Administracinė byla Nr. eA-248-502/2023

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00276-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas Č. B. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (nuo 2021 m. liepos 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) (toliau – ir atsakovas) 2021 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-3 „Dėl atsisakymo Č. B. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir 2021 m. sausio 5 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2021 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-3808 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-3“ (toliau – ir 2021 m. birželio 4 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių paskirti Č. B. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.       VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. sausio 5 d. sprendimu jam nebuvo skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą vidaus reikalų tarnyboje, nes jis Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 14-1-01394-92 buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, o nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Jis minėtą sprendimą apskundė VSDFV, ši 2021 m. birželio 4 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. VSDFV 2021 m. birželio 4 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai nebuvo skirta valstybinė pensija, nes pareiškėjas praeityje buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. VSDFV 2021 m. birželio 4 d. sprendime nurodė, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis taikoma nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo.

2.2.       Vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jam priklauso valstybinė pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nes jo stažas vidaus reikalų tarnyboje yra didesnis nei 25 metai. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinis reglamentavimas atsirado nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymui. Darbą Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) jis pradėjo 1994 m. balandžio 14 d. Už tyčinio nusikaltimo padarymą jis buvo nuteistas 1994 m. birželio 21 d. Tiek darbo pradžios Departamente metu, tiek jo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą metu negaliojo teisės aktai, kurie numatė draudimus skirti valstybinę pensiją pareigūnams ir kariams nuteistiems už tyčinį nusikaltimą. Naujas reglamentavimas pablogino pareiškėjo padėtį ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies (nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama) nuostatos negali būti taikomos atgaline tvarka.

3.       Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.       Remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktu 2020 m. gruodžio 29 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-21413, nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 21 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą (ginčo dėl šio fakto byloje nėra). Todėl, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi (nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama), kuri taikoma nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo, VSDFV Utenos skyrius 2021 m. sausio 5 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų pensiją, kaip neatitinkančiam pareigūnų skyrimo sąlygų.

4.2.       Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pensijai skirti atitikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020). Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybė pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Kadangi nustatyta, jog pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.       Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas į skundą grindžiamas iš esmės analogiškais motyvais ir argumentais kaip ir VSDFV Panevėžio skyriaus atsiliepimas.

II.

7.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo Č. B. skundą atmetė.

8.       Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio 24 d. atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai vidaus tarnybos pareigūnui sukanka šio statuto 73 straipsnyje nustatytas amžius). Iš tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo matyti, kad 2020 m. lapkričio 24 d. pareiškėjo tarnybos laikas pensijai skirti yra 28 metai 7 mėnesiai 21 diena. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas atitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama asmenims ištarnavusiems vidaus reikalų sistemoje 25 ir daugiau metų. 

9.       Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

10.       Teismas nurodė, kad Įstatymų leidėjas pasinaudojo minėta galimybe ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) nustatė, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija (įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.), kurioje be minėtos nuostatos, nustatančios teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją esminę sąlygą (asmuo neturi būti nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą), buvo papildomai įtvirtinta nuostata, nustatanti mechanizmą, kaip turėtų būti įgyvendinama asmens teisė į valstybinę pensiją tais atvejais, kai pensijos skyrimo klausimas sprendžiamas dėl asmens, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, tačiau šis procesas nėra pasibaigęs, atitinkamai nustatė, kad klausimas dėl pensijos skyrimo gali būti išspręstas tik baudžiamajame procese priėmus galutinį procesinį sprendimą. Šis įstatymo papildymas nepaneigia minėtos likusios nepakeistos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi įstatymų leidėjas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą.

11.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 7 d. prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo 6 punkte nurodė, kad nėra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tačiau iš byloje esančio 2020 m. gruodžio 29 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-21413 matyti, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 14-1-01394-92 buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio prasme.

12.       Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 3 d. nutarimu pripažinta, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Tačiau pareiškėjui, kai jis padarė tyčinį nusikaltimą ir už tai buvo nuteistas, pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta, todėl Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 3 d. nutarimas šiuo atveju jam negali būti taikomas.

13.       Teismas konstatavo, kad VSDFV Utenos skyrius, atsižvelgęs į minėtą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, įvertinęs dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimų padarymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2021 m. sausio 5 d. sprendimą ir pareiškėjui pagrįstai neskyrė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2021 m. birželio 4 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

III.

14.       Pareiškėjas Č. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. sausio 5 d. sprendimą  ir VSDFV 2021 m. birželio 4 d. sprendimą bei įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių paskirti Č. B. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

15.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1.       Atsakovo sprendimas neskirti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas savo prasme yra neteisingi, neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir teisinės valstybės principo, kurio esminiai elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

15.2.       Tiek darbo pradžios Departamente metu, tiek nuteisimo už tyčinį nusikaltimą metu negaliojo teisės aktai, kuriose būtų numatytos sąlygos (draudimai) neskirti valstybinę pensiją pareigūnams ir kariams nuteistiems už tyčinį nusikaltimą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 13 d. Nr. 1-693) 13 straipsnio 3 dalimi atsirado ribojimas skirti valstybinę pensiją asmenims nuteistiems už tyčinį nusikaltimą, tačiau šis įstatymas įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d., t. y. po to kai pareiškėjas pradėjo tarnybą ir buvo nuteistas. Naujas teisinis reglamentavimas pablogino pareiškėjo padėtį, todėl neturi ir negali būti taikomas atgal.

15.3.       Jam negalėjo būti taikomas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme esantis ribojimas neskirti valstybinę pensiją ir dėl to, kad po nuteisimo už tyčinį nusikaltimą (1994 m. birželio 21 d.) jis nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statute numatytais atvejais, pvz., už padarytą tyčinį nusikaltimą, pareigūno vado pažeminimą ir pan. Valstybė, leisdama jam tęsti tarnybą daugiau nei 25 metus po nuteisimo, nenustatė jokių sąlygų ir pagrindų, kad jis negalėtų jai tarnauti, todėl valstybei tenka pareiga suteikti pareiškėjui socialinę apsaugą ir skirti jam valstybinę pensiją. Jis visą tarnybos laikotarpį nuo pat pradžios ir po Įstatymo įsigaliojimo toliau eidamas, kaip ir iki tol eitas pareigas, bei atlikdamas dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei, turėjo teisėtą lūkestį, kad dirbdamas iki sueis atitinkamas tarnybos pasibaigimo laikas, gaus užtarnautas socialines garantijas ir jam bus skirta valstybinė pensija.

15.4.       Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti, be kita ko, prilyginamas, buvęs iki 1995 m. sausio 1 d., darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais (3 p.) (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija), o pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 punktą vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros muitinės sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose bei valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą (pensijos pareiškėjui skyrimo metu galiojusioje 2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcijoje – operatyvinę veiklą) ir (arba) ikiteisminį tyrimą) laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija). Taigi, pareiškėjas, vykdęs tarnybą (dirbęs) nuo 1994 m. balandžio 14 d. iki 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos tarnyboje nebuvo laikomas pareigūnu, todėl ir dėl šios priežasties jo atžvilgiu negalėjo būti taikomas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytas ribojimas.

16.       Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems motyvams, papildomai pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra pateiktų argumentų, kurių pagrindu galėtų būti daroma išvada apie tai, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas ar neištyrė įrodymų administracinėje byloje. Teismas pagrįstai vadovavosi Departamento pateikta Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo pažyma, kurioje nurodyta, kad Č. B. tarnybą pradėjo nuo 1994 m. balandžio 21 d. pirmo specialaus pareigūno nekarinio (karinio) laipsnio-eilinio pareigose. Minėta pažyma yra nenuginčyta, ja privaloma vadovautis, todėl atmestinas pareiškėjo teiginys, kad jis vykdęs tarnybą (dirbęs) nuo 1994 m. balandžio 14 d. iki 1995 m. sausio 1 d. Departamente nebuvo laikomas pareigūnu. Teismas teisingai pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą.

18.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę gauti pareigūnų pensiją sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kai vidaus tarnybos pareigūnui sukanka šio statuto 73 straipsnyje nustatytas amžius), nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų pensiją. Taip pat ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo tolimesniu pareigų ėjimu, sukauptu stažu – šios aplinkybės nepanaikino pareiškėjo nubaudimo už tyčinio nusikaltimo faktą, su kuriuo, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje siejamas pareigūnų pensijos neskyrimas. Teismas teisingai nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius 2021 m. sausio 5 d. sprendimu pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, o dėl to paties faktinio ir teisinio pagrindo VSDFV, kaip privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, priimtas 2021 m. birželio 4 d. sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (nuo 2021 m. liepos 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas – VSDFV Panevėžio skyrius) 2021 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-3 „Dėl atsisakymo Č. B. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

21.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio 24 d. atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai vidaus tarnybos pareigūnui sukanka šio statuto 73 straipsnyje nustatytas amžius). Iš tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo sprendė, kad 2020 m. lapkričio 24 d. pareiškėjo tarnybos laikas pensijai skirti yra 28 metai 7 mėnesiai 21 diena. Todėl padaryta išvada, jog pareiškėjas atitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama asmenims ištarnavusiems vidaus reikalų sistemoje 25 ir daugiau metų.

23.       Į bylą pateiktas 2020 m. gruodžio 29 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-21413 patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 14-1-01394-92 buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio prasme.

24.       Kaip minėta, byloje skundžiamas 2021 m. sausio 5 d. sprendimas atsisakyti skirti pareiškėjui valstybinę pensiją priimtas motyvuojant Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas buvo teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pareiškėjas argumentuoja, kad nusikalstama veika, už kurią jis buvo nuteistas, padaryta iki jo darbo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente prie Vidaus reikalų ministerijos pradžios 1994 m. balandžio 14 d. Už tyčinio nusikaltimo padarymą jis buvo nuteistas 1994 m. birželio 21 d. Tiek darbo pradžios Departamente metu, tiek jo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą metu negaliojo teisės aktai, kurie numatė draudimus skirti valstybinę pensiją pareigūnams ir kariams nuteistiems už tyčinį nusikaltimą.

25.       Panašios situacijos vertinimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pateikė 2023 m. gegužės 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-627-624/2023 ir be kita ko pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje akcentuojama, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgiant į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu. Konstituciniai reikalavimai asmenims, kurie siekia įgyvendinti arba jau yra įgyvendinę savo teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, – tai, pirma, reikalavimai asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, ir, antra, reikalavimai valstybės tarnautojams. Su minėtomis dviem reikalavimų grupėmis atitinkamai yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, ir garantijos valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos santykiai apima santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įgyvendinimu, taip pat santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą).

26.       Pareiškėjo darbo Departamente pradžios momentu galiojęs Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas (12 straipsnis) nustatė tik pagrindinius vidaus tarnybos pareigūnų parinkimo kriterijus, kitas vidaus tarnybos sąlygas bei tvarką pavesdamas nustatyti Vyriausybei. Aktualios ginčui redakcijos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 11.2. punktas draudė į tarnybą priimti asmenį, jei jis buvo teistas už nusikaltimą, o atleidimo iš tarnybos pagrindai su tokia aplinkybe nebuvo siejami (43 p.). Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą patvirtinus 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, jo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudė priimti į vidaus tarnybą asmenį, jei jis buvo baustas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo, taip pat jei asmuo nuteistas už neatsargų nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir teistumas neišnykęs arba nepanaikintas. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu buvo numatytas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteistas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio įvykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Pastarosios normos redakcija kito, tačiau esmė liko ta pati.

27.       Minėta, jog į vidaus tarnybą pareiškėjas buvo priimtas 1994 m. balandžio 14 d., t. y. iki jo nuteisimo fakto, o vėlesnis reguliavimas vertinant į vidaus tarnybą jau priimto asmens teisinį statusą (inter alia (be kita ko) tam tikras su šiuo statusu susijusias į vidaus tarnybą jau priimto asmens socialines garantijas), nuteisimo už tyčinės nuskalstamos veikos padarymą aplinkybę daro reikšminga tuo atveju, jeigu tokia nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu, kai asmuo ėjo pareigas vidaus tarnyboje.

28.       Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat yra pabrėžęs, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, mokėjimo ir kitas sąlygas, turi paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai. Skirtingos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūnų ir karių teisinės padėties skirtumus, ypatumus, inter alia skirtingus jų atleidimo iš tarnybos pagrindus. Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, kad asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įpareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą).

29.       Paskirtos valstybinės pensijos nutraukimo aspektu Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Pensijų įstatymo teisinis reguliavimas, pagal kurį asmeniui, kuriam paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šios pensijos mokėjimas yra nutraukiamas po to, kai jis nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą, t. y. po to, kai toks asmuo jau yra teismo nubaustas už tyčinio nusikaltimo padarymą, reiškia, kad asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą).

30.       Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-693 redakcija, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 d. (2007 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-1027 pavadinimas pakeistas į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji pensija nebemokama. 2004 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. IX-2239 13 straipsnio 3 dalis pakeista, nustatant, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Aptariama nuostata dar kartą pakeista 2014 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 13 straipsnio pakeitimo įstatymu (galiojo pareiškėjo kreipimosi į VSDFV Panevėžio skyrių momentu ir tebegalioja šiuo metu), nustatant, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

31.       Įvertinus Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reguliavimo raidą, matyti, kad pagrindas neskirti asmeniui valstybinės pensijos buvo ir tebėra siejamas su nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktu, įstatyme atskirai nedetalizuojant sąvokos „nuteistas“ turinio bei nusikalstamos veikos padarymo laikotarpio. Jau minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad tiek KASOKTĮ (taip pat iki jo galioję analogiškus teisinius santykius reglamentavę įstatymai), tiek Pensijų įstatymas yra specialieji profesinės karo tarnybos bei iš jos kylančių papildomų socialinių garantijų teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pensijų įstatymas reguliuoja būtent KASOKTĮ įtvirtinto profesinės karo tarnybos kario teisinio statuso pagrindu įgyjamos teisės į kario valstybinę pensiją įgyvendinimo tvarką. Todėl šių teisės aktų nuostatas būtina vertinti sistemiškai, o juose įtvirtintos sąvokos neturėtų būti suprantamos ir aiškinamos skirtingai (žr. LVAT 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-627-624/2023). Šis teisės aiškinimas aktualus ir narinėjamoje byloje.

32.       Todėl šioje byloje padaryta išvada, kad Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą (šiuo atveju vidaus tarnybą), be kita ko, apimančios į tokią tarnybą jau įstojusio asmens teisę būti vertinamam vienodai su kitais į vidaus tarnybą įstojusiais asmenimis, kurių teisinė padėtis yra vienoda, požiūriu asmens nuteisimo už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą faktas svarbus tiek, kiek tokia tyčinė nusikalstama veika yra padaryta vidaus tarnybos laikotarpiu (žr. šio Sprendimo 27 p.), yra aktuali ir sprendžiant dėl vidaus tarnybą baigusio asmens teisės į valstybinę pensiją įgijimo.

33.       Byloje susiklosčius aplinkybėms, kad pareiškėjas į vidaus tarnybą stojo iki nuteisimo fakto, atsiradusio dėl iki 1994 m. balandžio 14 d., padarytos tyčinės nusikalstamos veikos, buvo į šią tarnybą priimtas, joje pareigas ėjo 1994 m. balandžio 14 d.–2020 m. lapkričio 24 d. laikotarpiu ir iš šios tarnybos buvo atleistas sukakus statuto 73 straipsnyje nustatytam amžiui (t. y. ne dėl kokių nors tarnybai keliamų reikalavimų pažeidimo, šiukštaus Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo, priesaikos sulaužymo, piktnaudžiavimo tarnyba ir / ar pareigūno vardo pažeminimo), darytina išvada, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies prasme konstitucinius proporcingumo ir lygiateisiškumo principus atitiktų toks Vidaus tarnybos statuto ir Pensijų įstatymo nuostatų aiškinimas, pagal kurį iki tarnybos įvykę pareiškėjo biografijos faktai būtų siejami su jo priėmimo į profesinę karo tarnybą pagrindais, o sąlygos pareiškėjui įgyti teisę į valstybinę pensiją – tik su jo veikla vidaus tarnybos laikotarpiu. Taigi pareiškėjas turi konstitucinę teisę būti vienodai vertinamas kartu su kitais į vidaus tarnybą įstojusiais ir ją dėl sukakusio amžiaus baigusiais pareigūnais, bei teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą tokiems asmenims mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją.

34.       Apibendrindama šiame sprendime aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. sausio 5 d. sprendimas Nr. (10.12E) VPE_SP6E-3, kuriuo pareiškėjo prašymas skirti jam valstybinę pensiją netenkintas, vadovaujantis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, negalėjo būti laikomas pagrįstu ir turėjo būti panaikintas. Tuo pačiu pagrindu naikintinas ir išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą priimtas VSDFV 2021 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. (18.2E) I-3808. Todėl apeliaciniu skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas keičiamas, o pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant skundžiamus VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDFV sprendimus bei įpareigojant VSDFV Panevėžio skyrių pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo nagrinėti iš naujo.

35.       Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti jam 2 111 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kadangi, išnagrinėjus šią administracinę bylą, teismo sprendimas buvo priimtas pareiškėjo naudai, jis ABTĮ nustatyta tvarka įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d., 5 d.).

36.       Byloje yra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas iš viso patyrė 2 111 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė pasirengimas (susipažinimas su dokumentais, mokestis archyvui ir skundų VSDFV Utenos skyriui bei pirmosios instancijos teismui rengimas ir pateikimas) bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio skundo parengimas ir pateikimas. Pareiškėjas taip pat pateikė bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą pagrindžiančius dokumentus (pinigų priėmimo kvitus ir mokėjimo nurodymą).

37.       Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

38.       Pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose įtvirtintos maksimalios priteistinos sumos, todėl gali būti priteistos pareiškėjui iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, 2 111 Eur bylinėjimosi išlaidų suma atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, todėl nėra pagrindo ją mažinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Č. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą  pakeisti.

Pareiškėjo Č. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (nuo 2021 m. liepos 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas – VSDFV Panevėžio skyrius) 2021 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-3 „Dėl atsisakymo Č. B. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-3808 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-3“. Įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių pareiškėjo Č. B. prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo nagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjui Č. B. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2 111 Eur (du tūkstančius šimtą vienuolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Artūras Drigotas