Administracinė byla Nr. A-786-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00917-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), (toliau – ir atsakovas) 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2015  m. gruodžio 2 d.  jis buvo laikomas Alytaus PN bendrabučio tipo ir kamerų tipo gyvenamosiose patalpose bei baudos izoliatoriuje, pažeidžiant kalinimo sąlygas, t. y. pareiškėjui nuolat trūko gyvenamojo ploto, kurį papildomai mažino ir patalpose esantys baldai, be to, laisvės judėti nekompensuodavo ir galimybė pagal grafiką naudotis sporto sale, aikštele, kur vienu metu įleidžiamas tik tam tikras skaičius žmonių.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, šalta, trūko oro ir natūralios bei dirbtinės šviesos, sienos ir lubos buvo pažeistos grybelio, čiužinyje veisėsi parazitai, trūko spintelių daiktams susidėti, pataisos namuose skalbiami būdavo tik apatiniai drabužiai. Pareiškėjo teigimu, maisto energetinė vertė buvo per maža, kokybė prasta, dėl ko jam nuolat skaudėjo skrandį.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Be to, baudos izoliatoriaus kamerose vietoje tualeto buvo tik skylė grindyse, taip pat šiose kamerose ir kamerų tipo patalpose kriauklė ir vandens nubėgimo įrenginiai buvo surūdiję ir netvarkingi. Pasak pareiškėjo, bausmę atliekant baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose jam buvo neleidžiama eiti į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, pasivaikščioti galėdavo tik valandą per dieną, o biblioteka pasinaudoti kartą per savaitę, kitų užsiėmimų neturėjo. Dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, o grįžęs iš baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpų, pareiškėjas neturėjo sąlygų nusiprausti. Pareiškėjas nurodė, kad baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose buvo tarakonų ir žiurkių.
5. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2015 m. kovo 3 d. kilus gaisrui pataisos namuose, kurio metu pareiškėjas apsinuodijo dūmais ir buvo evakuotas tik praėjus dviem valandoms, kreipėsi į gydytoją, tačiau nebuvo apžiūrėtas.
6. Pasak pareiškėjo, 2015 m. kovo 4 d. atliekant daiktų svėrimą, iš jo buvo paimta patalynė, dėl ko jis turėjo tris paras miegoti ant metalinės lovos.
7. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį bei nacionalinius teisės aktus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, depresija, irzlumu, nuovargiu.
8. Pareiškėjas prašė jo skundo reikalavimams ieškinio senaties netaikyti, nurodydamas, kad pagal Konvencijos nuostatas, senaties terminas reikalavimams dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų netaikomas.
9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir priteisti Alytaus PN iš pareiškėjo 6,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą.
10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 3 ir 21 būrio gyvenamąsias patalpas bei kamerų tipo patalpas Nr. 15, Nr. 18, Nr. 20, Nr. 16, Nr. 43, Nr. 1 ir Nr. 5. Visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko pakankamai laisvo ploto ir minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Atsakovas pažymėjo, kad šilumos mazgas Alytaus PN yra kompiuterizuotas, todėl nuolat palaiko tinkamą patalpų temperatūrą. Patalpos vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje buvo atliktas kapitalinis remontas, pakeisti langai, durys, naujai įrengti sanitariniai mazgai. Parazitai naikinami periodiškai, pagal poreikį. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė. Visos gyvenamosios patalpos aprūpintos reikiamu inventoriumi. Nuteistieji pagal grafiką gali sportuoti sporto aikštyne. Tiekiamas maistas atitinka kokybės reikalavimus, periodiškai atliekami gaminamo maisto laboratoriniai tyrimai. Pažeidimų  nebuvo nustatyta.
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas beveik visuose nutarimuose dėl skiriamų nuobaudų buvo išreiškęs valią būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjui išreiškus valią būti su nerūkančiais asmenimis, šis jo reikalavimas buvo užtikrintas.
12. Atsakovas paaiškino, kad 2015 m. kilus gaisrui uždaroje zonoje visi nuteistieji buvo operatyviai evakuoti iš uždarosios zonos, pareiškėjas nebuvo apsinuodijęs dūmais.

II.

13. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė.
14. Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Alytaus PN, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., atlyginimo.
15. Teismas nustatė, kad atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos.
16. Teismas nustatęs, kad skundą pareiškėjas pateikė 2016 m. gegužės 23 d., be to, skunde pareiškėjas nurodo, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, sprendė, kad pareiškėjo nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, kurios galėtų būti laikomos svarbiomis,  nuo jo valios nepriklaususiomis ir sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo skundo reikalavimui taikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir sprendė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d.
17. Teismas, įvertinęs atsakovo byloje pateiktus duomenis apie gyvenamųjų ir kamerų tipo patalpų plotus, jose įrengtų vietų skaičių, ir pareiškėjo laikymo minėtose patalpose laikotarpius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes dėl perpildytų kamerų ir atsakovo pateiktų netikslių duomenų, nepateikė, konstatavo, kad  atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos „Įskaita“ išrašai), kuriuose matyti ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius, paneigia abstrakčius ir deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl asmenų skaičiaus gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteigia, jog patalpose būtų buvę laikoma daugiau asmenų nei įrengta miegamųjų vietų, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenumato, jog Taisyklių 111.1 ir 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo tiek kamerų tipo patalpose, tiek baudos izoliatoriuje ir bendrabučio tipo patalpose, atmetė.
18. Teismas, atsižvelgęs į Higienos normos HN 76:2010 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus, į byloje pateiktų Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. ir 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktų išvadas ir kitus atsakovo pateiktus įrodymus, pažymėjo, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią ir švarią aplinką. Teismas pažymėjo, kad švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios, todėl Alytaus PN negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
19. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo deklaratyvius teiginius, kad pataisos namuose nesudaromos sąlygos skalbti drabužius, patalynė buvo antisanitarinės būklės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo nesudaryta galimybė naudotis skalbyklos paslaugomis.
20. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, į Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktą „tualeto“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2001 m. lapkričio 30 d. Nr. 622 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ 3.4 punkte pateiktą „unitazo“ sąvokas, padarė išvadą, kad nėra nustatyta, jog tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Remdamasis minėtų patikrinimų aktų duomenimis ir tuo, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, jog Alytaus PN kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti klozetai, įrenginiai buvo netvarkingi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas neturi pagrindo netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija.
21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių savo nurodomą aplinkybę dėl spintelių trūkumo pagrindžiančių duomenų, o atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad bendrabučio tipo patalpose prie kiekvienos lovos yra įrengta atskira spintelė. Teismas byloje nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl spintelių trūkumo, netinkamumo naudoti, pakeitimo kita ar su panašaus pobūdžio prašymu, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė.
22. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus dėl dušų Alytaus PN įrengimo, nuteistųjų naudojimosi dušu sąlygų ir trukmės, taip pat atsižvelgęs į tai, jog pats pareiškėjas patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo suteikiama galimybė praustis po šiltu dušu, atmetė pareiškėjo argumentus šiuo aspektu. 
23. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl juos atmetė.
24. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, pagrįstumo, teismas įvertino atsakovo pateiktus Nutarimus dėl nuteistojo nubaudimo, kuriais pareiškėjui buvo skiriamos nuobaudos – kalėti baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose, bei Nuteistojo asmens kratos protokolų duomenis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog, pareiškėjui pasirašytinai išreiškus valią būti laikomam su nerūkančiais asmenimis, jis vis tiek buvo laikomas rūkančiųjų kameroje. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, kad buvo laikomas su rūkančiaisiais, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų apie tabako dūmų galbūt sukeltą žalą pareiškėjui. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.
25. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog Alytaus PN tiekiamas maistas atitiko teisės aktų reikalavimus bei juose nustatytas maisto energetines vertes. Įvertinęs Medicinos dokumentų išraše pateiktą informaciją, jog pareiškėjas serga lėtiniu gastritu, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti, jog pataisos namuose tiekiamas maitinimas lėmė pareiškėjui skrandžio skausmus. Teismo vertinimu, minėta pasekmė pareiškėjui galbūt kilo dėl jam diagnozuotos lėtinės virškinimo sistemos ligos. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamai suteikto maitinimo.
26. Teismas, iš bylos medžiagos nustatęs, kad 2015 m. kovo 4 d. pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojo ir jam buvo diagnozuota sloga, dėl apsinuodijimo dūmais gydytojui pareiškėjas nesiskundė, gydytojas tokios aplinkybės apžiūros metu nenustatė, kitų duomenų apie galbūt pataisos namuose kilusį gaisrą ir pareiškėjo apsinuodijimą, byloje nėra, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių  įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl gaisro sukeltos žalos, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl teismas rėmėsi Alytaus PN pateiktais įrodymais ir pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė.
27. Teismas sprendė, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius dėl daiktų patikrinimo metu galbūt iš pareiškėjo laikinai paimto minkštojo inventoriaus, ir kad tokie veiksmai negalėtų būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
28. Teismas padarė išvadą, jog Alytaus PN neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas.

III.

29. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
30. Nesutikdamas su teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo, kad teismas, nesivadovaudamas teismų praktika, remdamasis tik atsakovo pateiktais įrodymais ir gindamas vienos šalies interesus, priėmė šališką sprendimą.
31. Pareiškėjas nesutinka su jo skundo reikalavimams taikyta ieškinio senatimi ir pažymi, kad teismai nuolat konstatuoja Alytaus PN daromus pažeidimus, kuriuos pašalinti atsakovas yra nepajėgus, ir mano, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas. Be to, pasak pareiškėjo, atsakovas turėtų informuoti pareiškėją, kad negali užtikrinti tinkamų kalinimo sąlygų, tačiau to nedaro ir dar klastoja dokumentus.
32. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl nekonstatuoto vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose, nurodydamas, kad atsakovo pateikti duomenys apie 21 būrio 3 miegamojo plotą ir miegamųjų vietų skaičių yra neteisingi, nes miegamųjų vietų ten buvo daugiau. Pasak pareiškėjo, jis nesutinka su atsakovo, remiantis kompiuterine programa, pateiktais duomenimis, pažymėdamas, kad taip atsakovui duomenis yra lengviau suklastoti, o pareiškėjui sunkiau įrodyti. Tai, kad Alytaus PN pateikia neteisingą informaciją apie kalinimo sąlygas, patvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. liepos 5 d. išvada Nr. 4D-2015/1-1745/3D-1980.
33. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į V. K. (V. K.) administracinę bylą Nr. I-1635-422/2016, kurioje teismas konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir nagrinėjamoje byloje, todėl nesupranta, kodėl esant toms pačioms aplinkybėms teismai priima skirtingus sprendimus.
34. Pareiškėjas taip pat ginčija teismo atliktus vienam asmeniui tenkančio ploto skaičiavimus kamerų tipo patalpose, nurodydamas, kad į bendrą kameros plotą negali būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas. Be to, pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepagrįstai kamerų plotą skaičiuoja kartu su jose esančiais baldais. Pareiškėjo teigimu, baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas į bendrą kameros plotą neturėtų būti įskaičiuojamas ir bendrabučio tipo patalpose.
35. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos teisėje įtvirtinta, jog nuteistajam kameros plotas turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, ir nurodo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas nuteistojo ar suimtojo laikymas kameroje, kur jam tenka mažiau nei 3 kv. m ploto yra prilyginimas kankinimui. Pareiškėjo teigimu, langas turi būti švarus, pakankamai didelis ir laisvai praleidinėti šviesą, turi būti ventiliacija, temperatūra negali viršyti 18 laipsnių, turi būti švarus tualetas, kuriame galima užsirakinti, ant sienų neturi būti grybelio, neturi būti žiurkių ir tarakonų.
36. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl higienos normų pažeidimų ir pažymi, kad jam atlikinėjant bausmę kamerų tipo patalpose žiemos metu būdavo šalta. Nors atsakovas teigia, jog šildymas reguliuojamas kompiuterio pagalba, tačiau pareiškėjo teigimu, kamerose yra tik ploni vamzdžiai, nėra radiatorių. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo metu kamerose buvo tinkama temperatūra. Pasak pareiškėjo, jam būnant kameroje Nr. 1 jis niekada nematė dienos šviesos, nes už lango buvo siena ir įrengtas pasivaikščiojimo kiemelis. Dėl tos pačios priežasties į kamerą negalėjo patekti pakankamai oro, o ventiliacija nėra įrengta.
37. Pareiškėjas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad pareiškėjo judėjimo laisvė Alytaus PN buvo ribojama. Pareiškėjas nurodo, kad pagal grafiką visi nuteistieji negalėjo lankytis sporto aikštyne, nes įleidžiamų nuteistųjų skaičius buvo ribojamas, be to, buvo įleidžiami tik tie, kurie žaidžia futbolą arba krepšinį, todėl pareiškėjui norint tik pažiūrėti, tokia galimybė nebuvo sudaroma.
38. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją jis nesikreipė, nes bijo susidorojimo, o į Departamentą kreiptis nematė prasmės, nes Departamentas yra suinteresuotas.
39. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
40. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai žala pasireiškė. Pasak atsakovo, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.
41. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
42. Departamentas, pritardamas teismo išvadoms dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ir byloje pateiktų įrodymų vertinimo, pažymi, kad  teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialines teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

43. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
44. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos neužtikrinant pareiškėjui A. A. teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.
46. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, nes nenustatė CK 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti, be to, daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nesivadovavo teismų praktika, sprendimą priėmė, remdamasis atsakovo pateiktais melagingais duomenimis, dėl ko netinkamai apskaičiavo minimalų pareiškėjui tekusį plotą jam atliekant bausmę tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek ir kamerų tipo patalpose (baudos izoliatoriuje).
47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
48. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą.
49. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 22 d. taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, konstatavęs, jog pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. (b. l. 6) į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą.
50. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
51. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
52. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011), todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad jo (pareiškėjo) teisių pažeidimas buvo nuolatinio pobūdžio (tęstinis) pažeidimas. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). 
53. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).
54. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
55. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo Alytaus PN pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2016 m. gegužės 23 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 22 d.
56. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis suvokė.
57. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
58. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
59. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas privalėjo informuoti pareiškėją apie tai, jog negali užtikrinti tinkamų kalinimo sąlygų, į Alytaus PN administraciją jis nesikreipė, nes bijojo, o į Departamentą nesikreipė, nes nematė prasmės, nepripažintos objektyviai trukdžiusiomis laiku ginti savo teises teisme. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados dėl 3 metų ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje yra teisėtos ir pagrįstos.
60. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie patalpų ir kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo buvimo Alytaus PN laikotarpiu, plotus ir miegamųjų vietų skaičių, gyvenamojo ploto trūkumo tiek pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose, tiek ir kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje nenustatė.
61. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo kalėjimu Alytaus PN nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 111.2 punkte nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Pažymėtina, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančių baldų užimamo ploto.
62. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Alytaus PN pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
63. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
64. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d.) pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. spalio 8 d., nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d., 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. buvo paskirtas į 21 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas yra 43,77 kv. m, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto. Nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. sausio 6 d., nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. vasario 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 1, kurios plotas yra 28,77 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto. Nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. gegužės 28 d., nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 24 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 5, kurios plotas yra 28,66 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto. Nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. balandžio 18 d., nuo 2014 d. balandžio 22 d. iki 2014 m. liepos 18 d., nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. kovo 10 d., nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 43, kurios plotas yra 12,29 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,09 kv. m ploto. Nuo 2014 m. liepos 20 d. iki 2014 m. liepos 23 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 15, kurios plotas yra 11,64 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,88 kv. m ploto. Nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 18, kurios plotas yra 12,21 kv. m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,07 kv. m ploto. Nuo 2014 m. rugpjūčio 14 iki 2014 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 20, kurios plotas yra 15,58 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,89 kv. m ploto. Nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. sausio 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 16, kurios plotas yra 12,39 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,13 kv. m ploto. Nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. spalio 7 d., nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 3 būrį 2 miegamąjį, kuris  yra 45,64 kv. m ploto, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,26 kv. m ploto.
65. Pastebėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių ir kamerų neginčija, todėl teisėjų kolegija remiasi šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.
66. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsakovo pateiktus pareiškėjo asmens bylos duomenis (b. l. 15), duomenis apie A. A. perkėlimus (b. l. 16, 56), apie pareiškėjui skirtas drausmines nuobaudas (b. l. 92–140)), atsakovo atsiliepimuose pateiktus duomenis (b. l. 10, 48–49), nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis dėl pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 1 ir Nr. 5 sąlygų. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 1, kurios plotas yra 28,77 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko 3,59 kv. m ploto, buvo laikomas laikotarpiais nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. sausio 6 d., nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. vasario 20 d., t. y. iš viso 79 dienas. Kameroje Nr. 5, kurios plotas yra 28,66 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko 3,58 kv. m ploto, pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. gegužės 28 d., nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 24 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d., t. y. 9 dienas. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo buvimo Alytaus PN kamerose Nr. 1 ir Nr. 5 laikotarpiu iki Taisyklių 111.2 punkte garantuojamos 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos trūko vos 0,01–0,02 kv. m ploto.
67. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą Alytaus PN kamerų tipo patalpose Nr. 1 ir Nr. 5, neišskaičiavo sanitarinio mazgo ploto, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas jo kalinimo Alytaus PN laikotarpiu nebuvo laikomas perpildytose kamerose.
68. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas, teikdamas duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose esančių miegamųjų vietų skaičių nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė, kad skaičiuodamas pareiškėjo kalinimo Alytaus PN metu jam tenkantį kameros plotą, į jį neįskaičiavo sanitarinio mazgo užimamo ploto, taip pat nepateikė duomenų apie kamerose esančių sanitarinių mazgų užimamus plotus, remdamasi turimais duomenimis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas 88 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
69. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, kad pareiškėjo gyvenimo bendrabučio tipo patalpose (21 būrio 3 miegamajame ir 3 būrio 2 miegamajame) ir jo laikymo kitose kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjui tekusi ploto norma (3,1 kv. m ir 3,6 kv. m) nebuvo pažeista. Kaip minėta, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, baldų plotas nebuvo eliminuotas. Be to, pastebėtina, kad pareiškėjas, apibūdindamas savo kalinimo Alytaus PN sąlygas, neįrodė, kad kameros buvo apstatytos pertekliniais baldais, kurie būtų apriboję jo judėjimo kameroje galimybes.
70. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis, o teismas nepagrįstai jais vadovavosi, tačiau pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo šį argumentą, pažymėdamas, kad miegamųjų vietų 21 būrio 3 miegamajame buvo daugiau, tačiau koks buvo miegamųjų vietų skaičius nedetalizuoja. Pripažintina, jog pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.
71. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo apeliaciniame skunde minima Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. liepos 5 d. išvada Nr. 4D-2015/1-1745/3D-1980, kadangi pareiškėjas teisiniais argumentais nepagrindžia aplinkybėmis, jog nurodytas dokumentas būtų susijęs su nagrinėjamam ginčui aktualiomis Alytaus PN kameromis ir ginčo laikotarpiu. 
72. Pažymėtina, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
73. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl jo galimybės naudotis sporto aikštynu apribojimo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra paneigtos byloje esančiais atsakovo pateiktais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl apribotos galimybės naudotis sporto aikštynu, be to, jis pats tvirtina, kad sportuodamas aikštyne patyrė traumą, todėl minėti pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir neįrodytais.
74. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde remiasi Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimu (įsiteisėjusiu) administracinėje byloje Nr. I-1635-422/2016 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN.
75. Pažymėtina, kad nors ginčo laikotarpis paminėtoje byloje iš dalies sutampa su ginčo laikotarpiu nagrinėjamoje byloje, tačiau bylų faktinės aplinkybės, t. y. bendrabučio tipo patalpos ir kamerų tipo patalpos, kuriose buvo laikomas V. K. ir pareiškėjas yra skirtingos, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, esant toms pačioms aplinkybėms, priima skirtingus sprendimus, atmestini kaip nepagrįsti.
76. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes dėl galimybės užsirakinti naudojantis tualetu, tačiau skunde pirmosios instancijos teismui jis aplinkybių dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, nenurodė, šiuo aspektu pareiškėjo skundas nebuvo nagrinėjamas, todėl minėtos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos (ABTĮ 134 str. 6 d.).
77. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus duomenis, nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu kamerose buvo tinkama temperatūra. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kameroje Nr. 1 trūko šviesos ir oro. Byloje esantis Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA-369 patvirtina, kad patikrinimo metu Alytaus PN Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta, be to, byloje nėra duomenų, kad pats pareiškėjas, jausdamas diskomfortą ar nepatogumus dėl per žemos temperatūros kamerose, šviesos ar oro trūkumo, būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją, į gydytojus ar būtų teikęs skundus Alytaus visuomenės sveikatos centrui.
78. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui nei apeliaciniame skunde nedetalizavo aplinkybių dėl netinkamos temperatūros ir jų neindividualizavo, todėl laikytina, kad su tuo susiję pareiškėjo reikalavimai grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, ir plačiau šiuo aspektu nepasisakytina.
79. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas).
80. Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
81. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti tam tikrą diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
82. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2016).
83. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
84. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir jų trukmę, į tai, kad pareiškėjo kalinimo Alytaus PN, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto normą, laikotarpis buvo neilgas, su pertraukomis, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, priteistina 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
85. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.
86. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimui taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, bei pagrįstai nekonstatavo pareiškėjo skunde nurodytų higienos normų pažeidimų ir pareiškėjui tenkančio ploto pažeidimo, jam atliekant bausmę Alytaus PN 21 būrio 3 miegamojo, 3 būrio 2 miegamojo patalpose bei kamerose Nr. 15, 16, 18, 20 ir 43, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundžiamo sprendimo dalį palikdama nepakeistą.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo A. A. skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė