LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo N. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-126-577/2017 pagal ieškovo S. (S.) P. ieškinį atsakovams N. R., T. R., N. R. dėl nepagrįsto praturtėjimo, kreditoriaus teisių pažeidimo,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. P. patikslintu ieškiniu prašė: 1) iš atsakovų N. R. ir T. R. solidariai priteisti 54 992,23 Eur nepagrįsto praturtėjimo bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo; 2) pripažinti negaliojančia žemės sklypo bei gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. R., T. R., N. R., bei taikyti restituciją; 3) priteisti solidariai iš N. R. ir T. R. bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovams N. R., T. R., N. R. dėl nepagrįsto praturtėjimo, kreditoriaus teisių pažeidimo, 2017 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo N. R. ir atsakovės T. R. solidariai 27 496,12 Eur nepagrįsto praturtėjimo bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2011 m. kovo 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento žemės sklypo ir pastato – vienbučio gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini). 2009 m. gruodžio 30 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. AK-4803; taikė restituciją ir įpareigojo N. R. grąžinti N. R. ir T. R. sutartimi perleistą jai turtą. Kita ieškinio dalis buvo atmesta. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi sprendimas paliktas nepakeistas.
3. Atsakovas N. R. pateikė teismui prašymą išdėstyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimu iš atsakovų N. R. ir T. R. solidariai priteistos 27 496,12 Eur sumos sumokėjimą per 24 mėnesius, skaičiuojant terminą nuo pareiškimo išdėstyti priteistą sumą išsprendimo dienos. Atsakovai nurodė, kad jie yra pensininkai, todėl galimybės nedelsiant sumokėti ieškovui priteistą sumą neturi; jų gaunamos pajamos neviršija 600 Eur per mėnesį, todėl vienintelis realus būdas įvykdyti teismo sprendimą – turto realizavimas. Atsakovo teigimu, priverstinis ir greitas turto realizavimas per antstolį atsakovams padarys neproporcingą turinę žalą (nuostoliai tik pradėjus vykdymo veiksmus sieks apie 16 000 Eur (20 proc. turto vertės sumažėjimas, pradedant priverstinį realizavimą)). 24 mėnesių laikotarpis, vykdant geranorišką turto pardavimą, atsakovo įsitikinimu, yra protingas ir pagrįstas, atitinka teisingumo ir sąžiningumo principus, toks vykdymas nepažeistų ieškovo teisėtų lūkesčių, nesukeltų pernelyg didelių neigiamų pasekmių; minimalius nuostolius kompensuos priteistos procesinės palūkanos.
4. Ieškovas S. P. su atsakovo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, jog prašymo motyvai susieti ne su mokėjimo išdėstymu, o su mokėjimo atidėjimu. Tvirtino, kad atsakovai nepateikė įrodymų apie nekilnojamojo turto, iš kurio tikisi gauti pajamas, rinkos vertę. Atsakovų nuomonė, kad vykdymo procese turtas gali būti parduotas ne brangiau nei už 80 procentų nuo rinkos vertės, yra nepagrįsta, nes atsakovai gali pasinaudoti turto pardavimo pasiūlytam pirkėjui institutu, pirmų varžytinių dalyviai gali laimėti varžytines tik tuomet, jeigu pasiūlys didesnę nei 80 proc. rinkos vertės kainą; atsakovas nepateikė įrodymų, kad turtas negali būti parduotas per pirmas varžytines. Atsakovų nurodytas 24 mėnesių laikotarpis neparemtas jokiais duomenimis. Toks laikotarpis sudaro galimybę pradėti turto pardavimą nuo per didelės kainos, taip prailginant pardavimo laikotarpį. Be to, per šį terminą gali pasikeisti nekilnojamojo turto kainos, o joms sumažėjus, iš parduodamo turto gali nepavykti sumokėti skolą ieškovui. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad jie pradėjo pardavinėti turtą. Ieškovo teigimu, atsakovai yra nesąžiningi, vengia net dalimis dengti skolą.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 31 d. nutartimi netenkino atsakovų prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė T. R. gauna 211,16 Eur, o pareiškėjas N. R. - 187,76 Eur dydžio senatvės pensiją. Įvertinęs minėtus duomenis, teismas darė išvadą, kad iš gaunamų pajamų atsakovai negalės vykdyti teismo sprendimo net ir išdėsčius priteistos sumos mokėjimus per prašyme nurodytą laikotarpį. Duomenų, kad pareiškėjas iš turimo turto galėtų gauti pajamas, kurios garantuotų periodiškai (kas mėnesį) mokėtinas įmokas, į bylą taip pat nebuvo pateikta.
7. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė aplinkybės, kad 24 mėnesių pardavimo terminas yra objektyviai būtinas ir atitinka ne tik atsakovų, tačiau ir ieškovo interesus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ėmėsi skubių veiksmų, siekdamas parduoti turtą už realią rinkos kainą, ir kad turto realizuoti nepavyko. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog, kaip ir nurodė ieškovas atsiliepime, atsakovams ir priverstinio vykdymo metu išlieka galimybė siūlyti savo pirkėją (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 704 str.), taip išvengiant prašyme minimų nuostolių.
8. Be to, teismas pažymėjo, kad ginčas tarp šalių šioje byloje pradėtas nagrinėti dar 2011 metais, atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog kartu su kitais šeimos nariais galėtų mokėti apie 1 200 - 1 300 Eur sumą per mėnesį, o tai, teismo nuomone, leidžia spręsti, jog, paisydami ne tik savo, bet ir ieškovo interesų, atsakovai atitinkamą sumą turėjo galimybę sumokėti, tačiau, įsiteisėjus teismo sprendimui, geranoriškai jokių sumų ieškovui mokėti nepradėjo.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovas N. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartį ir tenkinti prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Nurodo šiuos esminius argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad siūlomas sprendimo vykdymo išdėstymas neatitinka ieškovo lūkesčių ir šalių interesų pusiausvyros. Prašyme nurodyti teismo sprendimo išdėstymo terminai ir tvarka atitinka CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nepažeidžia bylos šalių interesų pusiausvyros bei teisingumo ir sąžiningumo principų. Ilgalaikėje perspektyvoje teismo sprendimo vykdymo išdėstymas 24 mėnesių laikotarpiui būtų net naudingesnis ieškovui, lyginant su pasekmėmis, kurios kiltų priverstinio teismo sprendimo vykdymo atveju. Tenkinus prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, ieškovas iškart pradėtų gauti mokėjimus, tuo tarpu priverstinio teismo sprendimo vykdymo atveju turto realizavimas užtruktų apie metus, jeigu tas turtas apskritai būtų realizuotas.
2. Ieškovas siekia pakenkti atsakovų turtiniams interesams ir elgiasi nesąžiningai, tai patvirtina ieškovo veiksmų seka. Iš pradžių ieškovas sutiko su atsakovų siūlymu vykdyti teismo sprendimą geruoju ir net perimti ginčo turtą, išmokant atsakovui nekilnojamojo turto ir priteistos pinigų sumos skirtumą, tačiau vėliau kreipėsi į antstolį dėl priverstinio vykdymo veiksmų. Tokio ieškovo elgesio pasekmė – atsakovų sąskaitų areštas. Areštavus atsakovų sąskaitas, atsakovai neturėjo jokių galimybių atsiskaityti su ieškovu.
10. Ieškovas S. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:
1. Atskirąjį skundą pasirašė tik atsakovas, todėl skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
2. Atsakovas iš gaunamų pajamų objektyviai neturi galimybių, net ir išdėsčius 24 mėnesių laikotarpiui, įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo, todėl minėto teismo sprendimo vykdymas negali būti atsietas nuo žemės sklypo ir pastato – vienbučio gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo.
3. Atsakovas neįrodė, kad teismo sprendimo vykdymo išdėstymas 24 mėnesių laikotarpiui atitiks ieškovo interesus.
4. Atsakovo teiginiai, kad ieškovas buvo sutikęs perimti žemės sklypą ir vienbutį gyvenamąjį namą, neatitinka tikrovės bei nėra paremti jokiais rašytiniais įrodymais. Be to, jie nėra teisiškai reikšmingi, kadangi nėra susiję su skundžiamos nutarties motyvais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl atsakovo teisės pateikti atskirąjį skundą

13. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2016 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymu Nr. XII-2751 pakeistos kai kurios atstovavimo apeliacinės instancijos teisme nuostatos. Šiuo įstatymu CPK 306 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi, kuri nustato, kad: „Apeliacinį skundą surašo advokatas. Juridinio asmens apeliacinį skundą taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jeigu apeliantas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti apeliacinį skundą turi teisę jis pats. Be to, apeliacinį skundą gali surašyti šio kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodyti asmenys. Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo“. Taip pat minėtu pakeitimu CPK papildytas 3201 straipsniu, kuris reglamentuoja atstovavimo apeliacinės instancijos teisme tvarką.
14. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina, kad atskirąjį skundą pasirašė tik atsakovas, todėl skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
15. Apeliacinės instancijos teismas jau ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato privalomą profesionalaus teisininko atstovavimą tik bylose pagal apeliacinius skundus. Tuo tarpu bylose, nagrinėjamose pagal atskiruosius skundus, iš byloje dalyvaujančių asmenų CPK nustatyta tvarka nėra reikalaujama būti privalomai atstovaujamiems profesionalaus teisininko (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1773-370/2017; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1828-330/2017; 2017 m. gruodžio 15 d. civilinėje byloje Nr. 2-1609-943/2017 ir kt.).
16. Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, atsižvelgiant į bylų pagal atskiruosius skundus prigimtį, minėtų apribojimų taikymas ir atskirųjų skundų padavimui nepagrįstai suvaržytų asmens teisę kreiptis į teismą, o tokių ribojimų taikymas, lyginant juos su siekiamais tikslais, neatitiktų proporcingumo kriterijaus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. civilinėje byloje Nr. 2-1609-943/2017).
17. Minėtų Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų kontekste spręstina, kad nagrinėjamu atveju atskirasis skundas, kurį yra pasirašęs pats atsakovas N. R., yra tinkamai pasirašytas, kadangi tokį procesinį dokumentą galėjo surašyti ir pateikti pats atsakovas (neatstovaujant advokatui).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo/neteisėtumo

18. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, priimdamas galutinį sprendimą, teismas išsprendžia ginčą iš esmės, toks sprendimas tampa privalomas ir vykdytinas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią (CPK 18, 259, 260 str., 279 str. 4 d.). Vis dėlto teismo sprendimas ne visuomet gali būti įvykdytas jame nurodyta tvarka. Teismo sprendimo nevykdymą gali lemti tiek skolininko nesąžiningumas, kai jis vengia įvykdyti sprendimą, tiek neįvykdymo padarinių nenurodymas teismo sprendime, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, tiek objektyvios aplinkybės, kurioms susidėjus teismo sprendimas negali būti vykdomas jame nurodytu būdu. Tokiais atvejais bylos šalys, vadovaudamosi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, turi teisę prašyti teismo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013).
19. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).
20. Minėtų kasacinio teismo išaiškinimų ir teisinio reglamentavimo kontekste darytina išvada, kad vien turtinė atsakovų padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo tvarkos pakeitimo. Sprendžiant šį klausimą, taip pat vertintina aplinkybė, ar, išdėsčius teismo sprendimo vykdymą atsakovų nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus pažeisti kreditoriaus (išieškotojo) lūkesčiai.
21. CPK 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas, kuris reiškia, jog teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, todėl, sprendžiant dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo (atidėjimo ar išdėstymo), visuomet turi būti atsižvelgiama ir į šį principą, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje.
22. Šiuo atveju apeliantas (atsakovas) prašė teismo sprendimo įvykdymą išdėstyti 24 mėnesių laikotarpiui, motyvuodamas prasta savo ir kitų atsakovų turtine padėtimi, kurią išimtinai sieja su gaunamų pajamų dydžiu.
23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo prašyme išdėstytas aplinkybes bei pateiktus duomenis bei įrodymus, iš kurių matyti, kad bendros atsakovų pajamos per mėnesį neviršija 600 Eur (t. 3., b. l. 180-181), sprendė, kad atsakovai bet kuriuo atveju, net ir išdėsčius teismo sprendimo vykdymą 24 mėnesių laikotarpiui, iš gaunamų pajamų neturės realios galimybės atsiskaityti su ieškovu, kadangi, tenkinus atsakovo prašymą, kiekvieną mėnesį reiktų mokėti net 1 145,67 Eur dydžio įmoką. Duomenų, kad atsakovai iš turimo turto galėtų gauti pajamas, kurios garantuotų periodiškai (kas mėnesį) mokėtinas įmokas, nei su prašymu išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, nei su atskiruoju skundu taip pat nebuvo pateikta (CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal į bylą pateiktus įrodymus nesant pagrindo spręsti, jog atsakovai bus pajėgūs tinkamai įvykdyti sprendimą jį išdėsčius prašomam terminui, sprendimo vykdymo išdėstymas pažeistų nurodytus principus bei kitos proceso šalies teisėtus lūkesčius, neužtikrintų proceso šalių interesų pusiausvyros.
24. Apelianto deklaratyvūs teiginys, kad per 24 mėnesius jam pačiam vykdant turto pardavimą, būtų garantuotas visos priteistos sumos išmokėjimas ir kartu tai užtikrintų abiejų šalių turtinių interesų pusiausvyrą, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Nors atsakovas ir tvirtina, kad tuo atveju, jei jis pats pardavinėtų nekilnojamąjį turtą, tai ieškovui teismo sprendimo vykdymo išdėstymas būtų naudingesnis, nes ieškovas iškart pradėtų gauti mokėjimus, tačiau, kaip minėta, atsakovas neįrodė, gal išgalėtų mokėti kiekvieną mėnesį 1 145,67 Eur dydžio įmoką, be to, nepateikė jokių įrodymų, jog jau yra ėmęsis skubių veiksmų, siekdamas parduoti turtą už realią rinkos kainą, ir kad turto realizuoti dėl tam tikrų priežasčių nepavyksta. Taip pat pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, kad 24 mėnesių turto pardavimo terminas yra objektyviai būtinas.
25. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo nurodomų nuostolių, kurie galbūt atsirastų priverstinio vykdymo metu, išvengti gali padėti skolininko teisė priverstinio vykdymo procedūros metu pasinaudoti CPK 704 straipsnyje numatyta galimybe siūlyti savo pirkėją, kuris turtą nupirktų ne mažesne nei rinkos kaina, todėl ir šis atsakovo argumentas negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nukrypti nuo įprastinės sprendimo įvykdymo tvarkos.
26. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad į bylą nebuvo pateikti ir jokie įrodymai, kurie patvirtintų, jog atsakovai per visą laikotarpį nuo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovui savo noru jau yra atlikę kokius nors mokėjimus, kas suponuoja išvadą apie tai, jog, nepaisydami ieškovo interesų, atsakovai nesielgia sąžiningai.
27. Atskirojo skundo teiginiai, susiję su ieškovo nesąžiningumu, neturi esminės reikšmės nagrinėjamam klausimui, todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
28. Įvertinus tai, kad tarp šalių kilęs ginčas yra nagrinėjimas jau nuo 2011 metų, nurodytų argumentų pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo konkrečiu atveju teismo sprendimo vykdymo išdėstymas atsakovo nurodytam 24 mėnesių laikotarpiui, pažeistų ieškovo teisėtus lūkesčius, neužtikrintų tinkamo teismo sprendimo įvykdymo, proceso šalių interesų pusiausvyros bei neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Dėl procesinės bylos baigties

29. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai atsisakė išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartis paliktina nepakeista.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                               Romualda Janovičienė