Civilinė byla Nr. 3K-3-604-219/2015 (S)

                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01536-2013-6

                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.2.4.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sveikatos sužalojimu padarytos žalos atlyginimo, trečiasis asmuo valstybės įmonė Turto bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl žalos, susijusios su darbingumo sumažėjimu, kurią patyrė nepilnametis asmuo (CK 6.285 straipsnio 2 dalis), atlyginimo, dydžio ir mokėjimo laikotarpio.

Ieškovė G. P. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 793 886 Lt (229 925 Eur) vienkartinę išmoką arba 1297,20 Lt (375,70 Eur) periodines išmokas, mokamas kiekvieną mėnesį nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2064 m. vasario 27 d., jas kiekvieną metų ketvirtį perskaičiuojant pagal taisyklę 0,5 padauginta iš Lietuvos statistikos departamento skelbiamo vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio Vilniaus miesto savivaldybėje dydžio bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji, būdama pažintinėje ekskursijoje Kauno I forte, prie jo užlipo ant tamsaus buteliuko ir šis sprogo. Dėl sprogimo ieškovei nutraukta dešinės kojos pėda, o siekdami išvengti sunkesnių padarinių, gydytojai buvo priversti amputuoti dalį blauzdos. Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo ieškovė negrįžtamai prarado 50 proc. darbingumo. Turtinės žalos, pasireiškusios faktiškai patirtų išlaidų forma, taip pat neturtinės žalos atlyginimo klausimi išspręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi, todėl visos deliktinės atsakomybės sąlygos – kalti neteisėti atsakovo veiksmai, žala ir priežastinis ryšys, yra nustatytos minėta nutartimi, kas laikytina prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Ieškovė nurodo, kad neatlyginta liko jos patirta turtinė žala, pasireiškianti negautų pajamų forma. Negautų pajamų apskaičiavimo pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiami atitinkami vidutiniai dydžiai – gyvenimo trukmė ir darbo užmokestis. Ieškovė nurodo, kad jos gyvenamoji vieta Vilniuje, čia ji lanko mokyklą, gyvena jos tėvai, todėl tikėtina, kad ir likusį laiką ieškovė gyvens ir dirbs Vilniuje. Kadangi, Lietuvos statistikos departamento paskutinių tyrimų duomenimis, vidutinė tikėtina moters gyvenimo trukmė Vilniaus apskrityje yra 79,37 metai, tikėtina, kad ieškovė sulauks pensinio amžiaus (65 metai), todėl kompensacijos dydis skaičiuojamas už 51 metus. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis bruto darbo užmokestis Vilniaus miesto savivaldybėje pirmąjį 2013 metų ketvirtį sudarė 2594,40 Lt (751,40 Eur). Ieškovės mokymosi rezultatai, pasiekimai, gabumai, tėvų išsilavinimas leidžia teigti, kad, jeigu nebūtų sužalota ieškovės sveikata, ji būtų dirbusi tokį darbą, kuris garantuotų mažų mažiausiai statistines vidutines pajamas. Kadangi ieškovė neteko 50 proc. darbingumo ir šie netekimai yra negrįžtami, turėtų būti priteisiama vienkartinė negautų pajamų kompensacija, jos dydį apskaičiuojant taip: 0,5 x 2594,40 x 12 x 51, ir tai sudarytų 793 886,40 Lt (229 925 Eur). Jeigu teismas nuspręstų žalos atlyginimą priteisti periodinėmis mėnesinėmis išmokomis, jos dydis ieškinio pateikimo dieną būtų apskaičiuojamas 0,5 x 2594,40, ir tai sudarytų 1297,20 Lt (375,70 Eur). Vidutinis darbo užmokesčio dydis nuolat kinta, todėl, jeigu žala būtų kompensuojama periodiniais mokėjimais, teismo priteista vidutinio darbo užmokesčio kompensacija turėtų būti perskaičiuojama kiekvieną ketvirtį. Ieškovė taip pat nurodo, kad jai yra mokama 540 Lt (156,40 Eur) šalpos pensija, iki 2014 m. sausio 1 d. ji gaus 153 Lt (44,30 Eur) ir nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. – 180 Lt (52,10 Eur) priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją. Be to, ieškovei iki 2017 m. vasario 1 d. yra skirta 32,50 Lt (9,40 Eur) ir nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. vasario 27 d. – 30,18 Lt (8,74 Eur) transporto išlaidų kompensacija. Ieškovės vertinimu, nors šios išmokos ir susijusios su jos neįgalumu, tačiau nelaikytinos žalos atlyginimu, o tai yra valstybės parama neįgaliajam. Todėl jos neatimtinos iš ieškovei priteistinos kompensacijos, nes savo esme neatitinka žalos atlyginimo sampratos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-2612-585/2010 konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys dėl atsiradusios žalos, todėl šių aplinkybių ieškovei įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Byloje spręstina dėl negautų pajamų dydžio, kurios buvo prarastos dėl sužalojimo, kurias turi atlyginti kaltas asmuo. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neįgalumo lygio pažymoje nurodyta, kad ieškovei nustatytas vidutinis neįgalumo lygis nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 26 d.  Neįgalumo lygio pažymoje, išduotoje 2008 m. gruodžio 31 d., nurodyta, kad ieškovės neįgalumo lygis sunkus, toks lygis nustatytas iki 2010 m. gruodžio 30 d. Teismo vertinimu, ieškovės neįgalumo lygis pasikeitė, jis sumažėjo nuo sunkaus iki vidutinio. Dėl netekto ieškovės darbingumo dalies ginčo tarp šalių nėra, tačiau ginčas kilo dėl to, kokia ieškovei atsirado žala dėl sumažėjusio jos darbingumo, nustatant negautų ieškovės pajamų dydį. Teismas taikė CK 6.285 straipsnio 2 dalį, nes reikalavimas grindžiamas tuo, kad iki 14 metų suluošintai ieškovei yra sukakę 14 metų, todėl jai turi būti  atlyginta žala, susijusi su darbingumo sumažėjimu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė būdama 14 metų bei laikotarpiu iki 18 metų būtų dirbusi Vilniaus miesto savivaldybėje ir būtų gavusi vidutinį darbo uždarbį. Nerealu, kad keturiolikmetis, neturintis specialybės asmuo, dirbdamas lengvų darbų sąraše išvardytus nekvalifikuotus ir nesudėtingus darbus, taip pat esant apribotam darbo laikui, gautų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestį. Teismas pripažino, kad kriterijus, nuo kurio turi būti skaičiuojama žala, susijusi su nepilnamečio asmens darbingumo sumažėjimu, yra minimalus mėnesinis darbo užmokestis, tokia išvada padaryta remiantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-776/2002). Bylose dėl žalos atlyginimo, nukentėjusiajam suėjus 14 metų, turi būti nagrinėjama aplinkybė, kokią profesiją galėjo įgyti sužalotas asmuo, kokį galėjo dirbti darbą, tačiau negali jo dirbti ir negalės dėl darbingumo netekimo. Tai, kad ieškovė pagal savo turimus sugebėjimus, baigusi vidurinę mokyklą, galėtų dirbti Vilniaus miesto savivaldybėje ir gauti jos vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, teismas laikė tikėtina, tačiau kad ji tokį darbą būtų galėjusi dirbti nuo 14 m. iki 18 m. amžiaus, būtų nepagrįsta išvada. Paprastai tokį darbą dirba pilnamečiai asmenys, todėl ir ieškovė, tikėtina,  tokį darbą būtų galėjusi dirbti nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2064 m. vasario 27 d. Nustatydamas negautų pajamų dydį, teismas laikė reikšminga tai, kokį darbą galėtų dirbti nepilnametis asmuo ir kaip tas darbas būtų apmokamas nukentėjusiam, kaip nepilnamečiam asmeniui, o ne ateityje jam dirbant, jau tapus pilnamečiam, analogišką darbą. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovė yra labai aktyvi, meniškos prigimties, kūrybinga, turi organizacinių, lyderės sugebėjimų, gerai mokosi, lankė ritminių ir pramoginių šokių būrelius, dalyvavo piešinių konkursuose, lankė popchorą. Teismas sprendė, kad ieškovė, turėdama šiuos gebėjimus, būtų galėjusi įgyti labai gerai atlyginamą profesiją, tačiau tikėtina, kad tokią profesiją būtų įgijusi ne anksčiau kaip po 2017 m. vasario 27 d. (sukakus 18 metų). Reikšminga aplinkybė, kad ieškovė būtų galėjusi įgyti labai gerai apmokamą profesiją, yra nustatant, kokio dydžio žala turi būti jai atlyginta dėl netekto darbingumo nuo tada, kai ji sulauks 18 metų, iki tada, kai įgis teisę gauti pensiją. Teismo vertinimu, kai ieškovei neįgalumo lygis yra nustatytas iki 18 metų, o jos darbingumo netekimo lygis bus įvertintas tuomet, kai jai sukaks 18 metų, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą laikotarpiui, už kurį nėra duomenų apie netekto darbingumo lygį. Dėl to teismas atmetė reikalavimą priteisti žalą, susijusią su darbingumo netekimu, nuo 2017 m. vasario 26 d. iki 2064 m. vasario 27 d.  

Teismas nurodė, kad, nustatant žalos dydį, turi būti atsižvelgiama į tėvų turtinę padėtį. Tuo atveju, jei tėvų turtinė padėtis yra bloga, tikėtina, kad tokioje šeimoje augantis nepilnametis būtų dirbęs dar besimokydamas bendrojo lavinimo mokykloje. Iš metinės gyventojų turto deklaracijos ir ieškovės tėvų metinių pajamų deklaracijų matyti, kad jie turi nuolatines darbo pajamas, turi nekilnojamojo turto ir lėšų. Teismo teigimu, ieškovės tėvai gauna vidutines pajamas, todėl tikėtina, kad tuo atveju, jei dukra nebūtų sužalota, jie būtų pajėgūs teikti jai materialinį išlaikymą. Teismas nenustatė kitų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas daryti išvadą, kad negautos ieškovės pajamos turi būti skaičiuojamos nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo vidutinio darbo užmokesčio šalyje, o ne nuo minimalios mėnesinės algos. Minimalus darbo užmokesčio dydis turėtų būti laikomas pagrindu apskaičiuoti žalos atlyginimą, susijusį su ieškovės darbingumo  sumažėjimu iki kol jai sukaks 18 metų. Minimali mėnesinė alga teisės į ieškinį atsiradimo ir bylos nagrinėjimo laikotarpiu yra 1000 Lt (289,62 Eur). Teismo vertinimu, ši suma yra kriterijus, kokio dydžio pajamų negauna ieškovė dėl sužalojimo. Ieškovės netektas darbingumas sudaro 50 procentų, todėl jai nuo 2013 m. vasario 27 d. iki jai sukaks 18 metų galėtų būti priteistas 500 Lt (144,80 Eur) žalos atlyginimas. Teismas taikė CK 6.290 straipsnio 1 dalį ir sprendė, kad į atlygintinos ieškovei žalos dydį įskaitomos jos gaunamos šiuo metu pajamos, paskirtos remiantis Valstybinių šalpos išmokų įstatymu ir mokamos iš valstybės lėšų. Ieškovei nuo 2008 m. gruodžio 31 d. paskirta 32,50 Lt (9,40 Eur) transporto išlaidų kompensacija per mėnesį, 540 Lt (156,40 Eur) kasmėnesinė šalpos pensija neįgaliam vaikui nuo 2011 m. sausio 1 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ji gavo kasmėnesinę 153 Lt (44,30 Eur) priežiūros išlaidų tikslinę kompensaciją, o nuo 2014 m. sausio 1 d. – 180 Lt (52,10 Eur) per mėnesį. Teisės į ieškinį atsiradimo dieną ieškovė gavo 725,50 Lt (210,12 Eur) socialinę paramą, o bylos nagrinėjimo metu ši parama padidėjo ir teismo sprendimo priėmimo dieną sudaro 752,50 Lt (217,35 Eur). Šalpos pensijos, priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimą reglamentuoja Šalpos (socialinių) pensijų įstatymas (Valstybinių šalpos išmokų įstatymas), kurio 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalpos išmokos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Todėl valstybė, nustačiusi šalpos dėl neįgalumo mokėjimo tvarką, prisiėmė atsakomybę atlyginti atsiradusią dėl sveikatos sužalojimo fiziniam asmeniui žalą visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar žala atsirado dėl valstybės kaltės, ar kiti asmenys kalti dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo. Nors CK 6.290 straipsnio 1 dalis nustato socialinių draudimo išmokų įskaitymą į atlygintinos žalos dydį, tačiau pagal įstatymo analogiją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) ši teisės norma taikytina ir valstybinėms šalpos išmokoms, nes tiek socialinio draudimo išmokos, tiek valstybinės šalpos išmokos yra kompensacijos, kurios mokamos iš valstybės ar socialinio draudimo fondo asmenims, kuriems dėl jų neįgalumo, amžiaus ar kitų priežasčių tokios lėšos yra būtinos. Kadangi vien gaunama 540 Lt (156,40 Eur) per mėnesį šalpos pensija viršija žalą, kuri padaryta ieškovei dėl sumažėjusio darbingumo (500 Lt (144,80 Eur), teismas sprendė, kad, mokant šalpos pensiją, žala yra valstybės atlyginama. Kai sulauks 18 metų ar pasikeis MMA dydis, ieškovė įgis teisę į negautų pajamų dydžio žalos atlyginimą, nes jos negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus bus ne minimali mėnesinė alga, o vidutinis šalies ar Vilniaus  miesto savivaldybės darbo užmokestis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą.  

Apeliacinės instancijos teismo kolegija nurodė negalinti visiškai atmesti ieškovės argumentų, kad bendrąja prasme toks neįgalumo lygis, koks nustatytas dabar, gali išlikti ir vėliau, tačiau asmens neįgalumas ir darbingumas nustatomas pagal iš dalies skirtingus kriterijus, skirtinga ir šių būsenų lygių išraiška, t.y. neįgalumo ir (ne)darbingumo sąvokos nėra tapačios, nors akivaizdu ir tai, kad yra pakankamai glaudžiai susijusios. Todėl kolegija nurodė neturinti pagrindo nesutikti su tuo, kad vadovavimasis 50 proc. darbingumo netekimo kriterijumi laikotarpiui iki ieškovės pilnametystės nagrinėjamoje byloje dar nereiškia, kad jis toks bus nustatytas ir po 2017 m. vasario 26 d. Kolegija pažymėjo, kad teismas apskritai neturi teisės priimti sprendimų klausimais, kuriuos įstatymų nustatyta tvarka turi išspręsti kompetentingos valstybės institucijos (šiuo atveju – NDNT), juo labiau ateityje. Kolegija sprendė, kad net jei 50 proc. bazinis darbingumas ieškovei, tikėtina, gali būti nustatytas (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 „Dėl darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – Aprašas) 1 priedo 79.18.6 p.), savaime tai nereiškia, kad darbingumas toks ir bus nustatytas, nes atitinkamas bazinio darbingumo procentas bus dauginamas iš Aprašo 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuoto asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti koeficiento, dėl ko procentine išraiška gali būti tiek didesnis, tiek mažesnis.  

Spręsdama dėl žalos dydžio, kolegija nurodė, kad nei CK 6.285 straipsnio 2 dalis, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja, kokiu darbo užmokesčio dydžiu konkrečiai reikia vadovautis tokiais kaip nagrinėjamas atvejais. Paprastai teismų praktikoje vadovaujamasi tuo, kad negautos pajamos, be kita ko, turi būti nustatomos, įrodytos su pagrįstu tikrumu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino nepilnamečio asmens teisinę galimybę dirbti, žalos atsiradimo faktą ir sprendė, kokia žala padaryta, tačiau ieškinys atmestas nusprendus dėl tokio asmens teisinės ir realios galimybės nebuvimo gauti (uždirbti) atitinkamą darbo užmokestį, kuris, atsižvelgus į jau gaunamų išmokų dydį, turėtų būti kompensuotas papildomai. Teismas šių aplinkybių kontekste padarė išvadą, kad dėl savo gebėjimų ieškovė būtų galėjusi gauti gerą atlyginimą, profesiją, bet, tikėtina, tik po pilnametystės. Kolegija nurodė neturinti pagrindo nesutikti su tokia išvada. Byloje nėra pateikta duomenų apie neabejotinai išskirtinius gebėjimus ar galimybę gauti didesnį nei minimalus darbo užmokestį pagal jos turimus gebėjimus.  Apeliacinio skundo argumentai ir kiti bylos duomenys neleidžia paneigti žalos atlyginimo skaičiavimo nuo minimalios mėnesinės algos laikotarpiui iki ieškovės pilnametystės pagrįstumo.

Kolegija taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl žalos dydžio apskaičiavimo principo po ieškovės pilnametystės, nurodydamas, jog po to ieškovė įgis teisę  į negautų pajamų dydžio nustatymą ne pagal mėnesinės minimalios algos kriterijų, o pagal vidutinį šalyje ar Vilniaus miesto savivaldybėje darbo užmokestį, ir tokią teismo nuorodą iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalino.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovė G. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą visiškai tenkinti ieškovės ieškinį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl žalos atlyginimo laikotarpių išskyrimo pagal nukentėjusiojo amžių      

Kasatorės teigimu, nagrinėjamoje byloje priimtais procesiniais sprendimais buvo sukurta ieškovės kaip nukentėjusio nepilnamečio teisinei padėčiai mažiausiai palanki situacija, t. y. formaliai išskirtas laikotarpis, kurio net nenumato įstatymas (CK 6.285 straipsnio 2 dalis), ir jame taikytas mažiausiai palankus žalos atlyginimo režimas. Kasatorė nurodė, kad nuo 14 metų asmuo įgyja teisinę galimybę dirbti ir CK 6.285 straipsnio 2 dalis yra orientuota būtent į šios teisinės galimybės dirbti praradimą, nepriklausomai nuo to, ar šia galimybe buvo pasinaudota ar ne. 14–18 metų amžiaus laikotarpio išskyrimas ir skirtingų žalos atlyginimo standartų taikymas yra neprotingas ir neproporcingai pažeidžia nukentėjusiojo interesus. Tai, kad realiai 14–18 metų asmuo nebūtinai dirba, todėl jam taikytinas mažesnis žalos atlyginimo dydis, neįrodo, kad sulaukęs pilnametystės asmuo visąlaik dirba (pavyzdžiui, studijų, ligos, motinystės atostogų metu). Vidutinis darbo užmokestis ilguoju periodu tik didėja, todėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už visą darbingo amžiaus laikotarpį „subalansuoja“ laikotarpius, kai asmuo gauna mažesnį nei vidutinis darbo užmokestis, ir laikotarpius, kai asmuo gauna didesnį nei vidutinis darbo užmokestis. Skirtingų žalos atlyginimo standartų taikymas skirtingu nukentėjusiojo amžiaus laikotarpiu paneigtų teisę reikalauti atlyginti būsimą žalą, nes tokia diferenciacija reikštų, kad nukentėjusysis turėtų kreiptis į teismą daug kartų ir reikalauti žalos atlyginimo už praėjusius laikotarpius, kada būtų post facto žinomas jos negautų pajamų dydis. Dabartinis teisinis reguliavimas, suteikiantis nukentėjusiajam teisę reikalauti žalos atlyginimo nuo 14 m., yra tam tikra socialinio teisingumo ir solidarumo išraiška, kuria siekiama žalą kompensuoti kiek įmanoma efektyviau, viename teismo procese išmokant vienkartinę išmoką. Tai, kad šiuo metu kasatorė neturi realiai negautų pajamų, neatima iš jos galimybės reikalauti žalos atlyginimo negautų pajamų forma, remiantis tikėtinumo kategorija, bylos aplinkybes vertinant nukentėjusiosios, o ne žalą padariusio asmens naudai.         

2. Dėl žalos atlyginimo dydžio

Kasatorė nurodo, kad vidutinis darbo užmokestis, priteistinas už visą laikotarpį, minimizuoja rizikas, kurios kyla išskiriant atskirus žalos atlyginimo laikotarpius ir diferencijuojant žalos atlyginimo dydžius. Kasatorė nesirėmė kokiomis nors išskirtinėmis savo asmeninėmis savybėmis ir gebėjimais ir nereikalavo priteisti maksimalaus kokios nors konkrečios profesijos asmenų gaunamo atlyginimo dydžio, tačiau neginčytina, kad jos sužalojimai turės tiesioginę neigiamą įtaką jos darbo užmokesčiui, taip pat karjeros kilimo galimybėms.   

3. Dėl neįgalumo ir prarasto darbingumo kategorijų vertinimo

Kasatorė nurodo, kad jos patirti sužalojimai yra negrįžtami, nuolatinio ir nekintamo pobūdžio, todėl akivaizdus ir prarasto darbingumo lygis. Tiek nepilnamečiui nustatant neįgalumo lygį, tiek ir pilnamečiui nustatant prarasto darbingumo lygį, vertinami iš esmės analogiški arba labai panašūs kokybiniai kriterijai. Kasatorės teigimu, tuo atveju, jei teismui kilo neaiškumo dėl jos prarasto darbingumo lygio, galėjo būti skirta medicininė ekspertizė, tačiau pažymėtina, kad atsakovas net neginčijo kasatorės prarasto darbingumo laipsnio, todėl 50 proc. neįgalumo (prarasto darbingumo) lygis yra visiškai pagrįstas ir protingas dydis jau šiuo metu nustatant ieškovei kompensuotinų negautų pajamų dydį už jai sukeltą vidutinį neįgalumą, nepaisant to, kad nėra išduota tai patvirtinanti institucijos pažyma.

4. Dėl ieškinio senaties termino

Kasatorės teigimu, tokio pobūdžio reikalavimams taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai nukentėjusiam asmeniui suėjo 14 metų, todėl kreipusis vėliau teismai gali netenkinti reikalavimo vien dėl to, kad praleistas ieškinio senaties terminas.   

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Teisingumo ministerija prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. CK 6.285 straipsnio 2 dalis nustato, kad žala atlyginama įvertinus nepilnamečio sugebėjimus, taip pat jo tėvų bei žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Nepilnamečio negautomis pajamomis, kaip nurodyta CK komentare, reikėtų laikyti minimalią mėnesio algą, be to, jos turi būti įrodytos su pagrįstu tikrumu.
2. Atstovė pažymėjo, kad tuo atveju, jei kasatorei bus nustatytas nedarbingumo lygis, reikalavimus dėl žalos atlyginimo ji galės reikšti CK 6.283 straipsnio pagrindu. Tuo tarpu nepilnamečiui žalos, susijusios su darbingumo netekimu, turi būti atlyginama tik tiek, kiek asmuo prarado. Kasatorė nepateikė duomenų apie tai, kad pagal jos išskirtinius gebėjimus ji būtų gavusi didesnį nei minimalus darbo užmokestis. 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Laikotarpių atsiradimas ir diferencijuoto žalos atlyginimo dydžio taikymas nagrinėjamu atveju sietinas su kasatorės neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymu, yra sąlygota galiojančių teisės aktų (pavyzdžiui, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo). Atstovė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje konstatavęs, kad kasatorė prarado 50 proc. darbingumą, rėmėsi tik medicininiais kriterijais, nevertindamas profesinių ir funkcinių kriterijų, kurie turi įtakos darbingumo lygiui. Be to, teismas apskritai neturi teisės priimti sprendimų klausimais, kuriuos įstatymų nustatyta tvarka turi išspręsti kompetentingos valstybės institucijos.
2. Atstovė nurodė sutinkanti su teismų išvadomis dėl žalos atlyginimo dydžio asmens 14–18 m. laikotarpiu, nes paprastai nepilnamečiams mokamas tik minimalus darbo užmokestis. Vidutinį darbo užmokestį kasatorė, tikėtina, gautų anksčiausiai nuo 18 m., kai yra įgytas vidurinis ar aukštesnis išsilavinimas arba įgyta tam tikra profesija ir, svarbiausia, nėra apribojimų dirbti visą darbo dieną ir viršvalandžius.
3. Atstovės teigimu, CK 1.134 straipsnio 1 punktas nenumato ieškinio senaties taikymo iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, todėl šie kasatorės argumentai yra nepagrįsti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Turto bankas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautų pajamų dydis, kaip ir kitokia dėl sveikatos sužalojimo patirta žala, turi būti įrodytas. Jeigu nukentėjusiajam yra atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, tada pažeidžiamas visiško nuostolių atlyginimo principas ir nukentėjusysis nepagrįstai praturtėja. Trečiojo asmens manymu, bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad kasatorė nuo 14 iki 18 m. nebūtų uždirbusi daugiau nei minimalus darbo užmokestis..
2. Trečiasis asmuo nurodo, kad nėra jokio pagrindo priteisti žalos atlyginimą laikotarpiu, už kurį nėra duomenų apie netekto darbingumo lygį. Negautos pajamos siejamos su sumažėjusiu ar netektu darbingumu ir atitinkamai tą sąlygojančiu padariniu – sumažėjusiu darbo užmokesčiu, todėl atlygintinos žalos dydis gali būti nustatomas tik tada, kai asmuo jau patyrė žalą ir turi teisę reikalauti ją atlyginti.  
3. Trečiojo asmens teigimu, atsižvelgiant į tai, kad kasatorės sveikatos sužalojimas yra tęstinis, reikalavimui atlyginti žalą nebūtų taikomas ieškinio senaties terminas, kas nustatyta ir CK 1.134 straipsnio 1 punkte. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sužaloto nepilnamečio asmens teisės į negautų pajamų atlyginimą

Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, o Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą. CK 1.114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, tarp kurių paminėta ir sveikata. Taigi sveikata yra viena didžiausių socialinių ekonominių vertybių, kuri suprantama kaip visapusiška individo bei visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, todėl, sužalojus fizinio asmens sveikatą, ši vertybė gali būti ginama teisme išieškant iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Civilinei atsakomybei kilti yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įstatymą, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. P. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-127/2012).

Negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurių asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nors teismų praktikoje  pirmiausia orientuojamasi į realiai dėl sveikatos sužalojimo prarastas ar sumažėjusias pajamas, tačiau lygiai taip pat vertinama ir dėl sveikatos sužalojimo asmens prarasta ar sumažėjusi galimybė gauti atitinkamas pajamas ateityje, net jei iki sveikatos sužalojimo nukentėjusysis nedirbo ir negavo jokių pajamų (pavyzdžiui, nepilnametis (-ė), studentas (-ė), namų šeimininkas (-ė), pensininkas (-ė) ir pan.). Toks šios normos aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutrumpintai PETL) 10:202 straipsnį „Asmens sveikatos sužalojimas ir mirtis“ (angl. Personal Injury and Death), pagal kurį žala sveikatai apima ne tik prarastas realias pajamas (angl. loss of income), bet taip pat ir pakenkimą asmens galimybei užsidirbti (angl. impairment of earning capacity), nepriklausomai nuo to, ar šiuo metu, ar ateityje asmuo realiai pasinaudos šia galimybe.

Įstatyme yra įtvirtintas specifinis reglamentavimas tais atvejais, kai sužalojamas 14 metų nesulaukęs fizinis asmuo, nustatant, kad šiam nukentėjusiajam sulaukus 14 metų, atsakingas už žalą asmuo taip pat privalo atlyginti jam žalą, susijusią su darbingumo netekimu ar sumažėjimu, atsižvelgiant į iki sužalojimo nepilnamečio turėtus sugebėjimus, jo tėvų bei žalą padariusio asmens turtinę padėtį ir kitas bylai turinčias reikšmės aplinkybes (CK 6.285 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nukentėjusysis patiria žalą ne dėl to, kad sumažėja jo darbingumas ar jis jo visiškai netenka, o dėl to, kad dėl nedarbingumo sumažėja jo reali galimybė ar jis jos visiškai netenka gauti pajamas ateityje.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad yra tenkinamos visos sąlygos valstybės, kaip žalą padariusio asmens, civilinei atsakomybei kilti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G.  P. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-539/2012), tačiau ginčijama nukentėjusios, kuri žalą patyrė būdama vos devynerių metų amžiaus, teisė gauti negautų pajamų atlyginimą iki senatvės pensijos amžiaus ir dydis – minimali ar vidutinė mėnesinė alga, pagal kurį turėtų būti apskaičiuojamos jos negautos pajamos. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nukentėjusioji šiuo metu gali reikalauti tik žalos kaip negautų pajamų atlyginimo iki jai sukaks 18 metų, nes tik iki šio amžiaus jai yra nustatytas neįgalumas, kuris sulaukus pilnametystės bus pervertinamas nustatant jos nedarbingumo lygį. O iki pilnametystės pagrindas apskaičiuoti žalos atlyginimą, bylą nagrinėjusių teismų nuomone, yra minimali mėnesinė alga.

Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą neįgalumo lygis yra kompleksiškai įvertinus nustatytas asmens sveikatos būklės, savarankiškumo kasdienėje veikloje ir galimybių ugdytis netekimo mastas (2 straipsnio 7 dalis). Darbingumo lygis yra asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus (2 straipsnio 3 dalis). Neįgalumo lygis nustatomas asmenims iki 18 metų (19 straipsnio 1 dalis), o darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus, išskyrus atvejus, kai valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamas jaunesnis nei 18 metų asmuo, kurio darbingumo lygis gali būti nustatomas ir nesulaukus pilnametystės (20 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti neįgalumo lygį nuo darbingumo lygio, yra ne amžius, o asmens gebėjimas dirbti.

Vertindamas asmens sveikatos sužalojimo atveju nukentėjusiojo patirtas negautas pajamas, kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad negautos pajamos kaip netiesioginiai nuostoliai atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą, t. y. atsižvelgiant į realias asmens galimybes gauti tokių pajamų, į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių pajamų. Negautas pajamas kaip netiesioginius nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų; pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. P. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-127/2012). Šis negautų pajamų į ateitį vertinimas turi būti pagrįstas realiomis ateities prognozėmis, t. y. kiek dėl neįgalumo  ar netekto darbingumo yra sumažėjusi reali nukentėjusiojo galimybė ugdytis, įgyti profesinę kvalifikaciją, pagal ją dirbti ir normaliai integruotis darbo rinkoje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorei G. P. neįgalumo lygis nustatytas iki 18 metų, todėl realus pagrindas įvertinti, kiek sumažėjo kasatorės galimybės dirbti ir užsidirbti, esant šiam neįgalumo lygiui, yra tik iki jos pilnametystės. Teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos apeliacinio teismo, nagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, išvada, kad asmens neįgalumas ir darbingumas nustatomas pagal iš dalies skirtingus kriterijus, skirtinga ir šių būsenų lygių išraiška, t.  y. neįgalumo ir (ne)darbingumo sąvokos nėra tapačios, nors akivaizdu ir tai, kad yra pakankamai glaudžiai susijusios. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasatorės patirtas sunkus sveikatos sužalojimas (amputuota dalis dešinės kojos blauzdos) yra negrįžtamas, nuolatinio ir nekintamo pobūdžio, tačiau šiuo metu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo įvertinti, kokia galima kasatorės žala negautų pajamų forma bus jai sulaukus pilnametystės, kai kartu su sveikatos būkle turėtų būti vertinama ir dėl sveikatos sužalojimo prarasta galimybė pasirinkti, kokią profesiją įgyti, ir atitinkamai prarasta galimybė pasirinkti, iš kokios veiklos užsidirbti. Todėl laikytina pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad pagal dabartinį teisinį reglamentavimą nepilnamečiui dėl sveikatos sužalojimo atsiradusi žala negautų pajamų forma gali būti atlyginama tik iki pilnametystės.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nei CK 6.285 straipsnio 2 dalis, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja, kokiu darbo užmokesčio dydžiu konkrečiai reikia vadovautis nustatant atlygintos žalos negautų pajamų forma dydį. Bylą nagrinėję teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2002 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-776/2002, pagal kurią kriterijumi, nuo kurio turi būti skaičiuojama žala, susijusi su nepilnamečio asmens darbingumo sumažėjimu, yra minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiai kasacinio teismo praktikai pakeisti nagrinėjamu atveju nėra pakankamai argumentų, nes turi būti vertinama realiai prarasta galimybė užsidirbti tiek konkretaus nukentėjusiojo, tiek apskritai šalyje gyvenančių nepilnamečių, kurie paprastai dar tik siekia įgyti išsilavinimą, yra išlaikomi, o jų darbo sąlygos ir režimas dažniausiai nesudaro galimybių uždirbti daugiau nei minimalus mėnesinis darbo užmokestis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismai įvertino kasatorės gebėjimus ir nustatė, kad dėl savo gebėjimų ji būtų galėjusi gauti gerą atlyginimą, profesiją, bet, tikėtina, tik po pilnametystės. Pažymėtina, kad sveikatos sužalojimą patyrusio asmens turimi tikslai, siekis gyventi savarankiškai ir integruotis į visuomenę yra labai svarbūs kriterijai vertinant prarastas galimybes ir dėl to negautas pajamas ateityje. Tai neturėtų būti naudojama prieš patį nukentėjusį, mažinant jam priteistinos kompensacijos dydį, tačiau nagrinėjamu atveju teismai, atsižvelgę tiek į individualias nukentėjusiosios savybes, tiek į bendrą ekonominę, socialinę situaciją šalyje, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad iki pilnametystės kasatorė būtų turėjusi galimybę gauti didesnes nei minimalias pajamas, jei nebūtų sužalota jos sveikata. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendimas žalos dydį negautų pajamų forma iki pilnametystės skaičiuoti pagal minimalų mėnesinį darbo užmokestį yra pagrįstas.

Kasaciniu skundu keliamas ir ieškinio senaties taikymo klausimas. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimui pagal CK 6.285 straipsnio 2 dalį dėl žalos atlyginimo negautų pajamų forma ieškinio senaties pradžios momentas yra nukentėjusiojo 14 metų, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, negautos pajamos turi būti pagrįstos. Šiuo atveju nustačius, kad dėl neįgalumo kasatorė gali realiai reikalauti atlyginti patirtą žalą negautų pajamų forma iki pilnametystės (iki kada jai nustatytas neįgalumo lygis), ieškinio senaties terminas naujam reikalavimui pareikšti dėl negautų pajamų priteisimo bus skaičiuojamas nuo pilnametystės, jei bus nustatytas sveikatos sužalojimą patyrusio asmens, šiuo atveju kasatorės, nedarbingumo lygis, pagal kurį bus galima spręsti, kiek dėl pakitusio darbingumo ji prarado galimybių užsidirbti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad žala negautų pajamų forma gali būti priteista į ateitį, jei yra realus pagrindas nustatyti, kad asmens galimybės užsidirbti dėl sumažėjusio ar prarasto darbingumo nesikeis, todėl kasatorės argumentas, kad ji turės kreiptis dėl negautų pajamų priteisimo kas trejus metus, yra nepagrįstas.

Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamų teismų sprendimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gražina Davidonienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Vincas Verseckas