Baudžiamoji byla Nr. 2K-99-895/2019
Teisminio proceso Nr. 11-03-00555-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2; 1.2.17.1.3; 1.2.23.2.2.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,
išteisintojo V. M. gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,
nuteistojo K. Z. gynėjui advokatui Mariui Zabitai,
nuteistojo D. P. M. (D. P. M.) gynėjui advokatui Mindaugui Paukštei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Eglės Matuizienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalis, kuria V. M., K. Z. ir D. P. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: minėti asmenys išteisinti pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 4 d. įstatymo redakcija), nes neįrodyta, jog jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Taip pat V. M. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, o nuosprendžio dalis dėl D. P. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos – narkotinių medžiagų gabenimo – panaikinta.
Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendis pakeistas: K. Z. ir D. P. M. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paliktos Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžiu paskirtos atitinkamai aštuonerių metų šešių mėnesių ir devynerių metų laisvės atėmimo bausmės. Kitos nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.
Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžiu V. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams bei pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
K. Z. buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams bei pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.
D. P. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirtas laisvės atėmimas devyneriems metams bei pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo V. M. gynėjo, nuteistųjų K. Z. ir D. P. M. gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo nuteistas už tai, kad pasitiko atgabentus tris jūrinius konteinerius su akmens anglimis, kuriose buvo paslėptas labai didelis kiekis kokaino, iškrovė kartu su K. Z. sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Alytuje, labai didelį kiekį kokaino ir ten jį toliau neteisėtai laikė. Taip pat V. M. kartu su D. P. M., K. Z. atvyko į sandėlį, kuriame tarp 129 t akmens anglių buvo neteisėtai laikomas labai didelis kiekis – ne mažiau kaip 71 kg narkotinės medžiagos – kokaino, ir bendrais veiksmais kartu su K. Z., D. P. M. atrinko bei į atskirą maišą supakavo 11 kg 800 g narkotinės medžiagos – kokaino ir pagal išankstinį susitarimą šį labai didelį kiekį kokaino perdavė K. Z. toliau gabenti ir platinti. Taip V. M., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai įgijo, gabeno bei sandėlyje neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino.
2. K. Z. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu padarytais pakeitimais) pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad pasitiko atgabentus jūrinius konteinerius su juose esančiomis akmens anglimis ir jose paslėptu labai dideliu kiekiu kokaino, organizavo akmens anglių su kokainu iškrovimą sandėlyje ir tolesnį neteisėtą kokaino laikymą bei saugojimą šiame sandėlyje. K. Z. susitiko su iš užsienio atvykusiu kitu organizuotos grupės nariu – D. P. M., organizavo pastarojo apgyvendinimą savo namuose. 2015 m. liepos 3 d. K. Z. kartu su D. P. M. atvyko į sandėlį, kuriame tarp 129 t akmens anglių buvo neteisėtai laikomas labai didelis kiekis – ne mažiau kaip 71 kg narkotinės medžiagos – kokaino, ir bendrais veiksmais kartu su D. P. M. atrinko bei į atskirą maišą supakavo 11 kg 800 g narkotinės medžiagos – kokaino, jį neteisėtai gabeno automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo (duomenys neskelbtini), Alytuje, iki (duomenys neskelbtini), Alytuje, kur buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o neteisėtai laikoma ir gabenama narkotinė medžiaga surasta ir paimta. Taip K. Z., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai įgijo, gabeno ir sandėlyje neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl šios dalies pagrįstumą bei teisėtumą, konstatavo, kad, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog V. M. sąmoningai disponavo narkotinėmis medžiagomis, t. y. kad kontaktuodamas su akmens anglimis žinojo ir suvokė, kad jose yra paslėpta narkotinė medžiaga – kokainas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad akmens anglyse rasti juodos spalvos gabalėliai, kuriuose rastas kokainas, buvo tokios pat spalvos kaip akmens anglys, todėl juos buvo sunku atskirti nuo akmens anglių, jų buvo daug mažiau nei akmens anglių. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie tai, kad V. M. žinojo, jog akmens anglyse yra paslėptas kokainas, o iš anksto nežinant, jog tarp akmens anglių yra ir supresuoti juodos spalvos gabalėliai, kurių sudėtyje yra kokainas, juos atskirti nuo akmens anglių labai sudėtinga. Taip pat atliekant neviešo pobūdžio žvalgybos veiksmus neužfiksuotas V. M. bendravimas su kitais nuteistaisiais šioje byloje. Esant nepašalintoms abejonėms byloje, apeliacinės instancijos teismas V. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
6. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistųjų veikoje yra visi jiems inkriminuotos BK 199 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie konkretūs byloje esantys įrodymai pagrindžia BK 199 straipsnio 2 dalyje nurodytos sudėties buvimą nuteistųjų veikoje, nenurodė, kokius veiksmus nuteistieji atliko, realizuodami jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Byloje nėra duomenų, kad krovinys būtų buvęs užsakytas nuteistųjų V. M., K. Z. ir D. P. M. vardu ir kad jie dalyvavo Klaipėdos uoste atliekamose muitinės procedūrose, priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog akmens anglies krovinio užsakovai buvo dvi įmonės – UAB „E“ ir UAB „T“, su kuriomis nenustatyti jokie nuteistųjų ryšiai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistiesiems V. M., K. Z. iš anksto buvo žinoma apie planuojamą daryti kontrabandą, kuri buvo baigta 2015 m. birželio 26 d. ir 2015 m. liepos 1 d., kai akmens anglių kroviniai privažiavo valstybės sieną ir įvažiavo į muitinės teritoriją, esančią Klaipėdos uoste; nėra paneigta, jog nuteistieji V. M. ir K. Z. apie kontrabandą sužinojo tik po jos padarymo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas V. M., K. Z. ir D. P. M. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį išteisino neįrodžius, jog jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
III. Kasacinio skundo argumentai
7. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė teigia:
7.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 331 straipsnio 2 dalį ir nepaneigęs pirmosios instancijos teismo išvadų dėl V. M. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalį jį išteisino. Teismas privalėjo imtis visų priemonių, kad ne tik patikrintų išteisintojo V. M. versiją, bet įvertintų ir kitus bylos duomenis, sugretintų juos tarpusavyje. Apsiribota V. M. versija, kad jis nežinojo apie akmens anglyse paslėptas narkotines medžiagas, neatrinkinėjo iš akmens anglių kokaino, o tik tvarkė sandėlį. Atkreiptinas dėmesys, kad K. Z. automobilyje maišas su kokainu atsirado būtent po to, kai V. M. su nuteistaisiais K. Z. ir D. P. M., žinojusiais ir tikslingai atrinkusiais anglis su kokainu į atskirą maišą, kelias valandas praleido sandėlyje, kuriame buvo laikomos akmens anglys su kokainu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.
7.2. Specialisto išvados patvirtino, kad ant pirštinių ir respiratorių, ant kurių rasta kokaino pėdsakų, yra rasti ne tik nuteistųjų K. Z., D. P. M., bet ir išteisintojo V. M. genotipai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas selektyviai įvertino specialisto A. Ž. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodytas aplinkybes, kad anglys ir kokainas dulka, lengvai pereina ant kitų paviršių, todėl tam, kad ant pirštinių ir respiratorių atsirastų kokaino pėdsakų, užtenka būti toje patalpoje, kurioje buvo laikoma narkotinė medžiaga. Tačiau tas pats specialistas apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir tai, kad nagrinėjamu atveju kokaino pėdsakai buvo sumaišyti su anglių pėdsakais, o tokie pėdsakai galėjo likti tik renkant šiomis pirštinėmis kokainą. Kad nagrinėjamu atveju patalpoje nebuvo tokio laipsnio užterštumo kokaino dulkėmis, patvirtina Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2015 m. gruodžio 15 d. specialisto išvada. Todėl apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs šių susijusių įrodymų visumos, padarė klaidingas išvadas dėl galimybės atsirasti kokaino pėdsakams ant V. M. naudotų pirštinių vien tik būnant minėtoje patalpoje. Apžiūros protokolas patvirtina, kad kratos metu V. M. vairuojamame automobilyje paimti drabužiai buvo ne tik suodini, bet ir su tamsios spalvos dėmėmis (kaip ir K. Z. asmens kratos metu paimti drabužiai), o tai rodo, jog abu asmenys sandėlyje atliko analogiškus veiksmus, tiesiogiai kontaktavo su anglimis, ko tik tvarkantis nebūtų buvę.
7.3. Nuteistasis K. Z. parodė, jog sandėlyje jis tvarkėsi būtent su V. M., o po jų tvarkymosi ir atsirado maišas su atrinktomis anglimis su kokainu. Nors K. Z. parodymus teismas vertino kritiškai, tačiau teismas V. M. parodymams, kad jis sandėlį tik tvarkė, nepagrįstai suteikė prioritetą ir jais rėmėsi, nors akivaizdu, kad V. M. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir yra pasirinkta gynybinė versija siekiant išvengti atsakomybės. Apeliacinės instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai J. M., A. U. paneigė V. M. iškeltą versiją, kad sandėlyje buvo tik tvarkomasi, nes, 2015 m. liepos 3 d. nuvykus į sandėlį, jame buvo netvarkingai pribyrėję anglių, bet teismas šių parodymų nevertino.
7.4. Apeliacinės instancijos teismas V. M., K. Z. ir D. P. M. nepagrįstai išteisino pagal BK 199 straipsnio 2 dalį. Nors minėti asmenys neigia vykdę kontrabandą ar supratę veikiantys organizuota grupe, tačiau iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad organizuotos grupės nariai iš anksto žinojo kitų grupės narių vaidmenis ir suvokė krovinio vežimo per Lietuvos Respublikos sieną faktą, kiekvienas turėjo atitinkamą vaidmenį organizuotoje grupėje ir atliko atitinkamus veiksmus siekdami bendro tikslo disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Išteisintieji tiesiogiai patys narkotinės medžiagos (kokaino) kontrabandos nevykdė, tačiau tiesioginis jų dalyvavimas atsakomybei pagal BK 199 straipsnio 2 dalį atsirasti, kai jie veikia organizuota grupe, nėra būtinas.
7.5. Byloje nustatyta, kad Kolumbijos kilmės asmenys buvo iš anksto susitarę su asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta, kad į Lietuvą bus atgabentos akmens anglys, kuriose bus paslėptas vertingas krovinys (narkotinės medžiagos). Asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta, nurodymu K. Z. iš anksto išnuomotame sandėlyje kartu su kitais asmenimis iškrovė akmens anglių krovinį. Kolumbijos kilmės asmenys atsiuntė į Lietuvą bendrininką – kolumbietį D. P. M., kuris turėjo patikrinti, apžiūrėti akmens anglis ir išrinkti iš jų vertingą krovinį (narkotines medžiagas). Asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta, nurodymu K. Z. 2015 m. liepos 1 d. Vilniaus oro uoste pasitiko atskridusį D. P. M., apgyvendino savo namuose, o 2015 m. liepos 3 d. jį nuvežė į sandėlį, kur buvo laikomos akmens anglys su jose paslėptomis narkotinėmis medžiagomis, iš jų D. P. M. kartu su K. Z. išrinko ir supakavo į maišą narkotines medžiagas, o šias paskui K. Z. gabeno automobiliu. Tą pačią dieną kartu su minėtais išteisintaisiais iš anglių kokainą rinko ir V. M. Taigi visi šie asmenys turėjo kruopščiai apgalvotą nusikalstamų veikų darymo mechanizmą ir planą. Iš bendrininkų konkliudentinių veiksmų matyti, kad jie buvo pasiskirstę vaidmenimis ir kiekvienas iš jų atliko konkrečias užduotis, turėdami bendrą tikslą – disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, atgabentų į Lietuvą kontrabandos būdu. Išteisintieji K. Z., D. P. M. ir V. M. suprato savo veiksmų neteisėtumą ir tai, kad dalyvauja kelių žmonių bendroje suplanuotoje veikloje, atlikdami tam tikras užduotis ar vaidmenis kartu su Kolumbijos kilmės asmenimis ir asmeniu, kurio byla išskirta, kad jų grupės narių veiksmai buvo suderinti, t. y. jie suvokė, jog veikia kaip organizuotos grupės nariai ir vykdo bendrą organizuotą susitarimą disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, kurias organizuotos grupės nariai atgabeno į Lietuvą kontrabandos būdu, bei to siekė.
7.6. Byloje nustatyta, kad V. M. ir K. Z. atliko ir kitus suderintus veiksmus, rodančius, jog jie suprato dalyvaujantys padarant bendrą nusikalstamą veiką – narkotinių medžiagų kontrabandą: pasitiko jūrinius konteinerius su juose esančiu akmens anglių kroviniu ir jame paslėptu labai dideliu kiekiu kokaino, iškrovė sandėlyje ir ten neteisėtai laikė bei saugojo. Beje, D. P. M., apklausiamas teisme, patvirtino kontrabandos faktą, tik nurodė, kad buvo atgabenti smaragdai ir kad jį oro uoste pasitiko žmogus, panašus į K. Z. Apie D. P. M. ir K. Z. dalyvavimą organizuotos grupės išankstiniame susitarime vykdyti labai didelio kiekio narkotikų kontrabandą patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas D. P., kurio baudžiamoji byla išskirta (BPK 276 straipsnio 4 dalis). D. P. taip pat parodė, kad jis susitarė su iš Kolumbijos kilusiais asmenimis, kad iš Kolumbijos į Lietuvą gabens akmens anglis, kuriose bus paslėpti smaragdai. Šie parodymai liudija tai, kad K. Z. ir kitų išteisintųjų dalyvavimas ir vaidmuo organizuotos grupės daromame nusikaltime buvo žinomas tiek jam, tiek kitiems organizuotos grupės nariams dar iki narkotinių medžiagų kontrabandos padarymo, o V. P. iš anksto sutelkė organizuotą grupę, jos nariai pasiskirstė vaidmenimis ir žinojo apie kitų narių atliekamus nusikalstamus veiksmus bei suvokė, kad nusikaltimą daro bendrai su kitais organizuotos grupės nariais.
7.7. Teismai nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir K. Z. ir D. P. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė mažesnes, negu straipsnio minimume nustatytos, laisvės atėmimo bausmes motyvuodami per ilga baudžiamojo proceso trukme. Byloje nėra nustatyta nuteistųjų teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimų ar kitokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip išimtinės ir lemti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą.
7.8. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2015 m. liepos 3 d. Tyrimas buvo atliekamas dėl labai sunkaus ir sunkaus nusikaltimų, turinčių tarptautinį pobūdį, nusikaltimai buvo įvykdyti organizuota grupe, esant akivaizdžiam vaidmenų ir užduočių pasiskirstymui, be skundų ir prašymų nagrinėjimo, buvo atliktos liudytojų apklausos, objektų apžiūros, teiktos specialistų išvados, atlikti cheminiai, biologiniai DNR ir kiti reikalingi tyrimai. Šios bylos sudėtingumą lėmė ir tirtų veikų įvykdymo mechanizmas, specifinis ir neįprastas narkotinių medžiagų slėpimo būdas, ką patvirtino byloje apklausti specialistai. Vienas iš įtariamųjų nemokėjo lietuvių kalbos, todėl, siekiant užtikrinti jo teises, tam tikri procesiniai dokumentai buvo verčiami į jam suprantamą kalbą. Taigi ši baudžiamoji byla buvo pakankamai sudėtinga, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir padarė nepagrįstą išvadą dėl bylos sudėtingumo. Ikiteisminio tyrimo metu dalis bendrininkų, t. y. įtariamaisiais pripažinti R. P. ir V. P., buvo pasislėpę nuo ikiteisminio tyrimo, todėl ikiteisminio tyrimo metu atsirado pertraukų. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus visus galimus veiksmus, dėl V. M., K. Z. ir D. P. M. ikiteisminis tyrimas 2016 m. rugsėjo 26 d. prokuroro nutarimu buvo atskirtas, tačiau į šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas, vertindamas proceso trukmę, neatsižvelgė.
7.9. Kaltinamasis aktas šioje byloje surašytas 2016 m. gruodžio 23 d., t. y. po 18 mėnesių tyrimo, ir byla perduota Kauno apygardos teismui; nagrinėjant bylą vyko daugiau nei 30 teismo posėdžių. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2018 m. sausio 24 d. Atkreiptinas dėmesys, kad K. Z. viso ikiteisminio tyrimo metu atsisakė teikti paaiškinimus, V. M. tik pirminės apklausos metu atsakinėjo į klausimus, vėliau naudojosi teise atsisakyti teikti paaiškinimus. Tai rodo, kad asmenys nebuvo suinteresuoti proceso spartumu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo nagrinėjami skundai dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, tačiau Kauno apygardos teismas konstatavo, jog nėra jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasyvumą, neveikimą rodančių duomenų.
7.10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009, 2K-252/2014). Baudžiamojo proceso šioje byloje trukmė 2 metai 4 mėnesiai 21 diena nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki nuosprendžio priėmimo pati savaime nelaikytina labai ilga. Nagrinėjamu atveju įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes apie bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamų asmenų elgesį, tokia proceso trukmė negali būti pripažinta kaip pernelyg ilga ir pažeidžianti nuteistųjų teises. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, neįvertinę visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su nagrinėjama byla, padarė klaidingą išvadą dėl bylos sudėtingumo ir nepagrįstai procesą įvertino kaip pernelyg užtrukusį.
7.11. Kardomųjų priemonių, t. y. suėmimo, taikymas ir jo trukmė, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą, nustatytą bendrininkavimo formą, taip pat negali būti pripažinti kaip išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą švelninti bausmes taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. V. M., K. Z. ir D. P. M. procesinės prievartos priemonės buvo pradėtos taikyti 2015 m. liepos 3 d., t. y. ikiteisminio tyrimo pradėjimo dieną. Šių priemonių pobūdis V. M. ir K. Z. kito, griežčiausią kardomąją priemonę keitė švelnesnės. Antai K. Z. kardomoji priemonė suėmimas buvo taikyta nuo 2015 m. liepos 5 d. iki 2016 m. spalio 24 d., vėliau buvo taikoma kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra; V. M. suėmimas taikomas nuo 2015 m. liepos 5 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d.; D. P. M. – nuo 2015 m. liepos 5 d. iki 2018 m. sausio 24 d. Įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatė vienintelę galimą bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų (alternatyvių bausmių nėra), o tai rodo, kad šis nusikaltimas yra pavojingas, todėl yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog atgrasymas nuo tokių nusikaltimų darymo yra veiksmingiausias būtent atribojant asmenį tam tikram laikui nuo visuomenės.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio ir įrodymų vertinimo (BPK 331 straipsnis, 20 straipsnio 5 dalis)
9. Kasatorė apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ginčija dviem aspektais: dėl nepagrįsto V. M. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių; dėl nepagrįsto V. M., K. Z. ir D. P. M. išteisinimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), nes neįrodyta, jog jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą, nevertino visų proceso metu surinktų bylos įrodymų, o išteisinamojo nuosprendžio turinys neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra įrodymų analizės, nenurodyta, kodėl kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo įrodymai.
10. Pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 3 dalyje, kur nurodyta, kad joje išdėstoma: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; 2) teismo nustatytos aplinkybės; 3) įrodymų vertinimo motyvai; 4) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.
11. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kur nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).
12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė pirmiau nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, keliamus tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, konstatavo, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, tačiau tokią išvadą padarė vadovaudamasis išimtinai vien tik V. M. parodymais, jog jis nieko nežinojo apie akmens anglyse paslėptas narkotines medžiagas (kokainą), o tik tvarkė sandėlį. Nei naujo išteisinamojo, nuosprendžio įrodymų vertinimo motyvuose, nei teismo išvadose dėl V. M. išteisinimo nėra išdėstyta teisinių argumentų, dėl kokių priežasčių, nepaneigus pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, turi būti daromos kitokios išvados dėl V. M. kaltės. Lieka neaišku, kuo remiantis paneigiama, kad šis asmuo nežinojo apie akmens anglyse paslėptą kokainą, ir remiamasi vien tik jo pateikta versija (tvarkėsi sandėlyje, sėmė viską iš eilės), nevertinant visų kitų bylos įrodymų, negretinant jų tarpusavyje. Šioje byloje V. M. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą nustatymas (ar jos paneigimas) yra glaudžiai susijęs su objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių įvertinimu. Šiuo atveju apie BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimą V. M. veikoje negalima spręsti vien tik pagal jo subjektyvius pareiškimus, kad jis nesuvokė, jog dalyvauja padarant nusikaltimą, nes subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai turi atitikti objektyviuosius.
14. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino daugelio įrodymų, apibūdinančių objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Visų pirma, neatsižvelgta į tai, kad sandėlyje, kur buvo laikomos akmens anglys su kokainu, buvo visi trys nuteistieji – V. M., K. Z. ir D. P. M., o atrinktos akmens anglys su kokainu K. Z. automobilyje atsirado po to, kai visi trys nuteistieji kelias valandas praleido sandėlyje, kur K. Z. ir D. P. M. tikslingai atrinkinėjo kokainą iš akmens anglių, o V. M., kaip pats teigė, padėjo tvarkytis. Taip pat neįvertinta tai, kad ant pirštinių ir respiratorių, paimtų 2015 m. liepos 3 d. kratos metu sandėlyje, rasta kokaino bei biologinių V. M., K. Z. ir D. P. M. pėdsakų. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai įvertino specialisto A. Ž. išvadą, kad anglis ir kokainas dulka, todėl, kad ant pirštinių ir respiratorių atsirastų anglies ir kokaino pėdsakų, užtenka tik būti toje patalpoje, nebūtina tiesiogiai kontaktuoti su kokainu. Tačiau tas pats specialistas apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad kokaino pėdsakai buvo sumaišyti su anglies pėdsakais ir turėjo likti renkant kokainą, t. y. tiesiogiai kontaktuojant, o ne vien tik būnant patalpoje ir joje tvarkantis. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nevertino kratos metu paimtų V. M. drabužių, kurie buvo ne tik suodini, bet ir su tamsios spalvos dėmėmis (kaip ir K. Z. asmens kratos metu paimti drabužiai), tai rodo, jog buvo tiesiogiai kontaktuojama su akmens anglimis.
15. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti ne tik V. M. pareiškimus dėl jo dalyvavimo ar nedalyvavimo darant nusikalstamą veiką, bet ir kitus pirmiau minėtus netiesioginius įrodymus, susieti juos į vientisą įrodinėjimo grandinę ir pateikti motyvuotas išvadas, tačiau to nepadarė.
16. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. M., K. Z. ir D. P. M. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) ir atsakydamas į vieną iš nuteistųjų bei jų gynėjų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su narkotinių medžiagų kontrabandos sudėties nebuvimu nuteistųjų veikoje, iš esmės apsiribojo tik konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš nuteistųjų, dalyvaudami kito asmens suburtoje organizuotoje grupėje, atliko. Taigi skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra sukonkretintų išvadų, paaiškinančių, kuo remdamasis teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog nuteistieji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. Pagrindinė bendrininkų baudžiamosios atsakomybės nuostata įtvirtinta BK 26 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, jog bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Tais atvejais, kai tokia veika padaroma bendrininkaujant, pvz., veikiant organizuota grupe, nėra būtina, kad kiekvienas iš organizuotos grupės narių tiesiogiai atliktų tiek BK 199, tiek 260 straipsnių dispozicijoje aprašytus objektyviuosius nusikalstamų veikų požymius. Tokiu atveju svarbu nustatyti subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – tyčią ir bendrą susitarimą daryti narkotinių medžiagų kontrabandą bei vėliau šiomis medžiagomis disponuoti.
18. Nors V. M., K. Z. ir D. P. M. tiesiogiai patys narkotinės medžiagos – kokaino – kontrabandos nevykdė, tačiau tiesioginis jų dalyvavimas atsakomybei pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, kai jie veikia organizuota grupe, nėra būtinas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji V. M., K. Z. ir D. P. M. buvo pasiskirstę vaidmenimis, kiekvienas atliko tam tikras užduotis, jų veiksmai buvo susiję vienas su kitu: iš Kolumbijos kilę asmenys buvo susitarę su asmeniu (V. P.), kurio byla išskirta, gabenti į Lietuvą akmens anglyse paslėptą kokainą; iš Kolumbijos buvo atsiųstas bendrininkas – kolumbietis D. P. M., turėjęs padėti iš akmens anglių išrinkti kokainą, šį asmenį oro uoste pasitiko K. Z.; asmuo, kurio byla išskirta, nurodė K. Z. iš anksto išnuomotame sandėlyje iškrauti akmens anglis ir iš jų išrinkti kokainą; V. M. kartu su K. Z. pasitiko jūrinius konteinerius su juose esančiu akmens anglių kroviniu ir jame paslėptu kokainu ir juos iškrovė sandėlyje, kuriame vėliau V. M., K. Z. ir D. P. M. iš akmens anglių turėjo išrinkti kokainą.
19. Vertindamas nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turėjo padaryti motyvuotą išvadą, ar organizuotos grupės nariai žinojo iš anksto kitų grupės narių vaidmenis, ar suvokė, kad kontrabanda per Lietuvos Respublikos sieną vežamos narkotinės medžiagos, o atlikdami skirtingus vaidmens siekė bendro tikslo ir palengvino vienas kitam atlikti sutartus veiksmus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. M., K. Z. ir D. P. M. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), neanalizavo, netyrė bendrininkavimo subjektyviųjų požymių – tyčios ir susitarimo bendrai daryti nusikalstamą veiką, todėl apeliacinio teismo išvados, kad jų veikoje nėra narkotinių medžiagų kontrabandos sudėties požymių, nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
20. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. M. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei V. M., K. Z. ir D. P. M. išteisinimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos patikrinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Šių baudžiamojo proceso normų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl laikytini esminiais. Dėl to naikintina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. M. išteisintas dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl K. Z. ir D. P. M. išteisinimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija); šios bylos dalys perduodamos iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl proceso trukmės
21. Prokurorė kasaciniame skunde taip pat ginčija BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą (dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės) skiriant bausmes pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes abiejų instancijų teismai nevertino visų egzistavusių veiksnių, lėmusių baudžiamojo proceso trukmę, taip pat neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo suformuotą, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) priimtus sprendimus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimų, teismų praktiką. Analogiški prokuroro argumentai dėl bausmės buvo pateikti ir jo apeliaciniame skunde.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas privalo, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Taip pat privaloma įvertinti, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos.
23. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Konvenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014). Kartu pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12, ir kt.).
24. Atsižvelgiant į nurodytas taisykles, įvertinus bylos medžiagą, teismų sprendimus bei juose išdėstytus argumentus šiuo aspektu konstatuotina, kad teismai, pripažindami, jog baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, ir atitinkamai dėl to švelnindami nuteistiesiems pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimo bausmes (paskirdami mažesnes, negu straipsnio sankcijoje nustatytas minimumas, laisvės atėmimo bausmes), nevertino kriterijų, kuriuos akcentuoja tiek EŽTT, tiek kasacinės instancijos teismas, visumos.
25. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, savo sprendimo tinkamai nemotyvavo, vertino tik nuteistiesiems taikyto suėmimo laiką, tačiau neatsižvelgė į bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamų asmenų elgesį, institucijų (prokuratūra, teismas) veiksmus organizuojant bylos procesą. Tokia apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, nes nenurodyti tinkami ir išsamūs BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, skiriant bausmes pagal 260 straipsnio 3 dalį, motyvai.
26. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo, išskirtinę reikšmę teikė proceso trukmei, kuri buvo 2 metai 4 mėnesiai 21 diena, nevertindamas, ar baudžiamasis procesas buvo nepagrįstai ilgas, taip pažeidžiant kaltinamųjų teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad proceso pradžioje dalis įtariamųjų (R. P. ir V. P.) pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo. Dėl to ikiteisminio tyrimo metu atsirado pertraukos ir galiausiai ikiteisminis tyrimas dėl V. M., K. Z. ir D. P. M. 2016 m. rugsėjo 26 d. prokuroro nutarimu buvo atskirtas, o 2016 m. gruodžio 27 d. byla perduota pirmosios instancijos teismui. Todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad byloje yra tik trys įtariamieji, neatitinka bylos duomenų, nes nevertinta, kiek įtariamųjų buvo nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir kaip kiekvienas iš jų elgėsi proceso metu, ar trukdė tyrimui. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos sudėtingumą, neatsižvelgė į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš viso įvyko 30 posėdžių, byla buvo išnagrinėta per 1 metus 1 mėnesį (kaltinamasis aktas surašytas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui 2016 m. gruodžio 23 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2018 m. sausio 24 d.). Visų šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro skundą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nevertino.
27. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, tinkamai neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo, pateikė prieštaringus motyvus dėl proceso trukmės šioje byloje, todėl ši bylos dalis dėl nuteistiesiems pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtų bausmių naikintina ir perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Taip pat panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M., K. Z. ir D. P. M. išteisinti pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. bandžio 10 d. įstatymo redakcija), ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Taip pat panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria K. Z. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams ir kuria D. P. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas devyneriems metams, ir perduoti šią bylos dalį dėl paskirtų bausmių iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Artūras Ridikas
Armanas Abramavičius