Civilinė byla Nr. 2A-1150/2014

                                                                          Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01591-2013-7

                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4; 21.4.2.7;

(S)

                                                                                  121.18

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškovo D. S. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Šiaulių bankui, Vilniaus miesto 21 notarų biuro notarei V. Š., antstolei R. G. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „NBG grupė“ dėl kreditavimo sutarties 4.1.1.3 punkto, laidavimo sandorio ir vekselio pripažinimo negaliojančiais, vykdomųjų įrašų panaikinimo, neteisėtai išieškotų lėšų grąžinimo. Tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“, R. K..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

            Teismui pateiktu ieškiniu ieškovas D. S. prašė: panaikinti vykdomąją bylą Nr. 0090/07/01219; pripažinti Kreditavimo sutarties IL-2005-025-03 (toliau – kreditavimo sutartis) 4.1.1.3. punkte nurodytą ieškovo laidavimo sandorį negaliojančiu nuo jo pasirašymo momento;  pripažinti negaliojančiu nuo pasirašymo momento kreditavimo sutarties 4.1.1.3. punktą; pripažinti kreditavimo sutarties 4.1.1.3. punkte nurodytą garantiją negaliojančia nuo jos pasirašymo momento; pripažinti kreditavimo sutarties 4.1.1.3. punkte nurodytą vekselį negaliojančiu nuo jo išrašymo momento; pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 21 - ojo notarų biuro 2007 m. liepos 3 d. atsakovui AB Šiaulių bankui išduotą vykdomąjį raštą Nr. 1-VŠ 1370 ir jį panaikinti; įpareigoti atsakovus antstolę R. G. ir AB Šiaulių banką solidariai grąžinti neteisėtai iš ieškovo išieškotas lėšas – iš viso 2 165,08 Lt, įskaitant padidintas 12 procentų metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo sumų neteisėto nusirašymo nuo ieškovui priklausančių sąskaitų dienos iki grąžinimo dienos, bei priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

              Ieškovas nurodė, jog atsakovas AB Šiaulių bankas apgaulės būdu į kreditavimo sutartį įtraukė sąlygą dėl atsakovo BUAB „NBG grupė“ akcininkų, t. y. ieškovo ir trečiojo asmens R. K., laidavimo už įmonės prievoles, prisiimtas kreditavimo sutartimi. Nors atsakovo BUAB „NBG grupė“ prievolių įvykdymas buvo pakankamai užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, tačiau AB Šiaulių bankas naudodamas ekonominį spaudimą, realų grasinimą ir apgaulę, be ieškovo žinios pakeitė esmines kreditavimo sutarties sąlygas kredito gavėjo prievolių užtikrinimo dalyje ir taip įgijo 2005 m. gruodžio 14 d. paprastąjį vekselį. Trečiajam asmeniui R. K. nusprendus parduoti savo turimas atsakovo BUAB „NBG grupė“ akcijas, AB Šiaulių bankas neteisėtai apribojo atsakovo BUAB „NBG grupė“ teises vykdyti mokėjimus iš kreditinės sąskaitos. Bankas ir trečiasis asmuo R. K. veikė išvien siekdami sužlugdyti atsakovą BUAB „NBG grupė“ ir perimti įmonę pusvelčiui. Dėl banko veiksmų buvo diskredituotas įmonės vardas, įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriaus, buvo priversta ieškoti kitų finansavimo šaltinių, dėl sutrikusio atsiskaitymo su kreditoriais buvo inicijuoti teisminiai ginčai, taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, bankas, pažeisdamas kreditavimo sutartį, kitoms kredito įstaigoms pateikė tikrovės neatitinkančią ir konfidencialią informaciją apie BUAB „NBG grupė“. Atsakovo AB Šiaulių banko piktnaudžiavimą patvirtina ir ginčijamo vekselio pateikimas apmokėti po BUAB „NBG grupė“ bankroto bylos iškėlimo. Anot ieškovo, jo laidavimo prievolė pasibaigė pradėjus BUAB „NBG grupė“ likvidavimo procedūrą, todėl bankas neteisėtai pateikė vykdyti ginčijamą vekselį. Banko veiksmų neteisėtumą patvirtina ir jo elgesys po BUAB „NBG grupė“ bankroto bylos iškėlimo – nuslepiant nuo atsakovo BUAB „NBG grupė“ kreditorių duomenis apie gautas išmokas iš trečiojo asmens UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“, atsisakant perimti įkeistą turtą.

              Atsakovė Vilniaus miesto 21 – ojo notarų biuro notarė V. Š. su ieškiniu nesutiko, tvirtino vykdomąjį įrašą išdavusi pagrįstai.

              Atsakovas AB Šiaulių bankas prašė ieškinį atmesti bei skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tvirtino neatlikęs neteisėtų veiksmų: atskleidė visą reikšmingą informaciją ginčo sandoriams sudaryti, neigė daręs ekonominį spaudimą. Atsakovo BUAB „NBG grupė“ kreditavimas buvo sustabdytas, kadangi pastarasis pažeidė kreditavimo sutarties 10.1.6. punktą, neinformuodamas apie kitame banke turimą įmonės kreditą ir bankui nebuvo pateikti įrodymai apie ieškovo atsiskaitymą su trečiuoju asmeniu R. K. už atsakovo BUAB „NBG grupė“ akcijas. Nepaisant to, kad buvo sustabdytas atsakovo BUAB „NBG grupė“ kreditavimas, tai negalėjo turėti įtakos įmonės finansinei padėčiai, nes šių veiksmų atlikimo metu ji turėjo pakankamai lėšų veiklai vykdyti. Pasak atsakovo, ieškovas jau buvo pateikęs teismui procesinį dokumentą, analogišką šioje byloje nagrinėjamam ieškiniui, tačiau jis dėl ieškovo kaltės buvo paliktas nenagrinėtas, todėl ieškovui skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

              Trečiasis asmuo UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovas turėjo žinoti apie prisiimamus laidavimo įsipareigojimus, kadangi tokia sąlyga buvo numatyta trečiojo asmens UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ valdybos 2009 m. lapkričio 15 d. sprendime. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškovo D. S. ieškinį bei atsakovo AB Šiaulių banko prašymą dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetė, bylą dalyje dėl 2007 m. liepos 3 d. vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu, vykdomosios bylos panaikinimo bei įpareigojimo grąžinti neteisėtai išieškotas lėšas nutraukė. 

            Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kreditavimo sutartis nebuvo sudaryta ir vekselis išrašytas grasinant ekonominiais padariniais. Teismas taip pat nenustatė banko apgaulės nuslepiant  esmines sutarties sąlygas – laidavimo prievolę.  Teismas sprendė, jog atsakovas UAB „NBG grupė“ buvo suinteresuotas sutarties sudarymu, o už šios bendrovės prievolę bankui laidavęs ieškovas nebuvo ekonomiškai priklausomas nuo banko. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovas laidavimo prievolę ėmėsi ginčyti praėjus 6 metams po sandorių sudarymo. 

           Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus dėl banko veiksmų neteisėtumo sutarties vykdymo etape – sustabdžius kredito išmokėjimą atsisakant įkeisto turto perėmimo. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės nėra susijusius su ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybė, kad skolininkui buvo iškelta bankroto byla, neturi įtakos laidavimo prievolės pagal vekselį galiojimui.

         Vilniaus apygardos teismas, vertindamas ieškinio argumentų, kuriais ieškovas grindė vykdomąjį įrašą išdavusios notarės ir jį priėmusios vykdyti antstolės veiksmų neteisėtumą, nustatė, jog Kauno miesto apylinkės teismas išnagrinėjo ieškovo skundą dėl antstolės veiksmų, o skundui dėl notarės veiksmų paduoti ieškovas praleido įstatyme numatytą naikinamąjį terminą. Pirmosios instancijos teismas, ieškovo veiksmuose įžvelgęs piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, tačiau atsižvelgęs į jo sunkią turtinę padėtį, sprendė, jog baudos skyrimas nagrinėjamu atveju nėra tikslingas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

           Apeliaciniu skundu ieškovas D. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti: pripažinti kreditavimo sutarties 4.1.1.3 punkte nurodytą D. S. laidavimo sandorį negaliojančiu nuo sudarymo momento, pripažinti negaliojančiu kreditavimo sutarties 4.1.1.3 punktą, pripažinti kreditavimo sutarties 4.1.1.3 punkte nurodytą garantiją negaliojančia nuo sudarymo momento, pripažinti negaliojančiu 2007 m. liepos 3 d. vykdomąjį įrašą ir jį panaikinti, įpareigoti antstolę R. G. ir AB Šiaulių banką solidariai grąžinti neteisėtai išieškotas lėšas bei priteisti palūkanas, atsakovo BUAB „NBG grupė“ laiduotojų atsakomybę sumažinti iki 59 290 Lt, skirti Swedbank, AB 10 000 Lt baudą, pusę šios sumos skiriant ieškovui ir jį atstovaujančiai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, skirti AB Šiaulių bankui 20 000 Lt baudą, pusę šios sumos skiriant ieškovui ir jį atstovaujančiai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat pareiškė procesinio pobūdžio prašymus: sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Kaišiadorių rajono apylinkės teisme bus baigta nagrinėti baudžiamoji byla Nr. 1-31-840/2013, Nr. 1-5-840/2014; priimti naujus įrodymus, iš AB Šiaulių banko išreikalauti UAB „NBG grupė“ kredito bylą, išreikalauti UAB „NBG grupė“ bankroto bylą, iš Vilniaus miesto prokuratūros išreikalauti ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-433-10 medžiagą, iš bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“ išreikalauti 2007 m. spalio 29 d. išvados dėl bankui įkeisto turto vertės originalą, iš AB Hansabankas Kauno filialo išreikalauti 2005 m. IV ketv. Paskolų komiteto sprendimą suteikti paskolą  UAB „NBG grupė“ su Invegos garantija; spręsti klausimą dėl Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamų bylų Nr. 2-454-267/2012 ir Nr. 2-745-267/2013 išreikalavimo ir prijungimo prie nagrinėjamos bylos. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo ir jo atstovo prašymus atidėti teismo posėdį.
2. Pirmosios instancijos teismas nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės.
3. Ieškinio reikalavimai susiję su esminėmis ir reikšmingomis bylos aplinkybėmis, kai AB Šiaulių banko iniciatyva 2006 metų kovo mėnesį be teisinio pagrindo tyčia neterminuotai buvo sustabdytas UAB „NBG grupė“ lėšų judėjimas. Kaišiadorių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla dėl UAB „NBG grupė“ veiklos. Baudžiamojoje byloje yra surinkti nagrinėjamam ginčui reikšmingi įrodymai apie galimą R. K. ir AB Šiaulių banko bendradarbiavimą siekiant sužlugdyti UAB „NBG grupė“ ir ją užvaldyti. Egzistuoja būtinybė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla. 
4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, kadangi nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, kokią teisinę reikšmę atliko kreditavimo sutartyje nurodytas vekselis, kokio tikslo šalys siekė. Sisteminė kreditavimo sutarties analizė sudaro pagrindą manyti, jog sutartyje nurodyta užtikrinimo priemonė nėra vekselis. Sutarties sąlygų neaiškumas vertintinas ieškovo naudai, kadangi sutartis sudaryta prisijungimo būdu.
5. Teismas netyrė ieškovo nurodytų aplinkybių, jog bankas savavališkai ir tyčia prieš pat sutarties pasirašymą pakeitė sutarties sąlygas. Ieškovas sutarties sudarymo metu galėjo nepastebėti pasirašantis vekselį.
6. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių, susijusių su kredito išmokėjimo sustabdymu. Bankas nepagrįstai sustabdė lėšų judėjimą, kadangi įmonės turimi įsipareigojai jam turėjo būti žinomi. Teismas nevertino banko veiksmų po kreditavimo sutarties sudarymo. Šioms aplinkybėms nustatyti reikšmingi įrodymai yra banko žinioje. Šiuos įrodymus būtina išreikalauti iš atsakovo.
7. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog vekselis negali būti laikomas prievolių užtikrinimo priemone, t. y. vekselis netampa garantija ar laidavimu. Nagrinėjamu atveju AB Šiaulių bankas pareikalavo vykdyti prievolę tiek pagal kreditavimo sutartį, tiek pagal vekselį. Kadangi vekselis nebuvo perleistas, ieškovas turi teisę reikšti prieštaravimus bankui remdamasis jiems žinomais asmeniniais santykiais. Teismas nepagrįstai sprendė, jog bankroto bylos skolininkui iškėlimas neturi įtakos vekselio galiojimui.
8. Teismas nevertino aplinkybės, jog UAB „NBG grupė“ akcininkai neišreiškė valios dėl vekselio sudarymo, nors pateikė sprendimą dėl kitos prievolės užtikrinimo priemonės – įkeitimo. Todėl spręstina, jog bankas vekselį įgijo naudodamas ekonominį spaudimą, grasinimus ir apgaulę. Teismas nevertino aplinkybės, jog bankas nesilaikė pasirašyto verslo plano. Nevertino aplinkybės, jog ieškovui pateiktame kreditavimo sutarties projekte nebuvo nurodyta viena iš prievolės užtikrinimo priemonių – vekselis. Nevertino kitų ekonominio spaudimo priemonių. Apygardos teismas nepasisakė dėl banko veiksmų UAB „NBG grupė“ bankroto procese, kuomet bankas nepagrįstai atsisakė perimti vertingą skolininko turtą, sąmoningai mažino jo kainą.
9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas laiku nesiėmė priemonių vekseliui ginčyti, nesiekė neteisėtų banko veiksmų nutraukimo. Minėtą argumentą paneigia Vilniaus miesto prokuratūros vykdymo ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurią apeliacinės instancijos teismas turi išsireikalauti. Šiam argumentui pagrįsti būtina prie nagrinėjamos bylos prijungti ir UAB „NBG grupė“ bankroto bylą.
10. Teismas nevertino aplinkybių, ar ginčijami sandoriai atitiko šalių valią.
11. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reguliuojančias ginčo situaciją, kuomet skolininkui buvo iškelta bankroto byla. Ieškovas dar iki vekselio pateikimo protestuoti kreipėsi į teismą prašydamas jį pripažinti negaliojančiu, todėl negalėjo būti išduotas ir vykdomasis įrašas. Antstolė nevykdė pareigos po bankroto  bylos iškėlimo ginčijamą vekselį perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Todėl teismas turėjo konstatuoti imperatyvių bankroto procesą reguliuojančių normų pažeidimą. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog likvidavus juridinį asmenį turi pasibaigti ir šalutinė prievolė – laidavimas. Nagrinėjamu atveju bankroto procese vykdant skolininkui priklausančio turto realizavimą ir vykdant išieškojimą pagal vekselį dubliuojama prievolė bankui.
12. Apygardos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog bankas be pagrindo atsisakė priimti skolininko turtą. Esant tokiai situacijai teismas turėjo konstatuoti laidavimo pabaigą. Be to, nagrinėjamu atveju konstatuotinas ir kitas laidavimo pabaigos pagrindas – kreditorius per dvejus metus nepareiškė ieškinio dėl skolos pagal laidavimo sutartis priteisimo. Bankas pats kaltas, kad jo finansinis reikalavimas nebuvo patenkintas, todėl laiduotojai atleistini nuo atsakomybės.
13. Teismas nevertino aplinkybės, jog laidavimo prievolė negali viršyti pagrindinės prievolės dydžio. Teismas nevertino prievolių užtikrinimo priemonių daugeto – įkeitimo ir laidavimo santykio. Nagrinėjamu atveju bankas pirmiausiai turėjo užbaigti išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą. Kadangi bankas atsisakė perimti vertingą skolininko turtą, laiduotojai atleistini nuo laidavimo prievolės vykdymo.
14. Pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio tirti, kokią prievolės dalį įvykdė skolininkas. Teismas turėjo spręsti ir laiduotojų atleidimo nuo prievolės vykdymo klausimą, kadangi pats kreditorius (bankas) kaltas dėl to, jog iš skolininko turto nebuvo patenkintas jo finansinis reikalavimas. Teismas nevertino banko ir BUAB „NBG grupė“ veiksmų sąmoningai mažinant skolininkui priklausančio turto vertę. Neteisėti banko veiksmai, kreditavimo sutarties vykdymo metu nebendradarbiaujant su skolininku, sudaro pagrindą atleisti laiduotojus nuo atsakomybės arba mažinti atsakomybės ribas. Pats bankas kaltas dėl nuostolių padidėjimo.
15. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog antstolės ir notarės veiksmai buvo teisėti.  Notarė turėjo pareikalauti papildomų dokumentų, o sužinojusi apie bankroto bylos iškėlimą, vekselį (vykdomąjį įrašą) išsiųsti ją nagrinėjančiam teismui. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus ieškovo reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrįstumą, tenkintini ir išvestiniai reikalavimai – naikintinas vykdomasis įrašas, o neteisėtai išieškotos lėšos priteistinos iš kaltų asmenų.
16. Pirmosios instancijos teismas nevertino UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ išduotos garantijos vykdymo aplinkybių. Teismas ex officio turėjo konstatuoti garantijos vykdymo neteisėtumą.

              Atsakovė Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro notarė V. Š. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė vykdomojo įrašo išdavimo tvarkos nepažeidusi. Tvirtino neturėjusi pareigos vekselio ar vykdomojo įrašo persiųsti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Nurodė, jog laidavimo pagal vekselį galiojimui netaikytini Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) numatyti laidavimo pabaigos pagrindai.

           Atsakovas BUAB „NBG grupė“ prašo apeliacinio skundo netenkinti, paskirti ieškovui 2 000 Lt baudą, pusę šios sumos priteisiant bendrovės naudai.  Nurodė, jog apeliaciniu skundu jam nėra reiškiami materialinio pobūdžio reikalavimai. Atsakovas ieškovo apeliacinį skundą laiko piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis siekiant vilkinti bankroto procesą. Nesutiko su apelianto argumentu, jog apygardos teismas esą nepagrįstai atsisakė atidėti teismo posėdį. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė būtinumą atidėti teismo posėdį, nėra svarbios. Akcentavo aplinkybę, jog skunde iš esmės yra pakartoti ieškinio argumentai. Nurodė, jog apelianto argumentai dėl dokumento klastojimo nėra pagrįsti objektyviais duomenimis.

           Atsakovas AB Šiaulių bankas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo netenkinti prašymo dėl bylos sustabdymo. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog, atsižvelgiant į  ilgą laiką besitęsiantį nepagrįstą bylinėjimąsi su banku, teismas pagrįstai ieškovo prašymą atidėti teismo posėdį laikė bandymu vilkinti procesą. Nesutiko su argumentu dėl bylos sustabdymo būtinumo, kadangi baudžiamoji byla neturės įtakos nagrinėjamai bylai. Nurodė, jog banko veiksmuose nėra piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Priešingai – bankas buvo aktyvus. Todėl apelianto prašymas dėl baudos skyrimo yra nepagrįstas.

          Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

               Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir išreikalavimo

            Ieškovas D. S. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą priimti naujus įrodymus, pateiktus kartu su apeliaciniu skundu. Iš apeliacinio skundo priedų matyti, jog apeliantas teikia šiuos naujus įrodymus: UAB „NBG grupė“ 2005 m. gruodžio 12 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, AB Šiaulių banko 2011 m. sausio 18 d. raštu Vilniaus apskrities VPK NTV ENS pateiktus dokumentus, susijusius su UAB „NBG grupė“ kredito suteikimu ir užtikrinimo priemonėmis, AB Šiaulių banko paskolų komiteto 2006 m. liepos 20 d. ir 2006 m. rugpjūčio 8 d.  protokolus, 2007 m. spalio 29 d. išvadą dėl preliminarios turto vertės, Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 26 d. ir 2007 m. balandžio 2 d. nutartis, UAB „NBG grupė“ ir AB Sampo banko 2005 m. spalio 7 d. mokėjimo kortelių kredito limito suteikimo sutartį, AB Šiaulių banko paskolų komiteto 2006 m. sausio 11 d. protokolą, AB Šiaulių banko 2007 m. rugpjūčio 27 d. atsiliepimą į pareiškimą dėl UAB „NBG grupė“ tyčinio bankroto, D. S. 2010 m. sausio 4 d. prašymą UAB „NBG grupė“ bankroto administratoriui, bankroto administratoriaus 2009 m. gruodžio 9 d. raštą ieškovui, BUAB „NBG grupė“ turto pardavimo iš varžytynių aktą, 2009 m. lapkričio 26 d. sąskaitą faktūrą, AB Šiaulių banko ir R. K. 2011 m. birželio 14 d. sudarytą taikos sutartį. Apeliantas nurodė, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.  Iš nagrinėjamos bylos duomenų nenustatyta, jog šiuos įrodymus ieškovas būtų teikęs (prašęs priimti ar išreikalauti) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Paminėtoje proceso įstatymo nuostatoje įvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė spręsti klausimus, susijusius su naujų (pirmosios instancijos teismo nevertintų) įrodymų priėmimu. Įvertinusi prašymo turinį teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas visiškai nepagrindė nesavalaikio naujų įrodymų pateikimo būtinybės, nors jais vadovaujasi grįsdamas apeliacinio skundo argumentus. Deklaratyvaus pobūdžio teiginys, esą šių įrodymų poreikis atsirado vėliau (t. y. pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą dėl ginčo esmės), teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokios būtinybės nepagrindžia. Nustatyta, jog visi pateikti įrodymai egzistavo dar iki bylos iškėlimo. Aplinkybės, sąlygojusios negalėjimą pasirūpinti šių įrodymų savalaikiu gavimu ir pateikimu pirmosios instancijos teismui, nagrinėjamu atveju nenustatytos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas naujus įrodymus pateikė pažeisdamas CPK 314 straipsnio draudimą, todėl jų nepriima ir nevertina.

           Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas taip pat pareiškė ir kitus procesinio pobūdžio prašymus: išreikalauti iš atsakovo AB Šiaulių banko UAB „NBG grupė“ kredito bylą, iš Kauno apygardos teismo išreikalauti UAB „NBG grupė“ bankroto bylą, iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, iš bankroto administratoriaus išreikalauti 2007 m. spalio 29 d. išvadą dėl AB Šiaulių bankui įkeisto turto vertės, iš AB Hansabanko išreikalauti 2005 metais priimtą paskolų komiteto sprendimą suteikti paskolą, spręsti klausimą dėl Šiaulių apygardos teisme išnagrinėtų bylų Nr. 2-454-267/2012 ir Nr. 2-745-267/2013 prijungimo prie nagrinėjamos bylos. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, šiais išreikalautinais duomenimis (ir prijungtinomis bylomis) apeliantas papildomai grindžia skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas tokių prašymų pareiškęs nebuvo, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu apeliantas siekia pateikti naujus įrodymus. Nenustatytos aplinkybės, trukdžiusios savalaikiu šių įrodymų pateikimu (išreikalavimu) pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kolegijos vertinimu, vien nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir siekis papildomai pagrįsti pirmosios instancijos teismo įvertintas  aplinkybes, savaime nėra pagrindas ignoruoti CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl įrodymų išreikalavimo ir bylų (išnagrinėtų ir nagrinėjamos bylų) prijungimo. 

Dėl bylos sustabdymo

            Kaip minėta, apeliaciniame skunde ieškovas pareiškė prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą iki Kaišiadorių rajono apylinkės teisme bus baigta nagrinėti baudžiamoji byla Nr. 1-5-840/2014. Nurodė, jog baudžiamojoje byloje yra surinkti nagrinėjamam ginčui reikšmingi įrodymai apie galimą R. K. ir AB Šiaulių banko bendradarbiavimą siekiant sužlugdyti UAB „NBG grupė“ ir ją užvaldyti. Teisėjų kolegija šio apelianto prašymo netenkina.

              Civilinės bylos sustabdymas reiškia laikiną visų procesinių veiksmų, atliekamų nagrinėjant bylą (išskyrus procesinius veiksmus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimu), sustabdymą dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo valios (CPK 163 - 164 straipsniai, 166 straipsnio 3 dalis, 167 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, kas suponuoja CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų civilinio proceso principų – koncentruotumo ir ekonomiškumo – pažeidimo tikimybę. Todėl teismas kiekvienu atveju, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, privalo atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes ir įsitikinti, kad nesustabdžius bylos nėra galimybės tinkamai ir teisingai ją išnagrinėti. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Dar kartą pažymėtina, kad civilinės bylos sustabdymo instituto normos reglamentuoja procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą iš esmės, atlikimo sustabdymą neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013). Kolegija pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą bei teisminę praktiką, suformuotą jį taikant bei aiškinant, civilinės bylos sustabdymas (privalomasis ar fakultatyvusis) gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jei teismas nustato, jog civilinės bylos neįmanoma teisingai išnagrinėti tol, kol neišnyks / neatsiras tam tikros aplinkybės, kurių išnykimas/atsiradimas nepriklauso nuo teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų valios. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, jog kitame teisme nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės gali turėti reikšmės čia nagrinėjamai bylai (pagrįsti vieną iš ieškinio ar apeliacinio skundo argumentų – pvz., dėl galimo šalių veiksmų neteisėtumo vykdant kreditavimo sutartį), teisėjų kolegijos neįtikina bylos sustabdymo instituto, atsižvelgiant į aptartą jo taikymo išimtinumą, būtinumu. Kita vertus, apeliantas, nurodydamas konkrečias baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, neįrodė, jog neturėjo galimybės pateikti baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų (kaip teigia apeliantas, reikšmingų baudžiamosios bylos dalyvių apklausos duomenų) tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek teikdamas apeliacinį skundą. Pažymėtina, jog  iš esmės tokio paties turinio prašymas (sustabdyti bylą) buvo pareikštas ir pirmosios instancijos teismui, kuris šio prašymo 2013 m. gruodžio 3 d. protokoline nutartimi netenkino. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo matyti, jog prašymas apeliacinės instancijos teismas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija apelianto prašymo dėl bylos sustabdymo netenkina. 

Dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo

               Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pirmosios instancijos teismui 2013 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Prašyme nurodė, jog nagrinėjamoje byloje paskirto teismo posėdžio dieną ieškovas dalyvaus baudžiamosios bylos nagrinėjime kitame teisme, o jo atstovas dalyvaus tą pačią dieną rengiamame teismo posėdyje kitoje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas ieškovo nurodytų priežasčių, kuriomis šis grindė bylos nagrinėjimo atidėjimo būtinumą, nelaikė svarbiomis ir prašymo netenkino. Apeliantas su šiuo teismo procesiniu sprendimu nesutiko, akcentuodamas, jog tokiu būdu buvo pažeistos jo procesinės teisės (teisė būti išklausytam, apribota galimybė pateikti paaiškinimus, reikšti prašymus) bei civilinio proceso lygiateisiškumo, žodiškumo, betarpiškumo ir kiti principai. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis; be to, svarbiomis priežastimis nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose (CPK 1622 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi apelianto argumentus, pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. posėdžio protokolo turinį bei bylos medžiagą teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nurodyto teisinio reguliavimo ir apelianto akcentuotų procesinių teisių nepažeidė, o priešingai, – prioritetą pagrįstai teikė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų taikymui (CPK 7 straipsnis). Pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai (išdėstyta posėdžio protokole), kuria akcentuojamas prašymo neišsamumas ir jį pagrindžiančių duomenų trūkumas. Kolegija taip pat nepagrįstu laiko skundo argumentą, esą teismas galėjo savarankiškai surinkti duomenis apie kitame teisme nagrinėjamą bylą arba pareikalauti šiuos (trūkstamus) duomenis pateikti. Kolegija sprendžia, jog pareiga pateikti išsamų ir aiškų procesinį prašymą, jį tinkamai pagrįsti, visų pirma tenka prašymą teikiančiam bylos dalyviui.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

           Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovai AB Šiaulių bankas ir UAB „NBG grupė“ (šiuo metu bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto) 2005 m. gruodžio 14 d. sudarė kreditavimo sutartį. Šios sutarties pagrindu bankas įsipareigojo suteikti bendrovei 300 000 Lt kreditą. Iš sutarties turinio nustatyta, kad tinkamas kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas atsakovui UAB „NBG grupė“ priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu, atsakovo UAB „NBG grupė“ vekseliu bei įmonės akcininkų – ieškovo ir trečiojo asmens R. K. laidavimu pagal atsakovo išduotą vekselį, trečiojo asmens UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ garantija (kreditavimo sutarties 4.1.1.1. – 4.1.1.4 punktai). Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB „NBG grupė“ iškelta bankroto byla. Atsakovė Vilniaus miesto 21 – ojo notarų biuro notarė V. Š. 2007 m. liepos 3 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 290 261,28 Lt išieškojimo iš atsakovo BUAB „NBG grupė“, ieškovo ir trečiojo asmens R. K.. Šis vykdomasis įrašas buvo pateiktas vykdyti. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovas nurodė, jog ginčijama kreditavimo sutarties užtikrinimo priemonė – vekselis išduotas naudojant ekonominį spaudimą, realų grasinimą ir apgaulę. Tvirtino, esą buvo priverstas pasirašyti vekselį (be kita ko, ir kaip laiduotojas), nurodė, jog galėjo pasirašyti vekselį, nežinodamas ką pasirašo, o bankas, ignoruodamas šalių derybų procese priimtus sprendimus, savavališkai pakeitė kreditavimo sutartį dalyje dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių – vienašališkai įterpdamas papildomą priemonę – ginčijamą vekselį. Taip pat  ieškovas akcentavo vykdomąjį įrašą išdavusios notarės ir jo pagrindu skolos iš ieškovo išieškojimą vykdžiusios antstolės veiksmų neteisėtumą. Kolegija pastebi, jog kiti ieškinio argumentai nėra visiškai aiškūs, tačiau kolegija ieškinio turinyje įžvelgia ir argumentus, kuriais grindžiama ieškovo pozicija, jog laidavimas pasibaigė likvidavus skolininką – UAB „NBG grupė“ bei atsakovui AB Šiaulių bankui atsisakius perimti jam įkeistą vertingą skolininko turtą. Apeliantas nurodė, jog paties banko veiksmai tiek kreditavimo sutarties vykdymo etape, tiek iškėlus skolininkui bankroto bylą, tiek realizuojant skolininkui priklausantį turtą ir lėmė nuostolių atsiradimą. Pirmosios instancijos teismui ieškinį dalyje dėl notarės ir antstolės veiksmų nutraukus, o likusioje dalyje – atmetus, apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino banko ir trečiojo asmens R. K. veiksmų siekiant perimti UAB „NBG grupė“ valdymą, nurodė, jog teismas, vertindamas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, esą bankas prieš pat kreditavimo sutarties pasirašymą pakeitė esmines sutarties sąlygas, todėl ieškovas galėjo nesuprasti pasirašantis ir vekselį, nurodė, jog UAB „NBG grupė“ neišreiškė valios išduoti ginčijamą vekselį, taip pat nurodė, jog bankas pažeidė kreditavimo sutartį – nesilaikė kredito gavėjo pateikto verslo plano. Apeliantas nurodė, jog jo laidavimo prievolė baigėsi likvidavus skolininką, ši prievolė baigėsi bankui per dvejus metus nepareiškus ieškinio dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, laidavimo prievolė pasibaigė, bankui atsisakius perimti skolininko turtą. Pasak apelianto, teismas nevertino visų prievolės užtikrinimo priemonių tarpusavio santykio. Apelianto teigimu, bankui pažeistus bendradarbiavimo pareigą, laiduotojai atleistini nuo atsakomybės, be to, laidavimo prievolė savo apimtimi viršija pagrindinę prievolę, teismas nevertino garantijos išdavimo aplinkybių.

           Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniu skundu ieškovas papildomai įrodinėja ginčijamų sandorių neteisėtumą, esą iš teismui pateikto visuotinio UAB „NBG grupė“ akcininkų susirinkimo protokolo matyti, jog akcininkai neišreiškė valios ginčijamam vekseliui išduoti, jog dėl banko nuostolių kaltas pats bankas, atlikęs neteisėtus veiksmus bei pažeidęs bendradarbiavimo pareigą. Savo poziciją apeliantas grindė pirmosios instancijos teisme nurodytais laidavimo pabaigos pagrindais – pažeidus bendradarbiavimo pareigą ir tuo sąlygojus situaciją, kuomet skolininkas negalėjo įvykdyti pagrindinės prievolės, nesant rašytinės laidavimo sutarties bei per dvejus metus nepareiškus ieškinio laiduotojams. Akcentavo pirmosios instancijos teisme nenurodytą aplinkybę, jog skolininko prievolė buvo užtikrinta kitomis pakankamomis priemonėmis. Apeliantas nurodė, jog teismas nevertino visų prievolės užtikrinimo priemonių santykio, esą vekselis buvo perteklinė priemonė. Nurodė, jog vekselis negali iš esmės sukurti laidavimo santykių. Teigė, jog trečiojo asmens garantija taip pat buvo išduota ir vykdoma neteisėtai. Teisėjų kolegija pastebi, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas šiomis nurodytomis aplinkybėmis nesirėmė. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėti išvardintų naujų apeliacinio skundo argumentų, kadangi jie pateikti pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą. CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo reikalavimo sumažinti laiduotojų pagal ginčijamą vekselį prievolės dydį iki 59 290 Lt, kadangi toks reikalavimas nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu

Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo nurodytas teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t. y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Tai reiškia, kad sandoris gali būti pripažįstamas sudarytu dėl ekonominio spaudimo tais atvejais, kai ne tik nustatomas tokio spaudimo faktas (realūs grasinimai), bet ir kai šalies valią sudaryti tokį sandorį nulemia grasinimas. Kolegija pažymi, jog sandoriui, kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo, pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2006, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Siekiant šioje byloje ginčijamus kreditavimo sutarties dalį (jos nuostatas dėl prievolių užtikrinimo priemonių) ir vekselį (be kita ko, ir vekselio dalį dėl apelianto laidavimo) pripažinti negaliojančiais dėl realaus grasinimo, būtina byloje nustatyti tokias aplinkybes: 1) ar apeliantui  buvo grasinama; 2) ar grasinimas buvo realus; 3) ar sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Pažymėtina, jog realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją realus grasinimas reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, ar grasinimas buvo realus, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi apeliacinio skundo argumentus pažymi, jog pagal apelianto vertinimą ginčijamos sutarties sudarymą ir jos sąlygose įvardinto vekselio išdavimą lėmė atsakovo AB Šiaulių banko ekonominis spaudimas, kuomet apeliantas turėjo veikti žinodamas, jog neįvykdžius AB Šiaulių banko reikalaujamų sąlygų (atsisakius įsipareigoti pateikti papildomas prievolės užtikrinimo priemones – vekselį, kuriuo, be kita ko, įmonės akcininkai laiduotų už juridinio asmens prievolę), bankas neteiks UAB „NBG grupė“ veiklos finansavimo paslaugų – nesuteiks kredito. Kadangi derybos su kita kredito įstaiga, kuri šios užtikrinimo priemonės nereikalavo, jau buvo nutrūkusios, ieškovas (kaip juridinio asmens atstovas ir fizinis asmuo – laiduotojas) buvęs priverstas kreditavimo sutartį sudaryti jam nenaudingomis sąlygomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuota, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo įtakoje. Apelianto į bylą pateikta tipinė banko sudaromų kreditavimo sutarčių forma (pavyzdys) nesudaro pagrindo išvadai, jog derybų procese kreditavimo sutarties šalys nesusitarė dėl ginčijamų pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonių. Aplinkybę, jog kredito suteikimo sąlygos, be kita ko, ir ginčijamos prievolės užtikrinimo priemonės, apeliantui buvo žinomos, patvirtina dar 2005 m. spalio 21 d. prašymas suteikti UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ paskolos garantiją (t. 2, b. l. 28-29), UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ valdybos 2005 m. lapkričio 15 d. protokolas (t. 2, b. l. 59). Apelianto argumentas, esą dokumentus garantijai gauti užpildė bankas, o apeliantui jų turinys nebuvęs žinomas, laikytinas nepagrįsta prielaida. Nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad UAB „NBG grupė“ pareiga išduoti vekselį, o šio juridinio asmens akcininkams laiduoti pagal šį vekselį, apeliantui tapo žinoma tik prieš pat kreditavimo sutarties pasirašymą. Todėl spręstina, jog nagrinėjamu atveju apeliantui (kaip juridinio asmens vadovui ir laiduotojui) buvo suteiktas pakankamai ilgas laikotarpis išreikšti valią ginčijamiems sandoriams sudaryti, derėtis dėl kitokių kreditavimo sąlygų, prievolės užtikrinimo priemonių ar visiškai susilaikyti nuo jo interesų netenkinančių sandorių sudarymo. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti ekonominio spaudimo ar grasinimo įtakoje. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija nemato pagrindo banko reikalavimą pateikti bankui būtinas (jo interesus užtikrinančias ir verslo riziką minimalizuojančias) užtikrinimo priemones, o jų nepateikus, – atsisakyti finansuoti skolininko veiklą, laikyti nesąžiningais veiksmais. Nėra pagrindo ir konstatuoti ginčijamų sandorių nenaudingumą apeliantui, kadangi jis, tiek kaip juridinio asmens vadovas, tiek kaip jo akcininkas, buvo tiesiogiai suinteresuotas banko teikiamu finansavimu. Tuo tarpu ginčijami sandoriai neigiamas pasekmes apeliantui sukėlė, tik skolininkui nevykdant prievolės pagal kreditavimo sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas neįrodė ir sandorio jam nepalankiomis (vienašališkai banko primestomis) sąlygomis sudarymo neišvengiamumo. Tuo atveju, jeigu apelianto netenkino konkrečios banko primestos sąlygos, jis galėjo derybas su AB Šiaulių banku nutraukti ir kreiptis į kitus finansavimą teikiančius subjektus. Pats apeliantas iš esmės pripažįsta, jog kitas komercinis bankas sutiko finansavimą suteikti be ginčijamų prievolės užtikrinimo priemonių. Ta aplinkybė, jog derybos su kitu banku nutrūko, apeliantui pasirinkus AB Šiaulių banko paslaugas, nesudaro pagrindo išvadai, kad skolininkas buvo tiesiogiai priklausomas nuo atsakovo AB Šiaulių banko. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamų teisinių santykių dalyviai yra verslininkai, kuriems kaip subjektams, nuolat sudarantiems jų veiklai užtikrinti būtinus sandorius, todėl turintiems tokio pobūdžio patirties, įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius. Sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti tiek sandorio šalių, tiek kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą. Kolegijos įsitikinimu, apeliantas, būdamas verslininkas, turėjo suprasti ne tik banko teikiamų paslaugų privalumus, bet ir konkrečias jo vadovaujamos bendrovės prievoles, apeliantui, kaip laiduotojui, tenkančius įsipareigojimus ir riziką. Kolegija sprendžia, kad apeliantas, manydamas, jog ginčijamas sandoris nebus ekonomiškai naudingas nei jo vadovaujamam juridiniam asmeniui, nei jam, kaip fiziniam asmeniui, arba neteisėtas, turėjo galimybę susilaikyti nuo jo sudarymo bei atnaujinti kitų įstaigų, galinčių finansuoti bendrovės veiklą, paiešką. Kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog, apeliantui susilaikius nuo ginčijamų sandorių sudarymo, bankas atsisakytų teikti finansavimo paslaugas, neįrodo ekonominio spaudimo fakto.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti laisva valia, realizuojant ikisutartinių santykių etape sudarytą susitarimą. Todėl apelianto nurodytų aplinkybių pagrindu negali būti sprendžiama, jog sandoriai buvo sudaryti dėl ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ar apeliantui ir jo vadovaujamai bendrovei nenaudingomis sąlygomis.  Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantas neįrodė CK 1.91 straipsnio 1 dalies taikymui būtinų sąlygų.

Teisėjų kolegija pastebi, jog tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovas savo poziciją dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių grindė iš esmės dviprasmiškais motyvais. Nurodydamas šioje nutartyje jau įvertintus argumentus dėl sandorių prieštaravimo CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatoms, apeliantas tuo pačiu teigė, esą sandoriai buvo sudaryti apgaulės įtakoje (CK 1.91 straipsnio 5 dalis), kadangi apeliantas galėjo nežinoti pasirašąs sutartį su jam nežinomomis banko vienašališkai įtrauktomis sąlygomis ir vekselį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pastaroji apelianto versija iš esmės prieštarauja ankstesniajai jo pozicijai, pagal kurią jis nurodė buvęs priverstas prisiimti jam nenaudingus įsipareigojimus. Argumentuodamas savo valios ydingumą, kurį esą lėmė ekonominis spaudimas, apeliantas pripažino supratęs, kokiomis sąlygomis sudaroma kreditavimo sutartis bei kokiomis priemonėmis užtikrinamas prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymas. Kita vertus, net ir pripažįstant apelianto versiją dėl apgaulės neprieštaraujančia pirmajai apelianto pozicijai, t. y. ją vertinant izoliuotai, atsižvelgus į apeliantui, kaip juridinio asmens vadovui ir verslininkui, taikytinus aukštesnius protingumo, dėmesingumo ir rūpestingumo standartus, nebūtų teisinga jo valiai prieštaraujančių sandorių sudarymą pateisinti pernelyg dideliu neatsakingumu ir neatidumu. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas neįrodė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti veikiant banko apgaulės įtakoje (CPK 178 straipsnis).

Dėl laidavimo galiojimo ir pabaigos pagrindų

Pažymėtina, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas pirmiau nurodytą kasacinę praktiką, pažymėjo, kad CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (netesybos, laidavimas ir kitos). Kitos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos reglamentuoja šių priemonių taikymo tvarką, tačiau nurodytame CK straipsnyje išvardytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; jame nustatyta, kad sutartinė prievolė gali būti užtikrinta ir kitais sutartyje numatytais būdais. Pažymėtina, kad atskiruose įstatymuose tiesiogiai nustatyta, kad vekseliai gali būti naudojami kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją). Pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, jog vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Taigi vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, tačiau kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė negali būti sutapatinama su CK šeštosios knygos penktajame skyriuje išvardytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis ir jam netaikytinos šio skyriaus normos, nes tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras ĮPVĮ, ir vekselio kaip prievolių, kilusių iš teisinių santykių, kurių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarauja šiuo įstatymu nustatytam vekselio teisiniam reglamentavimui. Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). 

Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodė, jog jo laidavimas ginčijamu vekseliu laikytinas pasibaigusiu, likvidavus skolininką. Taip pat nurodė, jog paties banko veiksmai lėmė situaciją, kuomet jis (bankas) patyrė nuostolių, neatgavo kredito, o bankroto procese nebuvo patenkintas jo finansinis reikalavimas. Šiuos argumentus apeliantas atkartoja ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente. Ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija nustatė, jog apeliantas dėl laidavimo galiojimo ir jo pabaigos pagrindų išdėstė tokius argumentus ir pareiškė tokį reikalavimą, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vertina tik tuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais grindžiama apelianto pozicija pirmosios instancijos teismui nurodytais laidavimo pabaigos pagrindais – likvidavus skolininką, kreditoriui atsisakius priimti skolininko arba laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą (perimti skolininkui priklausantį bankroto procese nerealizuotą turtą) bei kreditoriui (bankui)  pačiam apsunkinus pagrindinės prievolės vykdymą (CK 6.87 straipsnio 2, 4 ir 6 punktai). Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apelianto argumentus, kuriais iš esmės prašoma konstatuoti laidavimo pagal ginčijamą vekselį pabaigą.

Minėta, jog prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančiame CK šeštosios knygos I dalies V skyriuje pateikiamas užtikrinimo būdų sąrašas nėra baigtinis. Prievolės užtikrinamos tiek šiame skyriuje reglamentuotais, tiek kitais sutartyje nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija mato pagrindą akcentuoti nagrinėjamo teisinio santykio ypatumą. Vertinant situaciją bendrąja prasme (šalis siejančių santykių kontekste), apelianto ginčijama laidavimo prievolė atlieka skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį užtikrinimo prievolę. Tačiau toks ginčijamo vekselio vertinimas aptariamu atveju nebūtų visiškai pagrįstas. Kaip matyti tiek iš kreditavimo sutarties nuostatų (4.1.1.3 punktas), tiek iš ginčijamo vekselio turinio, apeliantas ir trečiasis asmuo R. K. laidavo už tinkamą UAB „NBG grupė“ prievolės pagal vekselį, o ne pagal kreditavimo sutartį, įvykdymą. Taigi ir laiduotojų atsakomybės ribos vertintinos ne sutarties, o skolininko išduoto vekselio rėmuose. Todėl aptariamu atveju laidavimo santykių reguliavimas aiškintinas pagal ĮPVĮ nuostatas. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas laidavimo pagal CK ir pagal ĮPVĮ santykį, pažymėjo, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme. Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (ĮPVĮ 1 straipsnis). Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis,  tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme. Laidavimas pagal CK inter alia yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu. Vekselio laidavimu pripažįstamas ir laiduotojo parašas pirmojoje vekselio pusėje, išskyrus vekselio mokėtojo arba jo davėjo parašus. Laiduojant būtina nurodyti, už kurį asmenį laiduojama. Jeigu to nenurodyta, laikoma, kad laiduota už vekselio davėją. Vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria ir skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011). Šio kasacinio teismo aiškinimo kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas nepagrįstai ginčijamo laidavimo pagal vekselį pabaigą sieja su CK 6.87 straipsnyje išvardintais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamo vekselio išdavimo teisėtumą ir galiojimą nepriklausomai nuo  BUAB „NBG grupė“ būsenos (likviduojamos dėl bankroto įmonės statuso). Paminėto kasacinio teismo aiškinimo kontekste teisėjų kolegija, detaliai neanalizuodama, atmeta ir skundo argumentus dėl kitų laidavimo pabaigos pagrindų (pvz., bankui atsisakius perimti skolininko turtą). Kita vertus, kolegija pastebi, jog apeliantas nepagrįstai įvardijo laidavimo pabaigos pagrindą – juridinio asmens likvidavimą, kadangi nenustatyta, kad atsakovo BUAB NBG grupė“ likvidavimo procedūros būtų baigtos (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčijamos aplinkybės dėl vekselio išdavimo tikslo (prievolės pagal kreditavimo sutartį užtikrinimo priemonė), o apeliantas nenurodė ginčijamo vekselio formos trūkumų, todėl nėra pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu.

Dėl notarės ir antstolės veiksmų

           Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodė, jog ginčijamo vekselio pagrindu vykdomasis įrašas buvo išduotas ir pateiktas vykdyti pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas. Be to, dėl šios priežasties iš apelianto nepagrįstai buvo išieškotos lėšos. Todėl apeliantas prašė pripažinti nurodytus antstolės ir notarės veiksmus neteisėtais, pripažinti negaliojančiu vykdomąjį įrašą bei jo pagrindu užvestą vykdomąją bylą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Kauno miesto apylinkės teisme išnagrinėtas ieškovo skundas dėl antstolės veiksmų, o skundui dėl notarės veiksmų paduoti ieškovas praleido įstatyme numatytą naikinamąjį terminą, bylą šioje dalyje nutraukė. Apeliantas, nesutikdamas su tokiomis teismo išvadomis, skundą grindė pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė antstolės ir notarės veiksmų neteisėtumo.

             Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliaciniame skunde visiškai neargumentuojamas bylos nutraukimo neteisėtumas reikalavimų dalyje dėl antstolės ir notarės veiksmų. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo bylos dalies nutraukimo pagrindų buvimą. Todėl apeliacinio skundo argumentus dėl nurodytų asmenų veiksmų neteisėtumo teisėjų kolegija atmeta, išsamiau jų nevertindama. Be to, kaip teisingai pastebėta apelianto, ieškinio reikalavimai dėl antstolės ir notarės veiksmų teisėtumo vertinimo, kaip ir reikalavimai panaikinti vykdomąją bylą, pripažinti negaliojančiu vykdomąjį įrašą, priteisti (grąžinti) neteisėtai išieškotas lėšas, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste laikyti išvestiniais reikalavimais, nes jų tenkinimas tiesiogiai yra priklausomas nuo ginčijamų sandorių (kreditavimo sutarties nuostatų ir vekselio) galiojimo. Ankstesnėje šios nutarties dalyje pripažinus ginčijamų sandorių teisėtumą, apelianto argumentai dėl neteisėtų notarės ir antstolės veiksmų tampa nebeaktualūs, teisiškai nereikšmingi, o šių asmenų veiksmų kontrolė yra perteklinė. Kita vertus, pažymėtina, jog apelianto akcentuojama UAB „NBG grupė“ teisinė būsena (bankrutavusi įmonė), neturi įtakos vertinant išieškojimo, vykdomo  iš laiduotojo –fizinio asmens teisėtumo klausimą.

           Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

           Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

           Apeliantas D. S. apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo atsakovui AB Šiaulių bankui paskirti baudą dėl sąmoningo veikimo prieš teisingą bylos nagrinėjimą, o Swedbank, AB skirti baudą už pirmosios instancijos teismo pareikalauto įrodymo nepateikimą. Teisėjų kolegija atsakovo AB Šiaulių banko procesiniuose veiksmuose neįžvelgia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Nenustatyta, jog atsakovas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme veiktų prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar ginčo išsprendimą. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu buvo aktyvus, teikė teismo pareikalautus procesinius dokumentus ir duomenis, reikalingus šalių ginčui išspręsti. Ta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovo pozicija buvo priešinga ieškovo pozicijai, nesudaro prielaidų konstatuoti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto prašymą skirti baudą Swedbank, AB. Pažymėtina, jog Swedbank, AB nėra nagrinėjamos bylos dalyvis. Kita vertus, bylos duomenys paneigia apelianto įtarimus dėl teismo įpareigojimo nevykdymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, bankas reagavo į pirmosios instancijos teismo reikalavimą pateikti ginčui išspręsti reikalingus įrodymus (t. 3, b. l. 204). Aplinkybė, jog teismo pareikalautas dokumentas nebuvo pateiktas dėl objektyvių priežasčių, neleidžia spręsti, jog bankas bylos nagrinėjimo metu būtų ignoravęs teismo įpareigojimą.  

            Atsakovas BUAB „NBG grupė“ prašė, įvertinus apeliacinio skundo pagrįstumą, skirti ieškovui baudą, nurodytą CPK 95 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 95 straipsnio prasme piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis, pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme, galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010). Ieškovas, teikdamas ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, vėliau apeliacinį skundą, įgyvendino CPK 5, 42, 279, 305 straipsniuose įtvirtintą teisę ginti pažeistas teises ir interesus, kurią garantuoja procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi proceso įstatymo nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsniai). Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, pripažinus jo argumentus nepagrįstais, savaime negali būti laikoma piktnaudžiavimo teise patvirtinimu. Kiekvienas asmuo pasirenka savo tikėtinai pažeistų teisių ir interesų gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis, CPK 5 straipsnis), o pareikštų reikalavimų pagrįstumas įvertinamas tik teismui iš esmės išnagrinėjus ginčą. Nagrinėjamu atveju ieškovas, reikšdamas apeliacinį skundą, realizavo apeliacijos teisę, kad būtų apgintos tikėtinai pažeistos jo teisės ar interesai (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad aptariamu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnyje numatytą sankciją, todėl atsakovo BUAB „NBG grupė“ prašymas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                             Kazys Kailiūnas

                                                                                                                         Gintaras Pečiulis

                                                                                                                        Egidijus Žironas