Administracinė byla Nr. eA-3124-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01213-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo grąžinti į vidaus tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–7) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 20–26), prašydamas panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK) 2017 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 86-TE-247 „Dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo“ (toliau – ir Teisės panaikinimo įsakymas) ir 2017 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 86-TE-249 „Dėl M. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Atleidimo įsakymas), įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į jo eitas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, priteisti iš atsakovo pareiškėjo gautą vidutinį tarnybinį atlyginimą už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
1. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas atleido jį iš vidaus tarnybos panaikinęs jam leidimą dirbti su įslaptinta (riboto naudojimo) informacija, tačiau, pareiškėjo nuomone, tai buvo susiję su neesminiais faktais, daugeliu atveju nenustatytais ir nepagrįstais duomenimis, t. y. kad pareiškėjas nedeklaravo savo ryšių su R. D., nors pastarasis yra teistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 201 straipsnio 2 dalį (2011 m. gruodžio 7 d. ir 2014 m. liepos 23 d.), neužkirto kelio kyšio davimui, nes pirko dovanas medikams, bei skatino giminaitį pateikti neteisingus duomenis dėl draudimo išmokos. Išvados dėl pareiškėjo nesąžiningumo, polinkio nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir kitos, dėl kurių jis pripažintas netinkamu dirbti su įslaptinta informacija, padarytos remiantis išimtinai žvalgybinės informacijos duomenimis, kurie nėra patikrinti objektyviai, t. y. nėra ištirta ir nustatyta, ar minėtos aplinkybės buvo ir įvyko, taip pat, jei ir įvyko, tai kaip tai nulėmė pareiškėjo nelojalumą, nesąžiningumą ir nepatikimumą. Pareiškėjo teigimu, sprendimas panaikinti jam leidimą dirbti su įslaptinta informacija buvo priimtas remiantis išimtinai prielaidomis ir objektyviais duomenimis nepagrįstomis tikrintojo išvadomis, o nurodyti faktai yra atsitiktiniai, nepagrįsti, mažareikšmiai ir negalėjo turėti įtakos panaikinti minėtą leidimą.
2. Dėl bendravimo su R. D. kaip asmeniu, kuris užsiima akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių ir naminės degtinės, laikymu ir realizavimu, pareiškėjas nurodė, kad šį asmenį žino, kadangi jis gyveno jo aptarnaujamoje teritorijoje, kai pareiškėjas dirbo Viešvėnų seniūnijoje. Su juo pareiškėjui yra tekę keletą kartų bendrauti, kadangi norėjo nusipirkti iš jo automobilio detalę, kuriomis jis prekiauja. Kitais klausimais ir reikalais su šiuo asmeniu pareiškėjas nebendravo, ryšių kita forma, išskyrus dalykinę, nepalaikė, todėl ir pagrindo šių santykių deklaruoti nematė, be to, neaišku, kaip ir pagal kokius kriterijus jis turėjo deklaruoti tam tikrą (ne artimą) bendravimą su asmenimis. Apie tai, kad šis asmuo galbūt užsiima akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių ir naminės degtinės, laikymu bei realizavimu, pareiškėjas žinojo jau seniau, tačiau tik iš kaime sklindančių kalbų. Pareiškėjas yra tikslinęs šią informaciją, siekdamas nustatyti, ar šis asmuo tikrai užsiima minėtų prekių prekyba, tačiau R. D. galbūt neteisėtos veikos nustatyti nepavyko. Dėl to paties klausimo pareiškėjui buvo pradėtas ir tarnybinis patikrinimas, tačiau faktai nebuvo nustatyti bei įrodyti.
3. Dėl fakto, kad pareiškėjo žmonos prašymu buvo organizuojama duoti kyšį žmonos brolio A. I. sugyventinės Ž. A. gimdymą priėmusiam gydytojui ir akušerei, pareiškėjas nurodė, kad pokalbis su žmona telefonu iš esmės buvo susijęs su noru atsidėkoti gydytojui už jau atliktą darbą, nes minėtas gimdymas buvo komplikuotas, jokios aktyvios iniciatyvos nebuvo ir kyšis niekam nebuvo duotas, akcentuota tik padėka, o ne siekis ką nors paveikti, gimdymas jau buvo įvykęs. Minėto pobūdžio diskusijos negali būti pagrindas konstatuoti asmens nepatikimumą, nelojalumą sistemai.
4. Dėl bendravimo su giminaičiu A. I. telefonu pareiškėjas nurodė, kad jis fakto, jog apie draudimo reikalus yra kalbėjęs, niekada neneigė. Pokalbio metu spręsta, kodėl draudimas nelaiko minimos situacijos draudiminiu atveju, kokie atvejai gali būti draudiminiai, bei koks turi būti draudimas bei situacija, kad draudimo išmoka būtų mokama, tačiau pokalbio metu nesiekta apgauti draudimo bendrovę. Tiek pareiškėjas, tiek A. I. po pokalbio į draudiką daugiau nesikreipė, išmokos negavo ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Šiuo atveju tyrėjai nepagrįstai vien iš privataus pokalbio turinio konstatavo neteisėtus ketinimus, nesąžiningus siekius, pernelyg jį sureikšminę, savaip interpretavo jo aspektus, neatlikę realaus tyrimo.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei dėl vienos įvardytos aplinkybės nebuvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas, neatlikti jokie procesiniai veiksmai. Taigi pats atsakovas šių aplinkybių nevertino kaip reikšmingų, jomis remiasi išimtinai formaliai, galbūt siekdamas nutraukti tarnybos santykius su pareiškėju dėl kitų, daugiau asmeninio / subjektyvaus pobūdžio priežasčių, o ne dėl realiai objektyviai pagrįstų faktų.
6. Pareiškėjas nurodė, kad jis neatsisakė atlikti psichofiziologinį tyrimą (poligrafu). Nors tarnybinio patikrinimo komisijos išvadoje šio tyrimo duomenimis tiesiogiai ir nesivadovaujama, tačiau jie pateikiami šiai komisijai svarstyti. Kadangi išvada nebuvo palanki pareiškėjui, jis kreipėsi su prašymu atlikti pakartotinį tikrinimą poligrafu, tačiau jis nebuvo atliktas, o skubos tvarka pareiškėjui buvo panaikintas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Nepaisant to, tyrimo poligrafu duomenų negalima laikyti galutiniais, šio tyrimo išvada gali būti tik papildoma, o ne vienintelė informacija.
7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad viso patikrinimo metu jis teikė paaiškinimus dėl visų abejones sukėlusių aplinkybių, neatsisakė tikrintis poligrafu, siekė elgtis teisingai, sąžiningai ir įrodyti savo patikimumą bei lojalumą valstybei, tačiau atsakovas tai ignoravo.
8. Pareiškėjo teigimu, jis tarnyboje charakterizuojamas teigiamai, savo pareigas vykdo tinkamai, nėra padaręs tarnybinių nusižengimų ar įvykdęs kitų veikų, kurios leistų abejoti jo patikimumu bei sąžiningumu.
9. Pareiškėjo nuomone, jis dirbo su riboto naudojimo informacija, o ne slapta, todėl ir asmens patikimumo kriterijai šiuo atveju yra skirtingi – riboto naudojimo informacijai nėra taikomas toks slaptumo lygis, kad jos atskleidimas galėtų padaryti esminės žalos valstybės interesams. Šiuo atveju nenustatyta, kad, naudodamasis riboto naudojimo informacija, pareiškėjas ją būtų realizavęs netinkamai, atskleidęs subjektams, kurie neturi teisės jos žinoti, pats asmeniškai ją naudojęs ne tarnybos reikmėms ir kita.
2. Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 32–36) prašė jį atmesti.
1. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) nutarimų (pvz., 1998 m. lapkričio 11 d., 1999 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai) nuostatas ir šiais nutarimais pagrįstą teismų praktiką, šiuo atveju buvo vertinama ne pareiškėjo kaltė padarius nusikalstamą veiką, tačiau vidinio patikrinimo metu surinkta medžiaga – pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes apibūdinanti informacija (duomenys apie pareiškėjo veiksmus, kurie nesuderinami su pareigūno statusu), t. y. kad pareiškėjas savo privačių interesų deklaracijoje nedeklaravo ryšių su teistu asmeniu, neužkirto kelio nusikaltimui (kyšio davimui), nebandė atkalbėti, pirko „dovanas“ medikams, taip pat skatino, kad giminaitis pateiktų neteisingus duomenis dėl draudimo išmokos bei kita, iš kurių padaryta išvada, jog pareiškėjas nėra patikimas ir lojalus valstybei pareigūnas, todėl jis negali būti laikomas tinkamu dirbti su įslaptinta informacija (Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 20 str. 1 d. 4 p., 17 str. 2 d. 20 p., Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 5-V-441 „Dėl asmenų dirbančių arba pretenduojančių dirbti Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžiose policijos įstaigose, tikrinimo dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8.7 p.).
2. Taip pat atsakovo teigimu, pareiškėjo veikimas ir neveikimas buvo kryptingas ir tendencingas. Jis, būdamas atsakingas už nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų ištyrimą bei atskleidimą, turėdamas suvokti, kas yra nusikaltimas, elgėsi priešingai ir nesilaikė pareigos atgrasyti asmenį nuo nusikalstamų ketinimų, tai toleravo. Taigi pareiškėjo veiksmai neatitinka principų, kurių turi laikytis policijos pareigūnas, bei aiškiai neatitinka lojalumo sąvokos. Tai reiškia, kad pareiškėjui negalima patikėti tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, nes ji gali būti panaudota savanaudiškiems tikslams, priešingiems policijos uždaviniams.
3. Atsakovas pažymėjo, kad Telšių AVPK dėl galbūt neteisėtų pareiškėjo veiksmų buvo atliktas ir tarnybinis patikrinimas bei surašyta 2017 m. liepos 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 86-IS-48, kurioje siūloma, atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pripažinti, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, tačiau už tai iš vidaus tarnybos jo neatleisti, nes 2017 m. liepos 19 d. iš vidaus tarnybos jis atleistas kitais pagrindais (t. y. atėmus specialiąją teisę).

II.

3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu (II t., b. l. 1–14) pareiškėjo M. J. skundą atmetė.
4. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundžiamu Telšių AVPK viršininko 2017 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 86-TE-249 iš vidaus tarnybos atleistas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 62 straipsnio 1 dalies 15 punkto, pagal kurį pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu, t. y. savarankiško atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindu, o tokia pareiškėjo turėta specialioji teisė buvo panaikinta skundžiamu Telšių AVPK 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 86-TE-247, konstatavo, kad pagrindiniu pareiškėjo skundo reikalavimu laikytinas reikalavimas panaikinti Teisės panaikinimo įsakymą, o kiti skundo reikalavimai laikytini išvestiniais iš šio pagrindinio reikalavimo.
5. Spręsdamas dėl minėto leidimo (pareiškėjo turėtos specialiosios teisės) panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia, iš Telšių AVPK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo, t. y. pareiškėjo, pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 5.5 punkto teismas nustatė, kad šiai pareigybei būtent ir nustatytas reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, o pareiškėjas su šiuo Pareigybės aprašymu pasirašytinai susipažino 2016 m. rugsėjo 5 d.
6. Teismas pažymėjo, jog iš Telšių AVPK Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. liepos 17 d. posėdžio protokolo Nr. 86-IL-4038 (toliau – ir Komisijos posėdžio protokolas) matyti, kad svarstant klausimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimo, Komisija buvo susipažinusi su visa surinkta medžiaga, įskaitant Telšių AVPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo T. V. 2017 m. birželio 23 d. teikimą Nr. 86-PR2-6796 „Dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo M. J.“ (toliau – ir Teikimas). Nors Komisijos posėdžio protokole yra išskirtos trys aplinkybės: 1) pareiškėjas nedeklaravo savo ryšių su R. D., nors pastarasis yra teistas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (2011 m. gruodžio 7 d. ir 2014 m. liepos 23 d.); 2) pareiškėjas neužkirto kelio kyšio davimui, nes pirko dovanas medikams; 3) pareiškėjas skatino giminaitį pateikti neteisingus duomenis dėl draudimo išmokos, tačiau jame nurodoma ir tai, jog yra ir kitų patikrinimo medžiagos duomenų. Būtent teikime, kuris buvo svarstytas Komisijos 2017 m. liepos 13 d. posėdžio metu ir prijungtas prie Komisijos posėdžio protokolo, be minėtų trijų aplinkybių nurodyta dar viena ketvirtoji aplinkybė – dėl M. G. šaunamųjų ginklų laikymo nepatikrinimo. Atsižvelgęs į tai, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, jog Komisijos posėdžio protokole nėra nurodyta pažodžiui visa komisijos veiksmų eiga, nes pirminį dokumentą Komisijai pateikė vyriausiasis tyrėjas T. V., ir nors į Komisijos posėdžio protokolą ir nėra įtrauktas epizodas dėl M. G. šaunamojo ginklo laikymo tikrinimo, jis užfiksuotas Teikime, o protokole ir neturi būti fiksuojamas visas pokalbis ir visos aplinkybės, teismas vertino, kad faktiniu skundžiamo Teisės panaikinimo įsakymo priėmimo pagrindu tapo visos minėtos keturios faktinės aplinkybės.
7. Įvertinęs bylos medžiagą dėl pirmosios aplinkybės (t. y. kad R. D. naudojamas automobilis nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. 17.36 val. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. 17.38 val. stovėjo prie pareiškėjo gyvenamosios vietos, R. D. telefonu paskambinęs pareiškėjui susitarė dėl susitikimų vietos ir laiko, konkrečiau nieko nekalbėdamas, R. D. buvo 2011 m. gruodžio 7 d. ir 2014 m. liepos 23 d. teistas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų ir nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti laikymo, gabenimo ar realizavimo, 2017 m. kovo 30 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, jog nelegalios naminės degtinės nevartoja ir jos gamyba užsiimančių asmenų nedengia, nepalaiko jokių ryšių su nusikalstamas veikas vykdančiais asmenimis, išskyrus tarnybos reikalais bei, kad tokie asmenys nebuvo su juo susisiekę, tačiau 2017 m. birželio 19 d. paaiškinime jau nurodė, jog bendrauja su R. D., kuris užsiima akcizais neapmokestinamų prekių – cigarečių ir naminės degtinės – laikymu bei realizavimu, R. D. žino, kadangi jis gyveno jo aptarnaujamoje teritorijoje, su juo yra keletą kartų kalbėjęs telefonu, norėdamas nusipirkti automobilio detalę, tai, jog R. D. galbūt užsiima akcizais apmokestinamų prekių laikymu ir realizavimu, žino iš seniau, iš sklindančių kalbų, tikslino informaciją, ar R. D. neteisėtai laiko ir realizuoja minėtas prekes, tačiau šio fakto įrodyti nepavyko, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų deklaravęs privačių interesų deklaracijoje duomenis apie bendravimą su R. D. ir to pats neneigia, o atlikus tyrimą poligrafu, gauta neigiama išvada), teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. spalio 1 d.) 5 straipsnio 1 dalies bei 10 straipsnio, VTPĮ 17 straipsnio 2 dalies 20 punkto nuostatomis, sprendė, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2017 m. gegužės 19 d. tyrimo poligrafu išvada Nr. 5-IL(S)-39(RN) (kad pareiškėjas, atsakydamas į pateiktus klausimus: „Ar nuslėpėte R. D. nusikalstamą veiką?, Ar nuslėpėte R. D. nusikalstamą veiką, susijusią su namine degtine?, Ar nuslėpėte, kad R. D. gamina naminę degtinę?, sakė netiesą) parodo tai, jog pareiškėjas turi nesąžiningumo, kas sukelia papildomų abejonių dėl tinkamumo ir patikimumo dirbti su įslaptinta informacija. Be to, dėl pareiškėjo bendravimo su R. D. teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.1 punktą ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi vengti asmeninių santykių su asmenimis, žinomai susijusiais su nusikaltimų darymu, jeigu tai pakenktų policijos įvaizdžiui ir prestižui, išskyrus atvejus, kai toks bendravimas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo nuomone, jog pareiškėjas galėjo deklaruoti privačių interesų deklaracijoje duomenis apie bendravimą su R. D. pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau to nepadarė.
8. Teismo nuomone, antroji aplinkybė (t. y. kad pareiškėjas neužkirto kelio kyšio davimui, kadangi 2017 m. kovo 14 d. pareiškėjo žmona L. J. parašė pareiškėjui žinutę: „Į vokeli idekit 30 euru ir 3 rozes“, vėliau pokalbio su pareiškėju metu L. J. paprašė, jog pareiškėjas gydytojui nupirktų butelį ir į voką įdėtų 20 Eur, o akušerei taip pat įdėtų į vokelį bei paimtų rožių, taip pat 2017 m. kovo 14 d. pareiškėjas žmonos broliui A. I. pasakė: „Daba neleido, važiavom nupirkt ten daktarui, akušerei“, be to 2017 m. kovo 30 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, jog yra davęs kyšį gydytojui) bei trečioji aplinkybė (t. y. kad pareiškėjas skatino giminaitį pateikti neteisingus duomenis dėl draudimo išmokos, kadangi 2017 m. kovo 3 d. pokalbio su A. I. metu pareiškėjas pataria, jog A. I. galėtų dėti sulaistytą televizorių tam, kad gautų draudimo išmoką, bei kad palauktų, kol nustojus lietui išdžius siena arba išdžiovintų su plaukų džiovintuvu, o vėl užliejus kreiptis į draudimo kompaniją dėl išmokos gavimo) rodo, jog pareiškėjas toleruoja neteisėtą elgesį ir yra linkęs nesilaikyti teisės aktų, nors, eidamas Telšių AVPK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, buvo atsakingas už nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų atskleidimą, ištyrimą, vykdė nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevenciją (Pareigybės aprašymo 6.4 ir 6.7 p.). Pagal Etikos kodekso 14.1 punktą ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus.
9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad realiai kyšis niekam nebuvo duotas ir draudimo išmoka neteisėtai nebuvo gauta, teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2011 m. liepos 7 d. nutarimas) tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika. Taigi, aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta nusikalstama veika.
10. Dėl ketvirtosios aplinkybės (t. y. jog pareiškėjas nepatikrino M. G. šaunamųjų ginklų laikymo sąlygų, kadangi 2017 m. kovo 6 d. 8.41 val. paskambinus M. G. dėl ginklų seifo patikrinimo, pareiškėjas paklausė, kokia seifo spyna (vidinė ar kodinė), o M. G. pasakius, jog vidinė bei paklausus, ar nereikia informacijos apie tai, kokie ginklai, pareiškėjas atsakė, kad nereikia, ir paklausė, ar ne viskas taip pat kaip ir seniau, taip pat, kad pažymą dėl M. G. ginklų laikymo sąlygų pareiškėjas užpildė 2017 m. kovo 6 d. 8.45 val.) teismas pritarė, kad iš nustatytų aplinkybių galima spręsti, jog pareiškėjas 2017 m. kovo 6 d. pažymą Nr. 17-PAZ-86-00216-e surašė tą dieną nenuvykęs į vietą ir nepatikrinęs M. G. šaunamųjų ginklų seifo, nors pačioje pažymoje nurodyta, jog 2017 m. kovo 6 d. buvo tikrinama, ar M. G. turimų šaunamųjų ginklų laikymo sąlygos atitinka nustatytus reikalavimus.
11. Teismo nuomone, įvertinus visą pareiškėjo vidinio patikrinimo medžiagą, nustatytus duomenis apie jo asmenį, pokalbius ir ryšius su kitais asmenimis, asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliamus reikalavimus, susijusius su jo patikimumu bei lojalumu, atsakovas pagrįstai nutarė panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgus į nustatytų keturių aplinkybių visumą, atsakovas pagrįstai suabejojo pareiškėjo patikimumu, sąžiningumu, lojalumu Lietuvos valstybei. Teismo nuomone, aptartomis faktinėmis situacijomis išaiškėjusios pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės negali būti suderinamos su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Teismo vertinimu, leidimo panaikinimas nėra neproporcinga priemonė pagal nustatytas aplinkybes. Atsakovui pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nepatikimumo ir netinkamumo dirbti su įslaptinta informacija sukėlė ne viena, o kelios skirtingos aplinkybės.
12. Teismas vadovavosi Statuto 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 13 straipsnio nuostatomis, KT 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, jog pareiškėjas yra statutinis vidaus tarnybos pareigūnas, kuriam keliami didesni reikalavimai, nustatomi itin aukšti tarnybinės drausmės, nepriekaištingo elgesio standartai ir jis prisiekia jų laikytis. Teismas pažymėjo, kad būtent valstybės tarnybą ir valstybės tarnautojo statusą reglamentuojančių teisės aktų kontekste buvo vertinami pareiškėjo veiksmai, jo asmeninės, dalykinės savybės.
13. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatomis, jas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-700/2008 ir kt.), teismas vertino, kad skundžiami individualūs administraciniai aktai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.
14. Konstatavęs, kad pareiškėjui pagrįstai buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, teismas teisėtu laikė ir Atleidimo įsakymą, o pareiškėjo reikalavimus dėl grąžinimo į buvusias pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą atmetė.
15. Kiti bylos šalių argumentai, teismo nuomone, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakyta.
16. Atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą taip pat netenkino.

III.

17. Pareiškėjas M. J. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 31–39) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
1. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl bendravimo su R. D. fakto nedeklaravimo padarytos selektyviai ir nepakankamai pagrįstai. Pirmiausia bendravimo faktas siejamas su GPS duomenimis, t. y. kad R. D. stovėjo netoli pareiškėjo namų, tačiau nėra atskleidžiama, jog pareiškėjas gyvena ne vienkiemyje ir šalia jo, t. y. kaimyniniame name, yra parduotuvė, todėl susieti tokiu būdu R. D. bendravimą su pareiškėju nebuvo jokio pagrindo. Antra, pareiškėjas, kiek atsiminė, nurodė bendravimo su R. D. faktą ir jo tikslą, taip pat argumentuotai nurodė, kad bendravimas dėl autodetalės negali būti pagrindu laikyti tai artimų asmenų bendravimu ar tokio pobūdžio, kurį privaloma deklaruoti. Nurodytas tik vieno skambučio faktas. Trečia, teismas konstatavo pareiškėjo galimybę, bet ne pareigą deklaruoti bendravimo su R. D. faktą, todėl šiuo atveju nenustatytas Interesų derinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimas. Be to, nėra atskleista, ar išties pareiškėjo santykis su R. D. buvo toks, jog jam būtų kilusi prievolė vadovautis šia įstatymo norma. Ketvirta, teismas neįvertino, kad jokių santykių, išskyrus dalykinius su minėtu asmeniu pareiškėjas nepalaikė, todėl ir pagrindo šių santykių deklaruoti nebuvo. Penkta, byloje nėra atskleista, kaip ir pagal kokius kriterijus pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti santykį su R. D., t. y. neatsakyta į tai, ar tai, kad su tam tikru asmeniu bendraujama, norint įsigyti prekę, kurios apyvarta Lietuvos Respublikoje yra leistina (ne artimai, o dalykiškai), jau lemia poreikį šį faktą deklaruoti, galbūt žinant, jog šis asmuo praeityje galėjo būti teistas už tam tikrus nusikaltimus.
2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas dėl fakto, kad pareiškėjas neužkirto kelio kyšio davimui, atliktas nepakankamai objektyviai. Nevertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jokio tiesioginio asmeniško suinteresuotumo šioje situacijoje pareiškėjas neturėjo, gydytojo paslaugos jau buvo atliktos, skatinti gydytoją ar akušerę veikti kaip nors kitaip nereikėjo, tačiau su žmona buvo tik kalbos atsidėkoti, o išvados dėl to padarytos neatsižvelgus į bendrą pokalbio ir situacijos kontekstą. Teigdamas, jog yra davęs kyšį gydytojui, pareiškėjas kalbėjo apie senesnį laikotarpį, o ne apie šį konkretų atvejį, kuris buvo vertinamas. Be to, teismo išvada siejama su faktu, kad pareiškėjas neužkirto kelio kyšio davimui, o ne faktu, jog pats asmeniškai davė kyšį kažkam. Taip pat teismas nevertino žmogiškojo faktoriaus t. y. asmenų džiaugsmo dėl vaiko gimimo, noro padėkoti gydytojui, o ne noro veikti kaip nors neteisėtai. Be to, šiuo atveju nėra duomenų ne tik apie kyšio davimo faktą, tačiau ir tai, kad dėl to būtų pradėti ikiteisminiai tyrimai.
3. Teismo išvados ir dėl pokalbio su A. I. dėl draudimo išmokos neatitinka jokio BK straipsnio nuostatų, todėl nuoroda į KT jurisprudenciją yra nepagrįsta, kadangi aptariamais atvejais net nekeltas klausimas dėl pareiškėjo galbūt padarytos / padarytų nusikalstamų veikų. Pareiškėjo vertinimu, daugelis jo pokalbio su A. I. aplinkybių vertintos išimant jas iš konteksto, nevertinant aplinkybių ir faktų visumos. Pareiškėjas yra pripažinęs, jog apie draudimo reikalus yra kalbėjęs, tačiau šiuo atveju nėra nustatyta aplinkybių, liudijančių tikrą siekį apgauti draudimo bendrovę. Pokalbis buvo su giminaičiu, įvairiais aspektais, juoko, diskusijos forma, nesiekiant jokio rezultato ar neteisėto veikimo, kadangi pačiam pareiškėjui iš to nebuvo jokios naudos. Pareiškėjas pripažino, kad dalį aplinkybių galėjo pateikti ir rimtai nieko negalvodamas, neturėdamas ketinimo atlikti jokios neteisėtos veikos.
4. Dėl fakto, kad pareiškėjas nepatikrino M. G. šaunamųjų ginklų laikymo sąlygų, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, dėl kokių konkrečiai priežasčių buvo susisiekta su M. G. ir kodėl nebuvo tikėta, kad savo pareigas pareiškėjas atliko tinkamai. Jei pareiškėjas ir būtų pažeidęs tikrinimo tvarką, tai sudarytų pagrindą tarnybinei atsakomybei, tačiau ne panaikinti jo teisę dirbti su riboto naudojimo informacija. Todėl ši aplinkybė nebuvo proporcinga atsakovo priimtam sprendimui. Be to, ši aplinkybė nebuvo nustatyta Komisijos posėdžio protokole, tačiau tik Teikime, kuris buvo svarstytas Komisijos 2017 m. liepos 13 d. posėdžio metu ir prijungtas prie Komisijos posėdžio protokolo. Tokiu būdu nebuvo atskleista, ar ši aplinkybė buvo laikoma pareiškėjo nelojalumo ir sprendimo panaikinti leidimą dirbti su įslaptinta informacija pagrindu. Ši aplinkybė buvo nustatyta iš esmės tik teismo iniciatyva, apsiribojant tik atsakovo atstovo pozicija dėl to. Kadangi Komisijos posėdžio protokolas ir juo fiksuoti duomenys buvo vienas iš pagrindų, kuriais spręsta, dėl kokių priežasčių pareiškėjui turi būti panaikintas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, neįtraukus šios aplinkybės į Komisijos posėdžio protokolą, laikytina, kad Komisija šio fakto nevertino. Dėl to, kas buvo svarstoma Komisijos posėdžio metu, pirmosios instancijos teismo buvo prašoma kviesti posėdžiui medžiagą teikusį asmenį liudytoju, tačiau teismas nemotyvuotai šį pareiškėjo prašymą atmetė. Pareiškėjo vertinimu, tai apsunkina ir jo padėtį, kadangi ne iki galo atskleidžiamos aplinkybės, kurios laikytos pagrindu priimti Teisės panaikinimo įsakymą, tokiu būdu neužtikrinant pareiškėjui ir teisės į efektyvią jo interesų gynybą. Aplinkybė dėl M. G. šaunamųjų ginklų laikymo sąlygų nepatikrinimo nebuvo analizuota ir vertinta iki pat atsakovo pasisakymo apie tai teismo posėdžio metu, kuriame atsakovas negalėjo net paaiškinti, kodėl į Komisijos posėdžio protokolą ši aplinkybė, jeigu buvo laikoma reikšminga, nebuvo įtraukta. Tokiu būdu teismas neturėjo teisinio pagrindo šios aplinkybės analizuoti, o analizavęs, atliko išplėstinį pareiškėjui nepalankių faktų vertinimą. Be to, priimant skundžiamą Teisės panaikinimo įsakymą, jo pagrindu buvo Komisijos posėdžio protokolas, neatskleidžiant pareiškėjui, kad protokolo išvadas ir sudėtinę dalį iš esmės sudarė ir Teikimas.
5. Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir faktų, susijusių su pareiškėjo asmenybės vertinimu. Teismas netyrė ir kitų byloje esančių duomenų, jog pareiškėjui daromas spaudimas iš atsakovo tam tikrų darbuotojų (taip pat ir T. V.), dėl ko 2017 m. birželio 12 d. buvo kreiptasi į prokuratūrą. Teismas taip pat nevertino, kad nebuvo nustatyta, jog, naudodamasis įslaptinta (riboto naudojimo) informacija, pareiškėjas ją būtų realizavęs netinkamai, atskleidęs ją subjektams, kurie neturi teisės jos žinoti, ar kitokiais savo veiksmais keltų grėsmę šios informacijos saugumui.
18. Atsakovas Telšių AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 42–46) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 86-TE-247 „Dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo“ ir 2017 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 86-TE-249 „Dėl M. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinimo, įpareigojimo atsakovą grąžinti pareiškėją į jo eitas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, vidutinio tarnybinio atlyginimo už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo.
20. Byloje nustatyta, kad Telšių AVPK Imuniteto skyriaus vyriausiasis tyrėjas T. V. 2017 m. gegužės 30 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 86-PR2-5789 „Dėl gautos informacijos“ kreipėsi į Telšių AVPK viršininką, kuriame, vadovaudamasis kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. 86-K(IDS)-3-16 metu nustatytomis aplinkybėmis (užfiksuotos 2017 m. balandžio 13 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 86-K(IDS)G-127-RN) apie galbūt pareiškėjo (M. J.) atliktus neteisėtus veiksmus, konsultuojant žmonos brolį A. I. dėl draudimo išmokos gavimo apgaulės būdu, M. G. šaunamųjų ginklų ir jų laikymo sąlygų nepatikrinimo vietoje, kyšio davimo gydytojui bei bendravimo su asmeniu, kuris užsiima prekių – cigarečių ir naminės degtinės, laikymu ir realizavimu, bei kelio neužkirtimo šio asmens nusikalstamai veikai, su prašymu atlikti pareiškėjo tarnybinį patikrinimą (I t., b. l. 38, 49–55). 2017 m. birželio 13 d. pareiškėjui pasirašytinai įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 86-PR1-17 (I t., b. l. 74–75), o 2017 m. birželio 19 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo (I t., b. l. 76–78).
21. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. kovo 30 d. Telšių AVPK Imuniteto skyriuje pradėtas ir atliktas vidinis patikrinimas (reg. Nr. 86-PR2-3663) dėl pareiškėjo leidimo arba teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (I t., b. l. 121). Telšių AVPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo T. V. 2017 m. birželio 23 d. teikimu Nr. 86-PR2-6796 „Dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo M. J.“, vadovaujantis pakartotinio (vidinio) patikrinimo metu surinktais duomenimis bei VTPĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, siūlyta teikti Telšių AVPK viršininkui siūlymą panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti su įslaptinta informacija, kadangi nustatytos neigiamos asmeninės dalykinės savybės, nustatytos VTPĮ 17 straipsnio 2 dalies 20 punkte (I t., b. l. 114–120).
22. Telšių AVPK Specialioji ekspertų komisija 2017 m. liepos 13 d. posėdyje (2017 m. liepos 17 d. protokolas Nr. 86-IL-4038), vadovaudamasi VTPĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Tvarkos aprašo 8 punktu, nutarė siūlyti Telšių AVPK viršininkui priimti sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą, suteikiantį teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, kadangi nustatytos neigiamos asmeninės ir dalykinės savybės, numatytos VTPĮ 17 straipsnio 2 dalies 20 punkte ir Tvarkos aprašo 8.7 punkte (I t., b. l. 102–107). Telšių AVPK viršininkas, vadovaudamasis VTPĮ 17 straipsnio 2 dalies 20 punktu, Telšių AVPK Komisijos 2017 m. liepos 17 d. posėdžio protokolu Nr. 86-IL-4038, 2017 m. liepos 18 d. panaikino pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, o 2017 m. liepos 19 d. vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 15 punktu atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos (I t., 108–111).
23. Telšių AVPK surašė 2017 m. liepos 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 86-IS-48, kuria pripažino, kad pareiškėjas, iki 2017 m. liepos 19 d. ėjęs Telšių AVPK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, pažemino pareigūno vardą, tačiau už tai iš vidaus tarnybos siūlyta jo neatleisti, nes 2017 m. liepos 19 d. jis atleistas iš vidaus tarnybos kitu pagrindu (I t., b. l. 92–98).
24. Telšių AVPK viršininko 2017 m. liepos 19 d. įsakymas Nr. 86-TE-249 „Dėl M. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 15 punktu bei Telšių AVPK viršininko 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 86-TE-247 „Dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo“.
25. Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 62 straipsnio 1 dalies 15 punktu (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu), specialiosios teisės (šiuo atveju dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“) panaikinimas yra savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ši nuostata nesuteikia vidaus reikalų įstaigos vadovui pasirinkimo teisės atleisti tokį pareigūną iš tarnybos ar jo neatleisti (2011 m. balandžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-997/2011). Aiškindamas nurodytą materialiosios teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jos taikymas siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu (2010 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010; 2010 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-938/2010).
26. Iš bylos medžiagos matyti, kad Telšių AVPK viršininko 2017 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 86-TE-247 „Dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo“ priimtas, vadovaujantis specialaus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (ginčijamo akto priėmimo metu galiojusi redakcija) 17 straipsnio 2 dalies 20 punktu.
27. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei ir leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija tokiam asmeniui neišduodamas, jeigu tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui (20 p.).
28. Pažymėtina, kad asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui gali būti nustatomi tikrinimo metu arba buvo nustatytos per 3 metus. Kartu paminėtina, kad asmens tikrinimo metu negali būti naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės, išskyrus apklausą ir duomenų, esančių kriminalinės žvalgybos informacinėje sistemoje, peržiūrą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 str. 3 d.).
29. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagrindiniai arba minimalūs kriterijai vertinant asmens lojalumą ir patikimumą nėra siejami tik su asmens kalte padarius nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą; jie apima ir informaciją apie potencialias grėsmes saugumui: asmens savybes, veiklą bei kitas aplinkybes, liudijančias jo nesąžiningumą, nelojalumą, nepatikimumą ar neapdairumą, taip pat jo pažeidžiamumą per su juo susijusius artimus asmenis.
30. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.
31. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodytos aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio, jų sąrašas nėra baigtinis, jos yra apibūdinamos tinkamumo darbui su įslaptinta informacija kriterijumi. Kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis proporcingumo bei protingumo kriterijais, teismas turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011; 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1932/2012; 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3125-492/2017).
32. Nagrinėjamu atveju būtina spręsti ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias M. J. asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija, ar tikrinimo metu nebuvo pažeistas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, inter alia minėta jo 18 straipsnio 3 dalis, susijusi su tinkamu informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimu.
33. Pareiškėjo teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimo pagrindas buvo šios aplinkybės: 1) pareiškėjas nedeklaravo savo ryšių su R. D., nors pastarasis yra teistas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (2011 m. gruodžio 7 d. ir 2014 m. liepos 23 d.); 2) pareiškėjas neužkirto kelio kyšio davimui, nes pirko dovanas medikams; 3) pareiškėjas skatino giminaitį pateikti neteisingus duomenis dėl draudimo išmokos; 4) pareiškėjas nepatikrino M. G. šaunamųjų ginklų laikymo.
34. Šias aplinkybes patvirtino byloje esanti rašytinė medžiaga – Tarnybinio patikrinimo medžiaga Nr. 86-IS-48 (I t., b. l. 37–100), Telšių AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2017 m. liepos 17 d. posėdžio protokolas Nr. 86-IL-4038 su medžiaga (I t., b. l. 101–172), kuriuose ir kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. 86-K(IDS)-3-16 duomenys (užfiksuoti 2017 m. balandžio 13 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 86-K(IDS)G-127-RN), ir psichofiziologinio tyrimo (poligrafu) metu užfiksuoti duomenys (Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2017 m. gegužės 19 d. tyrimo poligrafu išvada Nr. 5-IL(S)-39(RN)).
35. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad VTPĮ 17 straipsnio 2 dalies 20 punkte numatytos aplinkybės (asmens savybės, kita veika ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui) atliekant patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo gali būti nustatytos remiantis įvairia paslapčių subjekto teisėtai gauta medžiaga (ikiteisminio tyrimo, tarnybinių patikrinimų ir tyrimų, pareigūnų tarnybos bylų duomenimis ir kt.) (žr., pvz., 2015 m. birželio 29 d. nutartį Nr. A-2193-146/2015, 2015 m. vasario 5 d. nutartį Nr. A-148-146/2015 ir kt.). Tik tikrinimo metu yra draudžiama naudoti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, išskyrus apklausą ir duomenų, esančių kriminalinės žvalgybos informacinėje sistemoje, peržiūrą (VTPĮ 18 str. 3 d.).
36. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas tiek skundą, tiek apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog minėti duomenys (įrodymai), nustatytos faktinės aplinkybės bei jo paaiškinimai nebuvo tinkamai įvertinti ne tik atsakovo, tačiau ir teismo, kadangi jie vienareikšmiškai nepagrindžia pareiškėjo nelojalumo, nesąžiningumo ir nepatikimumo, kas sudarytų pagrindą priimti sprendimą panaikinti jam leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėjo manymu, nurodyti faktai yra atsitiktiniai, nepagrįsti ir mažareikšmiai.
37. Dėl įrodymų vertinimo pabrėžtina, jog teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Proceso šalių pateikti įrodymai, pagrindžiantys jų reikalavimus, jų interpretacija ir nuomonė dėl įrodymų galios nesaisto teismo, kadangi jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas neprivalo, vertindamas vieną ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe teismui vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3221/2012). Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
38. Nagrinėjamu aspektu pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tai, jog pareiškėjas nedeklaravo ryšių su nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus darančiu bei teistu asmeniu (R. D.) (ką patvirtina ne tik R. D. naudojamo automobilio buvimas prie pareiškėjo gyvenamosios vietos, bet ir jų telefoninis pokalbis dėl susitikimų vietos ir laiko, paties pareiškėjo byloje esantys paaiškinimai (apklausa), jog bendrauja su R. D., tyrimo poligrafu neigiama išvada), rodo, kad jis nėra patikimas ir sąžiningas pareigūnas.
39. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad pareiškėjas, viena vertus, bando neigti ryšius su R. D., teigdamas, kad jokie asmenys, užsiimantys nusikalstamomis veikomis, nebuvo su juo susisiekę, jis nepalaiko ryšių su nusikalstamas veikas vykdančiais asmenimis (b. l. 132–134), kita vertus, teikdamas paaiškinimus 2017 m. birželio 19 d. (b. l. 164) nurodo, kad keletą kartų yra kalbėjęs su R. D. telefonu, norėdamas nusipirkti iš R. D. automobilio detalę.
40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad deklaruoti santykius su R. D. pagrindo nebuvo, pirmosios instancijos teismas konstatavo tik galimybę, o ne pareigą deklaruoti, todėl pareiškėjas nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjas galėjo deklaruoti bendravimą su R. D. faktą, nepaneigia to, kad pareiškėjas to nepadaręs buvo apdairus, patikimas ir lojalus pareigūnas. Pažymėtina, kad pareiškėjas pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą privalėjo deklaruoti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių, deklaruojančiojo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Ši nuostata būtent ir numato ne teisę (galimybę), o pareigą tai padaryti, kai interesų konfliktas gali kilti (ši nuostata nereikalauja interesų konflikto atsiradimo fakto, o tik galimybę tokiam konfliktui kilti). Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad R. D. (su kuriuo, kaip teigia pareiškėjas, jis keletą kartų kalbėjo telefonu dėl automobilio detalės įsigijimo) 2011 m. ir 2014 m. Telšių apylinkės teismo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 2 dalį (b. l. 64 –65), pats pareiškėjas nurodo, kad iš seniau žino, jog R. D. galbūt užsiima akcizais apmokestinamų prekių neteisėtu laikymu ir realizavimu, pareiškėjas tuo metu eidamas Telšių AVPK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, buvo atsakingas už nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų atskleidimą, ištyrimą, vykdė nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevenciją. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas turėjo būti apdairus, siekdamas būti patikimas ir lojalus, galėjo ir turėjo padaryti išvadą (susidaryti nuomonę) dėl ryšių su R. D. deklaravimo būtinumo pagal minėtą įstatymą ar kitu nustatytu būdu informuoti vadovą. Tačiau pareiškėjas to nepadarė.
41. Antroji aplinkybė, nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime – M. J. neužkirto kelio kyšio davimui, nes pirko dovanas medikams, iš teismo sprendimo yra šalintina, kadangi iš pateiktų pokalbio ir žinučių telefonu išklotinės duomenų negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas sutuoktinės pageidavimams iš tikrųjų pritaria. Aišku yra tik tai, kad M. J. nupirko žmonos prašymu tris rožes akušerei (b. l. 162). Be to, byloje nėra duomenų, kad rožės ir galbūt butelis tikrai buvo perduotas medikams dėl jo sutuoktinės artimam asmeniui jau suteiktų medicininių paslaugų.
42. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skatino giminaitį pateikti neteisingus duomenis dėl draudimo išmokos (ką patvirtina pareiškėjo pokalbis su giminaičiu nurodant jam, kokius veiksmus reikėtų atlikti, kad neteisėtai gautų draudimo išmoką). Tai, kad pareiškėjas, kaip jis teigia apeliaciniame skunde, iš to negavo naudos ir nepadarė veikos, numatytos Baudžiamajame kodekse, nepašalina Komisijos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės. Šiuo nagrinėjamu atveju reikšminga yra ne tai, ar pareiškėjas gavo naudą, buvo ar nebuvo padarytas nusikaltimas, o tai, kad pareiškėjas skatino kitą asmenį slėpti tikrąją turto būklę, patarė jam, kaip tai atlikti, siekiant nepagrįstai gauti draudimo išmoką. Tokį pareiškėjo elgesį Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai traktavo kaip nesąžiningą.
43. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas tarnybines pareigas, nepatikrino M. G. šaunamųjų ginklų laikymo sąlygų (ką patvirtina jo pokalbio su M. G. turinys bei pažymos dėl M. G. ginklų laikymo sąlygų užpildymo laikas ir aplinkybės).
44. Apeliantas mano, kad ši pirmiau nurodyta aplinkybė nebuvo proporcinga atsakovo priimtam sprendimui, siejant ją su teisės dirbti su riboto naudojimo informacija panaikinimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiejo leidimo panaikinimo vien tik su šia aplinkybe. Atsakovui pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nepatikimumo ir netinkamumo dirbti su įslaptinta informacija sukėlė ne viena, o kelios skirtingos aplinkybės, t. y. jų visuma. Teismas padarė išvadą, iš aplinkybių visumos, kad atsakovas pagrįstai suabejojo pareiškėjo patikimumu, sąžiningumu, lojalumu Lietuvos valstybei.
45. Apeliantas skunde akcentuoja, kad aplinkybė, susijusi su M. G. šaunamųjų ginklų laikymo sąlygų patikros neatlikimu, Komisijos posėdžio protokole nebuvo nurodyta, tačiau buvo paminėta tik Teikime. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata nenustato, jog sprendimas, t. y. institucijos valia, turi būti išdėstytas viename teisės taikymo rašytiniame akte.
46. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. k. tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
47. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Be to, pagal Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ir 12 straipsnį, viešojo administravimo funkcijas viešojo administravimo subjektas atlieka, nustatyta tvarka vykdydamas vidaus administravimo veiklą, kurią reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimamų administracinių aktų formą, jų sudėtines dalis ir pan. nustato šių viešojo administravimo subjektų vidaus administravimo veiklą reglamentuojantys įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011). Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai tam tikras individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tai tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes, tokio įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kuriais remiantis priimtas individualus administracinis aktas, asmeniui sukeliantis materialiąsias teisines pasekmes, ir pridėti tuos dokumentus prie individualaus akto, ir tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2289-520/2017; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015).
48. Šiuo atveju Telšių AVPK viršininko 2017 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 86-TE-247 „Dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo“ priimtas ne tik VTPĮ 17 straipsnio 2 dalies 20 punkto, tačiau ir Telšių AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2017 m. liepos 17 d. posėdžio protokolo Nr. 86-IL-4038 pagrindu. Pagal VTPĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas viena iš paslapčių subjektuose sudaromų specialiųjų ekspertų komisijų funkcijų – būtent teikti paslapčių subjekto vadovui pasiūlymus dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo asmenims arba išduotų leidimų panaikinimo. Šiuo atveju tokios Telšių AVPK Komisijos pasiūlymas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą išdėstytas minėtame 2017 m. liepos 17 d. posėdžio protokole Nr. 86-IL-4038, kuris laikytinas 2017 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 86-TE-247 sudedamąja (motyvuojamąja) dalimi. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tarnybinių ginčų bylose, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai atitinkamas individualus administracinis aktas, kuris asmeniui sukelia teisines pasekmes, yra priimamas tam tikro anksčiau atliktos procedūros ir jos metu parengto dokumento pagrindu, tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti procedūriniame dokumente išdėstytus motyvus, kad toks dokumentas laikomas individualaus administracinio akto motyvuojamąja dalimi, o teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, turi vertinti ne tik skundžiamo akto, bet ir jo sudedamosios dalies, turinį (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2014 m. vasario 3 d. Nr. A552-260/2014, 2013 m. sausio 31 d. Nr. A492-279/2013, 2010 m. gegužės 24 d. Nr. A146-700/2010 ir kt.).
49. Minėtas Komisijos posėdžio protokolas, kuriame ji pateikia protokolinį nutarimą (siūlymą paslapčių subjekto vadovui dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo), turi būti pagrįstas visais faktiniais duomenimis, kuriuos Komisija vertino priimdama nutarimą siūlyti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turėtojui išduotą leidimą panaikinti (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Taigi Komisijos protokole turi būti visi duomenys, iš kokių būtent informacijos šaltinių (atitinkamų tarnybinio patikrinimo medžiagų ir pan.) buvo nustatyti atitinkami faktai, kvalifikuoti pagal VTPĮ 17 straipsnio 2 dalies 20 punktą (esant pagrindui – pagal kitus teisinius pagrindus) apie asmens savybes, kitą veiklą ar ryšius, ar kitas su asmeniu susijusias aplinkybes, ar faktus dėl kurių kyla grėsmė įslaptintos informacijos saugumui ir kuriuos Komisija vertino kaip pagrindą siūlyti paslapčių subjekto vadovui panaikinti pareigūnui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2193-146/2015).
50. Šiuo atveju, nors Telšių AVPK Komisijos posėdžio protokole ir yra išskirtos trys faktinės aplinkybės (1. Pareiškėjas nedeklaravo savo ryšių su R. D., nors pastarasis yra teistas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (2011 m. gruodžio 7 d. ir 2014 m. liepos 23 d.); 2. Pareiškėjas neužkirto kelio kyšio davimui, nes pirko dovanas medikams; 3. Pareiškėjas skatino giminaitį pateikti neteisingus duomenis dėl draudimo išmokos), tačiau jame taip pat nurodyta, kad yra ir „kitų patikrinimo medžiagos duomenų“, be to, nurodyta, kad svarstytas Telšių AVPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo T. V. 2017 m. birželio 23 d. teikimas Nr. 86-PR2-6796 „Dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo M. J.“ ir su tuo susijusi vidinio patikrinimo medžiaga, kurie pridėti prie Komisijos posėdžio protokolo. Būtent minėtame Telšių AVPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo T. V. 2017 m. birželio 23 d. teikime Nr. 86-PR2-6796, kuris buvo svarstytas Komisijos 2017 m. liepos 13 d. posėdžio metu ir prijungtas prie 2017 m. liepos 17 d. posėdžio protokolo Nr. 86-IL-4038, be minėtų trijų aplinkybių nurodyta dar viena ketvirtoji aplinkybė – dėl M. G. šaunamųjų ginklų laikymo nepatikrinimo. Vadinasi, nepaisant to, kad ši pastaroji aplinkybė ir nebuvo tiesiogiai išskirta šalia kitų minėtų trijų, tačiau ją Komisija taip pat įvertino bei ją svarstė, atsižvelgusi į Teikime pateiktą informaciją ir su juo pateiktą medžiagą, kuri yra būtent Komisijos posėdžio protokolo sudedamoji dalis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visas minėtas keturias faktines leidimo panaikinimo priėmimo aplinkybes ir tokiu būdu neatliko išplėstinio pareiškėjui nepalankių faktų vertinimo. Juo labiau, kad visos jos buvo nurodytos ir 2017 m. birželio 13 d. pareiškėjui pasirašytinai įteiktame pranešime dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 86-PR1-17 (I t., b. l. 74–75) bei paties pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. pateiktame paaiškinime dėl tarnybinio nusižengimo (I t., b. l. 76–78), t. y. atsispindėjo tarnybinio patikrinimo medžiagoje, kuria remiantis buvo atliekamas pakartotinis (papildomas) vidinis patikrinimas dėl pareiškėjo teisės dirbti bei susipažinti su įslaptinta informacija.
51. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad ši aplinkybė (dėl M. G. šaunamųjų ginklų laikymo nepatikrinimo) taip pat buvo laikoma pareiškėjo nelojalumo ir sprendimo panaikinti leidimą dirbti su įslaptinta informacija priėmimo pagrindu, dėl kurios pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė.
52. Atsižvelgus į tai, kad iš Komisijos posėdžio protokolo bei kitos bylos rašytinės medžiagos galima aiškiai suprasti, kokia būtent medžiaga rėmėsi Komisija, priimdama 2017 m. liepos 17 d. protokolinį nutarimą Nr. 86-IL-4038, šiuo atveju nebuvo ir pagrindo kviesti liudytoju asmenį, kuris teikė medžiagą Komisijos posėdžiui (T. V.), kad šis patvirtintų, kas buvo svarstoma Komisijos posėdžio metu. Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (ABTĮ 59 str. 2 d.). Taigi, prašymas turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė, kodėl iš byloje esančių rašytinių įrodymų negalima nustatyti Komisijos posėdyje svarstytas ir vertintas leidimo panaikinimo faktiniu pagrindu tapusias aplinkybes ir dėl to būtina kviesti liudytoją, nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo atsisakymą iškviesti minėtą asmenį liudyti nepagrįstu, neteisėtu bei nemotyvuotu, o pareiškėjo teisę į efektyvią jo interesų gynybą pažeista.
53. Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad R. D. automobilis galbūt stovėjo ne prie jo gyvenamosios vietos, o prie kaimyniniame name esančios parduotuvės, su juo užfiksuotas tik vienas pokalbis telefonu, su R. D. bendravo ne artimai, o dalykiškai, yra tik pareiškėjo nuomonė, samprotavimai dėl nustatytų faktinių aplinkybių, kurių jis nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais), o kai kada jo teikiama nuomonė yra prieštaringa, todėl teismas ir neturėjo pagrindo į juos atsižvelgti. Byloje nustatyta, kad pats pareiškėjas 2017 m. birželio 19 d. paaiškinime (I t., b. l. 76–78) nurodė, jog bendrauja su R. D., su juo yra keletą kartų (ne vienas pokalbis, kaip teigiama apeliaciniame skunde) kalbėjęs telefonu.
54. Vertinant pareiškėjo teiginius, kad nebuvo nustatyta, jog, naudodamasis įslaptinta (riboto naudojimo) informacija, pareiškėjas ją būtų realizavęs netinkamai, atskleidęs ją subjektams, kurie neturi teisės jos žinoti, nebuvo atliekami jokie ikiteisminiai tyrimai bei nenustatytos neteisėtos veikos, pažymėtina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punktas (Asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei ir leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija tokiam asmeniui neišduodamas, jeigu inter alia tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui) nereikalauja nustatyti, kad įslaptinta informacija buvo atskleista ar padaryti kitokie jos saugumo pažeidimai ar kiti teisės pažeidimai. Pagal minėtą punktą pakanka nustatyti asmens savybes ar kitas aplinkybes, kurios keltų grėsmę tik patikėtos įslaptintos informacijos saugumui ateityje šiam asmeniui toliau dirbant su įslaptinta informacija.
55. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu, kuriame Konstitucinis Teismas formavo doktriną, atsižvelgdamas į tai, kad asmens atžvilgiu jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, o pareiškėjo atžvilgiu to nebuvo, atmestinas kaip nereikšmingas, nes pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu ir 2007 m. gegužės 15 d. nutarimais, kuriuose nėra aiškinama, kad tik tokio asmens patikimumu, sąžiningumu, lojalumu Lietuvos valstybei galima suabejoti, jei yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, nei minėtais Konstitucinio Teismo nutarimais, nei kitu Konstitucinio Teismo nutarimu pareiškėjui taikoma VTPĮ nuostata nėra pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai.
56. Dėl pareiškėjo argumento, kad teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir faktų, susijusių su pareiškėjo asmenybės (charakteristikos) vertinimu, pažymėtina, kad pareiškėją charakterizuojančios aplinkybės (inter alia M. J. funkcijas atlieka patenkinamai, su esamu darbo krūviu susitvarko; iškilus neaiškumams visada konsultuojasi su vadovais bei kolegomis; pastaruoju metu būna ne visada pareigingas bei atsakingas, kartais išsiblaškęs) (b. l. 79) pagal ginčui aktualų VTPĮ 17 straipsnio 2 dalies 20 punktą negali būti pagrindas netaikyti šių įstatymo nuostatų.
57. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, jog jam buvo daromas spaudimas iš atsakovo tam tikrų darbuotojų (taip pat ir T. V.), dėl ko 2017 m. birželio 12 d. buvo kreiptasi į prokuratūrą. Pažymėtina, kad pats kreipimosi į prokuratūrą faktas savaime nepagrindžia atsakovo neteisėtų veiksmų. Duomenų, kad prokuratūra nustatė pažeidimus, susijusius su tikrinimo metu atliktais veiksmais, naudotais būdais, apeliantas nepateikė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepateikia duomenų, kad jo tikrinimo metu buvo naudojami tokie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės, kurie draudžiami pagal minėtą VPTĮ 18 straipsnio 3 dalį.
58. Teisėjų kolegija negali pritarti apelianto pozicijai, kad visi pareiškėjo atlikti veiksmai, nurodyti faktai (aplinkybės) yra atsitiktiniai, nepagrįsti ir mažareikšmiai, nes faktai yra nustatyti, jie nėra atsitiktiniai ir jų visuma neleidžia daryti išvados, kad jie yra mažareikšmiai. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad atsakovas pagrįstai suabejojo pareiškėjo patikimumu, sąžiningumu, lojalumu Lietuvos valstybei ir leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimas nėra neproporcinga priemonė pagal nustatytas aplinkybes.
59. Išdėstytų ir aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad Telšių AVPK viršininko 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 86-TE-247 pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai panaikinta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, o panaikinus pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su šia informacija, atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė 2017 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 86-TE-249 „Dėl M. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“.
60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles iš esmės ištyrė įrodymų visumą, materialiosios teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjo skundo pagrindinių ir išvestinių reikalavimų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti, remiantis pastarojo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                      Ramutė Ruškytė