Civilinė byla Nr. e2A-1275-603/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27684-2018-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė,
vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Krido“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Juris LT“ ieškinį atsakovei UAB „Krido“ dėl skolos priteisimo.
Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 4,99 Eur delspinigių, 40,00 Eur išieškojimo išlaidų, 8 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. gegužės 22 d. buvo sudaryta prekių pardavimo ir pirkimo sutartis Nr. 410, tarp atsakovės ir UAB „Sostinės mėsinė“ pagal kurią pardavėja UAB „Sostinės mėsinė“ įsipareigojo parduoti pirkėjai (atsakovei) maisto prekių, o pirkėja įsipareigoja sumokėti už gautas prekes. Atsakovė savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, todėl susidarė 67,70 Eur dydžio įsiskolinimas. Šį įsiskolinimą UAB „Sostinės mėsinė“ reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovei.
3. Atsakovė apie kreditoriaus pasikeitimą, kartu su reikalavimu įvykdyti prievolę, buvo informuota 2018 m. rugpjūčio 2 d. pranešimu dėl kreditoriaus pasikeitimo. Tą pačią dieną atsakovė pradinei kreditorei sumokėjo pagrindinę prievolę, kuri siekė 67,70 Eur, tačiau nepadengė ieškovės patirtų išieškojimo išlaidų bei apskaičiuotų delspinigių. Dėl to buvo išsiųstas pakartotinis pranešimas dėl minėtų įsiskolinimų padengimo.
4. Pagal 2017 m. gegužės 22 d. sudarytos sutarties 4.3 punktą išrašytos PVM sąskaitos – faktūros uri būti apmokėtos per 21 d. nuo sąskaitos išrašymo dienos, tačiau atsakovė šių sąskaitų laiku neapmokėjo. Sutarties 4.4 punktas numato, kad vėluojant atsiskaityti, už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną nuo nesumokėtos sumos atsakovas moka 0,2 proc. dydžio delspinigius. Ieškovė paskaičiavo 4,99 Eur delspinigių iki momento, kuomet prievolė buvo įvykdyta (2018 m. rugpjūčio 2 d.). Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 40,00 Eur dydžio išieškojimo išlaidų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį. Ieškovė patyrė skolos išieškojimo išlaidas būtent dėl atsakovės kaltės, jos vengimo vykdyti sutartines prievoles.
5. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 67,70 Eur skolą sumokėjo pradinei kreditorei UAB „Sostinės mėsinė“ 2018 m. rugpjūčio 2 d., t. y. dar iki tos dienos, kai registruotu paštu gavo ieškovės pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo. Sumokėjus pagrindinę 67,70 Eur skolą, atsakovė manė, jog yra tinkamai atsiskaičiusi už prekes ir neturi pareigos mokėti delspinigių ar kitokių išlaidų nei pradinei kreditorei, nei ieškovei. Pažymėjo, kad po pagrindinės skolos apmokėjimo, ieškovė registruotu paštu nesiuntė jokių laiškų dėl delspinigių apmokėjimo.
6. Prekių pardavimo ir pirkimo sutartis nenumatė per kokį terminą atsakovė turi įvykdyti prievolę sumokėti delspinigius, todėl ieškovė, perėmusi reikalavimo teises į delspinigius, turėjo pareigą tinkamai informuoti atsakovę apie reikalavimo į 4,99 Eur delspinigių perėmimą bei suteikti ne mažesnį nei 7 dienų terminą tokiai prievolei įvykdyti. Šių pareigų ieškovė neįvykdė. Kadangi 2018 m. rugpjūčio 21 d. pranešimas atsakovei nebuvo įteiktas, atsakovei nekilo pareiga apmokėti delspinigius, nes nesuėjo šios prievolės įvykdymo terminas. Nustatytas 3 dienų terminas nėra protingas ir prieštarauja įstatyme numatytam minimaliam 7 dienų terminui.
7. Nagrinėjamu atveju Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas netaikomas, nes atsakovės ir ieškovės nesieja komerciniai santykiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
9. Teismas nustatė, jog tarp pradinės kreditorės UAB „Sostinės mėsinė“ (pardavėjos) ir atsakovės UAB „Krido“ (pirkėjos) 2017 m. gegužės 22 d. sudaryta prekių pardavimo ir pirkimo sutartis Nr. 410. UAB „Sostinės mėsinė“ už parduotas prekes atsakovui išrašė 2018 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą – faktūrą 24,70 Eur sumai, 2018 m. birželio 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą 43,00 Eur sumai. Tarp pradinės kreditorės UAB „Sostinės mėsinė“ ir ieškovės UAB „Juris LT“ 2018 m. liepos 31 d. sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią pradinė kreditorė perleido UAB „Juris LT“ reikalavimo teises į atsakovės UAB „Krido“ 67,70 Eur skolą. Atsakovė pradinei kreditorei UAB „Sostinės mėsinė“ 2018 m. rugpjūčio 2 d. pervedė 67,70 Eur.
10. Pagal 2017 m. gegužės 22 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties 4.3 punktą atsakovė už pirktas prekes pardavėjai privalo sumokėti per 21 kalendorines dienas nuo PVM sąskaitos – faktūros išrašymo dienos. Už parduotas prekes atsakovei išrašyta 2018 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita – faktūra 24,70 Eur sumai turėjo būti apmokėta iki 2018 m. birželio 21 d., 2018 m. birželio 8 d. PVM sąskaita – faktūra 43,00 Eur sumai turėjo būti apmokėta iki 2018 m. birželio 29 d. Atsakovė minėtas PVM sąskaitas – faktūras apmokėjo 2018 m. rugpjūčio 2 d. pradinei kreditorei. Atsakovė terminą įvykdyti prievolę praleido. Pagal pirkimo-pardavimo sutarties 4.4 punktą atsakovė, laiku neatsiskaičiusi su pardavėja, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,2 proc. delspinigius nuo neapmokėtos prekių vertės. Ieškovė, taikydama 0,2 proc. delspinigių normą, už pradelstas atsiskaityti dienas atsakovui paskaičiavo 4,99 Eur delspinigių. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą priteisti delspinigius laikė pagrįstu, nes atsakovė laiku prievolės atsiskaityti už prekes neįvykdė.
11. Teismas pažymėjo, kad atsakovė 67,70 Eur skolą pradiniam kreditoriui sumokėjo 2018 m. rugpjūčio 2 d., t. y. tą pačią dieną, kai ieškovė elektroninio pašto adresais nusiuntė atsakovei pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo. Ieškovės nurodyti elektroninio pašto adresai, kuriais ji siuntė pranešimus atsakovei, yra nurodyti atsakovės internetiniame puslapyje www.pastakrido.lt ir kituose internetiniuose puslapiuose. Todėl teismas labiau tikėtina laikė, kad atsakovė pranešimą, siųstą elektroniniu paštu, gavo.
12. Ieškovė reikalavimus dėl netesybų bei 40,00 Eur sumos priteisimo jau buvo išdėsčiusi 2018 m. rugpjūčio 2 d. pranešime dėl kreditoriaus pasikeitimo, kuris atsakovei įteiktas vėliausiai 2018 m. rugpjūčio 6 d. Todėl atsakovė, gavusi tokį pranešimą, galėjo susisiekti su ieškove ir išsiaiškinti dėl visų reikalaujamų sumų sumokėjimo. Tačiau net ir pareiškus ieškinį, atsakovė ieškiniu pareikštų reikalavimų neįvykdė.
13. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės 40,00 Eur išieškojimo išlaidų. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40,00 eurų sumą. Ieškovės reikalavimai kildinami iš tarp pradinės kreditorės ir atsakovės 2017 m. gegužės 22 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, kuri kvalifikuotina komercine sutartimi, todėl atsakovės argumentai, kad šiuo atveju ginčo šalims netaikomas minėtas įstatymas, atmesti kaip nepagrįsti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
14. Atsakovė UAB „Krido“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Atsakovė sutinka su paskaičiuotais delspinigiais, tačiau nesutinka, jog ieškovė tinkamai informavo dėl susidariusių delspinigių ir jų apmokėjimo termino.
14.2. Atsakovės ir pradinės kreditorės sudarytoje prekių pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo nustatytas terminas delspinigių sumokėjimui, todėl ieškovė privalėjo informuoti ieškovę apie paskaičiuotus delspinigius ir nustatyti terminą jų sumokėjimui.
14.3. Atsakovė nesutinka su teismo vertinimu, jog pranešimo išsiuntimas elektroniniu adresu yra tinkamas atsakovės informavimas. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytoje sutartyje buvo numatyti adresai, kuriais šalys viena kitai siunčia dokumentus. Ieškovė perimdama reikalavimo teises, privalėjo atsakovei dokumentus siųsti atsakovės nurodytu adresu.
14.4. Ieškovės ir atsakovės komerciniai santykiai nesieja, todėl 40,00 Eur suma iš atsakovės priteista nepagrįstai.
15. Ieškovė UAB „Juris LT“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Prekių pirkimo – pardavimo sutartyje buvo numatyta, jog atsakovė atsiskaityti turi pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras per 21 d. Atsakovė tokio įsipareigojimo neįvykdė, todėl ieškovė turėjo teisę paskaičiuoti delspinigius ir prašyti teismo juos priteisti.
15.2. Delspinigių skaičiavimo pagrindas yra praleistos prievolės įvykdymo faktas. Reikalavimas sumokėti delspinigius nėra savarankiška nauja prievolė, todėl apeliantės argumentai dėl papildomo termino suteikimo sumokėti delspinigius yra nepagrįsti.
15.3. Atsakovė pripažįsta, jog praleido terminą prievolei įvykdyti, tačiau nesutinka mokėti delspinigių, tokiais savo veiksmais atsakovė pažeidžia sudarytą prekių pirkimo – pardavimo sutartį.
15.4. Šalys yra ūkio subjektai, kai tarp šalių sudaryti komerciniai sandoriai yra susiję su verslu ir yra atlygintiniai. Tarp atsakovės ir pradinės kreditorės sudaryta prekių pirkimo – pardavimo sutartis laikytina komerciniu sandoriu. Ieškovė, įsigydama reikalavimo teisę į atsakovės skolą, įsigijo visas pradinės kreditorės teises, todėl turi teisę reikalauti priteisti išieškojimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo visiškai patenkintas ieškinio reikalavimas dėl delspinigių ir išieškojimo išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Apeliantės ir pradinės kreditorės 2017 m. gegužės 22 d. sudarytos prekių pardavimo ir pirkimo sutarties 4.4 punktas numatė, jog pirkėjas, laiku neatsiskaitęs su pardavėju už prekes, už kiekvieną praliestą dieną moka 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo prekių vertės. Sudarytoje sutartyje dėl prekių pirkimo – pardavimo aiškiai nurodytas delspinigių skaičiavimo pradžios momentas. Pateiktu teismui ieškiniu ieškovė nurodė, jog delspinigius skaičiavo iki 2018 m. rugpjūčio 2 d., tai yra iki dienos kai apeliantė sumokėjo pagrindinę skolą. Šių aplinkybių apeliantė neginčija, nes su paskaičiuotu delspinigių dydžiu sutinka.
19. Nagrinėjamoje byloje apeliantė neginčija, jog 2018 m. rugpjūčio 6 d. gavo pranešimą su reikalavimu sumokėti skolą, paskaičiuotus delspinigius ir išieškojimo išlaidas. Kaip pati apeliantė nurodė, tikėjosi, jog įvykdžius pagrindinį reikalavimą sumokėti skolą, kitų mokėjimų atlikti nereikės. Apeliantė žinojo, kad pavėlavo sumokėti pagrindinę skolą, taip pat žinojo apie sutartyje numatytas sankcijas dėl nelaiku atliktų mokėjimų. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė sumokėjusi skolą ir nesidomėjusi dėl delspinigių sumokėjimo, elgėsi aplaidžiai.
20. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas labiau tikėtina laikė, jog apeliantė buvo informuota apie pareigą mokėti delspinigius elektroniniu paštu. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, nustatęs, jog elektroninio laiško išsiuntimo dieną – 2018 m. rugpjūčio 2 d. – apeliantė sumokėjo pagrindinę skolą pradinei kreditorei. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir vertina, jog elektroniniu paštu išsiųstas 2018 m. rugpjūčio 21 d. pranešimas apie likusius mokėti delspinigius ir išieškojimo išlaidas buvo tinkamai įteiktas apeliantei.
21. Apeliaciniu skundu apeliantė nurodo, jog ieškovė privalėjo nustatyti terminą delspinigių sumokėjimui. Civilinio kodekso 6.53 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo įvykdyti prievolę. Ieškovė pareikalavo sumokėti delspinigius jau 2018 m. rugpjūčio 2 d. pareiškime, pakartotinai reikalavimą sumokėti delspinigius ieškovė pareiškė 2018 m. rugpjūčio 21 d. elektroniniu laišku. Įvertindamas nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog sumokėti delspinigius apeliantė vėliausiai turėjo iki 2018 m. rugpjūčio 29 d., tačiau apeliantė iki šios dienos reikalavimo nėra įvykdžiusi.
22. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantės argumentai dėl netinkamo informavimo apie delspinigių sumokėjimo prievolę yra nepagrįsti, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir teismo sprendimo dalis dėl delspinigių priteisimo yra pagrįsta.
23. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu nurodo, jog ieškovės ir apeliantės nesieja komerciniai santykiai, todėl nebuvo pagrindo priteisti iš apeliantės 40,00 Eur išieškojimo išlaidų. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
24. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. To paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą.
25. Nagrinėjamoje byloje tarp apeliantės ir pradinės kreditorės buvo sudaryta prekių pirkimo – pardavimo sutartis, kuri laikoma komerciniu sandoriu. 2018 m. liepos 31 d. sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties 1 punkte numatyta, jog pradinis kreditorius naujam kreditoriui perleidžia savo reikalavimo teisę į nurodytas skolas su visomis netesybomis, palūkanomis bei nuostoliais. Pradinė kreditorė UAB „Sostinės mėsinė“ turėjo teisę reikalauti iš apeliantės priteisti 40,00 Eur išieškojimo išlaidų, tačiau nurodyta Reikalavimo perleidimo sutartimi šį reikalavimą perleido ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog apeliantė netinkamai vertina šalis siejančius santykius, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl išieškojimo išlaidų priteisimo yra pagrįsta.
26. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo apeliacinio skundo motyvų pagrindu. Pirmosios instancijos teismo priimtas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
28. Apeliacinės instancijos teismas pateiktą apeliacinį skundą byloje atmetė. Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai kurios naudai priimamas sprendimas. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kadangi apeliantės skundas atmestas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-33929-854/2018 palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Krido“, j. a. k. 302434639, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“, j. a. k. 303262509, naudai 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) jos apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Teisėja Loreta Bujokaitė