Civilinė byla Nr. e2A-409-555/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03387-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.1.7.6;

3.1.7.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Šimonio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9186-944/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo progresas 1“, atstovaujamos bankroto administratoriaus D. J., patikslintą ieškinį atsakovėms R. K. ir K. R. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi UAB „Verslo progresas 1“, atstovaujama bankroto administratoriaus D. J., kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovių R. K. ir K. R. 3 934,88 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines procesines palūkanas.

2.       Nurodė, kad ieškovei Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas D. J., nutartis įsiteisėjo 2017 m. liepos 18 d. Įmonės bankroto administratoriui jokie įmonės dokumentai ar turtas nėra perduoti. VĮ Registrų centro duomenimis, įmonė įregistruota 2005 m. gruodžio 28 d., jos vadovė bankroto bylos iškėlimo dienai – atsakovė R. K., kuri, kaip ir akcininkė-atsakovė K. R., įstatymo nustatytomis sąlygomis laiku dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Atsakovės elgėsi neteisėtai, todėl turi būti atlyginta padaryta žala. Taip pat nurodė, kad padarytą žalą sudaro teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma. Atsakovės R. K. neteisėti veiksmai kildinami dėl jos, kaip vadovės neveikimo, tuo tarpu atsakovė K. R. turi atlyginti žalą, kaip vienintelė įmonės akcininkė.

3.       Atsakovė R. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė juridinio asmens vadove buvo nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. gegužės mėn., todėl teisės aktuose nustatytų pareigų nepažeidė, nes tuo metu būtinumo kelti įmonei bankroto bylą nebuvo. Pažymėjo, kad jai būnant vadove, buvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, o toliau tokią pareigą turėjo atlikti naujai paskirtas vadovas. Šiuo atveju turėjo būti nustatytas įmonės nemokumo fakto atsiradimas. Ieškovė įmonės nemokumo būseną sieja su nutartimi įmonei iškelti bankroto bylą, tačiau ji įmonės vadove buvo iki 2011 m., todėl pareigos laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2017 m. inicijuoti įmonei bankroto bylos iškėlimą neturėjo. Atsakovė teigė, kad nuo 2011 m. gegužės mėn. įmonės akcininke buvo atsakovė K. R., o ji buvo atšaukta iš įmonės vadovės pareigų, jos statusas, kaip įmonės vadovės, juridinių asmenų registre buvo nurodomas tik formaliai. Kadangi bankroto bylos iškėlimo metu ji nebuvo įmonės vadove, todėl jos neveikimas negali būti laikomas neteisėtu. Be to, ieškovės nurodoma žala susidarė tuo laikotarpiu, kai atsakovė nebuvo įmonės vadovė, todėl ji nėra atsakinga dėl kilusios žalos. Ieškovė neįrodė realios žalos dydžio, bei priežastinio ryšio.

4.       Atsakovei K. R. procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, atsiliepimas pateiktas nebuvo.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: solidariai iš atsakovių R. K. ir K. R. priteisė 2 725,11 Eur žalos atlyginimą ieškovei bankrutavusiai UAB „Verslo progresas 1“, atstovaujamai administratoriaus D. J.; kitą ieškinio dalį atmetė; iš ieškovės bankrutavusios UAB „Verslo progresas 1“ atsakovei R. K. priteisė 315,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas nesutiko su atsakovės R. K. argumentu, jog po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ji nebuvo įmonės vadovė ir neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalis numato aiškius ir konkrečius įmonės vadovo paskyrimo ir atšaukimo momentus.

7.       Teismas nurodė, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje jokių nuostatų dėl vadovo skyrimo, atšaukimo ir pan. nėra. Pagal teisės aktų reikalavimus akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas nėra pagrindas pakeisti įmonės vadovą be atskiro akcininkų sprendimo. Atsakovė R. K. duomenų, kad ji atsistatydino iš įmonės vadovės pareigų nepateikė. Teismas, įvertinęs VĮ Regitrų centro atsakymą atsakovei R. K., padarė išvadą, kad nebuvo dokumentų dėl buvusio vadovo atstatydinimo, nei dėl naujo vadovo paskyrimo. Tuo tarpu po VĮ Registrų centro atsakymo, atsakovė turėjo suvokti, kad ji toliau laikoma juridinio asmens vadove, tačiau jokių papildomų veiksmų nesiėmė, kad išsiaiškintų susidariusią situaciją ir būtų pakeisti juridinių asmenų registre esantys duomenys.

8.       Teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, kad VSDFV pažyma patvirtina, jog jos draudiminis laikotarpis baigėsi 2011 m. lapkričio 30 d., todėl ji nelaikytina įmonės vadove. Teismas nurodė, kad VSDFV duomenys yra skirti asmens socialiniam draudimui, tačiau nėra pagrindas spręsti dėl asmens kaip vadovo pareigų pabaigos. Be to, duomenų, kokiu pagrindu buvo fiksuota draudiminio laikotarpio pabaiga nėra pateikta, taip pat nėra pateikta, kas šiuos duomenis perdavė VSDFV ir pan. Atsakovės pozicija nebuvo nuosekli: procesiniuose dokumentuose teigė, kad vadovės pareigų nevykdė nuo 2011 m. lapkričio 30 d., tuo tarpu duodama paaiškinimus nurodė, kad įmonės vadove nebuvo nuo akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. 2011 m. balandžio 30 d. 

9.       Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsakovės argumentus, pripažino, kad atsakovė R. K. buvo įmonės UAB „Verslo progresas 1“ vadove iki bankroto bylos iškėlimo, todėl ji turėjo vykdyti visas teisės aktuose nustatytas vadovo pareigas.

10.       Teismas nustatė, kad nuo atsakovės R. K. paskyrimo vadove – 2010 m. rugsėjo 22 d., nebuvo teikti Juridinių asmenų registrui jokie įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai. Byloje pateiktas balansas už 2009 m., pagal kurį įmonė turėjo tik trumpalaikio turto (pinigai – 4 226,14 Eur (14 592,00 Lt)), tokia pat turto vertė (pinigų suma) buvo už finansinius ir už praėjusius finansinius metus. Pagal VSDFV 2009 m. gruodžio 31 d. duomenis, apskaičiuotų įmokų suma sudarė 131,77 Eur (454,99 Lt). Nors visą įmonės turimą turtą sudarė piniginės lėšos (labiausiai likvidus įmonės turtas), tačiau iš jų nebuvo dengiami įsiskolinimai. Po to kai atsakovė R. K. tapo įmonės vadove VSDFV mokėtinų įmokų sumos didėjo. Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartyje patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai sudarė: VMI – 225,72 Eur, VSDFV Kauno skyriaus 3 709,16 Eur. VSDFV ataskaitos 2010 m. gruodžio 31 d. duomenimis 117,22 Eur (404,73 Lt) suma buvo sumokėta, tačiau už einamuosius metus nebuvo mokami mokesčiai. Pati atsakovė nurodė, kad pasirašius akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. nuo 2011 m. balandžio 30 d., ji nebeatliko įmonės vadovės pareigų. Teismas, įvertinęs duomenis, laikė, kad įmonė nemokia buvo nuo 2010 m., kadangi nuo šių metu nebuvo dengiami įsipareigojimai VSDFV, objektyvių duomenų apie įmonės veiklą pateikta taip pat nebuvo. Atsakovė turėjo pareigą nuo 2010 m. kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, o tokį atsakovės neveikimą teismas laikė neteisėtais veiksmais.

11.       Teismas sprendė, kad dėl atsakovės R. K. neveikimo įsiskolinimai VSDFV padidėjo nuo 984,05 Eur 2010 m. iki 3 709,16 Eur 2017 m. (iš viso: 2 725,11 Eur – šią sumą teismas laikė įrodyta žala, kadangi vadovė nevykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo). Ieškovė dėl VMI įsiskolinimo susidarymo laikotarpio ir jo pagrindo nepateikė jokių duomenų, todėl 225,72 Eur sumą teismas laikė neįrodyta žala. 2010 m. vadovei pasikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, VSDFV finansinio reikalavimo suma būtų ženkliai mažesnė, todėl teismas sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp išaugusių įmonės įsiskolinimų ir atsakovės R. K. neveikimo.

12.       Dėl atsakovės-įmonės akcininkės K. R. teismas pasisakė, kad sudarius akcijų pirkimo–pardavimo sutartį naujajai savininkei turėjo būti perduoti visi įmonės duomenys, kurių pagrindu ji turėjo suvokti realią įmonės padėtį. Sprendžiant dėl akcijų vertės įmonės finansinė būklė yra reikšminga ir svarbi aplinkybė. Tokio pobūdžio duomenys privalėjo būti jai pateikti, o jei nepateikti, akcininkė jų privalėjo reikalauti. Kadangi įsigijusi akcijas ji nevykdė Įmonių bankroto įstatyme nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl teismas sprendė, kad ji su atsakove R. K. atsako solidariai.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Apeliaciniu skundu atsakovė R. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba ieškovui iš atsakovės K. R. priteisti žalos atlyginimą (tinkamai nustatytą „išaugusios“ skolos dydį); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Nuo 2011 m. balandžio 30 d. atsakovė R. K. neturėjo įmonės akcijų, nes pardavė jas K. R., kuri ir perėmė bendrovės valdymą, atšaukė R. K. iš vadovo pareigų, bet šio fakto neįregistravo viešame juridinių asmenų registre ir pavėluotai apie atšaukimą pranešė VSDFV. R. K. valstybinis socialinis draudimas UAB „Verslo progresas 1“ baigėsi vėliausiai 2011 m. lapkričio 30 d., t. y. darbo sutartis tarp įmonės ir R. K. buvo nutraukta, t. y. ji buvo atšaukta ir įmonės vadovės pareigų vėliausiai dar iki 2011 m. lapkričio 30 d. Šių aplinkybių tiesioginiais įrodymais R. K. negali įrodyti, kadangi praėjo daugiau nei 7,5 metų, o visi įmonės dokumentai perduoti K. R.. Vien tai, kad vadovas neturi darbo sutarties ir atitinkami nėra draustas socialiniu draudimu patvirtina, kad toks asmuo jau atšauktas iš bendrovės vadovo pareigų.

1.2.       2015 m. lapkričio 30 d. prašyme VĮ Registrų centrui, atsakovė R. K. yra nurodžiusi, kad ji įmonės direktorė nėra nuo 2011 m. lapkričio 30 d. Tuo tarpu VĮ Registro centro Kauno filialo 2015 m. lapkričio 9 d. ir 2015 m. lapkričio 25 d. raštuose aiškiai nurodyta, kad dokumentus dėl vadovo duomenų pakeitimo turi pateikti naujai paskirtas vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Remiantis byloje pateiktu juridinio asmens registro išrašu, atsakovė K. R. nuo 2011 m. gegužės 6 d. buvo vienintelė įmonės akcininkė, todėl būtent ji turėjo pareigą paskirti naują įmonės vadovą arba jos įgaliotas asmuo turėjo pranešti apie senojo vadovo atšaukimą ir atleidimą.

1.3.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, kad atsakovė R. K. UAB „Verslo progresas 1“ vadove buvo iki pat 2017 m. liepos 20 d., nes iš byloje pateiktų duomenų yra akivaizdu, jog vadovauti įmonei R. K. galėjo ilgiausiai iki 2011 m. lapkričio 30 d., o pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ji nebevadovavo nuo 2011 m. balandžio 30 d.

1.4.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės duoti paaiškinimai yra nenuoseklūs dėl jos kaip vadovės įgaliojimų pasibaigimo momento. 2011 m. balandžio 30 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo atrasta atsitiktinai, todėl vėliau buvo pateikti paaiškinimai, apie šios sutarties sudarymo aplinkybes. Ši sutartis nepaneigia fakto, kad R. K. ilgiausiai galėjo būti vadove iki 2011 m. lapkričio 30 d. 

1.5.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, vienintelis įmonės akcininkas gali būti laikomas vadovu (de facto). K. R. nuo 2011 m. balandžio 30 d. perėmė visą akcijų paketą ir tapo įmonės akcininke (šis faktas išviešintas 2011 m. gegužės 6 d.), o atsakovė R. K. ne kartą rašytiniuose dokumentuose nurodė, jog nėra įmonės vadovė, todėl būtent K. R. buvo vienintelė akcininkė ir faktinė įmonės vadovė. Būtent ji galėjo pasisavinti įmonės turtą, nuslėpti dokumentus ir sąmoningai neįregistruoti savęs kaip vadovės.

1.6.       Iki R. K. būnant faktine įmonės vadove, finansinės atskaitomybės dokumentai juridinių asmenų registrui buvo teikiami, t. y. ji turėjo pareigą teikti dokumentus tik už 2009 m. Kitus finansinės atskaitomybės dokumentus turėjo pateikti K. R.. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad įmonė 2010 m. buvo nemoki, nes dar 2010 m. pradžioje turėjo 4 226,14 Eur (14 592,00 Lt) turto, o jos įsiskolinimas VSDFV tuo metu sudarė tik 454,99 Eur. Teismas visiškai nelogiškai įmonės 2010 m. turtą lygino su 2011 m. gruodžio 31 d. buvusiu įsiskolinimu ir nepagrįstai sprendė, kad įmonė buvo nemoki jau 2010 m. Įmonė, vadovaujant R. K., buvo moki.

1.7.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą R. K., kuri neturi ir negali turėti įmonės dokumentų. Šioje byloje sąmoningai jokių rašytinių įrodymų neteikia juos turintis asmuo – K. R.. Pats teismas sutiko, jog įmonės akcininkei dokumentai buvo perduoti, todėl jos atžvilgiu turi būti taikoma contra spoliatorem prezumcija, kas reiškia, jog reikia laikyti egzistuojant K. R. pačius nepalankiausius faktus, kuriuos būtų patvirtinę įrodymai apie įmonės pradelstus įsipareigojimus, t. y. galimai būtent ji nuslėpė įmonės dokumentus, todėl jos atžvilgiu konstatuotini nepalankiusi faktai.

1.8.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė ir tai, kad dėl atsakovės R. K. neveikimo įsiskolinimai VSDFV padidėjo nuo 984,05 Eur 2010 m. iki 3 709,15 Eur 2017 m. (iš viso 2 725,11 Eur, kas laikytina įmonei padaryta žala). Šiuo atveju pagal byloje esančius duomenis, akivaizdu, kad įmonė 2010 m. negalėjo būti nemoki, įmonė formaliai pripažinta nemokia galėtų būti nuo 2011 m. gruodžio 31 d., kadangi tuomet įsiskolinimas siekė 3 505,81 Eur (12 104,85 Lt), t. y. tik nuo 2012 m. sausio 1 d. galėjo būti skaičiuojamos jos „išaugusios“ skolos. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės skolos „išaugo“ 65,77 Eur suma. Kadangi skola susidarė faktiškai vadovaujant K. R., būtent jai tenka pareiga ją padengti.

14.       Atsiliepimai į atsakovės R. K. apeliacinį skundą neteikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16.       Byloje kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo įmonės vadovui ir akcininkui laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems be kitų atsakomybės rūšių gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kita ko, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad atsakovės pažeidė šią savo pareigą, ir dėl to kreditoriams buvo padaryta žala.

17.       Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013).

18.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas R. K. civilinės atsakomybės klausimas, kai ji nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jos vadovaujamai įmonei. Byloje taip pat nustatyta svarbi aplinkybė, kad atsakovė tam tikru laikotarpiu buvo ne tik įmonės vadovė, bet taip pat ir įmonės akcininkė. Įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (CK 2.50 straipsnio 3 dalis ir 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Nors atsakovės civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos yra analizuojamos kaip bendrovės vadovės, o ne kaip akcininkės (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), tačiau aplinkybė, kad apeliantė buvo kartu ir įmonės vadovė ir akcininkė, reikšminga nagrinėjant apeliantės veiksmus, vykdant tiek vadovės pareigas perduodant turtą, tiek vertinat atsakovės kaip akcininkės pareigas priimti sprendimus dėl įmonės vadovo paskyrimo (atleidimo).

19.       Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju itin svarbi yra aplinkybė, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, jog įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovei jau nuo 2010 metų pabaigos buvo žinoma, kad įmonė yra nemoki, nes atsakovės vadovavimo įmonei metu įmonė veiklos nevykdė, skolinių įsipareigojimų nebegalėjo vykdyti, didėjo įsiskolinimai biudžetui, atsakovė R. K., teismo vertinimu, nusišalino nuo vadovės pareigų atlikimo. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad įmonės balansą už 2009 metus atsakovė pateikė 2010 m. spalio 28 d., bei kad už vėlesnius jos vadovavimo laikotarpius Juridinių asmenų registrui nebuvo teikti jokie įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, iš esmės su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Byloje nustatytos aplinkybės, jog apeliantė, tapusi vadove, pateikė finansinę ataskaitą už laikotarpį, kurį ji nebuvo vadove, tačiau vadovavimo įmonei laikotarpiu daugiau jokių duomenų neteikė, sudaro pagrindą spręsti, kad įmonė jau nuo pat atsakovės paskyrimo vadove 2010 metų spalio mėn. nebevykdė ūkinės-komercinės veiklos. Kadangi apeliantės vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo fiksuojamas įmonės įsiskolinimas ir jo (įsiskolinimo) didėjimas valstybės biudžetui, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent nuo paskutinės finansinės ataskaitos pateikimo datos atsakovei tapo žinoma, kad įmonė neišgali vykdyti įsipareigojimų ir yra pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 4 straipsnio 3 punktas).

20.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad remiantis 2009 m. balanso duomenimis įmonė turėjo tik trumpalaikį turtą, kurį sudarė pinigai – 4 226,14 Eur (14 592,00 Lt), įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 633,75 Eur (5 641,00 Lt). Tokie pat duomenys apie mokėtinas sumas ir įsipareigojimus buvo nurodyti tiek už finansinius metus, tiek už praėjusius finansinius metus. Nors pagal šiuos duomenis, t. y. iki apeliantei tampant įmonės vadove, įmonės turimo turto buvo daugiau nei įsipareigojimų, tačiau nustačius, kad vėlesniais laikotarpiais VSDFV įmokos nebuvo mokamos, jų įsiskolinimas didėjo, byloje nesant duomenų apie įmonės vykdomą veiklą, jos finansinę padėtį, turimą turtą, yra pagrindas spręsti, kad  įmonė nebuvo pajėgi įvykdyti įsipareigojimų, kurie atsirado vadovaujant apeliantei. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorius, bet ne atsakovė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovės sąmoningas neveikimas pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus, todėl atsakovei kilo pareiga atlyginti įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą. 

21.       Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad UAB „Verslo progresas 1“ skirtingais laikotarpiais valdė skirtingi vadovai, t. y. apeliantės teigimu, ji nuo 2011 m. lapkričio 30 d. nebevadovavo įmonei, nes akcijas perleidusi atsakovei K. R. nutraukė su įmone ir darbo santykius. Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai jai neturint ir negalint turėti įmonės dokumentų perkėlė įrodinėjimo pareigą įrodyti jos vadovavimo įmonei laikotarpio pabaigą. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovės atskirojo skundo argumentais taip pat nesutinka.

22.       Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog 2011 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantė 100 procentų UAB „Verslo progresas 1“ akcijų perleido atsakovei K. R., tačiau apeliantė, siekdama savo atsakomybę perkelti kitiems UAB „Verslo progresas 1“ vadovavusiems asmenims ar dalyviams (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), turėjo teismui pateikti įrodymus, kad ji, atsistatydindama iš direktorės pareigų, užtikrino skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimą.  

23.       Minėta, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti tik už 2009 metus, vėlesniais apeliantės vadovavimo įmonei laikotarpiais Registrų centrui nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, taip pat nebuvo parengtas įmonės turto balansas akcijų perleidimo ar, kaip teigia apeliantė, jos atleidimo iš darbo momentui, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra objektyvios galimybės nustatyti faktinio įmonės turto akcininkų pasikeitimo momentu dydžio. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovė K. R., įsigijusi akcijas, būtų atlikusi veiksmus, susijusius su buvusio vadovo atleidimu ar naujojo paskyrimu, ar būtų priėmusi sprendimus, susijusius su įmone ar kitaip dalyvavusi įmonės veikloje, ar bent kad įmonė po apeliantės akcijų perleidimo būtų vykdžiusi kokią nors veiklą.

24.       Teisėjų kolegija nustačiusi, jog atsakovė (apeliantė) buvo ne tik įmonės vadovė, bet ir akcininkė, t. y. turėdama žinoti, kad po akcijų perleidimo siekiant nutraukti pavedimo santykius su įmonės vadovu būtinas akcininko sprendimas, toleruodama situaciją, kai nesant jokio naujojo akcininko sprendimo, ji ir toliau ėjo įmonės vadoves pareigas, ir tik 2015 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Registrų centrą pateikdama informaciją, jog ji nevykdo įmonės vadovo pareigų. Byloje surinktais įrodymais nustačius, kad būtent jos vadovavimo laikotarpiu įmonė pradelsė mokėti privalomuosius mokesčius biudžetui, neteikė duomenų apie įmonės finansinę padėtį, iš esmės sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė faktine įmonės vadove buvo iki pat bankroto bylos iškėlimo įmonei momento, o akcijų perleidimas buvo fiktyvus, turint siekį išvengti tiek akcininkės, tiek vadovės atsakomybės už netinkamą vadovavimą įmonei.

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes įrodinėdama, kad akcijų perleidimu atsakovei K. R. siekiant teisinių padarinių naujajai akcininkei buvo perduoti ir įmonės dokumentai, apeliantė šiuos argumentus turėjo pagrįsti įrodinėjimo priemonėmis, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos atsakovės teiginius byloje nėra, o ir įmonės dokumentų priėmimo–perdavimo akto nuorašas teismui nepateiktas. Apeliantė ir po akcijų pardavimo išliko įmonės vadove, su ja nebuvo nutraukta pavedimo sutartis, todėl, esant įmonės nemokumui, ji turėjo įstatyminę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Nustačiusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors apeliantė ir siekė savo atsakomybę perkelti kitiems vadovavusiems UAB „Verslo progresas 1“ asmenims, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, o kartu ir paneigiančių savo kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

26.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai faktiškai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Nagrinėjamu atveju yra pagrindas spręsti, kad apeliantė yra atsakinga už žalą kreditoriams atsiradusią jai vykdant įmonės vadoves pareigas nuo jos paskyrimo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo momento, tačiau kitai bylos atsakovei nepasinaudojus apeliacijos teise, spręsti ir pasisakyti dėl kitos atsakovės atsakomybės, teisėjų kolegija pagrindo neturi (CPK 313, 320 straipsniai).

27.       Apeliantė taip pat nesutinka ir su teismo nustatytu žalos dydžiu. Nurodo, kad pagal byloje esančius duomenis įmonė formaliai pripažinta nemokia galėtų būti nuo 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. tik nuo 2012 m. sausio 1 d. galėjo būti skaičiuojamos įmonės išaugusios skolos. Analizuojant šį klausimą, atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo suformuotą praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

28.       Pirmosios instancijos teismas išanalizavo visų kreditorių finansinių reikalavimų kilmę įmonės mokumo aspektu ir apeliantės vadovavimo įmonei laikotarpius bei nenustatė, kad finansiniai reikalavimai yra nepagrįsti, ar dėl pačių kreditorių kaltės nebuvo laiku atsiskaityta su jais. Teismui nustačius įmonės finansinę padėtį 2010 metais, VSDFV įsiskolinimo dydį, jų pokytį per vėlesnius ataskaitinius metus ir įvertinus bankroto procese patvirtintą kreditoriaus 3709,16 Eur finansinį reikalavimą, pagrįstai iš dalies tenkintas ieškinys, nustačius, kad dėl atsakovės R. K. neveikimo įsiskolinimai VSDFV padidėjo nuo 984,05 Eur 2010 m. iki 3 709,16 Eur 2017 m., t.  y. iš viso 2 725,11 Eur.

29.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovės neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246 straipsnis). Konstatavus atsakovės neteisėtus veiksmus, minėta, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Apeliantė šios prezumpcijos nepaneigė, nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę. Atsižvelgus į tai, atsakovės R. K. apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

30.       Atmetus atsakovės R. K. apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl dėl jų atlyginimo nespręstina (CPK 98 straipsnis).

31.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3,00 Eur), todėl jos valstybės naudai iš atsakovės nepriteistinos (CPK 92, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Diana Labokaitė

Mindaugas Šimonis

Egidijus Tamašauskas