentą) turi palikimą priimti tam, kad jį
įgytų. Įstatymo nustatyti trys palikimo priėmimo būdai: paveldimo turto
faktiškas valdymas; kreipimasis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą
dėl turto apyrašo sudarymo; padavimas palikimo atsiradimo vietos notarui
pareiškimo apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Įpėdinis
nuosavybės teisę į paveldėtą turtą įgyja nuo palikimo priėmimo momento ir
būdamas paveldėto turto savininkas turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas
įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės
objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Teisė disponuoti turtu
reiškia ir teisę nuosavybės teise turimą turtą laikantis įstatymų įvairiais
būdais perleisti kitiems asmenims.
Šioje
byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, o kasacinis
teismas yra saistomas šių nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad
iki 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių
pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo A. B. nepilnamečių
vaikų (įpėdinių) vardu priėmė palikimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytu
būdu, t. y. ji kreipėsi į Ignalinos rajono apylinkės teismą dėl turto apyrašo
sudarymo. Pagal CK 6.426 straipsnio 1 dalį priėmęs palikimą asmuo gali parduoti
paveldėjimo teises, garantuodamas pirkėjui tik savo, kaip įpėdinio, teisinį
statusą
Bendroji
pirkimo–pardavimo sutarties samprata atskleista CK 6.305 straipsnio 1 dalyje;
pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti
daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o
pirkėjas - priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą
(kainą). Atskirų rūšių daiktų pirkimo-pardavimo ypatumai nustatyti atitinkamų
įstatymų ir specialiųjų CK normų (CK 6.305 straipsnio 3, 4 dalys). Turtinių
teisių pirkimas-pardavimas reglamentuojamas specialiųjų CK XXIII skyriaus
tryliktojo skirsnio normų. CK 6.305
straipsnio 4 dalyje ir 6.425 straipsnyje nustatyta, kad teisių
pirkimo-pardavimo sutarčiai CK XXIII skyriaus nuostatos taikomos tiek, kiek tai
neprieštarauja šių teisių prigimčiai ir esmei. Paveldėjimo teisių pardavimo
specifika atskleidžiama, vertinant esminius paveldėjimo teisinių santykių
aspektus: 1) paveldėjimas yra fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip
pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimo mirusio asmens teisių
perėmėjams – įpėdiniams būdas; 2) palikėjui mirus įvyksta universalus jo
turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas
jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės
ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui, neatsižvelgiant į tai,
žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas; 3)
neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; 4) kad
įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti.
Taigi,
paveldėjimo teisių specifika suponuoja jų pirkimo–pardavimo teisinių santykių
reglamentavimo ypatumus. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš CK 6.426 straipsnio 1
dalies ir teismų praktikos nuostatų išplaukia, jog paveldėtų teisių
pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo esminė sąlyga nėra vien tik pardavėjo
garantija pirkėjui, jog būtent jis yra įpėdinis; pirkimo-pardavimo sutarties
šalys turi suvokti ir žinoti, kas yra sutarties dalykas; įstatymo nuostata, kad
nereikalaujama palikimą sudarančio turto detalizavimo sutartyje, nereiškia, jog
taip pakeičiama bendroji pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo sąlyga žinoti,
koks turtas parduodamas už sulygtą kainą ir ką pirkėjas įgyja nuosavybėn
mokėdamas sulygtą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-609/2008). Nagrinėjamos bylos kontekste pirmosios instancijos
teismas pažymėjo, kad šalims žinoma aplinkybė, jog paveldimą turtą sudaro trys
žemės sklypai ir žinoma jų rinkos vertė, atskleidė sutarties šalių
lygiateisiškumą, nors ieškovė šiomis aplinkybėmis grindė reikalavimą sandoriui
pripažinti apsimestiniu.
Bendroji nuosavybė reiškia, kad objektas nuosavybės teise
visada priklauso dviem ar daugiau savininkų (CK 4.72 straipsnio 1 dalis).
Bendraturtis savo nuosavybės teisių negali visiškai savarankiškai įgyvendinti,
nes pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės objektas
valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama
bendraturčių sutarimu. Taigi bendraturčio nuosavybės teisė turi tam
tikrų suvaržymų, priklausančių nuo bendraturčio valios, taip pat nustatytų
įstatymo. CK 4.79 straipsnyje nustatytas nuosavybės teisės įgyvendinimo
(disponavimo teisės) suvaržymas; pagal
CK 4.79 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jeigu bendraturtis parduoda savo dalį,
tai kitas bendraturtis turi pirmenybės teisę ją pirkti ta kaina, kuria ji
parduodama. Pagal šią įstatymo normą bendraturtis turi pirmenybės teisę, kai ta
dalis perleidžiama parduodant. Įstatymo nustatytas bendraturčio teisės
ribojimas negali būti aiškinamas ir taikomas plečiamai; perleidžiant dalį, esančią
bendrąja nuosavybe, kitais būdais (pavyzdžiui, mainais), šio įstatymo nustatyto
reikalavimo netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. N. Š. ir kt;, bylos Nr. 3K-3-165/2005; 2007
m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje L. D. v. M. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-133/2007).
CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos normos yra specialiosios,
skirtos daiktų pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti. CK 1.8 straipsnio 3
dalyje nustatyta, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų, t. y.
bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių, normų, taip pat neproporcingai ribojant
kitų asmenų teises (CK 1.2 straipsnis). Be to, CK 4.79 straipsnyje
reglamentuojamos daiktinės teisės, tuo tarpu CK 6.426 straipsnyje –
prievoliniai santykiai. Tai savo esme visiškai kitokie teisiniai santykiai,
todėl teisėjų kolegija laiko, kad, parduodant paveldėjimo teisę, kai
nedetalizuojama palikimą sudarančio turto, netaikytina CK 4.79 straipsnio nuostatų.
Pažymėtina tai, kad CK 4.79 straipsnyje įtvirtintomis normomis siekiama, kad
bendraturtis padidintų savo dalį
bendrojoje nuosavybėje arba taptų vienintelis turto savininkas, jeigu kitas
bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį; minėta, kad paveldėjimo teisių
pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą reglamentuojančiose CK 6.426 straipsnio
nuostatose įtvirtintas vienintelis reikalavimas – kai nedetalizuojama palikimą
sudarančio turto, priėmęs palikimą asmuo, parduodamas paveldėjimo teises,
privalo garantuoti pirkėjui tik savo, kaip įpėdinio, statusą. Kiekvienas
įpėdinis turi atskirą, savarankišką paveldėjimo teisę, kuri yra susijusi su
kiekvieno tą teisę turinčiu asmeniu, ji nėra dali, todėl negali būti bendrosios
nuosavybės objektas. Šiuo atveju kasatoriai, laikydamiesi CK 6.426 straipsnyje
nustatytų reikalavimų, pirko paveldėjimo teisę, bet ne daiktą. Teisėjų kolegija
pažymi, kad įstatymo nustatytas toks paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymo reglamentavimas, atsižvelgiant į šios sutarties sudarymo
metu esančias ir jai sudaryti reikalingas aplinkybes; įstatymo nenustatyta
reikalavimo, sudarant paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti CK
4.79 straipsnio nuostatų; priešingas teisinis reguliavimas apskritai paneigtų
arba labai apribotų tokių sutarčių sudarymo galimybes, atsižvelgiant į
paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarčių specifiką, apie kurią teisėjų
kolegija pasisakė šioje nutartyje.
Dėl proceso teisės normų
taikymo ir aiškinimo
Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka
įgyvendinama pareiškus ieškinį teisme. Pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus
reikalavimus ieškinyje nurodomas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir
aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio
pagrindas). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios
materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį
santykį. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis
ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio
reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio
pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį
pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti. CK 1.136 straipsnyje
nustatyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai; šiais pagrindais
atsiradusios teisės saugomos įstatymo. Civilinių teisių gynybos būdai nustatyti CK 1.138
straipsnyje, jų sąrašas šioje įstatymo normoje neužbaigtas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykstant ginčui teisme, ypač svarbi ieškinyje tinkamai išdėstyta pozicija. Civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas, patikrinęs faktinį ir teisinį
pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisinio ginčo esmės;
CPK nustatytu bylos nagrinėjimo teisme reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad
priimtas teismo sprendimas būtų teisingas – atitiktų tikrąją teisės prasmę ir
faktines aplinkybes. Vadinasi, atsižvelgiant į šalių suformuluotus
reikalavimus, teismai turi aiškintis dėl kilusio ginčo teisinio santykio esmės
ir taikyti teisės normas bylos konkrečių
aplinkybių kontekste. Taigi šiuo atveju bylą nagrinėję teismai privalėjo vertinti ieškovės reikalavimų
turinį ir pagal tai spręsti, ko ieškovė iš esmės siekė.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pareikšdama 2009 m. sausio
27 d. ieškinį ir 2009 m. balandžio 6 d. patikslintą ieškinį, nurodė šiuos jos
teisių gynimo būdus ir ieškinio teisinius pagrindus: 1) remdamasi CK 4.72, 4.73, 4.79, 5.68 straipsniais, prašė
perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal 2008 m. lapkričio 10 d.
paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį; 2) pripažinti negaliojančiu ir
panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą R. K. ir R. K. pirmiau nurodytos sutarties pagrindu; 3) pripažinti
negaliojančiu nuosavybės teisių į 1/2 dalį žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje teisinę registraciją
atsakovams viešajame registre; 4) remdamasi CK 1.80, 1.87 straipsniais grindė
patikslintame ieškinyje nurodytą reikalavimą pripažinti apsimestiniu A. B. ir atsakovės R. K. 2008 m.
lapkričio 10 d. sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sandorį, taikyti
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriui taikytinas taisykles,
pripažinti negaliojančiu sandorį dėl tos dalies, dėl kurios pirkėja nurodyta R. K., perkelti ieškovei pirkėjos teises ir pareigas pagal ši
sandorį.
Apeliacinės instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad
ieškinys ir patikslintas ieškinys yra vieningas procesinis dokumentas, tačiau
laikė, jog ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas pripažinti paveldėjimo
teisių pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu pagal CK 1.87 straipsnį
yra perteklinis, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo
ieškinį šiuo pagrindu, tačiau neįvertino pradinio ieškinio reikalavimo perkelti
ieškovei teises ir pareigas pagal ginčo sandorį. Konstatavęs ieškovės kaip
bendraturtės pirmenybės teisės pirkti parduodamą dalį pažeidimą, apeliacinės
instancijos teismas laikė, jog jos pažeistos teisės turi būti ginamos, taikant
CK 4.79 straipsnio 3 dalį.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
pažeidė CPK normas, nes ieškovė, patikslinusi ieškinį, iš esmės pakeitė
ieškinio dalyką, t. y. ji prašė 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių
pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu (CK 1.87
straipsnis); pradiniame ieškinyje išdėstyti reikalavimai ieškovės nebuvo
palaikomi, todėl pirmosios instancijos teismo nenagrinėti; tuo tarpu
apeliacinės instancijos teismas išsprendė dėl pirmosios instancijos teismo
posėdžių metu nenagrinėtų ieškovės pradiniame ieškinyje išdėstytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnio 1 dalyje
suteiktą teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas gali
įgyvendinti, pateikęs teismui rašytinį pareiškimą, kuris turi atitikti bendruosius
reikalavimus, nustatytus procesinių dokumentų turiniui (CPK 11 straipsnis, 141
straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 141 straipsnį ieškovas turi teisę pakeisti
ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą, pateikdamas rašytinį pareiškimą; nors
CPK 141 straipsnio 1 dalyje neįvardyta
procesinio dokumento – patikslinto ieškinio, tačiau klaidingas
procesinio dokumento pavadinimo nurodymas nėra kliūtis atlikti tuos procesinius
veiksmus, kurių prašoma pateiktame dokumente (CPK 115 straipsnio 4 dalis);
tokiais atvejais netaikoma procesinių dokumentų trūkumų ištaisymo instituto
(CPK 115 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kai ieškovas ieškinio dalyko arba
ieškinio pagrindo keitimą įformina ne pareiškimu, bet patikslintu ieškiniu, ir
taip įvardytą dokumentą pateikia teismui, šis turi jį priimti ir tinkamai
kvalifikuoti pagal CPK 141 straipsnio taisykles. Kadangi ginčą iš esmės
nagrinėja tik pirmosios instancijos teismas, tai ieškinio dalyko arba ieškinio
pagrindo pakeitimas galimas tik pirmosios instancijos teisme.
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija laiko pagrįstais
kasacinio skundo argumentus dėl CPK normų pažeidimo. Šiuo atveju pirmosios
instancijos teismas priėmė ieškovės įvardytą procesinį dokumentą – patikslintą
ieškinį (b. l. 82, 88) – ir civilinę bylą nagrinėjo pagal šiame procesiniame
dokumente išdėstytą reikalavimą ir taikė materialiosios teisės normas, kurias
kaip teisinį ieškinio pagrindą nurodė ieškovė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
dėl CPK 141 straipsnyje nustatyto reglamentavimo šios bylos kontekste
apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovės patikslinto ieškinio
reikalavimai yra pertekliniai, pripažintina nepagrįsta.
Teisėjų kolegijai pripažinus, kad apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai plečiamai aiškino CK 4.79 straipsnio nuostatas ir dėl
pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo sprendė,
pažeisdamas CPK 141 straipsnyje nustatytas taisykles, akivaizdu, jog
apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra faktinių ir teisinių argumentų
dėl CK 1.87 straipsnio normų, pagal kurias nustatoma, ar sudarytas sandoris yra
apsimestinis, aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju, taip pat dėl teisinių
padarinių išsprendimo.
Teisėjų kolegija sprendžia,
kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė bylos faktinių ir teisinių aspektų
(CPK 320 straipsnis), skundžiamas sprendimas neatitinka apeliacinės instancijos
teismo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų (CPK 331 straipsnio 4 dalis),
todėl darytina išvada, jog teismas iš esmės neįvykdė įstatymų nustatytos
apeliacijos funkcijos (CPK 301 straipsnis).
Dėl išdėstytų argumentų kasacinis skundas tenkintinas iš dalies,
apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 346 straipsnio 2
dalis), byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinės
instancijos teismas patyrė 150,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu. Kasatoriai
atsakovai R. K. ir R. K. nurodė, kad už kasacinio skundo surašymą turėjo 1512,50 Lt išlaidų ir jas
prašė priteisti; kasatoriai pateikė išlaidas patvirtinantį 2010 m. sausio
6 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 530557 (b. l. 245). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš
naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šioje proceso stadijoje nėra
galimybių priteisti pirmiau nurodytas išlaidas į valstybės biudžetą, taip pat
kasatoriams (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų priteisimo valstybės
naudai ir kasatoriams turės išspręsti teismas, išnagrinėjęs bylą
pakartotinai.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 9
d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė
Janavičiūtė
Vincas
Verseckas
Juozas
Šerkšnas