Civilinė byla Nr. 3K-3-507-219/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00657-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.8; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 9 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Columbus Lietuva“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Columbus Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Kasacinėje byloje sprendžiami klausimai dėl ginčo sutarties aiškinimo ir tinkamo jos vykdymo bei įrodymų vertinimo taisyklių tinkamo taikymo.

              Ieškovė UAB „Columbus Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 206 950,68 Lt (59 937,06 Eur) skolos, 101 120,02 Lt (29 286,38 Eur) palūkanų, 8,06 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovė yra UAB „Sonex sistemos“ teisių ir pareigų perėmėja. 2008 m. balandžio 1 d. UAB „Sonex sistemos“ ir atsakovė UAB „Hoptransa“ sudarė Apskaitos ir verslo valdymo programinės įrangos diegimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė užsakė apskaitos ir verslo valdymo sistemos „Microsoft Dynamics NAV“ programinės įrangos (toliau – ir Programinė įranga) ir jos papildomų modulių licencijas ir įsipareigojo sumokėti jų bendrą 216 950,68 Lt (62 833,26 Eur) kainą per 15 dienų nuo pardavimo sąskaitos faktūros gavimo dienos. Už suteiktas licencijas UAB „Sonex sistemos“ išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti 2008 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0004932, 2008 m. birželio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0005031 ir 2008 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0005111. Atsakovė 2008 m. rugpjūčio 28 d. sumokėjo tik 10 000 Lt (2896,20 Eur), likusios licencijų kainos dalies nesumokėjo. 2009 m. birželio 15 d. atsakovės atstovė išsiuntė UAB „Sonex sistemos“ pranešimą dėl Sutarties nutraukimo.

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių dokumentų esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nustatė, kad 2008 m. balandžio 1 d. UAB „Sonex sistemos“ ir atsakovė UAB „Hoptransa“ sudarė Sutartį, pagal kurią UAB „Sonex sistemos“ (Vykdytoja) įsipareigojo atlikti atsakovės (Užsakovė) įmonės veiklos procesų analizę (Sutarties 2.1.1 punktas), sukurti ir perduoti Užsakovei naudoti Standartinę programinę įrangą su Pritaikymais (Sutarties 2.1.2 punktas). Pagal Sutarties 3.2 punktą, atsakovė užsakė Programinės įrangos licenciją. Šią Sutartį teismas kvalifikavo kaip mišrią, turinčią autorinės, paslaugų, rangos ir pirkimo–pardavimo sutarčių bruožų. Įvertinęs Sutarties turinį, teismas padarė išvadą, kad Sutartis turėjo būti vykdoma etapais – iš pradžių suteikiamos Programinės įrangos licencijos atsakovei, vėliau atliekama atsakovės vidaus procesų analizė, o po to atliekami Programinės įrangos diegimo darbai. Atsižvelgdamas į tai, kad licencija yra teisė, o ne materialus daiktas, teismas konstatavo, jog licencijos suteikimą atsakovei patvirtina: ieškovės išrašytos ir pateiktos atsakovei PVM sąskaitos faktūros, kurias atsakovė įtraukė į buhalterinę apskaitą ir iš dalies apmokėjo, bei šalių sudaryta Sutartis; byloje pateikti duomenys, kad ieškovė apmokėjo visas Programinės įrangos savininkų išrašytas sąskaitas ir atsakovės suteiktas licencijas įregistravo „Microsoft“ duomenų bazėje; 2008 m. gruodžio 3 d. atsakovės atsakymas į UAB „Sonex sistemos“ 2008 m. lapkričio 28 d. raštą, kuriame pati atsakovė pripažino faktą, jog yra įgijusi Programinės įrangos licencijas. Kadangi Sutartyje nenustatyta ieškovės pareiga perduoti atsakovei Programinės įrangos instaliacinius failus, licencijos raktus, teismas sprendė, jog, įsigijusi Programinės įrangos licenciją, atsakovė pati turėjo galimybę bet kada atsisiųsti Programinės įrangos instaliacinius failus bei licencijos raktus į bet kurį savo kompiuterį iš interneto, prisijungusi prie Microsoft klientų duomenų bazės. Remdamasis liudytojo T. J. (T. J.) parodymais, teismas nustatė, kad ieškovė atsakovei pateikė kompaktinį diską su jame įrašytais Programinės įrangos instaliaciniais failais bei licencijos raktu kartu su pirmąja 2008 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra už suteiktą licenciją. Teismas sprendė, kad ieškovė suteikė atsakovei licencijas, atliko atsakovės poreikių analizės darbus, parengė bei pateikė atsakovei Funkcinių reikalavimų dokumentą, tačiau atsakovė neįvykdė iš Sutarties kylančių savo prievolių – nesumokėjo ieškovei už įsigytas licencijas per Sutarties 6.2 punkte nustatytą terminą ir atsisakė sutartinių santykių. Įvertinęs tai, kad atsakovė visą Sutarties vykdymo laikotarpį jokia forma neišreiškė reikšmingų pastabų dėl Sutarties vykdymo, iš dalies sumokėjo už suteiktas licencijas, 2008 m. lapkričio 19 d. rašte „Dėl verslo valdymo sistemos Microsoft Dynamics NAV diegimo“ nurodė, jog, negavusi patvirtinimo dėl Europos Sąjungos finansavimo, UAB „Hoptransa“ negali patvirtinti, kad įsigys siūlomą programą, teismas sprendė, kad atsakovė nepagrįstai nutraukė Sutartį, ir priteisė prašomą skolą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Hoptransa“ apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei UAB „Columbus Lietuva“ iš atsakovės UAB „Hoptransa“ 55 485,80 Lt (16 069,80 Eur) nuostolių atlyginimo, 13 635,82 Lt (3949,21 Eur) palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teisėjų kolegija pagal susitarimo nuostatas sprendė, kad ginčo Sutarties dalykas yra tam tikrų darbų rezultatas – Standartinės programinės įrangos, pritaikytos konkretiems Užsakovės poreikiams (t. y. Sistemos), įdiegimas. 2009 m. birželio 15 d. rašte, kuriuo atsakovė informavo ieškovę apie Sutarties nutraukimą, yra nurodomos Sutarties nutraukimo priežastys: „Atlikus Užsakovės veiklos analizę ir parengus Funkcinį reikalavimų dokumentą (priedas Nr. 10 „Diegimo darbų sąmata“) paaiškėjo, kad Sutarties dalyko <…> kaina yra <…> beveik du kartus didesnė, nei Užsakovė tikėjosi pasirašydama Sutartį.“ Tiek pirmiau nurodytame rašte, tiek ir ankstesniuose 2008 m. lapkričio 19 d. bei 2008 m. gruodžio 3 d. raštuose atsakovė akcentavo, kad Sutartį sutiko sudaryti su sąlyga, jog bus gauta Europos Sąjungos parama, o negavusi teigiamo atsakymo iš Europos socialinio fondo agentūros dėl finansavimo, atsakovė neturi galimybių atsiskaityti su ieškove. Atsižvelgdama į Sutarties sąlygas ir kitus byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija darė išvadą, kad Sutartis buvo nutraukta nesant ieškovės kaltės. Apeliacinės instancijos teismas šalių sudarytą Sutartį kvalifikavo kaip rangos sutartį ir nurodė, kad licencijos šiuo atveju laikytinos rangovės turėtomis išlaidomis, kurių kompensavimas nustatytas bendroje Sutarties kainoje (CK 6.653 straipsnio 2 dalis). Spręsta, kad Sutarties sąlygos, nustatančios atskirą mokėjimo už licencijas tvarką ir terminus (Sutarties 3.2, 6.2 punktai), nesudaro pagrindo teigti, jog Standartinės programinės įrangos licencijos yra savarankiškas Sutarties dalykas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už pagrindinio Sistemos modulio licenciją ieškovė sumokėjo „Microsoft Ireland Operations Limited“ 18 966,00 Eur, t. y. 65 485,80 Lt, atsakovė pagal Sutartį yra sumokėjusi ieškovei 10 000 Lt (2896,20 Eur), todėl spręsta, kad bendras ieškovės įrodytų tiesioginių nuostolių, kurie atsirado dėl atsakovei užsakytų Sistemos licencijų vykdant Sutartį, dydis yra 55 485,80 Lt (16 069,80 Eur). Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad atsakovė neturi pareigos sumokėti ieškovei visos Sistemos licencijos kainos, bet ieškovė turi teisę į nuostolių, susijusių su licencijų suteikimu, atlyginimą, pakeitė sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo iš atsakovės. Spręsta, kad atsakovei pareiga atlyginti ieškovei nuostolius atsirado nuo dienos, einančios po termino apmokėti išrašytą 2008 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0004932 pabaigos, t. y. nuo 2008 m. gegužės 16 d. Kadangi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais, nuostoliams atlyginti, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodytos 6 procentų metinės palūkanos ir ieškovei iš atsakovės priteista 13 635,82 Lt (3949,21 Eur) palūkanų.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Columbus Lietuva“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Sutarties nutraukimo ir jo teisinių padarinių aiškinimo. Apeliacinis teismas nenustatė nei CK 6.217 straipsnyje, nei Sutartyje nurodytų sutarties nutraukimo pagrindų, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė nutraukė Sutartį šio susitarimo 9.5 punkto pagrindu. Atsakovė ieškovei Sutarties kainos dalies, proporcingai lygios atliktų darbų daliai, iki šiol nesumokėjo (Sutarties 9.5 punktas). Vienašalio Sutarties nutraukimo atveju Sutarties 8.2 punktas nustato Sutartį nutraukiančiai šaliai pareigą sumokėti baudą. Dėl to atsakovė, siekdama išvengti baudos mokėjimo, niekada tiesiogiai savo raštuose nenurodė, jog vienašališkai, nesant ieškovės kaltės, nutraukia Sutartį. Atsakovės 2009 m. birželio 15 d. raštas pasirašytas asmens, neturėjusio teisės nutraukti Sutartį. Šį raštą pasirašė atsakovės advokatė, kuri nebuvo atsakovės vadovė ir nepateikė dokumento, patvirtinančio jos teisę atsakovės vardu nutraukti Sutartį. 2009 m. birželio 15 d. rašto negalima laikyti atsakovės pranešimu apie vienašalį Sutarties nutraukimą, nes juo tik pasiūlyta nutraukti šalių susitarimą, suderinus nutraukimo sąlygas. Po šio rašto tarp šalių vyko derybos dėl susitarimo nutraukimo 9.2 punkto pagrindu, t. y. šalių susitarimu, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada apie Sutarties nutraukimą atsakovės raštu yra nepagrįsta. Atsakovės pareiga atsiskaityti už atliktus iki Sutarties nutraukimo darbus ir gautas licencijas negali pasibaigti atsakovei nusprendus vienašališkai nutraukti Sutartį. Sutarties nutraukimo atveju atsakovei kyla pareiga atsiskaityti su ieškove už visą atsakovės naudai atliktą darbą ir atsakovei suteiktas vertybes. Sutarties nutraukimas tokios atsakovės pareigos nepanaikina, nes jai yra draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti savo prievoles (CK 6.598 straipsnis). Iš esmės nėra svarbu, kaip būtų aiškinama Sutartis, visais atvejais atsakovei kyla pareiga atsiskaityti už licencijas, įgytas iki Sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas pateikė nepagrįstą Sutarties aiškinimą, pagal kurį kai atsakovė Sutartį nutraukia, jai lieka standartinę programinę įrangos licencijos, tačiau atsakovė atleidžiama nuo Sutartyje nustatytos standartinės programinės įrangos kainos sumokėjimo.
2. Dėl nuostolių dydžio aiškinimo. Teismas ieškovės patirtais nuostoliais dėl Sutarties nutraukimo nepagrįstai laikė tik ieškovės patirtas tiesiogines išlaidas, bet ne negautas pajamas. Šalys buvo susitarusios dėl licencijų kainos, t. y. 216 950,68 Lt (62 833, 26 Eur), jos atsakovė byloje neginčijo. Ieškovės nuostolius sudaro ir negautos pajamos, t. y. licencinis mokestis, kuris turi būti priteistas iš atsakovės. Ieškovė sudarydama Sutartį pagrįstai numatė gauti šias pajamas už suteiktą licenciją, jeigu atsakovė nebūtų nutraukusi Sutarties, ieškovė šias pajamas būtų gavusi ir negali gauti šių pajamų dabar, nes antrą kartą tos pačios standartinės programinės įrangos negali parduoti. Kadangi, ieškovei išrašius PVM sąskaitas faktūras, atsirado pareiga sumokėti į valstybės biudžetą PVM ir ji šį mokestį sumokėjo, nors realių pajamų negavo, todėl šis sumokėtas PVM taip pat turėjo būti laikomas ieškovės patirtais tiesioginiais nuostoliais.
3. Dėl Sutarties teisinio kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių santykiams taikė rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, vietoj licencinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 39 straipsnis). Standartinė programinė įranga yra visiškai funkcionuojantis ir savarankiškai veikiantis produktas net be jokių pritaikymų. Būtent ji buvo Sutarties dalykas, o dėl diegimo darbų atlikimo ir jų kainos šalys, pasirašydamos sutartį, nesusitarė, todėl ši Sutartis negali būti laikoma diegimo sutartimi. Atsakovei buvo suteikta užbaigtų, vientisų kūrinių – Sutartyje nurodytos standartinės programinės įrangos licencija, todėl atsakovei kilo ATGTĮ 39 straipsnyje nustatyta pareiga sumokėti už įgytas teises į šiuos kūrinius. Teismas nepasisakė, kodėl netaiko ATGTĮ įtvirtinto reglamentavimo nagrinėjamu atveju.

              Atsakovė UAB „Hoptransa“ atsiliepimu į ieškovės UAB „Columbus Lietuva“ kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Ji nurodo, kad šalys susitarė dėl atsakovės veikloje pritaikomo produkto – apskaitos ir verslo valdymo sistemos sukūrimo, bet ne dėl atskirų standartinės programinės licencijų pirkimo ir pardavimo (Sutarties 2.1, 2.3.2 punktai). Atsakovė, sudarydama Sutartį, siekė vienintelio tikslo – gauti konkretų išbaigtą produktą, kurį ketino naudoti savo veikloje, t. y. visiškai sukurtą, veikiančią ir adaptuotą atsakovės veiklai apskaitos ir verslo valdymo sistemą. Negalėjo būti ketinama įsigyti tik standartinės programinės įrangos licencijų, nes jos savaime nėra reikalingos ir netgi nepritaikomos atsakovės veikloje. Dalinis mokėjimas, nustatytas Sutarties 6.2 punkte, atliko ne dalies Sutarties objekto priėmimo, o tik pirminio sumokėjimo už objektą, kuris bus sukurtas ateityje, funkciją. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad vykdant sutartį programos buvo įdiegtos į atsakovės kompiuterius, buvo parengtos naudoti 12-oje darbo vietų. Sutartyje nustatytos programinės įrangos licencijos ieškovės atliekamiems analizės darbams faktiškai nebuvo reikalingos, o būtų tapusios reikalingos tik vykdant programavimo ir diegimo darbus. Taigi ieškovė nepagrįstai anksti pareikalavo, kad atsakovė įsigytų licencijas. Sutartis parengta pagal ieškovės pasiūlymą atsakovei ir sudaryta prisijungimo būdu, todėl jos nuostatos turi būti vertinamos atsakovės naudai. Atsakovė 2009 m. birželio 15 d. raštu aiškiai nurodė apie ieškovės padarytus Sutarties pažeidimus ir pareiškė nutraukianti Sutartį. Ieškovė argumentus dėl šį raštą pasirašiusios advokatės įgaliojimo nepakankamumo iškėlė tik kasaciniame skunde ir rėmėsi CK 2.81 straipsniu, tačiau ignoravo CK 2.132–2.151 straipsnių nuostatas. Ieškovė teisę reikalauti apmokėjimo pagal Sutartį būtų įgijusi, jeigu būtų įvykdžiusi susitarimą, tačiau to nepadarius Sutarties norma, nustatanti apmokėjimą pagal Sutartį, šią nutraukus, netenka galios. Ieškovės nurodoma 206 950,68 Lt (59 937,06 Eur) nuostolių suma neatitinka realumo kriterijaus, be to, pajamos nepagrįstai tapatinamos su CK 6.249 straipsnyje nustatytų negautų pajamų institutu, nors negautos pajamos reiškia negautą pelną, o ne grynąsias pajamas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ieškovės sumokėto PVM nepripažino nuostoliais, nes jų mokėjimą reglamentuoja imperatyviosios viešosios teisės normos, taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad šis mokestis buvo sumokėtas. Šalys sudarė Sutartį, kuri reguliuoja sudėtingus ir kompleksinius įvairių sutarčių požymių turinčius teisinius santykius, todėl atlyginimo už licencijas klausimas negali būti sprendžiamas atsietai nuo susitarimo sąlygų remiantis tik ATGTĮ 39 straipsniu.  

              Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Hoptransa“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria priteista iš atsakovės ieškovės naudai nuostolių atlyginimas ir palūkanos, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Taip pat prašoma papildyti nutartį šiais motyvais: kadangi standartinės programinės įrangos su pritaikymais licencijos atsakovei ieškovė neperdavė, todėl atsakovei neatsirado pareiga sumokėti pagal Sutarties 2.3.2 ir 6.2 punktus. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Sutarties aiškinimo taisyklių taikymo. Kadangi nei Sutartis, nei teisės aktai pažodžiui nenurodo Sutartyje vartojamos sąvokos „sistemos licencija“ reikšmės, todėl šios turinys nustatytinas aiškinant kiekvieno jos žodžio turinį. Sistemą šiuo atveju sudaro standartinė programinė įranga ir pritaikymai (Sutarties 1.1 punktas), o byloje atsakovė įrodinėjo, kad ieškovė pritaikymų iš viso nesukūrė, tai akivaizdu, jog ieškovė nesukūrė ir „sistemos licencijos“. Aiškinant sistemiškai šalių susitarimą, Sutartis nustatė atsakovei pareigą sumokėti už sistemos licenciją. Dėl to standartinės įrangos įdiegimo faktas neturi teisinės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą. Toks šalių susitarimas yra paremtas tuo, kad standartinė programinė įranga nėra naudojimui skirtas produktas, t. y. jis negali būti panaudotas tol, kol nėra tinkamai pritaikytas konkrečiam vartotojui. Atsakovei niekada nebuvo perduota standartinės programinės įrangos licencija ir tai sudaro savarankišką pagrindą konstatuoti, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę.

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Ieškovei, kuri teigė, kad tinkamai įvykdė sutartį, atsiranda įrodinėjimo pareiga įrodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias tinkamą sutarties vykdymą. Ieškovė kaip savo srities profesionalė turėjo pareigą rūpintis fiksuoti susitarimo vykdymo eigą, išsaugoti reikiamus dokumentus, patvirtinančius esminių sutarties dokumentų perdavimą. Susirašinėjimą tarp šalių reguliuoja Sutarties 12.7 punktas, nustatantis, kad su sutartimi susijusi informacija yra perduodama elektroniniu paštu, faksu arba registruotu paštu. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių rašytinių įrodymų, kad Sutarties 2.1.1 punkte nurodytą funkcinių reikalavimų dokumentą perdavė vienu iš Sutarties 12.7 punkte nurodytu būdu.

Ieškovė UAB „Columbus Lietuva“ atsiliepimu į atsakovės UAB „Hoptransa“ kasacinį skundą prašo šį kasacinį skundą atmesti. Ji nurodo, kad aplinkybę, jog atsakovei buvo suteiktos licencijos, patvirtina byloje esantys įrodymai: PVM sąskaitos faktūros, „Microsoft Ireland Operations Ltd“ raštas, „Young & Partners NV“ raštas, teismo eksperto paaiškinimai, liudytojų parodymai ir kt. Licencijų suteikimas atsakovei pasireiškia tuo, kad atsakovė įgyja tam tikras turtines teises į Sutartyje nurodytą programinę įrangą (ATGTĮ 50 straipsnis), o tai, ar ji tokiomis teisėmis pasinaudojo, priklauso tik nuo jos valios. Teismo ekspertai negali duoti išvadų teisiniais klausimais, todėl negalima vadovautis eksperto išvada, ar atsakovė įgijo licenciją, t. y. teisę, į programinę įrangą. Tik kasaciniame skunde atsakovė pradėjo teigti, kad jai buvo suteiktos ne visos programinės įrangos licencijos (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Sutarties 2.3.2 punkte apibrėžus programinės įrangos kainą ir esant nuorodai, kad ši kaina nustatyta už Sutarties 4 priede nurodytą programinę įrangą, šio Sutarties punkto negalima aiškinti kitaip, kaip nustatančio būtent Sutarties 4 priede nurodytos programinės įrangos kainą. Kadangi Sutarties sąlygos yra aiškios, todėl nėra jokio pagrindo taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės. Įsigyta programinė įranga skirta logistikos įmonėms ir yra visiškai veikianti ir be jokių pritaikymų gali tenkinti atsakovės poreikius. Sudarydama Sutartį atsakovė pageidavo, kad ieškovė, pardavusi jai programinės įrangos licencijas, dar ir pritaikytų programinę įrangą atsakovės specifiniams poreikiams. Diegimo metu atsakovės įsigyta programinė įranga būtų pritaikyta konkretiems jos poreikiams, tačiau nebūtų kokybiškai vykdomas naujos programinės įrangos kūrimas. Visa Sutarties struktūra, sąvokos aiškiai nurodo, kad atsakovės poreikiams būtų buvusi tik pritaikyta programinė įranga, kuri jau buvo sukurta iki Sutarties sudarymo. Atsakovė, kasaciniame skunde aiškindama „sistemos licencijos“ sąvoką, sąmoningai ignoruoja Sutarties 4 priedą, kuriame detaliai aptarta, į kokią konkrečią programinę įrangą atsakovei suteikta licencija. Programinės įrangos diegimo darbai negali būti prilyginami ATGTĮ 2 straipsnio 19 punkte įtvirtintai kūrinio sąvokai, nes atliekant diegimo (pritaikymo) darbus nėra sukuriamas joks naujas ir originalus kūrinys. Pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras atsakovei kilo pareiga sumokėti programinės įrangos kainą, nes atsakovei buvo suteiktos atitinkamos licencijos. Kadangi atsakovė atsisakė toliau vykdyti Sutartį, nes negavo ES paramos, tai Sutarties vykdymas buvo sustabdytas nesant ieškovės kaltės. Dėl to nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė netinkamai atliko analizės darbus, nesukūrė funkcinių reikalavimų dokumento bei neperdavė jo atsakovei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių sutarties aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei.

Kiekviena sutartis, iš kurios kyla teisminis ginčas, teismo aiškinama ir teisiškai kvalifikuojama pagal jos turinio sąlygas. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas“ v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Bivainis“ v. A. B. firma ,,Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Baltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NT Service“ v. SIA ,,Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Via Unica“ v. UAB ,,Interselas ir kt., bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-258/2009; kt.). Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus patikrina, ar žemesnių instancijų teismai tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir proceso teisės normas, nustatydami byloje turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat ar teismo išvados atitinka materialiosios teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2008 m. balandžio 1 d. Apskaitos ir verslo valdymo programinės įrangos diegimo sutarties sąlygų aiškinimo ir teisinių padarinių, ar, atsižvelgiant į susitarimo nuostatas, atsakovei kilo prievolė sumokėti ieškovei už licencijas. Sprendžiant šio pobūdžio ginčą reikšminga išsiaiškinti šalių sutarties turinį, taip pat tai, ko tikėjosi šalys sudarydamos tokią sutartį ir kokių tikslų siekė.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys sudarė Sutartį, pagal kurią Vykdytoja įsipareigojo atlikti Užsakovės įmonės veiklos procesų analizę ir paruošti Funkcinių reikalavimų dokumentą (Sutarties 2.1.1 punktas) bei sukurti ir perduoti Užsakovei naudoti Standartinę programinę įrangą su Pritaikymais (Sutarties 2.1.2 punktas), o Užsakovė įsipareigojo sumokėti už šiuos darbus Sutartyje numatytą kainą (Sutarties 2.2 punktas). Iš Sutartyje pateiktų sąvokų apibrėžimų matyti, kad Standartinė programinė įranga reiškia nemodifikuotą standartinę programinę įrangą, kuriai licencijas yra išdavusi ir kurių savininkė yra „Microsoft Ireland Operations Limited“. Pritaikymai reiškia modifikacijas, išplėtimus ir kitus Standartinės programinės įrangos pakeitimus, specialiai skirtus Užsakovei, papildomai sukurtus Vykdytojos Sutarties galiojimo metu. Standartinė programinė įranga ir Pritaikymai sudaro Sistemą. Sistema reiškia šią apskaitos ir verslo valdymo sistemos „Microsoft Dynamics NAV“ programinę įrangą, kuriai licencijas yra išdavusi ir kurios savininkė yra „Microsoft Ireland Operations Limited“, naudojamą Užsakovės pagal vardinę licenciją ir kuriai Vykdytoja teikia paslaugas (Sutarties 1.1 punktas). Taigi sutiktina su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad Sutarties dalykas yra tam tikrų darbų rezultatas – Standartinės programinės įrangos, pritaikytos konkretiems Užsakovės poreikiams (t. y. Sistemos), įdiegimas. Sutarties šalys, aptardamos kainą, jos sudedamąsias dalis, tarp jų nustatė, kad Analizės darbų kaina iš viso 30 208 Lt (8748,84 Eur) (2.3.1 punktas), o sistemos licencijų, būtinų analizės ir diegimo darbams įgyvendinti, sąrašas pateiktas šios Sutarties 4 priede ir jos kaina iš viso yra 203 550 Lt (58 952,15 Eur) (Sutarties 2.3.2 punktas). Nustatyta, kad Sutartyje šalys, aptardamos vykdymo sąlygas ir tvarką, nurodė, jog Sutarties sudarymo dieną Užsakovė užsako Sistemos licenciją, nurodytą Sutarties 4 priede, o Vykdytoja išrašo ir pateikia Užsakovei PVM sąskaitą faktūrą už įsigyjamą licenciją (Sutarties 3.2 punktas), kurią Užsakovė įsipareigojo apmokėti per 15 dienų nuo gavimo dienos (Sutarties 6.2 punktas). Įvertinus šalių sudarytos sutarties turinį darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis konstatavo, jog šalių sudaryta sutartis turėjo būti vykdoma etapais – iš pradžių suteikiamos Programinės įrangos licencijos atsakovei, vėliau atliekama atsakovės vidaus procesų analizė, o po to atliekami Programinės įrangos diegimo darbai. Sutiktina, kad tam, jog būtų galima atlikti atsakovės įmonės veiklos analizę, atsakovei buvo būtina įsigyti licencijas, o tam, kad būtų galima atlikti Programinės įrangos diegimo darbus, buvo būtina atlikti atsakovės veiklos procesų analizę. Dėl to konstatuotina, kad, priešingai nei apeliacinės instancijos teismo aiškinta, programinės įrangos licencijos yra savarankiškas Sutarties dalykas, kurio kaina yra išskirta šalių susitarime. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės kasacinio skundo argumentą, kad sistemos licencijos reiškia ne tik vykdytojos užsakytą programinę įrangą, nes Sutarties 2.3.2 punkte nustatyta, kad Sistemos licencijų sąrašas pateiktas šios Sutarties 4 priede, o jame ir nurodytas sąrašas licencijų, kurias įsigijo vykdytoja, ir šiame sąraše jokie papildomi darbai nenurodyti. Minėta, kad remiantis Sutarties 6.2 punktu užsakovė sumoka už sistemos licenciją Sutarties 2.3.1 punkte nurodytą kainą, pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą per 15 dienų nuo pardavimo sąskaitos gavimo dienos. Byloje nustatyta, kad ieškovė už licencijas atsakovei pateikė apmokėti tris PVM sąskaitas faktūras, jas atsakovė įtraukė į buhalterinę apskaitą ir iš dalies apmokėjo.

Atsakovės teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino įrodymus dėl programinės įrangos licencijų perdavimo, šios susitarimo dalies įgyvendinimo. Nagrinėjant šiuos atsakovės teiginius būtina atsižvelgti į tai, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėję teismai pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai, spręsdami dėl atsakovės prievolės pagal susitarimą įgyvendinimo tinkamumo, įvertino byloje pateiktus įrodymus: Sutartį, PVM sąskaitas faktūras, šalių pateiktus raštus, darbų perdavimo–priėmimo aktą, liudytojų parodymus, „Microsoft“ duomenų bazės išrašus, duomenis apie ieškovės apmokėtas sąskaitas ir kt. Teismai pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo bei įrodomosios reikšmės. Įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis, teismai, nors ir skirtingai vertino ieškovės suteiktas licencijas kaip savarankišką susitarimo dalyką, tačiau vienodai nustatė, kad licencijos buvo užsakytos ir suteiktos, tai susitarimas šia apimtimi buvo įvykdytas. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad ieškovė įvykdė savo dalį sutartinių įsipareigojimų, už kuriuos Sutartyje yra nustatyta kaina ir pagal susitarimo nuostatas yra išrašytos PVM sąskaitos faktūros (Sutarties 2.3.2; 3.2 punktai), kurias atsakovė turi apmokėti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškiniu prašytus 206 950,68 Lt (59 937,06 Eur). Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad ieškovė tinkamai vykdė sutartį ir pateikė atsakovei tris programinės įrangos licencijas, tačiau ieškovei iš atsakovės priteisė už vieną programinės įrangos licenciją ir tik tiek, kiek ieškovė sumokėjo programinės įrangos savininkei. Apeliacinis teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei už kitas dvi licencijas, nes ji nepateikė įrodymų, kiek jos ieškovei kainavo. Ieškovės nuostolius apsprendžia ne jos sumokėtas mokestis už licencijas, bet šalių sudarytos Sutarties sąlygos, kuriomis šalys susitarė dėl kainos už licencijų suteikimą. Apeliacinės instancijos teismas nesant pagrindo, šalims nereiškiant reikalavimo dėl sutarties nutraukimo teisėtumo ir padarinių, sprendė dėl šalių sutarties nutraukimo sąlygų. Šis klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neatitinka pirmiau aptartų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, šalių sudarytos sutarties sąlygų ir bendrųjų sutarčių vykdymo (CK 6.200 straipsnis) bei sutarties civilinės atsakomybės normų (CK 6.251, 6.256 ir kt. straipsniai), nes neatlygina ieškovei visų nuostolių, patirtų vykdant sutartį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintina neteisėta ir naikintina.

Ieškovė taip pat ieškinyje pareiškė reikalavimą priteisti palūkanas už laiku neįvykdytą piniginę prievolę pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju šio įstatymo nuostatos yra netaikomos remiantis šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos 6 procentų metinės palūkanos, skaičiuotinos nuo priteisiamos 206 950,68 Lt (59 937,06 Eur) sumos už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. birželio 19 d., iš viso 50 879,08 Lt (14 735,60 Eur). Taip pat priteistinos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis aiškino šalių sudarytą Sutartį, vertino ir tyrė byloje pateiktus įrodymus, nepažeisdamas teisės normų reikalavimų, įvertino jų visumą ir pagrįstai priteisė ieškovės prašytą susitarimu suderintą sistemos licencijų kainą, tačiau netinkamai vertino priteistinų palūkanų dydžius, todėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys keistinos, sumažinant palūkanų dydį iki 14 735,60 Eur ir nuo šios sumos priteisti 6 proc. metines procesines palūkanas. 

Kiti kasacinių skundų argumentai, dėl sutarties nutraukimo, jo padarinių ir kt., neturi įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys). Kadangi ieškovės ieškinys iš esmės tenkintas 74 proc., todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinkamai perskirstomos: ieškovei iš atsakovės priteistina 4537,50 Lt (1314,15 Eur) advokato atstovavimo išlaidų, 5236,98 Lt (1516,73 Eur) sumokėto žyminio mokesčio ir 444 Lt (128,59 Eur) eksperto iškvietimo į teismo posėdį išlaidų, iš ieškovės atsakovei priteistina 1560 Lt (451,81 Eur) advokato atstovavimo išlaidų ir 1040 Lt (301,20 Eur) ekspertizės išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; apeliacinės instancijos teisme ieškovė nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos, o atsakovei iš ieškovės priteistina 1841,06 Lt (533,21 Eur) sumokėto žyminio mokesčio ir 780 Lt (225,90 Eur) advokato atstovavimo išlaidų, įskaičius šias mokėtinas sumas iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 4997,42 Lt (1447,35 Eur) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Lygiai taip pat proporcingai tenkintų reikalavimų daliai valstybei iš atsakovės priteistina 43,44 Lt (12,58 Eur) ir iš ieškovės priteistina 15,13 Lt (4,38 Eur) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovės kasaciniai skundai yra tenkinami iš dalies, todėl šalys kasaciniame teisme paliekamos prie savo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 5,66 Eur tokių išlaidų, todėl jos iš ieškovės ir atsakovės priteistinos lygiomis dalimis, t. y. po 2,83 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalis, kuriomis priteista iš atsakovės UAB „Hoptransa“ ieškovei UAB „Columbus Lietuva“ 101 120,02 Lt (29 286,38 Eur) palūkanų, 8,06 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistų palūkanų dydį iki 14 735,60 Eur (keturiolikos tūkstančių septynių šimtų trisdešimt penkių Eur 60 ct), ir nuo šios sumos priteisti 6 proc. metines procesines palūkanas.

Kitą Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Hoptransa“ (j. a. k. 160001727) ieškovės UAB „Columbus Lietuva“ (j. a. k. 135475673) naudai 1447,35 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt septynis Eur 35 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Columbus Lietuva“ (j. a. k. 135475673) 7,21 Eur (septynis Eur 21 ct) ir iš atsakovės UAB „Hoptransa“ (j. a. k. 160001727) 15,41 Eur (penkiolika Eur 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu teismuose, atlyginimo (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Alė Bukavinienė

                                                                                                                                            Janina Stripeikienė

                                                                                                                                            Vincas Verseckas