Civilinė byla Nr. e2A-263-613/2023

Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00191-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3.1.4; 2.6.11.1; 3.2.4.11

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 13 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apoil“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Apoil“ ieškinį atsakovui Č. A. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Apoil“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo Č. A. 11 663,88 Eur skolą, 481,70 Eur kompensacines palūkanas, 6 proc. procesines palūkanas nuo prašomos priteisti sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad UAB „Apoil“ veikla – prekyba naftos produktais. Ieškovė atsakovui pardavė 16 216 litrų dyzelino (D/E klasės, skirto žemės ūkiui). Dyzelinas 2021 m. gegužės 24 d., 2021 m. birželio 21 d. ir 2021 m. birželio 28 d. buvo pristatytas atsakovui (važtaraščių Nr. DID0014571, DID0014822 ir DID0014873). Atitinkamai 2021 m. gegužės 24 d. buvo išrašyta ir atsakovui išsiųsta 2 680,00 Eur PVM sąskaita faktūra Serija DAP Nr. 0014571, kurios apmokėjimo terminas 2021 m. birželio 23 d. Nurodytos PVM sąskaitos – faktūros apmokėjimo terminas suėjęs, atsakovas jos neapmokėjo. 2021 m. birželio 21 d. buvo išrašyta ir atsakovui išsiųsta antroji 4 085,08 Eur PVM Sąskaita faktūra Serija DAP Nr. 0014822, kurios apmokėjimo terminas 2021 m. liepos 21 d. Nurodytos PVM sąskaitos – faktūros apmokėjimo terminas suėjęs, atsakovas jos neapmokėjo. 2021 m. birželio 28 d. buvo išrašyta ir atsakovui išsiųsta trečioji 4 898,80 Eur PVM Sąskaita faktūra Serija DAP Nr. 0014873, kurios apmokėjimo terminas 2021 m. liepos 28 d. Nurodytos PVM sąskaitos – faktūros apmokėjimo terminas suėjęs, atsakovas jos neapmokėjo. Iš viso atsakovui pateikta PVM sąskaitų – faktūrų, kurių jis nėra apmokėjęs už 11 663,88 Eur.

2.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros nėra pasirašytos nei vienos šalies, o pirkimo – pardavimo sutarties šalis, būdama sąžininga ir siekdama tinkamai vykdyti sudarytą sutartį bei siekdama išvengti tolimesnių ginčų, būdama apdairi bei vadovaudamasi protingumo principu, turėjo reikalauti PVM sąskaitą faktūrą pasirašyti. Ieškovė ieškinyje dėsto argumentus, jog kurą dažniausiai faktiškai priimdavo A. L. ūkyje dirbantys I. R. bei R. A.. Taigi natūralu, kad priimant kurą ieškovės minimi asmenys turėjo pasirašyti ant važtaraščių. Tačiau kaip matyti, nei vienas važtaraštis nėra pasirašytas nei vienos iš šalių ant jų nėra nei jokių I. R., R. A. nei paties atsakovo parašų. Ieškovė atsakovo atžvilgiu yra išrašiusi tris PVM sąskaitas faktūras: 2021 m. gegužės 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DAP0014571; 2021 m. birželio 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DAP0014822; 2021 m. birželio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DAP0014873, tačiau atsakovui buvo išsiųsta tik viena sąskaita faktūra, t. y. 2021 m. birželio 21 d. (PVM sąskaita faktūra Nr. DAP0014822). Tuo tarpu kitos sąskaitos faktūros išsiųstos A. L.. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas ir A. L. yra verslo partneriai yra nepagrįsta jokiais duomenimis. Ieškovės pateikti važtaraščiai yra nepasirašyti, tuo tarpu PVM sąskaitos faktūros iš dalies įteiktos netinkamai, t. y. jos išsiųstos trečiajam, su byla nesusijusiam asmeniui. Ieškovė negali nurodyti, kas užsakė kurą ir kam jis buvo pristatytas. Ieškovė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas sandorio sudarymo metu veikė kaip juridinis asmuo, nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Tauragės apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 726,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui Č. A. bei 6,11 Eur pašto išlaidų valstybės naudai. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

3.1.                      Teismas nustatė, kad žodiniu susitarimu su ūkininku A. L. reguliariai teikdavo kurą ūkininkams: A. L., I. R., I. R. bei Č. ir R. A.. Kurą ūkininkams telefonu užsakydavo A. L.. Visi aukščiau paminėti ūkininkai yra atskiri PVM mokėtojai, kiekvienas iš penkių ūkininkų, užsiimantis individualia žemės ūkio veikla, turi atskirus leidimus įsigyti atitinkamą kiekį (limitą) akcizais neapmokestinamo dyzelinio kuro, kurį galėjo panaudoti, todėl ir sąskaitas faktūras ieškovė išrašydavo kiekvienam ūkininkui atskirai, tačiau byloje dalyvaujantys asmenys pripažino, kad pasitaikydavo atvejų, kuomet jie apmokėdavo (padengdavo) vienas kito sąskaitas.

3.2.                      Taip pat pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis ir krovinių važtaraščiais. Tačiau šie dokumentai nėra pasirašyti nei atsakovo (pirkėjo), nei galimo jo atstovo. Ir nors tarp šalių buvo susiklostę tarpusavio pasitikėjimo santykiai, nes ankstesnes nepasirašytas sąskaitas atsakovas apmokėdavo, tačiau ši aplinkybė neatleidžia ieškovės nuo pareigos, kilus ginčui, įrodinėti prekių (kuro) pateikimo fakto.

3.3.                      Teismas pažymėjo, kad ieškovė bendradarbiaudama (parduodama, pateikdama) su atsakovu be rašytinės sutarties, savo verslo santykius grįsdama tarpusavio pasitikėjimu ir prekių perdavimo atsakovei neįformindama jokiais dokumentais, prisiėmė riziką, jog iškilus ginčui (kaip šiuo atveju), bus apsunkintas ginčo prekių perdavimo fakto įrodinėjimas.

3.4.                      Akcentavo, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų (atsakovo užsakymų, prekių atsakovui perdavimo važtaraščių, prekių perdavimo – priėmimo aktų ir pan.) leidžiančių nuspręsti apie ginčo prekių perdavimą atsakovui, o ieškovės pateikti netiesioginiai įrodymai, nėra pakankami šiam faktui pagrįsti.

3.5.                      Teismas konstatavo, kad ieškovė UAB ,,APOIL“ šioje byloje neįrodė ginčo prekių (dyzelino ž. ū. 3III (D/E), pagal 2021 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2021 m. birželio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą ir pagal 2021 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, perdavimo atsakovui ūkininkui Č. A., dėl ko ieškinys negali būti patenkintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Ieškovė UAB „Apoil“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

4.1.                      Su ieškove buvo susitarimas, kad L. ūkio ūkininkai pirks iš ieškovės žemės ūkio paskirties dyzelinį kurą, užsakymus teiks per A. L., PVM sąskaitos – faktūros visiems ūkininkams taip pat bus perduodamos per A. L.. Toks bendradarbiavimo modelis tęsėsi nuo 2019 m. pabaigos iki 2021 m. lapkričio mėnesio, t. y. iš esmės tris metus. A. L. iš ieškovės kurą pirko 28 kartus už 61 530,55 Eur sumą, 24 sąskaitas už 53 422,72 Eur sumą apmokėjo. I. R. iš ieškovės kurą pirko 17 kartų už 31 027,23 Eur sumą, 14 sąskaitų už 20 600,38 Eur apmokėjo. Atsakovas Č. A. iš ieškovės kurą pirko 13 kartų už 26 780,87 Eur sumą, 10 sąskaitų už 15 116,99 Eur apmokėjo. R. A. iš ieškovės kurą pirko 8 kartus už 14 537,21 Eur sumą, 6 sąskaitas už 11 937,21 Eur apmokėjo. I. R. kurą iš ieškovės pirko 17 kartų už 34 631,76 Eur, 14 sąskaitų už 27 623,32 Eur apmokėjo, liko neapmokėta suma 7 008,44 Eur. Bendra visų 5 ūkininkų kuro pirkimo apyvarta – 168 507,62 Eur.

4.2.                      Daugkartinio bendradarbiavimo su tarpusavyje susijusiais 5 ūkininkais metu susiklostė tokia praktika, kad užsakymus pristatyti kurą tiek savo, tiek kitų ūkininkų vardu dažniausiai pateikdavo A. L., PVM sąskaitos – faktūros buvo siunčiamos per jo elektroninį paštą, kartais ir atsakovui jo elektroninio pašto adresu, įsigytą kurą pagal situaciją ūkyje priimdavo tiek A. L., tiek I. R., tiek Č. ir R. A., visiems pirkėjams, tame tarpe atsakovui, tokia bendradarbiavimo forma buvo priimtina, nusistovėjusi, dėl tokios bendradarbiavimo formos ginčų nekilo.

4.3.                      Atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju buvo prekiaujama valstybės griežtai kontroliuojama preke – ūkininkams skirtu žymėtu dyzelinu. Tokį dyzelinį kurą galima parduoti tik atitinkamą VMI leidimą turinčiam asmeniui, kiekvienas pardavimo atvejis turi būti registruojamas VMI duomenų bazėje, be to visos PVM sąskaitos – faktūros taip pat turi būti deklaruojamos VMI administruojamame I.SAF posistemyje. Šiuo atveju visi dokumentai dėl kuro pardavimo atsakovui buvo išrašyti tą pačią dieną, viskas suregistruota VMI. Nėra jokios logikos, kad ieškovė būtų išrašiusi PVM sąskaitas –faktūras, krovinių važtaraščius, kelionės lapus, deklaravusi kuro pardavimą VMI duomenų bazėse jeigu atsakovas šio kuro nebūtų pirkęs. Ieškovė negalėjo sugalvoti pati be atitinkamo užsakymo, trimis skirtingomis dienomis, užsakyti, įforminti ir atvežti kurą, kurio atsakovas nenorėjo pirkti. Todėl vien šių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovė įrodė kuro pardavimo atsakovui faktą. 

4.4.                      Sprendžiant klausimą, kas yra tikrasis kuro pirkėjas, be jau aptartų įrodymų, esminę reikšmę turi atsakovo Č. A. veiksmai deklaruojant visas tris PVM sąskaitas – faktūras Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Šią aplinkybę ir įrodymą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo ir apie šios pačios svarbiausios ieškovės įrodinėjamos aplinkybės įrodymus pirmosios instancijos teismas savo sprendimo motyvuojančioje dalyje net neužsiminė nei vienu žodžiu. Tokio svarbaus įrodymo ignoravimas leidžia teigti, kad teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė esminę įrodymų vertinimo klaidą dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

4.5.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ne tik į šį svarbų įrodymą dėl sąskaitų deklaravimo, bet ir į tai, kad pagal VMI leidimą A. L. nebegalėjo būti kuro pirkėjas. Todėl klaidingai vertindamas šiuos oficialiuosius įrodymus teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju kuro pirkėju laikytinas A. L.. Teigdamas, kad kurą pirko A. L. teismas verčia ieškovę pažeisti akcizinių prekių pardavimo reikalavimus ir parduoti žymėtą dyzeliną asmeniui, kurio kuro įsigijimo norma pasibaigusi. Ieškovė net ir norėdama negali perrašyti sąskaitų A. L. vardu, nes šis asmuo tuo metu negalėjo pirkti žymėto dyzelino.

4.6.                      Ieškovė kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo priėmimo, atsakovas pateikė prieštaravimus, tačiau atsakovo prieštaravimuose nėra nei vieno žodžio apie klaidingą sąskaitų išrašymą arba apie tai, kad kurą pirko ne atsakovas, o kitas asmuo (kitų ūkininkų reakcija civilinėse bylose buvo identiška). Po šio prieštaravimų pateikimo, matydamas, kad yra keliamas teisminis ginčas dėl jo skolos, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų tariamai nepagrįstų sąskaitų anuliavimui, nes bet koks protingas ir atidus asmuo būtų sureagavęs ir bandęs išsiaiškinti kodėl kažkas nepagrįstai siekia iš jo prisiteisti virš 11 000,00 Eur.

4.7.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo pritarė dar vienam A. L. klaidinimui, kur jis teigė, kad yra kilęs ginčas tarp ieškovės ir jo dėl parduoto kuro kiekio ir šis klausimas nagrinėjamas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose civilinėje byloje Nr. e2-2689-904/2022. Tačiau šiame teisme buvo nagrinėjamas ginčas su A. L. tik dėl jo neapmokėtų 4 sąskaitų ir skolos už kurą priteisimo. Joks kitų ūkininkų, tame tarpe atsakovui Č. A., parduoto kuro kiekis nebuvo ginčo tarp ieškovės ir A. L. objektas.

5.       Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Č. A. prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

5.1.                      Ieškovė savo reikalavimą iš esmės įrodinėja tik PVM sąskaitomis faktūromis, bei važtaraščiais, kurių atsakovas nėra pasirašęs ir jų nepripažįsta.

5.2.                      Nurodo, kad iš ieškovės pateiktų važtaraščių negalima nustatyti, kas krovinį priėmė. 2021 m. gegužės 24 d. važtaraštyje bei vairuotojo kelionės lape nurodyta, kad 4000 Ltr  dyzelino 7:00 val., iškrauta (duomenys neskelbtini) tačiau šiuo adresu yra daugiabutis namas ir nėra jokių dyzelinio kuro sandėliavimui skirtų talpyklų. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad dyzelino į (duomenys neskelbtini) nevežė, o iškrovė (duomenys neskelbtini)bei perdavė trečiajam asmeniui A. L..

5.3.                      Nurodo, kad remiantis nurodytomis aplinkybėmis ieškovės argumentai, kad ginčo PVM sąskaitas faktūras atsakovo buhalterė įtraukė į atsakovo finansinę apskaitą bei užregistravo VMI posistemyje, neįrodo fakto, kad atsakovas pirko ir gavo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes – kurą.

5.4.                      Ieškovei teigiant, kad pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovo, privalėjo pateikti tinkamus, leistinus ir patikimus įrodymus. Tik įrodžius prekių perdavimo (pateikimo) atsakovui faktą, ieškovei gali atsirasti teisė reikalauti atsiskaityti už šias prekes. Tačiau duomenų, kad dėl prekių užsakymų buvo kontaktuojama su A. L., kad prekės buvo pristatytos ir perduotos A. L., teismui nebuvo pateikta. Todėl akivaizdu, kad atsakovas neturi prievolės ieškovui.

5.5.                      Ieškovė bendradarbiaudama su atsakovu be rašytinės sutarties, savo verslo santykius grįsdama tarpusavio pasitikėjimu ir prekių perdavimo atsakovui neįformindama jokiais dokumentais, prisiėmė riziką, jog iškilus ginčui (kaip šiuo atveju), bus apsunkintas ginčo prekių perdavimo fakto įrodinėjimas. Taigi, nors tarp šalių buvo susiklostę verslo santykiai (nuolatinis kuro pirkimas – pardavimas), kurie didžiąją dalimi buvo grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, tačiau tai savaime nereiškia, jog kilus ginčui dėl prekių pateikimo (gavimo) fakto, ieškovei pakanka pateikti tik PVM sąskaitą – faktūrą ir nebereikia įrodinėti prekių (kuro) pateikimo fakto.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

6.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

7.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės

8.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovės ieškinį, konstatavęs, kad ieškovės pateikti netiesioginiai įrodymai nėra pakankami, kad galima būtų daryti išvadą, jog ginčo prekės buvo perduotos (pateiktos) atsakovui. Kadangi ieškovė savo reikalavimą grindžia išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis ir krovinių važtaraščiais, tačiau šie dokumentai nėra pasirašyti nei atsakovo (pirkėjo), nei galimo jo atstovo. Ir nors tarp šalių buvo susiklostę tarpusavio pasitikėjimo santykiai, nes ankstesnes nepasirašytas sąskaitas atsakovas apmokėdavo, tačiau ši aplinkybė neatleidžia ieškovės nuo pareigos, kilus ginčui, įrodinėti prekių (kuro) pateikimo fakto. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų (atsakovo užsakymų, prekių atsakovui perdavimo važtaraščių, prekių perdavimo – priėmimo aktų ir pan.) leidžiančių nuspręsti apie ginčo prekių perdavimą atsakovui, o ieškovės pateikti netiesioginiai įrodymai – ūkininkui skirtas VMI leidimas įsigyti akcizais neapmokestinamą dyzelinį kurą, nėra pakankamas šiam faktui pagrįsti.

9.       Ieškovė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Pasak ieškovės, su atsakovu buvo sudarytas susitarimas, kad visi L. ūkio ūkininkai pirks iš ieškovės žemės ūkio paskirties dyzelinį kurą, užsakymus teiks per A. L., PVM sąskaitos faktūros visiems ūkininkams taip pat bus perduodamos per A. L.. Taigi atsakovas kurą iš ieškovės pirko 13 kartų už 26 780,87 Eur, pagal 10 sąskaitų 15 116,99 Eur sumokėjo, liko nesumokėta 11 663,88 Eur. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiais ieškovės argumentais.

10.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 2.132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, laikydamasis prieš tai nurodytų sąlygų (atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas neišeinant už suteiktų teisių ribų), atstovaujamajam atsiranda tokių pačių padarinių, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).

11.       Atstovui suteiktų teisių apimtis, kaip ir atstovavimo faktas, gali būti aiškiai išreikšti – nustatyti įgaliojime (kai atstovaujama sandorio pagrindu), kituose atstovavimo faktą patvirtinančiuose dokumentuose (kai atstovaujama įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu) arba numanomi iš konkrečių aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.) (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Abiem šiais atvejais sandoriai, sudaryti per atstovą, sukuria teisines pasekmes atstovaujamajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2017, 25 punktas).

12.       CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalyse įtvirtinta išimtis, kad kai atstovas neturi realių įgaliojimų arba juos viršija, bet toks sandoris sukuria pareigas atstovaujamajam. CPK 2.133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. CPK 2.133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises.

13.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisės doktrinoje tokie santykiai, kai trečiasis asmuo turi rimtą pagrindą manyti sudarąs sandorį su kito asmens atstovu, turinčiu teisę veikti jo vardu, nors iš tiesų tas asmuo tokios teisės neturi, vadinami tariamu atstovavimu. Tariamas atstovavimas yra bendrosios taisyklės, kad atstovaujamajam teisinių padarinių sukelia tik įgalioto ir įgaliojimų neviršijusio atstovo atlikti veiksmai, išimtis, kuri grindžiama atstovaujamojo elgesio aplinkybėmis – tokiais atvejais turi būti tikrinama, ar atstovaujamojo veiksmai buvo tokie, kad protingas žmogus analogiškomis aplinkybėmis patikėtų esant atstovavimo santykius, t. y. turi būti aiškinamasi, ar buvo objektyvių aplinkybių, kurios sudarė rimtą pagrindą asmenį laikyti kito asmens atstovu. Taigi tariamam atstovavimui nustatyti turi būti konstatuoti būtent atstovaujamojo veiksmai, suteikę rimtą pagrindą trečiajam asmeniui manyti, kad sandorį jis sudarė su tokią teise turinčiu atstovu. Kitu atveju (kai tokį pagrindą suteikia tik atstovu prisistatančio asmens veiksmai) sandoris atstovaujamajam teisinių padarinių nesukelia, nebent jis tokį sandorį vėliau patvirtina (CK 2.133 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).

14.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 p.).

15.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 p.).

16.       Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

17.       Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

18.       Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tarp šalių dėl to ginčo nėra, kad ieškovė maždaug nuo 2019 m. žodinio susitarimo pagrindu reguliariai teikdavo žemės ūkio paskirties dyzelinį kurą penkiems ūkininkams –  atsakovui Č. A., A. L., I. R., I. R. bei R. A.. Kurą visiems penkiems ūkininkams žodžiu (telefonu) užsakydavo A. L., jam ieškovė ir siųsdavo atskiriems ūkininkams išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias apmokėdavo jau patys ūkininkai, tarp jų ir atsakovas Č. A.. Kurą iš ieškovės priimdavo ne tik PVM sąskaitose faktūrose pirkėjais nurodyti ūkininkai.

19.       Vykusio pirmosios instancijos teismo 2022 m. spalio 16 d. posėdžio metu apklausta liudytoja M. U. (UAB „Apoil“ darbuotoja) paaiškino, kad buvo nuvykusi į L. ūkį ir ten ją supažindino su kitais ūkininkais, paaiškino, kad visi užsakinės bendrai ir toks bendradarbiavimas tarp ieškovės ir ūkininkų vyko – A. L. užsakinėjo kurą visų ūkininkų vardu, tarp jų ir atsakovo Č. A., ir nurodydavo, kokio dydžio kokiam ūkininkui sąskaitą išrašyti, o liudytoja M. U. atlikdavo kuro užsakymą.  Kurą atsakovui Č. A. pristato nuo 2020 m., kurį A. L. paskambinęs užsakydavo. Č. A. už pateiktas sąskaitas pats mokėjo, tačiau priminimus apie neapmokėtas sąskaitas siuntė ir A. L.. Toks bendradarbiavimas su ūkininkais vyko ne vienerius metus.

20.       Nors to paties pirmosios instancijos teismo 2022 m. spalio 16 d. posėdžio metu atsakovas Č. A. su ieškiniu nesutiko, teigdamas, jog nebuvo užsakęs kuro pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, nei šių sąskaitų, nei kuro negavo, tačiau pripažino, kad iš ieškovės 10 kartų kurą pirko iš ieškovės ir už jį apmokėjo, nors iš pradžių teigė negalintis nurodyti, kas jam užsakydavo kurą už kurį jis sumokėdavo, vėliau patvirtino, kad kurą galėjo užsakyti A. L., o sąskaitas už kurą apmokėdavo pas buhalterę. To paties posėdžio metu liudytoju apklaustas A. L. nurodė, kad kuro užsakymus už atsakovą neteikdavo, tačiau patvirtino, kad gaudavo sąskaitas kitų vardu (tarp kurių ir atsakovo Č. A. vardu). Šias aplinkybes taip pat patvirtino byloje pateikti susirašinėjimai tarp A. L. ir ieškovės darbuotojos M. U..

21.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės kartu su ieškiniu pateiktas atsakovo apyvartos žiniaraštis patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. atsakovas per A. L. pirko iš ieškovės kurą ir iš 13 ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjo 10 bendrai 15 116,99 Eur sumai. Šią aplinkybę, kad 10 sąskaitų apmokėjo pripažino ir pats atsakovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks gana intensyvus atsakovo bendradarbiavimas per A. L. su ieškove, buvęs žodinis susitarimas ir nusistovėjusi tvarka, pagal kurią kurą atsakovui Č. A. užsakinėja A. L., ieškovė PVM sąskaitas – faktūras už kurą išrašo tiesiogiai Č. A. ir jas išsiunčia į A. L. elektroninį paštą, o už kurą sumoka asmeniškai Č. A., ieškovei sudarė rimtą pagrindą manyti, kad ginčo kuro tiekimo sandoriai buvo sudaryti su atsakovo Č. A. atstovu, turinčiu teisę veikti atsakovo vardu, – A. L.. Todėl toks sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam – atsakovui Č. A. (CK 2.133 straipsnio 9 dalis).

22.       Atsakovas Č. A. teismo posėdžio 2022 m. spalio 16 d. metu neginčijo aplinkybės, kad iš ieškovės gaudavo kurą, iš pradžių nenurodė, kas jam 10 kartų užsakė kurą, nors vėliau nurodė, kad galimai kurą galėjo užsakyti A. L.. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas A. L. teigė priešingai, nurodydamas, kad kuro atsakovui neužsakinėdavo, tačiau gaudavo sąskaitas kitų ūkininkų vardu tarp kurių ir atsakovo, liudytojas taip pat kėlė klausimą, kad tokio kiekio užsakyti negalėjo, kadangi nebūtų galėjęs jo sutalpinti. Teisėjų kolegija tokius liudytojo argumentus laiko deklaratyviais, kaip vieną iš liudytojo ir atsakovo gynybinių pozicijų, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

23.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad toks kuro kiekis atsakovui buvo pateiktas, tai patvirtina ne tik byloje pateiktos 2021 m. gegužės 24 d., 2021 m. birželio 21 d. ir 2021 m. birželio 28 d. PVM sąskaitos – faktūros ir tos pačios dienos kuro gabenimo važtaraščiai, taip pat ir ieškovės pateikti atitinkamų žemės ūkio paskirties dyzelinio kuro kiekių užsakymai tiekėjams ir sunkvežimių kelionės lapai, patvirtinantys kuro pristatymą atsakovui. Atsakovo atitinkamą kuro įsigijimą iš ieškovės netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ginčo PVM sąskaitas faktūras atsakovės buhalterė yra deklaravusi VMI. Be to, A. L., kuriam buvo pateiktos atitinkamos PVM sąskaitos faktūros, iki pat ginčo teisme kilimo nekėlė klausimo dėl kuro gavimo (nors posėdžio metu teigė, kad telefonu informavo ieškovės vadybininkę) jo kiekio, nors ieškovė ne kartą ragino atsiskaityti už pateiktą (taip pat ir atsakovui) kurą.

24.       Pirmosios instancijos teisme buvo iškelta versija, kad ginčo kuras iškrautas (duomenys neskelbtini)  kuriame yra daugiabutis namas ir nėra jokių dyzelinio kuro sandėliavimui skirtų talpyklų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo gyvenamoji vieta taip pat nurodyta (duomenys neskelbtini), todėl šiuo atveju tai galėjo būti rašymo apsirikimo klaida, kuri įtakos dėl kuro iškrovimo netinkamu adresu negalėtų būti kvestionuojama, todėl šie atsakovo argumentai taip pat laikytini deklaratyviais.  Taip pat atsakovas posėdžio metu teigė, kad nurodyto kuro negavo, be kita ko negavo ir nurodytų sąskaitų. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka ir nemano, kad ieškovė būtų ginčo PVM sąskaitas – faktūras išrašiusi atsakovo vardu nesant užsakymo kurą patiekti būtent atsakovui. Visų pirma, ieškovė neturėjo intereso išrašinėti klaidingas sąskaitas ar sąskaitas ūkininkui, kurio vardu užsakymas nebuvo pateiktas, taip pat byloje nėra įrodymų, kad A. L., kuriam buvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, iki ginčo teisme kilimo kėlė klausimą dėl sąskaitose nurodyto pirkėjo tinkamumo ir kreipėsi į ieškovę, prašydamas pataisyti sąskaitas ir perrašyti jas jo vardu, nors ieškovė ne kartą ragino atsiskaityti už patiektą (taip pat ir atsakovui) kurą. Be kita ko kaip minėta, ginčo PVM sąskaitas faktūras atsakovo buhalterė deklaravo VMI.

25.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegijos manymu, labiau tikėtina, kad atsakovas per savo (tariamą) atstovą A. L. iš ieškovės įsigijo ginčo kurą ir jis buvo tinkamai pristatytas. Dėl šios priežasties skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies. Ieškovei priteisiama visa 11 663,88 Eur skola, tačiau tik dalis prašomų priteisti palūkanų, nes ieškovė jas netiksliai apskaičiavo. 6 procentų palūkanos už 231 pradelstą dieną pagal 2021 m. gegužės 24 d. 2 680,00 Eur PVM sąskaitą faktūrą sudaro 101,77 Eur (2680,00 x 0,06 x 231 / 365). 6 procentų palūkanos už 203 pradelstų dienų pagal 2021 m. birželio 21 d. 4 085,08 Eur PVM sąskaitą faktūrą sudaro 136,32 Eur (4085,08 x 0,06 x 203 / 365). 6 procentų palūkanos už 196 pradelstas dienas pagal 2021 m. birželio 28 d. 4 898,80 Eur PVM sąskaitą faktūrą sudaro 157,84 Eur (4 898,80 x 0,06 x 196 / 365). Vadinasi, ieškovei priteistina 395,93 Eur palūkanų, taip pat 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

26.       Kadangi į esminius bylos klausimus atsakyta, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, nes jie neturi esminės reikšmės bylos baigčiai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

27.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys patenkintas 99,29 proc., todėl atsižvelgiant į tai paskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos.

28.       Ieškovė šioje byloje patyrė 800 Eur išlaidų advokato pagalbai už ieškinio, dubliko parengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose, taip pat sumokėjo 273 Eur žyminio mokesčio. Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl 1065,27 Eur (800 Eur + 273 Eur) x 99,29 proc.) bylinėjimosi išlaidų suma ieškovės naudai priteistina iš atsakovo. Atsakovui iš ieškovės priteisiama 5,15 Eur bylinėjimosi išlaidų (726 x 0,71 proc.).

29.       Pirmosios instancijos teisme taip pat patirta 6,11 Eur procesinių dokumentų įteikimo, t. y. pašto, išlaidų, todėl iš atsakovo valstybei priteistina 6,11 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis). Iš ieškovės priteistina suma neviršija minimalios valstybei išieškotinos sumos, todėl valstybei nepriteisiama (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

30.       Ieškovė už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 273 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai už apeliacinio skundo parengimą. Ieškovė pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2023 m. sausio 16 d. sąskaitą, 2023 m. sausio 6 d. ir 2023 m. sausio 31 d. bankinio pavedimo išrašus). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas 99,29 proc., ieškovei iš atsakovo priteistina 767,51 Eur (500 Eur + 273 Eur) x 99,29 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

31.       Atsakovas patyrė 1 210 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovas pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2023 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2023 m. vasario 28 d. pinigų priėmimo kvitą). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas 99,29 proc., atsakovui iš ieškovės priteistina 8,59 Eur (1 210 x 0,71 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apoil“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Č. A. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Apoil“ 11 663,88 Eur skolą, 395,93 Eur palūkanų, 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 12 059,81 Eur sumos nuo 2022 m. vasario 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 065,27 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Apoil“ atsakovui Č. A. 5,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. 

Priteisti iš atsakovo Č. A. 6,11 Eur pašto išlaidų valstybės naudai, priteistą sumą įmokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Priteisti iš atsakovo Č. A. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Apoil“ 767,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.  

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Apoil“ atsakovui Č. A. 8,59 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.