Civilinė byla Nr. 3K-3-156/2011

                                                             Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                             22.3.1; 114.4; 114.11; 123.6 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 5 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), 

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovei V. Š. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, vykdomojo įrašo panaikinimo; tretieji asmenys: antstolio Vitalio Milevičiaus kontora, Vilniaus miesto 24-asis notarų biuras.

 

           Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                                   I. Ginčo esmė

 

            Byloje kilo ginčas dėl paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Ieškovė S. V., eidama UAB „Akepus“ direktorės pareigas, 2007 m. liepos 20 d. išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį besąlygiškai įsipareigojo iki 2007 m. rugpjūčio 10 d. sumokėti pagrindinei UAB „Akepus“ akcininkei – atsakovei V. Š. – 164 000 Lt. 2007 m. rugpjūčio 16 d. atsakovė raštu pranešė ieškovei, kad ši iki 2007 m. rugpjūčio 22 d. apmokėtų vekselį. 2007 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovės sukčiavimo, tačiau tai padaryti buvo atsisakyta, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. 2007 m. rugsėjo 10 d. patvarkymu antstolis priėmė vykdyti Vilniaus m. 24-ojo notarų biuro 2007 m. rugpjūčio 22 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. AG-2287/07 dėl 164 497 Lt išieškojimo iš ieškovės.

Ieškovė nurodė, kad vekselis atsakovės naudai buvo išduotas dėl to, kad ši jai suteikė 164 000 Lt paskolą. Iš tikrųjų ji jokios paskolos iš atsakovės negavo, o vekselį pasirašė prieš savo valią, atsakovei ir kitam bendrovės akcininkui panaudojus prieš ją fizinį smurtą ir apgaulę (jėga jos neišleido iš bendrovės patalpų, kol ji nepasirašė vekselio). Atsakovė privertė ją pasirašyti vekselį už tai, kad ieškovė, eidama bendrovės direktorės pareigas, neva išeikvojo bendrovės lėšas (bendrovės kasoje buvo nustatytas 121 569,63 Lt trūkumas). Atsakovė (vekselio turėtoja), įgydama vekselį, tyčia veikė ieškovės (vekselio davėjos) nenaudai, todėl vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19 straipsnio pagrindu.

Ieškovė prašė pripažinti 2007 m. liepos 20 d. vekselį negaliojančiu, nutraukti vekselio pagrindu pradėtą vykdymo procedūrą ir panaikinti vykdomąjį įrašą dėl 164 497 Lt išieškojimo iš ieškovės.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

 Teismas nurodė, kad pagal ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalį vekselis apibrėžiamas kaip vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselio atsiradimo pagrindas yra vekselio išrašymas – vienašalis sandoris. Išrašydamas vekselį, jo davėjas sukuria atitinkamas teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims (vekselio gavėjui, mokėtojui). Skolininkas (mokėtojas) negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai (ĮPVĮ 19 straipsnis). Taigi vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė (vekselio davėja) neįrodė, jog vekselį atsakovės naudai ji išrašė tik dėl to, kad atsakovė prieš ją panaudojo fizinį smurtą ir ją apgavo. Teismas nurodė, kad pareiškimą prokuratūrai ieškovė parašė praėjus daugiau kaip mėnesiui po vekselio išrašymo, t. y. tik po to, kai gavo atsakovės pranešimą dėl vekselio apmokėjimo. Teismo nuomone, jeigu prieš ieškovę buvo panaudotas smurtas, apie tai ji turėjo nedelsdama pranešti teisėsaugos institucijoms; be to, pareiškime prokuratūrai ji net nenurodė, kas ją vertė pasirašyti vekselį, tik abstrakčiai nurodė, kad bendrovės patalpose apgaulės ir fizinės prievartos būdu ją privertė pasirašyti vekselį. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2007 m. rugsėjo 4 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Jame konstatuota, kad nebuvo objektyvių duomenų, jog finansinių įsipareigojimų procese prieš ieškovę buvo panaudota apgaulė. Šio nutarimo ieškovė neskundė, todėl, teismo nuomone, su juo sutiko. Teismas sprendė, kad apgaulės ieškovė neįrodė ir civiliniame procese. Teismas nustatė, kad vekselyje yra prierašas, jog ieškovė 164 000 Lt gavo, ieškovė pripažino, kad po šiuo prierašu pasirašė; ieškovė teigia, kad pinigų iš atsakovės negavo, tačiau pareiškime prokuratūrai ji nurodė, jog pinigai P. K. buvo skolinami atsakovei žinant. Teismo nuomone, jei ieškovė būtų skolinusi  P. K. savo pinigus, tai nebūtų reikalo apie tai informuoti atsakovę. Ši aplinkybė iš dalies patvirtina atsakovės teiginius, kad ieškovė gautus iš jos pinigus perskolino P. K. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė, įgydama vekselį, būtų tyčia veikusi ieškovės nenaudai, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio; nenuginčijus vekselio, nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieškinio reikalavimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 27 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažeidė CPK 327 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nes nagrinėjamu atveju privalėjo pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2007 m. lapkričio 22 d. išvadoje, kuri buvo pateikta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodyta, jog UAB „Akepus“ kasoje trūko 121 569,63 Lt; ieškovė, aiškindama vekselio atsiradimo aplinkybes, taip pat nurodė, kad jis atsirado dėl lėšų bendrovės kasoje trūkumo, susijusio su jos darbu bendrovės direktore; taigi šie įrodymai jau buvo teismo tyrimo objektas pirmosios instancijos teisme, bet liko neįvertinti visų bylos aplinkybių kontekste.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir nutartį priėmė panašiais motyvais; pažymėjo, kad vekselio turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių; nurodė, kad, nors ieškovė teigia, jog pinigų pagal vekselį negavo, vekselyje yra prierašas, jog 164 000 Lt ji gavo. Aplinkybės, kad pati pasirašė po įrašu ,,gavau“, ieškovė neginčijo. Pareiškime prokuratūrai ieškovė nurodė, kad pinigus P. K., kurių šis negrąžino, ji perskolino atsakovei žinant, būtent dėl to trūko pinigų bendrovės kasoje. Teisėjų kolegijos nuomone, jei ieškovė būtų skolinusi asmeninius pinigus, apie tai ji neturėtų informuoti atsakovės, kita vertus, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ieškovė apskritai neprisiminė aplinkybės, kad pareiškime prokuratūrai būtų rašiusi apie pinigų perskolinimą P. K. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog vekselį ieškovė buvo priversta pasirašyti dėl to, kad bendrovės kasoje jai žinant trūko lėšų ir ji buvo verčiama trūkumą padengti. Šią aplinkybę paneigia ir tai, kad ginčijamas vekselis buvo išrašytas 2007 m. liepos 20 d., o lėšų trūkumas pirmą kartą užfiksuotas 2007 m. rugpjūčio 9 d. (atlikus grynųjų pinigų patikrinimą kasoje), t. y. po to, kai buvo išrašytas vekselis. Ši aplinkybė nustatyta ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistei atlikus bendrovės ūkinės finansinės veiklos patikrinimą (2007 m. lapkričio 22 d. specialisto išvada Nr. 11-2879 (07). Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė, įgydama vekselį, buvo nesąžininga, tyčia veikė ieškovės nenaudai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti ir pripažinti negaliojančiu vekselį bei vykdomąjį įrašą. Kasatorė prašo, kad kasacinis teismas bylą nagrinėtų žodinio proceso tvarka. Kasatorės nuomone, teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą, pažeidė CPK 185, 197, 200 straipsnius, nepagrįstai atmetė jos prašymus pridėti prie civilinės bylos baudžiamosios bylos Nr.10 2-376-07 medžiagą, dėl to netinkamai taikė ĮPVĮ 19 straipsnį ir priėmė nepagrįstus ir neteisėtus procesinius sprendimus. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių arba nutarčių nurodymų (Teismų įstatymo 33 straipsnis). Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartyje ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,  grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, 2009 m. vasario 27 d. nutartyje pažymėjo, kad ginčijamo vekselio atsiradimo pagrindas sietinas su UAB „Akepus“ bendrovės kasoje nustatytu 121 569,63 Lt trūkumu, dėl kurio atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10 2 376-07, iškeltoje įtarus kasatorę, jai einant UAB „Akepus“ direktorės pareigas, pasisavinus didelės vertės bendrovės turtą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, privalėjo įvertinti baudžiamosios bylos medžiagą, kurioje yra pagrindiniai rašytiniai įrodymai apie tai, jog atsakovė kartu su V. Ž. privertė kasatorę pasirašyti vekselį. Apeliacinės instancijos teismas net tris kartus atidėjo civilinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje, tačiau, gavęs baudžiamosios bylos rezultatus ir įrodymus apie tai, kad atsakovė privertė kasatorę pasirašyti vekselį dėl trūkumo bendrovės kasoje, nutartyje net nepaminėjo ir neįvertino Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. birželio 28  d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo kasatorei. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismui buvo pateiktas kasatorės motinos – liudytojos T. V. – apklausos protokolo nuorašas iš baudžiamosios bylos, kuriame ji patvirtina aplinkybes dėl vekselio pasirašymo dėl apgaulės ir smurto. Apeliacinės instancijos teismas šios liudytojos parodymų taip pat neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatorė neskundė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. rugsėjo 4 d. nutarimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą. Baudžiamojoje byloje yra jos skundas teismui ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartis. Taigi apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, svarbių rašytinių įrodymų, kurie visiškai atskleidžia atsakovės sukčiavimą, t. y. kad vekselio turėtojas tyčia veikė skolininko nenaudai (ĮPVĮ 19 straipsnis).

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neatitinkantį kasacijos pagrindų. Jame nurodoma, kad kasatorė deklaratyviai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų rašytinių įrodymų apie tai, kad kasatorė buvo priversta pasirašyti vekselį dėl smurto ir apgaulės. Tokių įrodymų nėra nei baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-376-07, nei šioje civilinėje byloje. Kasatorė klaidina teismą, teigdama, kad baudžiamojoje byloje yra pagrindiniai rašytiniai įrodymai apie vekselio pasirašymo aplinkybes. Baudžiamosios bylos medžiaga nepatvirtina ieškinio pagrindo ir dalyko, nes joje nebuvo nustatytos ar patvirtintos aplinkybės, kad, pasirašant vekselį, prieš kasatorę buvo panaudotas smurtas ir apgaulė, nieko nenurodoma apie vekselio išdavimo aplinkybes. Be to, baudžiamoji byla Nr. 10-2-376-07, iškelta kasatorei dėl bendrovės turto iššvaistymo, nebaigta, nes Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos prokuroro 2010 m. birželio 28 d. nutarimą nutraukti joje ikiteisminį tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorė neįrodė aplinkybių dėl atsakovės nesąžiningumo išrašant vekselį. Kasatorė nesąžiningai siekia išvengti vekselio pagrindu jai kylančių skolinių įsipareigojimų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

             Kasaciniame skunde iš esmės keliamas įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl kolegija tik šiuo klausimu turi teisinį pagrindą pasisakyti. Kadangi kilęs šalių ginčas yra privataus pobūdžio – dėl vekselio davėjo bei vekselio gavėjo teisių ir pareigų, atsirandančių išrašyto vekselio pagrindu, tai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo peržengti kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 2 dalis).     

 

            

             Dėl kasatorės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

 

             Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme specifika yra ta, kad kasacinis teismas apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu. Taigi, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas vadovaujasi bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pats nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių. Bylos faktinės aplinkybės yra materialiosios teisės normų taikymo pagrindas, todėl kasacinis teismas, aiškindamasis, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, gali analizuoti fakto klausimus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu.

             Byla, iškelta pagal ieškovės (kasatorė) reikalavimą, pirmosios instancijos teisme bei du kartus apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Kasatorė bei jos atstovas – advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant nurodytose teisminėse instancijose, davė paaiškinimus apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, taip pat aktyvūs buvo ir teismai – skiriama teismo ekspertizė, renkama informacija apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, galinčius būti reikšmingais ginčui nagrinėti, reikalaujami papildomi įrodymai, kviesti į teismo posėdį ir jame apklausti liudytojai ir pan. – taigi vykusių žodinių procesų metu iš esmės buvo nustatinėjamos faktinės bylos aplinkybės. Minėta, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, vadovaujasi bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pats nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių, todėl tenkinti kasatorės prašymo ir bylą kasaciniame teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra poreikio ir pakankamo teisinio pagrindo (CPK 356 straipsnis 2 dalis).   

 

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, reiškiant prieštaravimus dėl prievolės pagal vekselį

 

Įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose, o nagrinėjama byla būtent tokia ir yra, be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti  savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą. (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).

 Byloje surinktus įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis;  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; kt.).   

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką taip, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis  – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-314/2010). Kadangi vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir iš jo kylanti prievolė taip pat yra abstrakti, tai vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).

             Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, buvo pažeistos pirmiau nurodytos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus, atsižvelgęs į vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes. Teismo nutartyje išsamiai įvertinta ieškovės – vekselio davėjos – elgsena, kuri neatitinka  protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgsenos teigiant, kad vekselio išrašymas neatitiko vekselio davėjos (ieškovės) valios; nustatyta, kad byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog vekselis buvo išrašytas prieš jo davėjo – ieškovės – valią. Akcentuodama netinkamą įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymą, kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. birželio 28 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuris, beje, panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje išdėstyti tyrimą atlikusio pareigūno vertinimai neturi teismui įrodomosios galios, didesnę įrodomąją galią turinčia aplinkybe laikomas tik ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. B. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-146/2011). Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas esant pagrindui įtarti, kad yra pasisavintas bendrovės didelės vertės turtas, t. y. dėl kriminalinį nusikaltimą turinčios veikos požymių, o nagrinėjamoje byloje, minėta, tiriamas privataus pobūdžio ginčas – dėl vekselio davėjo bei vekselio gavėjo teisių ir pareigų, atsirandančių išrašyto vekselio pagrindu. Be to, kas svarbu analizuojant vekselio išrašymo bei ikiteisminio tyrimo faktus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas vekselis pasirašytas 2007 m. liepos 20 d., o trūkumas bendrovės kasoje pirmą kartą užfiksuotas 2007 m. rugpjūčio 9 d. Tai taip pat teikė pagrindą nesieti ikiteisminio tyrimo bei vekselio išrašymo faktų. Taigi apeliacinės instancijos teismas vertino ikiteisminio tyrimo faktą visų bylos aplinkybių kontekste, kasacinio teismo 2009 m. vasario 29 d. nutartyje nebuvo padaryta išvados apie poreikį ginčytino vekselio pasirašymą sieti su ikiteisminiu tyrimu, o buvo nuoroda dėl šio fakto vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismas tai atliko.   

 Tas faktas, kad apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva reikalavo rašytinių įrodymų, juos tyrė, kvietė ir apklausė liudytojus, parodo proceso apeliacinės instancijos teisme išsamumą, o aplinkybė, kad atskirai kiekvieno įrodymo nutartyje neaptarė, o apibendrintai juos pripažino nesant objektyviais ir pakankamais ieškiniui tenkinti, neteikia pagrindo išvadai, kad įrodymų rinkimas ir tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamas, pažeidžiantis pirmiau nurodytas proceso teisės normas ir dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis turėtų būti pripažinta nepagrįsta.

 

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, todėl nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo nutarčiai naikinti (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).           

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

 

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatorės atsakovei priteisiamos jos kasaciniame teisme turėtos ir įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo advokatui 1815 Lt. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio. Rekomendacijų 8.14 punkte nustatyta, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą taikytinas koeficientas – 2, kurio pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Taigi šiuo atveju maksimalus užmokesčio dydis yra 1600 Lt (MMA – 800 Lt x 2). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla nebuvo itin sudėtinga, advokato darbo ir laiko sąnaudos surašant atsiliepimą nebuvo didelės, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį mažina iki 1000 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Taip pat iš kasatorės į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės S. V. atsakovei V. Š. 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme.

Priteisti iš ieškovės S. V. į valstybės biudžetą  37,55 Lt (trisdešimt septynis litus 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.   

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                           Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                                       Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                                        Pranas Žeimys