Administracinė byla Nr. eI-3443-1066/2019

                                                                            Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01629-2019-3

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.8; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis,

sekretoriaujant Daliai Kalantienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. M., pareiškėjo atstovei advokatei D. D..

atsakovės Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei R. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

1. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST) 2019 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 47E-170 „Dėl V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas); 2) grąžinti Pareiškėją iki atleidimo iš vidaus tarnybos eitas pareigas ir priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (pateiktas teismo posėdžio metu).

2. Skunde pareiškėjas remiasi šiais argumentais: 

2.1. Skundžiamas įsakymas grindžiamas 2019 m. kovo 26 d. VST štabo viršininko tarnybiniu pranešimu Nr. 47TP-732 ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 str. 1 d. 10 punktu. Pagal Statuto 72 str. 1 d. 10 p. pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) Statuto 16 str. nurodytos aplinkybės. Statuto 16 str., be kita ko, nustato, kad į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo, kuris neatitinka Statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo (Statuto 9 str. 2 d. 1 p.). Įsakymo priėmimo pagrindu tapo neva naujai paaiškėjęs faktas, kad Pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo dėl teistumo už tyčinį nusikaltimą. Tačiau iš tikrųjų faktas, jog Pareiškėjas yra teistas už tyčinį nusikaltimą, VST buvo žinomas daugiau kaip 5 metus ir tai nebuvo kliūtis Pareiškėjui po ankstesnio atleidimo iš vidaus tarnybos 2013 m. gegužės 17 d. į VST grįžti 2014 m. rugsėjo 15 d.  Pareiškėjo tarnybą galima suskirstyti į 2 laikotarpius: 2012 m. sausio 25 d. – 2013 m. gegužės 17 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d. – 2019 m. kovo 27 d. 

2.2. Pareiškėjas į vidaus tarnybą buvo priimtas 2012 m. sausio 25 d. Prieš priimant Pareiškėją į minėtas pareigas, VST atliko Pareiškėjo specialųjį patikrinimą. Patikrinimo metu 2011 m. spalio 4 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinio registro duomenų bazėje buvo atlikta užklausa apie Pareiškėją. Gautame išraše buvo nurodyta, kad Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Iki specialaus patikrinimo pabaigos ir pareiškėjo priėmimo duomenų apie procesinius sprendimus nebuvo gauta. 2013 m. gegužės 7 d. VST vado įsakymu Nr. 47TE-235, atsižvelgiant į Pareiškėjo prašymą, Pareiškėjas tolesnei tarnybai nuo 2013 m. gegužės 14 d. buvo perkeltas į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. 2013 m. gegužės 14 d., patikrinus Pareiškėjo duomenis įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nustatė, jog 2011 m. lapkričio 3 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kuris priimtas baudžiamojoje byloje Nr. I-395-224/2011 ir kuris įsiteisėjęs, Pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d., padarymo. Apie nustatytą Pareiškėjo teistumo faktą Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2013 m. gegužės 15 d. raštu informavo VST ir paprašė panaikinti 2013 m. gegužės 7 d. VST vado įsakymą Nr. 47TE-235 dėl Pareiškėjo perkėlimo. VST atsisakė panaikinti minėtą įsakymą. 2013 m. gegužės 16 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato personalo skyriaus vadovo tarnybiniu pranešimu apie susidariusią situaciją buvo informuotas 2013 m. gegužės 16 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu pareiškėjas remiantis aplinkybių, kurios buvo nežinomos priėmimo į vidaus tarnybą metu, paaiškėjimu buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas teismui skundė šį įsakymą, tačiau jo skundas buvo atmestas. Pareiškėjo teistumas pagal 2011 m. spalio 11 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą buvo panaikintas 2013 m. spalio 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi. 

2.3. Pareiškėjas grįžo į tarnybą VST 2014 m. rugsėjo 11 d. VST vado įsakymo Nr. 47TE-397 pagrindu. VST 2014 m. rugsėjo mėnesį, Pareiškėją paskirdama į pareigas vidaus tarnyboje, negalėjo nežinoti ir neabejotinai žinojo, jog Pareiškėjas yra teistas už tyčinį nusikaltimą. Pirmiausia, jau buvo informuota Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gegužės 15 d. raštu. Antra, remianti Grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-384, redakcijos, galiojusios 2014 m. rugsėjo mėnesį 10.6 p. sprendžiant grąžinimo į vidaus tarnybą klausimą atliekami patikrinimai pagal vidaus reikalų įstaigų įskaitas. Pagal 2014 m. rugsėjo mėnesį galiojusios 2006 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-488 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūno tarnybos bylos aprašo redakcijos4 punktą pareigūnui, grąžintam į vidaus tarnybą, nauja tarnybos byla nesudaroma ir tęsiama jau pradėta tarnybos byla (ją paėmus iš bylą saugančio archyvo).

2.4. Remiantis Statuto 72 str. 1 d. 10 punktu, aplinkybės, nurodytos Statuto 16 str., yra pagrindas pareigūno atleidimui iš vidaus tarnybos, kai: 1) jos atsiranda tarnybos metu; arba 2) jos buvo priimant į vidaus tarnybą, tačiau apie jas nebuvo žinoma priimant į vidaus tarnybą ir apie jas sužinoma vėliau (tarnybos eigoje). Aplinkybė, kuri nurodyta Statuto 16 str. ir apie kurią statutinė įstaiga žinojo priimdama asmenį į pareigas, negali būti pagrindas Statuto 72 str. 1 d. 10 p. taikymui. Jeigu Statuto 72 str. 1 d. 10 p. būtų aiškinamas kaip numatantis statutinei įstaigai atleidimo pagrindais laikyti aplinkybes, žinotas asmens priėmimo į pareigas metu, tai būtų sukurtos prielaidos statutinės įstaigos nesąžiningam elgesiui ir piktnaudžiavimui. Pareiškėjas už tyčinį nesunkų nusikaltimą buvo nuteistas 2011 m. lapkričio mėnesį, o teistumas buvo panaikintas 2013 m. spalio mėnesį. Nuo minėtų įvykių praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį Pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų leisti suabejoti, kad jis išvadų nepadarė ir toliau nesilaiko visuotinai pripažintų elgesio taisyklių. Pareiškėjas savo kaip pareigūno pareigas ir pavestas užduotis vykdė tinkamai, o prieš Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos buvo sąžiningas.

2.5. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 str. 2 d. 1 p. nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 48 str., 109 str. ir nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų. Prašyme remiasi šiais argumentais:

2.5.1. Pagal Statuto 9 str. 1 d. pretenduojantys į vidaus tarnybą asmenys ir pareigūnai turi būti nepriekaištingos reputacijos. Statuto 9 str. 2 d. 1 p. nustato, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo. Pareiškėjo įsitikinimu, Statuto 9 str. 2 d. 1 p. įtvirtintos teisės normos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pažeidžia eilę konstitucinių principų:

2.5.2. Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pagal atitinkamame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2016 m vasario 2 d. nutarimas). Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Pripažinimas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo pagal esamą teisinį reguliavimą iš asmens galimybę tapti vidaus tarnybos pareigūnu atima visam asmens gyvenimui (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 str. Tuo tarpu jeigu asmuo buvo pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos (neatsargaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos praėjo 5 metai, asmuo gali tapti vidaus tarnybos pareigūnu ir juo būti. Statute nustatytas reguliavimas nediferencijuoja, kokio sunkumo tyčinį nusikaltimą asmuo padarė - nesunkų, apysunkį, sunkų ar labai sunkų - bet kurio iš jų atveju pasekmės tos pačios, t. y. teisės tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu atėmimas iki gyvos galvos. Reikia pastebėti tai, kad neatsargus nusikaltimas gali sukelti kur kas sunkesnes pasekmes nei toks nesunkus tyčinis nusikaltimas kaip melagingų parodymų davimas esant liudytoju, kai tokia nusikalstama veika išaiškinama ir asmuo už ją nubaudžiamas (kaip Pareiškėjo atveju). Baudžiamasis nusižengimas kaip pavojinga ir Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse uždrausta nusikalstama veika gali būti padaryta tyčia. Patys neteisėti veiksmai savo esme yra tokie pat ir baudžiamojo nusižengimo, ir tyčinio nusikaltimo atveju, tik nusižengimo atveju mažesnis objektas ar pasekmės. Tuo tarpu baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo pasibaigus įstatymo nustatytam apribojimų terminui gali tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu. Pareiškėjo manymu, tarp nesunkų nusikaltimą padariusio asmens ir neatsargų nusikaltimą padariusio asmens (asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, ir asmens, padariusio nesunkų nusikaltimą) nėra tokių skirtumų, kad nevienodas traktavimas, įtvirtintas Statuto 9 str. 1 d. 1 p. būtų objektyviai pateisinamas. Asmuo, padaręs nesunkų nusikaltimą, pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 str. 2 d. 1 p. prilyginamas labai sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui. Pagal Statuto 9 str. 2 d. 1 p. nėra jokio skirtumo, kokio sunkumo - nesunkų ar labai sunkų - nusikaltimą asmuo padarė. Vienodo teisinio reguliavimo asmenų, kurių tiek pačių, tiek jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas skiriasi iš esmės, nustatymas laikytinas pažeidžiančiu asmenų lygybės įstatymui principą. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės departamentas išvadoje dėl Statuto pakeitimo įstatymo projekto išreiškė abejones dėl to, kad atitinkamo projekto 9 str. 2 d. 1 p. ribojimai nediferencijuojami priklausomai nuo tyčinio nusikaltimo sunkumo, ir ribojimų proporcingumo apskritai.

2.5.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas - universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nepriekaištinga reputacija apibrėžiama skirtingai. Pagal eilę Lietuvos Respublikos įstatymų tik nuteisimas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą reiškia neatitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui ir visam laikui užkerta kelią asmeniui dirbti atitinkamo įstatymo reguliuojamose srityje (pvz., Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 5 str., Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 32 str. 3 d., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 18 str., Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 16 str.). Tuo tarpu Statuto 9 str. 2 d. 1 p. draudžia asmeniui, kuris buvo nuteistas už bet kokį tyčinį nusikaltimą (neatsižvelgiant į panaikintą ar pasibaigusį teistumą), tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu visą likusį gyvenimą. Toks ribojimas prieštarauja teisinės valstybės principui.

2.5.4. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. ir 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, taip pat ir tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. ir 2001 m. spalio 2 d. nutarimai). Šie principai turėtų būti taikomi įstatymo leidėjui nustatant bet kokius apribojimus, susijusius su ankstesniais asmens neteisėtais veiksmais. Statuto 9 str. 2 d. 1 p. tyčinio nusikaltimo (nekreipiant dėmesio į jo sunkumą ar teistumo išnykimą dėl termino suėjimo ar panaikinimo) atveju ribojimus nustatė visam asmens gyvenimo laikotarpiui. Tačiau elgesio, prieštaraujančio visuotinai pripažintoms moralės ir etikos normoms, nulėmusio nepalankų asmeniui jo reputacijos įvertinimą, galiojimo pasekmės turėtų būti apibrėžtos laike ir neturėtų būti priežastis asmens pasmerkimui visam gyvenimui. Šis laiko tarpas turėtų būti toks, per kurį būtų galima spręsti, jog asmuo pasitaisė, laikosi visuotinai pripažintų moralės ir etikos normų, gerbia bendro visuomenės gyvenimo taisykles ir nėra linkęs elgtis priešingai teisei ir moralei.

2.5.5. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise. Teisiniam reguliavimui yra keliamas reikalavimas taikyti tik tokias priemones, kurios mažiausiai riboja subjektų teises. Bet kokios kitos priemonės, kurios viršija būtinas priemones numatytam tikslui pasiekti yra laikytinos neproporcingomis. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. sausio 22 d. nutarimai). Pareiškėjo gyvenimas iki įvykio, už kurį buvo nuteistas, ir po jo, yra pagrindas spręsti, kad Pareiškėjo padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, o Pareiškėjas nėra linkęs nusikalsti. Pareiškėjas sumokėjo jam paskirtą baudą ir jo teistumas buvo panaikintas, tačiau jam toliau taikomi teisiniai apribojimai pasirinkti darbą. Asmeniui, kurio teistumas už nesunkų nusikaltimą išnyksta (panaikinamas), susiformuoja teisėtas lūkestis galėti būti pilnateisiu visuomenės nariu visą likusį gyvenimą po nusikalstamos veikos padarymo nejaučiant neigiamų teisinių pasekmių. Nuteisimo už nesunkų nusikaltimą sukeltos teisinės pasekmės neturėtų varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį gyvenimą. Statutu yra nustatytas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį asmenį pripažinus kaltu dėl bet kokio (nesunkaus, apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus) tyčinio nusikaltimo, atitinkamas asmuo likusią gyvenimo dalį nebegali tapti vidaus tarnybos pareigūnu, o esantis vidaus tarnybos pareigūnu asmuo turi būti atleistas be teisės grįžti į vidaus tarnybą. Visą gyvenimą galiojantis draudimas vidaus tarnybos pareigūnu tapti (būti) asmeniui, padariusiam nesunkų nusikaltimą, kai vidaus tarnybos pareigūnu gali būti asmuo padaręs neatsargų nusikaltimą, sukėlusį sunkius padarinius, ar tyčia padaręs baudžiamąjį nusižengimą, negali būti laikomas proporcingu. Tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). To negalima pasakyti apie Pareiškėjo atžvilgiu taikomus ribojimus. 2011 m. lapkričio 3 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo Pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo ir jam skirta bauda, neturėtų visą gyvenimą riboti Pareiškėjo teisės tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu. Pareiškėjo teistumą panaikinus 2013 metais ir praėjus daugiau nei 7 metams nuo nusikalstamos veikos padarymo, pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą Pareiškėjas ir toliau nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir tokiu bus laikomas neapibrėžtą laiką. Dėl to esamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir tuo aspektu, kad ši negatyvi prevencinio pobūdžio priemonė nustatoma neapibrėžtam laikotarpiui, tuo pažeidžiant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą, esantį konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi.

2.5.6. Konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. ir 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

2.5.7. Statuto 9 str. 2 d. 1 p., nenumatantis jokių išlygų, iš esmės yra kliūtis teismui, įvertinusiam reikšmingas aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Šiuo atveju galiojančiam teisiniam reguliavimui nesuteikiant galimybės individualizuoti Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 str. 2 d. 1 p. numatytų ribojimų, net jei jų tolimesnis taikymas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) ir dėl to neteisingas, yra pagrindas išvadai, kad įstatymų leidėjui nustačius aukščiau minėtą teisinį reguliavimą nebuvo užtikrinti asmenų teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas, gerbiamos jų teisės ir teisėti interesai, t. y. sudedamieji konstitucinio teisinės valstybės principo elementai. Priešingai, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir atlikęs jam paskirtą bausmę dėl šiuo metu galiojančios neproporcingos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 str. 2 d. 1 p. nuostatos, patiria nepagrįstus suvaržymus ir nors bausmės atlikimas bei teistumo panaikinimas turėtų sąlygoti teigiamus pokyčius, t. y. teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog asmuo galės būti pilnaverčiu ir pilnateisiu visuomenės nariu, susiklosto situacija, kad asmuo ir toliau patiria ir nepasikeitus teisiniam reguliavimui visą likusį gyvenimą patirs nepagrįstus jo teisių ribojimus.

2.6. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus. Akcentavo, kad grąžinimas į tarnybą iš esmės tolygus priėmimui, grąžinant į tarnybą turėjo būti tikrinamas pareiškėjo teistumas, pareiškėjas sąžiningai deklaravo teistumą anketose.

3. Atsakovė VST pateikė atsiliepimą į skundą, su skundu nesutinka. Remiasi šiais argumentais:

3.1. Atmestini kaip visiškai nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad ginčo atveju nėra pagrindo taikyti Statuto 72 str. 1 d. 10 p., kadangi priėmimo į vidaus tarnybą metu VST žinojo aplinkybę, jog pareiškėjas buvo teistas už tyčinį nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju egzistavo Statuto 72 str. 1 d. 10 punkto taikymui keliama sąlyga - Statuto 16 str. 1 d. 1 p. nurodyta aplinkybė (asmuo neatitinka Statuto 9 str. 2 d. 1 p. nustatyto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, kadangi asmuo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas) nebuvo žinoma pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu. Pareiškėjas painioja priėmimo į vidaus tarnybą ir grąžinimo į vidaus tarnybą sąvokas. Iš pareiškėjo tarnybos bylos medžiagos matyti, kad VST vado 2012 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 47TE-35 pareiškėjas buvo priimtas į vidaus tarnybą nuo 2012 m. sausio 25 d. Pareiškėjo skunde klaidingai nurodo, kad VST 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397 priėmė pareiškėją į vidaus tarnybą, kadangi iš pareiškėjo tarnybos bylos medžiagos matyti, kad VST vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE- 397 pareiškėjas, vadovaujantis Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 51 straipsniu buvo grąžintas į vidaus tarnybą. Statuto 72 str. 1 d. 10 punkto taikymui keliama sąlyga yra, jog Statuto 16 str. nurodyta aplinkybė nebūtų žinoma būtent pareigūno priėmimo, o ne grąžinimo į vidaus tarnybą metu. Iš pareiškėjo tarnybos bylos medžiagos matyti, kad VST, prieš priimdama 2012 m. sausio 25 d. įsakymą Nr. 47TE-35, kuriuo pareiškėjas buvo priimtas į vidaus tarnybą, atliko specialius patikrinimus 2011 metų rugsėjo - spalio mėnesiais. Tuo metu (2011 m. spalio 4 d.) apie pareiškėjo teistumą duomenų nebuvo. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2011 m. spalio 11 d. įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 3 d.. Todėl neteisingas teiginys, kad priimant į pareigas, VST žinojo apie pareiškėjo teistumą.

3.2. Vidaus reikalų ministro 2016 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 1V-264 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kovos su korupcija 2016-2018 metų programos įgyvendinimo priemonių plano 1.16 papunkčio pagrindu nuo 2016 metų balandžio mėnesio VST  nustatoma pareiga tikrinti valstybės tarnautojų teistumą atitinkamuose registruose ir įvertinti, ar nėra įstatymuose nustatytų pagrindų, kurie užkerta kelią valstybės tarnautojui toliau eiti pareigas. VST, gavusi informaciją iš Informatikos ir ryšių departamento apie pareiškėjo teistumą, įvertino ją ir pagrįstai priėmė skundžiamą 2019 m. kovo 27 d. sprendimą.

3.3. Pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai dėl pareiškėjo teistumo panaikinimo, dėl tinkamai vykdytų tarnybos užduočių, dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio nuo veikos, už kurios padarymą pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarymo dienos, neturi jokios teisinės reikšmės ginčo atveju, kadangi Statuto 9 straipsnio 2 d. 1 punkte imperatyviai nustatoma, jog pripažinimo kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo atveju aplinkybė dėl teistumo panaikinimo neturi jokios teisinės reikšmės.

3.4. VST pateikė paaiškinimus nesutikdama su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą:

3.4.1. Atmestini kaip nepagrįsti teiginiai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, numatytu Statuto 9 str. 2 d. 1 p., numatyti teisiniai apribojimai asmeniui pasirinkti darbą. Iš konstitucinės sąvokos „vidaus tarnyba“ (Konstitucijos 141 str.) turinio matyti, kad vidaus tarnybos sistema sietina su viešojo saugumo sritimi ir tarnybos organizavimu statutiniais pagrindais. Viešojo saugumo sritis, apimanti viešosios tvarkos užtikrinimą, kitas nepertraukiamai vykdomas viešojo saugumo funkcijas, suponuoja, jog šias funkcijas vykdantiems asmenims būtina turėti viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, dėl to jiems keliami specialūs pasirengimo, sveikatos, kiti reikalavimai ir jų tarnybos negalima organizuoti tais pačiais pagrindais kaip daugumos valstybės tarnautojų ar darbo sutarties pagrindu. 

3.4.2. Seimas, realizuodamas savo konstitucinę kompetenciją leisti įstatymus, turi diskreciją nustatyti atitinkamas sąlygas, susijusias su vidaus tarnybos pareigūnų statusu. Nagrinėjamu atveju, ginčijamas teisinis reguliavimas, numatytas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 str. 2 d. 1 p., yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant teisėto tikslo - užtikrinti valstybės saugumą. Be to, ginčijamoje įstatymo nuostatoje nustatyti asmens nepriekaištingą reputaciją ribojantys kriterijai, t. y. nusikalstamos veikos sunkumas, kaltės forma, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidžia Konstitucijos normų ir principų. Ginčijamu teisiniu reguliavimu pareiškėjui nėra apribota galimybė užsiimti tam tikra kita profesine veikla, pavyzdžiui, įsidarbinti privačiame sektoriuje.

3.4.3. Pareiškėjas kelia vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimą, tuo tarpu pagal Konstitucinio Teismo praktiką, šis teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų; jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui,

3.4.5. Pareiškėjas nurodydamas, kad „nagrinėjamu atveju yra svarbi Konstitucinio Teismo pozicija, ar pats asmens nuteisimo už nesunkų nusikaltimą faktas, gali būti pagrindas asmens teisių ir laisvių ribojimui, kuris yra neterminuotas - iki gyvos galvos“, formuluoja prašymą išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo nuostatos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų.

3.6. Teismo posėdžio metu palaikė argumentus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose. Apie pareiškėjo priėmimą į tarnybą nepaisant teistumo 2014 m. paaiškino, kad galimai padaryta klaida.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

 4. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas priimtas į pareigas VST 2012 m. sausio 25 d. Prieš priimant į pareigas, VST atliko Pareiškėjo specialųjį patikrinimą. Patikrinimo metu, 2011 m. spalio 4 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinio registro duomenų bazėje buvo atlikta užklausa apie Pareiškėją. Gautame išraše buvo nurodyta, kad Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Iki specialaus patikrinimo pabaigos ir pareiškėjo priėmimo į tarnybą VST, duomenų apie procesinius sprendimus nebuvo gauta. Pareiškėjas Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, nurodyto Baudžiamojo kodekso 235 str. 1 dalyje ir jam paskirta 1300 Lt (10 MGL) bauda. 2013 m. gegužės 7 d. VST vado įsakymu Nr. 47TE-235, atsižvelgiant į Pareiškėjo prašymą, Pareiškėjas tolesnei tarnybai nuo 2013 m. gegužės 14 d. buvo perkeltas į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. 2013 m. gegužės 14 d., patikrinus Pareiškėjo duomenis įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nustatė, jog įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 3 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas (baudžiamojoje byloje Nr. I-395-224/2011). Apie nustatytą Pareiškėjo teistumo faktą Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2013 m. gegužės 15 d. raštu informavo VST ir paprašė panaikinti 2013 m. gegužės 7 d. VST vado įsakymą Nr. 47TE-235 dėl Pareiškėjo perkėlimo. VST atsisakė panaikinti minėtą įsakymą. 2013 m. gegužės 16 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu pareiškėjas remiantis aplinkybių, dėl kurių asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos ir kurios buvo nežinomos priėmimo į vidaus tarnybą metu, paaiškėjimu (Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 p.) buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas teismui skundė šį įsakymą, tačiau jo skundas buvo atmestas. Pareiškėjo teistumas pagal 2011 m. spalio 11 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą buvo panaikintas 2013 m. spalio 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi. VST vadas 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397 pareiškėją grąžino į tarnybą VST nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. 2019 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 47E-170 „Dėl V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas atleistas iš VST Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu (kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) aplinkybės, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.

5. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar pagal Statuto 72 straipsnio 1 d. 10 p. pareiškėjas galėjo būti atleistas, nes vieną kartą jau buvo atleistas tuo pačiu pagrindu, taip pat ginčas kilos dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalie 1 punkto reikalavimo nepriekaištingai reputacijai atitikties Konstitucijai.

5. Dėl atleidimo pagrindo  

5.1. Pagal Statuto 9 str. 1 d. pretenduojantys į vidaus tarnybą asmenys ir pareigūnai turi būti nepriekaištingos reputacijos. Statuto 9 str. 2 d. 1 p. nustato, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo. Pagal Statuto 72 str. 1 d. 10 p. pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) Statuto 16 str. nurodytos aplinkybės. Statuto 16 str., be kita ko, nustato, kad į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo, kuris neatitinka Statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Sistemiškai aiškinant Statuto 9, 16 ir 72 straipsnio 1 d. 10 p. nuostatas, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas nustatė bendrąjį reikalavimą pretendentams į vidaus tarnybą – būti nepriekaištingos reputacijos, inter alia (lot. tame tarpe) ir būti neteistam už tyčinį nusikaltimą. Neatitinkantys šio reikalavimo asmenys negali net pretenduoti į vidaus tarnybą (9 ir 16 straipsniai), o paaiškėjus aplinkybėms vėliau, turi būti atleisti (72 straipsnio 1 d. 10 p.). Taigi netenkinant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, vidaus tarnybos santykiai iš esmės negali atsirasti arba tęstis.

5.2. Ginčas tarp šalių kilo dėl to kaip aiškinti Statuto 72 straipsnio 1 d. 10 p. Pareiškėjas remiasi aplinkybe, kad VST, nepaisant to, kad jis 2013 m. gegužę buvo atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 d. 10 p. pagrindu (paaiškėjus teistumui už tyčinį nusikaltimą), 2014 m. rugsėjo 15 d. vėl buvo priimtas į VST, nors teistumo aplinkybė kaip kliūtis būti laikomam nepriekaištingos reputacijos pagal Statuto 9 straipsnio 2 d. 1 p. nepasikeitė. Todėl, pareiškėjo manymu, antrą kartą negalėjo būti atleistas Statuto 72 straipsnio 1 d. 10 p. pagrindu (paaiškėjus teistumui už tyčinį nusikaltimą), nes VST antrą kartą priimant į tarnybą 2014 m. apie teistumą jau žinojo. Ginčo, kad pareiškėjas yra nuteistas už tyčinį nusikaltimą nėra. Taip pat nėra ginčo, kad teistumas yra pasibaigęs, tačiau pagal Statuto 9 straipsnio 2 d. 1 p. reikalavimą pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Minėta, kad asmeniui neatitinkant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, tarnybos santykiai negalėjo nei prasidėti, nei tęstis. Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad VST vadas 2014 m. rugsėjį negalėjo priimti įsakymo dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą, nes VST turėjo būti žinoma apie pareiškėjo teistumą (vien jau iš jo asmens bylos buvo akivaizdžiai matyti atleidimo pagrindas). Visgi net ir priimtas VST vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 47TE-397 negalėjo sukurti teisių ir lūkesčių pareiškėjui, kad jis įgijo teisę būti priimtas ir tęsti tarnybos santykius VST. Šiuo atveju taikytinas principas, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė (ex injuria ius non oritur) ir sisteminis Statuto 9,16 ir 72 straipsnių aiškinimas pagal kurį neatitinkant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo tarnybos santykiai negali tęstis. Be to, 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymas dėl pareiškėjo priimtas taikant grąžinimo į tarnybą procedūrą, kas matosi iš paties įsakymo teksto (T I b. l. 15) (vadovaujamasi Grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklėmis, patvirtintomis Vidaus reikalų ministro 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1V-384, grąžinimo komisijos protokolu). Taigi net ir gramatiškai aiškinant Statuto 72 straipsnio 1 d. 10 p., priėmimo į tarnybą momentu reikėtų laikyti 2012 m. sausio 25 d., o ne 2014 m. rugsėjo 15 d. Todėl VST veiksmas patenka į Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 p. taikymo sritį (aplinkybės nebuvo žinomos priėmimo metu). 2019 m. VST išsiaiškinus, kad pareiškėjas negali tęsti vidaus tarnybos santykių, VST vadas 2019 m. kovo 27 d. pagrįstai ir teisėtai priėmė Skundžiamą įsakymą, kuriuo atleido pareiškėją iš tarnybos.

6. Dėl Statute įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo proporcingumo: 

6.1. Pareiškėjas remiasi argumentu, kad Statuto 9 str. 2 d. 1 p. įtvirtintas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas (asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo) yra neproporcingas. Pareiškėjas išreiškė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 str. 2 d. 1 p. nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 48 str., 109 str. ir nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų. Pareiškėjo manymu, Statute nustatytas reguliavimas pažeidžia lygiateisiškumą tuo aspektu, kad nepagrįstai (be objektyvaus pagrindo) nustatomas skirtumas tarp tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymo ir neatsargaus nusikaltimo. Taip pat tuo, kad nėra diferencijuojamos pasekmės tarp sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo ir nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo. pasekmės nediferencijuojamos. Pareiškėjas remiasi tuo, kad toks reguliavimas neužtikrina įstatymų tarpusavio darnos, nes kiti įstatymai tam tikroms pareigoms užimti nustato švelnesnį reikalavimą tyčinio nusikaltimo atžvilgiu. Pareiškėjo manymu, tokiu reguliavimu taikomos neapibrėžtos pasekmės tyčinį nusikaltimą padariusio asmens atžvilgiu, nes nėra nustatytas terminas iki kada asmuo patiria su nusikaltimo padarymo susijusias neigiamas pasekmes. Numatyta neproporcingai didelė atsakomybė, nes pareiškėjo padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, dėl elgesio prieš ir po nusikaltimo jis įrodė, kad nėra linkęs nusikalsti, o net ir išnykus teistumui negali tapti vidaus tarnybos pareigūnu. Pareiškėjo teigimu, svarbi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija, ar pats asmens nuteisimo už nesunkų nusikaltimą faktas gali būti pagrindas asmens teisių ir laisvių ribojimui, kuris yra neterminuotas - iki gyvos galvos. 

6.2. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). 

6.3. Šiuo atveju vertintinos faktinės bylos aplinkybės. Pareiškėjas pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo 2011 m. spalio 11 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu. Iš LITEKO sistemoje esančio 2011 m. spalio 11 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo byloje Nr. 1-395-224/2011 matyti, kad nusikaltimas padarytas tais pačiais 2011 metais. Tai reiškia, kad nuo nusikaltimo padarymo iki skundo padavimo nebuvo praėję ir 8 metai. Teismo vertinimu, tai nėra pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio būtų galima laikyti, kad reikalavimas būti neteistu už tyčinį nusikaltimą neproporcingai riboja pareiškėjo teises tapti vidaus tarnybos pareigūnu tuo aspektu, kad ribojimo laikotarpis yra per ilgas. Įstatymų leidėjas Statuto 9 straipsnio 2 d. 1 p. nustatytu reguliavimu tarp tyčinio nusikaltimo ir neatsargaus nusikaltimo pasekmių daro skirtumą, kuris yra pagrįstas objektyvia aplinkybe – tyčinis nusikaltimas yra pavojingesnė veika, nes daroma sąmoningai. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas yra pripažintas kaltu dėl Baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. nurodyto nusikaltimo už melagingus parodymus, kuris pagal rūšinį objektą priskiriamas nusikaltimams teisingumui. Todėl pareiškėjo atžvilgiu taikomas apribojimas eiti pareigas teisėsaugos sistemoje dar ir dėl to objektyviai pagrindžiamas. Atsižvelgiant į tai, teismui šioje individualioje byloje nekyla abejonių dėl Statuto atitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2019 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 47E-170 „Dėl V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“.

8. Atmestus pagrindinį reikalavimą, atmestini ir pareiškėjo reikalavimai grąžinti į eitas pareigas, priteisiant vidutinį atlyginimą už priverstinę pravaikštą, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.     

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                                       Gediminas Užubalis