Civilinė byla Nr. 3K-3-313/2013

Proceso Nr. 2-59-3-00230-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės ieškinį atsakovams G. V., L. V., V. J., S. J., L. R., A. R., trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Express Vaistinė“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas pagal bankrutuojančios individualios įmonės bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį dėl šios įmonės ir jos savininkų bei ginčo turto įgijėjų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, grąžinant įmonei ir jos savininkams ginčijamais sandoriais perleistą turtą.

Atsakovai G. V. ir L. V. 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė už 69 000 Lt jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį 0,0960 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir už 594 000 Lt individualiai įmonei G. V. vaistinei priklausantį prekybos paskirties pastatą – vaistinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovei V. J., kuri šį turtą įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su S. J.. Nupirktą nekilnojamąjį turtą V. J. ir S. J. 2009 m. rugsėjo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 663 000 Lt pardavė L. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine A. R..

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė individualiai įmonei G. V. vaistinei, kurios savininkai buvo atsakovai G. V. ir L. V., o direktorius – G. V., bankroto bylą. 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi teismas įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto.

Ieškovas – bankrutavusios IĮ G. V. vaistinės bankroto administratorius, 2010 m. balandžio 19 d. ieškiniu prašė 2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 m. rugsėjo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir įpareigoti sandorių šalis grąžinti viena kitai visa, ką yra gavusios pagal ginčijamus sandorius, įpareigoti atsakovus L. R. ir A. R. grąžinti ieškovui ginčo prekybos paskirties pastatą – vaistinę, o atsakovams G. V. ir L. V. – žemės sklypą. Ieškovo teigimu, šios sutartys pažeidė bankrutavusios individualios įmonės kreditorių teises, sudarytos tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, nes jomis nekilnojamasis turtas buvo parduotas siekiant paslėpti šį turtą, išvengti IĮ G. V. vaistinės kreditorių reikalavimų patenkinimo ir skolų išieškojimo nukreipimo į jį (CK 6.66, 1.80, 1.86, 1.91 straipsniai, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas).

Bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės buhalterinius–finansinius dokumentus ir sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad atsakovė V. J. 2009 m. rugsėjo 9 d. į G. V. vaistinės kasą įnešė 594 000 Lt. Atsakovas G. V. tą pačią dieną 372 602,34 Lt išėmė iš įmonės kasos įnešti į banko sąskaitą ir 250 000 Lt išėmė avansiniams mokėjimams; 2009 m. rugsėjo 18 d. kasos pajamų orderiu BAS Nr. 00155 grąžino į įmonės kasą 681 050 Lt nepanaudoto avanso ir tą pačią dieną kasos išlaidų orderiu Nr. 0494 šią pinigų sumą pasiėmė asmeniniams poreikiams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovams G. V. 5096 Lt, S. J. 4000 Lt, A. R. 2900 Lt ir L. R. 1100 Lt teisinės pagalbos išlaidų bei valstybei 66,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas įsipareigojo kreditoriui UAB „Limedika“ iki 2009 m. rugsėjo 15 d. sumokėti skolos dalį – 500 000 Lt, o likusią skolos dalį sumokėti iki 2009 m. gruodžio 31 d., iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. pateikti UAB „Limedika“ papildomą įsipareigojimų užtikrinimą – kreditoriui priimtinų trečiųjų asmenų laidavimą už pirkėjo prievoles. UAB „Limedika“ priminimą dėl įsipareigojimų įvykdymo ir įmonės darbuotojų įspėjimą dėl keltinos bankroto bylos teismas vertino kaip liudijimą, kad ginčo sandorių sudarymo metu įmonės turtinė padėtis buvo sunki, todėl sprendė, kad atsakovų teiginiai, jog įmonei buvo reikalingos lėšos atsiskaityti su kreditoriais, nėra paneigti. Atsakovai G. ir L. V. ginčo nekilnojamojo turto kreditoriui nepasiūlė, tačiau 500 000 Lt skolai grąžinti nutarė parduoti turimą ir AB „Šiaulių bankas“ įkeistą turtą, tokiu būdu iš dalies atsiskaityti su banku (372 602,34 Lt) ir su UAB „Limedika“. Teismo vertinimu, ginčo turto pardavimas buvo būtinas. Teismo nuomone, aplinkybę, kad ginčo turtą buvo ketinama parduoti, patvirtina ir 2009 m. rugpjūčio 4 d. UAB „Top Real“ turto vertinimo ataskaita, kuria turtas įvertintas 663 000 Lt. Kadangi atsakovė V. J., įsigydama ginčo turtą, 594 000 Lt įmokėjo į vaistinės kasą, o likusią sumą sumokėjo atsakovams G. ir L. V. grynaisiais, o pastarieji iš šių lėšų atsiskaitė su AB „Šiaulių bankas“ (372 602,34 Lt), tai teismas atmetė ieškovo argumentus, kad parduodant ginčo turtą buvo siekiama sumažinti įmonės turtą. Teismas kritiškai vertino administratoriaus argumentus, kad kasos pajamų orderio surašymas neįrodo realaus pinigų sumokėjimo, motyvuodamas tuo, kad buvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi, o kitos dalies lėšų gavimą patvirtina rašytiniai įrodymai, memorialinis orderis ir atsakovės V. J. pateikti dokumentai, patvirtinantys gautą paskolą ginčo turtui įsigyti. Teismas taip pat nesutiko su ieškovo argumentais, kad ginčo turtas parduotas už pernelyg žemą kainą, nes sandorių metu buvo sumažėjusios nekilnojamojo turto kainos, o siekiant toliau vykdyti įmonės veiklą, įmonė dėl sunkios finansinės padėties turėjo priimti skubius, radikalius sprendimus ir negalėjo laukti kainų pasikeitimo rinkoje. Nekilnojamojo turto kainų atitinkamu laikotarpiu kritimas apie 30 proc. pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti, todėl vadovautis UAB „Liturta“ turto vertinimu, kuriame ginčo turtas įvertintas 1 170 000 Lt suma, negalima. Iš UAB „Top Real“ turto vertinimo teismas nustatė, kad parduoto turto vertė 2010 m. lapkričio 15 d. yra 693 000 Lt, t. y. ir po vienerių metų kainos padidėjimas nėra didelis, todėl nekonstatavo pagrindo išvadai, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, varžytynėse turtas galėjo būti parduotas didesne kaina ir atsiskaičius su  banku, turinčiu pirmumą kaip įkaito turėtoju, lėšų būtų užtekę ir kitų kreditorių daliniams reikalavimams padengti. Teismas atmetė administratoriaus argumentus, kad atsakovų pateiktoje UAB „Top Real“ turto vertės nustatymo ataskaitoje nenurodyta vertinamo pastato paskirtis ir tai galėjo turėti įtakos didesnei pastato rinkos vertei. Teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 4 d. turto vertinimo pažymoje ir ataskaitoje atsižvelgta į pastato paskirtį ir naudojimosi juo ypatumus. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki ir artima Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai, nėra pakankama konstatuoti ieškovo nemokumą, kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę. Pardavus nekilnojamąjį turtą ir gavus už jį ekvivalentinę pinigų sumą, vaistinės turimo turto vertė realiai nesumažėjo, todėl sandorio sudarymas neturėjo neigiamos įtakos įmonės ir atsakovų G. ir L. V. mokumui, t. y. galimybei atsiskaityti su įmonės kreditoriais, nepažeidė jos kreditorių teisių ir interesų. Aplinkybė, kad, atsiskaičius su banku, likusios lėšos nebuvo išmokėtos kitiems įmonės kreditoriams, taip pat ir UAB „Limedika”, teismo vertinimu, rodo tik įmonės savininkų nesąžiningumą. Ieškovas, pardavęs ginčo patalpas, turėjo galimybę tęsti įmonės veiklą, todėl ginčo turto perleidimas neturėjo neigiamos įtakos įmonės veiklai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 31 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš ieškovo atsakovams S. J., G. V. ir L. R. po 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis – įmonės balanse įrašyto turto 2 773 053,67 Lt vertės ir 2 812 614,57 Lt įsipareigojimų kreditoriams santykį (įsipareigojimai viršija turimo turto vertę), pradelstus atsiskaitymus su darbuotojais, kitais kreditoriais (vien tiekėjui UAB „Limedika“ pradelsta 996 524,29 Lt skola), įmonės bankroto byloje atsakovų G. ir L. V. pripažintą atsiskaitymų su darbuotojais, tiekėjais ir kitais kreditoriais vėlavimą nuo 2009 m. liepos mėnesio, sprendė, kad ginčo sandorio sudarymo metu įmonės ekonominė padėtis vertintina kaip nemoki. Tokią išvadą taip pat patvirtina netrukus po ginčo sandorio sudarymo įmonei iškeltos bankroto bylos duomenys, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, kurių 2 825 043,36 Lt reikalavimo teisės yra patvirtintos teismo ieškovo bankroto byloje.

Teisėjų kolegija, vertindama, ar, sudarant įmonės savininko turto ir įmonės turto pardavimo sandorį, buvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės, pažymėjo, kad byloje nustatytas faktas, jog kredito davėjui įkeistas įmonės ir jos savininkų turtas buvo parduotas nesant pradelstų įsipareigojimų bankui, tačiau įmonei turint vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkimo–pardavimo sandoriu iš esmės buvo sutrukdyta įmonės kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Nors dėl ginčijamo sandorio ir sumažėjo individualios įmonės ir jos savininkų turtas, tačiau po šio sandorio buvo atsiskaityta su pagal įstatymą pirmumo teisę prieš kitus kreditorius turinčiu hipotekos kreditoriumi, kurio reikalavimai iš įkeisto turto tenkinami pirmiausia (CK 4.174 straipsnis), o likusios lėšos galėjo būti panaudotos kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Net ir nesudarius ginčijamo sandorio, įmonės hipotekos kreditorius, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų tapęs jos kreditoriumi su įmonės ir jos savininkų nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrintu reikalavimu, kuris pagal ĮBĮ 34 straipsnį būtų tenkinamas pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, dėl kurio perleidimo teisėtumo sprendžiama šioje byloje, arba perduodant šį turtą hipotekos kreditoriui.

Teisėjų kolegija, vertindama, ar skolininkas ginčijamus sandorius privalėjo sudaryti, sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad finansiniai sunkumai, vykdytini įsipareigojimai kreditoriams, didžiausio kreditoriaus reikalavimas sumokėti didelės sumos skolos dalį, darbuotojų įspėjimas dėl bankroto bylos inicijavimo lėmė būtinumą įmonės savininkams ieškoti galimybių finansiniams resursams gauti, kad išvengtų bankroto ir tęstų įmonės veiklą. Šias aplinkybes teismas laikė pagrindžiančiomis ginčo sandorio sudarymo būtinumą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, byloje nenustačius įmonės kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad jį sudarydamos šalys buvo nesąžiningos. Kai nekonstatuotas kreditorių teisių ginčo sandoriu pažeidimas, tai aplinkybė, kad atsakovai G. V. ir V. ir S. J. yra bendramoksliai ir užsiima to paties pobūdžio verslu, nesudaro pagrindo spręsti apie sandorio šalių nesąžiningumą įmonės kreditorių atžvilgiu. Aplinkybė, kad individualios įmonės savininko ir vadovo G. V. elgesį, kai jis gautų iš ginčo sandorio ir kitų savo žinioje turėtų įmonės pinigų nepanaudojo atsiskaityti su įmonės kreditoriais, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip nesąžiningą, nelemia kitų atsakovų nesąžiningumo ir ginčo sandorio neteisėtumo, juolab kad pripažinta, jog juo nebuvo pažeistos įmonės kreditorių teisės.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmiau išvardytos aplinkybės, kuriomis ieškovas siekia įrodyti sandorio šalių nesąžiningumą, yra reikšmingos vertinant abu ginčijamus sandorius CK 1.86 ir 1.91 straipsnio aspektu, nes ieškovas prašė pripažinti ginčo turto perleidimo sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento dėl jų tariamumo ir šalių piktavališko susitarimo. Teisėjų kolegija pripažino, kad byloje nėra paneigtos atsakovų V. ir S. J. nurodytos priežastys, lėmusios pirkimą ir vėlesnį apsisprendimą parduoti nupirktą turtą giminystės ryšiais susijusiems L. ir A. R., kurios nesudaro pagrindo spręsti, kad tikroji šalių valia buvo kitokia ir neatitiko sandoriuose užfiksuotos jų valios įsigyti ginčo turtą nuosavybėn. Su dalies ginčo pastato patalpų nuoma ieškovui ir trečiajam asmeniui susijusios aplinkybės neįrodo sandorių šalių valios įsigyti ginčo turtą nuosavybėn ydingumo. Aplinkybės, kad V. ir S. J. ginčo turtą pardavė L. ir A. R. už pirkimo kainą su atidėtu mokėjimu, o atsiskaityti iš dalies su V. ir S. J. L. R. pinigus skolinosi iš šiems pažįstamų asmenų, nepagrindžia ieškovo prielaidų, jog pagal ginčo sandorius buvo atsiskaitoma ieškovo pinigais, ir nelemia išvados dėl ginčo sandorių tariamumo, t. y. sudarymo dėl akių, neketinant sukurti nuosavybės teisių į ginčo turtą perleidimo ir jų įgijimo teisinių padarinių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad dėl atsakovų ir paskolas jiems suteikusių asmenų nėra pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nustatytos ieškovo nekilnojamojo turto pardavimo atsakovams S. ir V. J. ir vėlesnio šio turto pardavimo L. ir A. R., pinigų turto pirkimui įgijimo, atsiskaitymo už parduotą turtą bei šio turto nuomos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad sandorių šalys buvo susitarusios sudaryti ieškovo interesams kenkiantį, prieštaraujantį įmonės tikslams sandorį, nes įmonės ir jos savininkų turto pardavimo sandoris nepripažintas pažeidžiančiu įmonės kreditorių teises. Individualios įmonės savininko ir jos vadovo G. V. veiksmų vertinimas lojalumo įmonei ir jos kreditoriams aspektu pagal CK 2.87 straipsnį nagrinėjamo ginčo kontekste nesudaro pagrindo spręsti dėl ginčo sandorių prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms ir jų pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes byloje nenustatytas ginčo sandoriais įmonės ir jos savininkų turtą įsigijusių atsakovų veiksmų neteisėtumas, jų prieštaravimas CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas bankrutavusi IĮ G. V. vaistinė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimų, aiškinant actio Pauliana taikymo sąlygas. Kasatoriaus teigimu, teismai visas actio Pauliana taikymo sąlygas aiškino bei atskirus atsakovų veiksmus vertino atskirai vienus nuo kitų ir visiškai nesiedami jų su byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma.

              1.1. Kasatoriaus teigimu, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai aiškindami kreditorių teisių pažeidimo sąvoką CK 6.66 straipsnio prasme, šiai sąvokai nepriskirdami atsakovų atliktų veiksmų parduodant pagrindinį ieškovo turtą, taip padidinant ieškovo nemokumą bei dėl šių sandorių grąžinant kreditą vieninteliam kreditoriui, kurio reikalavimo terminas dar nebuvo suėjęs. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje pagrindą konstatuoti ieškovo kreditorių teisių pažeidimą nesąžiningais atsakovų veiksmais sudaro daugelis su ginčijamų sandorių sudarymu susijusių ir byloje teismų konstatuotų faktinių aplinkybių: 1) turto pardavimo kaina daug mažesnė už balansinę šio turto vertę ir rinkos kainą, 2) pagrindines pajamas įmonei teikiančio turto perleidimas tretiesiems asmenims pačiu nepalankiausiu metu nekilnojamojo turto rinkoje, nesant objektyvaus poreikio perleidimui, 3) G. V. už parduotą turtą gautų lėšų išėmimas iš įmonės sąskaitos, 4) G. V. vengimas atsiskaityti su ieškovo kreditoriais, nepaisant jo disponavimo ieškovo lėšomis (ne mažiau kaip 378 000 Lt), pakankamomis atsiskaityti su daugeliu kreditorių tiek prieš, tiek po ginčijamų sandorių sudarymo, 5) G. V. po ginčijamų sandorių sudarymo įvykdytas skolos grąžinimas tik AB „Šiaulių bankas“, kuriam skolos mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, 6) įvykdyta ieškovo lėšų „vagystė“, 7) kitos aplinkybės, leidžiančios pagrįstai teigti, kad ginčijami sandoriai apskritai buvo tik tariamieji ir faktiškai nebuvo įvykdyti (CK 1.86 straipsnis). Kaip kreditorių galimybių atgauti jiems priklausančias skolas suvaržymas turi būti vertinami ginčijami sandoriai ir atsakovų iki bei po šių sandorių sudarymo atlikti akivaizdžiai nesąžiningi veiksmai, siekiant išvengti skolų kai kuriems kreditoriams grąžinimo (G. V. su darbuotojais neatsiskaitinėjo nuo 2009 m. liepos mėnesio; G. V. po ginčijamo 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo disponavo beveik 700 000 Lt suma, tačiau atsiskaityti su visais kitais kreditoriais net neketino; G. V. vaistinė, 2009 m. rugsėjo 22 d. sudariusi nuomos sutartį su atsakovu L. R., nuomos mokesčio nemokėjo).

                            Kasatoriaus teigimu, atsakovams sudarius ginčijamus sandorius, padidėjo ieškovo bankroto tikimybė.

Kasatorius pažymėjo, kad teismai, vertindami atlikto skolininko turto perleidimo įtaką kreditorių teisėms, neatsižvelgė į skolininko teisinės formos ypatumus (individuali įmonė) ir atsakovų elgesį.

              1.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškindami sandorio sudarymo neprivalomumą kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygą. Teismai, konstatuodami, kad atsakovų pareiga sudaryti ginčijamus sandorius gali kilti ir iš atsakovo siekio gauti papildomų pajamų bei išvengti nemokumo, ignoravo byloje nustatytas aplinkybes, kad, pardavus turtą, atsakovas G. V. skolų kreditoriams net neketino grąžinti, todėl teismo išvados prieštarauja viena kitai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006).

              1.3. Teismai netinkamai aiškino sandorio šalių nesąžiningumą kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygą, nesąžiningumo egzistavimą siedami tik su faktiniu kreditorių teisių pažeidimu ir žalos padarymu, tačiau visiškai nevertindami objektyviųjų ir subjektyviųjų nesąžiningumo nustatymo kriterijų.

              Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje, kurioje ieškovas ginčijo G. V. ir jo šeimos narių sudarytus sandorius, pažeidžiančius ieškovo bei jo kreditorių teises, esant labai panašioms faktinėms aplinkybėms, konstatavo, kad, ieškovui esant nemokiam, G. V. ir jo šeimos nariai elgėsi nesąžiningai, vengdami atsiskaityti su ieškovo kreditoriais ir sudarydami jų teises pažeidžiančius sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. vaistinė v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2012).

              Kasatoriaus teigimu, nepaisant ieškovo turto perleidimo G. V. artimiems draugams ir jų giminaičiams V. ir S. J. bei L. ir A. R., ieškovo bankroto ir neva už ieškovo turtą gautų grynųjų pinigų „vagystės“, G. V. toliau faktiškai dirba tose pačiose patalpose su juo artimai susijusių asmenų įsteigtoje UAB „Express vaistinė“.

              Kasatorius pažymėjo, kad atsakovai V. ir S. J. bei L. ir A. R. taip pat negali būti laikomi sąžiningais turto įgijėjais, nes vien jų dalyvavimas nurodytoje sandorių sekoje, kurių galutinis rezultatas – išvengta skolų ieškovo kreditoriams išieškojimo iš perleisto nekilnojamojo turto ir šio turto faktinio naudojimosi teisės grąžinimas G. V. – parodo, kad šie asmenys buvo nesąžiningi ir iš anksto susitarę dėl tokio sandorių rezultato.

                            2. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimų, aiškinant tariamojo sandorio sampratą. Kasatorius pažymėjo, kad teismai nesiaiškino, kokia buvo tikroji ginčijamų sandorių šalių valia, elgesio motyvai (CPK 185 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas vertino, ar sandorio dalyviai realiai įgijo civilines teises ir pareigas, tačiau visiškai nesiaiškino šalių tikrosios valios, nevertino jų elgesio motyvų ir tikslų. Tai, kad ginčijami sandoriai yra tariamieji, įrodo šios aplinkybės:

              1) didelės vertės ginčijamiems sandoriams sudaryti pasirinktas netradicinis atsiskaitymo būdas ir įvykių eiga (dešimtys ir šimtai tūkstančių litų skolinami grynaisiais pinigais, kurių judėjimą tarp susijusių subjektų (kuriuos sieja ilgalaikiai draugystės santykiai) sudėtinga patikrinti; tų pačių grynųjų pinigų, kurie neva buvo įnešti į ieškovo kasą, mįslingas „pavogimas“ prieš pat bankroto bylos iškėlimą sukelia pagrįstų įtarimų, kad faktiškai atsiskaitymai galėjo būti vykdomi fiktyviai – tik „popieriuje“, kai realiai pinigai nebuvo apskaityti ar panaudoti ūkinėje veikloje;

              2) apeliacinės instancijos teismas nevertino melagingų atsakovės V. J. parodymų pirmosios instancijos teisme: atsakovė 2010 m. spalio 20 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad pagal paskolos sutartis su kreditoriais R. S. ir L. G. yra atsiskaityta, tačiau 2012 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio metu V. ir S. J. atstovas pateikė rašytinį įrodymą – bankinį mokėjimo pavedimą, jog V. J. 430 000 Lt paskolą R. S. grąžino tik 2012 m. balandžio 5 d.;

              3) R. S. paskolos fiktyvumą patvirtina ir aplinkybė, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartyje nurodoma, jog paskola turi būti grąžinta iki 2010 m. rugsėjo 2 d., o pavėlavus grąžinti paskolos sumą iki numatytos datos, paskolos gavėjas (V. J.) moka 0,2 procento nuo įsiskolinimo sumos dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Taigi atsakovė, grąžinusi paskolą tik 2012 m. balandžio 5 d., t. y. pradelsus 19 mėnesių, privalėjo sumokėti 490 200 Lt delspinigių. R. S., būdamas verslininkas ir neatlygintinai paskolinęs didelę sumą pinigų, nereikalavo susimokėti ir delspinigių už pradelstą paskolos grąžinimą, nereiškė jokių pretenzijų dėl pradelsto paskolos grąžinimo;

              4) skundžiamoje nutartyje tik deklaratyviai nurodoma, kad faktas, jog atsakovai V. ir S. J. turtą giminaičiui L. R. pardavė su trejų metų atidėjimu, nepatvirtina ginčijamų sandorių tariamumo. Tačiau kasatorius pažymėjo, kad L. R. skolos V. ir S. J. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. negrąžino. Be to, pinigus atsiskaityti su V. ir S. J. L. R. grynaisiais pinigais skolinosi iš S. J. gerų pažįstamų;

              5) tai, kad ginčijami sandoriai yra tariami ir fiktyvūs, patvirtina ir tai, kad L. R., įsigijęs turtą, jį išnuomojo G. V. vaistinei, tačiau 2009 m. lapkričio pabaigoje nuomos sutartį nutraukė, nes G. V. vaistinė nesumokėjo nuomos už du mėnesius, t. y. 2420 Lt. Jau kitą dieną nuomos sutartį sudarė su UAB „Express vaistinė“, kurioje vaistinės vedėju įsidarbino G. V. ir dar daugelis kitų buvusių G. V. vaistinės darbuotojų. Kasatorius pažymėjo, kad UAB „Express vaistinė“ nuomos mokesčio L. R. nemokėjo, o L. R., turintis 613 000 Lt įsiskolinimą, beveik dvejus metus pretenzijų nereiškė;

              6) aplinkybė, kad nupirktą turtą V. ir S. J. ir L. ir A. R. priėmė, Nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teises į jį, nepaneigia sandorio tariamo pobūdžio.

                            3. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas visus ieškovo prašymus išreikalauti įrodymus bei apklausti liudytojus, pažeidė teismų praktikoje suformuotą pareigą, sprendžiant bylą, kurioje viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, būti aktyviam ir pagrindinį kiekvieno teismo proceso tikslą – teisingai išnagrinėti bylą, ištiriant visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimant teisingą procesinį sprendimą kiekvienu nagrinėjamu klausimu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai L. R. ir A. R. prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistus Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovai paaiškino, kad, prieš sudarydami nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį su V. ir S. J., patikrino viešame registre, ar pardavėjai tikrai yra parduodamo daikto savininkai ir ar daiktas nėra suvaržytas, t. y. objektyviuoju požiūriu elgėsi sąžiningai. Sudarytą sutartį įregistravo viešame registre, todėl jų, kaip turto įgijėjų, sąžiningumas preziumuojamas.

Atsakovų teigimu, 2009 m. rugsėjo 21 d. Vaistinės pastato ir žemės sklypo pirkimo sutartis yra reali, nes sutarties 2.2 punkte nustatyta, kad dalis pardavimo kainos – 50 000 Lt, yra sumokėta bankiniu mokėjimo pavedimu, o iki bylos iškėlimo teisme dienos buvo sumokėję papildomai 207 000 Lt.

2. Atsakovų teigimu, dėl G. V. vaistinės 2420 Lt nuomos mokesčio įsiskolinimo nepradėjo išieškojimo procedūrų vien dėl to, kad teisininkai paaiškino, jog tai darydami patirs papildomų nuostolių.

3. Teismai išsamiai ištyrė faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl sandorio negaliojimo dėl tariamumo, ir tinkamai jas įvertino.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V. J. ir S. J. prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ginčo turto vertės. Kasatoriaus teiginiai, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti mažesne negu rinkos kaina, prieštarauja 2010 m. lapkričio 15 d. vertintojų išvadai, kuri nedaug skiriasi nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. išvados, ir atlikta taikant būtent du metodus: naudojamo pajamų vertės (kapitalizavimo) – nustatyta nekilnojamojo turto rinkos vertė 677 000 Lt ir lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) – nustatyta nekilnojamojo turto vertė 709 000 Lt. 2009 m. rugpjūčio 12 d. turtas buvo įvertintas 663 000 Lt. Atsakovai pažymėjo, kad turto vertintojo UAB „Liturta“ vertinimas buvo atliktas 2007 m. liepos 24 d. (įvertinta 1 170 000 Lt), t. y. kai turto kainos buvo didžiausios, o 2009 m. rugsėjo mėn. nekilnojamojo turto kainos jau buvo paveiktos krizės.

2. Dėl šalių sąžiningumo. 2009 m. rugsėjo 10 d. atsakovams V. ir S. J. sudarius ginčijamą sandorį UAB „Limedika“ neturėjo reikalavimo teisės (500 000 Lt skolą G. V. vaistinė turėjo sumokėti iki 2009 m. rugsėjo 15 d.), todėl CK 6.66 straipsnis netaikytinas.

3. Dėl ginčijamų sandorių fiktyvumo. Atsiliepime nurodoma, kad tai, jog atsakovai V. ir S. J. turėjo ir sumokėjo 708 005,20 Lt, patvirtina paskolų sutartys su R. S. ir L. G., šių asmenų patvirtintos deklaracijos bei Ūkio banko sąskaitų išrašai ir Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktas už 2009 m. atsakovo S. J. mokestinis patikrinimas. Tai, kad turto pirkimo–pardavimo sandorių metu buvo sumokėta grynaisiais pinigais, įrodo kasos pajamų orderiai bei patvirtina notarai. Kasatorius nepaneigė atsakovų V. ir S. J. parodymų, kuriais rėmėsi teismas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai G. V. ir L. V. prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana taikymo sąlygas, pažeidimo. Kasatoriaus kasacinio skundo argumentai, kad atsiskaitymu su AB „Šiaulių bankas“ buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė šiam kreditoriui, kai kasatorius šioje byloje ginčija ne šį atsiskaitymo sandorį, o pirkimo–pardavimo sandorius, yra nepagrįsti ir nesusiję su nagrinėjama byla.

Atsakovų teigimu, kasatorius ignoruoja vieną esminį šioje civilinėje byloje nagrinėto atvejo bei cituotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų, kuriose buvo pateikti analogiški išaiškinimai, skirtumą – tai, kad šioje civilinėje byloje parduoti objektai buvo įkeisti, todėl, neatsiskaičius su įkaito turėtoju, šių objektų net nebūtų buvę įmanoma parduoti. Taigi, nesudarius ginčijamo 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio ir vėliau kasatoriui iškėlus bankroto bylą, ginčijamų sandorių objektai vis tiek pirmiausia būtų buvę panaudoti atsiskaitymui su hipotekos kreditoriumi – AB „Šiaulių bankas“.

Šioje civilinėje byloje kasatoriui ginčijant konkretų sandorį, kaip pažeidžiantį jo kreditorių teises, atsakovo G. V. bendri disponavimo kasatoriaus pinigais ypatumai neturi teisinės reikšmės, nes nėra susiję su ginčijamu sandoriu bei jo įtaka kasatoriaus kreditorių teisėms.

Kasaciniame skunde ne kartą remiamasi 2009 m. gruodžio 10 d. vagystės aplinkybe, siekiant sudaryti įspūdį, kad atsakovai šią aplinkybę imitavo. Atsakovų teigimu, jie nėra kalti dėl šios vagystės – atsakovai nėra nei kaltinami, nei įtariami šios nusikalstamos veikos padarymu.

Atsakovų teigimu, pardavę ginčijamų sandorių objektus jie bent jau pabandė išvengti kasatoriaus bankroto ir galbūt jo būtų išvengę, jei ne 2009 m. gruodžio 10 d. įvykdyta kasatoriaus pinigų vagystė.

Kasatoriui nepateikus jokio priešingo ginčijamų sandorių objektų rinkos kainos vertinimo, o atsakovams pateikus dar vieną papildomą šių objektų rinkos kainos vertinimą, kuris nuo pirmojo vertinimo skyrėsi nedaug, teismai neturėjo objektyvaus pagrindo abejoti UAB „Top Real“ vertinimo ataskaitoje nurodyta ginčijamų sandorių objektų rinkos verte. Kad ginčijamų sandorių objektų pardavimo kaina nebuvo per maža, patvirtina ir tai, jog, 2009 m. rugsėjo 10 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, vidutinė bendra ginčijamų sandorių objektų vertė buvo tik 446 100 Lt, be to, praėjus daugiau kaip metams po ginčijamo sandorio sudarymo, kaina pakilo tik 30 000 Lt, t. y. iki 693 000 Lt.

Šioje byloje būtinybę kasatoriui sudaryti ginčijamą sandorį lėmė daug nepalankių faktinių aplinkybių: nuo 2009 m. pradžios pradėjo blogėti kasatoriaus finansinė situacija, mažėjo apyvarta, pradėjo trūkti lėšų atsiskaityti su įmonės kreditoriais, reikėjo mokėti dideles palūkanas AB „Šiaulių bankas“ (pagal sudarytas kredito sutartis), 2009 m. rugsėjo 5 d. kasatoriaus darbuotojų pranešimas dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriuo iki 2009 m. spalio 18 d. darbuotojai reikalavo su jais visiškai atsiskaityti, 2009 m. rugsėjo 7 d. kreditoriaus UAB „Limedika“ priminimas dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, jog iki 2009 m. rugsėjo 15 d. kasatorius privalo sumokėti kreditoriui UAB „Limedika“ ne mažesnę kaip 500 000 Lt įsiskolinimo sumą.

Kasaciniame skunde kasatorius remiasi kitoje atsakovų ir kasatoriaus byloje, kuri anksčiau buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, pateikta išvada dėl atsakovų nesąžiningumo neatsiskaitant su kreditoriais. Atsakovai pažymėjo, kad ši byla nėra susijusi su nagrinėjama byla, joje nagrinėtos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių (civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012 buvo nagrinėtas dovanojimo sandorio, pagal kurį atsakovai dar prieš metus iki šioje byloje ginčijamų sandorių sudarymo padovanojo savo dukterims jiems nuosavybės teise priklausantį butą, teisėtumas), todėl joje pateikti išaiškinimai šioje byloje neturi jokios prejudicinės reikšmės.

2. Dėl CK 1.86 straipsnio pažeidimo. Kadangi atsiskaitymų pagal ginčijamus sandorius realumas yra fakto klausimas, kurį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje nustatė, kasatoriaus kasacinio skundo argumentai dėl atsiskaitymų pagal šiuos sandorius fiktyvumo kasacine tvarka nenagrinėtini.

Dėl paskolos sutarčių, kuriomis buvo finansuoti minėti sandoriai, atsakovai pažymėjo, kad visos šios sutartys nėra nuginčytos ar ginčijamos teismuose, jos yra teisėtos ir galiojančios, todėl kasatorius šioje civilinėje byloje, nepareiškęs atitinkamo reikalavimo, neturi teisės įrodinėti šių sutarčių fiktyvumo ar ginčyti jas kitais pagrindais.

3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Atsižvelgiant į apeliacinio proceso tikslus bei į tai, kad abejonių atsiskaitymo pagal ginčijamus sandorius skaidrumu kasatoriui jau buvo kilę ir pirmosios instancijos teisme, tačiau jokių jo abejones patvirtinančių įrodymų išreikalauti kasatorius neprašė ir pats neteikė, atsakovų nuomone, vien šiuo pagrindu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus prašymus išreikalauti įrodymus bei apklausti liudytojus, todėl jokių proceso teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą.

Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl įmonės ir jos savininkų bei ginčo turto įgijėjų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygų buvimo. Byloje sprendžiamas ginčas, ar individualios įmonės savininkų ir įmonės bankui įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo sandoriu pažeistos bankrutavusios įmonės kreditorių teisės.

Dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant actio Pauliana sąlygų buvimą

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas ieškovo kreditorių teisių pažeidimas, o byloje nenustačius įmonės kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad jį sudarydamos šalys buvo nesąžiningos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai nustatė, kad ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai, netinkamai aiškino sandorio šalių  sąžiningumą. Teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde nurodomų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų, atsižvelgdama į kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį keliamus teisės taikymo klausimus dėl šių sąlygų.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Taigi kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko (nagrinėjamu atveju – ir iš skolininko individualios įmonės savininkų) turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.

Taikant aptartas įstatymo nuostatas ir jų aiškinimą kasacinio teismo praktikoje ir sprendžiant dėl ieškovo kreditorių teisių pažeidimo atsakovams sudarius ginčijamus sandorius, teisėjų kolegija pažymi, kad svarbu įvertinti, ar turtas perleistas už tinkamą ir pagrįstą kainą. Šiuo aspektu yra reikšminga perleisto žemės sklypo su jame esančiu pastatu rinkos vertė, buvusi jų perleidimo momentu, nes aiški perleisto turto vertės ir kainos neatitiktis yra pagrindas daryti išvadą dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Pažymėtina, kad Turto vertinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (toliau – TVVPĮ), kuris taikomas turtui ir verslui vertinti, nepaisant jų nuosavybės formos. Bylos duomenimis, ginčijamu sandoriu atsakovai G. V. ir L. V. jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pardavė už 69 000 Lt, o  individualiai įmonei G. V. vaistinei priklausantį pastatą – vaistinę – už 594 000 Lt. Ginčo sandoriu turtas buvo parduotas už kainą, nustatytą 2009 m. rugpjūčio 4 d. Turto vertės nustatymo ataskaitoje (toliau – Ataskaita). Kaip matyti iš Ataskaitos, turto vertinimo paskirtis – nekilnojamojo turto (vaistinės su gyvenamosios paskirties patalpomis mansardoje ir 9,6 aro ploto žemės sklypu) rinkos vertės nustatymas. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad skolininkas perleido verslui naudojamą objektą, todėl atitinkamai turi būti vertinama turto vertė kaip verslo; be to, remiantis bylos aplinkybėmis, jį pardavus, verslas buvo tęsiamas toliau kitoje įmonėje. Tačiau, kaip matyti iš Ataskaitos, kuria vadovavosi teismai, perleistas turtas buvo vertinamas kaip nekilnojamasis turtas, o ne kaip verslo objektas. Dėl to kyla abejonių, ar ginčijamais sandoriais turtas parduotas už teisingą kainą ir ar tai nepažeidė ieškovo kreditorių teisių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana sąlygos turi būti taikomos atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, siekiant užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir su juo ginčijamą sandorį sudariusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Sprendžiant dėl atlygintinio dvišalio sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti vertinamas sandorio šalių sąžiningumas, t. y. ar šalys žinojo (turėjo žinoti), kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

Teismai nustatė atsakovo G. V. nesąžiningumą. Teisėjų kolegija laiko pagrįstomis teismų išvadas, kad aplinkybė, jog individualios įmonės savininko ir vadovo G. V. elgesys, kai jis gautų iš ginčo sandorio ir kitų savo žinioje turėtų įmonės pinigų nepanaudojo atsiskaityti su įmonės kreditoriais, rodo įmonės savininkų nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nelemia kitų atsakovų nesąžiningumo ir ginčo sandorio neteisėtumo, juolab kad pripažinta, jog juo nebuvo pažeistos įmonės kreditorių teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant įgijėjų sąžiningumą, būtina atsižvelgti į ginčo sandoriuose dalyvavusius asmenis siejančius ryšius. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijami sandoriai nėra atsitiktiniai, nes visi asmenys, dalyvavę juose, vienaip ar kitaip susiję tolimos giminystės, mokslo ryšiais (atsakovai G. V. ir V. ir S. J. yra bendramoksliai, atsakovas L. R. yra V. J. pusbrolis). Tokie ryšiai padidina nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu galimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų bendrai veiklai ir tarpusavio pasitikėjimui. Tai sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija, tokia kaip asmens finansinė padėtis, kylančios šio pobūdžio problemos ir jų sprendimo būdai. Dėl to faktas, kad ginčo sandorį sudarę asmenys, susiję artimais ryšiais, gali būti vertinamas kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių. Kitos reikšmingos aplinkybės, sprendžiant dėl turto įgijėjų sąžiningumo, yra tai, kad atsakovai V. J. iš atsakovų G. V. ir L. V. 2009 m. rugsėjo 10 d. įsigytą ir verslui naudojamą turtą tą pačią dieną išnuomojo G. V. vaistinei tai pačiai veiklai vykdyti. Be to, per trumpą laiką, t. y. 2009 m. rugsėjo 21 d., už tą pačią kainą V. ir S. J. turtą pardavė tolima giminyste susijusiam asmeniui (atsakovui L. R.), kuris taip pat turtą išnuomojo G. V. vaistinei. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kai nekonstatuotas kreditorių teisių ginčo sandoriu pažeidimas, tai aplinkybė, kad atsakovai G. V. ir V. ir S. J. yra bendramoksliai ir užsiima to paties pobūdžio verslu, nesudaro pagrindo spręsti apie sandorio šalių nesąžiningumą įmonės kreditorių atžvilgiu.

Pažymėtina, kad 2009 m. gruodžio 17 d. G. V. vaistinei iškelta bankroto byla, todėl ginčo sandorių sudarymo momentas taip pat patvirtina tikimybę, kad sandoriai sudaryti vengiant vykdyti finansinius reikalavimus. Teismai šių aplinkybių ginčo sandorių šalių sąžiningumo aspektu nevertino.

Nagrinėjamos bylos atveju, vertindama šalių ginčijamų sandorių šalių sąžiningumą, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijami sandoriai, atsižvelgiant į jų atsiskaitymo būdą, vykdyti rizikingai. Remiantis bylos medžiaga, pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, V. J. atsakovams G. V. ir L. V. 663 000 Lt sumokėjo grynaisiais pinigais prieš pasirašant sutartį. CK 6.344 straipsnyje nustatyta, kad pirkėjas privalo sumokėti daikto kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje, šio straipsnio 4 dalyje – kad jeigu įstatymai nustato, jog pirkimo–pardavimo sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką. Šalių sudarytai nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčiai įstatymas nustato privalomą notarinę formą, tokia sutartis registruojama viešajame registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokius reikalavimus atitinkančiai pirkimo–pardavimo sutarčiai CK 6.344 straipsnio 4 dalyje nustatoma atitinkama atsiskaitymo tvarka – pirkėjas daikto kainą sutarties pasirašymo metu turi sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre. Laikantis šios įstatymo nuostatos galima išvengti sutarties šalių ginčų ir abejonių dėl to, ar nekilnojamojo daikto kaina buvo sumokėta ar ne. CK 6.344 straipsnio 4 dalies nuostata yra dispozityvi (išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką), todėl šalys nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje gali numatyti kitokią atsiskaitymo tvarką. Tokio pobūdžio aplinkybė, kai šalys atsiskaito didelėmis sumomis grynaisiais pinigais, sudarydami sąlygas pinigų dingimui, neįtraukimui į apskaitą, atsižvelgiant į kitas nagrinėjamos bylos aplinkybes ir jas vertinant kaip visumą, gali būti viena iš aplinkybių sprendžiant dėl asmenų nesąžiningumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai neanalizavo byloje pateiktų įrodymų, jų nevertino visų faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiamame pirmosios instancijos sprendime nurodyti nesutikimo su aptariamais įrodymais ir aplinkybėmis motyvai nėra pakankami ir reikiamai pagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, priimdami sprendimą neištyrė visų reikšmingų ginčo aplinkybių ir šie pažeidimai vertinami kaip esminiai proceso teisės normų pažeidimai, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Jei po papildomo faktų tyrimo būtų pagrindas traktuoti, kad buvo perleistas verslas, teismai turi spręsti, ar netaikytinos nuostatos dėl apsimestinio sandorio negaliojimo padarinių pagal CK 1.87 straipsnį. Pagal šalių tikruosius ketinimus ir nustatytas aplinkybes turi būti taikomos taisyklės tam sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės 2013 m. birželio 26 d. pažymą, byloje kasacinės instancijos teisme patirta 108,45 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu. Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

              Teisėjai                                           Janina Januškienė

                                                        Algis Norkūnas

                                                        Dalia Vasarienė