Civilinė byla Nr. e2A-419-324/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05151-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 3.4.3.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.4

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

                          N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės RUAB „Asnita“ ieškinį atsakovei A. D. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys bankrutavusi UAB „Feigenta ir Ko“, G. P.

Teisėjų kolegija

 n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovės 8 770 Eur nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2016 m. gegužės 10 d. ieškovė ir UAB „Feigenta ir Ko“ pasirašė gaminių ir paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria UAB „Feigenta ir Ko“ įsipareigojo atlikti statomo daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), balkonų turėklų ir terasos pertvaros įrengimo darbus ir perduoti darbų rezultatą UAB „Asnita“ (toliau - sutartis). Pagal sutarties 4.1 ir 4.2 punktus, UAB „Feigenta ir Ko“ darbus privalėjo pradėti 2016 m. gegužės 12 d. ir užbaigti per keturias savaites nuo ieškovės sumokėto avanso gavimo. Nors 8 770 Eur avansas buvo sumokėtas laikantis sutartyje įtvirtintų terminų t. y. 2016 m. gegužės 23 d., UAB „Feigenta ir Ko“, nepaisant daugkartinių ieškovės raginimų raštu ir žodžiu, sutartyje numatytų darbų nepradėjo, o sumokėto avanso negrąžino. UAB „Feigenta ir Ko“ vadove laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 25d. buvo atsakovė, ji nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. taip pat buvo įmonės vienintelė akcininkė. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi UAB „Feigenta ir Ko“ iškėlė bankroto bylą, 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi patvirtino ieškovės 8 770 Eur finansinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020 BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotą pripažino tyčiniu. Įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyta, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčiniais buvusios įmonės vadovės A. D. veiksmais. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė net ir po G. P. paskyrimo UAB „Feigenta ir Ko“ direktoriumi de jure faktiškai išliko įmonės vadove. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankroto administratorius savo ataskaitoje, patvirtintoje 2019 m. gegužės 21 d. kreditorių susirinkime, nurodė, kad jam nebuvo perduotas joks įmonės turtas, todėl akivaizdu, kad ieškovės finansinis reikalavimas liks nepatenkintas.

3.       Atsakovė atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad ieškovė, kaip bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ kreditorė, pareiškė ieškinį tiesiogiai buvusiai BUAB „Feigenta ir Ko“ vadovei A. D. dėl žalos, kurios dydis yra BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto byloje ieškovei patvirtinta 8 770 Eur kreditorinio reikalavimo suma. Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje dėl BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, kad ne tiek A. D., kiek paskutinis įmonės vadovas G. P. neužkirto kelio ekonomiškai nenaudingiems bendrovės sandoriams bei sprendimams ir tokiu būdu sąlygojo dar didesnį nemokios įmonės finansinės padėties bloginimą ir kreditorių interesų pažeidimą. Ieškovė sąmoningai nuslėpė nuo teismo faktinę aplinkybę, kad Kauno apygardos teisme jau yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1348-601/2020 pagal ieškovės BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovei A. D., trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų G. P. dėl 16 302 Eur žalos atlyginimo, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nagrinėjamu atveju ieškovei padarytas žalos dydis nėra nei galutinai nustatytas, nei aiškus, kaip ir aplinkybė, kad ieškovės reikalavimai ateityje nebus patenkinti BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto byloje, pvz., teismui galimai patenkinus BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratoriaus ieškinį pilnai ar iš dalies atsakovės atžvilgiu civilinėje byloje Nr. e2-1348-601/2020. Pagal sutarties 4.1-4.2 punktus, UAB „Feigenta ir Ko“ darbus privalėjo užbaigti per keturias savaites nuo ieškovės sumokėto avanso gavimo dienos. Ieškovė nurodo, kad avansas buvo pervestas 2016 m. gegužės 23 d. dienos, todėl BUAB „Feigenta ir Ko“ darbus turėjo pradėti 2016 m. gegužės 24 d. dieną ir baigti 2016m. birželio 21 d., tačiau atsakovė įmonės direktore buvo nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 25 d., taigi ji neteko įmonės vadovės pareigų kitą darbo dieną, kai turėjo būti pradėta vykdyti minėta sutartis su ieškove. Viso sutarties su ieškove vykdymo laikotarpiu UAB „Feigenta ir Ko“ direktoriumi buvo G. P., todėl būtent šiam asmeniui kyla atsakomybė už sutarties tinkamą vykdymą ir ieškovės sumokėto avanso panaudojimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 16 d. ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovei iš atsakovės 8 770 Eur žalai atlyginti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (8 770 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2758,80 Eur (du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės valstybei 208 Eur žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

5.       Nurodė, kad byloje yra reiškiamas vieno iš BUAB „Feigenta ir Ko“ kreditorių tiesioginis ieškinys šios bankrutavusios įmonės valdymo organams, t. y. vadovei ir akcininkei, dėl atlyginimo žalos, padarytos kai įmonė jau buvo faktiškai nemoki. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, jog šiuo metu nėra aiškus ieškovės neišieškotos BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto byloje skolos dydis, nes Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-15223-950/2020 pagal ieškovo BUAB „Feigenta ir Ko“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, ieškinį atsakovei, trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų G. P., dėl žalos atlyginimo priteisimo. Šioje byloje bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, yra pareiškęs ieškinį dėl 16 305 Eur žalos atlyginimo. Bankroto administratoriui joks įmonės turtas neperduotas. Įmonės bankroto byloje yra patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 28 541,09 Eur sumai, iš jų pirmos ir antros eilės reikalavimai sudaro mažiausiai 5027,78 Eur. Pagal Įmonių bankroto įstatymą, pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Net ir patenkinus bankroto administratoriaus ieškinį ir šias sumas išieškojus iš atsakovų, atskaičius bankroto administravimo išlaidas, kurios pagal kreditorių susirinkime priimtą nutarimą sudaro 13 750 Eur, o likusią sumą bankroto administratoriui paskirstant kreditoriams, likusios sumos nepakaks netgi visiems pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimams apmokėti. Atsakovė remiasi subsidiaria įmonės ir juridinio asmens dalyvio civiline atsakomybe ir teismas su tokia jos pozicija visiškai sutiko, tačiau šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad įmonė yra nemoki, bankroto administratoriui joks turtas neperduotas, o bankroto procedūros metu jau nebėra galimybės gauti lėšų trečios eilės kreditorių reikalavimams patenkinti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovei dėl tyčinio bankroto atsakovės neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis yra aiškus net ir nepasibaigus įmonės likvidavimo procedūrai, todėl ieškovė turėjo pagrindą ir teisę reikšti tiesioginį ieškinį. Atsakovės neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys yra konstatuoti įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020, kurioje UAB „Feigenta ir Ko“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Nagrinėjamu atveju egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos, kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad įmonei UAB „Feigenta ir Ko“ tapo nemokia vėliausiai 2016 m. gegužės mėnesį, 2016 m. birželio 10 d. tarp UAB „Feigenta ir K“ ir ieškovės buvo pasirašyta sutartis, kurios pagrindu ieškovė 2016 m. gegužės 23 d. pervedė šiai įmonei 8 770 Eur avansą. Teismas konstatavo, kad pervedami avansai buvo skiriami ne darbams vykdyti ar kitoms bendrovės reikmėms, o naudojami nenustatytiems atsakovės tikslams. Esant pradelstam įsipareigojimui ieškovei, atsakovė, būdama de facto UAB „Feigenta ir Ko“ vadove, atliko atsiskaitymus su kitais kreditoriais: didžioji dalis įmonės finansinių skolų buvo pradelstos dar 2016 m. gegužės mėnesį, tačiau iš bankroto administratoriaus pateikto išrašo iš AB SEB banke esančios įmonės atsiskaitomosios sąskaitos yra matyti, kad įmonė ir toliau vykdė atsiskaitymus su kitais subjektais, tame tarpe ir su įmone (duomenys neskelbtini), kuriai vėlesniu laikotarpiu vadovavo G. P., taip pat įmonės lėšos buvo naudojamos nenustatytiems atsakovės tikslams (išsiimant grynuosius). Atsakovė, būdama įmonės vadove, t. y. asmeniu, kuriam negalėjo būti nežinoma sunki įmonės finansinė padėtis, t. y. faktinė nemokumo būsena, sudarė sutartį bei priėmė 8 770 Eur dydžio avansą iš ieškovės, žinodama, kad įmonė neatliks pagal sutartį sutartų darbų bei neketindama grąžinti paimto avanso, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patyrė nuostolius. Be to, po avanso iš ieškovės gavimo, atsakovė organizavo bei vykdė atsiskaitymus su kitais subjektais, kurie nebuvo pateisinami jokia ekonomine logika bei būtinumu išsaugoti įmonės veiklą. Įmonei vykdant atsiskaitymus pagal nustatytą eiliškumą, įmonė būtų galėjusi atsiskaityti su ieškove (t. y. grąžinti sumokėtą avansą), tačiau to nepadarė dėl tyčinių atsakovės veiksmų. Teismas sprendė, jog įrodytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas skundžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, kai bankrutuojantis juridinis asmuo dar egzistuoja (nėra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro) kaip civilinių santykių subjektas, tokiu atveju visų kreditorių interesus gina bankroto administratorius. Tuo tarpu pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo skolingas savo kreditoriui bankroto byloje neišieškotą finansinio reikalavimo sumą, pasibaigia ir bankroto byla, kurioje teikiamas prioritetas visų to juridinio asmens kreditorių lygiateisiškumui. Nuo to momento kiekvienas dėl tyčinio bankroto likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai (jų dalis) nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininkės bankroto byloje neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui. Tai neprieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad tiesioginio ieškinio pateikimo bankroto byloje momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 43 punktas).

6.2.                      Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti tiesiogiai iš atsakovės BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto byloje ieškovės patvirtintą 8 770 Eur kreditorinio reikalavimo sumą, t. y. nereiškė atsakovės atžvilgiu subsidiaraus reikalavimo. Pats teismas negalėjo ex officio išeiti iš ieškovės suformuluoto reikalavimo ribų, kadangi byloje nėra nustatyta jokio viešo intereso (ieškovė yra veikianti įmonė, atsakovė fizinis asmuo, abi ginčo šalis byloje atstovavo profesionalūs advokatai). Teismo sprendimas priteisti tiesiogiai iš atsakovės trečiojo asmens bankroto byloje ieškovės patvirtintą 8 770 Eur kreditorinio reikalavimo sumą, tuo „apeinant“ bankrutavusios įmonės kitus kreditorius, negali būti nei pagrįstas, nei teisingas.

6.3.                      Nepriklausomai nuo ieškovės pasirinkto teisinio pagrindo, nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi aplinkybė, kad tik pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo skolingas savo kreditoriui bankroto byloje neišieškotą finansinio reikalavimo sumą, pasibaigia ir bankroto byla, kurioje teikiamas prioritetas visų to juridinio asmens kreditorių lygiateisiškumui. Tai nustato ir ieškovės ieškinyje cituojama ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis, pagal kurią tik likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ yra bankroto procedūros nėra baigtos: įmonė turi bankrutavusios įmonės statusą, t. y. nėra nei likviduota, nei išregistruota iš viešojo registro, todėl teismo sprendimas priteisti iš atsakovės trečiojo asmens bankroto byloje ieškovės patvirtintą 8 770 Eur finansinio reikalavimo sumą, nepabaigus BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto procedūrų, prieštarauja ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies nuostatai.

6.4.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 43 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-118-1075/2020, 34 punktas). BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratoriaus iniciatyva yra pradėta kita civilinė byla Nr. e2-1348-601/2020, kurioje yra sprendžiamas 16302 Eur žalos priteisimo iš atsakovės klausimas visų BUAB „Feigenta ir Ko“ kreditorių, įskaitant ir ieškovę, naudai. Teismas šią faktinę aplinkybę laikė nereikšminga.

6.5.                      Neaišku, kokiais įrodymais remiantis teismas padarė išvadą, kad bankroto administravimo išlaidų suma sudaro 13 750 Eur, kuomet BUAB „Feigenta ir Ko“ 2019-05-21 kreditorių susirinkimo nutarimu 6-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta bankroto administravimo išlaidoms skirti 6 MMA (3 300 Eur), bankroto administratoriaus atlyginimui – 6 MMA (3 300 Eur) bei skirti bankroto administratoriui priemoką už įplaukas, kurios sudarytų mažiausiai 2249,85 Eur sumą. Vien tas faktas, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ kreditorių susirinkimo nuspręsta bankroto administravimo išlaidoms skirti atitinkamą sumą, nesąlygoja išvados, kad visos šios bankroto administravimo išlaidos bus realiai patirtos, kadangi byloje nustatyta, kad administravimo apimtis yra minimali (bankroto administratoriui nėra perduota jokio turto, kuri reiktų administruoti).

6.6.                      Teismas neįvertino aplinkybės, kad bankroto administratorius neturi pirmumo teisės savo patirtų išlaidų atlyginimui, todėl akivaizdu, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto turint pirmosios ir antrosios eilės kreditorių reikalavimus bendrai sumai 5264,85 Eur, teismui visiškai ar iš dalies tenkinus BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratoriaus ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-1348-601/2020, dalis priteistos žalos bus paskirstyta tarp visų įmonės kreditorių, įskaitant ir ieškovę.

6.7.                      Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas). Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individuali jam padaryta žala, kurią sudaro bankroto byloje neišieškotas finansinis reikalavimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šio asmens neteisėtų veiksmų ir tos įmonės kreditoriaus žalos priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 48 p.).

6.8.                      Atsakovė nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos, teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.247 straipsnį, kadangi ieškovei žala atsirado tiesiogiai dėl įmonės nemokumo, kurį sukėlė ne sąmoningi atsakovės veiksmai (neveikimas), o nesėkmingai susiklostęs verslas. Jau sudarant 2016 m. gegužės 10 d. gaminių ir paslaugų teikimo sutartį Juridinių asmenų registre buvo registruoti UAB „Feigenta ir Ko“ 2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentai, kuriuose nurodyta, kad 2015 metais UAB „Feigenta ir Ko“ turto turėjo už 18 174 Eur, o mokėtinos sumos sudarė 28 246 Eur, įmonė metus baigė turėdama 12 968 Eur nuostolį. Ieškovė vadovavosi viešojo registro duomenimis, todėl akivaizdu, kad ir ši informacija ieškovei buvo prieinama. Ieškovė negali gintis savo neapsižiūrėjimu, kadangi sudarant sandorį su UAB „Feigenta ir Ko“ ieškovės vadovo pareiga buvo pasidomėti ir įvertinti sudaromo sandorio ekonominį pagrįstumą bei tikslingumą, ir tokia pareiga kyla iš ieškovės vadovui pagal kompetenciją priskirtų pareigų, įtvirtintų CK 2.87 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014). Taigi, UAB „Feigenta ir Ko“ nebūtų pajėgi atsiskaityti su ieškove net atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, o dėl nuo 2015 metų nesėkmingai susiklosčiusio verslo.

6.9.                      Ieškovė byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė asmeniškai klaidino šią kreditorę, suteikė apgaulingą informaciją ieškovei sudarant sutartį, ar kad atsakovė ėmėsi kitų į ieškovę nukreiptų nesąžiningų veiksmų, todėl darytina išvada, kad ieškovė neįrodė minėto specifinio jo pagrindo tenkinti jos reikalavimą atsakovės atžvilgiu.

7.       Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

7.1.                      Ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį atsakovei nepaisant to, kad įmonės bankroto procesas nėra baigtas ir įmonė nėra likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Atsakovės teiginiai dėl ieškovės ieškinio nepagrįstumo, pareikšto neva apeinant kitų įmonės kreditorių interesus, yra niekuo neparemti bei neatitinkantys ieškovės ne kartą procesiniuose dokumentuose cituotos teismų praktikos.

7.2.                      Kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 str. 7 d.). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-115-915/2017).

7.3.                      Kasacinis teismas, aiškindamas ginčui aktualią ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies normą konstatavo, kad „atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu.“ (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 43 punktas). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė turėjo teisę pareikšti šį ieškinį, kuris grindžiamas ne individualia kreditoriaus žala, kaip nurodo atsakovė, o būtent tyčinio bankroto byloje nustatytomis aplinkybėmis. Atitinkamai atsakovės argumentai, kad ieškovė neįrodė į jį nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo iš atsakovės pusės, laikytini neturinčiais reikšmės nagrinėjamai bylai.

7.4.                      Atsakovės neteisėti veiksmai visų įmonės kreditorių, įskaitant ir ieškovę, atžvilgiu yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais įmonės bankroto byloje, todėl negali būti kvestionuojami. Asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (LR CPK 182 str. 2 d., 279 str. 4 d.).

7.5.                      Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad atsakovė net ir po G. P. paskyrimo įmonės direktoriumi de jure faktiškai išliko įmonės vadove (nutarties 29 punktas). Įmonė buvo privesta prie bankroto tyčiniais buvusios įmonės vadovės – atsakovės, veiksmais, kadangi net ir bendrovei tapus nemokiai buvo sudaromi nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai, kuriais iš esmės buvo mažinamas įmonės turtas, taip pat buvo nesilaikoma atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo (nutarties 58 punktas).

7.6.                      Įmonės sandoriai bei sprendimai, kai įmonei esant sunkioje finansinėje padėtyje jai pervedami avansai buvo skiriami ne darbams vykdyti ar kitoms bendrovės reikmėms, o naudojami nenustatytiems atsakovės tikslams, buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi bendrovei ir iš esmės nulėmę jos nemokumą, o jai tapus nemokiai – dar labiau pabloginę įmonės finansinę padėtį (nutarties 43 punktas). Atsižvelgiant į tai nepagrįstais laikytini atsakovės argumentai, kad įmonės nemokumą sukėlė ne sąmoningi atsakovės veiksmai, o nesėkmingai susiklostęs verslas, kadangi tokios išvados prieštarautų byloje nustatytiems prejudiciniams faktams (CPK 182 str. 2 p.). Nei šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei tyčinio bankroto byloje atsakovė neįrodinėjo verslo nesėkmės kaip įmonės bankroto priežasties, todėl šie atsakovės teiginiai laikytini tik jos gynybine pozicija.

7.7.                      Atsakovės teiginiai dėl to, kad ieškovo patirtos žalos dydis nėra aiškus, deklaratyvūs bei neįrodyti: bylos medžiaga liudija, kad visas įmonės turtas yra realizuotas (žr. ieškinio 8 priedą, bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą), o nemokumo administratorius yra pareiškęs atsakovei 16 305 Eur dydžio ieškinį c.b. Nr. e2-1348-601/2020, jokio kito turto įmonė gauti nenumato.

7.8.                      Įmonės bankroto byloje iš viso yra patvirtinta 25 581,59 Eur kreditorių finansinių reikalavimų suma, iš jų 5 264,85 Eur reikalavimai, pareikšti pirmosios ir antrosios eilės kreditorių. Bankroto administravimo išlaidoms 2019 m. gegužės 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimu nuspręsta skirti 6 MMA (3 300 Eur), bankroto administratoriaus atlyginimui – 6 MMA (3 300 Eur) bei skirti bankroto administratoriui priemoką už įplaukas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 417 (priemoka už 16 305 Eur įplauką, remiantis Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių 2 priedu, sudarytų mažiausiai 2 249,85 Eur).

7.9.                      Ieškovė yra trečios eilės kreditorė (jos reikalavimas trečiojoje eilėje sudaro 43 procentus), todėl net ir darant prielaidą, kad bankroto administratoriaus ieškinys bus patenkintas visiškai, o atsakovė visiškai ir nedelsiant atsiskaitys su įmone, ieškovė po administravimo išlaidų padengimo, kurios, remiantis JANĮ 93 straipsnio 1 dalimi, dengiamos pirmiausiai, bei atsiskaitymo su pirmosios ir antrosios eilės kreditoriais, bet kuriuo atveju neatgautų savo finansinio reikalavimo.

7.10.                      Skolą yra svarbu ne tik prisiteisti, tačiau ir ją realiai išsiieškoti. Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad iš jos priteistą sumą (16 305 Eur) ji būtų finansiškai pajėgi išmokėti, be to, kad tai atsakovė padarytų gera valia, todėl nepagrįstas atsakovės teiginys, kad tenkinus bankroto administratoriaus ieškinį priteista žala bus paskirstyta tarp visų įmonės kreditorių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

9.       Apeliacijos objektas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino tiesioginį ieškovės – bankrutavusios įmonės kreditorės – ieškinį buvusiai bankrutavusios įmonės vadovei.

10.       Formuodamas teismų praktiką dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui ir (ar) dalyviui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-469/2017 yra išaiškinęs, jog „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama ta linkme, kad bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar dalyvis padaro žalą bendrovei, pvz., vadovas pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.74 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines pareigas ir dėl to bendrovė patiria nuostolių, akcininkas pažeidžia sąžiningo elgesio pareigą ir dėl to bendrovė negali įvykdyti prievolės (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo. Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).“ (cituojamos nutarties 24, 25 punktai).

11.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-469/2017, taip pat yra nurodęs, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. „Pirma, tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas).“

12.       „Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015)“ (2017 m. gegužės 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-469/2017, 28 punktas).

13.       Teisėjų kolegija pastarajame procesiniame sprendime atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytose nutartyse pateiktais išaiškinimais buvo pakeista ankstesnė teismų praktikos taisyklė, kad pasibaigus bankroto procesui kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), pagal aktualią teismų praktiką kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, konstatavo, kad atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu (nutarties 43 punktas).

14.       Tai paneigia apeliantės argumentus, kad tiesioginis ieškovės ieškinys jai, kaip buvusiai įmonės vadovei, galėjo būti pareikštas tik pasibaigus juridiniam asmeniui BUAB „Feigenta ir Ko“, ar kad jai nebuvo pareikštas subsidiarus reikalavimas atlyginti bankroto byloje patvirtintą ieškovės 8 770 Eur dydžio finansinį reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismas viršijo ieškinio reikalavimus, „apeidamas“ kitus bankrutavusios bendrovės kreditorius.

15.       Atmestini ir apeliantės argumentai, kad ieškinys turėtų būti netenkintas ieškovei neįrodžius specifinio jo pagrindo.

16.        Nors ieškovės ieškinyje nėra akcentuojama, jog prašoma priteisti žala buvo padaryta tik jos atžvilgiu pasireiškusiais specifiniais neteisėtais atsakovės veiksmais ir pirmosios instancijos teismas dėl to atskirai nepasisakė, apie tokį ieškinio pagrindą teisėjų kolegija sprendžia iš faktinių ieškinį grindžiančių aplinkybių. Ieškovė nurodė, kad atsakovė, būdama įmonės vadove, žinojo faktinę UAB „Feiginta ir Ko“ nemokumo būseną, tačiau sudarė sutartį, priėmė iš ieškovės 8 770 Eur dydžio avansą žinodama, kad įmonė neatliks pagal sutartį darbų bei neketindama avanso grąžinti; po avanso gavimo atsakovė organizavo ir vykdė atsiskaitymus su kitais subjektais, kurie nebuvo pateisinami jokia ekonomine logika ir būtinumu išsaugoti įmonės veiklą (ieškovės pagal sutartį pervestas avansas buvo skiriamas ne darbams vykdyti ar kitoms bendrovės reikmėms, o naudojamas nenustatytiems atsakovė tikslams; esant pradelstam įsipareigojimui ieškovei, atsakovė atliko atsiskaitymus su kitais kreditoriais). Atsakovės neteisėtus veiksmus, kaltę ir priežastinį ryšį tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų ji įrodinėjo tyčinio bankroto byloje konstatuotais faktais.

17.       UAB „Feigenta ir Ko“ bankrotas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi buvo pripažintas tyčiniu keliais pagrindais: pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį dėl įmonės buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo, dėl kurio negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių; dėl to, kad bendrovės sandoriai bei sprendimai, kai bendrovei esant sunkioje finansinėje padėtyje jai pervedami avansai buvo skiriami ne darbams vykdyti ar kitoms bendrovės reikmėms, o naudojami nenustatytiems A. D. tikslams, buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi bendrovei ir iš esmės nulėmę jos nemokumą, o jai tapus nemokiai – dar labiau pabloginę įmonės finansinę padėtį; tokių sandorių sudarymu buvo didinami įmonės įsipareigojimai ir bendrovė sąmoningai vedama prie bankroto; nei G. P., nei A. D. bendrovės nemokumo negrindė verslo nesėkme ar kitomis objektyviomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai bankrotas pripažintas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu; UAB „Feigenta ir Ko“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos, o vykdant atsiskaitymus buvo nesilaikoma CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos tvarkos, atsižvelgiant į tai BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu; UAB „Feigenta ir Ko“ vadovui nepagrįstai delsiant vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą inicijuoti įmonei bankroto bylą bei tęsiant įmonės nuostolingą veiklą, toks pastarojo neveikimas vertintinas kaip atitinkantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto požymį (civilinė byla Nr. e2-326-381/2020). 

18.       Pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto pagrindo teismas pažymėjo, jog 2016 m. bendrovė tapo faktiškai nemoki. UAB „Feigenta ir Ko“ įplaukas nuo 2015 m. lapkričio mėn. daugiausiai sudarė išankstiniai apmokėjimai iš užsakovų, tačiau darbai pagal daugumą užsakymų nebuvo atliekami. Didžiąją dalį kreditorinių reikalavimų bendrovės bankroto byloje sudaro būtent negrąžinti avansai. Taip pat nustatyta, kad nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. liepos 27 d. A. D., kuri nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. buvo de jure ir de facto, o nuo 2016 m. gegužės 25 d. tik de facto UAB „Feigenta ir Ko“ vadovė (nutarties 29 punktas), išsigrynino arba sau iš bendrovės sąskaitos persivedė iš viso 22 915 Eur sumą. Įrodymų, kad A. D. šias lėšas naudojo bendrovės reikmėms byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad dalies pervedimų į A. D. sąskaitą paskirtis nurodyta „ūkio išlaidoms“, nesant kitų šią paskirtį patvirtinančių įrodymų, negali pagrįsti bendrovės lėšų panaudojimo būtent bendrovės reikmėms.

19.        Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti prejudiciniai faktai paneigia apeliantės argumentą, kad ieškovei žala atsirado tiesiogiai dėl įmonės nemokumo, kurį sukėlė ne sąmoningi atsakovės veiksmai (neveikimas), o nesėkmingai susiklostęs verslas, ir kad ieškovė negali gintis savo neapsižiūrėjimu, kadangi sudarant sandorį su UAB „Feigenta ir Ko“ ieškovės vadovo pareiga buvo pasidomėti ir įvertinti sudaromo sandorio ekonominį pagrįstumą bei tikslingumą remiantis nemokumą rodančiais šios bendrovės 2015 metų finansinės atskaitomybės duomenimis. Ūkine veikla verčiasi ir nemokios įmonės, be to, vertinant sąžiningumo principu, nepriklausomai nuo įmonės balansuose deklaruotų rodiklių, joks verslininkas daryti protingos prielaidos, kad rangos darbų atlikimui sumokėtą avansą rangovo įmonės vadovė panaudos ne sutartyje numatytiems tikslams ir netgi ne įmonės reikmėms, o savo poreikiams.

20.       Tokie atsakovės veiksmai ieškovės pagal sutartį sumokėto avanso panaudojimo atžvilgiu kvalifikuotini kaip deliktiniai, sukeliantys jai pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.263 straipsnį, ir sudarantys ieškovei pagrindą ginti savo teises pareiškiant tiesioginį individualia žala pagrįstą ieškinį, juolab įvertinus aplinkybę, kad 2019 m. spalio 28 d. BUAB „Feigenta ir Ko“ atsakovei pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo, ginant visų kreditorių interesus, suma yra 16 305 Eur (Kauno apylinkės teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1200-950/2021 pagal BUAB „Feigenta ir Ko“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Valnetas“, ieškinį atsakovei A. D. dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų G. P.), tuo tarpu bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 28 541,09 Eur, be to, BUAB „Feigenta ir Ko“ kreditorių 2019 m. gegužės 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimu administravimo išlaidoms nuspręsta skirti 6 MMA (3 300 Eur), bankroto administratoriaus atlyginimui – 6 MMA (3 300 Eur) bei skirti bankroto administratoriui priemoką už įplaukas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 417 (priemoka už 16 305 Eur įplauką, remiantis Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių 2 priedu, sudarytų mažiausiai 2 249,85 Eur).

21.       Nesutikdama su aptartais apeliantės argumentais teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu jos teiginį, kad nagrinėjamu atveju ieškovei priteistos žalos dydis nėra aiškus bei akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 43 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-118-1075/2020, 34 punktas).

22.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nors nėra baigta kita civilinė byla pagal „Feigenta ir Ko“ ieškinį atsakovei A. D. dėl 16 305 Eur žalos visų kreditorių interesais  atlyginimo bei ieškovės bankroto procesas, ieškovei padarytos žalos dydis yra aiškus ir nepasibaigus bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūrai. Bankroto administratorei joks įmonės turtas nėra perduotas, bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 28 541,09 Eur sumai, iš jų pirmos ir antros eilės reikalavimai sudaro mažiausiai 5027,78 Eur. Pagal ĮBĮ, pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Akivaizdu, kad net ir patenkinus bankroto administratoriaus ieškinį ir šias sumas išieškojus iš atsakovų, atskaičius bankroto administravimo išlaidas, kurios pagal kreditorių susirinkime priimtą nutarimą sudaro 13 750 Eur, o likusią sumą bankroto administratoriui paskirstant kreditoriams, likusios sumos nepakaks netgi visiems pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimams apmokėti.

23.       Teisėjų kolegija su šiomis išvadomis nesutinka. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ kreditorių 2019 m. gegužės 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimu administravimo išlaidoms nuspręsta skirti 8849,85 Eur (3300 Eur administravimo išlaidų+3300 atlyginimo administratoriui +2 249,85 Eur priemoka). Apeliantė pagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvardijo sprendime minimų 13 750 Eur dydžio administravimo išlaidų kilmės ir apskaičiavimo (bankroto byloje tokio dydžio išlaidos nėra patvirtintos). Taigi, jei ieškinys kitoje byloje būtų patenkintas ir sprendimas įvykdytas, pirmumo eile paskirstytina suma bankroto byloje sudarytų 14 114,7 Eur (8849,85 Eur administravimo išlaidoms +5264,85 Eur pirmos ir antros eilės kreditoriams). Likusi 2190,3 Eur dydžio suma (16 305 - 14 114,7) būtų paskirstyta trečios eilės kreditoriams, įskaitant ir ieškovę. Tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad skirtumo tarp priteistinos sumos ir administravimo išlaidų nepakaks netgi visiems pirmos ir antros eilės kreditoriams. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pagrįstai teigia, kad likusios sumos nepakaktų visam jos finansiniam reikalavimui patenkinti, tačiau jai atitektų dalis, proporcinga atitinkamam finansiniam reikalavimui (ieškovės teigimu – 43 procentai). Negalima remtis ir ieškovės daroma prielaida, kad apeliantė nepateikė įrodymų apie galimybę įvykdyti būsimą teismo sprendimo dėl 16 305 Eur žalos (toks sprendimas dar nepriimtas, be to,  ir ieškinio patenkinimo atveju negalima prognozuoti priverstinio sprendimo vykdymo proceso baigties). 

24.       Bet kokiu atveju išvardinti faktai rodo, kad, nepasibaigus minėtai bylai Nr. e2-1200-950/2021 (pvz., nurodomoje byloje ieškinys gali būti atmestas arba po bankroto pripažinimo tyčiniu galimas ieškinio patikslinimas, tai sudarytų pagrindą kitaip vertinti kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybę ir daryti išvadas apie žalos aiškumą nagrinėjamoje byloje) bei UAB „Feigenta ir Ko“ likvidavimo procedūrai, ieškovei atsakovės A. D. neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis nagrinėjamoje byloje nėra aiškus. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo ieškinį atmesti, tačiau pagrindžia, kad dėl netinkamai pritaikytų procesinės teisės normų pagal byloje esančius įrodymus žalos dydžio nustatyti neįmanoma. Tai reiškia, jog nėra atskleista bylos esmė, todėl sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Žibutė Budžienė

        Virginija Gudynienė

                Tomas Romeika