Baudžiamoji byla Nr. 2K-244/2012
Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00119-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1; 1.1.8.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. K. ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato Jono Stankevičiaus kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį nuteisti: B. K. – laisvės atėmimu vienuolikai metų, G. B. – laisvės atėmimu vienuolikai metų. Priteista iš B. K. ir G. B. solidariai 3736,90 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai, O. A. B. 6493 Lt turtinės ir 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, K. B. 25 000 Lt, o D. B. 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo G. B. gynėjo J. Stankevičiaus ir nuteistojo B. K. apeliaciniai skundai atmesti; ištaisyti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse padaryti rašybos netikslumai, nustatant, kad nuteistasis yra G. B., o ne G. B., nukentėjusioji yra D. B., o ne D. K., ir kad iš nuteistųjų B. K. ir G. B. solidariai priteistina nukentėjusiajai D. B. 30 000 Lt, o ne 300 000 Lt.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą,
n u s t a t ė :
B. K. ir G. B. nuteisti už tai, kad 2009 m. kovo 27 d., apie 20.00 val., Rokiškio r., (duomenys neskelbtini), L. K. priklausančio namo virtuvėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu, dėl asmeninių nesutarimų bei pykčio rankomis ir kojomis suduodami E. B. ne mažiau kaip tris smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, padarė poodines kraujosruvas veide, galvos plaukuotoje dalyje, kairėje kaktos pusėje, dešinėje alkūnėje, krūtinės ląstoje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, kairėje blauzdoje, paviršutinius dešinės kaktos pusės, nosies šaknies, kairio smilkinio, pakaušio, dešinės alkūnės odos nubrozdinimus, dėl to nuo galvos sužalojimų visumos išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu nukentėjusysis 2009 m. kovo 29 d. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninėje mirė, taip tyčia nužudė E. B.
Nuteistasis B. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
Teismas konstatavo, kad konfliktas tarp E. B. ir kaltinamųjų kilo po to, kai E. B. pradėjo priekabiauti prie A. K., t. y. dėl aiškiai neteisėto ir nemoralaus elgesio, todėl abiejų kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Kasatoriaus manymu, teismas visiškai neanalizavo ir nevertino specialisto išvadoje nustatytų daugybinių A. K. sužalojimų. E. B., smūgiuodamas A. K. į gyvybiškai svarbius organus, privalėjo suvokti, kad gali padaryti sunkų kūno sužalojimą ar net nužudyti, o jis, B. K., turėjo pagrindą nutraukti tokius agresyvius veiksmus. Tai nebuvo, kaip teigiama nuosprendyje, tarpusavio muštynės, o buvo ginamas asmuo nuo akivaizdaus pavojingo nusikalstamo veikimo ir B. K. panaudojo tiek jėgos, kiek reikėjo numalšinti E. B. agresiją. B. K. atitraukus E. B. nuo A. K., šį nuo agresyvių veiksmų bandė sulaikyti G. B. Kasatoriaus manymu, teismas turėjo taikyti būtinąją gintį numatantį BK 28 straipsnį. Be to, teismai neteisingai vertino teismo medicinos ekspertų išvadas, nes nenustatyta, nuo kokio smūgio galėjo mirti E. B., todėl darytina išvada, jog jis galėjo mirti nuo anksčiau patirtų sužalojimų, vėliau jam griuvus, sveikata tik pablogėjo, o gal agresyvų elgesį lėmė jo anksčiau patirti sužalojimai. Teismai privalėjo nurodyti, kodėl suteikė privilegijuotą statusą byloje esančioms penkioms ekspertų išvadoms, kurios turi aiškių netikslumų, yra abejotinos. Dėl to buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnis, 1 straipsnis) bei kaltinimo ir gynybos šalių lygybės principas (BPK 7 straipsnis).
Kasatorius nesutinka ir su išvada, kad jis ir G. B. padarė nusikaltimą, būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo esminės įtakos nusikaltimo padarymui, ir bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Nuosprendyje, išskyrus subjektyvias teismo išvadas, nenurodyta, kaip girtumas turėjo įtakos B. K. ginant savo žmoną nuo nusikalstamų E. B. veiksmų. Teismas nemotyvuotai atmetė argumentą, kad B. K. ne mažiau kaip dvi valandas atliko ūkyje ruošos darbus ir negirtavo. Bendrininkavimas turėjo pasireikšti bendrais abiejų asmenų veiksmais, kuriuos jungtų vientisas tikslas, bent jau psichologinis, ar, kaip teismas nurodė, konkliudentinis ryšys daryti nusikaltimą, tačiau, kasatoriaus manymu, to nebuvo nustatyta. Objektyviai nustatyta: B. K., gindamas A. K., sudavė smūgį E. B. į petį; atitraukęs E. B., jis puolė prie isterijos apimtos žmonos; patalpoje įsivyravo sąmyšis ir didelis išgąstis; tuo metu į pagalbą atskubėjo G. B., kurį puolė E. B.; G. B. sudavė tik tada, kai gavo smūgį į galvos sritį, ir po to E. B. griuvo. Kasatoriaus manymu, negalima susieti G. B. ir B. K. veiksmų kaip bendrininkų, todėl juos reikia vertinti individualizuotai, pavyzdžiui, kaip vykdytojo ekscesą.
Kasatorius nurodo ir tai, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje yra prieštaravimų: teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau kitoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Todėl kasatoriui neaišku, kuria nuosprendžio dalimi vadovavosi teismas, skirdamas jam bausmę. Be to, iš paskirtos bausmės dydžio neaišku, kokių bausmių skyrimo pradmenų laikėsi teismas. Dėl to darytina išvada, kad teismas netinkamai taikė BK 54, 61 straipsnių nuostatas, netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto. Be to, apeliaciniu skundu prašant taikyti būtinosios ginties pagrindus, nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas privalėjo „revizuoti“ tą nuosprendžio dalį, kurioje išdėstyta bausmė ir jos dydis. Apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, aplinkybes tikslino formaliai.
Nuteistojo G. B. gynėjas advokatas J. Stankevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, nes neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino visų specialistų išvadų, nepašalino esančių prieštaravimų, o teismų išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Teismai laikė įrodymu 2009 m. kovo 29 d. G. B. įtariamojo apklausos protokolą. Šios apklausos metu gynėjas nedalyvavo, nors pagal BPK 51 straipsnio 2, 4, 7 dalių reikalavimus bei esant duomenims, kad pagal Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2009 m. balandžio 7 d. specialisto išvadą Nr. 98 TPK-16 G. B. nustatytas psichikos sutrikimas, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. Pagal BPK 52 straipsnio 2 dalies nuostatas įtariamojo valia atsisakyti gynėjo neprivaloma vykdyti. Taip buvo pažeistos nuteistojo G. B. teisės, o šis procesinis veiksmas buvo neteisėtas, nes atliktas pažeidžiant įstatymo reikalavimus (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).
Kasaciniame skunde pažymima, kad nužudymo bylose itin didelę reikšmę turi nusikalstamos veikos padarymo motyvai, nes priklausomai nuo jų Baudžiamajame kodekse numatytos privilegijuotos bei kvalifikuotos nužudymo sudėtys. Teismai pripažino, kad konfliktą sukėlė nukentėjusysis, ir nustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Šios aplinkybės turinys yra glaudžiai susijęs su privilegijuota nužudymo sudėtimi, numatyta BK 130 straipsnyje. Kasatoriaus manymu, teismai turėjo itin kruopščiai ištirti, ar kaltinamųjų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 130 straipsnyje, sudėties (kasacinė nutartis Nr. 2K-362/2008), tačiau to nebuvo padaryta, taip pažeistos BPK 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Kasatorius nurodo, kad teismai pripažino, jog G. B. su kitu kaltinamuoju nukentėjusiojo galvoje padarė penkis sužalojimus, nuo kurių visumos šis mirė. Teismai visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl įrodymais pagrįstų kitų veiksnių, turėjusių įtakos nukentėjusio mirčiai, buvimo. 2009 metų kovo 31 d. specialisto išvadoje Nr. Ml50/09(05), atliktoje eksperto R. Erlicko, konstatuota, kad nukentėjusiajam sužalojimai galvoje padaryti sumušant išvardytas sritis kietais bukais daiktais ar susimušant jas į panašius daiktus. 2009 m. birželio 22 d. išvadoje Nr. M150b/09(05) konstatuota, kad mirtį lėmė penki trauminiai poveikiai į galvą (trys nubrozdinimai veide, vienas galvos plaukuotoje dalyje – pakaušio centre, poodinė kraujosruva kairėje pakaušio pusėje) ir kad taip vadinamu „šviesiuoju periodu“ (kol vystosi kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, spaudžiantis galvos smegenis) nukentėjusysis gali atlikti įvairius sąmoningus veiksmus (judėti, gintis, šaukti ir t. t.). 2010 m. birželio 29 d. specialisto išvadoje Nr. M150c /09/05), pradėtoje eksperto R. Erlicko, o pabaigtoje eksperto N. Ratkaus, konstatuota, kad E. B. mirtis įvyko nuo sužalojimų į galvą visumos, nesant galimybės išskirti konkretaus trauminio poveikio. Teismo ekspertas N. Ratkus, apklausiamas apeliacinės instancijos 2011 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje, antrino eksperto R. Erlicko išvadai dėl sužalojimų galimumo susimušant į daiktus, nurodydamas, kad: neatmetama galimybė, jog E. B. griūnant ir atsitrenkiant galėtų atsirasti dešinės kaktos pusės sužalojimai (antakio linijos projekcijoje, nosies šaknies srityje); kairio smilkinio nubrozdinimas galėjo atsirasti nuo ribotą paviršių turinčio daikto poveikio; kibiro kai kurios dalys turi ribotą paviršių turinčio daikto savybes, durų staktos kraštas taip pat; mažai tikėtina, kad 4 x 5 cm kraujosruva galėjo būti padaryta atsitrenkus į kibiro kraštą ar kibiro tvirtinimo lanko ąselę; neatmetama galimybė, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas griūnant koridoriuje ant medinio slenksčio; galvos sužalojimai galėjo būti padaryti griūnant su pagreičiu; po galvos sumušimo, kuris lėmė kraujo išsiliejimą į smegenis, žmogus turėjo pasijusti blogai, bet jeigu jis būtų labai girtas, tokie simptomai galėjo būti užtušuoti; paviršiniai sužalojimai, jeigu juos vertini izoliuotai, negalėjo sukelti mirtinų padarinių, o vertinant padarytų sužalojimų visumą – mirtini padariniai galimi. Kasatoriaus manymu, abu ekspertai pasisakė, kad iš penkių sužalojimų galvos srityje keturis nukentėjusysis patyrė griūdamas pats ir atsitrenkdamas galva į įvairius paviršius bei daiktus. Dėl to teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o padaryti BPK pažeidimai yra esminiai.
Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl bausmės pagrįstumo, taip nesilaikė suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 26 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ 7 punktas). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, 61 straipsnio nuostatas ir kt., kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei sunkinančių aplinkybių buvimą, todėl skirtina laisvės atėmimo bausmė artima įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės vidurkiui. Ši teismo išvada prieštarauja nuosprendyje esančiai kitai išvadai: „Todėl abiejų kaltinamųjų atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys“. Be to, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skirdamas bausmę atsižvelgė į G. B. asmenybę, bet nepasisakė dėl jo sveikatos – psichinio sutrikimo bei dėl nukentėjusiojo panaudotos fizinės prievartos, kuris sukėlė didelį G. B. susijaudinimą, dėl to esant ir kitoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms (BK 59 straipsnio 1 dalies 5, 6, 10, 11 punktai) teismo paskirta artima įstatymo sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui, neatitinka BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo šiuos atmesti. Prokuroras pažymi, kad kasatorius G. B. nepagrįstai nurodo, jog teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalis, nes laikė įrodymu 2009 m. kovo 29 d. apklausos protokole užfiksuotus parodymus, kurie buvo gauti nedalyvaujant įtariamojo gynėjui. Apeliacinės instancijos teismas analogišką argumentą išnagrinėjo, nurodydamas, kad G. B. teisė turėti gynėją ar jo atsisakyti buvo išaiškinta, jis savo teises suprato ir jomis pasinaudojo, po apklausos protokole patvirtino, kad surašytas teisingai. Nėra pagrindo manyti, kad kasatorius negalėjo pasinaudoti teise į gynybą dėl jo nurodomo psichikos sutrikimo (dėl priklausomybės alkoholiui sindromo). Be to, G. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, įvertinti visų bylos duomenų kontekste.
Dėl kito kasatoriaus G. B. argumento, kad netinkamai įvertintos teismo medicinos specialistų išvados, prokuroras pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas medicinos specialistas neatmetė galimybės, kad viena kraujosruva galėjo būti padaryta nukentėjusiajam griūnant koridoriuje ant medinio slenksčio, tačiau paneigė tai, kad sužalojimas pakaušio centre galėjo būti padarytas atsitrenkiant į akmenis, t. y. griūnant, ir patvirtino, jog nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos. Nėra pagrindo teigti, kad G. B. veiksmai galėtų būti kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį (nužudymas labai susijaudinus), nes nenustatyta aplinkybių, kad jis galėjo veikti būdamas tokios būsenos. Teismai pripažino, jog nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (priekabiavimas prie A. K.), tačiau nėra pagrindo manyti, kad tai ypatingai galėjo paveikti kasatoriaus būseną. Be to, teismai nustatė, kad nuteistiesiems pradėjus naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį, šio veiksmai prieš A. K. buvo pasibaigę, nukentėjusiojo suduotas smūgis G. B. taip pat negalėjo sukelti ypatingo susijaudinimo būsenos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad smurtą naudojo abi pusės, o tokiu atveju teisė į būtinąją gintį nekyla. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad teismas, skirdamas bausmę, pasisakė, jog atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių visetą, tarpusavio santykį, įvertino kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė bausmes, artimas įstatymo sankcijoje nustatytos bausmes vidurkiui, o tai neduoda pagrindo manyti, kad teismas buvo šališkas ar neįvertino atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Pasisakydamas dėl nuteistojo B. K. kasacinio skundo argumentų prokuroras pažymi, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog po E. B. suduoto smūgio A. K., ši išbėgo iš kambario, t. y. nukentėjusiojo agresija prieš ją pasibaigė ir neliko situacijos, kuriai esant nuteistiesiems reikėjo ją ginti. Nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiu, kad nukentėjusysis metodiškai smūgiavo A. K. į įvairias kūno vietas, taip pat nenustatyta, kad ši buvo isterijos būsenos, patalpoje vyravo sąmyšis ir didelis išgąstis. Prokuroras pažymi, kad teismai pagrįstai laikė, jog abu nuteistieji veikė bendrininkų grupe – abu vienu metu naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, pritarė vienas kito veiksmams, todėl nėra pagrindo kurio nors nuteistojo veiksmų vertinti kaip vykdytojo eksceso. Teismai pagrįstai laikė, kad nuteistieji veikė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui — buvo girtaujama nuo pat ryto, o kitą dieną po nusikalstamos veikos padarymo kasatoriui nustatytas 1,92 promilės girtumas. Prokuroras taip pat nesutinka su kasatoriaus tvirtinimu, kad buvo padarytas BPK 20 straipsnio pažeidimas: apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, patikrinti įrodymai patvirtino specialisto išvadas dėl naudoto smurto, mirties priežasties, kasatorius galėjo užduoti apklausiamiems asmenims klausimus, todėl nėra pagrindo manyti, kad teismas aplinkybes vertino formaliai, pažeidė lygybės principą.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio, BPK 20 straipsnio taikymo
Nuteistasis B. K. teigia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnis), kaltinimo ir gynybos šalių lygybės principas (BPK 7 straipsnis), nes teismas neteisingai vertino medicinos ekspertų išvadas, kuriomis nenustatyta, nuo kokio smūgio galėjo mirti E. B., nevertino specialisto išvadoje nustatytų daugybinių A. K. sužalojimų, padarytų E. B. Kasatoriaus manymu, jis turėjo pagrindą nutraukti agresyvius E. B. veiksmus ir ginti A. K. nuo akivaizdaus pavojingo nusikalstamo veikimo, todėl teismas turėjo taikyti būtinąją gintį numatantį BK 28 straipsnį. Nuteistojo G. B. gynėjas nurodo, kad teismai netinkamai vertino bylos įrodymus, teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taip pažeisti BPK 20 straipsnio, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimai.
Priešingai kasatorių tvirtinimams, tiriant bei vertinant bylos įrodymus esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje, laikydamasis BPK 7, 20, 241 straipsnių normų reikalavimų, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus: kaltinamųjų B. K., G. B., tiesioginių įvykio liudytojų G. B. ir A. K. bei kitų liudytojų (J. P., I. K., A. G. ir kt.) duotus parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas: 2009 m. kovo 3 d. Nr. M 150/09(05), 2009 m. balandžio 2 d. Nr. M 150a/09(05), 2009 m. birželio 22 d. Nr. M 150b/09(05), 2010 m. birželio 29 d. Nr. M 150c/09(05) dėl nukentėjusiajam E. B. padarytų sužalojimų, 2009 m. kovo 30 d. teismo medicinos specialisto išvadą Nr. G 379/09(05), kurioje nustatyti sužalojimai, padaryti A. K., įvykio vietos apžiūros protokolą ir kitus rašytinius bylos įrodymus. Nuosprendyje, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nurodyta, kokiais įrodymais pagrįsta išvada dėl nuteistųjų kaltės tyčia nužudžius E. B., pateikti motyvai, kuriais teismas atmetė kaltinimui prieštaraujančius įrodymus.
Teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad kaltinamųjų gynėjų pareikšti prašymai iškviesti ir apklausti kaip liudytojus A. G., E. G. (kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu) bei teismo medicinos ekspertą buvo tinkamai, kaip reikalauja BPK 270 straipsnio nuostatos, išnagrinėti, išklausant proceso dalyvių nuomonių, ir atmesti, priimant protokolinę nutartį. Teismas motyvuotai pažymėjo, kad asmenys, kuriuos prašoma apklausti, jokių duomenų apie įvykį nenurodė ir kad kaltinamųjų gynėjai neargumentavo, kodėl reikia teismo posėdyje apklausti medicinos ekspertą. Pažymėtina, kad proceso teisme dalyvis, pateikęs prašymą, privalo nurodyti, kokioms aplinkybėms nustatyti reikalingi nauji įrodymai. Taigi šiuo atveju gynėjų prašymų argumentavimas nesudarė pagrindo manyti, kad jų patenkinimas turės reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, dar kartą apklausti nuteistieji, liudytojos A. K. ir G. B. bei teismo medicinos ekspertas N. Ratkus, surašęs 2010 m. birželio 29 d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 150c/09(05) išvadinę dalį. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos BPK 7 straipsnio nuostatos.
Atmestinas nuteistojo G. B. gynėjo argumentas dėl nepagrįsto 2009 m. kovo 29 d. G. B. įtariamojo apklausos, nedalyvaujant gynėjui, metu duotų parodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl analogiško apeliacinio skundo argumento, pažymėjo, kad iš teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo matyti, jog G. B., vadovaujantis BPK 44 straipsnio 8 punktu, 50 ir 52 straipsnių nuostatomis, buvo išaiškintos jo teisės, kurias jis suprato, jomis pasinaudojo, po apklausos protokolo patvirtino, kad jis perskaitytas ir iš jo žodžių surašytas teisingai, todėl nėra pagrindo pripažinti šio procesinio veiksmo neteisingumo ir (ar) neteisėtumo, įstatymų reikalavimų ir (ar) nuteistojo teisių pažeidimo. BPK 51 straipsnyje nustatyti atvejai, kai gynėjo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas. Vienas iš jų, numatytas šio straipsnio 1 dalies 7 punkte: gynėjo dalyvavimas būtinas tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Tokiu atveju, jei gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis ar jo sutikimu kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalėjo gynėją paskirti (BPK 51 straipsnio 4 dalis). Gynėjo paskyrimo faktą turi patvirtinti jo orderis (kasacinė nutartis Nr. 2K-140/2006). Esant būtinam gynėjo dalyvavimui, įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę savo iniciatyva bet kuriuo proceso metu atsisakyti gynėjo pagalbos (BPK 52 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto gynėjo atsisakymas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teismui yra neprivalomas, be kita ko, tada, kai kyla abejonių dėl įtariamojo ar kaltinamojo galimybės pasinaudoti teise į gynybą (BPK 52 straipsnio 2 dalis) (kasacinės nutartys Nr. 2K-157/2008, 2K-500/2008). Bylos duomenys patvirtina, kad 2009 m. kovo 28 d. G. B. buvo sulaikytas įtariant padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, tą pačią dieną surašyti teisės turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento išaiškinimo protokolas bei protokolas dėl gynėjo atsisakymo. 2009 m. kovo 29 d. surašytas protokolas dėl gynėjo atsisakymo, kuriame G. B. savo ranka padarė įrašą, kad teikiant įtarimą, apklausiant kaip įtariamąjį advokatas nereikalingas (T. 2, b. l. 48). Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, minėtos apklausos metu nebuvo žinomi duomenys, kad G. B. nustatytas psichikos sutrikimas (priklausomybės alkoholiui sindromas), nes tai nustatyta 2009 m. balandžio 7 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadoje Nr. 98 TPK-16. Taigi prieš atliekant apklausą nebuvo duomenų, kad G. B. galimybės apsiginti pačiam be gynėjo pagalbos yra ribotos, todėl tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė jo atsisakymą nuo gynėjo paslaugų, nereiškia jo teisių į gynybą pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitė 2009 m. kovo 29 d. G. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus. Nagrinėjamoje byloje šie parodymai, vertinant juos kitų įrodymų kontekste, neturėjo lemiamos reikšmės teismo išvadoms, nes kitų byloje surinktų ir teismo patikrintų įrodymų pakako išvadai apie nuteistųjų kaltumą padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Atmestini kasatoriaus B. K. argumentas, kad teismai neteisingai vertino teismo medicinos ekspertų pateiktas išvadas, kuriomis nustatyti E. B. padaryti sužalojimai, lėmę jo mirtį, bei kasatoriaus G. B. gynėjo argumentas, kad teismai nepasisakė dėl įrodymais pagrįstų kitų veiksnių, turėjusių įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje analizavo byloje esančius duomenis (nuteistųjų, liudytojų parodymus), pagal kuriuos nukentėjusysis, būdamas girtas, įvykio dieną griuvinėjo, krito ant kibiro, ir, analizuodamas juos kaip visetą su specialisto išvadomis, konstatavo, jog labiausiai tikėtina, kad po nuteistųjų smūgių sudavimo E. B. į veidą šis griuvo ir pakaušiu atsitrenkė į platų plokščią paviršių turinčius daiktus ir kad mirties priežastis buvo visuma smūgių, suduotų į galvos sritį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apklaustas teismo medicinos ekspertas paaiškino dėl tikimybės patirti sužalojimą, koks buvo padarytas nukentėjusiajam pakaušio centre, atsitrenkus į akmenį ar kibiro kraštą, ją atmesdamas. Ekspertas nurodė, kad E. B. griuvus ir atsitrenkus galimi paviršiniai dešinės kaktos pusės sužalojimai, dešinės alkūnės odos nubrozdinimai, sužalojimai dešinėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, kairėje krūtinės ląstos pusėje (T. 3, b. l. 167). Ekspertas taip pat pasisakė dėl specialisto išvados Nr. M 150b/09(05) 4 punkte pateiktos išvados apie vadinamąjį „šviesųjį periodą“ (kol vystosi kraujo išsiliejimai po kietuoju galvos smegenų dangalu, spaudžiantis galvos smegenis, nukentėjusysis gali atlikti įvairius sąmoningus veiksmus), pažymėdamas, kad esant „šviesiajam periodui“ tam tikrą laikotarpį formuojasi lėtinė hematoma, tačiau šiuo atveju jokios lėtinės hematomos nebuvo (T. 3, b. l. 168), taip atmesdamas galimybę, kad nukentėjusysis buvo mirtinai sužalotas ne įvykio vietoje.
Pritartina teismų išvadai, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes realaus, pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis, iš E. B. pusės nebuvo. Pažymėtina, kad kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo jo intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, t. y. besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Nustatyta, kad nuteistieji kartu su G. B. ir A. K. girtavo, prie jų prisijungė nukentėjusysis E. B., visi buvo girti, konfliktas kilo, kai A. K. liepė E. B. eiti namo, šis pradėjo priekabiauti, paėmė jai už rankos, o ši sudavė jam į veidą, E. B. sudavė jai atgal, ginti žmoną ėmė B. K., o prie kilusių muštynių prisidėjo ir G. B. Apeliacinės instancijos teismas atmetė analogišką nuteistojo B. K. argumentą dėl įvykio metu buvusios būtinosios ginties situacijos. Šis teismas pažymėjo, kad išgertuvių metu konfliktas prasidėjo dėl E. B. priekabiavimo prie A. K., bet po jo suduoto A. K. smūgio, ji pabėgo į kitą kambarį, todėl nebeliko situacijos, kuriai esant nuteistiesiems reikėjo ją ginti nuo E. B., t. y. nebuvo pavojingo kėsinimosi. Pažymėtina, kad A. K. buvo nustatyti sužalojimai: kraujosruvos kaktoje, kairiame smilkinyje, žastuose, nubrozdinta kaktos, dešinės alkūnės oda, dėl kurių nežymiai sutrikdyta jos sveikata, ir tai nepatvirtina, kad kėsinimasis buvo pavojingas.
Teismai konstatavo, kad nuteistųjų veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji nužudymo požymiai: abu nuteistieji sudavė smūgius E. B. į įvairias kūno vietas, taip pat ir į gyvybei svarbią kūno vietą – galvos sritį; nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo sužalojimų į galvą visumos, nesant galimybės išskirti kurio nors konkretaus trauminio poveikio; tarp nuteistųjų veiksmų ir E. B. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys; nuteistieji galėjo ir privalėjo suvokti, jog savo veiksmais kelia pavojų žmogaus gyvybei, ir nors jos atimti nenorėjo, tačiau galimam gyvybės atėmimui buvo abejingi, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas nuteistųjų veikai pritaikytas netinkamai.
Dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktuose
Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis (kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, 2K-485/2008). Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinė nutartis Nr. 2K-423/2006).
Atmestinas kasatorius B. K. argumentas, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog nuteistieji padarė nusikaltimą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad E. B. nužudymas padarytas bendrininkų grupės. Šis teismas pažymėjo, kad nuteistieji B. K. ir G. B. įvykio metu tiesiogiai matė vienas kito atliekamus smurtinius veiksmus ir jiems pritarė, t. y. suvokė, kad smurtas naudojamas kelių asmenų bendrais veiksmais, suduodant nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias, taip pat ir į gyvybiškai svarbias vietas. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistųjų susitarimas atlikti neteisėtus veiksmus nebuvo iš anksto suplanuotas, o reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad abu nuteistieji vienas kito veiksmams pritaria, su jais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą atlikti smurtinius veiksmus. Abu nuteistieji naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, suduodami ir į galvos sritį, o, kaip nustatyta teismo medicinos specialisto išvadose, būtent nuo į galvą suduotų smūgių kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu ir nuo to nukentėjusysis mirė. B. K. ir G. B. buvo nužudymo vykdytojai, todėl pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas jie veikė bendrininkų grupe. Kadangi nusikaltimas padarytas bendrininkų grupės, tai pagrįstai pripažinta nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
Atmestinas B. K. argumentas, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad jis padarė veiką, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde B. K. nesutiko su teismo teiginiu, jog visi dalyvavę įvykio metu buvo išgėrę nemažai alkoholio, todėl daug ko neprisimena, teigdamas, kad jis buvo padaręs pertrauką ir apie dvi valandas alkoholio nevartojo, nes turėjo atlikti ūkio darbus. Teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, jog B. K. pripažino, kad jie buvo išgėrę keturis butelius alaus ir du butelius degtinės ir kad G. B. už jį buvo girtesnis (T. 3, b. l. 62). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios aplinkybės, nurodė, kad įvykio dieną nuo pat ryto buvo girtaujama G. B. ir B. K. namuose, B. K. šerti gyvulių išėjo apie 16 val. ir tai truko apie 1,5 val., o konfliktas įvyko apie 20 val., bei pripažino, jog ši B. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai. Nėra pagrindo pripažinti, kad teismai pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes akivaizdu, kad B. K. dėl savo būsenos (girtumo) veikos padarymo metu nesugebėjo kritiškai vertinti savo veiksmų, o jo padaryta veika pagal savo pobūdį buvo susijusi su tokia būsena.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Kasaciniame skunde nuteistojo G. B. gynėjas nurodo, kad teismai turėjo ištirti, ar kaltinamųjų veiksmuose nėra BK 130 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, kad byloje yra BK 59 straipsnio 1 dalies 5, 10, 11 punktuose numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad skiriant bausmę netinkamai pritaikytos BK 54, 61 straipsnių nuostatos. Argumentą dėl netinkamai paskirtos bausmės nurodo ir nuteistasis B. K. Šie kasacinių skundų argumentai yra nauji, nes nebuvo išdėstyti nuteistojo G. B. gynėjo ir nuteistojo B. K. apeliaciniuose skunduose ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teismo, todėl, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, jie paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalyku ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo B. K. ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato Jono Stankevičiaus kasacinius skundus.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
Albinas Sirvydis