Baudžiamoji byla Nr. 2K-524-696/2015 Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00071-2011-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
nuteistųjų gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Robertui Skėriui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. G. bei jos atstovo advokato Roberto Skėrio ir nuteistųjų M. M. U. bei L. U. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio.
Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu M. M. U. ir L. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį buvo išteisintos, neįrodžius, kad jos padarė nusikalstamą veiką.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartimi pakeistas Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendis, nustatant, kad M. M. U. bei L. U. išteisintos, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu panaikintas Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:
M. M. U. nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, M. M. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
L. U. nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, L. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Nukentėjusiosios J. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista solidariai iš M. M. U. ir L. U. nukentėjusiajai J. G. 2838,28 Eur turtinei žalai ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti; likusi civilinio ieškinio dalis atmesta. Taip pat nukentėjusiajai J. G. priteista iš M. M. U. ir L. U. po 824,05 Eur turėtų išlaidų už advokato paslaugas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, prokuroro, taip pat nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo advokato Roberto Skėrio prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, o nukentėjusiosios atstovo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimus, nuteistųjų gynėjos advokatės G.Mauručaitienės, prašiosios nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės bei jos atstovo advokato Roberto Skėrio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
M. M. U. ir L. U. nuteistos pagal BK 132 straipsnio 3 dalį už tai, kad, pažeidusios teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, t. y.:
M. M. U., būdama 1/6 dalies gamybinio pastato, esančio Palangoje, (duomenys neskelbtini), savininkė, bei L. U., būdama šio gamybinio pastato 2/3 dalių savininkė ir nepilnamečio R. U., 1/6 dalies gamybinio pastato savininko, atstovė pagal įstatymą, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 73 punktą būdamos statinio naudotojos, pagal 41 straipsnio 1 dalį atsakingos už statinio techninę priežiūrą, iki 2011 m. balandžio 21 d. pažeidė Statybos įstatymo 40 straipsnio 3, 4, 5 punktų, 41 straipsnio 5 dalies reikalavimus, taip pat Statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas II skyriaus 38, 39, 40, 44 straipsnių reikalavimus: nesilaikė normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus, neorganizavo ir neatliko statinio techninės priežiūros, neremontavo, nerekonstravo statinio, kai jo tolesnis naudojimas kėlė pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai, nevedė statinio techninės priežiūros žurnalo, nestebėjo statinio ne rečiau kaip kartą per mėnesį, neorganizavo statinio periodinių (kasmetinių) apžiūrų, vizualiai stebimų statinio būklės defektų, avarijų ar griūties pavojų neaprašė ir neregistravo statinio techninės priežiūros žurnale, neįvertino statinio būklės, nenumatė priemonių defektams šalinti, neorganizavo remonto. Dėl fizinio plytų ardymo bei neleistinai didelės erozijos pastato išorės sienai ir išilginei laikančiajai vidaus sienai esant deformuotoms ir avarinės būklės, M. M. U. ir L. U. neregistravo defektų statinio techninės priežiūros žurnale, pastebėtų statinio būklės defektų nešalino, statinio būklės neįvertino, neorganizavo remonto, nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią patekti į pastatą. Dėl masinio plytų ištrupėjimo dėl sudrėkusių plytų užšalimo–atšilimo mūrinio stulpo (UAB „K.“ statybinės techninės ekspertizės akto schemoje pažymėto Nr. 4) skerspjūvis sumažėjo tiek, kad nebeužtikrino mechaninio atsparumo ir pastovumo (esminiai statinio reikalavimai, nustatyti Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 punkto 1 papunktyje) reikalavimų, tai lėmė statinio avarinę būklę ir griūties pavojų bei pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai. Dėl to 2011 m. balandžio 21 d. 14.50 val., įvykus atraminio mūrinio stulpo griūčiai, pažeidžiant kitas statinio dalis (pokraninę siją, atraminę 7,5 m siją, ant jos besiremiančias gelžbetonines briaunuotas plokštes su stogo konstrukcija) įvyko statinio avarija, kurios metu žuvo statinio viduje buvęs V. G.. Taip M. M. U. ir L. U., pažeisdamos teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę V. G..
Kasaciniu skundu nuteistosios M. M. U. ir L. U. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendį.
Kasatorės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 2 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio, 16 straipsnio 3 dalies) pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos neištyrus visų bylos aplinkybių ir netinkamai įvertinus ištirtus įrodymus. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas tik atkartojo Statybos įstatymo nuostatas ir Statybos techninio reglamento STR 1.12:2004 tam tikrus reikalavimus, tačiau neatliko jų analizės, teismo posėdyje neapklausė statybos techninę ekspertizę atlikusio eksperto R. M.. Teismo posėdyje nebuvo paaiškinta, kodėl atsisakoma eksperto apklausos, nors jo išvada nėra vienareikšmiška ir iš dalies prieštaringa. Kasatorės atkreipia dėmesį, kad Statybos techninė ekspertizė nebuvo skirta teismui, o atlikta jų lėšomis ir pagal jų užsakymą, įpareigojus tai padaryti Palangos miesto savivaldybės administracijai. Šios ekspertizės išvadose buvo pateiktas tik statinio būklės įvertinimas ir rekomendacijos, dėl to vadovautis šiomis išvadomis, kurios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo įvertintos skirtingai, nebuvo galima. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo paskirti teismo ekspertizę, kuri būtų galėjusi nustatyti, kokios yra nelaimingo atsitikimo priežastys ir kokie asmenys yra iš tiesų atsakingi už atsiradusius padarinius. Tai reikšminga ir sprendžiant civilinio ieškinio atlyginimo klausimą, nes Statybos įstatymas numato tiek pareigas, tiek atsakomybę ne tik pastato ar statinio savininkams (naudotojams), bet ir viešojo administravimo subjektams.
Kasatorės teigia, kad joms nepagrįstai pritaikyta BK 132 straipsnio 2 dalis, ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jos pažeidė Statybos įstatymo 2, 40, 41 straipsnių ir Statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 reikalavimus. Nuteistųjų manymu, šie norminiai aktai nenustato joms specialių elgesio saugumo taisyklių. Skunde pažymima, kad teismas nuteistosioms inkriminavo tik bendrąsias statinių naudotojų pareigas, numatytas Statybos įstatymo 40 straipsnio 3, 4 ir 5 punktuose, tačiau baudžiamajai atsakomybei pagal BK 132 straipsnio 3 dalį atsirasti būtina šias bendras naudotojų pareigas susieti su kaltės forma, t. y. nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu. Minėtos pareigos atsiranda tik tada, kai paaiškėja, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo esančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai (Statybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalis). Nuteistosios tvirtina, kad iki nelaimingo atsitikimo nebuvo jokių požymių, jog statinys, o ypač jo vidus, keltų pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, juolab kad pastatas nebuvo naudojamas. Be to, nuteistosios neturi specialių statybinių-techninių žinių, todėl negalėjo numatyti savo veiksmų padarinių. Kasatorės atkreipia dėmesį, kad pagal Statybos įstatymo 42 straipsnio prasmę šis įstatymas reglamentuoja statinyje dirbančių ar kitais tikslais jame būnančių žmonių sveikatos bei gyvybės apsaugą, o žuvusysis V. G. minėtame pastate nedirbo, neturėjo jokios priežasties jame lankytis ir žuvo ne todėl, kad griūdamas pastatas jį mirtinai sužalojo esant netoliese, o todėl, kad V. G. į statinį atėjo sąmoningai, turėdamas savanaudiškų tikslų. Kasatorių manymu, reikalauti iš jų atitinkamo elgesio būtų galima tik tada, jeigu pastatas būtų buvęs eksploatuojamas, viešo administravimo subjektas būtų įspėjęs dėl netinkamos statinio būklės, o nuteistosios nebūtų ėmusios priemonių išvengti padarinių. Iš kiekvieno asmens reikalaujama būti pakankamai apdairiam ir rūpestingam – tokie patys reikalavimai keliami ir žuvusiajam, todėl teismo išvada, kad nuteistosios nevedė statinio priežiūros žurnalo, nepaskyrė atsakingo už statinio priežiūrą asmens, negali būti priežastis, nulėmusi nukentėjusiojo mirtį. Be to, pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.12.06:2002 šio gamybinio pastato eksploatacijos terminas yra 80 metų, o pagal byloje esančią statinio inventorinę bylą jis buvo pastatytas 1966 m., taigi jis dar nebuvo avarinės būklės, keliantis grėsmę aplinkinių saugumui.
Nuteistųjų manymu, teismas neteisingai nustatė jų kaltės formą. Nuosprendyje nenurodyta, kokios aplinkybės ir nuteistųjų asmeninės savybės leido teismui padaryti išvadą, kad jos veikė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. M. M. U. yra senyvo amžiaus, turi sveikatos problemų ir tikrai negalėjusi numatyti, kad greta gyvenantis ir dirbantis V. G. gali lankytis tame pastate, žinodamas, jog tai yra svetima nuosavybė. L. U. taip pat nesuvokė ir negalėjusi suvokti, kad paveldėtas pastatas gali kelti kam nors grėsmę, jeigu jis neeksploatuojamos, yra privačioje teritorijoje, kurios ribos aiškiai matyti, aptvertos tvora (kurios nors vietomis ir nebuvo, tačiau aplinkiniams gyventojams buvo žinoma, kad tai yra privati valda). Nuteistosios pagal savo materialines galimybes kartu užsiėmė pastato ir jo aplinkos priežiūra.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas neteisingai įvertino priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veikos (neteisėto neveikimo) ir atsiradusių pasekmių. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad kilusius padarinius teismas sieja su Statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 II skyriaus 38, 39, 40, 44 straipsniuose numatytų reikalavimų pažeidimu, tačiau šie reikalavimai negali būti taikomi šioje byloje, nes pagal šio reglamento 56 straipsnio nuostatas tokio tipo pastato (mechaninių dirbtuvių) techninę priežiūrą atliekantis statinio naudotojas neprivalo pildyti statinio techninės priežiūros dokumentų. Be to, aplinkybė, kad nebuvo pildomi techninės priežiūros dokumentai, nesusijusi priežastiniu ryšiu su atsiradusiais padariniais. Taip pat nuosprendyje yra nurodyta, kad pastatas nebuvo aptvertas tvora, todėl į teritoriją galėjo patekti pašaliniai asmenys. Tačiau pagal byloje esančią pastato techninės apskaitos bylą akivaizdu, kad tvora buvo, nes ji pažymėta teritorijos plane. Prieš įvykį ji kai kur buvo nuplėšta, nes buvo tinklinė, tačiau nuteistosios teigia neturinčios galimybės tikrinti tvoros būklę kiekvieną dieną ir ją remontuoti. Be to, nelaimingas atsitikimas įvyko pastato viduje, t. y. jis neužgriuvo pro šalį einančio V. G., dėl to tvoros buvimas ar nebuvimas negali būti siejamas priežastiniu ryšiu su atsiradusiais padariniais.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio patenkinimo klausimą, pažeidė BPK 115 straipsnio l dalies nuostatas. Nuteistosios atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji J. G. pateikė tik kvitą, kad paminklas, kapavietės sutvarkymas ir betonavimo darbai kainavo 2838,28 Eur, tačiau neaišku, ar tai yra šeimos kapas, ar skirtas vien tik žuvusiajam, ar paminklas iš tiesų pastatytas ir už jį sumokėta. Neturtinė žala taip pat priteista per didelė, neįvertinus paties žuvusiojo kaltės ir nuteistųjų turtinės padėties, neatsižvelgus, kad viena nuteistoji yra pensininkė, o kita – našlė, auginanti nepilnametį vaiką.
Kasatorės teigia, kad joms paskirtos bausmės taip pat neadekvačios padarytai nusikalstamai veikai. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl skiriamas įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Esant tokiam teismo nustatytam įpareigojimui, nuteistosios skundžiasi negalinčios nuvykti į sodą, kapus ar atostogauti už miesto ribų. L. U. dėl teismo nustatytų apribojimų teigia patirianti didelių nepatogumų darbe. Kasatorių manymu, uždraudimas išvykti už miesto ribų yra perteklinė baudžiamojo poveikio priemonė ir neatitinka bausmės skyrimo tikslų.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. G. bei jos atstovas advokatas Robertas Skėrys prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visiškai.
Kasatoriai nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis yra neprotingas, neteisingas ir neproporcingas. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 109 straipsnį, 115 straipsnio 1 dalį, nesilaikė civilinės teisės normų nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalis) bei nukrypo nuo teismų praktikos. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiosios šeima neteko pagrindinio šeimos maitintojo, vaikai – tėvo, netekusi sutuoktinio J. G. patyrė didžiulių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimą, nemigą, pablogėjo jos sveikata, sumažėjo bendravimo galimybės, iki šiol jaučia įtampą, galvos skausmus, be to, nuteistosios net tik neatsiprašė nukentėjusiosios bei kategoriškai neigė savo kaltę, bet ir nepagrįstai teigė, jog V. G. žuvo dėl savo paties kaltės. Šis įvykis žuvusiojo sutuoktinei ir vaikams sukėlė labai didelius išgyvenimus, gyvenimo tragediją, be fizinių skausmų, nukentėjusioji bei jos vaikai jaučia neviltį, depresiją ir baimę dėl tolesnės ateities. Dėl streso nukentėjusioji patyrė psichologinę traumą, kreipėsi į gydytojus, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad jai buvo ir tebėra skiriamas gydymas. Aplinkybės, pagrindžiančios pateiktą civilinį ieškinį ir prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, teismo nuosprendyje buvo tik išvardytos, tačiau nustatant priteistiną neturtinės žalos dydį nebuvo tinkamai išanalizuotos ir įvertintos. Teismas neįvertino nei šių aplinkybių visumos, nei kiekvieno iš jų atskirai, neanalizavo jų faktinių bylos aplinkybių visumos kontekste. Taip pat teismas pakankamai neatsižvelgė į tai, kad nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pasekmės yra ypač sunkios – atimta jauno ir darbingo vyro gyvybė, patirtą neturtinę žalą sunku įvertinti pinigais, ji neįkainojama.
Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo solidariai iš nuteistųjų priteistas 5000 Eur neturtinės žalos dydis neatitinka Lietuvos Respublikos ekonominės padėties ir teismų praktikos bylose dėl neatsargaus žmogaus gyvybės atėmimo. Skunde pažymima, kad paprastai teismų praktikoje tokiose bylose neturtinės žalos vidurkis yra bent 8688–17 377 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, Nr.2K-322/2009, 2K-353/2009, 2K-399/2009) ar net didesnis. Kasatorių manymu, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis negali būti laikomas adekvačiu padarytai žalai, todėl turėtų būti padidintas.
Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismas, priteisdamas per mažą neturtinės žalos atlyginimą, visiškai neatsižvelgė į gerą nuteistųjų turtinę padėtį, jų galimybes atlyginti didesnę neturtinę žalą, į netinkamą nuteistųjų elgesį viso bylos nagrinėjimo metu: jos nepripažino savo klaidų, kategoriškai neigė savo kaltę, neatsiprašė dėl padarytų nusikalstamų veikų ir viso bylos nagrinėjimo metu nepagrįstai šmeižė žuvusįjį, jog būtent dėl jo paties kaltės (menamos plytų vagystės) pastatas neatlaikė apkrovų ir sugriuvo. Dėl tokios nuteistųjų gynybinės pozicijos procesas užsitęsę beveik dvejus metus; teisminiai ginčai taip pat sukėlė daug emocinių išgyvenimų. Be to, dėl nuteistųjų elgesio bei viešų pareiškimų J. G. patyrė pažeminimą, jautė neigiamai besiformuojantį aplinkinių požiūrį apie jos šeimą po žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio, iškreipiančio tikrąsias faktines nelaimingo įvykio aplinkybes.
Nuteistųjų M. M. U. bei L. U. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. G. bei jos atstovo advokato Roberto Skėrio kasacinis skundas paliekamas nenagrinėtas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio M. M. U. bei L. U. byloje
BK 132 straipsnio 3 dalis numato, kad tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Šiame BK straipsnyje nustatyti objektyvūs sudėties požymiai numato veiką, pasireiškiančia teisėtų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu. Pažeidimas gali būti padarytas tiek veikimu, tiek ir neveikimu. Padarinys yra kito žmogaus gyvybės atėmimas. Tarp kaltininko veikos ir padarinių turi būti nustatytas būtinasis priežastinis ryšis. Būtinasis subjektyvusis sudėties požymis – kaltė, neatsargumas (nusikalstamas nerūpestingumas ar nusikalstamas pasitikėjimas).
Palangos miesto apylinkės teismas šioje byloje priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes konstatavo neįrodytą priežastinį ryšį tarp kaltinamosioms inkriminuotų veikų (neveikimo) ir kilusių padarinių. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartyje, kuri vėliau buvo panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi, konstatuota, kad faktinės bylos aplinkybės kolegijai leidžia daryti išvadą, kad M. M. ir L. U. veiksmai nebuvo susiję būtinuoju (tiesioginiu) priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Be to, teisėjų kolegija konstatavo, kad baudžiamojon atsakomybėn patraukti nepakanka tik objektyvių padarytos veikos požymių, kaip kad šiuo atveju, kad išteisintųjų buvo netinkamai vykdyta statinio techninė priežiūra, tačiau būtina nustatyti ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. kaltę, konkrečiu atveju neatsargią kaltės formą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, M. M. U. ir L. U. veiksmai nelėmė statinio avarijos, kurios metu žuvo statinio viduje buvęs V. G..
Vykdydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį, iš naujo nagrinėjusi bylą, Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendis dėl L. U. ir M. M. U. išteisinimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, nes L. U. ir M. M. U. padarė joms inkriminuotą nusikalstamą veiką, o pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. U. ir M. M. U., padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, nepatvirtintas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 patvirtintoje Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje ir 2003 m. birželio 20 d. Senato nutarimo Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas sprendimą, šiomis nuostatomis nesivadovavo, įrodymus vertino vienpusiškai, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį, nustačiusi, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 d. pažeidimai, neatsakyta į esminius prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentus. Tačiau tokia teismo nutartis nereiškia, kad iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalo būtinai kitaip įvertinti įrodymus ir priimti priešingą sprendimą, negu priėmė anksčiau bylą nagrinėjęs teismas. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties teksto darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą, neatsakė į visus apeliacinių skundų motyvus, nepakankamai motyvavo savo sprendimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, ankstesnių teismų padarytų pažeidimų neištaisė, paprasčiausiai priešingai, kitaip negu ankstesnis teismas, įvertino byloje esančius įrodymus ir, nepateikęs įtikinamų motyvų, priėmė priešingą sprendimą, t.y. apkaltinamąjį nuosprendį.
Teismų motyvai, nulėmę išteisinamojo nuosprendžio priėmimą šioje byloje, buvo siejami su priežastinio ryšio ir kaltės klausimais. Būtent teismų išvada dėl priežastinio ryšio ir kaltės nebuvimo nulėmė tiek apylinkės, tiek ir panaikinto apygardos teismo sprendimus. Todėl apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, turėjo didelį dėmesį sutelkti būtent šių klausimų sprendimui ir daryti išvadas atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas formaliai išnagrinėjo kaltės ir priežastinio ryšio klausimus, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytus motyvus, o tai turėjo įtakos nuteistųjų kasaciniam skundui.
L. U. ir M. M. U. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistos už tokias veikas: būdamos statinio naudotojos, atsakingos už statinio techninę priežiūrą, neorganizavo ir neatliko statinio techninės priežiūros, neremontavo, nerekonstravo statinio, kai jo tolesnis naudojimas kėlė pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai, nevedė statinio techninės priežiūros žurnalo, nestebėjo statinio ne rečiau kaip kartą per mėnesį, neorganizavo statinio periodinių (kasmetinių) apžiūrų, vizualiai matomų statinio būklės defektų, avarijų ar griūties pavojų neaprašė ir neregistravo statinio techninės priežiūros žurnale, neįvertino statinio būklės, nenumatė priemonių defektams šalinti, neorganizavo remonto. Teismas turėjo patikrinti kiekvieną kaltinimo punktą, įvertinti nuteistųjų parodymus, nes L. U. ir M. M. U. teigė, kad jos vykdė tam tikrus techninės priežiūros veiksmus. Šio klausimo sprendimas svarbus vertinant priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veikų ir kilusių padarinių, nustatant, koks ar kokie pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Tačiau teismas automatiškai perrašė visus kaltinimo punktus, neįvertinęs, ar juos patvirtina faktinės bylos aplinkybės.
Klaipėdos apygardos teismas vienpusiškai įvertino gamybinio pastato Palangoje, (duomenys neskelbtini) ekspertizės aktą. Pacitavęs kaltinime inkriminuotus statinio techninę priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, kuriuos tariamai pažeidė L. U. ir M. M. U., ir jų turinį, teismas netinkamai juos susiejo su kitais statinio naudojimą reglamentuojančiais teisės aktais. Antai, ekspertizės akte padaryta išvada, kad nebuvo vykdoma statinio naudojimo priežiūra, kurią privalėjo atlikti viešojo administravimo subjektas, šiuo atveju Palangos miesto savivaldybės administracija. Tačiau apygardos teismas padarė išvadą, kad „pirmosios instancijos teismo išvada, kad Palangos miesto savivaldybės administracijai nevykdant statinio naudojimo priežiūros, L. U. ir M. M. U. neturėjo realios galimybės sužinoti, kokių veiksmų jos privalo imtis siekdamos tinkamai vykdyti statinio priežiūrą, yra nepagrįsta“. Pagrįsdamas savo išvadą, teismas pažymėjo, kad „viešojo administravimo subjektas nėra įpareigotas pranešti statinių naudotojams kaip tinkamai atlikti jiems priklausančias pareigas. L. U. ir M. M. U. buvo atsakingos už statinio techninę priežiūrą, todėl turėjo domėtis savo kaip gamybinio pastato savininko ir naudotojo teisėmis ir pareigomis“. Apygardos teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai eliminavo savivaldybės pareigą vykdyti statinių naudojimo priežiūrą ir savininkui nesiimant atitinkamų veiksmų, informuoti savininką apie pastato būklę ir savininko pareigas, neatsižvelgė į Statybos įstatymo nuostatas. Teismas neatkreipė dėmesio, kad Statybos įstatymas skiria statinio naudojimo priežiūrą ir statinio techninę priežiūrą. Statinio naudojimo priežiūrą vykdo savivaldybė, kuri turėjo informuoti statinio savininkes apie statinio būklę ir jų pareigas prižiūrėti statinį. Statybos įstatymo 42 straipsnio (Statinių naudojimo priežiūra) 1 dalis nustato, kad statinių naudojimo priežiūrą atlieka šie viešojo administravimo subjektai: 1) susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių, taip pat hidrotechnikos statinių Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose – Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos (išskyrus susisiekimo komunikacijas, kurios nepriklauso jos valdymo sričiai) pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą; 2) statinių, nenurodytų šio straipsnio 1 dalies 2 punkte, – savivaldybių administracijos; 3) statinių įrangos ir paskirties reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą atlieka saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad statinių naudojimo priežiūrą atliekantys viešojo administravimo subjektai tikrina, kaip statinių naudotojai vykdo šio Įstatymo ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatytus statinių techninės priežiūros ir naudojimo bei statinių saugos reikalavimus. Straipsnio 3 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinio naudojimo priežiūrą, turi teisę: 1) paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, pareikalauti, kad statinio naudotojas imtųsi priemonių žmonėms apsaugoti, jei būtina, pareikalauti, kad būtų organizuota jų evakuacija, sustabdytas statinio naudojimas, uždrausta bet kokia veikla statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje). Savivaldybė savo pareigų nevykdė. Byloje nėra duomenų, kad savivaldybė vykdytų Statybos įstatymo 42 straipsnyje numatytas pareigas. Statinis buvo pripažintas avarinės būklės tik po įvykio, padarius statinio ekspertizę. Iki įvykio nei savivaldybė, nei kasatorės nežinojo apie statinio faktinę būklę, jis iki įvykio nebuvo pripažintas avariniu.
Teismas nevertino, kad turtui ilgą laiką, net iki nelaimingo įvykio, buvo uždėtas areštas, kad L. U. ir M. M. U. paveldėjo turtą nelygiomis dalimis, o tai negali neturėti įtakos kiekvienos jų baudžiamajai ir civilinei atsakomybei, kad statinyje jos nevykdė jokios veiklos ir neturėjo būtinų žinių apie statinio techninę priežiūrą, pagaliau nevertino nuteistųjų parodymų, kad jos vykdė statinio techninę priežiūrą. Tokios aplinkybės neišvengiamai kelia klausimą dėl asmens kaltės ir apygardos teismas tam turėjo sutelkti didelį dėmesį, tačiau šis klausimas nutartyje paliestas paviršutiniškai, apsiribojant kaltės formos ir rūšies konstatavimu bei išvada, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tai rodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Teismas, nemotyvavęs savo išvados dėl priežastinio ryšio bei kaltinamųjų kaltės, padarė išvadą, kad jei, būdamos pastato savininkėmis ir statinio naudotojomis, L. U. ir M. M. U. būtų organizavusios statinio techninę priežiūrą, remontavusios pastatą, šalinusios pastebėtus statinio būklės defektus, apsaugojusios patekimą į šį pastatą – aptvėrusios teritoriją, būtų buvę galima išvengti sunkių pasekmių. Taigi apygardos teismas įvertino įrodymus byloje nemotyvuodamas, kodėl jis juos vertina kitaip, negu juos įvertino apylinkės teismas. Be to, įrodymai vertinami atskirai nuo priežastinio ryšio ir kaltės klausimų, kurie buvo esminiai, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, ir kurie lėmė išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Taigi apygardos teismas nepaneigdamas apylinkės teismo motyvų dėl priežastinio ryšio ir kaltės nebuvimo, o tik perrašydamas proceso dalyvių parodymus ir statinio priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, padarė išvadą dėl L. U. ir M. M. U. kaltės dėl V. G. žūties.
Iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turi atkreipti dėmesį, kad apylinkės teisme byla buvo nagrinėjama kaltinant L. U. ir M. M. U. ne pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, o pagal BK 2711 straipsnio 1 dalį. Tik teismo posėdžio metu prokuroras paprašė pakeisti kaltinimą į BK 132 straipsnio 3 dalį. Tuo tarpu kaltinimo faktinė pusė, t. y. inkriminuotos veikos (neveikimas), kaltinimo apimtis, liko ta pati. Kaip minėta, L. ir M. M. U. nuteistos, kad būdamos statinio naudotojos, atsakingos už statinio techninę priežiūrą, nesilaikė normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus, neorganizavo ir neatliko statinio techninės priežiūros, neremontavo, nerekonstravo statinio, kai jo tolesnis naudojimas kėlė pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai, nevedė statinio techninės priežiūros žurnalo, nestebėjo statinio ne rečiau kaip kartą per mėnesį, neorganizavo statinio periodinių (kasmetinių) apžiūrų, vizualiai matomų statinio būklės defektų, avarijų ar griūties pavojų neaprašė ir neregistravo statinio techninės priežiūros žurnale, neįvertino statinio būklės, nenumatė priemonių defektams šalinti, neorganizavo remonto. Dėl to kyla klausimas, ar visos kaltinime nurodytos veikos, kurios atitiko BK 2711 straipsnio požymius, atitinka BK 132 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymius, ar visos jos kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Teismas turi pasisakyti dėl to ir nustatyti kiekvienos veikos įtaką kilusiems padariniams. Tą klausimą nuteistosios kėlė apylinkės teisme ir nurodė kasaciniame skunde. Teismas turi nustatyti, kokia ar kokios veikos, šiuo atveju neveikimas, buvo būtinuoju priežastiniu ryšiu susijusios su kilusiais padariniais. Apygardos teismas to nepadarė, taigi, nepaneigęs apylinkės teismo išvados dėl priežastinio ryšio nebuvimo, konstatavo jo buvimą.
Teismas nekėlė klausimo, ar būtų užtikrinta sąlyga, kad pašaliniai asmenys negalėtų patekti į statinį net jei L. U. ir M. M. U. tinkamai vykdytų statinio techninę priežiūrą. Teismas kaip vieną esminių nusikalstamo neveikimo požymių, turėjusių įtakos V. G. žūčiai, nurodo tai, kad teritorija nebuvo aptverta. Antai, apygardos teismas daro išvadą, kad, „jei L. U. ir M. M. U., būdamos pastato savininkėmis ir statinio naudotojomis, būtų organizavusios statinio techninę priežiūrą, remontavusios pastatą, šalinusios pastebėtus statinio būklės defektus, apsaugojusios patekimą į šį pastatą – aptvėrusios teritoriją, būtų buvę galima išvengti sunkių pasekmių“. Bet ar tikrai nuteistosios neaptvėrė statinio teritorijos. M. M. U. teisme parodė, kad „pirmą kartą su sūnumi teritoriją aptvėrė medine tvora. Geodezininkai davė teritorijos matmenis. Įkalė kuolus, atvėrė viela. Nuo jūros pusės palei kopas buvo senoji tvora, iš kitos pusės buvo kelias į pliažą, ten pat buvo tinklinė tvora. Tačiau žmonės viską išrankiojo ir išnešiojo. Iš šiaurinės pusės buvo statomos mašinos prie jūros. Tvora buvo išardyta, nes trukdė automobiliams privažiuoti“. Teismas to nevertino. Kita vertus, ar teritorijos neaptvėrimas ir kitos inkriminuotos veikos turėjo būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais? Ar tvoros buvimas būtų sukliudęs pašaliniams asmenims patekti į teritoriją? Iš nuteistųjų parodymų aiškėja, kad tvora anksčiau buvo, bet pašaliniai asmenys ją suardė. Ar tvoros buvimas eliminuotų galimybę patekti į statinio vidų? Taigi ar buvo šiuo atveju priežastinis ryšis tarp šio neveikimo ir kilusių padarinių? Teismas nepatikrino būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės.
Apygardos teismas formaliai sprendė itin svarbų esamomis bylos aplinkybėmis L. U. ir M. M. U. kaltės klausimą. Baudžiamoji atsakomybė negalima be kaltės. Teisės aktų pažeidimai dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės. Kaltė yra būtinasis kiekvienos nusikaltimo sudėties požymis ir teismas privalo jį įrodinėti. Juo labiau kad U. ir M. M. U. ginčijo savo kaltę ir pateikė rimtų motyvų, kuriuos įvertinęs apylinkės teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis objektyviu asmens pakaltinimu, t. y. formaliu statinio priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu bei pareigos tinkamai prižiūrėti statinį buvimu, taip pat bendro pobūdžio motyvu, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, neatsižvelgdamas į galimą kaltės nebuvimą. Tuo tarpu nusikalstamo nerūpestingumo kaltei konstatuoti nepakanka įrodyti objektyvų nusikalstamo nerūpestingumo kriterijų, t. y. pareigos rūpintis pastatu buvimą. Šioje byloje reikšmingas yra subjektyvus šios kaltės rūšies kriterijus – asmens, turinčio pareigą rūpintis statiniu, galimybės tinkamai rūpintis pastatu. Jei teismas pakankamai pagrindė objektyvų neatsargios kaltės kriterijų, tai subjektyvus kaltės kriterijus buvo konstatuotas be motyvų. Tuo tarpu reikšmingas baudžiamosios atsakomybės klausimų sprendimui yra tas momentas, ar galėjo jos tinkamai vykdyti statinio techninę priežiūrą, esant ilgalaikiam turto areštui, kai net į trečdalį statinio pretenduoja kitas asmuo, o teismas nepaskiria atsakingo už turto saugojimą asmens, kai M. M. U. yra tik vienos šeštosios statinio savininkė, kai savivaldybė neatlieka savo pareigų vykdyti statinio naudojimo priežiūrą.
Pagaliau byloje nenustatyta, kiek prie kilusių padarinių prisidėjo V. G., neteisėtai patekęs į statinį. Vargu ar net avarinės būklės pastatas galėjo sugriūti be nukentėjusiojo tam tikrų veiksmų, tam tikro poveikio statiniui. Sprendžiant iš liudytojų parodymų, V. G. statinyje buvo nuo 5 iki 10 minučių. Kaltinime nurodyta, kad statinio avarija kilo, įvykus atraminio mūrinio stulpo griūčiai, pažeidžiant kitas statinio dalis. Bet ar griūtis įvyko dėl L. U. ir M. M. U. neveikimų, aprašytų nuosprendyje, ar dėl V. G. veiksmų, būnant statinyje, iš bylos medžiagos neaišku. Nors byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis statinio viduje atliko kokius nors ardymo ar panašius veiksmus, tačiau esminis faktas – nuo ko įvyko griūtis – nenustatytas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes Nustatymas fakto, kieno veika tiesiogiai nulėmė statinio griūtį, yra būtina sąlyga spręsti nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 132 straipsnį. Jei pastato dalis net ir esanti avarinės būklės griuvo dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, kyla klausimas, ar nuteistųjų veikos tiesiogiai sukėlė padarinius. Jei ne, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnį negalima. Tada galima kalbėti tik apie BK 2711 straipsnį, jei yra visi šiame straipsnyje numatyti sudėties požymiai.
Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, pagal prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliacinius skundus turi pateikti atsakymus į visus šiuos klausimus.
Dėl nukentėjusiosios ir jos atstovo kasacinio skundo
Kadangi Klaipėdos apygardos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kol byla nebus išnagrinėta iš naujo ir išspręstas kaltų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, nėra galimybių spręsti civilinio ieškinio klausimus. Todėl nukentėjusiosios ir jos atstovo kasacinis skundas paliekamas nenagrinėtas.
Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo prašymo priteisti atstovavimo išlaidas
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas proceso metu pateikė prašymą išieškoti iš nuteistųjų proceso (atstovavimo kasacinio proceso metu) išlaidas. Kasacinės instancijos teismui pateikta Mokėjimo pavedimo kopija, pagal kurią nukentėjusioji J. G. turėjo 150 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-153-696/2015 ir kt.). Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.
Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistųjų L. U. ir M. M. U. bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. G. atstovo kasacinius skundus. Nuteistųjų kasaciniai skundai iš dalies tenkinti, o nukentėjusiosios paliktas nenagrinėtas. Minėta, kad, priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė kasacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-696/2015). Kadangi nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės kasacinis skundas paliktas nenagrinėtas, prašymas priteisti atstovavimo išlaidas netenkintinas. Kasacinės instancijos teisme nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės patirtos išlaidos nepriteistinos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Artūras Pažarskis
Vytautas Piesliakas