Skundas Nr. 1S-338-579/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07279-2018-9 

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.2.12; 2.14.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kaltinamojo L. B. gynėjo advokato Dariaus Noviko skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutarties pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą L. B. nekilnojamajam turtui,

n u s t a t ė:

I.                      Nagrinėjamo klausimo esmė

1.       Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje L. B. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5, 6 dalis, 3062 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

2.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2021 m. rugpjūčio 24 d., baudžiamojoje byloje paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo L. B. nekilnojamajam turtui: L. B. vardu registruotam žemės sklypui (unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini)) ir pastatui - gyvenamajam namui (unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini)), esantiems adresu - (duomenys neskelbtini), uždraudžiant bet kokiu būdu perleisti šį turtą kitiems asmenims. Laikino nuosavybės teisės apribojimo mastas L. B. atžvilgiu nustatytas ne didesnis kaip 50 282 Eur sumoje. Ta pačia nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas ir kito kaltinamojo – A. P., turtui.

3.       Procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas, paskutinį kartą – Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartimi 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. lapkričio 24 d. Teismas pažymėjo, jog 2021 m. gegužės 25 d. byloje buvo gautas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys, kuriuo prašoma priteisti žalos atlyginimą valstybės naudai – 50 282 Eur iš L. B. dėl nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio nuo gautų 334 887 Eur kitų pajamų. Atsižvelgęs į tai, kad vis dar egzistuoja laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindas – siekis užtikrinti civilinį, teismas nutarė pratęsti šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminą.

II.                      Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4.1.                      Nurodo, jog civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje kildinamas iš nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 2 dalyje, padarymo. L. B. kaltinamas tuo, kad siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. įrašė į metines turto deklaracijas ir metines pajamų deklaracijas už 2011–2018 m. žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir turtą, pateikdamas šias deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) išvengė į valstybės biudžetą privalomo mokėti 50 282 Eur dydžio gyventojų pajamų mokesčio.

4.2.                      Skundo autoriaus teigimu, tiek kaltinimas L. B., tiek civilinis ieškinys grindžiami Šiaulių apskrities VMI 2019 m. lapkričio 7 d. specialisto išvada Nr. T02-6 ir 2020 m. gruodžio 22 d. specialisto išvada Nr. T02-4. Gynyba atitinkamai pateikė 2023 m. sausio 18 d. konsultacinę specialisto išvadą, kuri, kaip nurodo gynėjas, paneigė minėtas Šiaulių apskrities VMI išvadas (skunde aprašomos aplinkybės, konstatuojamos minėtoje konsultacinėje išvadoje). Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp šių išvadų, buvo paskirtas L. B. finansinės veiklos tyrimas (skunde akcentuojama, jog specialistui pateikti tik tie klausimai, kuriuos nurodė valstybinis kaltintojas) ir atitinkamai pateikta 2023 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvada Nr. 4-6390. Skunde, vėlgi, aprašomos aplinkybės, konstatuotos šioje išvadoje: 1) jog L. B. teikdamas kaltinime nurodytas deklaracijas nesumokėjo pajamų mokesčio – 19 171 Eur; 2) asmuo, metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje įrašydamas turto vertę rinkos kainomis negali jos pagrįsti statybos išlaidų dokumentais. Statybos išlaidos nustatomos pagal dokumentus nėra tapačios rinkos kainai. <...> Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nėra numatyta prievolė gyventojui, besistatančiam namą, tame tarpe ir teikiančiam deklaracijas, rinkti (kaupti) namo statybos išlaidų dokumentus.

4.3.                      Kaltinamojo gynėjas pažymi, jog specialistams konstatavus, jog L. B. nesumokėjo 19 171 Eur gyventojų pajamų mokesčio, ši suma nesudaro 400 MGL, taigi baudžiamoji atsakomybė nei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nei tuo labiau pagal BK 220 straipsnio 2 dalį jam kilti negali. Kadangi kaltinimas dėl mokesčių vengimo yra nepagrįstas, negalimas ir VMI civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje. Esant nepagrįstam kaltinimui ir civiliniam ieškiniui, negalimas ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Nors teismas, spręsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo klausimą, nesprendžia asmens kaltės klausimo, jis visgi privalo įvertinti, ar yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog buvo padarytas nusikaltimas.

4.4.                      Galiausiai skunde pažymima, jog bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu. Šioje byloje, anot gynėjo, yra pažeidžiami ir proporcingumo bei teisėtumo principai, kadangi laikinas nuosavybės teisės apribojimas L. B. turtui taikomas net ir išnykus šios priemonės taikymo pagrindui. Be to, dėl taikomų apribojimų kaltinamasis negali įsirengti saulės elektrinės ir gauti kompensacijos už saulės elektrinės įsirengimą, nes valstybės parama (kompensacija) neteikiama objektams, kurių nuosavybės teisė apribota.

III.                      Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas

5.       Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjo skundą ir susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas L. B. priklausančiam turtui buvo pratęstas pagrįstai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio 1, 6 dalyse numatytų sąlygų.

6.       BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, būtina nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog galimai padaryta nusikalstama veika, o byloje gali būti ar jau yra pareikštas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas, ar išplėstinis turto konfiskavimas. Šia procesine prievartos priemone, be kita ko, siekiama išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, neįgytų nepagrįstos turtinės naudos iš nusikalstamos veikos ir pan. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismas skundžiama nutartimi pratęsė laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamajam L. B. priklausančiam turtui – žemės sklypui ir jame esančiam gyvenamajam namui. Procesinės prievartos priemonės terminas pratęstas trims mėnesiams, nustačius, jog vis dar egzistuoja šios priemonės taikymo pagrindas – siekis užtikrinti civilinį ieškinį.

7.       Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kaip ir bet kuri kita procesinė prievartos priemonė, gali būti taikomas esant pakankamai duomenų, jog asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Be to, duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant procesinę prievartos priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Sprendžiant iš bylos medžiagos, byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad L. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra užfiksuoti liudytojų apklausų protokoluose, įvykio vietos ir kitų apžiūrų protokoluose, specialistų išvadose, tarnybiniuose pranešimuose dėl duomenų analizės bei kitoje bylos medžiagoje. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog teismas, spręsdamas dėl procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumo, byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, o ne analizuoja bylos duomenų iš esmės. Aukštesnės instancijos teismas taip pat nesprendžia asmens kaltės, veikų kvalifikacijos, surinktų duomenų bei byloje pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimų. Visi šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinį sprendimą.

8.       Kaip matyti iš kaltinamojo gynėjo skundo turinio, jame iš esmės keliamas byloje esančių įrodymų vertinimo klausimas – gynėjas pažymi, kurios specialisto išvados, jo manymu, yra teisingos ir kuriomis derėtų vadovautis, kritikuoja pirmąsias šioje byloje pateiktas Šiaulių apskrities VMI specialistų išvadas. Pažymėtina, kad skunde įvardijamus prieštaravimus šiuo atveju vertins pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą iš esmės. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Taigi specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, o teismas savo išvadas padaro, įvertinus bylos įrodymų visumą. Teismas, spręsdamas dėl procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumo, kaip minėta, nesprendžia dėl byloje surinktų duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo.

9.       Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, šioje baudžiamojoje byloje 2021 m. gegužės 25 d. buvo gautas Šiaulių apskrities VMI civilinis ieškinys, kuriuo, be kita ko, prašoma priteisti iš L. B. valstybės naudai 50 282 Eur (18 t., b. l. 141–145), 2021 m. gegužės 31 d. nutartimi Šiaulių apskrities VMI pripažinta civiline ieškove (18 t., b. l. 148–152). Šioje proceso stadijoje L. B. buvo kaltinamas ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu – tai yra, jog išvengė į valstybės biudžetą privalomo mokėti 50 282 Eur dydžio gyventojų pajamų mokesčio. Bylos nagrinėjimo metu teisme buvo gautas valstybinio kaltintojo prašymas kvalifikuoti kaltinamojo L. B. veiksmus ne pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, o pagal to paties straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Aprašant šios galimai nusikalstamos veikos aplinkybes kaip išvengtų mokesčių dydis buvo nurodyta ta pati suma – 50 282 Eur (26 t., b. l. 17–21). Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 24 d. nutartimi ši baudžiamoji byla pagal teismingumą perduota Šiaulių apygardos teismui (26 t., b. l. 32–36). Kaip matyti, galimai padaryta valstybei žala – 50 282 Eur, šiuo metu yra išlikusi tokia pati, kaip ir Šiaulių apskrities VMI civilinio ieškinio pateikimo metu. Ar ši žala išties buvo padaryta, jei taip, koks konkrečiai buvo jos dydis, nagrinėjamu atveju nustatys bylą iš esmės nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Tačiau įvertinus tiek pareikštų kaltinimų pobūdį, tiek Šiaulių apskrities VMI prašomą priteisti žalos dydį, aukštesnės instancijos teismas sutinka, jog laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindas – siekis užtikrinti civilinį ieškinį, šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatytas pagrįstai.  

10.       Vertindamas taikomos procesinės prievartos priemonės proporcingumą aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) pažeidimams, jos turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti (2009 m. balandžio 9 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe suvaržymas visada turi nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (pvz.: Immobiliare Saffi v Italy (GC), Nr. 22774/93). Nagrinėjamu atveju paskyrus L. B. laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kaltinamasis vis dar gali šiuo turtu naudotis, taigi nors jo nuosavybės teisė ir yra apribota (siekiant ne bet kokių, o teisėtų tikslų – užtikrinti šioje byloje pareikšto civilinio ieškinio atlyginimą), taikomi apribojimai, aukštesniojo teismo vertinimu, nėra neproporcingi. Tuo labiau, kad šie apribojimai nevaržo kaltinamojo galimybių įsirengti name saulės elektrinę, šiuo atveju, pagal pateiktus dokumentus, ribojamas tik paramos šiems darbams skyrimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442  straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a: 

kaltinamojo L. B. gynėjo advokato Dariaus Noviko  skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutarties pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą nekilnojamajam turtui atmesti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėjas                                                                                                                           Evaldas Gražys