Civilinė byla Nr. e3K-3-134-378/2025

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00270-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.2.; 3.3.3.10.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skuba“ ir atsakovės akcinės bendrovės „Kelių priežiūra“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skuba“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kelių priežiūra“ dėl viešųjų pirkimų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Volvo Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Komuva“, išvadą byloje teikianti institucija Viešųjų pirkimų tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tiekėjo, nesančio viešojo pirkimo sutarties šalimi, teisę ginčyti šią sutartį dėl pažeidimų, padarytų po sutarties sudarymo, ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad perkančioji organizacija Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje 2022 m. rugpjūčio 5 d. paskelbė tarptautinės vertės atvirą konkursą „(PU 9750/22) [ITP22] N3 klasės krovininiai automobiliai su papildoma įranga“ Nr. 6174341 (toliau – Pirkimas), kuriuo siekė įsigyti N3 klasės krovininius automobilius su papildoma įranga. Pirkimas buvo skaidomas į tris Pirkimo objekto dalis. Atsakovė 2022 m. spalio 19 d. informavo tiekėjus, kad dėl visų Pirkimo objekto dalių ekonomiškai naudingiausiu pasiūlymu pripažintas trečiųjų asmenų pasiūlymas. Ieškovės pasiūlymas pagal suteiktus ekonominio naudingumo balus liko antras eilėje dėl visų Pirkimo objekto dalių.

3.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis atsakovės ir trečiųjų asmenų UAB „Volvo Lietuva“ bei UAB „Komuva“ 2023 m. vasario 3 d. viešojo pirkimo sutartis: dėl I Pirkimo objekto dalies – viešojo pirkimo sutartį Nr. PIR23-45 (toliau – Sutartis Nr. 1); dėl II Pirkimo objekto dalies – viešojo pirkimo sutartį Nr. PIR23-44 (toliau – Sutartis Nr. 2); dėl III Pirkimo objekto dalies – viešojo pirkimo sutartį Nr. PIR23-43 (toliau – Sutartis Nr. 3; visos kartu – Sutartys). Taip pat taikyti restituciją ir grąžinti atsakovę bei trečiuosius asmenis į padėtį, buvusią iki Sutarčių sudarymo.

4.       Ieškovė nustatė, kad trečiųjų asmenų pagal Sutartis pristatytos prekės neatitinka dalies Pirkimo sąlygose ir Sutartyse nustatytų techninių reikalavimų, prekės neturi trečiųjų asmenų deklaruotų techninių pranašumų, už kuriuos buvo suteikti ekonominio naudingumo balai. Tiekėjų padaryti pažeidimai laikytini esminiais tiek pagal Sutarčių 8.3 papunktyje, tiek pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.

5.       Ieškovė nurodė, kad perkančioji organizacija privalėjo vienašališkai nutraukti Sutartis dėl trečiųjų asmenų padarytų esminių Sutarčių pažeidimų ir įtraukti juos į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Kadangi perkančioji organizacija priėmė Pirkimo dokumentų techninės specifikacijos reikalavimų neatitinkančias prekes ir vienašališkai nenutraukė Sutarčių, atitinkamai taip buvo atliktas neteisėtas esminių Sutarčių sąlygų keitimas, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 89 straipsniu, yra draudžiamas ir neteisėtas.

6.       Ieškovė pažymėjo, kad ji turi teisinį suinteresuotumą ginčyti Sutartis ir prašyti jas pripažinti negaliojančiomis, nes: 1) ji dalyvavo Pirkime ir siekė sudaryti Sutartis su perkančiąja organizacija; 2) tuo atveju, jeigu Sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis ir būtų taikoma restitucija, perkančioji organizacija būtų priversta skelbti naują viešojo pirkimo procedūrą, kurioje būtų siekiama įsigyti prekes; šiame naujame pirkime dalyvautų ieškovė, kadangi ji turi finansinį suinteresuotumą sudaryti viešojo pirkimo sutartį su perkančiąja organizacija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Kauno apygardos teismas 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8.       Teismas nurodė, kad VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta teisė tiekėjui, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia. VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtinti atvejai, kada teismas gali pripažinti pirkimo sutartį negaliojančia. Teismas nustatė, kad ieškovė, kaip Pirkime dalyvavusi, tačiau jo nelaimėjusi tiekėja, ginčija viešojo pirkimo būdu perkančiosios organizacijos ir Pirkimo laimėtojų sudarytas Sutartis tuo aspektu, jog prekių, pristatytų perkančiajai organizacijai, techniniai parametrai neatitinka Pirkimo dokumentuose ir Sutartyse nustatytų reikalavimų ir (arba) neturi privalumų, už kuriuos pasiūlymų vertinimo metu gavo papildomų ekonominio naudingumo balų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas įvertino, kad ieškovės ieškinys neatitinka nė vieno iš VPĮ nurodytų viešojo pirkimo sutarties kvestionavimo pagrindų. Teismas konstatavo, kad pirkimo procedūros baigiasi, kai sudaroma pirkimo sutartis ir pateikiamas sutarties įvykdymo užtikrinimas, todėl laikytina, kad ieškovė ginčija atsakovės ir trečiųjų asmenų Sutartis bendraisiais sutarčių negaliojimo pagrindais.

9.       Teismas nurodė, kad CK 6.227 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog Sutartys pažeidė jos teises ar teisėtus interesus. Vien tai, kad ji turi finansinį suinteresuotumą sudaryti viešojo pirkimo sutartį su atsakove dėl prekių pardavimo tuo atveju, jeigu, ieškinį patenkinus, atsakovė paskelbtų naują viešąjį pirkimą, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės teisę kvestionuoti sudarytas ir vykdomas ar jau įvykdytas sutartis. Teismas pažymėjo, kad tiekėjams įstatymas nesuteikia teisės kontroliuoti tarp laimėjusio tiekėjo ir perkančiosios organizacijos sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo. Be to, tokiu būdu yra įgyvendinamas sutarties uždarumo principas, be kita ko, reiškiantis, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims.

10.       Teismas nusprendė, kad ieškovė, nors ir dalyvavo Pirkime, tačiau, neturėdama jokių iš šių sutarčių kylančių civilinių materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų, negali būti laikoma turinčia teisę inicijuoti ir reikalauti pripažinti negaliojančiomis kitų tiekėjų ir perkančiosios organizacijos sudarytas Sutartis (atitinkamai reikšti ir kitus su sutarties vykdymu, pasibaigimu susijusius reikalavimus). Atmetęs ieškovės ieškinį šiuo pagrindu, teismas nurodė, kad kiti byloje proceso dalyvių nurodyti argumentai neturi reikšmės siekiant teisingai išspręsti šį ginčą, ir dėl jų vertinimo plačiau nepasisakė.

11.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. kovo 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, tik patikslino dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

12.       Kolegija nustatė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu prašė pripažinti Sutartis negaliojančiomis dviem skirtingais pagrindais: 1) VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu dėl atliktų esminių Sutarčių pakeitimų, neatitinkančių VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies nuostatų; 2) dėl esminių Sutarčių pažeidimų pagal Sutarčių 8.3.1 papunktį, neištaisius pristatytų prekių trūkumų per Sutarčių 4.12 papunktyje nustatytą terminą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė argumentus ir aplinkybes dėl Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pirmą kartą nurodė tik apeliaciniame skunde, ir šių ieškovės argumentų nevertino.

13.       Kolegija pažymėjo, kad ieškovė, kuri Pirkime užėmė antrą vietą, neginčija Pirkimo procedūrų metu priimtų atsakovės sprendimų ir (ar) atsakovės atliktų veiksmų teisėtumo ir nereiškia išvestinio reikalavimo dėl Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o reiškia tiesioginį reikalavimą dėl Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ginčydama Sutarčių vykdymo aplinkybes, be kita ko, argumentuodama, jog vykdant Sutartis buvo padarytas šiurkštus VPĮ imperatyviųjų nuostatų pažeidimas – perkančioji organizacija atliko esminius Sutarčių pakeitimus, neatitinkančius VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies nuostatų.

14.       Kolegija nurodė, kad nors, pagal VPĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sudarius viešojo pirkimo sutartį, viešasis pirkimas pasibaigia, tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia. Taigi, VPĮ ir viešųjų pirkimų principai taikomi ir po viešojo pirkimo sutarties sudarymo, tačiau VPĮ imperatyviosios normos ir principai po viešojo pirkimo sutarties sudarymo saisto viešojo pirkimo sutarties šalis (tiekėją ir perkančiąją organizaciją), atsižvelgiant į tai, jog VPĮ reguliuoja tam tikrus viešojo pirkimo sutarties šalių teisinių santykių aspektus, kurie išeina už viešojo pirkimo procedūrų.

15.       Kolegijos vertinimu, ieškovė, prašydama nutraukti Sutartis VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, negrindžia šio reikalavimo VPĮ imperatyviųjų nuostatų pažeidimu, atliktu Pirkimo procedūrų metu. Be to, pažymėta, kad ieškovė atsakovės sprendimo Pirkimo laimėtoju pripažinti trečiųjų asmenų, veikiančių jungtinės veiklos pagrindu, pasiūlymą teismui neskundė. Taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nėra ginčo dėl Pirkimo procedūrų pažeidimų.

16.       Kolegijos vertinimu, nors viešojo pirkimo sutarčių keitimo teisėtumas, be kita ko, vertinamas retrospektyviai, atsižvelgiant ir į trečiųjų asmenų (kitų tiekėjų, kurie nebuvo pripažinti konkurso laimėtojais ir su kuriais nebuvo sudaryta sutartis, taigi, ir ieškovės) interesus, tai nereiškia, kad viešojo pirkimo dalyvis, skundžiantis perkančiosios organizacijos sprendimus ar veiksmus (ar šiuo atveju ginčijanti Sutartis dėl jų pakeitimų, kurių esmingumą prašo įvertinti), yra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti, jog būtent jo teisėtus interesus pažeidžia perkančiosios organizacijos sprendimai (veiksmai). Šiuo aspektu pažymima, kad ieškovė neturi procesinio subjektiškumo ginti kitų subjektų ar visuomenės teises ir interesus, nes tik įstatymų įgalioti subjektai gali ginti ne savo, o viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 49 straipsnis). Tiekėjas, kurio teisės nėra pažeistos, negali ginti kitų tiekėjų teisių ar viešojo intereso, nes taip veikti įgalioti Viešųjų pirkimų tarnyba, prokurorai ar kitos valdžios institucijos. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad ieškovės argumentai, jog perkančiosios organizacijos atliktais Sutarčių pakeitimais buvo nustatytos naujos sąlygos, kurias įtraukus į Pirkimą būtų buvę galima priimti kitų dalyvių pasiūlymus ar Pirkimas būtų sudominęs daugiau tiekėjų, nesudaro pagrindo pripažinti ieškovės teisės ginčyti Sutartis dėl atliktų pakeitimų.

17.       Kolegijos įsitikinimu, teisėtas interesas (lūkestis) ieškovei ginčyti Sutartis dėl perkančiosios organizacijos atliktų Sutarties pakeitimų galėtų būti pripažįstamas tuo atveju, jei ieškovė įrodytų savo subjektinių teisių pažeidimą, t. y. jei įrodytų, kad Sutarčių pakeitimais Pirkimo sąlygos buvo pakeistos taip, kad tai turėjo įtakos ieškovės, kaip Pirkimo dalyvės, galimybei sudaryti Sutartis. Dėl to kolegija, vertindama teisėto intereso (lūkesčio) ieškovei ginčyti Sutartis egzistavimą, toliau nagrinėjo, ar perkančioji organizacija ir tretieji asmenys Sutarčių vykdymo metu iš tiesų faktiškai atliko ieškovės nurodomus Sutarčių pakeitimus, taip pat ar ieškovės nurodomi Sutarčių pakeitimai turėjo įtaką ieškovės, kaip Pirkimo dalyvės, galimybei sudaryti Sutartis.

18.       Kolegija, įvertinusi ieškovės argumentus dėl Sutarties Nr. 1 vykdymo metu priimtų sunkvežimių, kurių dvigubas rėmas ne per visą ilgį, o tik nuo kabinos galo iki rėmo galo, pažymėjo, kad techninėje specifikacijoje nustatyta, jog prioritetas teikiamas dvigubiems ar sustiprintiems šoniniams profiliams, kai bendras storis – ne mažiau kaip 9 mm, tačiau nebuvo nurodyta, kad rėmas turi būti per visą sunkvežimio ilgį. Kolegija konstatavo, kad ieškovė Pirkimo sąlygų neginčijo, tad šios aplinkybės apskritai negali būti laikomos faktiniu Sutarčių pakeitimu.

19.       Kolegija, įvertinusi ieškovės argumentus, kad vykdant Sutartį Nr. 2 buvo priimti sunkvežimiai, kurie neatitiko trečiųjų asmenų pasiūlymo, nes tretieji asmenys pasiūlė 9 mm storio važiuoklės rėmą, tačiau pristatė tik 8 mm, atkreipė dėmesį į tai, kad techninėje specifikacijoje nustatyta, jog 9 mm rėmas yra tik pranašumas, bet ne būtinas reikalavimas. Be to, iš atsakovės ekonominio naudingumo balų apskaičiavimo matyti, kad tretiesiems asmenims nebuvo skirti jokie papildomi balai dėl 9 mm rėmo. Taigi, trečiųjų asmenų pristatyti sunkvežimiai atitiko Pirkimo sąlygas, o šios ieškovės nurodomos aplinkybės taip pat negali būti laikomos faktiniu Sutarčių pakeitimu.

20.       Kolegija, įvertinusi ieškovės argumentus, kad Sutarties Nr. 3 vykdymo metu buvo priimti sunkvežimiai, kurie neatitinka techninės specifikacijos reikalavimo, nes tretieji asmenys pristatė sunkvežimius, kuriuose sumontuotos dvi pneumatinės pagalvės, atsižvelgė į tai, kad poreikį pakeisti aptariamą techninį sprendinį nulėmė objektyvi aplinkybė (sunkvežimių gamintojo sprendimas), o tiekėjai turėjo galimybę Pirkime siūlyti lygiaverčius sprendinius; šiuo atveju tiekėjui įrodžius techninių sprendinių lygiavertiškumą laikoma, jog siūlomos prekės atitinka reikalavimus. Kolegija konstatavo, kad neturi pagrindo manyti, jog sunkvežimių su lygiaverčiais techniniais sprendiniais priėmimas turėjo kokios nors įtakos ieškovės galimybei sudaryti Sutartis.

21.       Vertindama ieškovės argumentus, kad atsakovė pakeitė Sutartis ir tuo aspektu, jog nors Sutartyse aiškiai nustatyti atvejai, kuriais Sutartys turi būti nutrauktos, atsakovė, nesilaikydama Sutarčių sąlygų, jų nenutraukė, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė, nustačiusi šiuos trūkumus, kreipėsi į trečiuosius asmenis dėl trūkumų pašalinimo. Atsižvelgdama į tai, kad pagal Sutartis atsakovė turi teisę, o ne pareigą nutraukti Sutartis, jei prekių trūkumai nėra ištaisomi per Sutartyje nustatytą trisdešimties dienų terminą, o Sutartyse buvo nustatyta delspinigių skaičiavimo galimybė, jei pardavėjas vėluoja pakeisti netinkamas prekes tinkamomis, kolegija nusprendė, jog atsakovė, nutarusi dėl trečiųjų asmenų pažeidimo taikyti alternatyvią sankciją (delspinigių skaičiavimą), laikėsi Sutarčių sąlygų ir jų nepakeitė. Sutarčių sąlygos Pirkimo metu buvo išviešintos, ieškovė jų neginčijo.

22.       Taigi, kolegija konstatavo, kad ieškovės įrodinėjami Sutarčių pakeitimai neturėjo įtakos ieškovės, kaip Pirkimo dalyvės, galimybei sudaryti Sutartis. Kolegijos vertinimu, ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais teisiškai nepagrindė, kaip konkrečiai nagrinėjamoje situacijoje pasireiškė jos subjektinių teisių pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde ieškovės nurodytais argumentais dėl jos teisinio suinteresuotumo ginčyti Sutartis VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, remiantis perkančiosios organizacijos atliktais, ieškovės vertinimu, esminiais Sutarčių pakeitimais, neatitinkančiais VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies nuostatų.

23.       Pasisakydama dėl ieškovės teisės ginčyti Sutartis dėl esminio Sutarčių pažeidimo, kolegija atkreipė dėmesį į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią koncesijos ar viešojo pirkimo sutartys iš esmės nekvalifikuotinos kaip atskiros, savarankiškos sutartys, o laikomos bendraisiais (įprastiniais) sandoriais (pvz., pirkimas, ranga, lizingas, kt.), kuriems taikomas specialus teisinis režimas, ypač jų ikisutartinei stadijai. Be to, pažymėjo, kad sutarties uždarumo principas lemia, jog tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo. Nepriklausomai nuo ieškovės statuso Pirkimo eilėje, sutarties uždarumo principas teisę reikalauti prievolių pagal sudarytą sutartį vykdymo suteikia tik sutarties šalims. Taigi, kolegija nusprendė, kad ieškovė, nebūdama ginčijamų Sutarčių šalis, neturėdama jokių iš Sutarčių kylančių civilinių materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų, neturi teisės reikalauti trečiųjų asmenų ir perkančiosios organizacijos sudarytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, remdamasi netinkamu Sutarčių vykdymu (dėl esminio Sutarčių pažeidimo).

24.       Kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės dėl Sutarčių vykdymo, kurias ieškovė vertino kaip esminius Sutarties pakeitimus, nesuponavo akivaizdaus VPĮ nuostatų pažeidimo, todėl teismas nagrinėjamu atveju neturėjo pareigos spręsti dėl minėtų aplinkybių (ne)pripažinimo Sutarčių pakeitimais ir vertinti jų teisėtumo ex officio (pagal pareigas).

25.       Kolegija konstatavo, kad ieškovė nepagrindė, jog jos įrodinėjami Sutarčių pakeitimai pažeidė jos subjektines teises, todėl jai nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti Sutartis VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Ieškovei taip pat nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas reikalauti trečiųjų asmenų ir perkančiosios organizacijos sudarytų Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, remiantis netinkamu Sutarčių vykdymu (dėl esminio Sutarčių pažeidimo).

26.       Kolegija nustatė, kad atsakovė patyrė 9317 Eur dydžio išlaidas už antstolio faktinių aplinkybių dėl atitinkamų sunkvežimių trūkumų ištaisymo konstatavimą, ir pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas atskirai dėl šių išlaidų atlyginimo nepasisakė. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė prašė teismo išreikalauti iš atsakovės duomenis apie atitinkamų sunkvežimių trūkumų pašalinimą, tačiau teismas atsakovės to daryti neįpareigojo. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad išlaidos dėl antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo buvo patirtos atsakovės iniciatyva. Taigi, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys yra laisvos pasirinkti, kaip įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, taip pat į tai, jog išlaidos patirtos atsakovės iniciatyva, nusprendė, kad 9317 Eur išlaidos už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą atsakovei neatlygintinos.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

27.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 7 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindo taikymo ir taip perėmė pirmosios instancijos teismo funkcijas, nes sprendė klausimą, kuris prieš tai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo išspręstas pirmosios instancijos teisme.

27.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino tiekėjo suinteresuotumo vertinimą, taip pažeisdamas konstitucinę asmens teisę kreiptis į teismą ir materialiosios teisės normas, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovė, tiek teikdama ieškinį, tiek apeliacinį skundą, išsamiai pagrindė ir įrodė, kad turi teisinį suinteresuotumą ginčyti atsakovės priimtus sprendimus, nes ši pažeidė ieškovės subjektines teises. Ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad, pripažinus viešojo pirkimo sutartis negaliojančiomis, iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jai konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo ir gauti finansinį atlygį už pristatytas prekes. Atsakovė, priėmusi prekes, kurios neatitinka Sutarčių sąlygų, padarė esminius sutarties keitimus, todėl Sutartys turėjo būti nutrauktos ir turėjo būti vykdoma nauja viešojo pirkimo procedūra. To nepadariusi, atsakovė pažeidė ieškovės subjektinę teisę dalyvauti naujame viešajame pirkime ir pasiūlyti atsakovės poreikius atitinkantį pirkimo objektą, konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo ir atlygio už pristatytas prekes gavimo.

27.3.                      Apeliacinės instancijos teismas tiekėjo teisinį suinteresuotumą ginčyti atsakovės sprendimus ir veiksmus susiejo išimtinai su viešojo pirkimo procedūros vykdymu, nors kasacinis teismas, nurodydamas sąlygas, kurios turi būti įvertintos, sprendžiant dėl tiekėjo suinteresuotumo, jų niekaip nėra susiejęs išimtinai su pirkimo procedūros vykdymo metu perkančiosios organizacijos priimtais sprendimais ar atliktais veiksmais.

27.4.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Šiame punkte nurodyti „kiti“ VPĮ imperatyviųjų nuostatų šiurkštūs pažeidimai nėra susieti išimtinai su pirkimo procedūros vykdymu, todėl gali būti padaryti ir nustatyti tiek pirkimo procedūros vykdymo metu, tiek viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu, t. y. po to, kai pasirašius viešojo pirkimo sutartį viešojo pirkimo procedūra yra užbaigta.

27.5.                      Vien tai, kad pagal VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 4 dalį reikia įvertinti, ar pakeitimu nėra nustatoma nauja sąlyga, kurią įtraukus į pradinį pirkimą būtų galima priimti kitų kandidatų paraiškų, dalyvių pasiūlymų ar pirkimas sudomintų daugiau tiekėjų, negali lemti vertinimo, kad tiekėja (ieškovė) praranda teisinį suinteresuotumą ir kad netenka teisės ginčyti Sutartis dėl atliktų pakeitimų, nes tokiu būdu ginamos ne tik ieškovės, bet ir kitų tiekėjų teisės.

27.6.                      Pripažinus, kad Sutartys VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies pagrindu pakeistos neteisėtai, t. y. atlikti esminiai Sutarčių pakeitimai, tai reikštų, kad Sutartys turėjo būti nutrauktos ir vykdomos naujos viešojo pirkimo procedūros. Būtent dėl šio aspekto (galimybės dalyvauti naujoje pirkimo procedūroje, konkuruojant dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo), kaip pagrįsta anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika, yra aktualu vertinti tiekėjo suinteresuotumo egzistavimą. Pabrėžtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog, Sutartis pripažinus negaliojančiomis ir vykdant naują pirkimo procedūrą, joje gali dalyvauti ir kiti tiekėjai, nepaneigia ieškovės suinteresuotumo ir teisės ginčyti atsakovės priimtus sprendimus bei veiksmus.

27.7.                      Apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies 1 punkto sąlygos, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė nelaikoma nei dalyve, nei tiekėja, nes VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytos sąvokos „dalyvis“ ir „tiekėjas“ turi būti aiškinamos taip, kad ieškovė yra dalyvė ir gali būti laikoma tiekėja minimo punkto prasme.

27.8.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, galimą ieškovės suinteresuotumą susiedamas tik su vieninteliu atveju. Tai yra, kad nustačius, kad atsakovė, iš esmės pakeisdama Sutartis, jas pakeitė tokiu būdu, kad vertinant retrospektyviai, ne tretieji asmenys, o ieškovė būtų sudariusi sutartis. Be to, tokia teismo pozicija pažeidžia ir materialiosios teisės normas (VPĮ 89 straipsnį), nes atsakovės veiksmų teisėtumo dėl Sutarčių esminio pakeitimo vertinimas susietas išimtinai tik su pradine pirkimo procedūra ir joje dalyvavusiu vienu dalyviu (kuris galėtų laimėti pirkimą) bei jo interesų vertinimu.

27.9.                      VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas atvejis siejamas su papildomų (viešojo pirkimo sutartyje nenustatytų) prekių įsigijimu išimtinai iš to paties tiekėjo, todėl neįrodžius, kad susiklostė tokia situacija, kad prekės galėjo būti įsigytos tik iš to paties tiekėjo, tai reikštų, kad prekės galėjo būti įsigytos iš bet kurio kito tiekėjo, kuris net nebūtinai dalyvavo pradinėje pirkimo procedūroje. Ir tokiam tiekėjui, vadovaujantis kasacinio teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, esant nustatytoms sąlygoms galėtų būti pripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus.

27.10.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo šias taisykles aiškinančios kasacinio teismo praktikos. Teismas, pasisakydamas dėl važiuoklės rėmo ilgio, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir netinkamai aiškino Pirkimo sąlygų techninės specifikacijos 1 priedo 5.1 punktu nustatyto reikalavimo turinį. Minėtame punkte įtvirtintas reikalavimas visam važiuoklės rėmui, neišskiriant to, kad važiuoklės rėmas gali būti, pvz., nuo kabinos galo iki rėmo galo, nors toks sprendinys objektyviai egzistuoja.

27.11.                      Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl važiuoklės rėmo storio, ne tik neįvertino reikšmingų aplinkybių, bet ir apskritai nevertino, kad buvo atliktas Sutarties Nr. 2 pakeitimas, todėl ne tik nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl pasiūlyto objekto savybių keitimo (naujos ofertos pateikimo), bet ir pažeidė materialiosios teisės normas (VPĮ 89 straipsnį bei skaidrumo ir lygiateisiškumo principus). Tai, kad tretieji asmenys padarė klaidą pasiūlyme, negali būti vertinama kaip tinkamas ir teisėtas pagrindas keisti Sutartį Nr. 2, nes tokia galimybė nėra nustatyta VPĮ 89 straipsnyje. Be to, vertinant tokį Sutarties Nr. 2 keitimo teisėtumą, reikia retrospektyviai įvertinti, ar toks klaidos taisymas būtų galimas pasiūlymų vertinimo metu. O tai, vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika, daryti yra draudžiama. Ieškovė dar pasiūlymų vertinimo metu, teikdama 2022 m. lapkričio 25 d. pretenziją bei 2022 m. gruodžio 20 d. pretenziją, nurodė, kad trečiųjų asmenų pasiūlyme yra pateikta galimai melaginga informacija apie siūlomą važiuoklės rėmo storį. Taigi jau pasiūlymų vertinimo metu buvo aiškiai žinoma, kad yra prieštaravimų tarp trečiųjų asmenų pasiūlyme nurodytos informacijos ir tos informacijos, kurią pats gamintojas skelbia viešai.

27.12.                      Pasisakydamas dėl sunkvežimiams kelto reikalavimo turėti keturias pneumatines pagalves ir Sutarties Nr. 3 vykdymo metu atlikto esminio pakeitimo, apeliacinis teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir visiškai nepagrįstai nusprendė, kad aplinkybė, jog trečiųjų asmenų pasiūlytas sunkvežimis neturi keturių pneumatinių pagalvių, paaiškėjo tik pradėjus vykdyti Sutartį Nr. 3. Ieškovė dar 2022 m. lapkričio 25 d. bei 2022 m. gruodžio 20 d. pretenzijose nurodė, kad trečiųjų asmenų pasiūlyme yra pateikta galimai melaginga informacija apie siūlomas keturias pneumatines pagalves. Tai, kad tretieji asmenys Pirkimo procedūros vykdymo metu, t. y. iki Sutarties Nr. 3 sudarymo, žinojo, kad siūlomi sunkvežimiai yra tik su dviem pneumatinėmis pagalvėmis, patvirtina ir UAB „Volvo Lietuva“ atsiliepime pateikta informacija. Taigi, aplinkybė, kad sprendinys buvo pakeistas, buvo žinoma dar iki Sutarties Nr. 3 sudarymo, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad sunkvežimių gamintojo sprendimas dėl pneumatinės pakabos gamybos tapo žinomas tik po Sutarčių sudarymo.

27.13.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino Sutarčių sąlygas ir byloje pateiktus įrodymus. Perkančioji organizacija iš anksto paskelbtose Pirkimo sąlygose aiškiai nurodė, kad jei pristatomos netinkamos prekės, tai tiekėjas tokias prekes turi pakeisti tinkamomis per ne ilgesnį kaip 30 dienų laikotarpį. Jei vėluojama pakeisti netinkamas prekes, yra taikomi 0,05 proc. delspinigiai. Tačiau tokie delspinigiai gali būti taikomi tik 5 darbo dienas, nes, vėluojant ilgesnį laikotarpį, atsiranda pagrindas, be kita ko, vienašališkai nutraukti Sutartis. Kaip patvirtina byloje pateikti įrodymai, dalis Sutarčių vykdymo metu nustatytų trūkumų buvo taisomi ilgiau nei 2 mėnesius, ir tai yra daugiau nei du kartus ilgiau, nei nustatyta Sutartyse, ir viršija nustatytą 5 darbo dienų terminą, kuriuo gali būti skaičiuojami delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad pagal Sutarčių 4.17 punktą atsakovė, skaičiuodama delspinigius ilgiau nei 5 darbo dienas, laikėsi Sutarčių sąlygų, todėl priėjo prie visiškai nepagrįstų išvadų, kad atsakovė laikėsi Sutarčių sąlygų ir jų nepakeitė. Be to, tokiais Sutarčių šalių (atsakovės ir trečiųjų asmenų) veiksmais buvo susitarta dėl kitokių prekių trūkumų šalinimo terminų (net daugiau nei du kartus ilgesnių), o tai reiškia, kad Sutarčių šalys nustatė iš esmės skirtingas sąlygas nei pradinėse Sutartyse ir taip sudarė naują susitarimą dėl esminių Sutarčių sąlygų. Būtent tokios situacijos teismų praktikoje yra vertinamos kaip esminis Sutarčių pakeitimas.

27.14.                      Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pagal Sutarčių sąlygas atsakovė turėjo ne pareigą, o teisę nutraukti Sutartis. Atsakovė yra įsitikinusi, kad vien tai, jog Sutartyse nustatyta, kad perkančioji organizacija tam tikrais, Sutartyse nustatytais, atvejais įgyja teisę nutraukti Sutartis, negali būti vertinama, kad tai yra tik jos teisė ir niekada nekyla pareiga tai padaryti. Tais atvejais, kai Sutarčių vykdymo metu yra pakeičiamos esminės Sutarčių sąlygos (prekių pristatymo terminas yra neabejotinai esminė sąlyga, todėl ir prekių neatitikčių taisymas nustatytu terminu, dėl kurio nesilaikymo yra netgi taikomi delspinigiai, taip pat laikoma esmine sąlyga), perkančioji organizacija (atsakovė) turi imtis griežtų priemonių (Sutarčių nutraukimo), kurios, be kita ko, yra įtvirtintos Sutartyse. Viešojo pirkimo sutarčių vykdymas, priešingai nei kitų sutarčių, turi užtikrinti ne tik Sutarties šalių interesus, bet ir kitų asmenų (suinteresuotų tiekėjų) interesus (Sutartys yra viešojo pirkimo sutartys ir dėl tokių sutarčių VPĮ yra įtvirtinta sutarties laisvės principo išimtis), todėl siekis išsaugoti viešojo pirkimo sutartis turi būti suderintas su kitų asmenų interesais.

28.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 7 d. nutarties dalį, kuria atmesta apeliacinio skundo dalis dėl 9317 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų antstolio teiktoms faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugoms apmokėti, atlyginimo, ir priteisti atsakovės naudai iš ieškovės visų šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įtvirtinantį, kad su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu susijusios išlaidos priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų, ir CPK 93 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas neatlyginti su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu susijusių išlaidų, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė šias išlaidas patyrė tik dėl to, kad buvo priversta gintis nuo nepagrįsto ieškovės ieškinio ir, be kita ko, tokia gynybos priemonė (patikimai itin reikšmingas faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų surinkimas ir pateikimas) buvo rekomenduota paties bylą nagrinėjusio teismo. Aplinkybę, kad įrodymus, pagrindžiančius sunkvežimių faktinę būklę ir jų trūkumų faktinį ištaisymą, atsakovei buvo būtina surinkti ir pateikti, tiesiogiai patvirtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje juos analizavo ir jais rėmėsi atmesdamas ieškovės ieškinį.

28.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nutartimi neteisėtai ir nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų bylinėjimosi išlaidų būtinumo ir pagrįstumo vertinimo kriterijų.

28.3.                      Bylinėjimosi išlaidos, atsakovės patirtos antstolio paslaugoms konstatuojant faktines aplinkybes apmokėti, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą būtinumo kriterijų, kadangi atsakovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas tik dėl to, kad buvo priversta gintis nuo ieškovės pareikšto ieškinio. Antstolio atlikto faktinio aplinkybių konstatavimo objektas yra susijęs išimtinai su ieškovės ginčijamų sutarčių pagrindu pristatytų sunkvežimių faktine būkle, t. y. ieškovės pareikštu ieškiniu ir ieškinyje ieškovės nurodytų aplinkybių paneigimu. Todėl atsakovė neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo ir, siekdama apsiginti nuo ieškovės ieškinio, negalėjo apsieiti be jų.

28.4.                      Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą pagrįstumo kriterijų, kadangi atsakovė teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų faktinėms aplinkybėms konstatuoti atlyginimo ir pateikė jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus.

28.5.                      Ieškovė ne tik prisiėmė tokią riziką, bet ir objektyviai galėjo numatyti, kad atsakovė patirs tokias išlaidas siekdama apsiginti nuo ieškinio reikalavimų, nes ieškovė pati teismo prašė išreikalauti iš atsakovės tokius įrodymus, taip pat teismas žodinio posėdžio metu atsakovei rekomendavo pateikti įrodymus, kurie patikimai pagrįstų, kad pristatytų sunkvežimių trūkumai trečiojo asmens išties buvo ištaisyti.

29.       Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė AB „Kelių priežiūra“ prašo jį atmesti, priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: 

29.1.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas išsprendė klausimą, kuris prieš tai įstatymo nustatyta tvarka visiškai nebuvo išspręstas pirmosios instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, tik sukonkretino ieškovės byloje keliamus klausimus, detaliau juos aptarė ir išsamiau pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išspręsto reikalavimo pripažinti Sutartis negaliojančiomis VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

29.2.                      Kasacinio skundo argumentai dėl ieškovės įrodinėtų atsakovės neva atliktų Sutarčių esminių pakeitimų nepagrįsto nenustatymo iš esmės grindžiami kitokiu, nei aiškino bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, pirkimo sąlygų ir Sutarčių turinio interpretavimu, taip pat kitokiu, nei įvertinta apskųstoje nutartyje, bylos faktinių duomenų vertinimu. Kasacinis teismas sprendžia teisės, bet ne fakto klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

29.3.                      Ieškovės cituojama tiek kasacinio teismo, tiek ESTT praktika yra susijusi su perkančiosios organizacijos sprendimų, priimtų viešojo pirkimo procedūrų metu (o ne pirkimų pagrindu sudarytų pirkimo sutarčių, juo labiau jų vykdymo kontrolės aspektu), peržiūros užtikrinimu. Perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo procedūrų metu priimtų sprendimų peržiūra yra reglamentuota VPĮ, taigi suinteresuotiems asmenims (įskaitant ir ieškovę) yra užtikrinta.

29.4.                      Ieškovė turėjo teisę VPĮ nustatyta tvarka ginčyti atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos, pirkimo metu priimtus sprendimus, kurie sudarė Sutarčių sudarymo pagrindą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų šia teise VPĮ nustatyta tvarka pasinaudojusi (CPK 178 straipsnis). Taigi, ieškovei pareiškus ieškinį teisme tik dėl ginčo viešajame pirkime sudarytų Sutarčių nuginčijimo, susiklostė situacija, kai ieškovė, nepasinaudojusi atsakovės atliktų veiksmų (priimtų sprendimų) peržiūros procedūra ir nebegalinti šia procedūra pasinaudoti (dėl senaties termino suėjimo ir nesant pagrindo jį atnaujinti), iš esmės siekia tą padaryti, tačiau kitu būdu – ginčydama kitų subjektų, t. y. atsakovės ir ginčo viešąjį pirkimą laimėjusių tiekėjų (trečiųjų asmenų), sudarytas Sutartis jų tinkamo vykdymo kontrolės aspektu, tokiu būdu neleistinai įsiterpdama į Sutartis, kurių šalis ji nėra, ir jų vykdymą.

29.5.                      Ieškovės ieškinyje suformuluotų reikalavimų patenkinimas lemtų teisiškai ydingą situaciją, kai Sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis (bei taikyta restitucija), o atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos, ginčo viešojo pirkimo metu priimti sprendimai, kuriais laimėjusiu pirkimą pripažinti trečiųjų asmenų pateikti pasiūlymai, ir jos veiksmai atmesti ieškovės teiktas pretenzijas (kurių ieškovė taip pat neginčijo) liktų galioti.

29.6.                      VPĮ 105 straipsnio 1 dalies (įskaitant 4 punktą) taikymas niekaip nėra susijęs su VPĮ pažeidimais, padaromais pirkimo sutarties, kurios sudarymas nėra pripažintas neteisėtu VPĮ nustatyta tvarka, vykdymo metu. Tokiais atvejais viešojo pirkimo sutarties šalys ar kiti suinteresuoti asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidžia (CK 6.227 straipsnio 1 dalis), savo pažeistas teises gali ginti įstatyme nustatyta tvarka.

29.7.                      Tam, kad teismui atsirastų pagrindas taikyti VPĮ 105 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip teisingai savo procesiniuose sprendimuose nurodė bylą nagrinėję teismai, yra perkančiosios organizacijos padaryti viešojo pirkimo procedūros pažeidimai. Taigi privalo būti įrodyta, kad viešojo pirkimo procedūros vyko neteisėtai, be kita ko, ir dėl kitų, nei nurodyta VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, šio įstatymo imperatyviųjų nuostatų šiurkščių pažeidimų, kas atitinka VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą atvejį. Todėl VPĮ 105 straipsnio 1 dalyje (įskaitant 4 punkte nurodytą atvejį) reglamentuojamas pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia yra neatsiejamas nuo perkančiosios organizacijos pirkimo procedūrų metu priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

29.8.                      Nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad, remiantis ieškovės nurodyta teismų praktika, tiekėjas turi teisę ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus (sprendimus), atliktus (priimtus) tiek viešojo pirkimo procedūrų vykdymo metu, tiek viešojo pirkimo sutarties, sudarytos perkančiosios organizacijos ir kito ūkio subjekto, vykdymo metu.

29.9.                      Nors nei Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvoje 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva 89/665), nei ją iš dalies pakeitusioje 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/66/EB (toliau – Direktyva 2007/66) nepateiktas išsamus galimų skųsti perkančiosios organizacijos sprendimų sąrašas, ir, remiantis ESTT praktika, skųstini bet kokie perkančiosios organizacijos sprendimai, kuriais yra pažeista ES teisė viešųjų pirkimų srityje arba ją įgyvendinanti nacionalinė teisė, tačiau, anot ESTT, pats sutarties sudarymas nepatenka į skųstinų sprendimų apimtį, nes tai nėra sprendimas pagal šios teisės normos (Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir analogiška Direktyvos 2007/66 nuostata) prasmę, bet sprendimo (kurį galima skųsti) sudaryti sutartį rezultatas.

29.10.                      Minėta, kad ieškovė šioje byloje savo, kaip Pirkime dalyvavusios, bet jo nelaimėjusios tiekėjos, pažeistų teisių gynimo būdu pasirinko Sutarčių negaliojimo institutą (VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pareikšdama savarankišką reikalavimą dėl Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, o ne perkančiosios organizacijos sprendimų, neatitinkančių VPĮ reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo institutą (VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jokie naudojimąsi pastaruoju institutu (VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktas) atitinkantys reikalavimai ieškiniu nebuvo pareikšti, t. y. ieškovė nereikalavo pakeisti ar panaikinti atsakovės priimtų sprendimų, o nuo pat pradžių aiškiai suformulavo ieškinio dalyką – pripažinti Sutartis negaliojančiomis.

29.11.                      Pagal VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punktą, teismas gali pripažinti pirkimo sutartį negaliojančia ir kitų, šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nenurodytų, šio įstatymo imperatyviųjų nuostatų šiurkščių pažeidimų atvejais. Teismui nusprendus, kad šiurkščiai pažeista imperatyvioji VPĮ norma ir kad šis pažeidimas yra tokio pobūdžio, jog viešojo pirkimo sutarties galiojimas negali būti pateisinamas, sprendžiama dėl jos negaliojimo, išskyrus tuos atvejus, kai ją reikia išsaugoti dėl viešojo intereso, nesusijusio su grynai ekonominėmis priežastimis, ir taikyti vieną iš dviejų alternatyvių sankcijų (VPĮ 106 straipsnis). Visi kiti galimi pažeidimai, kurie nepatenka į VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų taikymo sritį (VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punktas), priskirtini prie išvestinių reikalavimų pripažinti neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį negaliojančia.

29.12.                      Viešojo pirkimo sutarties neteisėtumas tokiu atveju – perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų, atliktų iki jos sudarymo, rezultatas, t. y. viešojo pirkimo sutartis gali būti teismo pripažinta negaliojančia, jeigu nustatoma, kad ji neturėjo būti sudaryta su atitinkamu tiekėju dėl konkrečių priežasčių (pvz., neteisėtos pirkimo sąlygos). Kadangi iki sutarties sudarymo perkančiosios organizacijos priimti sprendimai yra VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu skųstini sprendimai, o peržiūros procedūra inicijuojama laikantis ikiteisminės ginčo stadijos terminų ir tvarkos, viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia iš esmės priklauso nuo to, ar tiekėjui pavyksta įrodyti perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų neteisėtumą. VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintos negaliojančio sandorio prezumpcijos byloje nenustatytos. Atitinkamai nėra pagrindo abejoti ieškovės ginčijamų Sutarčių teisėtumu, o kaip teismų pagrįstai konstatuota skundžiamuose sprendimuose, ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais teisiškai nepagrindė, kaip konkrečiai nagrinėjamoje situacijoje pasireiškė jos subjektinių teisių pažeidimas (CK 6.227 straipsnio 1 dalis).

29.13.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo pareikšti reikalavimus, kurie buvo pareikšti šioje byloje, turėjimo, visiškai nesiejo šio ieškovės, kaip tiekėjos, teisinio suinteresuotumo vertinimo su Sutarčių pakeitimų esmingumo vertinimu pagal VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 89 straipsnio 4 dalį, o siejo tik su tuo, ar ieškovė turi teisę ginti kitų tiekėjų teises ar viešąjį interesą. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovės kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo materialiosios teisės normų – VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 89 straipsnio 4 dalies – aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos dėl tiekėjo suinteresuotumo vertinimo kriterijų ir sąlygų.

29.14.                      Apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovės teisėto intereso ginčyti Sutarčių egzistavimą sprendė nagrinėdamas ne tik ieškovės nurodomų Sutarčių pakeitimų įtaką jos, kaip pirkimo dalyvės, galimybei sudaryti Sutartis, bet ir nustatydamas, ar atsakovė bei tretieji asmenys Sutarčių vykdymo metu iš tiesų faktiškai atliko ieškovės nurodomus Sutarčių pakeitimus. Apeliacinės instancijos teismas nustatė (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad visų trijų ginčijamų pirkimo Sutarčių atveju trečiųjų asmenų pasiūlytos ir atsakovės pagal su šiais asmenimis sudarytas Sutartis priimtos prekės atitiko Pirkimo sąlygų techninės specifikacijos 1 priedo reikalavimus. Taigi nei atsakovė, nei tretieji asmenys ginčijamų Sutarčių vykdymo metu faktiškai neatliko ieškovės nurodomų Sutarčių pakeitimų.

29.15.                      Aplinkybės, ar atsakovė ir tretieji asmenys Sutarčių vykdymo metu faktiškai atliko ieškovės nurodomus Sutarčių pakeitimus, kurių esmingumą ieškovė prašė įvertinti, nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio kasacinis teismas nepasisako.

29.16.                      Ieškovė netinkamai interpretuoja CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą kasacijos pagrindą. Dėl to tokie kasacinio skundo argumentai negali būti pripažinti pagrindžiančiais šio kasacijos pagrindo nagrinėjamoje byloje buvimą. Kasacinio teismo ne kartą yra konstatuota, kad teismų praktikos neišsamumas, t. y. tie atvejai, kai teismo precedentas dar nėra sukurtas, nevertintinas kaip teismų praktikos nevienodumas.

30.       Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Volvo Lietuva“ prašo jį atmesti, priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1.                      Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neišskyrė VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos (kiti VPĮ imperatyviųjų nuostatų šiurkštūs pažeidimai), nors apeliacinės instancijos teismas pateikė nuorodą į VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus, jokiu būdu savaime nereiškia apeliacinės instancijos teismo atliktų proceso teisės normų pažeidimo ir klausimų, kurie tariamai nebuvo spręsti pirmosios instancijos teisme, išsprendimo, kadangi tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia VPĮ 105 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais yra perkančiosios organizacijos neteisėtų sprendimų ar atliktų veiksmų viešajame pirkime teisinė pasekmė ir negali būti taikoma dėl jau sudarytų ir vykdomų ar įvykdytų sutarčių peržiūros.

30.2.                      Teisinio reguliavimo dėl asmens teisinio suinteresuotumo, taip pat dėl tiekėjų teisės reikalauti viešojo pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia bei suformuotos Lietuvos teismų praktikos sisteminis vertinimas suponuoja, kad šiuo atveju ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo reikalauti atsakovės ir trečiųjų asmenų sudarytų Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kai pati ieškovė nėra šių sutarčių šalis. Priešingas vertinimas suponuotų kiekvieno rinkoje veikiančio dalyvio teisę kištis į perkančiųjų organizacijų bei tiekėjų teisėtai jau sudarytų sutarčių vykdymą, o tai akivaizdžiai prieštarautų tiek VPĮ teisiniam reguliavimui, tiek bendriesiems sutartinių santykių uždarumo bei esminiams teisės principams.

30.3.                      Nors VPĮ ir viešųjų pirkimų principai taikomi ir po viešojo pirkimo sutarties sudarymo, tačiau VPĮ imperatyviosios normos ir principai po viešojo pirkimo sutarties sudarymo saisto viešojo pirkimo sutarties šalis (tiekėją ir perkančiąją organizaciją), atsižvelgiant į tai, jog VPĮ reguliuoja ne visus, o tik tam tikrus viešojo pirkimo sutarties šalių teisinių santykių aspektus, kurie išeina už viešojo pirkimo procedūrų. Konkrečiai tai – VPĮ 17 ir 89 straipsniai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir teisėtai, vertindamas ieškovės teisinį suinteresuotumą, atsižvelgė į tai, jog ieškovė, prašydama nutraukti Sutartis VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, negrindė šio reikalavimo VPĮ imperatyviųjų nuostatų pažeidimu, atliktu Pirkimo procedūrų metu, ir į tai, kad ieškovė neskundė teismui atsakovės sprendimo Pirkimo laimėtoju pripažinti trečiųjų asmenų pasiūlymą.

30.4.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo dar ir dėl to, kad ji neįrodė savo subjektinių teisių pažeidimo (CPK 178 straipsnis), jai, kaip ir kiekvienam rinkoje veikiančiam dalyviui, nėra suteikti įgaliojimai ginti viešąjį interesą ir vykdyti tarp perkančiųjų organizacijų bei viešuosius pirkimus laimėjusių tiekėjų teisėtai sudarytų viešojo pirkimo sutarčių priežiūrą ir kontrolę (CPK 49 straipsnis).

30.5.                      Po viešojo pirkimo sutarties sudarymo viešasis interesas yra įgyvendinamas ne tik per priežiūros subjektų kontrolę, bet ir per pačią perkančiąją organizaciją, kuriai tiek kaip konkrečios sutarties šaliai, tiek kaip viešojo administravimo subjektui visų pirma yra pavesta viešojo pirkimo sutarties vykdymo kontrolė (VPĮ 2 straipsnio 25 dalis). Kitaip tariant, sudarius viešojo pirkimo sutartį, viešasis interesas yra užtikrinamas tiesiogiai per pačios perkančiosios organizacijos pareigas bei poreikius.

30.6.                      Apeliacinės instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad, vertinant ieškovės teisinį suinteresuotumą, turi būti atsižvelgta ne tik į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, bet ir į bendruosius teisės principus, kadangi dvišalės Sutartys taip pat yra ir bendrieji sandoriai, kuriems taikomos civilinės teisės normos bei aktuali teismų praktika. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vertino, kad ieškovės siekis kontroliuoti Sutartis, kurių šalis ji nėra, bei suinteresuotumo pripažinimas šio ginčo atveju reikštų ir bendrojo sutarties uždarumo principo pažeidimą.

30.7.                      Ieškovės nurodomoje teismų praktikoje buvo nagrinėjami ginčai, kuriuose analizuotas tiekėjų teisinis suinteresuotumas skųsti perkančiųjų organizacijų sprendimus, priimtus vykdant viešųjų pirkimų procedūras, bei sutarčių vykdymui taikytinai teisei. Nė vienoje iš šių bylų nėra padaryta išvada, kad tiekėjams pripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiosios organizacijos ir kito tiekėjo teisėtai sudarytą ir jau vykdomą sutartį.

30.8.                      Jeigu ieškovė nesutiko su atsakovės sprendimu atmesti jos pretenziją, kurioje buvo dėstomi identiški ieškovės ieškinyje dėstomiems argumentai, tokį atsakovės sprendimą ieškovė privalėjo skųsti ir kreiptis į teismą. Ieškovei tokių atsakovės sprendimų neskundus, vėlesnis pirkimų procedūrų teisėtumo kvestionavimas nėra galimas (VPĮ 102, 103 straipsniai).

30.9.                      Pats Sutarčių pripažinimo niekinėmis bei restitucijos taikymo faktas savaime nelemtų naujo pirkimo skelbimo, kadangi net ir pripažinus Sutartis niekinėmis, atsakovė nebūtų įpareigotas pakartotinai skelbti Sutartimis įsigytų Prekių pirkimą. Taigi, patenkinus ieškovės reikalavimus ieškovės prašomų pripažinti niekinėmis Sutarčių negaliojimas jokių teisinių pasekmių ieškovei nesukeltų.

30.10.                      Apeliacinės instancijos teismas ieškovės teisėtumą siejo ne su ieškovės pažeista teise sudaryti Sutartis, o su aplinkybe, kad ieškovė siekia pripažinti jau sudarytas ir vykdomas Sutartis negaliojančiomis, kurių šalis ji pati nėra. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas ieškovės suinteresuotumo nebuvimą teisėtai ir pagrįstai siejo su tuo, kad, esant dvišalėms Sutartims, atsižvelgiant į sutarties uždarumo principą, ieškovė, nebūdama šių Sutarčių šalis, neįrodė savo subjektinių teisių pažeidimo (CPK 178 straipsnis).

30.11.                      Priešingai nei bando įrodinėti ieškovė kasaciniame skunde, nebuvo atlikti jokie esminiai Sutarčių keitimai dėl trečiųjų asmenų pristatytų sunkvežimių techninių parametrų. Sutartys nebuvo pakeistos ir joks Sutarčių keitimas VPĮ 89 straipsnio pagrindu neturėjo būti atliktas, kadangi nei buvo atsisakyta tam tikrų techninių savybių, nei buvo papildomai įsigytos tam tikros techninės savybės, nei pristatytų prekių techninės savybės buvo blogesnės.

30.12.                      Net jeigu būtų vertinama, kad buvo atliktas Sutarčių keitimas, tai turėtų būti vertinama, kad toks keitimas yra neesminis (VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 89 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad buvo atliktas neesminis Sutarčių pakeitimas, tai atsakovė neturėjo pareigos vykdyti naujo pirkimo.

30.13.                      Ieškovė turėtų reikalauti pripažinti negaliojančiomis ne pačias Sutartis, o tik tam tikrus jų tariamus pakeitimus. Be to, net jei būtų sprendžiama, kad ieškovė turi teisinį suinteresuotumą, o Sutarties pakeitimai buvo atlikti ir terminas reikšti reikalavimus dėl jų pripažinimo negaliojančiais nebuvo praleistas, tai ir tuo atveju nebūtų galima spręsti dėl šių Sutarčių pakeitimų pripažinimo negaliojančiais, o turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl alternatyvios sankcijos taikymo (VPĮ 106 straipsnis).

30.14.                      Priešingai nei bando įrodinėti ieškovė, nebuvo padaryti jokie Sutarčių esminiai pažeidimai, dėl kurių atsakovė būtų turėjusi nutraukti Sutartis. Remiantis Sutarčių 8.3.1 papunkčiu, atsakovė turi teisę, o ne pareigą nutraukti Sutartis, kai prekių trūkumai nėra ištaisomi per nustatytą terminą. Tai reiškia, kad atsakovė gali pati spręsti, kaip elgtis, jei trūkumai neištaisomi per sutartą terminą, ir ji neturėjo pareigos nutraukti Sutarčių.

31.       Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė UAB „Skuba“ prašo jį atmesti, priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1.                      Atsakovės teiginys, kad jai reikėjo gintis nuo ieškovės pareikšto ieškinio, niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad jai buvo būtinos išlaidos antstolio paslaugoms. Be to, atsakovė, teikdama atsiliepimą į pareikštą ieškinį, tokių išlaidų nepatyrė.

31.2.                      Atsakovės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas aktyviai rekomendavo pateikti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, įrodymus, neatitinka faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pavedimo konstatuoti faktines aplinkybes nepateikė, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai buvo pateikti būtent atsakovės iniciatyva.

31.3.                      Sprendžiant dėl to, ar atsakovės patirtos išlaidos antstolio paslaugoms yra būtinos ir pagrįstos, aktualūs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti išaiškinimai, kad dėl to, ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Atsakovė, siekdama įrodyti, kad viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu nustatyti trūkumai buvo ištaisyti, galėjo pasirinkti kitokį, nieko nekainuojantį, būdą.

31.4.                      Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, rėmėsi pateiktais įrodymais, niekaip nepagrindžia tokių išlaidų būtinumo. Atsakovei antstolio išlaidų atlyginimo nepriteisė pirmosios instancijos teismas, šio sprendimą atsakovė apskundė apeliacinės instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismui nepanaikinus šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, atsakovė pateikė kasacinį skundą. Todėl svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas rėmėsi tokiais įrodymais, nes, visų pirma, būtent šio teismo sprendimą siekiama panaikinti.

32.       Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Volvo Lietuva“ prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

33.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 14 punktas; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

34.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013, 27 punktas).

35.       Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, kasaciniame skunde siekia pagrįsti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti Sutartis. Ieškovė perkančiosios organizacijos atliktus, ieškovės vertinimu, neteisėtus veiksmus, viena vertus, laiko VPĮ imperatyvioms nuostatoms prieštaraujančiais esminiais Sutarčių pakeitimais, kita vertus, kelia netinkamo Sutarčių vykdymo klausimą tretiesiems asmenims vėlavus pristatyti prekes ir teigia, kad atsakovė pažeidė VPĮ nuostatas nenutraukusi Sutarčių ir neįtraukusi trečiųjų asmenų į Nepatikimų tiekėjų sąrašą.

36.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisakys tiek dėl antroje nustatytos pasiūlymų eilės vietoje likusio ir viešojo pirkimo nelaimėjusio tiekėjo teisinio suinteresuotumo ginčyti Sutartis, remiantis įrodinėjamais perkančiosios organizacijos atliktais esminiais Sutarčių pakeitimais, neatitinkančiais VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies nuostatų, tiek dėl viešojo pirkimo nelaimėjusio tiekėjo teisės ginčyti Sutartis dėl trečiųjų asmenų atlikto esminio Sutarčių pažeidimo. Taip pat teisėjų kolegija pasisakys dėl atsakovės kasaciniu skundu keliamo klausimo dėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su antstolio įvykdytu faktinių aplinkybių konstatavimu, atlyginimo.

37.       Galiausiai, siekdama formuoti nuoseklią teismų praktiką dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pasisakys ir dėl to, kaip turi būti apskaičiuojamas žyminis mokestis ginčuose dėl viešųjų pirkimų sutarties pripažinimo negaliojančia.

 Dėl viešojo pirkimo nelaimėjusio tiekėjo teisinio suinteresuotumo ginčyti viešojo pirkimo sutartį dėl perkančiosios organizacijos atliktų esminių sutarties pakeitimų

38.       CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą.

39.       Pagal CPK 5 straipsnį, teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Šiame straipsnyje nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011; 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 49 punktas).

40.       Teisė į teisminę gynybą, įtvirtinta CPK 5 straipsnyje, sietina tiek su procesinio teisinio, tiek su materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybėmis (procesine teise pareikšti ieškinį ir teise į pareikšto reikalavimo patenkinimą, priklausančia nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų), o teismo procesiniai veiksmai nustačius, kad ieškovas negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu pagal CPK 5 straipsnį, priklauso nuo to, su kokiomis aplinkybėmis (procesinio teisinio ar materialiojo teisinio pobūdžio) konkrečiu atveju sietinas ieškovo teisinio intereso nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-381/2025, 12 punktas).

41.       Jei ieškovo teisinio suinteresuotumo neturėjimas (išnykimas) konkrečiu atveju sietinas su materialiojo teisinio pobūdžio motyvais (ieškovas neįrodo, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, arba ieškovo teisės pažeidimas išnyksta iki teismo sprendimo priėmimo), teismas turi nagrinėti bylą iš esmės ir ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 30 punktas).

42.       Kitokia situacija susiklosto, jei egzistuoja procesinio pobūdžio aplinkybės, su kuriomis sietinas ieškovo teisinio intereso nebuvimas, pavyzdžiui, nustatoma, kad ieškiniu reiškiamas reikalavimas pagal savo pobūdį negali sukelti ieškovui jokių materialiųjų teisinių padarinių. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Jeigu aktai ar veiksmai, dėl kurių reiškiamas reikalavimas teismui, nenustato asmens teisių ir pareigų, tai toks reikalavimas nevertinamas kaip materialusis teisinis reikalavimas, sudarantis ieškinio dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-684/2020, 23 punktas).

43.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir atmetė ieškinį, konstatavęs, kad ieškovė, nors ir dalyvavo Pirkime, tačiau, neturėdama jokių iš šių Sutarčių kylančių civilinių materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų, negali būti laikoma turinčia teisę inicijuoti ir reikalauti kitų tiekėjų ir perkančiosios organizacijos sudarytų Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko iš esmės nepakeistą.

44.       Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl antroje nustatytos pasiūlymų eilės vietoje likusio tiekėjo teisės ir teisinio suinteresuotumo ginčyti perkančiosios organizacijos su pirkimo laimėtoju sudarytą viešojo pirkimo sutartį, kai sutarties negaliojimo pagrindas siejamas su sutarties vykdymo pažeidimu, kurį ieškovė kvalifikuoja kaip neteisėtą viešojo pirkimo sutarties pakeitimą. Ieškovė nurodo, kad atsakovė (perkančioji organizacija), Sutarčių vykdymo metu priėmusi Sutarčių sąlygų neatitinkančius krovininius automobilius ir nenutraukusi Sutarčių atsakovei pažeidus prekių trūkumų šalinimo terminus, padarė esminius Sutarčių keitimus ir taip šiurkščiai pažeidė VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto imperatyviąsias normas bei skaidrumo ir lygiateisiškumo principus. Ieškovės teigimu, atsakovės atliktais Sutarčių pakeitimais aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nustatytos naujos sąlygos, kurias įtraukus į Pirkimą būtų buvę galima priimti kitų dalyvių pasiūlymų ar Pirkimas būtų sudominęs daugiau tiekėjų.

45.       Tiekėjo teisė ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus ir jos priimtus sprendimus yra įtvirtinta VPĮ 101 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ar nepagrįstai nutraukė sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, neatitinkančių šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo. Aptariamoje teisės normoje tiekėjo teisė ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus ar jos priimtus sprendimus yra siejama su galimu būtent šio tiekėjo teisėtų interesų pažeidimu.

46.       Tiek iš nurodytos VPĮ 101 straipsnio nuostatos matyti, tiek kasacinio teismo praktikoje viešųjų pirkimų bylose nuosekliai pabrėžiama tiekėjo (ieškovo) teisinio suinteresuotumo pagrindimo svarba ir šio klausimo aktualumas. Todėl teismas, nagrinėdamas viešojo pirkimo bylą, visų pirma, turi nustatyti ieškovo teisinį suinteresuotumą ir įvertinti bylos nagrinėjimo objekto ir ginčo nagrinėjimo teisinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020, 22–23 punktai).

47.       Viešojo pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis gali būti pripažinta negaliojančia dėl VPĮ imperatyviųjų nuostatų šiurkščių pažeidimų (VPĮ 105 straipsnio 1 dalis). Ieškovės įsitikinimu, perkančioji organizacija atliko esminius Sutarčių pakeitimus, neatitinkančius imperatyviųjų VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies nuostatų. VPĮ 89 straipsnyje įtvirtintos išsamios viešojo pirkimo sutarčių keitimo materialiosios taisyklės, kurių pagrindu šalys gali pakeisti tarpusavio sutartinius santykius ir pagal kurias vertinamas tokių veiksmų atlikimo teisėtumas.

48.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad VPĮ imperatyviosios normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją saisto ir po sutarties sudarymo; vien viešojo pirkimo sutarties sudarymas nereiškia, kad sutarties šalių nesaisto imperatyviosios VPĮ normos; tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad VPĮ reguliuoja tam tikrus sutarties šalių teisinių santykių aspektus, kurie išeina už viešojo pirkimo procedūrų; nors, pagal VPĮ, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia, tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia; taigi tokiems [viešojo pirkimo sutarties vykdymo] santykiams taikytinas VPĮ, kiek jis juos reguliuoja: pvz., viešojo pirkimo sutarties keitimas, papildomų darbų pirkimas; viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas – VPĮ reguliuojama sritis, kuriai nustatytos imperatyviosios teisės normos ir apribojimai, susiję su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu bei išplaukiantys iš viešųjų pirkimų principų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49.       Viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas tiesiogiai susijęs su viešojo pirkimo procedūromis, todėl patenka į specialiąją viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo sritį, t. y. VPĮ; jei būtų priešingai ir VPĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostata – sudarant pirkimo sutartį joje negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina, sąnaudos ar kitos sąlygos ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos ir pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos – būtų aiškinama tik kaip reiškianti perkančiosios organizacijos ir pirkimą laimėjusio tiekėjo veiksmų ribojimą tik viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu, tokia praktika sutarties šalims leistų piktnaudžiauti keičiant viešojo pirkimo sutarties nuostatas po jos sudarymo, taip būtų pažeisti kitų konkurso dalyvių interesai ir viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai; dėl šių priežasčių VPĮ įtvirtinta sutarties laisvės principo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020, 83 punktas).

50.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad viešojo pirkimo sutarties nuostatų keitimas yra susijęs ne tik su šios sutarties kontrahentų (atitinkamos perkančiosios organizacijos ir konkretaus tiekėjo) teisėmis ir interesais, nes tokių sutarčių keitimo teisėtumas, be kita ko, vertinamas retrospektyviai, atsižvelgiant ir į trečiųjų asmenų (kitų tiekėjų, kurie nebuvo pripažinti konkurso laimėtojais ir su kuriais nebuvo sudaryta sutartis) interesus viešųjų pirkimų procedūrų metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-969/2020, 45 punktas).

51.       E        STT praktikoje nurodoma, kad, jei perkančiosioms organizacijoms, nesant išankstinio paskelbimo apie viešojo pirkimo sutarties pakeitimo galimybę, viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu būtų leista pakeisti pirkimo sąlygas, pastarųjų, tokių, kokios buvo paskelbtos iš pradžių, turinys būtų iškreiptas ir neišvengiamai taip būtų pažeisti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, nes nebūtų užtikrintas viešojo pirkimo sąlygų vienodumas ir procedūrų objektyvumas (ESTT 2004 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99P). ESTT savo jurisprudencijoje šiuo klausimu taip pat laikosi pozicijos, kad, siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (lygiateisiškumą), sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei nustatomos iš esmės skirtingos sąlygos nei pradinėje sutartyje ir taip parodoma šalių valia sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2014 ir joje nurodyta ESTT ir kasacinio teismo praktika).

52.       Iš ESTT praktikos matyti, kad sąvoka ,,perkančiosios organizacijos sprendimas“ reiškia iš esmės kokį perkančiosios organizacijos teisinius padarinius sukeliantį sprendimą ar veiksmą, susijusį su viešojo pirkimo sutartimis, kurioms taikoma 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB. 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva 89/665) nenustato jokių apribojimų dėl šių sprendimų pobūdžio ir turinio (ESTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Alcatel, C-81/98, 35 punktas), taip pat nagrinėjamos viešojo pirkimo procedūros formaliai pasiektos tam tikros stadijos, t. y. priėmimo momento (pvz., ESTT 2005 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Stadt Halle, C-26/03, 30, 38, 41 punktai; 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Marina del Mediterr?neo ir kt., C-391/15, 26–27 punktai).

53.       Platus perkančiosios organizacijos sprendimo, galinčio būti teisminės patikros objektu pagal Direktyvą 89/665, sampratos aiškinimas suponuoja, kad teisminė apsauga galioja ir tokiems perkančiosios organizacijos sprendimams, kuriais faktiškai iš esmės nusprendžiama netaikyti oficialios viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros. Priešingu atveju, kaip yra nurodęs ESTT, perkančiosios organizacijos, neskelbdamos viešųjų pirkimų, galėtų padaryti didžiausią Sąjungos teisės pažeidimą viešųjų pirkimų srityje, be kita ko, tokiu būdu būtų susilpninama Direktyva 89/665 užtikrinama veiksminga ir greita teisminė apsauga (ESTT 2005 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Stadt Halle, C-26/03, 36–37 punktai). ESTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad perkančiųjų organizacijų sprendimai, priimti po pirkimo procedūrų pabaigos ir pirkimo sutarties sudarymo, taip pat gali būti peržiūros objektu, būtent tokie sprendimai, kuriais jau sudaryta pirkimo sutartis pakeičiama taip, kad tie pakeitimai reiškia iš esmės naujos sutarties sudarymą (žr. ESTT 2008 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Pressetext, C-454/06; 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą bylose Sisal, C-721/19 ir C-722/19). Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad ieškovė nepagrįstai kelia ginčą dėl Sutarčių galiojimo, jau pasibaigus jų sudarymo procedūrai, ir remiasi ne procedūriniais Sutarčių sudarymo pažeidimais.

54.       Taigi, viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas, nustatantis viešojo pirkimo sutarčių keitimą, yra imperatyvaus pobūdžio; šių normų nesilaikymas gali lemti naujos sutarties sudarymą nevykdant viešojo pirkimo procedūros (tiesioginės sutarties sudarymą), o tai pripažįstama vienu iš šiurkščiausių viešųjų pirkimų pažeidimų. Atsižvelgiant į viešųjų pirkimų reglamentavimo tikslus, siejamus pirmiausia su siekiu užkirsti kelią tiesioginių sutarčių sudarymui, kasacinio teismo ir ESTT jurisprudenciją, bet kuriam sutarčių keitimą reglamentuojančių normų pažeidimui gali būti taikomos peržiūros procedūros ir nustatytos teisių gynimo priemonės. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien tai, jog viešojo pirkimo nelaimėjęs tiekėjas nėra ginčijamų sutarčių šalis, nėra pakankama aplinkybė konstatuoti, kad šis tiekėjas nėra suinteresuotas reikšti ieškinį dėl viešojo pirkimo sutarčių, kurių šalis jis nėra, pripažinimo negaliojančiomis dėl atliktų esminių viešojo pirkimo sutarčių pakeitimų, neatitinkančių imperatyviųjų VPĮ nuostatų. Jau sudarytų ir vykdomų viešųjų pirkimų sutarčių pakeitimais gali būti šiurkščiai pažeidžiami kitų tiekėjų interesai, taip pat viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo bei skaidrumo principai, todėl kiekvienam suinteresuotam tiekėjui turi būti suteikiama teisė pareikšti ieškinį dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, priimtų po viešojo pirkimo sutarties sudarymo, kuriais pradinės sutarties vykdymo sąlygos pakeičiamos taip, kad tai lemia iš esmės naujos sutarties sudarymą.

55.       Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad tiekėjų suinteresuotumą, kaip sąlygą inicijuoti perkančiosios organizacijos veiksmų peržiūros procedūrą, apibrėžia dviejų elementų visuma. Tai yra ne tik ieškovo tinkamumas ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus (veiksmus), bet ir jo subjektinių teisių pažeidimas. Tai – privalomos ir kartu taikomos teisinio suinteresuotumo sąlygos, kurios lemia tai, kad teismai nagrinėja šalių ginčą iš esmės tik tuo atveju (nebent dėl viešojo intereso apsaugos tai darytų savo iniciatyva), kai ieškinį laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos pareiškia tinkamas ieškovas, įtikinamai ir patikimai įrodęs būtent jo teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-248/2020 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi tais atvejais, kai tiekėjas kreipiasi į teismą remdamasis VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir prašydamas taikyti jame įtvirtintą teisių gynybos būdą, jis turi pagrįsti savo teisinį suinteresuotumą viešojo pirkimo sutartį ginčyti ir taikyti jos pripažinimo negaliojančia teisines pasekmes.

56.       Direktyvos 89/665 1 straipsnio 3 dalyje apibrėžiamas asmenų, kuriems turi būti garantuojamos peržiūros procedūros, ratas. Pagal šią Direktyvos 89/665 nuostatą, valstybės narės yra įpareigotos užtikrinti naudojimąsi peržiūros procedūra bent tiems asmenims, kurių suinteresuotumas atitinka šias sąlygas: asmuo turi arba turėjo interesą sudaryti konkrečią viešojo pirkimo sutartį; ir asmuo dėl padaryto pažeidimo patyrė arba gali patirti žalą. ESTT yra pažymėjęs, kad Direktyva 89/665 nustato minimalųjį apsaugos standartą ir viešojo pirkimo peržiūros procedūrų bendruosius kriterijus, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose nustatytos procedūros, tam, kad užtikrintų Sąjungos teisės reikalavimų dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo laikymąsi (pvz., ESTT 2003 m. birželio 19 d. sprendimas byloje GAT, C-315/01, 47 punktas).

57.       ESTT praktikoje pasisakant dėl tiekėjų teisės ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus ne kartą nurodyta, kad peržiūros procedūra turi būti prieinama bent jau kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kuris yra ar buvo suinteresuotas, kad su juo būtų sudaryta nagrinėjama viešojo pirkimo sutartis, ir kuris dėl tariamo pažeidimo gali arba galėjo patirti žalą, nepaisant galimybės gauti nuostolių atlyginimą (ESTT 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Komisija prieš Austriją, C-212/02), nuo to momento, kai perkančioji organizacija išreiškia savo valią, galinčią sukelti teisinius padarinius (ESTT 2005 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Stadt Halle, C-26/03).

58.       Dėl pirmojo locus standi (teisė kreiptis į teismą) elemento – tiekėjo intereso sudaryti sutartį – pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog, spręsdami asmenų procesinio subjektiškumo klausimą, teismai, nepriklausomai nuo subjekto teisinės ir faktinės (pavyzdžiui, iš viešojo pirkimo konkurso pašalintas tiekėjas dėl neatitikties kokybinės atrankos kriterijams) padėties viešojo pirkimo procedūrose, privalo visada įvertinti, ar toks subjektas yra suinteresuotas sudaryti skundžiamą viešojo pirkimo sutartį, įskaitant ir tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, kad iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo (inter alia (be kita ko), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011).

59.       Kasacinio teismo praktikoje tiekėjo teisinis suinteresuotumas taip pat yra apibrėžiamas kaip tiekėjo suinteresuotumas sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus, tačiau nereiškia kitokios naudos ar kitokio pobūdžio suinteresuotumo pirkimo rezultatu. Atsižvelgiant į tai, teisė ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus yra siejama su intereso sudaryti viešojo pirkimo sutartį gynimu, kai dėl perkančiosios organizacijos veiksmų atitinkamas tiekėjas neteisėtai ribojamas ar jam neleidžiama sudaryti sutarties, arba turtinės padėties atkūrimu, ypač kai šio intereso jau nebeįmanoma įgyvendinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

60.       Taigi teisinis suinteresuotumas sudaryti viešojo pirkimo sutartį iš esmės reiškia tiekėjo suinteresuotumą sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011).

61.       Pasisakant dėl kito teisinio suinteresuotumo aspekto – teisių pažeidimo, susijusio su galimai neteisėtais veiksmais padarytos žalos ar jos atsiradimo grėsme, elemento, pažymėtina, kad ESTT yra nurodęs, jog valstybės narės neprivalo suteikti peržiūros procedūrų visiems asmenims, norintiems sudaryti viešojo pirkimo sutartį, bet jos gali numatyti reikalavimą, kad atitinkamam asmeniui dėl jo nurodomo pažeidimo būtų padaryta žala ar būtų kilusi tokios žalos rizika (pvz., ESTT 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Amt Azienda Transporti e Mobilit? ir kt., C‑328/17, 45 punktas). Štai ESTT yra išaiškinęs, kad ekonominės veiklos vykdytojas gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo pratęsti koncesiją, remdamasis tuo, kad pradinės koncesijos sutarties vykdymo sąlygos buvo iš esmės pakeistos, nors jis nedalyvavo pradinėje šios koncesijos suteikimo procedūroje, jeigu koncesijos pratęsimo momentu jis pagrindžia suinteresuotumą tuo, kad ši koncesija būtų jam suteikta (ESTT 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimas bylose Sisal, C-721/19 ir C-722/19, 65 punktas). Šioje byloje ESTT taip pat iš esmės nurodė, kad tiekėjui pakanka įrodyti galimybę dalyvauti naujose pirkimo procedūrose, jeigu tai būtų nuginčijimo pasekmė (žr. ten pat, 63 punktas).

62.       Nagrinėjamu atveju byloje nekyla abejonių, kad ieškovė turi interesą sudaryti Sutartis, dėl kurių nuginčijimo ji kreipėsi į teismą, kadangi ji dalyvavo šių Sutarčių sudarymo procedūroje ir Pirkime užėmė antrą vietą. Ieškovės nurodomi perkančiosios organizacijos veiksmai, kuriuos ji vertina kaip neteisėtus, atlikti nepraėjus metams nuo Sutarčių pasirašymo, todėl šis interesas negalėjo išnykti šių galbūt neteisėtų veiksmų atlikimo momentu. Ieškovė nurodo iki šiol vykdanti veiklą toje verslo srityje, kurios atitinkamu rezultatu (pirkimo objektu) suinteresuota perkančioji organizacija, taigi pagrįstai galima vertinti, kad ieškovė buvo išlaikiusi suinteresuotumą ginčijamų pakeitimų metu ir dalyvautų naujame pirkime dėl Sutarčių objektų, jeigu būtų organizuojamos naujos pirkimo procedūros. Ieškovė taip pat pagrįstai galėjo tikėtis, kad iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leistų jai konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos pirkimo sutarties sudarymo, kadangi ji dalyvavo pirminiame pirkime ir užėmė antrą vietą. Ieškovės interesas pripažinti Sutarčių pakeitimus neteisėtais prilygsta jos interesui dalyvauti pirkimo procedūrose dėl tų pačių prekių, sudaryti naują sutartį ir gauti finansinę naudą. Taigi, jeigu būtų nustatyti ieškovės nurodomi pažeidimai, tai sukurtų realias prielaidas ieškovei dalyvauti naujame pirkime ir sudaryti pirkimo sutartį.

63.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atitiko suinteresuotumo sąlygas, jai pripažįstama teisė pareikšti ieškinį dėl Sutarčių (jų pakeitimų) pripažinimo negaliojančiomis tam, kad būtų nustatyta, ar buvo atlikti neteisėti Sutarčių pakeitimai, ar jie yra esminiai ir galėjo lemti iš esmės naujos pirkimo sutarties sudarymą.

64.       Taigi pirmiausia nuo to, ar perkančioji organizacija ir tretieji asmenys Sutarčių vykdymo metu iš tiesų atliko ieškovės nurodomus Sutarčių pakeitimus, priklauso išvada, ar egzistuoja materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, su kuriomis siejamas ieškovės teisinio intereso pažeidimo buvimas.

65.       Apeliacinės instancijos teismas, detaliai ištyręs ir įvertinęs Sutarčių nuostatas bei jų vykdymo aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje nebuvo atlikti Sutarčių pakeitimai, o aplinkybės, kurias nurodė ieškovė, grįsdama savo ieškinį, nedaro jokios įtakos ieškovės galimybei sudaryti Sutartis. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais teisiškai nepagrindė subjektinių teisių pažeidimo, ir pripažinęs, kad Sutartys faktiškai nebuvo pakeistos, iš esmės paneigė esant vieną iš sąlygų konstatuoti VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies nuostatų pažeidimą, taigi ir sutarčių negaliojimą.

66.       Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose detaliai pagrindė, jog atsakovė pažeidė jos subjektines teises, nes atliko esminius, ir dėl to draudžiamus, Sutarčių keitimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai vertino byloje pateiktus įrodymus ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovė nurodo, kad teismas, pasisakydamas dėl važiuoklės rėmo ilgio, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir netinkamai aiškino Pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos 1 priedo 5.1 punktu nustatyto reikalavimo turinį. Taip pat kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl važiuoklės rėmo storio, ne tik neįvertino reikšmingų aplinkybių, bet apskritai nevertino, kad buvo atliktas Sutarties Nr. 2 pakeitimas. Be to, ieškovės teigimu, pasisakydamas dėl sunkvežimiams kelto reikalavimo turėti keturias pneumatines pagalves ir Sutarties Nr. 3 vykdymo metu atlikto esminio pakeitimo, apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir visiškai nepagrįstai nusprendė, kad aplinkybė, jog trečiųjų asmenų pasiūlytas sunkvežimis neturi keturių pneumatinių pagalvių, paaiškėjo tik pradėjus vykdyti Sutartį Nr. 3. Galiausiai, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino Sutarčių sąlygas ir byloje pateiktus įrodymus.

67.       Dėl šių ieškovės argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

68.       Ieškovės kasacinio skundo argumentus dėl atsakovės atliktų Sutarčių esminių pakeitimų nepagrįsto nenustatymo teisėjų kolegija vertina kaip argumentus dėl netinkamo įrodymų įvertinimo apeliacinės instancijos teisme ir pabrėžia, kad kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, jog kasacinio skundo motyvai apie tam tikrų įrodymų netinkamą įvertinimą, įrodymų tinkamumą, teismo išvadų nepagrįstumą ir kt. priskirtini faktų, o ne teisės aiškinimo ir taikymo klausimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

69.        Nors apeliacinės instancijos teismas aiškiai neatskyrė ieškovės procesinio ir materialiojo teisinio suinteresuotumo aspektų, tačiau pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nepagrindė savo subjektinių teisių pažeidimo nurodomais atsakovės veiksmais ir dėl to ji neįrodė savo materialiojo teisinio suinteresuotumo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinys atmestas pagrįstai.

Dėl ieškovo teisės ginčyti viešojo pirkimo sutartį dėl netinkamo jos vykdymo

70.       Ieškovė taip pat teigia, kad tretieji asmenys padarė neleistinus esminius Sutarčių vykdymo pažeidimus dėl pristatymo terminų nesilaikymo (Sutarčių 8.3.1 ir 8.3.2 punktai, CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Ieškovės įsitikinimu, pirkimą laimėjusiam tiekėjui pavėlavus pristatyti prekes per Sutartyje nustatytą terminą, perkančioji organizacija (atsakovė) turėjo nutraukti Sutartis, tačiau nepagrįstai to nepadarė.

71.       Taigi, ieškovė iš esmės siekia Sutarčių pabaigos dėl vykdant Sutartis padarytų pažeidimų, už kuriuos pagal bendrąsias civilinės teisės nuostatas turėtų būti taikoma sutartinė atsakomybė. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo praktika, pagal kurią koncesijos ar viešojo pirkimo sutartys iš esmės nekvalifikuotinos kaip atskiros, savarankiškos sutartys, o laikomos bendraisiais (įprastiniais) sandoriais (pvz., pirkimas, ranga, lizingas, kt.), kuriems taikomas specialus teisinis režimas, ypač jų ikisutartinei stadijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-378/2019, 49 punktas).

72.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė. Sutarties uždarumo principo turinys ir veikimo ribos skirtingose teisės sistemose ar valstybėse gali būti skirtingi ir priklauso nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto reguliavimo. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms. Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011).

73.       Taigi, viešųjų pirkimų sutarčiai, kaip ir bet kokiai kitai sutarčiai, taikomas sutarties uždarumo principas, pagal kurį sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti sutarties uždarumo principo išimtį.

74.       Pažymėtina, kad, pagal VPĮ 90 straipsnį, pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pakeitimas, pažeidžiant šio įstatymo 89 straipsnį, sudaro pagrindą perkančiajai organizacijai nutraukti sutartį (VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų vienašališko sutarties nutraukimo perkančiosios organizacijos iniciatyva pagrindų vertinimas ir taikymas (sutarties nutraukimas) – perkančiosios organizacijos pareiga, kurios vykdymo kontrolė nėra suteikta suinteresuotiems tiekėjams. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas, kaip nurodyta pirmiau, nenustatė, kad Sutartys buvo pakeistos, todėl nebuvo pagrindo reikalauti iš atsakovės imtis jų nutraukimo procedūrų nurodytu teisiniu pagrindu (VPĮ 90 straipsnis). 

75.       Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nors ieškovė ir dalyvavo Pirkime, tačiau, suteikus jai teisę kontroliuoti teisėtai sudarytos sutarties vykdymą, reikalaujant jos pakeitimo, modifikavimo, nutraukimo, sankcijų taikymo ar reiškiant kitus su jos vykdymu ar pasibaigimu susijusius reikalavimus, vien dėl to, kad ji dalyvavo prieš tai vykusiose viešojo pirkimo procedūrose ar galėtų potencialiai dalyvauti būsimose procedūrose, susidarytų netoleruotina situacija, kai visi tiekėjai, nelaimėję viešųjų pirkimų, galėtų kvestionuoti tinkamą viešųjų pirkimų sutarčių vykdymą. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas nei su bendruoju sutarčių uždarumo principu, bendraisiais teisingumo ir sąžiningumo imperatyvais, nei su stabilių teisinių santykių vykdant viešųjų pirkimų sutartis užtikrinimu.

76.       Kiti ieškovės kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teismų praktikai formuoti ar jai vienodinti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su antstolio įvykdytu faktinių aplinkybių konstatavimu, atlyginimo

77.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

78.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių tikslas yra užtikrinti šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 36 punktas). Taigi, kertinis principas, kuriuo paremtos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, yra tas, kad pralaimėjęs moka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

79.       Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, reglamentuoja CPK 88 straipsnis. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, taip pat priskiriamos būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu ir dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

80.       Atsakovės kasaciniu skundu teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nepriteisdamas atsakovės patirtų 9317 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, susijusių su antstolio įvykdytu faktinių aplinkybių konstatavimu, atlyginimo, pažeidė CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įtvirtinantį, kad su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu susijusios išlaidos priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų, ir CPK 93 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

81.       Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovė byloje buvo pateikusi antstolio Rimanto Vižainiškio 2024 m. spalio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 128-24-3260, 2024 m. spalio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 128-24-3261, 2024 m. spalio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 128-24-3262 ir 2024 m. spalio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 128-24-3263, kuriuose konstatuotos aplinkybės dėl atitinkamų sunkvežimių trūkumų ištaisymo.

82.       Pagal kasacinio teismo praktiką, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 15 punktas). Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).

83.       Vienas iš patirtų išlaidų būtinumo vertinimo kriterijų yra tai, ar jos buvo reikalingos ieškinio reikalavimui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-695/2020, 45 punktas). Kasaciniu skundu atsakovė teigia, kad antstolio atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo objektas yra susijęs išimtinai su ieškovės ginčijamų sutarčių pagrindu pristatytų sunkvežimių faktine būkle, t. y. ieškovės pareikštu ieškiniu ir ieškinyje ieškovės nurodytų aplinkybių paneigimu. Todėl atsakovė neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo ir, siekdama apsiginti nuo ieškovės ieškinio, negalėjo apsieiti be jų.

84.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad faktinių aplinkybių konstatavimas gali būti atliekamas teismo pavedimu (CPK 635 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 23 straipsnio 4 dalis) arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva (Antstolių įstatymo 23 straipsnio 5 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, aiškinant CPK 635 straipsnio 4 dalį, antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią tik tada, kai jis surašytas vykdant teismo pavedimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2012). Nagrinėjamoje byloje faktinių aplinkybių konstatavimas buvo atliktas atsakovės (byloje dalyvaujančio asmens) iniciatyva.

85.       Teisėjų kolegijos vertinimu, išlaidos antstolio paslaugoms nebuvo būtinos, kadangi atsakovė, siekdama įrodyti, kad viešojo pirkimo sutarčių vykdymo metu nustatyti trūkumai buvo ištaisyti, pati galėjo atlikti fotofiksacijas, turinčias lygiavertę įrodomąją galią, ir jas pateikti pirmosios instancijos teismui. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos patirtos atsakovės iniciatyva, pagrįstai nusprendė 9317 Eur išlaidų už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą atsakovei neatlyginti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti kasacinio skundo reikalavimus ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesta apeliacinio skundo dalis dėl 9317 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų antstolio teiktoms faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugoms apmokėti, atlyginimo.

Dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo ginčuose dėl sudarytos viešųjų pirkimų sutarties pripažinimo negaliojančia

86.       Pagal CPK 347 straipsnio 4 dalį, prie kasacinio skundo turi būti pridėti įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą arba prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą ir įrodymai, patvirtinantys šio prašymo motyvus.

87.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis atsakovės ir trečiųjų asmenų sudarytas Sutartis, taikyti restituciją ir grąžinti atsakovę bei trečiuosius asmenis į padėtį, buvusią iki Sutarčių sudarymo, ir, vadovaudamasi CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu (kiti ginčai), 4 bei 7 dalimis, už teikiamą kasacinį skundą sumokėjo 333 Eur dydžio žyminį mokestį.

88.       Neturtiniais ieškiniais paprastai pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu; ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009). Plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas išaiškino, kad ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. ji gerėja ar blogėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019, 27 punktas; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020, 16 punktas).

89.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas kvalifikuotinas kaip turtinis ginčas, kuris apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kai ieškinio suma yra iki trisdešimt tūkstančių eurų – mokėtinas žyminis mokestis sudaro 3 procentus ieškinio sumos, bet ne mažiau kaip dvidešimt eurų; nuo didesnės kaip trisdešimt tūkstančių eurų sumos iki vieno šimto tūkstančių eurų mokėtinas devynių šimtų eurų plius 2 procentų nuo ieškinio sumos, viršijančios trisdešimt tūkstančių eurų, žyminis mokestis; nuo didesnės kaip vieno šimto tūkstančių eurų sumos mokėtinas dviejų tūkstančių trijų šimtų eurų plius 1 procento nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių eurų, žyminis mokestis. Bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti penkiolikos tūkstančių eurų.

90.       Vadovaujantis CPK 82 straipsnio 1 dalimi, CPK nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Nors žyminio mokesčio indeksacija apskaičiuojant mokėtiną proporcinį žyminį mokestį netaikoma, tačiau įstatyme konkrečiomis pinigų sumomis išreikštos tiek minimali, tiek maksimali proporcinio žyminio mokesčio turtiniuose ginčuose sumos turi būti indeksuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011; 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014).

91.       CPK 80 straipsnio 7 dalis nustato, kad, CPK 80 straipsnyje nurodytus procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis bei išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai.

92.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad už kasacinį skundą nesumokėtas visas žyminis mokestis. Ieškovė, teikdama kasacinį skundą, sumokėjo 333 Eur žyminio mokesčio, tačiau mokėtinas 17 100 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegijai nustačius terminą trūkstamai žyminio mokesčio daliai sumokėti, ieškovė sumokėjo trūkstamą žyminio mokesčio dalį ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir kitų procesinių klausimų

93.       Atsakovė už kasacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 7 d. nutarties dalį, kuria atmesta apeliacinio skundo dalis dėl 9317 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų antstolio teiktoms faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugoms apmokėti, atlyginimo, sumokėjo 330 Eur žyminio mokesčio. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 3 dalimi, kai apeliaciniu skundu skundžiama tik teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ar kitų teismo sprendimu išspręstų procesinių klausimų, toks apeliacinis skundas nagrinėjamas mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles. Kadangi atskirasis skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, tai žyminis mokestis neturi būti mokamas ir už kasacinį skundą (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Remiantis tuo, atsakovei grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

94.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

95.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pateiktas kasacinis skundas nebuvo patenkintas, atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Volvo Lietuva“ įgijo teisę, kad būtų atlygintos jų kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

96.       Atsakovė AB „Kelių priežiūra“ prašo priteisti jai 8470 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą rengimą atlyginimo. Nurodytas išlaidas ieškovė grindžia 2025 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra ir 2025 m. birželio 3 d. mokėjimo nurodymu.

97.       Atsakovės prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktuose nustatytą maksimalų dydį.

98.       Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytam maksimaliam dydžiui viršyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas).

99.       Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

100.       Dėl šio atsakovės prašymo teisėjų kolegija pažymi, kad, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio pagrįstumo, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

101.       Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas).

102.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsakovės atstovo teiktų teisinių paslaugų pastovumą, kasaciniame procese spręstus klausimus jų sudėtingumo, naujumo požiūriu, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, kad ši byla nepriskirtina išimtinei situacijai, su kuria siejama didesnių, nei yra nustatyta Rekomendacijose, atstovavimo išlaidų atlyginimo galimybė.

103.       Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, atmetus ieškovės kasacinį skundą, atsakovei iš ieškovės priteistinas 3971 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

104.       Trečiasis asmuo UAB „Volvo Lietuva“ prašo priteisti 14 580,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą rengimą atlyginimo. Nurodytas išlaidas trečiasis asmuo grindžia 2025 m. gegužės 30 d. PVM sąskaita faktūra. Trečiasis asmuo UAB „Volvo Lietuva“ nurodė, kad kartu su prašymu dėl objektyvių priežasčių negali pateikti 2025 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo dokumento, kadangi, kaip nurodyta pačioje PVM sąskaitoje faktūroje, šalių susitarimu nurodyta sąskaita turi būti apmokėta iki 2025 m. birželio 13 d. Trečiojo asmens UAB „Volvo Lietuva“ vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 suformuotą praktiką, nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas aptariamoje sąskaitoje faktūroje nurodytas bylinėjimosi išlaidas pripažinti įrodytomis.

105.       Taigi, trečiasis asmuo UAB „Volvo Lietuva“ yra pateikęs sąskaitas faktūras už suteiktas teisines paslaugas, suteiktų paslaugų ataskaitas, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių advokato suteiktų paslaugų apmokėjimą.

106.       Remiantis kasacinio teismo praktika, CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti šalies pareigą teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu ribojanti tokių išlaidų atlyginimo priteisimą, jeigu prašymas dėl jo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų atstovavimo išlaidų mokėjimo atidėjimą gali patvirtinti rašytinis šalies susitarimas su advokatu dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, priteisiant atstovavimo išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios šalies, svarbu, kad teismui pateiktuose dokumentuose būtų užfiksuotas šalies įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas, t. y. kad šios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus yra neišvengiamos, nes šis susitarimas bus vykdomas. Pažymėtina, jog toks CPK 98 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas užtikrina priešingos šalies teisę pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl kitos šalies išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumo, teismui atitinkamai tenka pareiga procesiniame sprendime pasisakyti dėl tokių išlaidų pagrįstumo, sąsajumo su nagrinėjama byla bei jų atitikties Rekomendacijų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 102 punktas).

107.       Tad nagrinėjamu atveju reikšminga, ar į bylą buvo pateiktas dokumentas, kuriame būtų užfiksuotas trečiojo asmens UAB „Volvo Lietuva“ įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodytas apmokėjimo terminas, sprendžiant dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo, nėra pakankama, kad patvirtintų trečiojo asmens UAB „Volvo Lietuva“ įsipareigojimą apmokėti advokato suteiktas paslaugas. Be to, trečiasis asmuo UAB „Volvo Lietuva“ 2025 m. rugsėjo 12 d., jau suėjus 2025 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam apmokėjimo terminui, pateikdamas pakartotinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, tik nurodė, kad jo patirtos 14 580,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos matomos pagal 2025 m. birželio 3 d. pateiktą 2025 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, tačiau dokumento, patvirtinančio, kad 2025 m. gegužės 30 d. PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta, nepateikė. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo asmens UAB „Volvo Lietuva“ bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimas nepriteistinas, kadangi teismui nebuvo pateikti šių išlaidų realumą pagrindžiantys dokumentai.

108.       Taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovės pateiktas kasacinis skundas nebuvo patenkintas, ieškovė įgijo teisę, jog būtų atlygintos jos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė prašo priteisti jai 1149,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovės kasacinį skundą rengimą. Nurodytas išlaidas ieškovė grindžia 2025 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra ir 2025 m. liepos 21 d. mokėjimo nurodymu. Ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijų 7, 8.14 punktuose nurodyto dydžio. Bylinėjimosi išlaidų realumą, pagrįstumą pagrindžiantys dokumentai teismui pateikti. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistinas jos prašomas bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas.

109.       Trečiojo asmens UAB „Volvo Lietuva“ išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą, neatlygintinos, kadangi atsiliepimu prašyta bylą spręsti teismo nuožiūra.

110.       Atlikus šalių tarpusavio bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 2821,5 Eur (3971 Eur – 1149,50 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

111.       Kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „Kelių priežiūra“ (į. k. 232112130) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skuba“ (į. k. 121559428) 2821,50 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt vieną Eur 50 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Grąžinti atsakovei akcinei bendrovei „Kelių priežiūra“ (į. k. 232112130) 330 (tris šimtus trisdešimt) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. birželio 3 d. akcinės bendrovės „Luminor“ banko mokėjimo nurodymu Nr. 000000127130.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė

        Artūras Driukas

        Sigita Rudėnaitė