Civilinė byla Nr. e2A-420-854/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01213-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18; 3.3.1.19.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 13 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Žilvino Terebeizos, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Ormontis“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Skolvalda“, ieškinį atsakovui S. J. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Ormontis“ (toliau – ir bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo S. J. 130 508,66 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 22 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ormontis“ iškėlė bankroto bylą (civilinės bylos Nr. eB2-1310-565/2024); nutartis įsiteisėjo 2024 m. sausio 31 d. Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris 2024 m. gegužės 6 d., 2024 m. liepos 18 d., 2024 m. rugsėjo 5 d., 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartimis patikslintas. Bendra patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma šiuo metu siekia 124 688,66 Eur. LUAB „Ormontis“ vadovu nuo 2021 m. vasario 3 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo S. J.; bendrovės akcininkai yra M. T. ir S. J., turintys po 800 vnt. akcijų.

3.       Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis, LUAB „Ormontis“ paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui pateikti už 2021 metus. Juose nurodyta, kad bendrovės turto vertė buvo 116 644 Eur (ilgalaikis turtas – 70 642 Eur, trumpalaikis turtas – 23 420 Eur); mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 103 432 Eur; bendrovė 2021 metais patyrė 63 388 Eur nuostolį. Iš LUAB „Ormontis“ vadovo S. J. į bankroto bylą pateiktų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2022 metais bendrovės turto vertė buvo 182 859 Eur (ilgalaikis turtas – 119 334 Eur, trumpalaikis turtas – 49 929 Eur); mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 206 261 Eur; bendrovė 2022 metais patyrė 318 270 Eur nuostolį. LUAB „Ormontis“ 2023 metų ataskaitinio laikotarpio pabaigoje turto nebeturėjo, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 175 999 Eur. Taigi jau 2022 metais LUAB  „Ormontis“ buvo nemoki. Nepaisant bendrovėje susiklosčiusios finansinės situacijos, buvęs jos vadovas S. J. į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo nesikreipė, taip sukeldamas žalą bendrovei ir jos kreditoriams. Galiausiai bendrovės finansinė situacija dar labiau pablogėjo – bendrovėje neliko jokio turto, o jos įsipareigojimai siekė 175 999 Eur.

4.       Apie solidarių skolininkų S. J. ir M. T. vykdomas prievoles nemokumo administratorė informacijos neturi, atsakovo minimos bendrovės iki ieškinio pateikimo teismui nepateikė patikslintų finansinių reikalavimų dėl skolų sumažėjimo. Todėl teigti, kad solidarūs skolininkai vykdo LUAB „Ormontis“ prievoles, nėra pagrindo.

5.       Akcinės bendrovės (toliau – AB) „Regitra“ duomenimis, LUAB „Ormontis“ nuo 2023 m. rugpjūčio 24 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. sudarė tris transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis: 1) 2023 m. rugpjūčio 24 d. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovė pardavė automobilį Mercedes-Benz Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), užsienio bendrovei FOUDA ASS WHITE BIRD už 20 000 Eur; 2) dviem 2023 m. rugpjūčio 31 d. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimis bendrovė pardavė tai pačiai užsienio bendrovei FOUDA ASS WHITE BIRD automobilius Mercedes-Benz Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir Mercedes-Benz Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 40 000 Eur. Vis dėlto ši suma (bendra už parduotus automobilius bendrovei sumokėta kaina – 60 000 Eur) į LUAB „Ormontis“ sąskaitą nebuvo įmokėta. Bendrovės buhalterijoje taip pat nėra kasos pajamų orderių, kurie patvirtintų, kad už automobilius buvo sumokėta grynaisiais pinigais. Šių pinigų nėra ir bendrovės kasoje.

6.       Bendrovės nemokumo administratorė neturi duomenų, kad tarp LUAB „Ormontis“ ir M. T. būtų buvusi sudaryta paskolos sutartis. Be to, M. T. nesikreipė dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje. Todėl net vertinant tai, kad M. T. atliko galutinius atsiskaitymus už transporto priemones, iš viso – 38 170,95 Eur, likęs 21 829,05 Eur skirtumas nebuvo įneštas į LUAB „Ormontis“ banko sąskaitą ar kasą. Remiantis bendrovės banko sąskaitos išrašu, 2023 m. rugpjūčio mėn. įplaukų už transporto priemones nebuvo gauta ir su kreditoriais nebuvo atsiskaityta.

7.       Ieškovė neginčija, kad dėl vilkikų įsigijimo buvo sudarytos lizingo sutartys. Vilkikų lizingo davėjas finansinio reikalavimo bankroto byloje nepateikė. Pateiktoje lentelėje prievolių kreditoriams atsiradimo data – nuo 2023 m. gegužės mėn.

8.       LUAB „Ormontis“ įsiskolinimai 2023 m. rugsėjo mėn. siekė 71 574,41 Eur, bendrovė turto jau neturėjo, o finansiniai įsipareigojimai toliau tik didėjo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei LUAB „Ormontis“ iš atsakovo S. J. 97 101,48 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (97 101,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. lapkričio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovo valstybei 1 702 Eur bylinėjimosi išlaidas.

10.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė nesutikimo su ieškovės nurodyta aplinkybe, jog jau 2022 metais LUAB „Ormontis“ buvo nemoki, argumentų.   

11.       Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė atsakovo nurodytas aplinkybes apie jo 2023 metais dėtas pastangas atstatyti bendrovės mokumą teisiškai nereikšmingomis sprendžiant dėl bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą bendrovei tapus nemokiai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą inicijuoti bendrovės bankroto bylą vėliausiai 2023 metų pradžioje.

12.       Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatė, kad atsakovas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kelis kartus nuo 2023 m. lapkričio mėn., tačiau pareiškimai nebuvo priimti dėl to, jog neatitiko Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų (Vilniaus apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. eB2-3150-560/2023; Nr. eB2-3192-854/2023). Atsakovas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tik 2023 m. gruodžio 10 d. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartimi buvo sujungtos bylos dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Ormontis“ pagal vadovo S. J. ir pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus pareiškimus.

13.       Teismas, įvertinęs bendrovės nemokumo momentą ir atsakovo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo datą, padarė išvadą, kad atsakovas netinkamai įvykdė (pavėluotai įvykdė) imperatyvią pareigą dėl bankroto proceso inicijavimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovo, kaip bendrovės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra laikytinas jo neteisėtu neveikimu, už kurį civilinei atsakomybei kilti pakanka paprasto neatsargumo.

14.       Teismas nustatė, kad ieškovė kilusią žalą grindžia tuo, jog, laiku neinicijavus bankroto proceso, bendrovės finansiniai įsipareigojimai toliau tik didėjo. Be to, nuo 2023 m. rugpjūčio 24 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudarytos trys transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys, tačiau už jas sumokėta bendra kaina – 60 000 Eur, nebuvo įmokėta į LUAB „Ormontis“ sąskaitą, dėl to bendrovė patyrė žalą.

15.       Teismas atkreipė dėmesį, kad nors į bylą nėra pateiktos lizingo sutartys, tačiau tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog parduotus automobilius bendrovė valdė lizingo sutarčių, sudarytų tarp LUAB „Ormontis“ ir UAB „SME Capital 3“, pagrindu. Atsakovas pateikė įrodymus – mokėjimo nurodymus ir lizingo davėjo išduotus pabaigos aktus, patvirtinančius, kad LUAB „Ormontis“ įsipareigojimai pagal lizingo sutartis buvo įvykdyti sumokėjus 52 695,74 Eur (20 901,29 Eur + 14 524,79 Eur + 17 269,66 Eur). Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra teisiškai reikšminga, jog už bendrovę įsipareigojimus lizingo davėjui įvykdė įmonės akcininkas M. T. (šią aplinkybę patvirtina mokėjimo nurodymų duomenys). Ieškovė patvirtino, kad lizingo davėjas nereiškė finansinio reikalavimo bankroto byloje dėl prievolių pagal lizingo sutartis. Todėl, teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad dėl to, jog 52 695,74 Eur nebuvo sumokėti į bendrovės sąskaitą ar įnešti į kasą, bendrovė žalos nepatyrė, nes šios lėšos buvo panaudotos atsiskaitant su lizingo davėju, dėl to bendrovės įsiskolinimų suma sumažėjo.

16.       Vis dėlto teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog likusi už automobilių pardavimą gauta suma – 7 304,26 Eur – buvo panaudota bendrovės poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti išrašai iš M. T. sąskaitos bei kiti 2025 m. balandžio 22 d. pateikti papildomi įrodymai nėra informatyvūs – iš jų negalima objektyviai nustatyti, kad atsiskaitymai buvo vykdomi būtent su LUAB „Ormontis“ kreditoriais, jog šie mokėjimai buvo skirti įvykdyti konkrečias bendrovės prievoles. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad 7 304,26 Eur turėjo būti grąžinti į bendrovės sąskaitą, o to nepadarius, bendrovės turtas sumažėjo, dėl to buvo apsunkintos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bendrovės turto po bankroto bylos iškėlimo.

17.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas nusprendė, kad dėl atsakovo, kaip atsakingo už LUAB „Ormontis“ veiklos rezultatus vadovo, neteisėtų veiksmų bendrovė patyrė 7 304,26 Eur žalą.

18.       Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog žala laikytina ir po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pavyzdžiui, delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas).

19.       Teismas nurodė, kad ieškovė, vykdydama teismo siūlymą pateikti papildomus įrodymus, pateikė 2025 m. balandžio 22 d. kreditorių finansinių reikalavimų, kurių prievolės atsiradimo momentas nurodytas nuo 2023 m. gegužės mėn. iki 2023 m. gruodžio 7 d., apskaičiavimų lentelę. Iš šios lentelės nustatyta, kad finansinių reikalavimų suma yra 89 797,22 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė jokių argumentų dėl tokių apskaičiavimų nepagrįstumo ar neteisingumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad, vykdydamas informavimo pareigą, teismas pasiūlė atsakovui pasirūpinti atstovavimu šioje byloje, taip pat išaiškino teises ir pareigas, siūlė teikti papildomus įrodymus, pagrįsti nesutikimo su ieškiniu argumentus. Dėl to teismas nenustatė pagrindo abejoti ieškovės pateiktų įrodymų įrodomąja reikšme, kurie patvirtina, kad per laikotarpį, kurį bendrovės vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), finansinių reikalavimų suma padidėjo (atsirado) iki 89 797,22 Eur ir šių reikalavimų atsiradimą lėmė vadovo delsimas inicijuoti bendrovei bankroto bylą.

20.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė nurodė, jog šiuo metu bendrovės bankroto byloje yra patvirtinta 124 688,66 Eur kreditorių finansinių reikalavimų. Vis dėlto teismas pažymėjo, kad net per papildomai suteiktą terminą įrodymams pateikti, ieškovė nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių visų finansinių reikalavimų atsiradimo momento ar jų padidėjimo laikotarpio, nepagrindė, jog likusių reikalavimų atsiradimą taip pat lėmė neteisėti atsakovo veiksmai. Dėl to teismas reikalavimą dėl žalos (finansinių reikalavimų) priteisimo, viršijančios 89 797,22 Eur, atmetė.

21.       Teismas atsakovo atsikirtimus, kad kai kurie atsiliepime į ieškinį nurodyti kreditoriai (UAB „Finansų bitė“, SE „Capitalia“, kt.) reikalavimus tenkina vykdant išieškojimą iš laiduotojų – atsakovo ir bendrovės akcininko M. T. – asmeninių lėšų, atmetė kaip neįrodytus. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, leidžiančių manyti, jog bendrovės bankroto byloje įsiteisėjusia nutartimi patvirtintų finansinių reikalavimų dydžiai pasikeitė laiduotojams įvykdžius prievolę (ar jos dalį) sumokėti skolą.

22.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie patirtą žalą – 4 620 Eur bazinį atlygį už bankroto proceso administravimą ir 1 200 Eur, kuriuos nemokumo administratorė turi teisę naudoti bankrutuojančios bendrovės išlaidoms apmokėti – nėra susijusios su atsakovo neteisėtais veiksmais, kuriais grindžiamas ieškinys. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pripažino, jog jau 2022 metais bendrovė buvo nemoki, todėl net ir laiku iškėlus jai bankroto bylą, šios išlaidos neišvengiamai būtų patirtos administruojant bendrovės bankroto procesą.

23.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 97 101,48 Eur (89 797,22 Eur + 7 304,26 Eur) žalos atlyginimą.

24.       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (97 101,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. lapkričio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

25.       Teismas iš atsakovo valstybei priteisė 1 702 Eur bylinėjimosi išlaidas: 1 682 Eur žyminį mokestį ir 19,92 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

26.       Atsakovas S. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.                      Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, paviršutiniškai išnagrinėjo bylą ir neatskleidė jos esmės. Teismas neišsiaiškino reikšmingų aplinkybių, galėjusių lemti atsakomybės atsakovui netaikymą ar jos sumažinimą.

26.2.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą inicijuoti bendrovės bankroto bylą. Byloje nustatyta, kad jau nuo 2023 metų pavasario atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas spręsti bendrovės nemokumo problemą: inicijavo derybas su kreditoriais, sudarė sutartį su Ispanijos įmone, įtikino bendrovės akcininką M. T. dengti skolas, 2023 m. lapkričio mėn. ir vėliau teismui buvo pateikti keli pareiškimai dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau jie buvo atmesti arba grąžinti dėl formalių trūkumų, už kuriuos atsakovas negali būti laikomas atsakingu.

26.3.                      Teismas mechaniškai taikė kasacinio teismo praktiką, nesigilindamas į šioje byloje susiklosčiusią konkrečią faktinę situaciją. Byloje nebuvo įvertinta, kad atsakovas ėmėsi visų protingų priemonių tiek bendrovės mokumui atkurti, tiek bankroto procesui inicijuoti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dalis kreditorių reikalavimų buvo sumažinta dėl atsakovo asmeninių pastangų – atsakovo įkalbėto akcininko M. T. atliktų mokėjimų, kurie buvo skirti bendrovės skoloms dengti (akcininkas ėmė paskolas, kuriomis dengė bendrovės įsipareigojimus UAB „SME Capital 3“). Visa tai reikalavo laiko, tačiau bet kuriuo atveju, tik minimaliai praleidęs terminą, atsakovas vis tiek kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Pažymėtina, kad byloje nebuvo nustatyti atsakovo piktnaudžiavimo, tyčinio bankroto, turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymiai.

26.4.                      Teismas privalėjo būti aktyvus ir pasisakyti dėl atsakovo pastangų išgelbėti bendrovę, tačiau to nepadarė. Aiškinimas, kad vien tik atsiradus neigiamam įmonės balansui, vadovas privalo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, reikštų, jog bet kuriai įmonei, turinčiai neigiamą balansą, privalu kelti bankroto bylą, juridinio asmens organams net nebereikiant dėti jokių pastangų, siekiant išgelbėti įmonę. 

26.5.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad akcininkas M. T. bendrovės darbuotojams atlyginimą mokėjo iš savo asmeninių lėšų, vien tam, jog būtų atsiskaityta su kreditoriais (darbuotojais) ir jie nenukentėtų. Visi šie mokėjimai buvo atlikti 2023 metais, kai bendrovė jau buvo nemoki, tačiau dar siekta ją išgelbėti. Šis akcininkas, įkalbėtas atsakovo, bendrovės kreditoriumi netapo (jis savo reikalavimų atsisakė), o tai rodo, kad tokie veiksmai bendrovei buvo pelningi.

26.6.                      Teismas, neįvertinęs to, kad M. T. yra akcininkas (juridinio asmens organas) ir gali atsakyti pagal CK 2.81, 2.83 straipsnių nuostatas, nepagrįstai konstatavo, jog jo mokėjimai, kurie turėjo tiesioginę įtaką kreditorių reikalavimų sumažėjimui, yra nereikšmingi. Teismas, būdamas aktyvus, turėjo apklausti M. T., išreikalauti iš jo banko sąskaitos išrašus.

26.7.                      Teismas, konstatavęs, kad 7 304,26 Eur turėjo būti įnešti į bendrovės sąskaitą, neatsižvelgė į tai, jog ši suma buvo panaudota bendrovės įsipareigojimams mažinti.

26.8.                      Teismas netinkamai nustatė priteistiną žalos dydį. Pažymėtina, kad finansinių reikalavimų padidėjimas (89 797,22 Eur) nėra tiesiogiai susijęs su atsakovo veiksmais (neveikimu), nes dalis reikalavimų kilo dėl objektyvių priežasčių (makroekonominės aplinkybės, karo Ukrainoje įtaka, tranzito sustojimas). 

26.9.                      Teismas neįvertino to, kad realiai solidari prievolė yra dengiama iš asmeninių laiduotojų lėšų, todėl bendrovės kreditoriai nepatyrė žalos ar patyrė mažesnę žalą nei teigia ieškovė.

26.10.                      Teismas, iš dalies patenkindamas ieškinį, nesivadovavo teisingumo ir proporcingumo principais, neįvertino atsakovo realių galimybių sumokėti skundžiamu sprendimu priteistas žymias sumas, taip iš esmės padarydamas atsakovą nemokiu ir dėl to nebegalinčiu kurti gyvenimo Lietuvoje, o priversto emigruoti, nutraukiant bet kokius ryšius su tėvyne. 

26.11.                      Teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgdamas į tai, kad ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies, todėl šios išlaidos turi būti perskaičiuotos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. 

27.       Ieškovė BUAB „Ormontis“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Skolvalda“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Nesutiktina su apelianto teiginiais, kad teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybių, susijusių su bendrovės akcininko M. T. atliktais mokėjimais. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad 52 695,74 Eur lėšos buvo panaudotos atsiskaitant su lizingo davėju, dėl to bendrovės įsiskolinimų suma sumažėjo, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog likusi už automobilių pardavimą gauta suma (7 304,26 Eur) buvo panaudota bendrovės poreikiams tenkinti. Apeliantas, teigdamas, kad 7 304,26 Eur buvo panaudoti bendrovės įsipareigojimams mažinti, šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

27.2.                      Iš atsakovo teismui duotų paaiškinimų ir į bylą pateiktų dokumentų nustatyta, kad už bendrovės turtą (automobilius) gautos lėšos buvo pervestos ne į bendrovės, o į M. T. įmonės – mažosios bendrijos (toliau – MB) „NT transportas“ – sąskaitą. Tarpusavio atsiskaitymo ar užskaitos aktų byloje nėra. Iš bendrovės banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. pabaigos buvo taikomi kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos PLAIS apribojimai; 2023 m. rugpjūčio 24 d. M. T. išmokėta 1 349 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas“. Todėl atsakovo teiginiai, kad lėšos, pardavus bendrovės turtą, buvo panaudotos kreditorių reikalavimams mažinti, yra nepagrįsti. Bendrovei vos gavus lėšas, šios buvo išmokėtos akcininkams, nors bendrovė įsiskolinimų darbuotojams turėjo nuo 2023 m. gegužės mėn.

27.3.                      Apeliantas, teigdamas, kad buvo siekta išgelbėti bendrovę, jog akcininkas M. T. netapo bendrovės kreditoriumi, kadangi, apeliantui įtikinus akcininką, pastarasis savo reikalavimų bendrovei atsisakė, siekia suklaidinti teismą. Pažymėtina, kad ir apeliantas, ir M. T. buvo bendrovės kreditoriai: Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 18 d. nutartimi patvirtino apelianto 3 033,70 Eur ir M. T. 3 976,98 Eur finansinius reikalavimus. Kadangi finansiniai reikalavimai buvo susiję su darbo užmokesčiu, šios sumos buvo išmokėtos iš Garantinio fondo lėšų, o buvusių darbuotojų reikalavimus perėmė VSDFV Kauno skyrius. Taigi tiek apeliantas, tiek M. T. ne tik gavo lėšas ir jų finansiniai reikalavimai buvo padengti, bet ir padidino bendrovės įsiskolinimus, nes su jų perimtu reikalavimu į kreditorių sąrašą buvo įtrauktas VSDFV Kauno skyrius.

27.4.                      Nesutiktina su apeliantu, kad teismas nebuvo aktyvus, byla išnagrinėta paviršutiniškai ir neišsiaiškinant esminių aplinkybių, taip pat tuo, jog teismas turėjo įtraukti į bylą bendrovės akcininką M. T. Pažymėtina, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu neteikė prašymo įtraukti į bylą akcininką M. T., be to, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kokias sumas pastarasis sumokėjo UAB „SME Capital 3“, kurių apeliantas neginčijo.

27.5.                      Bendrovė savo pozicijos dėl apelianto argumentų, susijusių su priteista žalos suma, apelianto turtine padėtimi ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimu, atsiliepime į apeliacinį skundą neteikia.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

29.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo iš buvusio bankrutavusios bendrovės vadovo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

30.       Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – ieškovės 2023 m. rugpjūčio 1 d.–2023 m. rugsėjo 30 d. banko sąskaitos išrašą ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartį, kuria patvirtintas LUAB ,,Ormontis“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų, tarp jų ir apelianto bei bendrovės akcininko M. T. reikalavimai, sąrašas.

31.       Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).

32.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo priimti į bylą ieškovės pateiktą 2023 m. rugpjūčio 1 d.–2023 m. rugsėjo 30 d. banko sąskaitos išrašą. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad: 1) šis išrašas iš ieškovės banko sąskaitos galėjo būti sugeneruotas ir pateiktas dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme; 2) ieškovė nenurodė, kodėl būtinybė šį dokumentą pateikti iškilo vėliau; 3) aplinkybes, kurias, ieškovės teigimu, patvirtina naujai pateikiamas banko sąskaitos išrašas, ji jau įrodinėjo pirmosios instancijos teisme pateikdama trumpesnio laikotarpio išrašą, kuris sudaro bylos medžiagą; 4) ieškovė nepaaiškino, kokias papildomas ar naujas aplinkybes siekia įrodinėti pateikiamu ilgesnio laikotarpio banko sąskaitos išrašu ir kodėl šių duomenų negalima nustatyti iš jau byloje esančio išrašo. Todėl, nenustačius CPK 314 straipsnyje įtvirtintos išimties taikymo sąlygų, ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą banko sąskaitos išrašą atsisakytina priimti.

33.       Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartį, kuria patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kadangi ši nutartis jau yra byloje ir sudaro jos medžiagą, todėl pakartotinis jos priėmimas į bylą būtų perteklinis (t. 1, b. l. 21–23). Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, esant poreikiui, gali naudoti duomenis iš viešų registrų, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

34.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1310-565/2024 (naujas bylos numeris – eB2-568-565/2025) UAB „Ormontis“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Skolvalda“; nutartis įsiteisėjo 2024 m. sausio 31 d. (t. 1, b. l. 10–13).

35.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 6 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Ormontis“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kuris 2024 m. gegužės 6 d., 2024 m. liepos 18 d., 2024 m. rugsėjo 5 d., 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartimis patikslintas (t. 1, b. l. 8–9, 21–23, 31–32, 34–35, 93–95). Ieškovės kreipimosi į teismą metu (2024 m. lapkričio 11 d.) bendra bendrovės kreditorių reikalavimų suma sudarė 124 688,66 Eur. Teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nutartimi patikslinus bendrovės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma siekia 120 850,84 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

36.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartimi bankrutuojanti UAB „Ormontis“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

37.       LUAB „Ormontis“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2020 m. vasario 3 d., bendrovės vadovu nuo 2021 m. vasario 1 d. (vadovavimo pradžios faktas įregistruotas 2021 m. vasario 3 d.) iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo buvo atsakovas S. J.; bendrovės akcininkai – atsakovas ir M. T. (t. 1, b. l. 14–16). Bendrovės veiklos tikslai ir rūšys – krovininis kelių transportas ir perkraustymo veikla; transportui būdingų paslaugų veikla; krovinių gabenimo agentų ir ekspeditorių veikla; vežimo dokumentų ir kelionės lapų parengimas ir išdavimas.

38.       Tarp LUAB „Ormontis“ (pardavėja) ir FOUDA ASS „WHITE BIRD“ (pirkėja) 2023 m. rugpjūčio 24 d.–2023 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudarytos trys transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys: 1) 2023 m. rugpjūčio 24 d. sutartimi už 20 000 Eur pirkėjai parduota transporto priemonė Mercedes-Benz Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 24-25); 2) dviem 2023 m. rugpjūčio 31 d. sutartimis už 40 000 Eur (po 20 000 Eur) pirkėjai parduotos transporto priemonės Mercedes-Benz Actros, kurių valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 17–18, 28–29). Bendra transporto priemonių pardavimo kaina – 60 000 Eur.

39.       Iš į bylą pateiktų 2023 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo nurodymo Nr. 129, 2023 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymo Nr. 135 ir 2023 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo nurodymo Nr. 139 nustatyta, kad M. T. pervedė UAB „SME Capital 3“ 17 269,66 Eur (mokėjimo paskirtis: LCP3-22-0455 turto išpirkimas), 20 901,29 Eur (mokėjimo paskirtis: LCP3-22-1004 turto išpirkimas + 912,50 už LCP3-22-0153), 14 524,79 Eur (mokėjimo paskirtis: LCP3-22-0153 turto išpirkimas), iš viso – 52 695,74 Eur (t. 1, b. l. 67–68, 96).

40.       UAB „SME Capital 3“ 2023 m. rugpjūčio 24 d., 2023 m. rugpjūčio 31 d. ir 2023 m. rugsėjo 1 d. pabaigos aktais patvirtino, kad visi finansiniai įsipareigojimai pagal 2022 m. gegužės 23 d. lizingo sutartį Nr. LCP3-22-0455, 2022 m. spalio 6 d. lizingo sutartį Nr. LCP3-22-1004 ir 2022 m. kovo 28 d. lizingo sutartį LCP3-22-0153 yra tinkamai įvykdyti, todėl nuosavybės teisė į vilkiką MB Actros (duomenys neskelbtini), 2016 m., VIN (duomenys neskelbtini), vilkiką MB Actros (duomenys neskelbtini), 2016 m., VIN (duomenys neskelbtini), ir vilkiką MB Actros (duomenys neskelbtini), 2016 m., VIN (duomenys neskelbtini), yra perleidžiama UAB „Ormontis“ (t. 1, b. l. 92, 110, 115).

41.       Iš į byloje esančio bendrovės 2023 m. rugpjūčio 1 d.–2023 m. rugpjūčio 31 d. banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad, be kitų finansinių operacijų, 2023 m. rugpjūčio 23 d. buvo atliktas 1 349 Eur dydžio mokėjimo pavedimas M. T., mokėjimo paskirtyje nurodant, jog tai yra „paskolos grąžinimas” (t. 1, b. l. 27).

42.       Remiantis Juridinių asmenų registrui pateiktais LUAB „Ormontis“ finansinės atskaitomybės dokumentais už 2021 metus, nustatyta, kad bendrovė 2021 m. sausio 1 d.–2021 m. gruodžio 31 d. turėjo 116 644 Eur vertės turto (ilgalaikis turtas – 70 642 Eur; trumpalaikis turtas – 23 420 Eur; ateinančių laikotarpių sukauptos sąnaudos ir sukauptos pajamos – 22 582 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 103 432 Eur (t. 1, b. l. 20). Pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovė 2021 metais patyrė 1 788 Eur nuostolį (t. 1, b. l. 19). Iš byloje esančio balanso už 2022 metus nustatyta, kad bendrovė turėjo 182 859 Eur vertės turto (ilgalaikis turtas – 119 334 Eur; trumpalaikis turtas – 49 929 Eur; ateinančių laikotarpių sukauptos sąnaudos ir sukauptos pajamos – 13 596 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 206 261 Eur (t. 1, b. l. 26). Pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovė 2022 metais patyrė 318 270 Eur nuostolį. Iš 2023 m. spalio 31 d. balanso matyti, kad bendrovė ataskaitiniu laikotarpiu turto nebeturėjo, o mokėtinos sumas ir kiti įsipareigojimai sudarė 175 999 Eur (t. 1, b. l. 30, 33).

43.       Iš bylos duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad LUAB „Ormontis“ vadovas S. J. 2023 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas bendrovei iškelti bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3150-560/2023 pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakyta priimti, ieškovui nesilaikius JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų (t. 1, b. l. 82–83). LUAB „Ormontis“ vadovas S. J. 2023 m. lapkričio 27 d. pakartotinai kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bendrovei bankroto bylą, tačiau ieškovui nepašalinus Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nutartyje nurodytų pareiškimo trūkumų, teismo 2023 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3192-854/2023 pareiškimas laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (t. 1, b. l. 71–73). Bendrovės vadovas 2023 m. gruodžio 11 d. pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuris Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3268-565/2023 priimtas; civilinė byla Nr. eB2-3268-565/2023 sujungta su civiline byla Nr. eB2-3266-565/2023, kurioje priimtas VSDFV Kauno skyriaus 2023 m. gruodžio 8 d. teismui pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Ormontis“ iškėlimo (naujas bylos numeris – eB2-568-565/2025) (t. 1, b. l. 56–57). Pastarojoje byloje teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla; nutartis įsiteisėjo 2024 m. sausio 31 d.

44.       Byloje esantis VSDFV Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas patvirtina, kad S. J. iš Garantinio fondo lėšų buvo išmokėti 3 033,70 Eur (t. 1, b. l. 109). Iš LUAB „Ormontis“ bankroto byloje esančio VSDFV Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 20 d. pažymos (suvestinės) apie priskaičiuotas (išmokėtas) išmokas iš Garantinio fondo nustatyta, kad M. T. 2024 m. rugpjūčio 14 d. buvo išmokėti 3 976,98 Eur (DOK-29429; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Patenkinus iš Garantinio fondo pirmosios eilės kreditorių (buvusių bendrovės darbuotojų) reikalavimus, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartimi su išmokėto reikalavimo dydžiui lygiu finansiniu reikalavimu į bendrovės kreditorių sąrašą įtrauktas antrosios eilės kreditorius VSDFV Kauno skyrius.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų

45.       Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose, tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas skirtingais pagrindais: dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos, nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 44 punktas).

46.       Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, jog nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktas; 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022, 33 punktas).

47.       Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovo civilinę atsakomybę grindė tuo, kad atsakovas nevykdė įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos laiku inicijuoti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas), taip pat pažeidė jam, kaip bendrovės vienasmeniam valdymo organui – vadovui, tenkančias fiduciarines pareigas, nes neišsaugojo bendrovės turto –iš transporto priemonių pardavimo gautų lėšų (CK 2.87 straipsnis). Todėl, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 12, 178 straipsniai), ieškovei šioje byloje teko pareiga įrodyti atsakovo veiksmų neteisėtumą, t. y. įstatyme vadovui nustatytų pareigų (imperatyvių ir fiduciarinių) pažeidimą, žalos atsiradimo faktą bei dydį, taip pat priežastinį ryšį tarp neteisėtų vadovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė įrodė visas būtinąsias sąlygas atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Tokia išvada daroma remiantis toliau išdėstytais motyvais, išsamiau aptariant kiekvieną iš civilinės atsakomybės pagrindų. 

-       dėl įstatyme numatytos imperatyvios pareigos inicijuoti nemokaus juridinio asmens nemokumo bylą (ne)pažeidimo

48.       Pagal JANĮ 5 straipsnio 1 punktą juridinio asmens vadovas privalo inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.

49.       JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta juridinio asmens vadovo prievolė atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pagal nurodytą teisės normą vadovui deliktinė civilinė atsakomybė taikoma ir už pareigos, nurodytos JANĮ 5 straipsnio 1 punkte, neįvykdymą, taip pat už pareigos, įtvirtintos JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje, neįvykdymą laiku. Šios pareigos vadovui atsiranda, kai bendrovė tampa nemoki. Vadinasi tam, kad būtų galima konstatuoti aptariamą bendrovės vadovo pareigų pažeidimą (jo veiksmų neteisėtumą), pirmiausiai turi būti nustatytas bendrovės tapimo nemokia momentas.

50.       Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą, juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-245-407/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

51.       Nagrinėjamu atveju LUAB „Ormontis“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2020 m. vasario 3 d. Remiantis 2021 metų balanso duomenimis, atsakovė 2021 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 116 644 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 103 432 Eur; bendrovė patyrė 1 788 Eur nuostolį. Pagal 2022 metų balanso duomenis bendrovės turto vertė šiais finansiniais metais padidėjo iki 182 859 Eur, tačiau kartu žymiai (beveik du kartus) išaugo ir jos turimų įsipareigojimų mastas – iki 206 261 Eur, o patirtas nuostolis siekė net 318 270 Eur. Pažymėtina, kad 2023 metais bendrovė turto nebeturėjo, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 175 999 Eur. Nurodyti duomenys atskleidžia, kad LUAB „Ormontis“ jau 2022 metų pabaigoje atitiko JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtą juridinio asmens nemokumo sąvoką – bendrovė negalėjo laiku vykdyti prievolių kreditoriams, o jos įsipareigojimai viršijo jos turimo turto vertę. Todėl pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių pagrindu teisingai nustatė, kad LUAB „Ormontis“ nemoki buvo jau 2022 metais, o šią išvadą sukonkretinant – vėliausiai 2022 m. gruodžio 31 d. Kadangi apeliantas apeliaciniame skunde neginčija nustatyto LUAB „Ormontis“ nemokumo momento, taip pat to, kad bendrovei tapus nemokiai jis tiek de jure (teisiškai), tiek de facto (faktiškai) ėjo bendrovės vadovo pareigas, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimui, neperžengdama apeliacijos ribų, plačiau šiais aspektais nepasisako. 

52.       Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis pažeidė jam, kaip juridinio asmens vadovui, tenkančią įstatyme nustatytą imperatyvią pareigą inicijuoti LUAB „Ormontis“  nemokumo bylą. Apelianto teigimu, LUAB „Ormontis“ tapus nemokiai, jis pagrįstai pirmiausiai ėmėsi priemonių bendrovės mokumui atkurti – 2023 metų pavasarį sudarė sutartį su Ispanijos įmone, įtikino LUAB „Ormontis“ akcininką prisidėti prie bendrovės skolų dengimo. Tik įsitikinęs, kad šios priemonės nėra pakankamos LUAB „Ormontis“ finansinei padėčiai stabilizuoti, jis 2023 m. lapkričio mėn. ir vėliau pateikė teismui pareiškimus dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Apelianto vertinimu, tokie jo veiksmai rodo atsakingą elgesį ir patvirtina, kad jis inicijavo bankroto procesą laiku, t. y. tuomet, kai tapo akivaizdu, jog priemonės, kurių buvo imtasi, nėra pakankamos bendrovės mokumui atkurti. Apeliantas pažymi, kad, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, jo pastangos atkurti LUAB „Ormontis“ mokumą yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl jo atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymą bei su tuo siejamos pareigos atlyginti žalą (ne)buvimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl apelianto nurodomų argumentų.

53.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 46 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

54.       Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad būtų nepagrįsta bendrovės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo sieti išimtinai tik su formaliu bendrovės nemokumo statuso konstatavimu. Sprendžiant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą ne mažiau reikšminga įvertinti vadovo protingas ir pagrįstas pastangas atgaivinti įmonės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras, kurios negali būti vertinamos kaip neteisėtos. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė įmonės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-934/2022).

55.       JANĮ normose, priešingai nei iki jo galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nėra įtvirtintas konkretus terminas, per kurį, bendrovei tapus nemokia, vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino vertinamąją laiko sąvoką, nustatydamas, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas pareigą inicijuoti nemokumo procesą privalo įvykdyti nedelsdamas. Tai lemia, kad kilus ginčui dėl to, ar šią pareigą juridinio asmens vadovas įvykdė tinkamai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar jis pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į įmonės nemokumo problemas, įvertindamas konkrečioje byloje nustatytų su tuo susijusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-82-854/2025).

56.       Be to, pastebėtina, kad JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose juridinio asmens vadovui nustatytos skirtingo pobūdžio pareigos, kurias jis nedelsdamas privalo vykdyti, paaiškėjus juridinio asmens nemokumo faktui. Nors įstatymas abi šias pareigas juridinio asmens vadovą įpareigoja vykdyti nedelsiant, teisės doktrinoje pažymima, kad sistemiškai aiškinant JANĮ nuostatas galima teigti, jog JANĮ 6 straipsnio 1–2 dalyse nurodytos pareigos atliekamos kiekvienu atveju siekiant inicijuoti nemokumo procesą. Įmonės vadovų reagavimas į nemokumo problemas turėtų būti vykdomas etapais – pirmiau jas turi būti siekiama išspręsti įmonės viduje, o vėliau, naudojantis kitų asmenų pagalba, kreipiantis į teismą. Toks šios vadovo pareigos įgyvendinimas etapais būtų pagrįstas tiek teisiškai, tiek ir ekonomiškai (Egidija Tamošiūnienė ir kt., „Nemokumo proceso inicijavimo veiksmingumo problemos“, Teisė 117 (2020): 47–63).

57.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką ir teisės doktriną, viena vertus, sutinka su apeliantu, kad juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo negali būti siejama vien tik su formaliu juridinio asmens nemokumo fakto nustatymu. Sprendžiant, ar juridinio asmens vadovas tinkamai ir laiku įvykdė pareigą inicijuoti nemokumo procesą, būtina visapusiškai įvertinti visus jo veiksmus, atliktus nuo to momento, kai jis turėjo ir galėjo suprasti, kad juridinis asmuo tapo nemokus. Kita vertus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, jog LUAB „Ormontis“ tapus nemokiai jis būtų ėmęsis protingų ir pakankamų veiksmų, kurie realiai galėjo padėti atkurti bendrovės mokumą ir pateisintų jo delsimą įgyvendinti įstatyme nustatytą imperatyvią pareigą inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą.

58.       Byloje nustatyta, kad LUAB „Ormontis“ nemokia tapo vėliausiai 2022 m. gruodžio 31 d. Iš byloje esančio bendrovės 2022 metų balanso, kuriame užfiksuoti neigiami finansiniai rodikliai, matyti, kad šis balansas buvo sudarytas 2023 m. sausio 27 d. ir patvirtintas apelianto parašu. Tai reiškia, kad ne vėliau kaip šią dieną (2023 m. sausio 27 d.) apeliantui buvo žinoma apie realią jo vadovaujamos bendrovės finansinę būklę ir faktinį jos nemokumą, dėl kurio jam atsirado pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas šios pareigos nevykdė iki 2023 m. rugsėjo 18 d., kai atliko pirmuosius nemokumo proceso inicijavimo veiksmus – remdamasis JANĮ 8 straipsniu, pranešimais informavo LUAB „Ormontis“ kreditorius apie ketinimą kreiptis į teismą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo (t. 1, b. l. 105–107), o galutinai šią pareigą įvykdė 2023 m. lapkričio 20 d., pateikdamas teismui pareiškimą dėl bankroto bylos LUAB „Ormontis“ iškėlimo (šiuo aspektu nevertinant vėlesnių jo pareiškimų, pateiktų po to, kai ankstesni pareiškimai teismo buvo nepriimti ar laikyti nepaduotais dėl trūkumų nepašalinimo) (žr. šios nutarties 43 punktą).

59.       Taigi, nemokumo proceso inicijavimo sąvoką, kuri įstatyme nėra apibrėžta, aiškinant ne tik kaip nemokumo bylos iškėlimą teisme, bet kaip visumą veiksmų, kurie turi būti atliekami siekiant iškelti nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylą teisme (įskaitant bankroto procesą ne teismo tvarka), tame tarpe ir JANĮ 8 straipsnio nuostatų įgyvendinimą, darytina išvada, kad apeliantas LUAB „Ormontis“ nemokumo procesą inicijavo tik praėjus beveik 8 mėnesiams nuo to momento, kai jam neabejotinai buvo aišku, jog bendrovė faktiškai yra nemoki.

60.       Apeliantas, siekdamas pateisinti delsimą inicijuoti nemokumo bylą LUAB „Ormontis“, nurodo, kad to nepadarė anksčiau, nes dar 2023 metų pavasarį ėmėsi priemonių bendrovės mokumui atkurti – 2023 m. kovo 1 d. sudarė sutartį su Ispanijos bendrove Conortrans Logistica, iš kurios gavo pajamas (pelną). Teisėjų kolegija tokią apelianto poziciją vertina kaip nepagrįstą ir neįrodytą. 

61.       Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 113 straipsnio 3 dalį visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose nustatytas išimtis. Jeigu rašytinis įrodymas surašytas ne valstybine kalba, kartu pateikiamas įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas (CPK 198 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad faktiniai duomenys, kurie pateikti nesilaikant proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos (CPK 113–114 straipsniai), neatitinka leistinumo reikalavimo (plačiąja prasme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas). Užsienio kalba pateikti rašytiniai įrodymai laikomi leistinais, tik jeigu kartu yra pridedamas įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas jų vertimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2021, 35 punktas).

62.       Nagrinėjamu atveju apelianto į bylą pateiktas dokumentas, kurį jis įvardija sutartimi, yra surašytas dviem užsienio kalbomis, tačiau nėra pateiktas įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas į valstybinę – lietuvių – kalbą, todėl šis dokumentas neatitinka įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. sausio 2 d. nutartimi nustatė apeliantui terminą pašalinti atsiliepimo į ieškinį trūkumus, tame tarpe pateikti atsiliepimo priedų vertimus į valstybinę kalbą. Nors apeliantas, šalindamas nustatytus trūkumus, nurodė pateikiantis sutarties, sudaryta su Ispanijos bendrove Conortrans Logistica, vertimą į lietuvių kalbą, iš Word formatu pateikto vertimo matyti, kad jis atliktas ne subjekto, turinčio teisę atlikti vertimą, o, tikėtina, pasitelkiant automatinio vertimo įrankį (vertimas nėra profesionalus, neatitinka lietuvių kalbos gramatikos ir stiliaus taisyklių). Todėl toks įstatymo nustatyta tvarka nepatvirtintas vertimas (jame nėra vertėjo parašo, vertimų biuro antspaudo, vertimo teisingumo patvirtinimo, atsakomybės už melagingą vertimą prisiėmimo) nelaikytinas tinkamu vertimu pagal CPK 113 straipsnio 3 dalį ir juo byloje negali būti remiamasi.  

63.       Antra, net ir nevertinant apelianto pateikto dokumento turinio bei jo įrodomosios reikšmės šiam ginčui, teisėjų kolegija pažymi, kad šis dokumentas nėra pasirašytas nė vienos iš šalių, be to, jame nėra nurodyta ir pati LUAB „Ormontis“, nes grafa, kurioje turėtų būti įrašyti kitos sutarties šalies duomenys, nėra užpildyta. Dar daugiau, pateiktame dokumente nurodyta ne apelianto minima bendrovė Conortrans Logistica, o kitas juridinis asmuo – SAMA SPEDITION 1, S.L.U. (t. 1, b. l. 174–181, 188–191). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, kad šis apelianto pateiktas dokumentas galėtų patikimai pagrįsti jo įrodinėjamas aplinkybes dėl sutarties su Ispanijos bendrove Conortrans Logistica sudarymą ar juolab pajamų (pelno) gavimą iš tokios sutarties.  

64.       Trečia, nors iš į bylą pateikto ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad apelianto minima Conortrans Logistica 2023 m. rugpjūčio 23 d. atliko LUAB „Ormontis“ 6 423,07 Eur dydžio mokėjimą (t. 1, b. l. 27), vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo teigti, jog tarp LUAB „Ormontis“ ir Conortrans Logistica buvo susiklostę tęstiniai sutartiniai santykiai, iš kurių bendrovė būtų gavusi nuolatines pajamas (pelną), leidžiančias apeliantui pagrįstai tikėtis, kad bendrovės mokumas gali būti atkurtas. Nurodyto dydžio vienkartinis mokėjimas, be to, atliktas praėjus maždaug 7 mėnesiams po to, kai apeliantui jau buvo žinoma apie faktinį LUAB „Ormontis“ nemokumą, lyginant jį su bendrovės turimais įsipareigojimais, objektyviai negalėjo sukelti pagrįstų lūkesčių dėl galimybės atkurti bendrovės mokumą. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad visos gautos lėšos nedelsiant buvo panaudotos esamiems LUAB „Ormontis“ įsipareigojimams dengti (tą pačią dieną 1 349 Eur buvo pervesti bendrovės akcininkui M. T., nurodant, jog tai – paskolos grąžinimas; 5 062,23 Eur per PLAIS nurašyti įsipareigojimams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dengti; likusi nedidelė pinigų suma panaudota kitiems nežymiems mokėjimams), taigi iš esmės neliekant jokių lėšų, kurios galėtų būti skirtos bendrovės įprastinei ūkinei komercinei veiklai vykdyti, einamosioms sąnaudoms dengti, taigi ir jos finansinei padėčiai stabilizuoti bei gyvybingumui atstatyti. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tuo metu bendrovė turėjo pakankamų finansinių resursų savo veiklai tęsti, neprisiimdama naujų įsipareigojimų ir taip nedidindama jau esamų įsiskolinimų kreditoriams.

65.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad anksčiau aptartos apelianto nurodytos aplinkybės nepagrindžia to, jog laikotarpiu nuo faktinio LUAB „Ormontis“ nemokumo momento iki nemokumo proceso inicijavimo apeliantas būtų atlikęs realius veiksmus, kuriais iš tikrųjų būtų siekta atkurti bendrovės mokumą ir užtikrinti jos, kaip normaliai rinkoje veikiančio ūkio subjekto, funkcionavimą. Priešingos išvados daryti neleidžia ir apelianto argumentai, susiję su 2023 m. rugpjūčio 24 d. bei 2023 m. rugpjūčio 31 d. sudarytomis trimis transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimis.

66.       Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad bendrovės lizingo pagrindu valdomos transporto priemonės – trys vilkikai – buvo parduoti tik 2023 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, t. y. praėjus mažiausiai 7 mėnesiams nuo momento, kai apeliantui jau buvo žinoma apie LUAB „Ormontis“ faktinį nemokumą ir pareigą inicijuoti jos nemokumo procesą. Kadangi byloje nenustatyta, kad nuo 2023 m. sausio mėn. iki 2023 m. rugpjūčio mėn. apeliantas būtų ėmęsis protingų ir pagrįstų priemonių bendrovės mokumui atkurti, ši aplinkybė – delsimas net 7 mėnesius inicijuoti nemokumo procesą – pati savaime sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos imperatyvios pareigos pažeidimą.

67.       Antra, atsižvelgiant į tai, kad LUAB „Ormontis“ pagrindinė veikla – krovinių vežimas keliais, darytina pagrįsta išvada, jog nagrinėjamu atveju transporto priemonių – vilkikų, naudojamų bendrovės veiklai vykdyti, išpirkimas iš lizingo davėjo ir jų pardavimas trečiajam asmeniui negali būti laikomas priemone bendrovės mokumui atkurti. Priešingai, tokie veiksmai rodo sąmoningą LUAB „Ormontis“ veiklos nutraukimą, nes buvo realizuotas turtas, būtinas jos įprastai ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Pažymėtina, kad apeliantas neįrodinėjo, jog bendrovė vykdė ir kitą veiklą, galinčią generuoti pakankamas pajamas (pelną), todėl transporto priemonių pardavimas faktiškai neturėjo neigiamos įtakos bendrovės veiklos perspektyvoms. Todėl, nenustačius tokių aplinkybių, nurodyto turto realizavimas negali būti vertinamas kaip apelianto pastangos atkurti LUAB „Ormontis“ mokumą, nes tokie veiksmai šiuo konkrečiu atveju nelaikytini verslo sprendimu, nukreiptu į bendrovės veiklos tęstinumą ir jos finansinės padėties stabilizavimą.

68.       Apeliantas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje akcentuoja aplinkybę, kad jis įkalbėjo LUAB „Ormontis“ akcininką M. T. atlikti mokėjimus lizingo davėjai ir bendrovės darbuotojams, o tai, apelianto teigimu, patvirtina jo realias pastangas atkurti bendrovės mokumą. Teisėjų kolegija šiam argumentui nepritaria ir pažymi, kad 52 695,74 Eur dydžio įsipareigojimo įvykdymas lizingo davėjai, siekiant išpirkti lizingo pagrindu valdomas transporto priemones tam, jog jas būtų galima parduoti, taip pat 2023 m. liepos 7 d.–2023 m. rugsėjo 1 d. kelių nežymių mokėjimų (po 100–200 Eur, dviem atvejais – 500 Eur) darbuotojams atlikimas (t. 2, b. l. 43–44) nelaikytini veiksmais, galinčiais užtikrinti bendrovės gyvybingumą ar atkurti jos mokumą. Šie veiksmai buvo atlikti pavėluotai – praėjus ne mažiau kaip 7 mėnesiams nuo faktinio bendrovės nemokumo momento – ir jų realus poveikis bendrovės finansinei padėčiai bei kreditorių reikalavimų sumažėjimui buvo minimalus. Be to, negalima daryti ir vienareikšmės išvados, kad visi iš bendrovės akcininko M. T. banko sąskaitos atlikti pavedimai buvo skirti būtent LUAB „Ormontis“ prievolėms įvykdyti, kadangi kai kurių mokėjimų paskirtyje nurodyta tik abstrakti formuluotė – „pinigų pervedimas“.

69.       Byloje nustatyta, kad visos lėšos, gautos pardavus transporto priemones (60 000 Eur), buvo pervestos į MB „NT transportas“, kurios vadovas yra M. T., banko sąskaitą (t. 2, b. l. 100–108; CPK 179 straipsnio 3 dalis), taigi ir 7 304,26 Eur skirtumas tarp šio akcininko lizingo davėjai sumokėtų lėšų (52 695,74 Eur) ir iš transporto priemonių pardavimo gautų pinigų (60 000 Eur). Pažymėtina ir tai, kad 2023 m. rugpjūčio 23 d. bendrovės akcininkui M. T. buvo pervesta 1 349 Eur suma, nurodyta kaip „paskolos grąžinimas“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir veiksmų atlikimo laiką, nėra pagrindo teigti, kad buvo realiai siekiama atkurti bendrovės mokumą ar dedamos pastangos sukaupti lėšų bendrovės veiklai tęsti bei atkurti jos finansinius srautus.

70.       Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodinėjo, kad, siekiant atkurti LUAB „Ormontis“ mokumą, būtų inicijuoti ar įgyvendinti konkretūs sprendimai ar atlikti veiksmai, kurie leistų bendrovei išlikti aktyvia rinkos dalyve. Byloje nėra duomenų, kad bendrovės valdymo organai ar dalyviai, įvertinę iškilusius finansinius sunkumus, būtų priėmę naujus organizacinius sprendimus, nukreiptus į esminį veiklos pertvarkymą, pajamų (pelno) generavimą ir nemokios bendrovės finansinės padėties stabilizavimą. Priešingai, 2023 m. rugpjūčio 24 d. ir rugpjūčio 31 d. sudaryti tiesiogiai bendrovės veikloje naudoto turto pardavimo sandoriai bei netrukus po jų – 2023 m. rugsėjo 18 d. – sekęs kreditorių informavimas apie ketinimą inicijuoti nemokumo procesą patvirtina, kad tuo metu LUAB „Ormontis“ faktiškai nebeketino tęsti veiklos, taigi ir realiai nesiekė atkurti mokumo. Todėl apelianto deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriais jis teigia priešingai, laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.

71.       Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamų duomenų manyti, jog apeliantas būtų atlikęs realius veiksmus, kurie pagrįstai leistų tikėti jo vadovaujamos LUAB „Ormontis“ veiklos tęstinumu ar mokumo atkūrimo galimybe. Dalyvaudamas kasdienėje bendrovės veikloje ir geriausiai žinodamas jos finansinę padėtį bei patiriamus sunkumus, ypač atsižvelgiant į tai, kad 2022 metais bendrovė patyrė net 318 270 Eur nuostolį, apeliantas jau ne vėliau kaip 2023 m. sausio 27 d., parengęs LUAB „Ormontis“ balansą už 2022 metus, suvokė (turėjo suvokti) faktinį bendrovės nemokumą. Todėl jis privalėjo nedelsdamas inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, tačiau šios pareigos laiku neįvykdė. Kreditoriai apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą buvo informuoti tik 2023 m. rugsėjo 18 d., o į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei pirmą kartą kreiptasi 2023 m. lapkričio 20 d. Toks apelianto elgesys, įvertinus faktines aplinkybes ir bendrovės finansinei būklei reikšmingus veiksnius, negali būti laikomas pagrįstu ir pateisinamu delsimu inicijuoti nemokumo procesą.

72.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – apelianto neteisėti veiksmai, pasireiškę imperatyvios įstatyme įtvirtintos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokaus juridinio asmens nemokumo procesą pažeidimu (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas; CK 6.246 straipsnis). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl apelianto civilinės atsakomybės už laiku neinicijuotą nemokumo procesą, todėl apelianto teiginiai, jog jo veiksmuose nėra tyčinio bankroto, turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymių, nepatenka į bylos įrodinėjimo dalyką ir neturi teisinės reikšmės ginčui pagal apibrėžtas jo ribas išnagrinėti.

73.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Atsižvelgiant į tai, apelianto nurodomos aplinkybės apie bendrovės nemokumą lėmusias priežastis – makroekonomines aplinkybes, karo Ukrainoje įtaką ir tranzito sustojimą – šiuo atveju nelaikytinos teisiškai reikšmingomis sprendžiant klausimą dėl apelianto civilinės atsakomybės už laiku neinicijuotą LUAB „Ormontis“ nemokumo procesą. Kita vertus, šios aplinkybės, atsižvelgiant į visuotinai žinomą faktą dėl karo Ukrainoje pradžios – 2022 m. vasario 24 d. (CPK 182 straipsnio 1 punktas), kaip tik patvirtina, kad apeliantas, žinodamas bendrovės neigiamus finansinius rodiklius, geopolitinę situaciją ir kitas bendrovės veiklą neigiamai veikusias aplinkybes, dar 2023 metų pradžioje suvokė (turėjo ir galėjo suvokti) susiklosčiusios situacijos sudėtingumą, dėl to privalėjo nedelsdamas imtis veiksmų – inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, neprisiimant naujų ir nedidinant esamų įsipareigojimų kreditoriams. Tačiau to apeliantas nepadarė, dėl to atsirado žala, kurią ieškovė šioje byloje pareikštu ieškiniu prašo jai atlyginti.

74.       CK 6.249 straipsnyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

75.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad juridinio asmens vadovui, dalyviui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

76.       Vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį, turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 57 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad žala laikytina ir po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pavyzdžiui, delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas).

77.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 89 797,22 Eur žalą, lygią daliai kreditorių finansinių reikalavimų, patvirtintų LUAB „Ormontis“ bankroto byloje, kurių atsiradimo momentas yra nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. gruodžio 7 d. (DOK-15021), t. y. apima laikotarpį nuo tada, kai apeliantui kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą (2023 m. sausio 27 d.), iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo (2024 m. sausio 22 d.). Apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka su priteistu žalos dydžiu, teigdamas, kad LUAB „Ormontis“ nebuvo padaryta žala arba ji yra mažesnė, kadangi iš jo bei bendrovės akcininko M. T., kaip solidarių bendrovės laiduotojų, asmeninių lėšų vykdomas priverstinis skolos išieškojimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija.

78.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad rungtyniško proceso esmė yra ta, jog įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

79.       Nors apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo priteistą žalos dydį, teigdamas, kad solidari prievolė yra dengiama iš jo ir bendrovės akcininko M. T. asmeninių lėšų, jis nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog LUAB „Ormontis“ bankroto byloje teismo nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydžiai pasikeitė laiduotojams įvykdžius bendrovės prievolę (ar jos dalį) sumokėti skolas (CPK 178 straipsnis). Tokių įrodymų apeliantas nepateikė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismams, nors, būdamas susipažinęs su skundžiamo sprendimo motyvais, kurių pagrindu jo teiginiai dėl žalos dydžio pripažinti neįrodytais, tai galėjo padaryti.

80.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nutartimi bendra LUAB „Ormontis“ kreditorių finansinių reikalavimų suma buvo sumažinta nuo 124 688,66 Eur iki 120 850,84 Eur. Tačiau toks sumažėjimas atsirado dėl to, kad dalis kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus finansinio reikalavimo (3 837,82 Eur) buvo patenkinta Garantinio fondo lėšomis (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra duomenų, kad apelianto įvardijami kreditoriai (UAB „Finansų bitė“, SE „Capitalia“, kt.) bendrovės bankroto byloje būtų atsisakę savo reikalavimų (visų ar dalies) ar prašę juos sumažinti, teigdami, jog jie (jų dalis) buvo padengti. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad 89 797,22 Eur žalos suma skundžiamu sprendimu ieškovei buvo priteista nepagrįstai. Apelianto deklaratyvūs, objektyviais įrodymais nepagrįsti teiginiai neleidžia daryti priešingos išvados.

81.       Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ieškovė prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš atsakovo 124 688,66 Eur žalą, lygią Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovė nepagrindė, jog visų kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimą lėmė neteisėti atsakovo veiksmai, ieškinio reikalavimo dalį dėl žalos, viršijančios 89 797,22 Eur, priteisimo atmetė. Kadangi ši sprendimo dalis apeliacine tvarka nėra skundžiama nė vienos iš šalių, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, plačiau šiuo aspektu nepasisako.

82.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus bei padarė teisiškai motyvuotą ir pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Būtent dėl to, kad apeliantas nevykdė imperatyvios pareigos nedelsiant inicijuoti LUAB „Ormontis“ nemokumo procesą, t. y. dėl jo neteisėtų veiksmų, padidėjo (atsirado nauji) bendrovės įsipareigojimai, kurių ji dėl nemokumo negali įvykdyti, ir įrodinėjami nuostoliai (padidėję kreditorių finansiniai reikalavimai) priežastiniu ryšiu yra susiję su pareigos inicijuoti nemokumo procesą netinkamu vykdymu. Apeliantas nepaneigė savo kaltės prezumpcijos ir neįrodė aplinkybių, dėl kurių galėtų būti sumažintas priteistos žalos dydis. Atsižvelgiant į tai, skundžiama sprendimo dalis, kuria ieškovei iš apelianto priteistas 89 797,22 Eur žalos atlyginimas, pripažįstama teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

-       dėl fiduciarinių pareigų (ne)pažeidimo

83.       Pirmiau šioje nutartyje nustatyta, kad už LUAB „Ormontis“ lizingo pagrindu valdomų transporto priemonių išpirkimą iš bendrovės akcininko M. T. banko sąskaitos lizingo davėjai buvo sumokėta 52 695,74 Eur, o pardavus transporto priemones gauti 60 000 Eur pervesti į M. T. vadovaujamą MB „NT transportas“. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl to, jog 52 695,74 Eur nebuvo įnešti į LUAB „Ormontis“ sąskaitą ar jos kasą, bendrovė žalos nepatyrė, nes šios lėšos buvo panaudotos atsiskaitant su lizingo davėja, o tai sumažino bendrovės įsiskolinimus. Tačiau teismas nusprendė, kad likusi už transporto priemonių pardavimą gauta suma – 7 304,26 Eur (60 000 Eur – 52 695,74 Eur), turėjo būti grąžinta bendrovei, o to nepadarius jos turtas sumažėjo, dėl to buvo apsunkintos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bendrovės turto po bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad dėl atsakovo, atsakingo už LUAB „Ormontis“ veiklos rezultatus ir organizavimą, neteisėtų veiksmų bendrovei buvo padaryta 7 304,26 Eur žala.

84.       Apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigdamas, kad teismas, konstatavęs, jog 7 304,26 Eur turėjo būti įnešti į LUAB „Ormontis“ sąskaitą ar kasą, neatsižvelgė į tai, kad ši suma buvo panaudota bendrovės įsipareigojimams mažinti. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

85.       Bendrovės valdymo organams, tame tarpe ir vienasmeniam valdymo organui – vadovui, yra taikomas reikalavimas vykdyti fiduciarines pareigas – rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys). Pagal CK 2.87 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai, protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).

86.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016). Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016).

87.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra pagrįstų duomenų, leidžiančių teigti, jog į LUAB „Ormontis“ turto masę buvo grąžinta dalis pinigų, gautų pardavus bendrovei priklausančias transporto priemones – 7 304,26 Eur, ar kad šie pinigai buvo panaudoti bendrovės interesais. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino jo nurodomas aplinkybes ir įrodymus, susijusias su šia suma, tačiau padarė išvadą, kad išrašai iš bendrovės akcininko M. T. banko sąskaitos bei kiti apelianto 2025 m. balandžio 22 d. į bylą pateikti papildomai įrodymai (DOK-14966) nėra informatyvūs, nes iš jų neįmanoma objektyviai nustatyti, jog atskaitymai buvo vykdomi būtent su LUAB „Ormontis“ kreditoriais ar kad mokėjimai buvo skirti įvykdyti konkrečias bendroves prievoles.

88.       Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimui, pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais, jog ši išvada yra nepagrįsta, tačiau nepateikia jokių konkrečių argumentų ar įrodymų, galinčių ją paneigti, nors būtent jam teigiant, kad 7 304,26 Eur pagrįstai nebuvo įnešti į LUAB „Ormontis“ banko sąskaitą ar kasą, nes jie buvo panaudoti bendrovės kreditorių reikalavimams tenkinti, teko šių aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis). Todėl, apeliantui nepateikus objektyvių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo 7 304,26 Eur suma mažinti skundžiamu sprendimu ieškovei iš jo priteistą žalą, taip pat teigti, kad dėl to nėra apelianto neteisėtų veiksmų, susijusių su netinkamu bendrovės turto disponavimu.  

89.       Atkreiptinas dėmesys, kad būtent apeliantas – bendrovės vadovas, turėdamas įgalinimus LUAB „Ormontis“ vardu sudaryti sandorius ir galėdamas spręsti klausimus dėl bendrovės turto realizavimo, turėjo pareigą užtikrinti, jog lėšos, gautos pardavus jos turtą, būtų grąžintos į bendrovės turto masę. Apeliantui to nepadarius, konstatuotina, kad jis atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių bendrovei atsirado žala, lygi prarasto (neišsaugoto) turto vertei – 7?304,26?Eur. Šiuo atveju objektyviai nepagrįstas bendrovės turto neišsaugojimas negali būti vertinamas kitaip, nei kaip neteisėtas neveikimas ir CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių pareigų pažeidimas. Toks nustatytas apelianto netinkamas disponavimas bendrovės turtu, sumažinant bendrovės turimo turto masę ir tokiu būdu padarant jai žalą, nėra suderinamas su vadovo fiduciarinių pareigų bendrovei vykdymu, prieštarauja jos interesams ir pagrindiniam privataus juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo tikslui – pajamų (pelno) gavimui.

90.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės taikymo, nepagrįstai bando perkelti jam, kaip bendrovės vadovui, tenkančias pareigas teismui, teigdamas, jog pastarasis turėjo veikti aktyviai ir išsiaiškinti apelianto nurodomas aplinkybes, apklausdamas byloje kaip liudytoją bendrovės akcininką M. T. bei išreikalaudamas iš jo banko sąskaitos išrašus.

91.       Visų pirma, kaip jau minėta, būtent apeliantui teko pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo atsikirtimus į ieškinį, o to nepadarius, jam tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas, t. y. neįrodytos aplinkybės vertintinos apelianto, kuriam priklauso šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai (CPK 42 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Antra, apeliantas neteikė pirmosios instancijos teismui prašymų dėl liudytojo apklausos (CPK 190 straipsnis) ar įrodymų išreikalavimo (CPK 199 straipsnis), todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas turėjo perimti apeliantui tenkančią įrodinėjimo pareigą ir savo iniciatyva rinkti įrodymus jo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Trečia, apeliantas pateikė į bylą tam tikrus bendrovės akcininko M. T. banko sąskaitos išrašus, todėl darytina pagrįsta išvada, kad jis turėjo galimybę pateikti visus norimus įrodymus, o tai, kokia apimtimi jis nusprendė tai padaryti, yra nulemta jo paties pasirinkimo. Ketvirta, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas jam suteiktų įgalinimų ir išlikdamas nešališku ginčo arbitru, vykdydamas bendradarbiavimo bei informavimo pareigas, siekė nustatyti ginčui reikšmingas aplinkybes, išaiškino šalims jų pareigą įrodyti reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančias aplinkybes bei siūlė pateikti papildomus įrodymus. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimus, galėjusius lemti neteisingo, neteisėto ar nepagrįsto sprendimo byloje priėmimą.

92.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų jo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, pasireiškusių netinkamų bendrovės vadovo pareigų vykdymu (bendrovės turto neišsaugojimu (praradimu)), bendrovei padarytos žalos ir jos dydžio, taip pat priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, be to, apeliantas nepaneigė ir jo kaltės prezumpcijos (CK 2.87, 6.245–6.249 ir 6.263 straipsniai). Apelianto deklaratyvūs ir objektyviais įrodymais nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su atitinkamomis skundžiamo sprendimo išvadomis ar kad jo nurodytos aplinkybės bei argumentai nebuvo pripažinti įrodytais, nereiškia, jog bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos CPK 176 ar 185 straipsnių nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22–24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 66 punktas; 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023, 54 punktas).

93.       Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad apelianto argumentai, susiję su jo turtine padėtimi, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo civilinės atsakomybės – prievolės atlyginti bendrovei žalą, atsiradusią dėl imperatyvių bei fiduciarinių pareigų pažeidimo, (ne)buvimo. Apelianto turtinės padėties vertinimas galėtų būti reikšmingas sprendžiant sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimą (CPK 284 straipsnis), tačiau kadangi toks procesinis prašymas byloje nebuvo pareikštas, teisėjų kolegija, neperžengdama nagrinėjamos bylos ribų, šiuo aspektu plačiau nepasisako ir su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų nevertina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

94.       Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į tai, jog ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies, nepagrįstai priteisė iš jo bylinėjimosi išlaidas valstybei visa apimtimi. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutinka.

95.       CPK 96

96.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 130 508,66 Eur žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 97 101,48 Eur (89 797,22 Eur + 7 304,26 Eur) žalos atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo, kuris pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teismas priteisė valstybei iš atsakovo 1 682 Eur žyminį mokestį už ieškinį ir 19,92 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

97.       Teisėjų kolegija pažymi, kad iš dalies patenkinus ieškovės ieškinį, atsakovui kilo pareiga proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai atlyginti valstybei bylinėjimosi išlaidas, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas valstybei iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, suklydo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas už ieškinį mokėtiną žyminį mokestį apskaičiavo ne nuo visos ieškinio sumos – 130 508,66 Eur – proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (97 101,48 Eur), laikydamas, jog patenkinta 74,40 proc. (97 101,48 Eur x 100 proc. / 130 508,66 Eur) reikalavimų, bet nuo faktiškai sprendimu priteistos žalos sumos – 97 101,48?Eur. Tokiu būdu teismas vertino, jog pastaroji suma atitinka 100 proc. ieškinio reikalavimų, nors toks skaičiavimas nėra pagrįstas.

98.       Atsižvelgdama į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, teisėjų kolegija nusprendžia, jog yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo atliktą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir žyminį mokestį, mokėtiną už ieškinį, kurio reikalavimo suma yra 130 508,66 Eur, – 1 954 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (74,40 proc.) sumažinti iki 1 453,78 Eur (1 954 Eur x 74,40 proc. / 100 proc.) (CPK 79 straipsnis). Be to, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (74,40 proc.) sumažintinos ir valstybei iš atsakovo priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, – iki 14,82 Eur (19,92 Eur x 74,40 proc. / 100 proc.) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atitinkamai skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tikslintina, nurodant, kad iš viso valstybei iš atsakovo priteistinos 1 468,60 Eur (1 453,78 Eur + 14,82 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 96 straipsnio 1, 6 dalys).  

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

99.       Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas visas būtinąsias atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų ir ieškovei padarytos žalos dydį, tinkamai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pagrindus juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybei kilti. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, patikslinant valstybei iš atsakovo priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą – 1?468,60?Eur.

100.       Kiti šalių argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

101.       Atsakovo apeliacinis skundas atmestas, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į šių išlaidų atlyginimą turi ieškovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Kadangi ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimo rezoliucinės dalies trečią pastraipą, nurodant, kad valstybei iš atsakovo S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisiama 1 468,60 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai šešiasdešimt aštuoni eurai ir 60 ct) bylinėjimosi išlaidų (įmokos kodas 5662). 

Teisėjai                                                                 Giedrė Čėsnienė

    Danguolė Martinavičienė

    Žilvinas Terebeiza