Teisėjas Bronius Varsackis                                         Baudž. byla Nr. 1A-00778-349-2009-59

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.3.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. sausio 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

sekretoriaujant Astai Railaitei,

dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei,

gynėjams advokatams Antanui Jarašiui, Raimundui Gargasui, Raimundui Kurkliečiui,

nuteistiesiems Š. I., A. S., A. R., I. V.,

nukentėjusiesiems R. U., M. G., A. K., 

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. V., Š. I. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 6 MGL (septynių šimtų aštuoniasdešimties) litų dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant sumokėti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Š. I. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirta l metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas l metams 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

I. V. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirta l metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Priteista solidariai iš I. V. ir A. R. 337,47 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas A. R., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė :

Š. I. ir A. S. nuteisti už tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu su A. R., 2009 m. balandžio 4 d., apie 2 val., įsiveržę į pramogų centro „V“, esančio J. B. g. 22, K., vestibiulį, viešoje vietoje demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, stebint kitiems pramogų centro lankytojams, necenzūriniais žodžiais išplūdo jų į vidų nenorėjusius įleisti apsaugos darbuotojus R. U., M. G. ir A. K., A. S. rankoje laikant ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą metalinį daiktą, kuriuo jis grasino suduoti R. U., A. R. du kartus įspyrus apsaugos darbuotojui M. G., kuris bandė sutramdyti Š. I., į nugarą bei keturis kartus kumščiu sudavus į petį, ranką ir šoną, kuriam nuo šių smūgių buvo sukeltas fizinis skausmas, Š. I., demonstratyviai nukreipęs į R. U., o vėliau ir į M. G. revolverio formos žiebtuvėlį, spausdamas nuleistuką taip grasino juos nužudyti ir šiais savo įžūliais veiksmais Š. I., A. S. ir A. R. sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį.

I. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su A. R. ir V. G. bei dar dviem nenustatytais asmenimis, 2009 m. birželio 13 d., apie 23.30 val., viešoje vietoje, K. mieste, J. B. gatvėje, ties pastatu Nr. 4, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tuoj po to, kai A. R. prikibo prie J. R. ir jį sumušė, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais, smogė kumščiu po vieną kartą į galvą ir nugarą J. R. bandžiusiam apginti D. R., I. V. smogus D. R. keturis kartus kumščiu į veidą, galvą ir kitas kūno vietas, o V. G. kumščiu sudavus D. R. tris kartus į veidą, galvą, petį bei kartu su I. V. bei dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis kumščiais ir kojomis sudavus D. R. ne daugiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas, kuriam nuo prieš jį pavartoto fizinio smurto buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, ir taip sutrikdė visuomenės tvarką bei rimtį.

Nuteistasis I. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 284 str. 1 d., ir jį išteisinti.

Nuteistasis skunde teigia nepadaręs nusikaltimo, už kurį nuteistas. Byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Jo kaltė grindžiama tik nukentėjusių ir jiems artimų liudytojų bei policijos pareigūnų parodymais, taip pat asmens parodymo atpažinti protokolų duomenimis. Apeliantas nurodo, jog parodymai atpažinti atlikti, pažeidžiant BPK reikalavimus. Apeliantas pažymi, kad jis nuteistas už nusikaltimą, padarytą kartu su kitais asmenimis, tačiau nei vienas liudytojas nenurodė, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš nuteistųjų.

Nuteistasis Š. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., ir jį išteisinti bei pašalinti iš nuosprendžio jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimo padarymą apsvaigus nuo alkoholio.

Nuteistasis teigia, kad teismas nuosprendyje neindividualizavo nei jo, nei kitų nuteistųjų veiksmų nusikaltimo metu. Apeliantas mano esąs nuteistas ir už veiksmus, atliktus iki konflikto su revolverio formos žiebtuvėliu, t.y. apsaugos darbuotojo R. U. įžeidimą, tačiau šie veiksmai jam neinkriminuoti. Šie nuosprendyje neaprašyti veiksmai galėtų būti vertinami kaip ATPK 174 str. numatytas pažeidimas. Jis pripažintas kaltu tik už revolverio formos žiebtuvėlio nukreipimą į R. U. ir M. G. ir grasinimą juos nužudyti, tačiau grasinimas nužudyti kaip atskiras nusikaltimas jam neinkriminuotas. R. U. ir M. G. parodymai vertintini kritiškai, nes jie siekė pateisinti nesugebėjimą išsaugoti nuteistojo A. S. rankoje laikyto mobiliojo ryšio telefono, apibūdindami šį telefoną kaip kastetą. Apeliantas teigia, kad rankose laikydamas plastikinį, neveikiantį revolverio formos žiebtuvėlį, neturėjo tikslo ir negalėjo pažeisti viešosios tvarkos, juo labiau, nužudyti. Nukentėjusieji apsaugos darbuotojai turėjo suprasti jo pokštą su žiebtuvėliu, kuris jokios grėsmės nekėlė. Nuteistasis taip pat teigia, kad, teismui manant, jog jis pažeidė viešąją tvarką, jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti į BK 284 str. 2 d. (skunde netiksliai nurodoma BK 294 str. 2 d). Teismas jam skyrė aiškiai per griežtą bausmę, atsižvelgdamas tik į tai, kad jis anksčiau buvo teistas. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra prieštaringos išvados dėl jo girtumo: pirmiausia teigiama, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, o po to nurodoma, kad jo atsakomybę sunkina apsvaigimas nuo alkoholio, kas įtakojo nusikaltimo padarymą. Apeliantas teigia, kad, esant tokioms aplinkybėms, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš nuosprendžio turi būti pašalinta.

Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir jį išteisinti arba pašalinti iš nuosprendžio jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir pakeisti skirtą laisvės atėmimo bausmę bauda.

Skunde nuteistasis nurodo, kad nuosprendyje nei jo, nei kitų nuteistųjų veiksmai neindividualizuoti. Jis nuteistas už tai, kad po įsiveržimo į pramogų centro vestibiulį išplūdo apsaugos darbuotojus ir grasino R. U. rankoje laikytu metaliniu daiktu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie jo necenzūrinius ar grasinančius žodžius, pasakytus apsaugos darbuotojams. Apeliantas teigia metaliniu daiktu niekam negrasinęs, nes rankoje laikęs telefono aparatą. R. U. ir M. G. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jie, nesugebėję išsaugoti jo turėto telefono aparato, jo laikytą daiktą apibūdino kaip kastetą. Įvykio vietoje joks kastetas nerastas, o tai patvirtina jo parodymus, kad jis neturėjo jokio daikto, pritaikyto žmogaus žalojimui, be to, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistasis teigia neturėjęs jokio tikslo pažeisti viešąją tvarką, o tai, kad jis pramogų centre buvo pargriautas su telefonu rankose ir sulaikytas, nereiškia nusikaltimo padarymo. Jis nieko nespardė, o nepagarbūs žodžiai jam antrankius dedantiems apsaugos darbuotojams negali būti laikomi viešosios tvarkos pažeidimu.

Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad, teismui padarius išvadą, kad jis padarė nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, laisvės atėmimo bausmė turi būti pakeista bauda, nes jam bausmės vykdymo atidėjimo metu paskirti įpareigojimai trukdo išvykti iš gyvenamosios vietos ir įsidarbinti. Be to, teismas, kaip ir dėl Š. I., padarė prieštaringas išvadas dėl jo girtumo, todėl ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš nuosprendžio turi būti pašalinta.

Teismo posėdyje nuteistieji I. V., Š. I. ir A. S. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo I. V. gynėjas prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų Š. I. ir A. S. gynėjas prašė ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti. 

Nuteistojo I. V. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo Š. I. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl I. V. apeliacinio skundo

Teismas teisingai įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tiksliai nustatė bylos aplinkybes ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo I. V. kaltės įvykdžius viešosios tvarkos pažeidimą. Apeliantas skunde pakartoja proceso metu dėstytą versiją, jog jis buvo netoli įvykio vietos, tačiau nepadarė jokių jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. Šią nuteistojo versiją išanalizavęs teismas teisingai pripažino ją nepagrįsta, nes ją paneigia kitų bylos įrodymų visuma: nukentėjusiųjų J. R. ir D. R. parodymai ir asmens parodymo atpažinti protokolų duomenys, iš kurių matyti, kad abu nukentėjusieji nurodė I. V. kaip vieną iš D. R. sumušusių asmenų. Šiuos tiesioginius įrodymus patvirtina ir kiti tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai: nukentėjusiojo D. R. sumušimą mačiusių liudytojų V. Š. ir J. Š. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, o I. V. buvimą netoli įvykio vietos nusikaltimo metu kartu su kitais nuteistaisiais – liudytojų V. M. ir A. U. parodymai. Aplinkybė, kad nukentėjusieji yra broliai, o liudytojos – jų pažįstamos, nesuteikia jokio pagrindo abejoti jų parodymų, kurie proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, patikimumu. Apelianto skundo argumentas, jog nukentėjusieji nenurodė konkrečių jo atliktų smurtinių veiksmų, yra nepagrįstas, nes iš I. V. sumušto nukentėjusiojo D. R. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų turinio matyti, kad jis tiksliai apibūdino apelianto prieš jį atliktų smurtinių veiksmų pobūdį ir apimtį (1 t., 102-105, 117-118, 3 t., 155 b. l.).

Apeliantas skunde ginčija asmens parodymo atpažinti metu gautų duomenų patikimumą, teigdamas, jog šis tyrimo veiksmas atliktas, pažeidžiant BPK nustatytą jo atlikimo tvarką. Šie skundo argumentai nepagrįsti, nes byloje esantys asmens parodymo atpažinti protokolai patvirtina, jog šis tyrimo veiksmas atliktas, nepažeidžiant jo atlikimą reglamentuojančių BPK 191, 192, 194, 195 str. nuostatų. Nukentėjusieji D. R. ir J. R. prieš parodymą atpažinti buvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė atpažintiną asmenį, ir jo požymius, pagal kuriuos jį galėtų atpažinti. Nukentėjusieji nurodė įsidėmėję šio asmens veido bruožus, tam tikrus galvos anatominius ypatumus, kūno sudėjimą (1 t., 77-78, 104-105 b. l.). Nenustačius I. V. asmenybės ir jo nesulaikius, 2009-06-19 jis buvo parodytas atpažinti D. R. iš vaizdo įrašų kartotekų, o nukentėjusiajam atpažinus apeliantą (1 t., 114-115 b. l.) ir jį sulaikius, 2009-07-01 D. R. ir J. R. asmens parodymo atpažinti metu atpažino apeliantą pagal tuos bruožus, kuriuos jie nurodė savo ankstesnėse apklausose (1 t., 98-100, 117-119 b. l.). Atliekant šiuos tyrimo veiksmus, juose dalyvavo I. V. gynėjas, tačiau nei jis, nei pats I. V. jokių pastabų dėl parodymo atpažinti tvarkos neturėjo. Pažymėtina, kad  nukentėjusiajam D. R. atpažinus I. V. pagal jo vaizdo įrašą, nebebuvo procesinės būtinybės atlikti pakartotinį I. V. parodymą atpažinti, nes tokiu atveju negalima tiksliai nustatyti, ar nukentėjusysis atpažino įvykio metu matytą asmenį, ar asmenį, kurį matė vaizdo įraše. Tačiau šio tyrimo veiksmo atlikimas ir nuosprendžio pagrindimas jo rezultatais nereiškia esminio BPK pažeidimo, nes nuosprendžio pagrįstumui užteko I. V. atpažinimo iš jo vaizdo įrašo rezultatų.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, teisingai vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui taisykle ir BK 54 str. 1-2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Apeliantas nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus, todėl teismas jam, kaip recidyvistui, teisingai parinko laisvės atėmimo bausmės rūšį (BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d.). Teismas nuosprendyje įvertino kiekvienos iš BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžio parinkimui ir išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus. I. V. paskirta bausmė, artima BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, yra tinkamai individualizuota, atitinka jo veikos ir asmenybės pavojingumą, todėl negali būti laikoma aiškiai per giežta. Subendrindamas skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtas bausmes, teismas taikė apeliantui palankesnį – dalinį bausmių subendrinimo būdą, todėl ir galutinė apeliantui paskirta bausmė nėra per griežta ir nekeistina.

Dėl Š. I. ir A. S. apeliacinių skundų

Abu apeliantai skunde ginčija teismo nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, teigdami, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jie, įsiveržę į pramogų centro vestibiulį, necenzūriniais žodžiais išplūdo apsaugos darbuotojus, nes jie necenzūrinius žodžius vartojo ne jiems inkriminuotų veikų padarymo metu, o prieš konflikto, už kurį jie nuteisti, pradžią. Šie apeliantų argumentai yra teisingi. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotų nukentėjusiųjų – apsaugos darbuotojų R. U., A. K. ir M. G. parodymų matyti, kad pirmiausia pramogų centro salėje tarp Š. I., A. S. ir A. R., iš vienos pusės, ir apsaugos darbuotojų, iš kitos pusės, kilo žodinis konfliktas, kurio metu nuteistieji užgauliojo ir grasino susidorojimu apsaugos darbuotojams. Nei vienas nukentėjusysis nenurodė, kad šio konflikto metu nuteistieji būtų bandę įsiveržti į pramogų centro vestibiulį. Priešingai – jie trise automobiliu išvyko iš pramogų centro. Šios aplinkybės rodo, kad visiems nuteistiesiems pareikštas kaltinimas, apimantis nuteistųjų veiksmus nuo įsiveržimo į vestibiulį, šio pirmojo konflikto neapima. Pagal nukentėjusiųjų ir pačių nuteistųjų parodymus, nuteistieji grįžo į pramogų centrą, praėjus maždaug pusvalandžiui, ir būtent tuomet bandė patekti į pramogų centro vestibiulį, t. y. tuo metu kilo antras konfliktas, kurio padarymu apeliantai buvo kaltinami. Visi trys nuteistieji skundžiamu nuosprendžiu, be kitų veikų, pripažinti kaltais ir už tai, jog necenzūriniais žodžiais išplūdo apsaugos darbuotojus. Tačiau nukentėjusieji R. U. ir A. K., betarpiškai stebėję konflikto pradžią, pirmosios instancijos teismo posėdyje įvardijo tik vieną asmenį, besiplūdusį necenzūriniais žodžiais – A. R., tuo tarpu nuteistieji Š. I. ir A. S. necenzūrinių žodžių nevartojo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji iš esmės patvirtino šiuos parodymus, nurodydami, jog neprisimena, kad apeliantai antrojo konflikto metu būtų plūdęsi. Jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad Š. I. ir A. S. necenzūriniais žodžiais išplūdo jų į vidų nenorėjusius įleisti apsaugos darbuotojus R. U., M. G. ir A. K., byloje nėra, todėl šis teiginys iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinas. Kiti apeliantų nusikalstami veiksmai, už kuriuos jie nuteisti skundžiamu nuosprendžiu – A. S. laikymas rankoje nenustatytą daiktą ir grasinimas juo suduoti R. U., Š. I. nukreipimas revolverio formos žiebtuvėlio į M. G. ir R. U. ir grasinimas juos nužudyti – yra įrodyti tiek nuosekliais nukentėjusiųjų, tiek pačių nuteistųjų, neneigusių, jog jie atliko šiuos jiems inkriminuotus veiksmus, parodymais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog A. S. rankoje laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą metalinį daiktą. Tačiau aplinkybė dėl šio nuteistojo turėto daikto buvo nustatinėjama ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Nukentėjusiesiems aiškinant, jog A. S. rankose laikė kastetą, pačiam nuteistajam tvirtinant, jog tai buvęs mobiliojo ryšio telefonas, šio daikto nesuradus ir neapžiūrėjus, negalint jo identifikuoti iš vaizdo įrašo, peržiūrėto apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nėra pagrindo tvirtinti, jog tai buvęs metalinis daiktas. Todėl ši aplinkybė tikslintina, nurodant, kad A. S. grasino suduoti R. U., rankoje laikydamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytą daiktą.

Abu apeliantai, pripažindami konflikto metu padarę jiems inkriminuotas veikas, skunduose nesutinka su jų teisiniu vertinimu, teigdami, jog tai tebuvęs nevykęs pajuokavimas, nesukėlęs BK 284 str. 1 d. dispozicijoje numatytų pasekmių, todėl negali būti vertinamas kaip nusikaltimas. Šie apeliantų argumentai nepagrįsti. Nuteistųjų veiksmai pramogų centro vestibiulyje – nepaklusimas teisėtiems apsaugos darbuotojų reikalavimams ir dėl menkavertės dingsties sukeltas konfliktas, kurio metu nuteistasis A. R. plūdosi, spardė ir daužė kumščiais nukentėjusįjį R. U., o apeliantai grasino kitiems nukentėjusiesiems apsaugos darbuotojams – buvo padaryti kitų klubo lankytojų akivaizdoje. Tokie veiksmai yra įžūlūs ir jais demonstruojama nepagarba aplinkiniams. Šiais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės tvarka, sutrikdytas klubo lankytojų poilsis ir rimtis – tai patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojo R. B. parodymai, jog nuteistųjų pradėtas konfliktas sukėlė sumaištį, taip pat vaizdo įraše užfiksuoti duomenys apie konflikto eigą. Apeliantų pradėto konflikto pobūdis ir eiga patvirtina, jog  jie aiškiai suvokė pažeidžiantys viešąją tvarką ir taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. Taigi Š. I. ir A. S. veika atitinka visus BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, todėl tenkinti jų skundo prašymą išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo. Š. I. skundo prašymas perkvalifikuoti jo veiką iš BK 284 str. 1 d. į BK 284 str. 2 d. negali būti tenkinamas dėl jau aptartų priežasčių – BK 284 str. 2 d. neapima veikos pasekmių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, tuo tarpu apeliantų veiksmai tokias pasekmes sukėlė.

Nuteistasis Š. I. skunde teigia, kad jam pagrasinus nukentėjusiesiems R. U. ir M. G. netikru ginklu – revolverio formos žiebtuvėliu, kuriuo jis negalėjo sukelti jokio realaus pavojaus nukentėjusiųjų sveikatai, tokia veika negali būti vertinama kaip grasinimas nužudyti, be to, tokios grėsmės nebuvimą patvirtina ir tai, jog jam ši veika neinkriminuota kaip atskiras nusikaltimas. Šie nuteistojo argumentai taip pat nepagrįsti. Vertinant grasinimo realumą, būtina atsižvelgti ir į situaciją, kurioje buvo grasinama, ir į tai, kaip grasinimą suprato nukentėjusysis. Atsižvelgiant į prieš tai tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų įvykusį konfliktą, greitą antrojo konflikto eigą, nukentėjusiojo M. G. elgesį – sugriebimą už Š. I. rankos, patvirtinantį ir kitų nukentėjusiųjų parodymus, kad juos išgąsdinęs Š. I. į juos nukreiptas revolverio formos žiebtuvėlis, nes jie palaikę jį tikru ginklu, todėl M. G. turėjęs gintis, akivaizdu, jog susiklosčiusioje situacijoje nukentėjusieji Š. I. grasinimą netikru ginklu įvertino kaip realų grasinimą. Tokius Š. I. veiksmus teismas teisingai įvertino kaip grasinimą nužudyti. Teismų praktikoje laikoma, kad viešosios tvarkos pažeidimas ir grasinimas nužudyti konkuruoja kaip visumos ir dalies konkurencija, kur visuma – viešosios tvarkos pažeidimas – apima grasinimą nužudyti, todėl pastaroji veika atskirai nekvalifikuojama.

Apeliantai skunduose prašo pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimo padarymą, apsvaigus nuo alkoholio, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra vienas kitam prieštaraujantys teiginiai apie šios aplinkybės buvimą, teigiant, jog ši aplinkybė apeliantų veiksmuose nenustatyta, o vėliau – kad nustatyta. Apeliantų teiginiai apie nuosprendžio prieštaringumą yra teisingi, tačiau, atsižvelgus į tai, kad patys apeliantai neneigė prieš įvykį gėrę alkoholinius gėrimus, jų gėrimo faktą ir apsvaigimą patvirtina nukentėjusiųjų R. U. ir A. K. parodymai, o A. S. girtumą – ir neblaivumo nustatymo aktas (2 t., 139 b. l.), o teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvavo apeliantų girtumą ir šios aplinkybės įtaką nusikaltimo padarymui ir nustatomojoje dalyje konstatavo, jog apeliantai nusikaltimą padarė, būdami apsvaigę nuo alkoholio, daroma išvada, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje esantis teiginys apie Š. I. ir A. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimo padarymą apsvaigus nuo alkoholio – nebuvimą yra rašymo klaida, kuri iš nuosprendžio šalintina.

Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, laiko įrodyta, kad Š. I. ir A. S. būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu su A. R., 2009 m. balandžio   4 d., apie 2 val., įsiveržę į pramogų centro „V“, esančio J. B. g. 22, K., vestibiulį, viešoje vietoje demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, stebint kitiems pramogų centro lankytojams, A. R. necenzūriniais žodžiais išplūdo jų į vidų nenorėjusių įleisti apsaugos darbuotojus R. U., M. G. ir A. K., A. S. rankoje laikant ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytą daiktą, kuriuo jis grasino suduoti R. U., A. R. du kartus įspyrus apsaugos darbuotojui M. G., kuris bandė sutramdyti Š. I., į nugarą bei keturis kartus kumščiu sudavus į petį, ranką ir šoną, kuriam nuo šių smūgių buvo sukeltas fizinis skausmas, Š. I., demonstratyviai nukreipęs į R. U., o vėliau ir į M. G. revolverio formos žiebtuvėlį, spausdamas nuleistuką taip grasino juos nužudyti ir šiais savo įžūliais veiksmais Š. I., A. S. ir A. R. sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį.

Teismas nuteistajam A. S., kuris buvo teisiamas pirmą kartą, skyrė laisvės atėmimo bausmę. BK 55 str. nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą asmeniui, pirmą kartą padariusiam nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, numato, jog tokiu atveju paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, o laisvės atėmimo bausmės paskyrimą teismas privalo motyvuoti. Tačiau iš nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų matyti, kad teismas neišdėstė jokių konkrečių išvadų, iš kurių būtų matyti, jog apelianto padaryto nesunkaus nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumas yra tokie, dėl kurių jam būtina skirti griežčiausią BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantas padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą būdamas neteistas, šiuo sprendimu nustatytą jo nusikalstamos veikos apimtį, sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant baudos bausmę, dydžiu mažesnę už šios rūšies bausmė vidurkį ( BK 47 str. 3 d. 2 p.).

Teismas nuteistajam Š. I., kuris nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo už tyčinį nusikaltimą metu, kaip recidyvistui, teisingai skyrė laisvės atėmimo bausmės rūšį (BK 56 str. 1 d. ). Tačiau šiuo sprendimu sumažinus nuteistojo nusikalstamų veiksmų apimtį, mažintinas jam paskirtos bausmės dydis.

Nors apeliantas Š. I. savo skunde prašo jį išteisinti, tačiau kolegija, konstatuodama, kad toks sprendimas negalimas, kartu sprendžia dėl būtinumo realiai atlikti Š. I. paskirtą bausmę, atsižvelgus į apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes  bei kaltininko asmenybę.

Š. I. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, neneigdamas savo padarytų veiksmų, t. y. revolverio formos žiebtuvėlio nukreipimo į R. U. ir M. G. bei nuleistuko spaudymo, nesutinka ne tik su veikos kvalifikacija,  bet ir mano, kad realus bausmės atlikimas būtų neteisingas, turint omenyje jo pastangas gyventi dorai, t. y. jis  motyvuoja apie būtinumą atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Atsižvelgus į Š. I. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pasakytoje baigiamojoje kalboje bei paskutiniame žodyje išsakytus motyvus, darytina išvada, kad Š. I., suprasdamas savo padarytos veikos prieštaravimą įstatymams, nesutinka su būtinumu realiai atlikti bausmę.

BK 75 str. 1 d. nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi būtina nustatyti, kad bausmės tikslai Š. I. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Bausmės paskirtis nurodyta BK 41 str., todėl, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, būtina įvertinti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe ( BK 54 str. ).

BK 75 str. nedraudžia taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam neišnykus teistumui, tačiau tokiam asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes ir tik priėjus išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Iš bylos duomenų matyti, kad Š. I. anksčiau buvo teistas už nusikaltimus nuosavybei. Nusikaltimas, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, priskiriamas kitai įstatymų saugomai visuomeninio gyvenimo sričiai – viešajai tvarkai. Jo padaryta nusikaltama veika truko labai trumpą laiką – vos keletą sekundžių. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų buvęs baustas administracine tvarka už pažeidimus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką. Tai rodo, kad jo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 284 str. 1 d., yra atsitiktinio pobūdžio. Š. I. savo lėšomis mokosi aukštojoje neuniversitetinėje mokymo įstaigoje, užsiima individualia darbine veikla ( 3 t., 140, 141 b. l.).

Nors Š. I. ir anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jo dabartinis ryžtingas noras gyventi nepažeidinėjant įstatymų, didelis užimtumas, duoda pagrindą išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Kolegija įsitikinusi, kad bausmės vykdymo atidėjimas maksimaliam terminui, numatytam BK 75 str. 1 d., būtų pakankamai efektyvi priemonė, atsižvelgus į galimybę reaguoti priklausomai nuo nuteistojo elgesio bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, norint sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo. Kartu tokia poveikio priemone būtų įgyvendinti kiti bausmei keliami tikslai tame tarpe ir nubausti už padarytą nusikalstamą veiką bei įgyvendintas teisingumo principas.

Pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, priimdama sprendimą atidėti bausmės vykdymą, nuteistajam Š. I. suteikia galimybę įrodyti, kad jo pasiryžimas gyventi dorai yra tvirtas ir jis ateityje nenusikals.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,    3 p.,

N U S P R E N D Ė :

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginius, kad Š. I. ir A. S. necenzūriniais žodžiais išplūdo jų į vidų nenorėjusius įleisti apsaugos darbuotojus R. U., M. G. ir A. K. bei tai, kad byloje nėra Š. I. ir A. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Patikslinti nuosprendžio aprašomąją dalį nurodant, kad A. S. grasino suduoti R. U., rankoje laikydamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytą daiktą.

A. S., pripažintam kaltu pagal BK 284 str. 1 d., paskirti bausmę –           10 MGL, t. y. 1 300 Lt dydžio, baudą.

Š. I. pagal BK 284 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki aštuonių mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų vieno  mėnesio laisvės atėmimo bausme, paskirti Š. I. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str., Š. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei tęsti mokslą. 

Nuteistojo I. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                        Arnoldas Šukaitis

Teisėjai                                                                      Bronė Vidzėnienė

                                                                      Sigitas Bagdonavičius