Civilinė byla Nr. 2-141-544/2011;

Proceso Nr. 2-59-3-00272-2009-1

Procesinio  sprendimo kategorija:11.9.10.8; 11.10;                                                         14.6; 15.3.2; 15.4; 16.8; 18.2.2; 114.4; 125.7;

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

                            LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

S  P  R  E  N  D  I  M  A  S

2011 m. liepos 1 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovei I. S., jos atstovei advokatei Ingai Radinienei, atsakovo atstovui Andriui Ziniukui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-141-544/2011 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovei AB „Panevėžio statybos trestas“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos, neturtinės žalos atlyginimo, neteisėtos išskaitos iš darbo užmokesčio priteisimo ir

NUSTATĖ:

Ieškovė I. S., patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo pas atsakovę AB „Panevėžio statybos trestas" pagal 2009-07-16 generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 348-p DK 136 str. 3 d. 2 p. DK 235 str. 2 d., 4 p., 7 p., 9 p. pagrindu, nustatyti, kad ji į ankstesnį darbą pas atsakovę negali būti grąžinama dėl ekonominių, organizacinių priežasčių ir galimai nepalankių sąlygų dirbti, pripažinti, jog darbo teisiniai santykiai nutrūko LR DK 129 str. pagrindu nuo 2009-07-15 ir priteisti DK 140 str. 1 d. 6 p. nustatytą šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką 74 040 Lt, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2009-07-15 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2009-07-16 atsakovės generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 347-p dėl 968 Lt padarytos žalos iš jos darbo užmokesčio išieškojimo ir priteisti 968 Lt, priteisti kompensacijos už nepanaudotas atostogas nesumokėtą dalį 35 446 Lt, už uždelsimą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės priteisti vidutinį darbo užmokestį, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovės generalinio direktorius 2009-07-16 įsakymu Nr. 348-p ji atleista iš AB "Panevėžio statybos trestas" filialo „Pastatų apdaila" vyriausiosios buhalterės  pareigų nuo 2009-07-16 DK136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 4 p. 7 p. 9 p. pagrindais. Atleidimo pagrindu nurodyta 2009-05-29 inventorizacijos aktas ir 2009-06-18 pareiškimas Panevėžio apskrities vidaus policijos komisariatui. Teigia, jog įsakymas neteisėtas, priimtas pažeidžiant darbo teisės normas, neteisingai vertinant ir kvalifikuojant jos veiksmus kaip darbo drausmės pažeidimą, nutraukiant darbo sutartį nesilaikyta darbo drausminės nuobaudos skyrimo taisyklių (LR DK 236 str. - 241 str.). Būtent, drausminė nuobauda paskirta nesant visų drausminės atsakomybės sąlygų: jos neteisėtų veiksmų arba neveikimo, žalingų pasekmių, priežastinio ryšio tarp jos neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir žalingų pasekmių bei kaltės. 2009-07-16 įsakyme darbdavys nenurodė konkretaus darbo drausmės pažeidimo, neapibrėžė jo turinio ir sąlygų, nenurodė, kokių darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo darbo drausmės pažeidimo pagrindas, nenurodė, kokie įstatymai ar lokaliniai teisės aktai pažeisti. Nuoroda į 2009-05-29 inventorizacijos aktą ir 2009-06-18 pareiškimą policijos komisariatui nesudaro pagrindo laikyti, jog nustatytas darbo pareigų pažeidimas ir drausminės atsakomybės sąlygos. Drausminė nuobauda paskirta nesilaikant DK 240 str. 1 d. reikalavimų, nes prieš ją skiriant  darbdavys  nepareikalavo, kad ji raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, ir tai yra savarankiškas pagrindas paskirtą drausminę nuobaudą pripažinti neteisėta. Atsakovės 2009-07-16 įsakyme nurodytas DK 235 str. 2 d. 4 p. nurodytas darbo drausmės pažeidimas - pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savivaliavimas ar biurokratizmas - nepadarytas, nes mėnesinius važiavimo miesto transportu bilietus 2007-2009 metais įsigydavo ne asmeniniais tikslais, bet atsakovės (darbdavio) nurodymų ir darbo pareigų vykdymui, nes dažnai turėjo vykti į VSDFV Panevėžio skyrių, AB SEB banką, AB „Lietuvos paštą"  ir t. t., o atsakovė tam nesuteikė transporto priemonės. Pagal filiale galiojusią praktiką, kasininkui buvo perkamas nuolatinis mėnesinis pravažiavimo bilietas miesto transportu. Panaikinus šią pareigybę, bet likus būtinybei vykti į minėtas įstaigas bei į pagrindinę darbdavio buveinę pagal nusistovėjusią tvarką 2007-2009 metais toliau pirko ir naudojosi mėnesiniu važiavimo miesto transportu bilietu. Nepadarė darbo drausmės pažeidimo, numatyto DK 235 str. 2 d. 7 p., nes pirkdama minėtus pravažiavimo bilietus  nebuvo jos valios be teisėto pagrindo užvaldyti atsakovės turtą, priešingai – bilietus pirko taupydama darbdavio lėšas savo darbo pareigų ir funkcijų vykdymui. Įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo nenurodyti jos veiksmai, sudarantys turto pasisavinimo, vagystės, sukčiavimo, iššvaistymo požymių. Paaiškino, jog ji nėra atsakinga  ir už 2009-05-09 inventorizacijos akte nustatytus pažeidimus. Akto 4 p. nurodyta, kad GPM likutis Navision programoje neatitinka su mokėtinu į biudžetą GPM likučiu, tačiau kiekvieną mėnesį atsakovei buvo pateikiamas balansas ir ji nėra nurodžiusi, kad tai yra pažeidimas. Be to, atsakovė nenustatė, kada ir dėl kieno veiksmų  atsirado neatitikimas, kokia žala padaryta. Akto 6.1 p. numatyta, kad sąnaudos priskirtos objektams, kurie neturėjo pajamų per 2009 metus. Tačiau visos sąnaudos buvo fiksuojamos pagal sąskaitas faktūras, darbams reikėjo pasiruošti iš anksto, todėl daugeliu atveju sąnaudos atsiranda ir priskiriamos objektams, kurie dar neturi pajamų. Akto 6.3 p. teigiama, kad 2006-2008 metų 5 ir 6 klasės sąskaitų likučiai filialo Navision programoje neuždaryti pagal objektus, todėl nėra tikslios informacijos apie 2009 metus. Atsakovė yra sudariusi paslaugų sutartį su UAB „Eksitonas Business Solutions", kuri teikia buhalterinės programos Navision priežiūrą ir aptarnavimą, tame tarpe - uždaro pajamas ir išlaidas, todėl objektus tarpusavyje sumaišė šios bendrovės darbuotojas. Dokumentus ir duomenis, kuriuos vesdavo ji, atspausdino ir pateikė atsakovės vyriausiajai buhalterei, duomenys sutapo su balansu. 2009-03-10 darbdavio buvo įspėta apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 str. 2 d. nuo 2009-07-13. Laikotarpyje nuo 2009-05-27 iki 2009-07-14 imtinai buvo nedarbinga. Pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, 2009-07-14 tinkamai sutvarkytą nedarbingumo pažymėjimą pateikė darbdaviui. Darbdavys 2009-07-15 nesuteikė darbo. Kadangi žinojo apie darbo santykių pabaigą DK 129 str. pagrindu, pagrįstai tikėjosi, kad darbo santykiai įspėjimo pagrindu bus nutraukti nuo 2009-07-15. Tačiau 2009-07-15 darbdavys neįformino darbo sutarties nutraukimo minėtu pagrindu, nesuteikė jai darbo, todėl ji pravaikštos nepadarė. Atsakovė, piktnaudžiaudama teise ir siekdama nepalankaus jai darbo teisinių santykių pasibaigimo, pasinaudodamas jai nepalankiomis aplinkybėmis, nesant tam pagrindo pakeitė darbo sutarties nutraukimo pagrindą ir 2009-07-16 darbo santykius nutraukė ginčijamu pagrindu. Kadangi  jos etatas  panaikintas, dėl  ekonominių ir organizacinių priežasčių  ji negali būti grąžinama į ankstesnį darbą, be to, gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl prašo priteisti iš atsakovės DK 140 str. numatytą 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 297 str. 3, 4 d.). Kadangi jos vidutinis vienos darbo dienos užmokestis yra 587,62 Lt, tai atsakovė jai turi išmokėti 74 040 Lt išeitinę kompensaciją. Teigia, jog atsakovė neteisingai paskaičiavo ir išmokėjo 10 277 Lt kompensaciją už 77,81 dieną nepanaudotų atostogų. Kompensaciją už nepanaudotas atostogas skaičiuojant pagal vidutinį dienos darbo užmokestį 587,62 Lt, jos nesumokėta dalis sudaro 35 446 Lt (77,81x587,62=45723-10277=35 446 Lt). Neišmokėjus visos šios kompensacijos, iš atsakovės priteistinas vidutinis darbo dienos užmokestis 587,62 Lt už kiekvieną uždelsimo laiką (LR DK 141 str. 1 d., 3 d.). Teigia, kad jos vidutinis darbo dienos užmokestis atsakovės apskaičiuotas neteisingai, kadangi po 2009-03-10 įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2009-07-13 pagal DK 129 str. 2 d. jai neteisėtai buvo sumažintas darbo užmokestis ir neišmokėtos priklausiusios sumokėti ketvirtinės premijos. Teismo sprendimu priteista premija už 2008 m. 4 ketvirtį išmokėta, todėl ji proporcingai turi būti įskaityta nustatant vidutinį darbo užmokestį, kuris turi būti skaičiuojamas iš 2008 m. 12 mėn. - 2009 m. 01-02 mėnesių darbo užmokesčio ir sudarytų 587,62 Lt. DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurią vertina 30 000 Lt, nes patyrė neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, gydėsi dėl sveikatos sutrikimų, ir tai sukėlė neteisėtas ir nepagrįstas darbo sutarties nutraukimas, be pagrindo skirtos drausminės nuobaudos,  buvo nepelnytai pažeminta, o jos darbas ir pastangos neįvertintos. Pas atsakovę dirbo nuo 1974-06-25, neturėjo drausminių nuobaudų, dirbo sąžiningai ir buvo skatinta (2 t., b. l. 10-17).

Atsakovė prašė ieškinį atmesti, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas. Ieškovė buvo supažindinta su atleidimo iš darbo pagrindais, jai buvo pateikta visa informacija ir dokumentai, kurių pagrindu konstatuoti jos padaryti darbo drausmės pažeidimai, buvę atleidimo iš darbo pagrindu. Nors ieškovė nurodo, kad nesupranta,  už ką paskirta drausminė nuobauda, tačiau  tai paneigia jos ieškinio turinys, kuriame ji išsamiai  išdėstė padarytų pažeidimų pagrindą, pasekmes, neteisėtus veiksmus, pasekmes. Argumentai, kad prieš skiriant drausminę nuobaudą jos nebuvo pareikalauta raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, yra iš dalies nepagrįsti, nes pasiaiškinti buvo pareikalauta žodžiu, tačiau ieškovė atsisakė tai padaryti, ką įrodo 2009-07-16 aktas. Rašytinio pareikalavimo pasiaiškinti nebuvimas, o prašymas žodžiu pateikti rašytinį pasiaiškinimą nesudaro pagrindo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Mano, jog ieškovė nepagrįstai teigia, kad nepadarė šiurkščių darbo drausmės pažeidimų, numatytų  DK 235 str. 2 d. 4 p. ir 7 p. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė be teisėto pagrindo ir apie tai nežinant įmonės vadovui pirko savo asmeniniams tikslams autobuso pravažiavimo mėnesinius bilietus, dėl ko įmonė patyrė virš 1000 Lt turtinę žalą. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų teigti, kad ji teisėtai pirko autobuso pravažiavimo bilietus. Kad ieškovė slėpė šiuos savo neteisėtus veiksmus, įrodo tai, jog sąskaitų ji nepasirašinėjo, neteikė jų pasirašyti ar patvirtinti vadovui. Ieškovės nurodomos praktikos šiuo klausimu bendrovėje nėra. Jei darbuotojui, kuriam nebuvo priskirta transporto priemonė, darbo funkcijoms vykdyti reikėdavo vykti į kokias nors įstaigas, tai vadovo nurodymu jis buvo nuvežamas asmens, kuriam buvo priskirta transporto priemonė. Ieškovei nedažnai reikėdavo vykti į jos nurodytas vietas, nes tai atlikdavo kita buhalterė, kurią ir veždavo vadovo nurodyti asmenys. Ieškovė nepirkdavo paprasto autobuso bilieto ir prieš tai klausimo nederindavo su vadovu, bilieto nepristatydavo bendrovei, kas būtų pagrindu apmokėti išlaidas vykdant darbo pareigas. Bendrovei nebuvo tikslinga  pirkti mėnesinį autobuso bilietą vienam asmeniui, nes tokiu bilietu pagal poreikį galėtų naudotis visi darbuotojai. Šiuo atveju ieškovė bilietu naudojosi pastoviai ir tik savo asmeniniams tikslams, neduodavo jo kitiems darbuotojams. Pagal LR akcinių bendrovių įstatymą bei įmonės įstatus, sandorius turi teisę sudaryti tik įmonės vadovas arba jo įgaliotas asmuo. Kadangi bilietų pirkimas yra pirkimo-pardavimo sandoris, todėl ieškovė neturėjo teisės sudaryti tokias sutartis neturėdama atitinkamo vadovo įgaliojimo. Šiais neteisėtais sandoriais ieškovė padarė įmonei turtinės žalos, iš kurios 968 Lt atsakovė išieškojo iš ieškovei priskaitytos kompensacijos, o likusią dalį atsakovės prašymu grąžino „Lietuvos spauda“. Ieškovei ne vieną kartą buvo taikomi žodiniai įspėjimai ir skiriamos drausminės nuobaudos už pareigų nevykdymą. Dėl minėtų ieškovės neteisėtų veiksmų yra baigtas ikiteisminis tyrimas ir teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje ieškovei pareikšti įtarimai dėl turto iššvaistymo. Ieškovės argumentai dėl DK 235 str. 2 d. 9 p. numatyto darbo drausmės pažeidimo nebuvimo yra nepagrįsti ir prieštarauja bylos įrodymams. Ieškovė buvo nedarbinga iki 2009-07-14 imtinai, todėl atsakovė negalėjo priiminėti kokių nors sprendimų nedarbingumo laikotarpiu. Po nedarbingumo ieškovė privalėjo atvykti į darbą, tačiau 2009-07-15 dieną ko į darbą neatvyko dėl nežinomų priežasčių, todėl buvo fiksuojama pravaikšta už visą darbo dieną. Ieškovė į darbą atvyko 2009-07-16, suprasdama, kad dirba 2009-07-16 pateikė prašymą nuo 10 vai. išleisti iš darbo anksčiau laiko. Todėl jos argumentai apie tai, kad nėjo į darbą, nes tikėjosi, kad bus atleista įspėjime nurodytu pagrindu nuo 2009-07-15 nepagrįsti. Dėl ieškovo argumentų, susijusių su netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, nurodė, jog ieškovė, būdama filialo vyriausiąja buhaltere, privalėjo užtikrinti, kad likučiai pagal abi buhalterinės programas būtų vienodi, t. y. analitinė apskaita tiktų su sintetine, pagal pareigybinius nuostatus ji buvo atsakinga už teisingą ir savalaikę filialo apskaitą. Didžioji knyga centrinei buhalterijai teikiama iš Navision programos, tiesiog išimant ataskaitą pagal sintetines sąskaitas už atitinkamą laikotarpį. Centrinė buhalterija neturėjo prieigos nei prie vienos iš šių programų. Perimant filialo apskaitą, buvo patikrinti visi buhalterinių programų likučiai ir nustatyti akte aprašyti neatitikimai. Kadangi AB „PST“ ir jos filialai turi vieną mokesčių mokėtojo kodą, filialo „Pastatų apdaila“ mokėtinos GPM sumos buvo perduodamos pranešimų forma ir jais remiantis buvo mokami mokesčiai. Kadangi minėto filialo GPM likutis programoje Navision netiko su mokėtinu GPM į biudžetą, AB „PST“ apskaitoje buvo atliekami koregavimai ir 387, 28 Lt nurašyti į įmonės nuostolius. Akto 6.1 punkte nurodyta, kad sąnaudos priskirtos objektams, kurie 2009 metais neturėjo pajamų ir to esmė yra tame, kad sąnaudos priskirtos objektams, kurie jau buvo priduoti 2008 metais ir todėl 2009 metais nebegalėjo būti jokių išlaidų. Ieškovės minima samdyta bendrovė atlieka techninę kompiuterinių programų priežiūrą, o už  visą  buhalterinę apskaitą buvo atsakinga ieškovė, turėjusi užtikrinti ataskaitų teisingumą metų pabaigoje ir tinkamai bei laiku sutvarkyti sąskaitų apskaitą. Teigia, jog ieškovė nepagrįstai ir neteisėtai reikalauja išeitinės kompensacijos, papildomos kompensacijos dalies už nepanaudotas atostogas, nes pagal esamą atleidimo pagrindą visa įstatymu numatyta kompensacija buvo išmokėta. Ieškovė vadovaujasi jos pačios  neteisingų duomenų pagrindu paruošta vidutinio darbo dienos užmokesčio pažyma. Ieškovė neteisingai pasirinko laikotarpį, iš kurio apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis bei be teisėto pagrindo į vidutinį darbo užmokestį įtraukė išmokėtą premiją už 2008 m. 4 ketvirtą ketvirtį. LR DK 204 str. 1 d. yra numatyta, kad vidutinis darbo užmokestis yra apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka yra numatyta 2003-05-27 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos", kuriame yra pasisakyta, kad į vidutinį darbo užmokestį išmokėtos premijos neįskaičiuojamos. Atsižvelgiant į 2009-08-21 pažymą Nr. 07-347, ieškovei priskaičiuotas vienos dienos vidurkis yra 131,60 Lt (DK 186 str., 188 str.). Pagal LR DK 233 str., premija yra darbdavio taikoma paskatinimo priemonė, kuri yra išimtinė darbdavio teisė ir į vidutinį darbo užmokestį nėra įskaičiuojama. Kadangi atleidimas iš darbo yra teisėtas ir pagrįstas, tai reikalavimas priteisti neturtinę žalą nepagrįstas ir neteisėtas (1 t., b. l. 31-34).

Ieškinys atmestinas. Ši išvada daroma vadovaujantis šia įrodymų visuma ir dėl šių motyvų.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad bylos šalis darbo teisiniai santykiai siejo nuo 1974-06-25, o paskutiniuoju metu ieškovė I. S. dirbo pas atsakovę AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „Pastatų apdaila“ vyriausiąja buhaltere (1 t., b. l. 91-99). Minėtas filialas juridinio asmens teisių neturėjo (civilinė byla Nr. 2-63-828/2010, 1 t., b. l. 22-26). Atsakovės generalinio direktoriaus 2009-07-16 įsakymu Nr. Nr. 348-p ieškovė buvo atleista iš AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „Pastatų apdaila“ vyriausiosios buhalterės pareigų nuo 2009-07-16 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., DK 235 str. 2 d., 4 p., 7 p., 9 p.  už šiurkščius darbo pareigų pažeidimus (1 t., b. l. 17, 39). Ieškovė ginčija atleidimą iš darbo teigdama, kad drausminė nuobauda jai paskirta nesant drausminės atsakomybės sąlygų, 2009-07-16 įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo nenurodyta konkretus darbo drausmės pažeidimas, jo turinys, sąlygos ir kokių darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo darbo drausmės pažeidimo pagrindas, nenurodyta, kokie įstatymai ar lokaliniai teisės aktai pažeisti.

Pagal  DK 136 str. 3 d. 2 p. darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas (DK 235 str.). DK 235 str. 1 d. nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas - tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Ieškovės atleidimo iš darbo juridiniu pagrindu yra šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai, numatyti DK 235 str. 2 d. 4 punkte (pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ), 7 punkte (veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn), 9 punkte (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, 1 t., b. l. 17). Faktinį  ieškovės atleidimo iš darbo  pagrindą pagal DK 235 str. 2 d. 4 p., 7 p. sudaro tos aplinkybės, kad, vykdant generalinio direktoriaus 2009-05-12 įsakymą Nr. 63 „Dėl filialo „Pastatų apdaila“ buhalterinės apskaitos perdavimo AB „PST“ centrinei buhalterijai ir filialo direktoriaus atitinkamą 2009-05-12 įsakymą Nr. 52 (civilinė byla Nr. 2-63-828/2010, 1 t., b. l. 59), perdavus finansinės apskaitos dokumentus ir atlikus buhalterinių sąskaitų inventorizaciją 2009-03-31 dienai, 2009-05-29 inventorizacijos  metu, be kita ko, buvo nustatyta, kad ieškovė, nesant jokio įstatymo ar lokalinio teisės akto, pasinaudodama  savo tarnybine padėtimi, savavališkai atsakovės sąskaita 2007-2009 metais nuolat pirko ir naudojo savo asmeniniams tikslams pravažiavimo viešuoju transportu  mėnesinius bilietus, jų nusipirko už 1080 Lt, tuo padarydama bendrovei turtinę žalą,  iš kurios 968 Lt atsakovė išieškojo iš ieškovei priskaityto darbo užmokesčio nutraukiant darbo sutartį, o likusią dalį atsakovės prašymu grąžino „Lietuvos spauda (1 t., b. l. 17-19, 58-79, 124, 131-150). Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų. Dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teismo nuomone, minėtas aplinkybes ir drausminės atsakomybės pagrindus ir sąlygas atsakovė įrodė. Byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad ieškovės atleidimas iš darbo nurodytais pagrindais yra neteisėtas ir ne pagrįstas. Šalių paaiškinimais, Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros pažymų (1 t., b. l. 85-87) ir teismų sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad dėl minėto pravažiavimo bilietų įgijimo yra baigtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla Nr. 1-478-749/2011, kurioje ieškovei pareikšti įtarimai pagal BK 183 str. dėl turto iššvaistymo nagrinėjama Panevėžio miesto apylinkės teisme. Tai patvirtina, kad ieškovės veika turi turto iššvaistymo požymių ir už ją ieškovė patraukta baudžiamojon atsakomybėn, kas visiškai atitinka tokios veikos kvalifikavimą pagal DK 235 str. 2 d. 7 p., kurio  buvimui nustatyti nebūtina, kad veikoje būtų įrodyta nusikaltimo sudėtis, t. y. visi nusikaltimo sudėties požymiai. Balanso ir byloje pateiktų už nurodytą laikotarpį PVM sąskaitų-faktūrų duomenys patvirtina (1 t., b. l. 125-150), o ieškovė taip pat pripažįsta, kad 2007-2009 metais ji tikrai virš aptartomis aplinkybėmis atsakovės sąskaita nupirko 1080 Lt vertės pravažiavimo bilietų, kuriais naudojosi pati. Nors ieškovė teigia, kad dėl pravažiavimo bilietų įsigijimo tokia tvarka buvo seniai nusistovėjusi, tačiau jos paaiškinimas nepagrįstas jokiais įrodymais ir yra neįtikinamas. Atsakovė šių ieškovės argumentų nepripažįsta. Ieškovė pripažįsta ir neginčija, kad filiale niekada nebuvo įsakymo ar kitokio lokalinio teisės akto, kuris būtų leidęs bendrovės sąskaita darbuotojams įsigyti pravažiavimo miesto transportu mėnesius bilietus ir nustatęs tokio bilieto įsigijimo ir naudojimo tvarką. Ieškovė nurodo, kad pravažiavimo bilietus nusprendė įsigyti ir apsimokėti iš bendrovės lėšų bei jais naudotis pasikalbėjusi su kitų atsakovės filialų neįvardintais darbuotojais, o ne su filialo, kuriame dirbo, ar  AB „PST“ atsakingais ir tokius klausimus spręsti kompetentingais darbuotojais. Bilietų įsigijimo bendrovės lėšomis ir naudojimo ieškovė su niekuo nederino, sąskaitų tvirtinti neteikė, pravažiavimo bilietų  prie finansinės apskaitos dokumentų nepateikdavo, bilietu naudojosi tik pati ir nedavė jo naudotis kitiems darbuotojams, ko daryti neturėjo, jei, kaip teigia, bilietus pirko bendrovės interesais darbo funkcijoms atlikti. Tokie faktai rodo, kad  ieškovė veikė savavališkai, pasinaudodama pareigomis galėjo apsimokėti  bendrovės lėšomis bilietų kainą ir jais naudotis asmeniniais tikslais, kas atitinka  šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, numatyto DK 235 str. 2 d. 4 p. sudėtį. Ieškovė nurodo, kad darbdavys jai nesuteikė transporto vykti į kitas įstaigas ir institucijas darbo reikalais, tačiau į bylą nepateikta įrodymų, kad ieškovė bent kartą per ilgą darbo laiką būtų kreipusis į darbdavį dėl  tinkamų darbo sąlygų nesudarymo ir transporto priemonės darbo funkcijoms vykdyti nesuteikimo. Ieškovė dirbo filialo vyriausiąja finansininke, todėl būtent  jos pareiga buvo užtikrinti, kad  finansinė apskaita būtų tinkama, atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus ir kad nebūtų apmokamos ir pateisiamos nepagrįstos išlaidos (b. l. 91-99, 103, 121, civilinė byla Nr. 2-63-828/2010 – 1 t., b. l. 80-81). Nustačius virš aprašytą faktą  vyriausiojo finansininko veikloje atsakovei atsirado pagrįstas pagrindas nepasitikėti ieškove ir vertinti šį pažeidimą šiukščiu darbo pareigų  pažeidimu, numatytu DK 235 str. 2 d. 4 p., 7 p.  ir dėl veikos, turinčios  nusikaltimo požymių, kreiptis  atlikti ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 18).

Bylos duomenys patvirtina, o bylos nagrinėjimo metu ir ieškovė pripažino, kad 2009-07-15 dieną darbe nei centrinėje AB „PST“ būstinėje, kuri paskutiniu metu buvo jos darbo vieta, nei filiale „Pastatų apdaila“  nebuvo (1 t., b. l. 40). Tai atitinka ir  darbo laiko apskaitos tabelio bei akto duomenis (1 t., b. l. 89, 90). Nors ieškovė teigė, kad 2009-07-15 buvo darbe ir tai esą patvirtina nedarbingumo pažymėjimo įrašas (2 t., b. l. 23, 24), tačiau po liudytojos R. S., kuriai ieškovė įteikė nedarbingumo pažymėjimą ir kuri jį užpildė, apklausos ieškovė pripažino, kad iš tikrųjų darbe 2009-07-15 dieną nebuvo, nedarbingumo pažymėjimą iš vakaro 2009-07-14 atidavė liudytojai, o ši jį užpildė darbo vietoje 2009-07-15 nedalyvaujant ieškovei. Teismo nuomone, ieškovės nevykimo į darbą 2009-07-15 nepateisina aiškinimas, kad ji  nusprendė neiti į darbą, nes nebuvo darbo ir ji tikėjosi, kad 2009-03-10 įspėjimo pagrindu pagal DK 129 str. 1 d., 2 d., 130 str. 1, 4 d.  bus  atleista iš darbo (1 t., b. l. 23). Ieškovė ilgą laiką buvo nedarbinga ir darbe nebuvo (2 t., b. l. 23, 24), todėl negalėjo tikrai žinoti nei kad nėra darbo, nei kad darbdavys  tikrai tebevykdo organizacinius pertvarkymus ir dėl to tebeketina ją atleisti iš darbo, nes  tai buvo darbdavio teisė, o ne pareiga. Net ir žinodama apie galimą atleidimą ieškovė be tiesioginio viršininko leidimo negalėjo savarankiškai nuspręsti neiti į darbą. Ieškovė buvo darbe 2009-07-16, kas prieštarauja jos aiškinimui, kad ji manė, jog 2009-07-15 yra atleista iš darbo. Faktą, kad ieškovė žinojo, kokia yra laikino išleidimo iš darbo tvarka bei kad 2009-07-15 buvo darbo diena, kai ji turėjo būti darbe, patvirtina ir jos 2009-07-16 pareiškimas, kuriame ji prašė išleisti iš darbo anksčiau laiko (1 t., b. l. 37). Be to, ieškovė žinojo, jog vyko jos vadovaujamos buhalterijos darbo patikrinimas, pripažįsta, kad  buvo gavusi inventorizacijos aktą, kuriame buvo nurodyti ir jos darbo trūkumai. Todėl ieškovė neturėjo pagrindo būti tikra, kad darbo sutartis tikrai bus nutraukta įspėjime nurodytu pagrindu ir nuo nurodytos datos. Dėl išdėstyto atsakovė pagrįstai pripažino, kad ieškovė  2009-07-15 neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, t .y. padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 235 str. 2 d. 9 p.

Atsakovė, vykdydama  jai, kaip darbdavei, DK 240 str. 1 d. nustatytą pareigą, prieš skirdama drausminę nuobaudą, turėjo raštu pareikalauti, kad ieškovė raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, rašte nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui raštu pateikti, pasiūlyti, kad ieškovė nurodytų visas aplinkybes, turinčias reikšmės drausminės atsakomybės taikymui (DK 35 str. 1 d.). Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė nepareikalavo iš ieškovės tokio pasiaiškinimo, todėl atleisdama ieškovę iš darbo formaliai pažeidė DK 240 str. 1 d. nuostatas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad tokio pobūdžio drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas ne visais atvejais yra esminis svarstant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir kad jis gali, tačiau neprivalo būti pakankamas pagrindas paskirtą drausminę nuobaudą pripažinti neteisėta. Šioje byloje įrodyta, kad prieš skiriant drausminę nuobaudą atsakovė žodžiu pareikalavo, kad ieškovė  pasiaiškintų dėl darbo pareigų pažeidimų, bet ieškovė tai padaryti atsisakė. Šiuos atsakovės atstovo argumentus iš dalies patvirtina ir ieškovės pozicija, nes ji minėto atsakovės argumento neneigia ir nurodo, kad neprisimena, ar buvo pareikalauta pasiaiškinti žodžiu. Atsakovės argumentus šiuo aspektu patvirtina ir 2009-07-16 akto turinys, kuriame  du asmenys patvirtino, kad iš ieškovės žodžiu buvo reikalauta pasiaiškinimo, bet ji tai daryti atsisakė (1 t., b. l. 43). 2009-07-16 aktą surašė ir pasirašė atsakovei pavaldūs darbuotojai, tačiau vien tai nesudaro pagrindo abejoti akto įrodomąja reikšme.  Tokių  argumentų  nenurodė ir ieškovė, be to, su darbo santykiais susiję klausimai paprastai visada sprendžiami pas darbdavį, todėl tam tikras aplinkybes paprastai tegali žinoti tik darbuotojai. Todėl esant nustatytoms nurodytoms aplinkybėms šioje konkrečioje byloje virš minėtas pažeidimas nepripažintinas tokiu svarbiu ir reikšmingu, kad sudarytų pagrindą pripažinti, jog darbo sutartis nutraukta neteisėtai.

DK 238 str. numatyta, kad skiriant nuobaudą, turi būti atsižvelgta į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Šiuo atveju atsakovė už darbo drausmės pažeidimą paskyrė griežčiausią nuobaudą (DK 237 str.). Teismo nuomone,  nuobauda parinkta tinkamai ir įvertinus DK 238 str. nurodytų aplinkybių visetą. Nors ieškovė ilgą laiką dirbo pas atsakovę, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jai  anksčiau buvo skiriamos drausminės nuobaudos už darbo pareigų netinkamą vykdymą ar nevykdymą. 2006-01-10 ieškovei skirta pastaba (1 t., b. l. 41), 2009-05-25 – pastaba (1 t., b. l. 42). Iš civilinės bylos Nr. 2-63-828/2010   duomenų ir įsiteisėjusių teismų sprendimų matyti, kad ieškovei  drausminė nuobauda – pastaba – paskirta 2009-05-25 įsakymu Nr. 75 už tai, kad ieškovė laiku ir nustatyta tvarka neperdavė dokumentų. Nuobauda buvo ginčijama teisme, bet teismų sprendimais ji buvo pripažinta pagrįsta ir teisėta (1 t., b. l. 73-181, 202-210, civilinė byla Nr. 2-63-828/2010). Ieškovės padaryti darbo drausmės pažeidimai šiurkštūs, todėl pagal savo pobūdį ir pavojingumą priskirtini prie sunkių pažeidimų,  vieno iš jų padarymu sukelta  virš 1000 Lt turtinė žala atsakovei, pažeidimas susijęs su asmeninės naudos gavimu  darbdavio sąskaita ir padarytas vyriausios buhalterė, kurios pareiga kaip tik ir buvo užtikrinti tinkamą finansinę apskaitą ir nepagrįstų išlaidų  nepamokėjimą. Todėl atsakovė, teismo nuomone, turėjo pagrįstą pagrindą nebepasitikėti ieškovė ir nutraukti darbo sutartį aptartais pagrindais.

Drausminė nuobauda turi būti skiriama laikantis DK 241 str. numatytų drausminės nuobaudos skyrimo terminų. Ieškovė minėtus pravažiavimo bilietus pirko 2007-2009 metais  per keliasdešimt kartų, tuo pačiu būdu ir tikslu, iš to paties šaltinio ir veikdama vieninga tyčia. Todėl darbo drausmės pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, kuris paaiškėjo po 2009-05-12 įsakymo Nr. 63 pagrindu 2009-03-31 dienai atlikto patikrinimo (inventorizacijos), po  PVM sąskaitų-faktūrų ir kitų finansinės apskaitos dokumentų perdavimo centrinei buhalterijai laikotarpiu 2009-04-30 iki 2009-05-22 (1 t., b. l. 19, 58-79). Ieškovė laikotarpiu nuo 2009-05-27 iki 2009-07-14 imtinai buvo nedarbinga dėl ligos. Atsakovė 2009-06-18 pareiškimu kreipėsi į Panevėžio VPK dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir byla dėl veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tebenagrinėjama teisme (1 t., b. l. 18). Todėl teismas sprendžia, jog drausminė nuobauda paskirta nepažeidžiant šiame straipsnyje numatytų terminų.

2009-05-09 inventorizacijos akto 4 p., 6.1 p., 6.3 p. nurodyti pažeidimai (1 t., b. l. 19) nebuvo ieškovės atleidimo iš darbo pagrindu, nes, nors įsakyme apie darbo sutarties nutraukimą su ieškove minėtas aktas ir nurodytas, tačiau 2009-07-16 atsakovės įsakyme minėto akto nurodytuose punktuose nurodyti pažeidimai nenurodyti kaip faktinis darbo sutarties su ieškove nutraukimo pagrindas. Tai, kad minėto akto nurodytuose punktuose nurodyti pažeidimai nebuvo faktiniu ieškovės atleidimo iš darbo pagrindu, neginčija ir atsakovė, todėl išsamiau dėl šių argumentų  nepasisakoma (1 t., b. l. 123-129).

Dėl išdėstyto daroma išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė buvo atleista iš darbo be teisėto pagrindo ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, todėl sprendžia, jog yra pagrindas ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių kompensacijų priteisimo atmesti. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną, nes kitaip šiuo atveju susitarta nebuvo (DK 141 str. 1 d.).  Atleidimo iš darbo dieną ieškovei buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas nemokamas atostogas, o kitos išmokos pagal virš nurodytą atleidimo iš darbo pagrindą  ieškovei nepriklausė. Todėl  atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove DK 141 str. numatyta tvarka ir terminais.

Ieškovė pripažįsta gavusi 10 277 Lt kompensaciją  už 78,81 nepanaudotų atostogų kalendorinę dieną (111.16 kalendorinių dienų), tačiau prašo papildomai priteisti 35 446 Lt šios kompensacijos nedamoką, kuri susidarė dėl to, kad atsakovė  neteisingai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį kompensacijai už nepanaudotas atostogas apskaičiuoti. Teismo nuomone, šis reikalavimas nepagrįstas. DK 204 str. 1 d. yra numatyta, kad vidutinis darbo užmokestis yra apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsakovė teisingai pagal 2003-05-27 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo" patvirtintą tvarką yra apskaičiavusi ieškovės vidutinį darbo užmokestį kompensacijai už nepanaudotas atostogas apskaičiuoti pagal faktiškai gautą ieškovės darbo užmokestį už 2009 m. 04-06 mėnesius (aprašo  1  p., 3.1 – 3.4 p., 6 p.).  Atsižvelgiant į 2009-08-21 pažymą Nr. 07-347, ieškovei priskaičiuotas vienos dienos vidurkis yra 131,60 Lt (DK 186 str., 188 str., 1 t., b. l. 36). Ieškovė neginčija, kad nepanaudotų atostogų darbo dienų skaičius 77,81, kad atsakovės nurodytas vidutinis darbo užmokestis pagal faktiškai jos gautą darbo užmokestį būtų teisingas. Tačiau, ieškovės manymu, atsakovė nepagrįstai į darbo užmokestį, reikalingą apskaičiuoti kompensacijai už nepanaudotas atostogas, neįtraukia jai įsiteisėjusiu 2010-10-14 teismo sprendimu priteistos ir išmokėtos 27 252 Lt premijos už 2008 metų ketvirtąjį ketvirtį, sudarančios darbo užmokesčio sudėtinę dalį (civilinė byla Nr. 2-63-828/2010  - 2 t., b. l. 26-30, 88-96) bei nepagrįstai vidutinį darbo užmokesčio vidurkį skaičiuoja iš 2009 m. 04-06 mėn., nors turėtų skaičiuoti iš 2008m. 12 mėn. – 2009m. 01, 02 mėn. darbo užmokesčio, nes  jos darbo užmokestis sumažėjo po to, kai  jai buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva. Taip apskaičiavus, ieškovės vidutinis darbo užmokestis būtų 587,62 Lt, todėl  neišmokėtos  kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalis būtų 35 446 Lt (77,81x587,62=45723-10277=35 446 Lt, 2 t., b. l. 18). Teismo nuomone, minėto Aprašo 6.8 punktas, kuriuo vadovaujasi ieškovė, gali būti taikomas tik apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį išeitinei išmokai mokėti, o ne  kompensacijai už nepanaudotas atostogas apskaičiuoti.  Be to,  ieškovės pagrindinis darbo užmokestis buvo 2700 Lt ir jis po 2009-03-10 įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą nesumažėjo (1 t., b. l. 100-102). Minėtame įsiteisėjusiame 2010-10-14 teismo sprendime konstatuota, kad ketvirtinė premija už 2009 metų 1 ketvirtį, kuri  laikytina darbo užmokesčio sudėtine dalimi, nemokėta dėl bendrovės pablogėjusios finansinės padėties nuo 2009 metų sausio mėnesio, o ne po ieškovės 2009-03-10 įspėjimo apie būsimą darbo sutarties nutraukimą  (civilinė byla Nr. 2-63-828/2010  - 2 t., b. l. 26-30, 88-96).

Teismo nuomone, nepagrįstas ieškinio reikalavimas  pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2009-07-16 atsakovės generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 347-p dėl 968 Lt padarytos žalos iš jos darbo išieškojimo ir 968 Lt priteisimo. Ieškovė minėtą įsakymą iš esmės ginčija dėl to, kad nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ir pravažiavimo bilietus įsigijo teisėtai. Dėl šių argumentų nepagrįstumo jau pasisakyta virš teismo sprendime.  Dėl to, kad žalos dydis nustatytas neteisingai, ginčo nėra (DK 257 str.). Žalos dydį patvirtina ir minėtose PVM sąskaitose-faktūrose nurodyta bilieto kaina (1 t., b. l. 131-150). Ieškovė su įsakymu supažindinta (1 t., b. l. 38). DK 258 str. 2 d., 224 str. 2 d. numatytas terminas, dėl kurio nustatymo pradžios virš sprendime taip pat pasisakyta,  nepraleistas. Pagal DK 224 str. 2 d.  1 p., išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimus įmonei, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio.  Ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 2132,22 Lt, priskaityta suma nutraukiant darbo sutartį buvo virš 10 000 Lt, o žalos dydis – 968 Lt (1 t., b. l. 36).

Ieškovė prašė priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (DK 250 str.), nes patyrė išgyvenimus dėl neteisėto, nepagrįsto darbo sutarties nutraukimo, be pagrindo skirtų drausminių nuobaudų, nepelnyto pažeminimo, darbo ir pastangų neįvertinimo. Kadangi visi ieškinio reikalavimai pripažįstami neteisėtais ir nepagrįstais, tai nėra DK 250 str., CK 6.250 str. numatytų pagrindų neturtinei žalai priteisti.

Teismo sprendimas priimamas atsakovės naudai. Atsakovė nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų ir bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė. Kadangi ieškinys atmetamas, ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos kitos šalies neatlyginamos (CPK 93, 98 str.).

Vadovaujantis išdėstytu ir LR CPK 259 str., 263 str., 268 str., 270 str.

N U S P R E N D Ė:

              Ieškinį atmesti. 

              Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos Apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.

Teisėja                                                                      Ramunė Čeknienė