Pranešėja L. Aleknavičienė               Civilinė byla Nr. 2A-145-124/2013

Teisėjas E. Kavaliauskienė                                            Teisminio proceso Nr. 2-07-3-03160-2012-7                                                                         Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.8; 121.21;                

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                        2013 m. kovo 1 d.

              Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

kolegijos teisėjų Danutės Matiukienės, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4070-97/2012 pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovui UAB „D&G kompiuteriai“ dėl įsakymo pripažinimo neteisėtu, dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, išeitinės išmokos ir neturtinės žalos priteisimo, ir

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

        Ieškovas G. Ž. ieškiniu (1–3 b. l.) ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo (15–16 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2012-04-30 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl drausminės nuobaudos skyrimo, pripažinti 2012 m. balandžio 30 d. įsakymą (duomenys neskelbtini) dėl atleidimo iš darbo neteisėtu ir jį panaikinti, pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 5 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas. Laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

        Ieškovas nurodė, kad 2009 m. gruodžio 11 d. su UAB „D&G kompiuteriai“ pasirašė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2012 m. balandžio  25, 26 ir 30 dienomis direktorius pateikė reikalavimą pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo: necenzūrinių žodžių vartojimą klientų, svečių, partnerių, darbuotojų akivaizdoje, jų įžeidinėjimą, žeminimą; tiesioginių pareigų ir darbo užduočių neatlikimą, jų atlikimą nekokybiškai ir ne laiku; nerūpestingą savo pareigų atlikimą - tarnybinės etikos nesilaikymą, bet kokio poveikio įmonės reputacijai vengimo nevykdymo. 2012-04-26 direktorius pateikė kitą reikalavimą –pasiaiškinti dėl neįvykdyto mokėjimo įmonei UAB „Asbis“. 2012-04-30 gavo reikalavimą pateikti pasiaiškinimą dėl atvykimo į įmonės patalpas 2012-04-29 ne darbo metu, neinformavus įmonės vadovo bei buvimo juose be įmonės vadovo sutikimo.

Įmonės direktorius D. M. 2012-04-30 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, numatytą LR DK 235 str. 2 d. 1 p., pažeidė vidaus darbo tvarkos taisyklių 101.16 punktą, todėl paskyrė drausminę nuobaudą pagal LR DK 237 str. 3 p. – atleidimą iš darbo. Darbdavio įsakyme nenurodyta kokį konkretų šiurkštų pažeidimą yra padaręs ieškovas, todėl mano, kad atleidimas iš darbo yra tendencingas, šiurkštus susidorojimas su ieškovu, ne kaip su darbuotoju, bet kaip su UAB „D&G kompiuteriai“ 50 proc. akcijų savininku. Be to, skiriant drausminę nuobaudą, buvo pažeista drausminės nuobaudos skyrimo tvarka - reikalaujant pasiaiškinti nebuvo įvardinta kokias tiesiogines darbo pareigas ieškovas pažeidė, paskutinį kartą nebuvo reikalauta rašyti paaiškinimą.

Atsiliepime į ieškinį (17–20 b. l.) atsakovas UAB „D&G kompiuteriai“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad ieškovo atleidimas iš darbo yra teisėtas, nes, paprašius pateikti informaciją apie atliktą pavedimą UAB ,,Asbis“, ieškovas įniršo, keikėsi necenzūriniais žodžiais,  stūmė vadovą nuo darbo stalo, grasino suduoti kumščiu. Visus šiuos veiksmus ieškovas atliko girdint pašaliniams asmenims – pašto kurjerei bei įmonės darbuotojams.  

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

   Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu (130–134 b. l.) ieškinį tenkino iš dalies, panaikino atsakovo 2012-04-30 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl drausminės nuobaudos skyrimo G. Ž., UAB ,,D&G kompiuteriai“ direktoriaus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ieškovo G. Ž. atleidimo iš darbo ir pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisė ieškovui 1060,82 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 2121,64 Lt išeitinę išmoką, laikė, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad 2009-12-11 ieškovas buvo priimtas dirbti pas atsakovą buhalteriu, o nuo 2011-10-03 dirbo projektų vadovu, mokant jam 1050 Lt atlyginimą. Projektų vadovo pareiginių nuostatų 27-28 punktai numato pareigą laikytis tarnybinės etikos reikalavimų, nustatytų taisyklių, darbo tvarkos taisyklių, saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos bei apsaugos nuo elektros norminių aktų reikalavimų. Su šiais nuostatais ieškovas supažindintas 2011-10-03. Darbo tvarkos taisyklių 101.16 punktas numatė, kad darbo drausmės pažeidimas yra necenzūrinių žodžių vartojimas įmonės klientų, svečių, partnerių, darbuotojų akivaizdoje, jų įžeidinėjimas, žeminimas. 

Teismas nurodė, jog tarp atsakovo direktoriaus ir ieškovo konfliktas kilo 2012-04-24 dėl ieškovui pavesto darbo – pinigų pervedimo UAB ,,Asbis“. Ieškovas paaiškino, kad necenzūrinių žodžių nevartojo, tik pakartojo direktoriaus pavartotus necenzūrinius žodžius, direktorius jį vadino psichiniu ligoniu, dėl ko jis kreipėsi pas gydytoją, kur jam buvo išduota pažyma, jog jis psichiškai sveikas. Atsakovas tvirtino, jog pareikalavus pateikti informaciją, ar atliktas pavedimas UAB ,,Asbis“, direktorius buvo nustumtas nuo stalo, ieškovas jį iškeikė, vartojo necenzūrinius žodžius, tokiais veiksmais ieškovas pažemino jį, pažeidė jo konstitucines teises. Iš visų įrodymų visumos teismas sprendė, jog pasakyti necenzūrinius žodžius ieškovas buvo išprovokuotas paties direktoriaus netinkamo elgesio, nors darbo tvarkos taisyklės galioja visiems. Byloje neįrodyta, jog konfliktą girdėjo ir pašalinis asmuo – pašto kurjerė.

Ieškovui dirbant pas atsakovą nuo 2009-12-11, G. Ž. nebuvo taikyta nei viena drausminė nuobauda. Teismas atsižvelgė į šalių elgesį konflikto metu, todėl konstatavo, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo - paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymai nepatvirtina to, jog ieškovas yra padaręs šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, už kurį galima būtų taikyti atleidimą iš darbo. Pažyma dėl vidutinio darbo užmokesčio patvirtina, jog G. Ž. vidutinis darbo užmokestis sudaro 1060,82 Lt, ieškovas nuo 2012-05-08 pradėjo dirbti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kur dirbo iki 2012-07-28 ir jo darbo užmokestis sudarė apie 800-898 Lt. Nuo 2012-08-08 ieškovas dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kur jo atlyginimas yra didesnis, nei pas atsakovą. 

        Teismas konstatavo,  kad ieškovas neįrodė, jog atleidimas iš darbo sukėlė jam didžiulį stresą ar įtampą, pakenkė jo reputacijai, nes jau 2012-05-08 pradėjo dirbti kitoje darbovietėje, todėl ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas G. Ž. apeliaciniu skundu (141–143 b. l.) prašo iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu nuo 2012-04-30 ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.  Apeliacinį skundą grindžia šiuo argumentu:

1. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai aiškindamas LR DK 297 str. 4 d. normą, ieškovo reikalavimą patenkino iš dalies ir priteisė 1060,82 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžiai ir laikotarpis, už kurį jie apskaičiuojami, yra nustatyti imperatyviai, todėl darbdavys ar teismas negali jų pakeisti ar sumažinti, nesant įstatyme nustatyto pagrindo. Teismų praktikos 2009 m. balandžio mėn. aktualijose LR Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad aptariamų išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatyme, kuriame nenurodyta jokios galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika", bylos Nr. 3K-3-153/2009).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (151–153 b. l.) atsakovas UAB „D&G kompiuteriai“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto turėtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja LR DK 297 str. 1 ir 4 dalies praktiką kita linkme, t. y. jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką gali ir turi būti peržiūrimas ginčą nagrinėjančių teismų, nes ši išmoka yra ne baudinio, bet kompensacinio pobūdžio. Kompensacijos dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į darbuotojui jau išmokėtas lėšas, neatitiktų DK 297 str. 3 d. tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs. Be to, apeliantas veikė prieš greitą ir „ekonomišką“ ginčo išsprendimą, kvietė į bylą nieko bendra neturinčius liudytojus, teikė garso įrašus, ilgai ieškojo advokato, tikslino ieškinį, kai to daryti visiškai nereikėjo. Atsakovas atkreipė apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas nepagrįstai atnaujino apeliantui terminą skundui pateikti, nes liga, o juo labiau atstovo, nelaikytina svarbia priežastimi LR CPK 78 straipsnio prasme.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliacinis skundas atmestinas .

         Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pasisako apeliaciniame skunde keliamu klausimu dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo (DK 297 straipsnis 4 dalis), nes apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tik vienu aspektu, t.y. kad teismas neteisingai aiškindamas materialinės teisės normą (DK 297 str. 4 d.), nepagrįstai sumažino priteistiną išmoką už priverstinę pravaikštą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią ši kompensacija negali būti mažinama, atsižvelgiant tik į tai, kad ieškovas įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gavo darbo užmokestį.

         Pripažinus, kad darbuotojas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 235 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas atleistas nepagrįstai ir nustačius, kad darbo sutartis yra nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (darbuotojui nepageidaujant ar nesant galimybių jį grąžinti į darbą), turi būti taikomos DK 297 straipsnio 1, 4 dalys, t. y. priteisiama kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – kaip viena įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto nuomone, kad teismas sumažino priteistiną išmoką vien tuo pagrindu, jog ieškovas nedelsiant po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gavo darbo užmokestį. Teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje nurodyta, kad priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką , šis imperatyvus įpareigojimas neturi būti taikomas kategoriškai, nes tokia kompensacija darbuotojui ir kartu sankcija darbdaviui turi būti proporcingas ir adekvatus pažeidimo sunkumui bei darbuotojo patirtiems netekimams. Teismas atsižvelgė į teisingumo, protingumo , sąžiningumo principus, į ieškovo dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykį, į tai, kad ieškovas tuoj po atleidimo pradėjo dirbti ir gavo tik 250 Lt mažesnį darbo užmokestį. Taigi teismas įvertino eilę aplinkybių. Šiuo klausimu kasacinis teismas yra pasisakęs įvairiose nutartyse.

Kilus tokio pobūdžio ginčui, pažymėtina, kad pagal DK 10 straipsnio nuostatas, DK normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į kodekso sistemą bei jo struktūrą, siekiant užtikrinti kodekso vientisumą ir atskirų jo dalių suderinamumą. Kiekviena DK norma turi būti aiškinama sistemiškai su visomis kitomis DK normomis, taip pat ir su 2 straipsnio nuostatomis, kurio 1 dalyje įtvirtinti pagrindiniai visų darbo teisinių santykių, patenkančių į šio kodekso reglamentavimo sritį, principai. Tai yra kertiniai, tačiau ne vieninteliai darbo teisėje taikytini principai. Šiame straipsnyje neįtvirtintų principų taikymas reglamentuojant darbo santykius yra pagrįstas kituose DK straipsniuose. Be to, beveik visi DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti darbo santykių teisinio reglamentavimo principai yra ir konstituciniai principai. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog visas darbo teisinių santykių reglamentavimas nukreiptas į DK 2 straipsnyje įtvirtintus principus, tai aiškinant darbo teisės normas reikia užtikrinti, kad jų turinys ne tik neprieštarautų principams, bet ir atitiktų jų prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010). 

DK 297 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtinta kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 297 straipsnyje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas.Aiškindamas DK 297 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtį bei esmę, kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. UAB ,,Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011). Nors kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad šios kompensacijos funkcija yra ne tik atlyginti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius praradimus, bet yra ir sankcija darbdaviui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. AB „ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-341/2010), šie kasacinių nutarčių motyvai nepaneigia įstatyme nustatytos kompensacijos už priverstinę pravaikštą prigimties. Sąvoka „sankcija“ šiame kontekste negali būti suprasta kaip nuobauda darbdaviui, nes, minėta, DK 297 straipsnyje nustatyta kompensacija – tai garantija darbuotojui, darbdavio materialinis suvaržymas ir pareiga mokėti tam tikrą darbuotojo turtinius praradimus atlyginančią išmoką, jei konstatuotas neteisėto atleidimo iš darbo faktas. Apelianto argumentai dėl šių nuostatų imperatyvumo ir negalimumo mažinti priteistiną kompensaciją už priverstinę pravaikštą ir šios kompensacijos dydį kaip sankciją darbdaviui atmestini.

Taigi DK 297 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų logiškai išvestinas jos esminis požymis – tai yra kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008).

Dėl to, tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl DK 297 straipsnyje įtvirtintos kompensacijos dydžio atitikties jos tikslams, esmei bei bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios bylos aplinkybes ir nustatydamas apeliantui priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį, nenukrypo nuo šių principų ir įvertino visas reikšmingas ir būtinas vertinti aplinkybes.

Teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti atsižvelgiama į neilgą darbo santykių pas atsakovą trukmę, atsižvelgė į ieškovo dirbto laiko ir neilgą priverstinės pravaikštos laikotarpį. Pagrįstai atsižvelgė ir į kitas reikšmingas aplinkybes, t.y. kad apeliantas nedelsiant įsidarbino kitoje bendrovėje, kur gavo nedaug mažesnį atlyginimą. Ši aplinkybė negali būti laikoma atskaitos tašku sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio, tačiau ji turi būti vertinama kartu su kitomis bylai svarbiomis aplinkybėmis ir yra reikšminga nustatant priteistino kompensacijos dydžio atitiktį proporcingumo principui ir jo pagrindinei funkcijai – darbuotojo praradimams kompensuoti. Nors apeliantas nurodo, kad ši aplinkybė nelemia galimybės mažinti išmoką ir remiasi 2009-04-27 d. nutartimi civ. byloje Nr.3K-3-153/2009, tačiau pagal vėlesnę LAT praktiką į tai turi būti atsižvelgiama ir vertinama su kitomis bylai svarbiomis aplinkybėmis ir šiuo atveju ši aplinkybė yra reikšminga nustatant priteistinos išmokos dydžio atitiktį proporcingumo principui. Kaip minėta, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensavimas turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies patirtiems netekimams.

Atsižvelgtina į tai, kad apeliantui buvo išmokėta 2 mėnesių išeitinė išmoka, kas irgi kompensavo ieškovo praradimus, o atsakovui ji irgi buvo kaip sankcija už neteisėtą atleidimą.

Taip pat atsižvelgtina į aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir jos priežastis, t.y. kad iš dalies teisminis nagrinėjimas užsitęsė dėl paties ieškovo kaltės, iš karto jam nesuformulavus ieškinio ir vėliau po kurio laiko jį patikslinus, kas prailgino teisminį procesą. Atsižvelgtina į aplinkybę, kad apeliacinis skundas irgi buvo pateiktas žymiai praleidus jo terminą, kas didina ir priverstinės pravaikštos laiką.

 Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą ir konkrečios nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kad darbdavio ir darbuotojo nesiejo ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai, įvertinus kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavio interesus, siekiant užtikrinti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo bei šalių pusiausvyros principų tinkamą taikymą, nevertinant skiriamos kompensacijos kaip tam tikros nuobaudos darbdaviui, taip pat įvertinus šalių tarpusavio santykius darbo laikotarpiu, jog teismas konstatavo, kad būta darbo drausmės pažeidimo, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laikotarpį yra tinkamo dydžio.

         Taigi atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą naujausią praktiką nagrinėjamu klausimu, kur jis yra tiesiogiai nurodęs, jog, atsižvelgiant į visumą bylose esamų aplinkybių, kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis gali būti mažinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Joniškio autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-542/2011; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012), teismas pagrįstai sumažino šią kompensaciją. Pažymėtina, kad ieškovas yra šios įmonės akcininkas, turi būti suinteresuotas, kad nenukentėtų ir kitų darbuotojų bei kreditorių interesai dėl pernelyg didelės kompensacijos išmokėjimo. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, atmestini apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad įstatyme įtvirtintos ginčo išmokos dydis negalėjo būti mažinamas. Apeliantas, pateikdamas šiuos argumentus, neteisingai aiškina ankstesnę kasacinio teismo praktiką, neatsižvelgdamas į jos raidą ir vėliausius išaiškinimus ginčo klausimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Kadangi atsakovas nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų apeliacinėje instancijoje, atmetus ieškovo apeliacinį skundo, jos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Laisvė Aleknavičienė

Teisėjai                                                                            Danutė Matiukienė

                                                                             Birutė Simonaitienė