Civilinė byla Nr. e3K-3-371-701/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26819-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.11; 2.3.4.4.2; 3.2.4.11; 3.4.1.1

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. K. (I. K.) ieškinį atsakovei R. D. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl jo atskyrimo nuo šalių vaikų bei dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo, trečiasis asmuo A. K. (A. K.), išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tėvams gyvenant skyrium sąlygas bei vaiko teisę būti išklausytam teisme sprendžiant nurodytą klausimą, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas (toliau – ir tėvas) prašė:

2.1.                      pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22581-930/2017 (toliau – ir teismo sprendimas) patvirtintos 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių (toliau – ir sutartis) 2.1 punktą ir nustatyti nepilnamečių vaikų E. K. ir A. K. (A. K.) gyvenamąją vietą su ieškovu;

2.2.                              priteisti iš atsakovės (toliau – ir motina) išlaikymą nepilnametei dukteriai E. K. po 230 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės, indeksuojant išlaikymo dydį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; paskirti ieškovą šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise;

2.3.                      priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam sūnui A. K. po 230 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės, indeksuojant išlaikymo dydį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; paskirti ieškovą šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise;

2.4.                      nustatyti atsakovės bendravimo su vaikais tvarką:

2.4.1        poriniais metais Kalėdas, Velykas, Naujuosius metus (gruodžio 31 d. – sausio 1 d.) su vaikais švenčia atsakovė, paimdama vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą švenčių dieną nuo 9.30 val. ir grąžindama juos į nuolatinę gyvenamąją vietą ne vėliau kaip paskutinę švenčių dieną iki 21 val.;

2.4.2.                pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną – nuo 9.30 val. iki 20 val. su vaikais švenčia atsakovė, paimdama vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindama juos į nuolatinę gyvenamąją vietą nurodytu laiku tą pačią dieną;

2.4.3.                atsakovė bendrauja su nepilnamečiais vaikais kas antrą savaitę nuo penktadienio 17 val. iki sekmadienio 20 val., paimdama vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindama juos į jų nuolatinę gyvenamąją vietą;

2.4.4.                atsakovė turi teisę švęsti porinius dukters gimtadienius, iki dukteriai sukaks pilnametystė, tą pačią dieną paimdama dukterį iš nuolatinės jos gyvenamosios vietos 9.30 val. ir grąžindama ją į nuolatinę gyvenamąją vietą iki 21 val., jeigu gimtadienis bus nedarbo diena; jeigu gimtadienis bus darbo diena, atsakovė turi teisę švęsti porinius dukters gimtadienius tik laisvu nuo ugdymo užsiėmimų metu;

2.4.5.                atsakovė turi teisę švęsti porinius sūnaus gimtadienius, iki sūnui sukaks pilnametystė, tą pačią dieną paimdama sūnų iš nuolatinės jo gyvenamosios vietos 9.30 val. ir grąžindama jį į nuolatinę gyvenamąją vietą iki 21 val., jeigu gimtadienis bus nedarbo diena; jeigu gimtadienis bus darbo diena, atsakovė turi teisę švęsti porinius sūnaus gimtadienius tik laisvu nuo ugdymo užsiėmimų metu;

2.4.6.                atsakovė gali netrukdomai matytis ir bendrauti su vaikais ir kitu, atsakovės ir ieškovo iš anksto suderintu, laiku;

2.5.                      panaikinti 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.3 punktu nustatytą uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir jame esantiems kilnojamiesiems daiktams;

2.6.                      įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išsikraustyti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su teise pasiimti visus jai 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių pagrindu ar po santuokos nutraukimo įsigytus asmeninės nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus;

2.7.                      priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22581-930/2017 nutraukė šalių santuoką bendru sutikimu ir patvirtino šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal šios sutarties 2.1 punktą šalių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove. Pagal sutarties 3.3 ir 3.3.1 punktus šalys susitarė, kad ieškovas skiria išlaikymą vaikams, nustatydamas vaikams ir atsakovei uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir jame esantiems kilnojamiesiems daiktams. Tokia sąlyga buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad analogiško buto nuomos kaina per mėnesį buvo 400 Eur. Ieškovas, vykdydamas sutarties 3.4 punktą, išsikraustė iš buto ir iki šiol gyvena savo tėvų name, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigė, kad laisvu nuo darbo metu bendravo ir bendrauja su skyrium gyvenančiais vaikas, leidžia laisvalaikį, moka priteistą išlaikymą, aprūpina reikiamais daiktais ir kitaip rūpinasi vaikų gerove bei interesais. Šalių duktė pradėjo skųstis ieškovui, kad atsakovė jos neprižiūri ir ja nesirūpina. Atsakovė tai neigė, nurodydama, kad vaikai yra prižiūrėti ir tai yra dukters išsigalvojimas. Ieškovas, kaskart atvykęs aplankyti vaikų, bute rasdavo netvarką, tačiau su atsakove nepavykdavo susitarti, kad geriau prižiūrėtų vaikus ir gyventų tvarkingai.

4.       Ieškovas teigė, kad 2020 m. gegužės 26 d. jis gavo iš dukters SMS žinutę, jog į butą atvyko nepažįstamas vyras (M.), kurio ji bijo. Vyras su atsakove užsidarė miegamajame, šaukia, neleidžia jai miegoti. Duktė prašė ieškovo kuo greičiau atvažiuoti. Nuvykęs į butą (23.42 val.), ieškovas rado atsakovę užsirakinusią miegamajame kartu su vyru ir nepilnamečiu sūnumi. Atsakovė su vyru gulėjo lovoje, o šalia jų miegojo penkiametis sūnus. Atsakovė šioje situacijoje nematė nieko blogo, teigė, kad žiūri televizorių. Kambaryje tvyrojo aitrus vyno kvapas. Ieškovui išvykus iš buto, tą pačią naktį po 24 val. duktė jam paskambino susijaudinusi, teigė, kad atsakovė su atvykusiu vyru trukdo jai miegoti, ji girdi, kaip jie bučiuojasi. Ieškovas antrą kartą nuvyko į butą kartu su savo tėvu. Dukterį vėl rado sėdinčią vieną svetainėje, labai išsigandusią, drebančią, o atsakovė tuo metu buvo užsirakinusi miegamajame. Įėjęs į miegamąjį, ieškovas rado atsakovę su vyru gulinčius lovoje pusiau apsirengusius, o šalia jų, toje pačioje lovoje, miegantį sūnų. Ieškovas iškvietė policijos pareigūnus, greitąją medicinos pagalbą, šie, apžiūrėję dukterį, konstatavo, kad mergaitė išsigandusi, siūlė vykti į ligoninę, tačiau ji atsisakė. Nurodytą naktį duktė kategoriškai atsisakė likti su motina ir išvyko kartu su ieškovu. Duktė iki šiol gyvena su ieškovu, jaučiasi saugi ir aprūpinta, yra išreiškusi norą nuolat gyventi su tėvu.

5.       Ieškovas nurodė, kad sūnus liko gyventi kartu su motina. Jam penkeri metai, tačiau sūnus dar nekalba ir tai ieškovui kelia susirūpinimą. Su atsakove buvo sutarta, kad ji kreipsis į logopedus, tačiau, ieškovo žiniomis, po kelių apsilankymų Santaros klinikose atsakovė nutraukė sūnaus terapiją ir daugiau šiuo vaiko vystymosi sutrikimu nesirūpina. Telefoninio pokalbio su logoterapeute J. Š. metu ieškovas sužinojo, kad atsakovė su sūnumi jau nuo 2019 m. pabaigos nesilanko pas logopedus. Logopedė pasiūlė atsakovei kreiptis į Vaiko raidos centrą, nes tokio amžiaus vaiko negebėjimas kalbėti galbūt yra raidos sutrikimų padarinys, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti. Ieškovo teigimu, tai rodo atsakovės abejingumą vaiko vystymosi sutrikimui ir sūnaus nepriežiūrą.

6.       Ieškovas teigė, kad nuo to momento, kai jis išsikraustė iš buto, atsakovė pradėjo aplaidžiai vesti ūkį, nebesirūpinti vaikais, aplinka vaikams tapo nesaugi ir nebeatitinka vaikų vystymuisi bei auginimui keliamų reikalavimų.

7.       Ieškovas nurodė, kad gyvena savo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 144,20 kv. m name, kur yra didelis kiemas vaikams leisti laisvalaikį ir pramogauti. Nustačius vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, kiekvienas vaikas turės savo atskirą kambarį. Ieškovo tėvas yra sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, nedirba, visą laiką leidžia savo namų ūkyje, todėl ieškovo darbo metu vaikai nebus vieni namuose. Ieškovo įsitikinimu, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su juo užtikrintų visavertį vaikų gyvenimą ir vystymąsi saugioje bei patogioje vietoje, reikalingas pramogas ir atitiktų vaikų teises bei interesus.

8.       Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė:

8.1.                      atskirti šalių vaikus nuo ieškovo dėl jo ligos – paranoidinės šizofrenijos;

8.2.                      pakeisti teismo sprendimu patvirtintos sutarties 3.1 punktą ir nustatyti tokią ieškovo bendravimo su vaikais tvarką – ieškovas bendrauja su vaikais kas antrą šeštadienį nuo 12 iki 18 val., paimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindamas juos atgal;

8.3.                      pakeisti teismo sprendimu patvirtintos sutarties 3.3.2 punktą – priteisti iš ieškovo vaikams išlaikymą, mokamą po 280 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki vaikų pilnametystės;

8.4.                      pakeisti teismo sprendimu patvirtintos sutarties 3.3.1 punktą ir nustatyti, kad vaikams ir atsakovei uzufruktas ieškovo butui, esančiam (duomenys neskelbtini), yra nustatomas ne kaip išlaikymo vaikams forma, bet kaip daiktinė teisė;

8.5.                      priteisti atsakovei iš ieškovo 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

8.6.                      skirti ieškovui maksimalią 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos priteisiant atsakovei;

8.7.                      priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9.       Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad ieškovo sveikatos būklė nėra stabili, jis nuo 2009 m. serga įvairiomis psichinėmis ligomis, o 2015 m. jam diagnozuota paranoidinė šizofrenija, jis daug kartų gydėsi stacionare. Ieškovas nedirba, vienintelis jo pajamų šaltinis – neįgalumo išmoka. Ieškovas gyvena kartu su savo tėvais ir jam pačiam reikalinga nuolatinė kitų asmenų priežiūra, jo būklė negerėja, todėl ieškovas neturi realių galimybių užtikrinti tinkamą vaikų priežiūrą, jų auklėjimą ir įgyvendinti kitas tėvo teises bei pareigas, tai sudaro pagrindą atskirti šalių vaikus nuo ieškovo dėl jo ligos. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.269 straipsnio 8 punktu, vaiko globėju negali būti skiriamas asmuo, sergantis psichinėmis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Į sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 386 patvirtintą Ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašą patenka ir ieškovo ligos kodas F20 (paranoidinė šizofrenija). Ieškovas savo elgesiu gąsdina vaikus, ypač vyresniąją dukterį, todėl, siekiant užtikrinti vaikų saugumą, nustatytina minimali tėvo bendravimo su vaikais tvarka.

10.       Reikalavimui dėl išlaikymo dydžio pakeitimo pagrįsti atsakovė nurodė, kad vaikų poreikiai išaugo. Sūnus lanko darželį, duktė – gimnaziją, todėl atsirado papildomų išlaidų, susijusių su ugdymu, taip pat vaikams reikia daugiau drabužių, avalynės, kūno priežiūros priemonių, vaistų, vitaminų, odontologų paslaugų, sūnui – logopedo užsiėmimų. Atsakovės vertinimu, vaikams per mėnesį reikia po 560 Eur. Ieškovas turi padengti pusę šių išlaidų.

11.       Pažymėjusi, kad teismo sprendimu vaikams ir atsakovei buvo nustatyta uzufrukto teisė naudotis ieškovui priklausančiu butu, tačiau ne kaip daiktinė teisė, bet kaip išlaikymo vaikams forma, atsakovė teigė, jog tai neatitinka teisinio reglamentavimo ir vaikų interesų. Anot atsakovės, uzufrukto nustatymas tenkina tik vieną vaikų poreikį – gyvenamosios vietos išlaidas, tačiau kitų vaikų poreikių (maistui, aprangai, avalynei, ugdymo išlaidoms ir kt.) neužtikrina, todėl yra pagrindas pakeisti teismo sprendimu patvirtintos sutarties 3.3.1 punkto sąlygą ir nustatyti, kad uzufruktas butui yra nustatomas ne kaip išlaikymo vaikams forma, bet kaip daiktinė teisė.

12.       Atsakovė taip pat nurodė, kad dėl ieškovo veiksmų patyrė didelį stresą, dvasinių išgyvenimų, emocinį skausmą, nes ieškovas intensyviai nuo 2020 m. gegužės 27 d. nuteikinėja šalių dukterį prieš motiną, draudžia jai bendrauti su atsakove, atsisakė grąžinti dukterį atsakovei. Dėl nutraukto bendravimo su dukterimi atsakovė patiria dvasinių išgyvenimų, nerimauja dėl dukters psichologinės būklės, jaudinasi dėl nutrauktų brolio ir sesers santykių. Be to, ieškovas nepagrįstai apkaltino atsakovę dėl sūnaus tvirkinimo. Atsakovės nuomone, už patirtus dvasinius išgyvenimus jai priteistina 5000 Eur piniginė kompensacija. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovė tvirkino vaiką, nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Atsakovės teigimu, ieškovas netinkamai naudojasi savo procesinėmis teisėmis, ieškinyje šmeižia atsakovę, siekia ją pateikti kaip amoralią asmenybę, pažeidžia jos reputaciją, todėl ieškovui skirtina 5000 Eur bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

13.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas nusprendė:

13.1.                      pakeisti 2017 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22581-930/2017 patvirtintos 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2.1 punktą ir nustatyti ieškovo bei atsakovės nepilnamečių vaikų E. K. ir A. K. gyvenamąją vietą su jų tėvu;

13.2.                      priteisti iš atsakovės nepilnamečiam vaikui E. K. išlaikymą, mokamą po 230 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio padavimo dienos (2020 m. rugsėjo 21 d.) iki vaiko pilnametystės; išlaikymo sumą kasmet indeksuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją;

13.3.                      priteisti iš atsakovės nepilnamečiam vaikui A. K. išlaikymą, mokamą po 230 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės; išlaikymo sumą kasmet indeksuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją;

13.4.                      paskirti ieškovą vaikams priteisto išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise;

13.5.        nustatyti atsakovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką:

13.5.1.                poriniais metais Kalėdas, Velykas, Naujuosius metus (gruodžio 31 d. – sausio 1 d.) su vaikais švenčia atsakovė, paimdama vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą švenčių dieną nuo 9.30 val. ir grąžindama juos į nuolatinę gyvenamąją vietą ne vėliau kaip paskutinę švenčių dieną iki 21 val.;

13.5.2.                pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną – nuo 9.30 val. iki 20 val. su vaikais švenčia atsakovė, paimdama vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindama juos į nuolatinę gyvenamąją vietą nurodytu laiku tą pačią dieną;

13.5.3.                atsakovė bendrauja su nepilnamečiais vaikais kas antrą savaitę nuo penktadienio 17 val. iki sekmadienio 20 val., paimdama vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindama juos į jų nuolatinę gyvenamąją vietą;

13.5.4.                atsakovė turi teisę švęsti porinius dukters gimtadienius, iki jai sukaks pilnametystė, tą pačią dieną paimdama dukterį iš nuolatinės jos gyvenamosios vietos 9.30 val. ir grąžindama ją į nuolatinę gyvenamąją vietą iki 21 val., jeigu gimtadienis bus ne darbo diena; jeigu gimtadienis bus darbo diena, atsakovė turi teisę švęsti porinius dukters gimtadienius tik laisvu nuo ugdymo užsiėmimų metu;

13.5.5.                atsakovė turi teisę švęsti porinius sūnaus gimtadienius, iki jam sukaks pilnametystė, tą pačią dieną paimdama sūnų iš nuolatinės jo gyvenamosios vietos 9.30 val. ir grąžindama jį į nuolatinę gyvenamąją vietą iki 21 val., jeigu gimtadienis bus ne darbo diena; jeigu gimtadienis bus darbo diena, atsakovė turi teisę švęsti porinius sūnaus gimtadienius tik laisvu nuo ugdymo užsiėmimų metu;

13.5.6.                atsakovė bendrauja su nepilnamečiais vaikais kiekvieną savaitę antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 17 val. iki 20 val., jeigu tai netrukdo vaikų ugdymo procesui;

13.5.7.                atsakovė gali netrukdomai matytis ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais ir kitu, atsakovės ir ieškovo iš anksto suderintu, laiku;

13.6.                       vykdyti skubiai sprendimo dalis dėl E. K. gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatymo su ieškovu, išlaikymo jai iš atsakovės priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo;

13.7.                       panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22581-930/2017 patvirtintos 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.3 punkte nustatytą uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir jame esantiems kilnojamiesiems daiktams;

13.8.                       įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išsikraustyti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su teise pasiimti visus jai 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių pagrindu ar po santuokos nutraukimo įgytus asmeninės nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus.

7.                      Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2- 22581-930/2017 nutraukė šalių santuoką bendru sutikimu ir patvirtino šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal sutarties 2.1 punktą šalių vaikų E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove. Pagal sutarties 3.1, 3.2, 3.3, 3.3.1, 3.3.2 punktus atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovui neribotą teisę bendrauti su vaikais; dalyvauti juos auklėjant, laikantis geros moralės normų; geranoriškai bendradarbiauti užtikrinant vaikų išlaikymą, ugdymą, išsilavinimą, sveikatingumą ir vaikų kitų protingų poreikių tenkinimą. Šalys susitarė, kad ieškovas turi teisę bendrauti su vaikais kiekvieną dieną, konkretų bendravimo su vaikais laiką ir vietą suderinus bendru susitarimu. Atsižvelgdamos į tai, kad sutarties sudarymo metu analogiško dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuoma per mėnesį kainavo 400 Eur, šalys susitarė, jog ieškovas skiria išlaikymą vaikams: nustatydamas vaikams ir atsakovei uzufruktą butui ir jame esantiems kilnojamiesiems daiktams, nurodytiems sutarties 5 skirsnyje (išskyrus 5.1.1, 5.2 punktuose), iki abiejų vaikų pilnametystės; kas mėnesį iki einamojo mėnesio 15 d. mokėdamas atsakovei vaikų išlaikymui po 30 Eur iki vaikų pilnametystės. Pagal sutarties 3.12, 3.13, 4.1 punktus, jeigu atsakovė su vaikais išsikraustytų iš buto iki nurodyto uzufrukto pabaigos, ieškovas įsipareigojo mokėti atsakovei po 200 Eur dydžio išlaikymą kiekvienam vaikui nuo išsikraustymo iš buto dienos iki vaikų pilnametystės. Šalys taip pat susitarė, kad papildomos vaikų išlaikymo, ugdymo, išsilavinimo, sveikatingumo ir kitos protingos išlaidos gali būti dengiamos abiejų tėvų arba kiekvieno iš tėvų atskirai pagal poreikį ir tėvų atskiru susitarimu. Ieškovas, vykdydamas sutarties 3.4 punktą, išsikraustė iš nurodyto buto ir iki šiol gyvena savo tėvų name, esančiame (duomenys neskelbtini).

8.                      Pažymėjęs, kad ieškovas, prašydamas pakeisti šalių vaikų gyvenamąją vietą, be kita ko, remiasi 2020 m. gegužės 26–27 d. įvykių faktinėmis aplinkybėmis, teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą filmuotą medžiagą, atsakovės nuotrauką, šalių dukters apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovės į bylą pateiktus rašytinius paaiškinimus, padarė išvadą, jog atsakovės veiksmai (kai vėlyvu metu kviečiami į namus romantiniai partneriai, kurie vėliau lieka nakvoti vienoje lovoje su penkiamečiu šalių sūnumi; kai vystomus šiuos santykius girdi šalių penkiolikmetė duktė ir, girdėdama iš užrakintų kambario durų sklindančius garsus, mano, kad motina su atvykusiu vyru prievartauja nekalbantį brolį, išgyvena dėl su motina likusio brolio saugumo ir kviečia į pagalbą tėvą) gali sutrikdyti visavertį ir savalaikį tiek sūnaus, tiek dukters formavimąsi, gali sukelti nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaikų fizinį bei psichologinį vystymąsi. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad toks atsakovės teisės į asmeninį gyvenimą įgyvendinimas rodo jos atsainų požiūrį į vaikų auklėjimą ir yra netinkamas vaikų raidai. Teismo vertinimu, atsakovės nurodyta aplinkybė, kad tai įvyko tik vieną kartą, nėra reikšminga šiuo atveju, nes atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog toks elgesys nedaro žalos vaikų raidai, o į išlepintos dukters norus neturi būti atsižvelgta.

9.                      Teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų ir šalių dukters parodymus bei jos norą gyventi su ieškovu, byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad yra teisinis pagrindas pakeisti šalių vaikų gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu, nes atsakovės suvokimas ir teisės į asmeninį gyvenimą įgyvendinimas, minėta, yra netinkamas vaikų raidai. Teismo vertinimu, byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai ir šalių dukters apklausa patvirtina, kad atsakovė tinkamai nesirūpino vaikų mityba, dukters mokslo rezultatais, lankomumu, pamokų pateisinimu, perkėlė iš esmės visus namų ruošos darbus dukteriai, motyvuodama tuo, jog ji ruošiama gyvenimui. Teismas pažymėjo, kad šalių dukters apklausa parodė, jog mergaitės ir motinos ryšys nebuvo artimas, mergaitė stengėsi prisitaikyti prie motinos, tačiau nebuvo laiminga gyvendama su ja, priešingai – jautėsi atstumta, nes atsakovė palikdavo ją su jaunesniuoju broliu, nepaaiškindama, kur išeina ir kada sugrįš, po skyrybų nė karto nesiūlė dukteriai kartu atostogauti. Teismo vertinimu, 2020 m. gegužės 26–27 d. įvykių aplinkybės rodo, kad mergaitė nepasitikėjo motina, nes manė, jog ji gali su M. nuskriausti brolį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė, kalbėdama apie dukterį, nurodė, jog, jai su M. užsirakinus kambaryje, duktė „slampinėjo“ aplink duris, taip parodydama savo požiūrį į dukterį ir santykius su ja. Teismas 2020 m. gegužės 26–27 d. įvykių pagrindu taip pat konstatavo, kad atsakovė, darbo savaitės viduryje 22 val. kviesdama svečius į namus, neužtikrino vaikų poilsio režimo, o siūlydama dukteriai 5 Eur už tai, jog ši niekam nesakytų apie M. atvykimą į svečius, suprato, kad elgiasi netinkamai.

10.                      Pažymėjęs, kad šalių dukters pasakojimo žodynas atitiko jos amžių, brandą, atrodė nuoširdus, nepaveiktas kitų asmenų, mergaitė trijų apklausų metu nurodė tas pačias faktines aplinkybes, teismas pripažino šalių dukters parodymus patvirtinančiais jos nurodomas aplinkybes, egzistavusias vaikams gyvenant su atsakove. Dėl to teismas nenustatė ir teisinio pagrindo vilkinti bylos nagrinėjimą skiriant šalių dukteriai ilgai trunkančią psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, nes ji buvo apklausta teisme su psichologe, ši paneigė šalių dukteriai darytą įtaką dėl vaiko nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su gyvenimu kartu su motina.

11.                      Lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos informacijos pagrindu teismas nustatė, kad atsakovė retai domėjosi ir sūnaus pasiekimais, ignoravo sūnaus galimus raidos sutrikimus, nors atsakovės dėmesys į juos buvo atkreiptas dar 2018 metais. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, jog ji geriausiai žino vaikų poreikius ir niekas neturi teisės nurodinėti, kaip jai auklėti ir maitinti vaikus. Atsakovė ignoravo ieškovo iniciatyvas, o šalių duktė patvirtino aplinkybę, kad su broliu motina neužsiimdavo, leisdavo nevalyti jam dantukų, sakydama, kad jie pieniniai ir iškris. Teismo vertinimu, atsakovės į bylą pateikta filmuota medžiaga, kurioje ji skaito su sūnumi knygeles, nepatvirtina atsakovės rūpinimosi sūnaus kalba, nes iš šios medžiagos matyti, kad atsakovė neturi įgūdžių tai daryti – pati ištardama žvėrelių pavadinimus, skubindama procesą verčia knygelės lapus, sūnui nespėjus pakartoti ištartų žodžių.

12.                      Atkreipęs dėmesį į tai, kad atsakovė ignoruoja specialistų ir ieškovo iniciatyvas, teigdama, jog niekas negali jai nurodinėti, kaip reikia rūpintis vaikais, taip pat į aplinkybes, jog atsakovė neleidžia ieškovui bendrauti su sūnumi, o šis nemoka kalbėti (taria garsus ir sunkiai kartoja tik jam sakomus žodžius), taigi, egzistuojant nepalankioms berniukui aplinkybėms dėl amžiaus ir konstatuotų raidos sutrikimų, jis negalėtų niekam apie tai pasakyti ir nežinia, kada vaikas pradės kalbėti, teismas vertino, kad šalių sūnaus gyvenamoji vieta turi būti pakeista ir nustatyta su ieškovu, o atsakovei turi būti užtikrintas nuolatinis bendravimas su sūnumi. Teismas nurodė, kad, keisdamas vaikų gyvenamąją vietą ir nustatydamas ją su ieškovu, atsižvelgia į visą ieškovo aplinką, kuri vaikams yra palanki.

13.                      Spręsdamas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo atskirti vaikus nuo ieškovo dėl jo ligos – paranoidinės šizofrenijos, teismas nustatė, kad šalių duktė nuo 2020 m. gegužės 27 d. gyvena su ieškovu, jis užtikrina visus mergaitės poreikius. Atsakovė neleidžia ieškovui ir seneliams bendrauti su sūnumi. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovo darbą pagal individualią veiklą „(duomenys neskelbtini)“ kompanijoje. Ieškovui yra išduotas vairuotojo pažymėjimas. Darbo apribojimai nustatyti tik naktimis ir aukštyje. Byloje apklausta ieškovą nuo 2009 m. gydanti gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė nurodė, kad ieškovui 2015 m. konstatuota medikamentinė remisija; jis rūpinasi sveikata, buvo ir yra kritiškas savo sveikatai, atvyksta nustatytu laiku į konsultacijas, gali suprasti sveikatos pasikeitimą; socialinių įgūdžių ieškovas nebuvo praradęs, jam nereikia socialinės reabilitacijos; gebėjimą rūpintis vaikais lemia ne diagnozė, o socialiniai įgūdžiai, nes net ir sveiki vyrai negali pasirūpinti savo vaikais. Gydytojos nuomone, ieškovas galėtų rūpintis vaikais. Turėdami tokią kaip ieškovo diagnozę žmonės gyvena visavertį gyvenimą, dirba gydytojais, dėstytojais, teisininkais, rašytojais, dailininkais, augina vaikus, net kai abiem pacientams nustatyta tokia diagnozė kaip ieškovui. 2019 m. ieškovas buvo stebimas stacionare dėl darbingumo lygio. Ieškovo sveikatos būklė gydytojai nekelia jokių įtarimų.

14.                      Teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, gydytojos parodymai paneigia atsakovės reikalavimo pagrįstumą. Šis atsakovės reikalavimas negali būti tenkinamas remiantis vien formaliais pagrindais, atsakovui nustatyta diagnoze. Teismo vertinimu, atsakovė šį reikalavimą pareiškė atsikirsdama į ieškinį, siekdama išlaikyti uzufrukto teisę į ieškovui priklausantį butą.

15.                      Pažymėjęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju taikant įstatymus vertintinos ne tik įstatymų nuostatos, bet ir aplinkybių visuma, taip pat atsižvelgtina į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju, remiantis aplinkybių ir įrodymų visuma, netaikytinos CK 3.269 straipsnio 8 punkto nuostatos, nes visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste šiam straipsniui taikyti nepakanka tik nustatytos atsakovo diagnozės. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl neadekvataus atsakovo elgesio, kuris galėtų kenkti šalių vaikams, todėl, išklausius byloje ieškovą gydančią gydytoją, nenustatyta ir pagrindo skirti ieškovui ilgai trunkančią kompleksinę psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, nes byloje liudijusios gydytojos pateiktų duomenų pakanka teismui įsitikinti ieškovo adekvatumu ir priimti procesinį sprendimą.

16.                      Nustatęs vaikų gyvenamąją vieta su ieškovu, teismas, spręsdamas dėl iš atsakovės vaikams priteistino išlaikymo dydžio, nustatė, kad: ieškovo gaunamos pajamos su nedarbingumo išmoka yra apie 700 Eur; ieškovas nuosavybės teise turi butą, esantį (duomenys neskelbtini), juo uzufrukto teise šiuo metu naudojasi atsakovė su vaikais; ieškovui nustatytas 40 proc. darbingumo lygis; ieškovas neprašo didinti vaikams išlaikymo dėl jų specialiųjų poreikių – dukters regėjimo, sūnaus raidos sutrikimo; atsakovė neturi sveikatos sutrikimų; atsakovė turi R. D. individualią įmonę ir dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“; jai už 2021 m. sausio mėn. buvo sumokėta 1805,81 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio; atsakovė neturi nekilnojamojo turto.

17.                      Teismas vadovavosi suformuota teismų praktika, kad nepilnamečio vaiko vieno mėnesio išlaikymo orientacinis dydis (iš abiejų tėvų bendrai) yra viena minimalioji mėnesio alga (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004), ši nuo 2021 m. sausio 1 d. yra 642 Eur neatskaičius mokesčių, o atskaičius mokesčius – 468,41 Eur. Teismas konstatavo, kad būtent ši suma yra orientacinis vaiko išlaikymo dydis.

18.                      Atsižvelgdamas į ieškovo prašomą išlaikymo dydį (230 Eur), vaikų specialiuosius poreikius (duktė nešioja akinius, dėl plokščiapadystės jai nustatytas poreikis nešioti batų supinatorius; sūnui diagnozuotas raidos sutrikimas, reikalinga logopedo pagalba) ir amžių (šalių dukteriai penkiolika su puse, o sūnui penkeri su puse metų), ieškovui nustatytą darbingumo lygį, šalių gaunamas pajamas ir turimą turtą, teismų praktikoje nustatytą orientacinį išlaikymo dydį, teismas nusprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės po 230 Eur vaikams išlaikyti yra pagrįstas ir tenkintinas.

19.                      Spręsdamas dėl atsakovės bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad: šalių santykiai yra itin konfliktiški; duktė nenori bendrauti ir susitikti su atsakove, o ši tokiais atvejais kviečia policiją arba grasina ją kviesti; atsakovė neatsižvelgia į šalių dukters mokymosi režimą, skambina ir rašo jai žinutes pamokų metu; atsakovė neleidžia ieškovui bendrauti su sūnumi. Dėl tokių aplinkybių ir siekdamas išvengti šalių ginčų dėl bendravimo su vaikais tvarkos ateityje, teismas padarė išvadą, kad būtina nustatyti vaikų bendravimo su atsakove tvarką. Teismo vertinimu, ieškovo nurodoma atsakovės bendravimo su vaikais tvarka neprieštarauja vaikų teisėms, todėl ši ieškinio dalis tenkintina, tačiau papildomai nustatytinas ir vaikų bendravimas su atsakove darbo dienomis. Dėl to teismas šalia ieškovo prašomos nustatyti atsakovės bendravimo su vaikais tvarkos nustatė ir atsakovės bendravimo su vaikais tvarką antradieniais bei ketvirtadieniais nuo 17 val. iki 20 val., jeigu tai netrukdo vaikų ugdymo procesui. Teismas nurodė, kad tokia bendravimo tvarka užtikrins atsakovės teisę bendrauti su vaikais ir kartu kurti asmeninį gyvenimą nedalyvaujant jiems.

20.                      Pakeitęs vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, teismas panaikino atsakovei su vaikais nustatytą uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir jame nustatytiems kilnojamiesiems daiktams (CK 4.150 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pripažinęs, kad ieškovo nurodomas trijų mėnesių atsakovės išsikraustymo laikotarpis yra protingas ir pakankamas naujai gyvenamajai vietai susirasti ir išsikraustyti su jai priklausančiais daiktais, teismas tenkino šį reikalavimą.

21.                      Pažymėjęs, kad ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir nenustatė ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, teismas atmetė atsakovės reikalavimą paskirti ieškovui 5000 Eur baudą. 

22.                      Tenkinęs ieškovo ieškinį, teismas taip pat nenustatė pagrindo priteisti atsakovei iš ieškovo jos prašomos neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad ieškinys pareikštas išimtinai vaikų interesais, be to, byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių iki bylos išnagrinėjimo atsakovės patirtus dvasinius išgyvenimus ar su tuo susijusius sveikatos sutrikimus.

23.                      Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

24.                      Kolegija pažymėjo, kad atsakovė apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis nepilnametės dukters E. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, dukteriai priteistas išlaikymas, nustatyta šalių bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, atmestas atsakovės priešieškinis.

25.                      Spręsdama dėl atsakovės pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, priėmimo kolegija nurodė, kad iš pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovė teikiamais įrodymais siekia įrodyti vykdomą sūnaus ugdymą, priežiūrą, tačiau ji nepagrindžia būtinumo šiuos įrodymus teikti apeliacinės instancijos teismui. Visos teikiamuose naujuose įrodymuose fiksuotos aplinkybės datuotos jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigos. Atsakovė nenurodo jokių aplinkybių, kurios jai trukdė tokio pobūdžio ir turinio įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti naujus įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnis).

26.                      Spręsdamas dėl šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti bei aptarti įrodymai yra nuoseklūs ir pakankami pagrindui pakeisti nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu pagrįsti.

27.                      Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į nustatytas aplinkybes, jog atsakovė nepripažino galimo sūnaus A. raidos sutrikimo, teigdama, kad penkerių su puse metų vaikas dar neturi kalbėti ir kad šalių duktė taip pat turėjo raidos sutrikimą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė geriausiai žinanti vaikų poreikius ir jai niekas neturi teisės nurodinėti, kaip auklėti ir maitinti vaikus. Iš sūnaus A. medicininės kortelės nustatyta, kad atsakovė nuo sūnaus gimimo nevykdė visų specialistų rekomendacijų, siuntimų. Sūnui sulaukus 2 mėn. ir 1 sav. nustatyta, kad vaikas asimetriškai daugiau suka galvą į dešinę. Atsakovei buvo išduotas siuntimas neurologo konsultacijai, tačiau paaiškėjo, kad ji nebuvo nuvykusi su sūnumi į šią konsultaciją. A. sulaukus 4 mėnesių medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad atsakovė taip pat nenuvežė vaiko ortopedo konsultacijai; pakartotinai atsakovei išduotas vaiko siuntimas pas neurologą, nes senąjį ji pametė. Iš byloje esančių lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų nustatyta, kad galimus berniuko raidos sutrikimus ugdymo įstaiga pastebėjo dar 2018 m. ir apie vaikui kylančius ugdymosi sunkumus informavo atsakovę. Atsakovei rekomenduota kreiptis į Vaiko raidos centrą tolimesniam vaiko ištyrimui, tačiau ji galimus raidos sutrikimus neigė, atsisakė vykti į Vaiko raidos centrą, tačiau sutiko, kad vaikui būtų teikiama nuolatinė logopedo pagalba darželyje. Gavus atsakovės sutikimą nuo 2018 m. spalio mėn. berniukui buvo teikiamos įstaigos logopedo nuolatinės paslaugos. Iš Santaros klinikų 2019 m. spalio 9 d. išrašo matyti, kad šalių sūnui diagnozuotas nepatikslintas tarimo ir kalbos raidos sutrikimas. Nuo 2019 m. spalio 10 d. iki 2019 m. gruodžio pabaigos berniukas lankė logoterapeutės J. Š. konsultacijas 17 kartų. Iš byloje pateiktų ieškovo ir logoterapeutės garso įrašų nustatyta, kad atsakovė nuo 2020 m. nesikreipė į ją dėl konsultacijų (užsiėmimų) tęsimo. Logoterapeutės 2021 m. sausio 5 d. pažymoje nustatytas A. komunikacijos amžius – 38 mėnesiai. 2021 m. sausio 8 d. berniukui nustatytos diagnozės F89 ir F93.8 (psichologinės raidos sutrikimai; kiti emociniai sutrikimai vaikystėje). 2021 m. sausio 11 d. A. nustatytas šešių dantų kariesas.

28.                      Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau aptartas atsakovės elgesys leidžia daryti pagrįstą išvadą apie jos socialinių įgūdžių vaiko sveikatos priežiūros ir ugdymo klausimais stoką. Sutikęs su teiginiu, kad ieškovo teisės ir pareigos sūnui A. yra lygios atsakovės teisėms ir pareigoms, apeliacinės instancijos teismas bylos medžiagos pagrindu padarė prielaidą, kad būtent ieškovui diagnozuota liga (2009 m. nustatyta psichozė, jis hospitalizuotas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre; ieškovas pripažįsta ligą, vartoja vaistus; 2009 m. įvyko remisija; ieškovas „gyveno be vaistų“; vėliau ieškovas prarado gerai mokamą darbą ir išgyveno, kad negali savęs realizuoti, susirasti darbo; 2014 m. įvyko krizė ir ieškovas pakartotinai buvo gydytas stacionare; 2015 m., 2016 m., 2017 m. buvo tik stebimas dienos stacionare – koreguotas gydymas, parinkti vaistai; šiuo metu ieškovui konstatuota medikamentinė remisija), nutraukus santuoką, paskatino šalis nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su atsakove ir susitarti dėl bendravimo su vaikais tvarkos, ši buvo pagrindas atsakovei organizuoti vaikų medicininę priežiūrą, ugdymą, gauti informaciją apie jų sveikatą bei raidą iš pirmųjų šaltinių, ir tai, esant tėvų konfliktiniams santykiams, praktiškai nušalino ieškovą nuo sūnaus sveikatos priežiūros. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, stabilizavus ieškovo sveikatą, atsirado papildomas pagrindas jam aktyviau dalyvauti vaikų ugdymo procese ir pastebėti sūnaus raidos sutrikimą, taip pat pagrindas kelti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

29.                      Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių (atsakovė apibūdinama kaip nerūpestinga; gyvendama su motina mergaitė nuolat būdavo alkana ir eidavo valgyti pas senelius; atsakovė išvažiuodavo ir palikdavo vaikus vienus namuose, t. y. mažametį A. palikdavo prižiūrėti nepilnametei E., o grįždavo vidurnaktį, naktį, ryte; motina dukters nepažadindavo į mokyklą, negamindavo pusryčių, sakydavo, kad ji ne virėja, į mokyklą E. eidavo alkana) atsakovė apeliaciniame skunde nepaneigė. Teismo nustatytų ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių (sūnui namuose nuolat gaminamas maistas; berniukas dalyvauja ir padeda maisto gaminimo procese bei namų ruošoje, turi visas vystymosi ir ugdymosi priemones) prieštaravimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kelia abejonių – tarsi atsakovė sūnui geba užtikrinti tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas, saugią aplinką ir visavertį ugdymą, o dukteriai – ne. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovo nuomone, kad atsakovė turi netinkamą suvokimą apie vaikų auklėjimą ir ugdymą, rūpinimąsi vaikais, saugios ir visavertės aplinkos jų raidai kūrimą, kuriuo ir vadovaujasi augindama nepilnamečius vaikus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad įvairių žaislų vaikui nupirkimas dar nėra pakankamas veiksmas užtikrinti vaiko ugdymą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovės į bylą pateikta filmuota medžiaga, kurioje ji skaito su sūnumi knygeles, nepatvirtina atsakovės rūpinimosi sūnaus kalba, kadangi iš šios medžiagos matyti, jog atsakovė neturi įgūdžių tai daryti, pati ištardama žvėrelių pavadinimus, skubindama procesą verčia knygelės lapus, dar nespėjus sūnui pakartoti ištartų žodžių. Atsižvelgdamas į tai, kad A. yra tokio amžiaus, kai dar negeba tinkamai suvokti aplinkos, identifikuoti savo poreikių ir išreikšti savo nuomonės, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu apie vaiko nepriežiūros faktą, remiantis bylos rašytiniais įrodymas ir proceso dalyvių parodymais. Priešingą atsakovės elgesiui ieškovo santykį su sūnumi A. patvirtino duktė E., ji apklausų metu nurodė, kad iš brolio darželio buvo atsiųsti pranešimai dėl užsiėmimų su broliu, tačiau motina juo neužsiėmė; kai važiavo su tėvu atostogauti į Rygą, jis su broliu užsiėmė, mokė jį valytis dantis, žaidė su kaladėlėmis, liepdavo broliui pasakyti tam tikrus žodžius, o brolis juos kartodavo ir pradėjo daugiau kalbėti; tėvas po skyrybų juos aplankydavo, atveždavo lauktuvių, su jais žaisdavo. Mergaitė nurodė, kad jau seniau jai kildavo mintis pasiimti brolį ir eiti kartu gyventi pas tėvą.

30.                      Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nors šalių sūnus nuo pat gimimo gyvena kartu su motina ir yra prisirišęs prie jos, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustatytos jo sveikatos priežiūrai, ugdymui, raidai neigiamą poveikį darančios aplinkybės turi didesnę neigiamą reikšmę vaiko vystymuisi. Be to, nustatyta, kad berniukas puikiai leidžia laiką su ieškovu, nepatiria streso ilgalaikių išvykų (be motinos) metu.

31.                      Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminė aplinkybė, lėmusi pirmosios instancijos teismo vidinio įsitikinimo dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo susiformavimą, buvo ne tik 2020 m. gegužės 26–27 d. įvykiai, bet atsakovės šių įvykių suvokimas ir vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad savo elgesio nevertina kritiškai, nes su M. nieko blogo nedarė, su M. nebuvo pora, o duris užsirakino, nes girdėjo, kaip duktė „slampinėja“ prie durų, norėdama dukteriai parodyti, jog laikas eiti miegoti. Tokio savo elgesio atsakovė nevertino kaip darančio žalą vaikų raidai ir pabrėžė, kad į išlepintos dukters norus neturi būti atsižvelgta. Tačiau apeliaciniame skunde atsakovė jau nurodo, kad dėl 2020 m. gegužės 26–27 d. įvykių labai gailisi, savo elgesį vertina kritiškai, nes nutrūko su dukterimi visus 15 metų kurtas emocinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su ieškovo argumentu, kad atsakovės savo elgesio vertinimas parodo jos požiūrį į tinkamą, nežalingą aplinką vaikui, charakterizuoja ją kaip motiną, kuri negeba atriboti ir derinti savo teisės į asmeninį gyvenimą bei tinkamos ir saugios aplinkos vaikams užtikrinimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės suvokimas ir teisės į asmeninį gyvenimą įgyvendinimas yra netinkamas vaikų raidai bei nesaugus mažamečiam vaikui. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė, siekdama sušvelninti situaciją, apie santykius su vyrais galbūt teigia netiesą, juolab kad duktė E. apklausų metu parodė (o jos parodymais, kaip nustatė psichologė, nėra pagrindo netikėti), jog motina išvažiuodavo ir palikdavo juos su broliu vienus namie, o grįždavo vidurnaktį, naktį, ryte; motina ir anksčiau kviesdavosi vyrus į namus, bet duktė tada nesuprasdavo.

32.                      Pripažinęs pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šalių sūnaus gyvenamoji vieta turi būti pakeista ir nustatyta su ieškovu, apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad sūnus turi gerą emocinį ryšį ir su tėvu, o nustatyta bendravimo tvarka, jei jos bus nuosekliai laikomasi, užtikrins berniuko bendravimą tiek su tėvu, tiek su motina, ir taip sukurs šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą bei santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus, tenkinimą, užtikrins fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisę į sveikatą bei kitus jo poreikius. Be to, nustatant sūnaus gyvenamąją vietą su ieškovu, sudaroma galimybė broliui nuolat bendrauti su seserimi, ji jau gyvena kartu su tėvu ir, kaip matyti iš bylos medžiagas, nuolat rūpinosi broliu gyvendama kartu su motina. Šio emocinio ryšio išsaugojimas ir santykių palaikymas yra svarbus veiksnys vaiko gyvenamosios vietos keitimo atveju.

33.                      Dėl atsakovės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į išvadą teikusios institucijos atstovės teismo posėdyje pateiktą pakankamai kategorišką nuomonę, jog šalių sūnaus gyvenamoji vieta galėtų būti nustatyta su atsakove (Vaiko teisių apsaugos tarnyba, apsilankiusi atsakovės namuose, nustatė, kad sūnaus gyvenamoji vieta su motina atitinka vaiko poreikius, būsto sąlygos geros, sūnus yra prisirišęs prie motinos), apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors Tarnybos teismui pateikta išvada byloje yra oficialus rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis), tačiau jos duomenys neturi teismui išankstinės galios, todėl tokia išvada teismui nėra privaloma. Remiantis CPK 185 straipsniu, teismas, spręsdamas ginčą, visus byloje pateiktus įrodymus vertina vadovaudamasis įstatymu ir savo vidiniu įsitikimu, taigi įvertina ne tik Tarnybos išvadą, bet ir kitus šalių pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje pateikta Tarnybos išvada nebuvo pagrindinis įrodymas, lėmęs teismo sprendimą tenkinti ieškovo ieškinį. Tarnybos išvadoje dėstytos aplinkybės vertintos tik kaip papildomi argumentai pagrindžiant teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančių įrodymų visumą: rašytinius įrodymus, kuriuose atskleistos bylai reikšmingos aplinkybės (vaiko sveikatos priežiūra, raida, ugdymas, saugi aplinka ir kt.), teismo posėdžio metu duotus šalių ir jų atstovų paaiškinimus, dukters E. apklausų duomenis, liudytojų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus įvertino atsakovės teiginius, esą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė Tarnybos nuomonę.

34.                      Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovės sūnui priteistas 230 Eur išlaikymas, mokamas periodinėmis išmokomis kas mėnesį, yra nustatytas atsižvelgiant į vaiko specialiuosius poreikius ir amžių, šalių darbo lygį, gaunamas pajamas ir turimą turtą, teismų praktikoje nustatytą orientacinį išlaikymo dydį, todėl yra pagrįstas.

35.                      Netenkinęs apeliacinio skundo reikalavimo dėl nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove, apeliacinės instancijos teismas netenkino ir atsakovės prašymo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22581-930/2017 patvirtintos 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.3 punkte nustatytą uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir jame esantiems kilnojamiesiems daiktams. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

36.                      Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimo dalį bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutarties dalį ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą:

43.1.                palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22581-930/2017 patvirtintos 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2.1 punkto dalį, kurioje nepilnamečio šalių sūnaus A. K. gyvenamoji vieta nustatyta su jo motina R. D;

43.2.        priteisti iš ieškovo nepilnamečiam vaikui A. K. išlaikymą, mokamą po 230 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo civilinės bylos Nr. e2-1770-984/2021 iškėlimo dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; paskirti atsakovę sūnui priteisto išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise;

43.3.        palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22581-930/2017 patvirtintos 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.3 punkte nustatytą uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir jame esantiems kilnojamiesiems daiktams;

43.4.                priteisti iš ieškovo visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

44.        Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

44.1.        Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovės teiktus naujus įrodymus. Atsakovė teigia, kad ji didesnę naujų teikiamų įrodymų dalį gavo po pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą; apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenustatyta nė vieno pirmiau nurodyto pagrindo, dėl kurio jos teikti nauji įrodymai negalėjo būti priimti. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti atsakovės teiktus naujus įrodymus, nepasisakė dėl jų svarbos sprendžiant šalių ginčą.

44.2.        Bylą nagrinėję teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, CK, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normas, netinkamai vertino įrodymus ir jų visumą, taip pažeisdami CPK 178–185 straipsnių nuostatas ir nukrypdami nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011), taip pat teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

44.3.        Teismai motyvuotai nenurodė, kodėl tikslinga keisti nepilnamečio A. gyvenamąją vietą. Vaikas nuo gimimo iki šio kasacinio skundo surašymo dienos gyvena su motina, todėl toks vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo sprendimas turėtų būti itin kruopščiai ir aiškiai motyvuojamas.

44.4.        2020 m. gegužės 26–27 d. aplinkybės, susijusios su pasikviestu svečiu, negali būti vertinamos kaip iš esmės pasikeitusi aplinka, sukelianti nesaugumą sūnui. Tai buvo vienkartinis įvykis, be to, atsakovė jau apeliaciniame skunde nurodė, kad pripažįsta klaidą ir nuoširdžiai gailisi dėl su dukterimi įvykusio konflikto.

44.5.        Nors teismo sprendime išsamiai aptariama, kaip atsakovės elgesys gali kenkti dukteriai (netinkama mityba, nepakėlimas į mokyklą ir t. t.), tačiau byloje nėra jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovė netinkamai rūpinasi sūnumi.

44.6.        Byloje neatskleista svarbi aplinkybė – kaip pats ieškovas rūpinosi sūnaus raida, pasiekimais, sveikatos priežiūra – dėl to, kad tokios aplinkybės ir nebuvo.

44.7.        Teismai nenurodė nė vieno konkretaus argumento, kodėl A. tapo nesaugu gyventi su motina. Iš skundžiamų sprendimų galima daryti išvadą, kad teismai atsakovės elgesį vertino remdamiesi moralės normomis, o nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą siejo labiau su atsakovės nubaudimu už netinkamą elgesį, bet ne su vaiko geriausiais interesais ir ne su aplinkos nesaugumu.

44.8.        Teismų praktikoje nurodyta, kad, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo) su vienu iš tėvų, turi būti įvertintas vaiko prisirišimo laipsnis prie kiekvieno iš tėvų bei brolių ir seserų. Teismai taip pat nevertino aplinkos pasikeitimo poveikio sūnaus emocinei ir psichologinei būsenai. Teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis nei vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Sūnus gyvena toje pačioje vietoje kartu su atsakove nuo pat gimimo, jokios sąlygos nuo to laiko nėra pasikeitusios.

44.9.                Teismai savo argumentus dėl neigiamos aplinkos šalių sūnui atsiradimo grindė neobjektyviais ir logiškai klaidingais įrodymais.

44.10.                Teismai nesiaiškino ieškovo, kuris nuo 2017 m. sūnaus gyvenime dalyvauja tik periodiškai, be to, serga liga, kuri turi tendenciją kisti ir galbūt ūmėti, galimybių užtikrinti vaiko interesus, saugios aplinkos vaikui sukūrimą. 

44.11.                Teismai nenurodė, kodėl nesirėmė išvadą teikiančios institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikta išvada. Apimties prasme apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė plačiai, tačiau išvadas grindė idem per idem (tas pats per tą patį; kurio nors dalyko aiškinimas tuo pačiu dalyku) principu, o tai nėra tinkami motyvai.

44.12.                Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalių sūnus A. negalėjo suformuluoti savo nuomonės, tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jam jau ėjo šešti metai ir jo komunikavimo gebėjimai buvo labai pagerėję. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas vaiko įprastą gyvenamąją vietą, nesiėmė priemonių jo nuomonei išklausyti ir taip netinkamai taikė CK 3.177 straipsnį, pažeidė CPK 380 straipsnį

44.13.         Atsakovė, nurodydama, kad sūnus dėl diagnozuotų raidos sutrikimų turi specialiųjų (taigi – ir didesnių) poreikių, prašo apginti jo interesus ir, tenkinus reikalavimą dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina, tenkinti reikalavimus priteisti iš ieškovo nepilnamečiam sūnui išlaikymą, mokamą po 230 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo šios civilinės bylos iškėlimo dienos iki vaiko pilnametystės, paskirti atsakovę sūnui priteisto išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise, palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22581-930/2017 patvirtintos 2017 m. birželio 20 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.3 punkte nustatytą uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir jame esantiems kilnojamiesiems daiktams.

45.       Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

45.1.                Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės, atsakovės elgesys ir jos požiūris į vaikų auginimą bei motinystę leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad šalių sūnui gyvenant kartu su atsakove aplinka tapo nebesaugi, neužtikrinanti vaiko teisės augti ir sveikai vystytis, neatitinkanti vaiko poreikių tenkinimo, fizinio ir psichinio saugumo bei kitų jo interesų. 

45.2.                Bylą nagrinėję teismai vertino visas bylos aplinkybes ir įrodymus, patvirtinančius atsakovės atsainų požiūrį į vaiko raidos sutrikimus ir nesirūpinimą jo sveikata. Be to, šalių duktė apklausų metu nurodė, kad atsakovė ir anksčiau kviesdavosi vyrus į namus, naktimis išvykdavo ir palikdavo nepilnamečius vaikus vienus namuose. Kaip nurodė teismo psichologė, nėra pagrindo netikėti mergaitės parodymais. Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino visas byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės negebėjimo užtikrinti vaikams saugią aplinką augti ir vystytis.

45.3.                      Kasacinio skundo argumentas, kad dėl ieškovui diagnozuotos ligos gali kilti abejonių dėl saugios aplinkos vaikui sukūrimo, o su tuo susijusių aplinkybių nenustatymas vertintinas kaip esminis apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo trūkumas, atmestinas kaip nepagrįstas. Jį paneigia liudytojos – psichiatrės, psichoterapeutės N. M. – pirmosios instancijos teisme duoti parodymai.

45.4.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl vaiko nuomonės išklausymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Bylos duomenimis, šalių sūnui diagnozuotas tarimo ir kalbos raidos sutrikimas, logoterapeutės J. Š. 2021 m. sausio 5 d. pažymoje nustatytas vaiko komunikacijos amžius – 38 mėnesiai. 2021 m. sausio 8 d. vaikui nustatytos diagnozės F89 ir F93.8 (psichologinės raidos sutrikimai; kiti emociniai sutrikimai vaikystėje). Akivaizdu, kad turėdamas tokį raidos sutrikimą, nepriklausomai nuo biologinio amžiaus, vaikas negali deramai suvokti situacijos ir tinkamai suformuluoti savo nuomonės. Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį, valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais su juo susijusiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Minėta, šalių sūnus nėra pakankamai brandus ir sugebantis suformuluoti savo pažiūras, todėl jo išklausymas negali atskleisti geriausių jo interesų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme

4.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog siekiant, kad procesas vyktų sąžiningai, šalys nevilkintų proceso ir nepiktnaudžiautų savo teisėmis procese, įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 49 punktas).

5.                      Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 50 punktas).

6.                      CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 51 punktas).

7.                      CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Naujų įrodymų apeliaciniame teisme pateikimas ne kartu su apeliaciniu skundu, o vėliau, be kita ko, gali reikšti apeliacinio skundo faktinio pagrindo (aplinkybių, kuriomis grindžiamas apeliacinio skundo dalykas) pakeitimą (papildymą). CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama. 

8.                      Apeliacinio skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo gali būti sprendžiama tik vertinant tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui. CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Ši nuostata, be kita ko, reiškia, kad įrodymai dėl aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismui neteiktini, o jeigu tokie pateikiami, tai apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti.

9.                      Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

10.                      Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Taigi apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).

11.                      Kasacinio teismo konstatuota, kad sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 21 punktas).

12.                      Nagrinėjamoje byloje atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme: VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų stacionaro 2021 m. vasario 23 d. epikrizę, kurioje nurodyta, jog šalių sūnus A. buvo hospitalizuotas 2021 m. vasario 1 d.; VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų stacionaro 2021 m. vasario 24 d. epikrizę, kurioje nurodyta, kad šalių sūnus A. buvo hospitalizuotas 2021 m. vasario 18 d.; Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų „Saulutė“ gydomųjų procedūrų tvarkaraštį, kuriame nurodoma, jog A. buvo gydomas nuo 2021 m. vasario 18 d. iki 2021 m. kovo 12 d.; 5 nuotraukas; atsakovės 2021 m. kovo 1 d. charakteristiką iš darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovė prašė teismo priimti šiuos naujus įrodymus, prašymą motyvuodama tuo, kad: daugumą įrodymų gavo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo; įrodymų nėra daug, jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, byla priskiriama šeimos bylų kategorijai; šie įrodymai patvirtina aplinkybes, jog ji rūpinasi vaiko sveikata ir stengiasi jį tinkamai auginti bei auklėti, taip pat patvirtina motinos ir vaiko ryšį nuo pat gimimo.

13.                      Atsakovė 2021 m. gegužės 7 d. apeliacinės instancijos teismui vėl pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme: 2021 m. balandžio 12 d. išrašų iš www.pacientas.esveikata.lt sūnaus dantų gydymo plano kopijas, iš kurių matyti, kad atsakovė su sūnumi 2021 m. balandžio 12 d. lankėsi odontologijos kabinete; 2021 m. balandžio 20 d. vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas šalių ginčas dėl buto. Atsakovė prašė teismo priimti šiuos įrodymus, prašymą motyvuodama tuo, kad jie patvirtina: atsakovės rūpinimąsi sūnaus sveikata; tai, kad 2021 m. balandžio 21 d. vykusio buitinio konflikto metu ieškovas panaudojo psichologinį ir emocinį smurtą prieš atsakovę, taip pat ieškovo ketinimus dėl atsakovės šiuo metu uzufrukto teise valdomo buto.

14.                      Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti atsakovės pateiktus naujus įrodymus, tokį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad: atsakovė nepagrindė būtinumo šiuos įrodymus teikti apeliacinės instancijos teismui; visos teikiamuose naujuose įrodymuose fiksuotos aplinkybės datuotos jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigos; atsakovė nenurodo jokių aplinkybių, kurios jai trukdė tokio pobūdžio ir turinio įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui.

15.                      

16.                      Teisėjų kolegija, vertindama šiuos kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad atsakovė, apeliacinės instancijos teismui pateikdama naujus įrodymus, nenurodė aiškių motyvų, pagrindžiančių, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pagrįstu pripažintinas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad atsakovė nepagrindė būtinumo šiuos įrodymus teikti apeliacinės instancijos teismui. Didžiosios dalies šių įrodymų (įrodymai iš ligoninės, reabilitacijos skyriaus, www.pacientas.esveikata.lt, dalis nuotraukų, vaizdo įrašas) duomenys yra apie aplinkybes, susiklosčiusias po bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme, todėl savaime negalinčias paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl kitos dalies atsakovės apeliacinės instancijos teismui teiktų įrodymų (atsakovės charakteristika iš darbovietės, kaip tokia, ir ankstesnio laikotarpio nuotraukos) spręstina, kad jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nenurodo jokių aplinkybių, kurios jai trukdė tokio pobūdžio ir turinio įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada kasaciniu skundu nėra ginčijama, jame, kaip ir apeliaciniame skunde, taip pat nėra nurodyta jokių motyvų, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat motyvų, pagrindžiančių, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame skunde, taip pat nepagrindžiama, kad pastarųjų teiktų naujų įrodymų įrodomoji vertė yra svari ar esminė. Tokių motyvų nenurodymas, kai pastarųjų aptariamų įrodymų nepateikimo pirmosios instancijos teismui objektyvių priežasčių bylos duomenys nepagrindžia, atsižvelgus į šių įrodymų sąsajumą su ginčijamomis aplinkybėmis ir jų įrodomąją reikšmę, sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui atsisakyti priimti šiuos įrodymus. Pažymėtina, kad atsakovė 2021 m. gegužės 7 d. naujus įrodymus (įrodymai iš www.pacientas.esveikata.lt, vaizdo įrašas) apeliacinės instancijos teismui pateikė jau pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (CPK 323 straipsnis). Pastarųjų įrodymų pateikimas, be kita ko, vertintinas ir kaip apeliacinio skundo faktinio pagrindo (aplinkybių, kuriomis grindžiamas apeliacinio skundo dalykas) papildymas. Pirmiau jau minėta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama. Pažymėtina ir tai, kad kasaciniu skundu nėra ginčijama apeliacinės instancijos teismo apibendrinta išvada dėl visų atsakovės pateiktų naujų įrodymų vertinimo, t. y. jog visos teikiamuose naujuose įrodymuose fiksuotos aplinkybės datuotos jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigos.

17.                      Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovės teiktus naujus įrodymus, pažeidė CPK 314 straipsnį.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tėvams gyvenant skyrium

18.                      Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas).

19.                      Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku, todėl tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 23 punktas).

20.                      Teismai, spręsdami klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi išsiaiškinti ir nustatyti tiek vaiko norus ir pažiūras, tiek kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą, taip pat kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo, – vaiko interesai. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

21.                      Kasacinio teismo pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 25 punktas).

22.                      Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

23.                      Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 61 punktas).

24.                      Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

25.                      Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas).

26.                              CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Pagal CPK 380 straipsnio 1 dalį, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams.

27.                      Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. CK ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje yra nustatytos kelios sąlygos vaikui dalyvauti ginant savo paties teises: pirma, visais su jo interesais susijusiais klausimais vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; antra, į vaiko norus būtina atsižvelgti, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 86, 87 punktai).

28.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką bendru sutikimu ir patvirtino šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal šalių sutarties 2.1 punktą, šalių dukters E. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir sūnaus A. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove. Pagal sutarties 3.1, 3.2, 3.3, 3.3.1, 3.3.2 punktus, atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovui neribotą teisę bendrauti su vaikais; dalyvauti juos auklėjant, laikantis geros moralės normų; geranoriškai bendradarbiauti užtikrinant vaikų išlaikymą, ugdymą, išsilavinimą, sveikatingumą ir vaikų kitų protingų poreikių tenkinimą. Šalys susitarė, jog ieškovas turi teisę bendrauti su vaikais kiekvieną dieną, konkretų bendravimo su vaikais laiką ir vietą suderinus bendru susitarimu. Atsižvelgdamos į tai, kad sutarties sudarymo metu analogiško dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuoma per mėnesį kainavo 400 Eur, šalys susitarė, kad ieškovas skiria išlaikymą vaikams: nustatydamas vaikams ir atsakovei uzufruktą butui ir jame esantiems kilnojamiesiems daiktams, nurodytiems sutarties 5 skirsnyje (išskyrus 5.1.1, 5.2 punktuose), iki abiejų vaikų pilnametystės; kas mėnesį iki einamojo mėnesio 15 d. mokėdamas atsakovei vaikų išlaikymui po 30 Eur iki vaikų pilnametystės. Ieškovas, vykdydamas sutarties 3.4 punktą, išsikraustė iš minėto buto ir iki šiol gyvena savo tėvų name, esančiame (duomenys neskelbtini).

29.                      Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti šalių vaikų gyvenamąją vietą, ją nustatant su ieškovu. Ieškovas nurodė, kad vaikams gyventi su atsakove tapo nesaugu, atsakovė nesirūpina vaikų mityba, sveikata, raida, ugdymu, naktimis vedasi į namus svetimus vyrus, palieka vaikus naktimis, perkelia savo pareigas penkiolikos metų dukteriai, ši nuo 2020 m. gegužės 27 d. gyvena su ieškovu ir jo tėvais, jo tėvams priklausančiame gyvenamajame name, kategoriškai atsisako gyventi su motina, ieškovo sveikata, gaunamos pajamos, darbo pobūdis ir aplinka geriau užtikrintų šalių vaikų poreikius ir interesus. Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Priešieškiniu prašė atskirti vaikus nuo ieškovo dėl jo ligos – paranoidinės šizofrenijos, kadangi ieškovo psichinė būklė nėra stabili, po santuokos nutraukimo jo sveikata nėra pagerėjusi, ieškovo darbingumo lygis yra 40 proc., jis yra bedarbis, ieškovui pačiam reikalinga nuolatinė kitų asmenų priežiūra ir pagalba, todėl jis negali rūpintis vaikais. Be to, pagal CK 3.269 straipsnio 8 punktą, vaiko globėju negali būti asmenys, sergantys psichinėmis ligomis (F.20).

30.                      Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas tenkino ieškinį, nes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas bylos aplinkybes, be kita ko, padarė išvadas, kad: atsakovės suvokimas ir teisės į asmeninį gyvenimą įgyvendinimas rodo atsakovės atsainų požiūrį į vaikų auklėjimą ir yra netinkamas vaikų raidai; atsakovė nesirūpino vaikų mityba, sveikata, raida, ugdymu, palikdavo vaikus vienus namuose, t. y. mažametį A. palikdavo prižiūrėti nepilnametei E., o grįždavo vidurnaktį, naktį, ryte; ieškovo aplinka vaikams yra palanki; atsakovei ignoruojant specialistų bei ieškovo iniciatyvas, teigiant, jog niekas jai negali nurodinėti, kaip reikia rūpintis vaikais, egzistuojant aplinkybėms, jog atsakovė neleidžia ieškovui bendrauti su sūnumi, o pastarasis nemoka kalbėti (taria garsus ir sunkiai kartoja tik jam sakomus žodžius) ir, esant jam nepalankioms aplinkybėms, dėl amžiaus bei konstatuotų raidos sutrikimų negalėtų niekam apie tai pasakyti, ir nežinia, kada jis pradės kalbėti, šalių sūnaus gyvenamoji vieta turi būti pakeista su ieškovu, atsakovei užtikrinant nuolatinį bendravimą su sūnumi. Teismas atmetė priešieškinį, nes padarė išvadą, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, gydytojos parodymai paneigia atsakovės reikalavimo pagrįstumą.

31.                      Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo ji neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis nepilnametės dukters E. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, dukteriai priteistas išlaikymas, nustatyta šalių bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, atmestas priešieškinis.

32.                      Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, taip pat konstatavo, kad: atsakovė stokoja socialinių įgūdžių vaiko sveikatos priežiūros ir ugdymo klausimais, turi netinkamą suvokimą apie vaikų auklėjimą ir ugdymą, rūpinimąsi vaikais, saugios ir visavertės aplinkos jų raidai kūrimą, kuriuo ir vadovaujasi augindama nepilnamečius vaikus; nors A. yra prisirišęs prie motinos, tačiau nagrinėjamu atveju nustatytos jo sveikatos priežiūrai, ugdymui, raidai neigiamą poveikį darančios aplinkybės turi didesnę neigiamą reikšmę vaiko vystymuisi; A. puikiai leidžia laiką su ieškovu, nepatiria streso ilgalaikių išvykų (be motinos) metu; atsakovės savojo elgesio vertinimas parodo jos požiūrį į tinkamą, nežalingą aplinką vaikui, charakterizuoja ją kaip motiną, kuri negeba atriboti ir derinti savo teisės į asmeninį gyvenimą ir tinkamos bei saugios aplinkos vaikams užtikrinimo; atsakovės suvokimas ir teisės į asmeninį gyvenimą įgyvendinimas yra netinkamas vaikų raidai bei nesaugus mažamečiam vaikui; sūnus A. turi gerą emocinį ryšį ir su tėvu, o nustatyta bendravimo tvarka, jei jos bus nuosekliai laikomasi, užtikrins berniuko bendravimą tiek su tėvu, tiek ir su motina, o tai reiškia, kad sukurs šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą bei kitus vaiko poreikius įgyvendinimą; nustatant A. gyvenamąją vietą su ieškovu, sudaroma galimybė nuolat bendrauti su seserimi, kuri jau gyvena kartu su tėvu ir kuri nuolat rūpinosi broliu gyvendama kartu su motina, šio emocinio ryšio išsaugojimas ir santykių palaikymas laikytinas svarbiu veiksniu vaiko gyvenamosios vietos keitimo atveju.

33.                      Atsakovės kasaciniame skunde nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, CK, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normas, taip pat netinkamai vertino įrodymus, taip pažeisdami CPK 178–185 straipsnių nuostatas ir nukrypdami nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Kasacinio skundo argumentai apie teismų padarytus materialiosios teisės normų pažeidimus grindžiami tuo, kad teismai netinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, o tam tikrų reikšmingų aplinkybių netyrė, nenustatė ir neįvertino.

34.                      CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

35.                      Atsižvelgus į tokius atsakovės kasacinio skundo argumentus darytina išvada, kad jais iš esmės keliami klausimai, susiję su įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir jų įvertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nenustato ir nesprendžia iš naujo dėl faktinių bylos aplinkybių, o pasisako tik dėl klausimų, susijusių su teisės aiškinimu ir taikymu. Dėl to nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisako dėl pirmiau nurodytų kasacinio skundo argumentų tuo aspektu, ar teismai tinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimo taisykles, nustatė ir įvertino turinčias reikšmės bylai išspręsti aplinkybes.

36.                      CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

37.                      Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

38.                      Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016, 18 punktas). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

39.                      Nagrinėjamoje byloje atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad teismai pažeidė CPK 178–184 straipsnių nuostatas, skunde nenurodo jokių tokį teiginį pagrindžiančių argumentų, todėl teisėjų kolegija aptariamą kasacinio skundo teiginį vertina kaip neargumentuotą ir nepagrįstą.

40.                      Kasaciniame skunde teigdama, kad teismai netinkamai vertino įrodymus ir jų visumą, taip pažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatas ir nukrypdami nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011), taip pat teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-439/2008; kt.), atsakovė šiuos savo teiginius grindžia tuo, kad teismai, anot atsakovės, savo argumentus dėl neigiamos aplinkos šalių sūnui atsiradimo grindė neobjektyviais ir logiškai klaidingais įrodymais, netinkamai vertino įrodymus ir jų visumą. Tačiau kasaciniame skunde nenurodyta, kurie, atsakovės požiūriu, byloje surinkti įrodymai, kuriais teismai grindė savo išvadas, yra neobjektyvūs ir logiškai klaidingi, kokie įrodymai teismo buvo įvertinti pažeidžiant jų vertinimo taisykles ir kuo pasireiškė toks pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), kokiais įrodymais teismas nepagrįstai rėmėsi arba kokius nepagrįstai atmetė ir kodėl, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Kasaciniame skunde tik cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010, 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.  3K-3-439/2008 pateikti išaiškinimai dėl CPK 185 straipsnio aiškinimo ir taikymo, tačiau nepateikiami argumentai, pagrindžiantys, kad bylą nagrinėję teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

41.                      Atsakovė, nesutikdama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia kasaciniame skunde nurodomų teismų padarytų proceso teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdama, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovė nepagrindė savo teiginių, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o bylos medžiaga patvirtina, kad teismai rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visuma, teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos, todėl teismai proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 185 straipsnis).

42.                      Atsakovės kasacinio skundo teiginį, jog teismai procesiniuose sprendimuose motyvuotai nenurodė, kodėl tikslinga keisti nepilnamečio A. gyvenamąją vietą, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu, nes konstatuoja, kad teismų procesiniuose sprendimuose yra nurodyti išsamūs motyvai, teisiniai ir faktiniai argumentai (be kita ko, žiūrėti šios nutarties 72, 74 punktus), kuriais teismai pagrindė savo išvadas dėl nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimo.

43.                      Vertindama kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad 2020 m. gegužės 26–27 d. aplinkybės, susijusios su pasikviestu svečiu, negali būti vertinamos kaip iš esmės pasikeitusi aplinka, sukeliantį nesaugumą sūnui, teisėjų kolegija nurodo, kad, kaip matyti iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio, teismai savo išvadą, kad aplinka šalių nepilnamečiam sūnui tapo nesaugi, grindė ne tik nustatytomis 2020 m. gegužės 26–27 d. aplinkybėmis, bet ir atsakovės šių aplinkybių suvokimu ir vertinimu. Dėl to šis kasacinio skundo argumentas vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas.

44.                      Atsakovės kasacinio skundo teiginį, jog nors teismo sprendime išsamiai aptariama, kaip atsakovės elgesys gali kenkti dukteriai (netinkama mityba, nepakėlimas į mokyklą ir t. t.), tačiau byloje nėra jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovė netinkamai rūpinasi sūnumi, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu, nes konstatuoja, kad teismų procesiniuose sprendimuose yra nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu teismai padarė išvadas, jog atsakovė nesirūpino sūnaus mityba, sveikata, raida, ugdymu, palikdavo vaikus vienus namuose, t. y. mažametį sūnų palikdavo prižiūrėti nepilnametei dukteriai, o grįždavo vidurnaktį, naktį, ryte.

45.                      Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad juose nurodyti išsamūs teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais teismai grindė savo išvadas, todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasacinio skundo teiginį, jog teismai nenurodė nė vieno konkretaus argumento, kodėl A. tapo nesaugu gyventi su motina. Kasacinio skundo argumentai, atsižvelgus į teismų procesinių sprendimų turinį, vertintini kaip nepagrindžiantys skundo teiginio, jog teismai nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą siejo labiau su atsakovės nubaudimu už netinkamą elgesį, bet ne su vaiko geriausiais interesais ir ne su aplinkos nesaugumu.

46.                      Kaip matyti iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio, bylą nagrinėję teismai tyrė, nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, susijusias su šalių nepilnamečio sūnaus prisirišimu prie kiekvieno iš tėvų ir sesers, šalių doroviniais ir kitokiais asmenybės bruožais, požiūriu į sūnaus auklėjimą ir vystymąsi, dalyvavimu jį išlaikant, prižiūrint rūpinantis jo raida, pasiekimais, sveikatos priežiūra iki ginčo atsiradimo, galimybėmis sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas ir kt., aplinkos pasikeitimo poveikiu sūnaus emocinei ir psichologinei būsenai, ir jų pagrindu padarė išvadą, kad vaiko sveikatos priežiūrai, ugdymui, raidai neigiamą poveikį darančių aplinkybių eliminavimas, pakeičiant vaiko gyvenamąją vietą, labiau atitinka vaiko interesus, nei stabilios vaiko aplinkos gyvenant su atsakove išsaugojimas, ir toks jo gyvenamosios vietos pakeitimas yra būtinas. Tokia teismų išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Dėl to atsakovės kasacinio skundo teiginiai, kuriais nurodoma, kad esą teismai nurodytų aplinkybių nenustatė ir nevertino, pripažintini nepagrįstais.

47.                      Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl vaikų atkyrimo nuo ieškovo dėl jo ligos – paranoidinės šizofrenijos. Teismas nustatė, kad šalių duktė nuo 2020 m. gegužės 27 d. gyvena su ieškovu, šis užtikrina visus mergaitės poreikius. Teismas rėmėsi byloje kaip liudytojos apklaustos ieškovą nuo 2009 m. gydančios gydytojos psichiatrės, psichoterapeutės parodymais, kuri nurodė, kad: ieškovui po 2015 m. konstatuota medikamentinė remisija; jis rūpinosi sveikata, buvo ir yra kritiškas savo sveikatai, atvyksta nustatytu laiku į konsultacijas, gali suprasti sveikatos pasikeitimą; socialinių įgūdžių ieškovas nebuvo praradęs, jam nereikia socialinės reabilitacijos; gebėjimą rūpintis vaikais lemia ne diagnozė, o socialiniai įgūdžiai; ieškovas galėtų rūpintis vaikais; turėdami tokią diagnozę kaip ieškovo žmonės gyvena visavertį gyvenimą, augina vaikus, net kai abiem pacientams nustatyta tokia diagnozė; 2019 m. ieškovas buvo stebimas stacionare dėl darbingumo lygio nustatymo; ieškovo sveikatos būklė nekelia jokių įtarimų. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl neadekvataus atsakovo elgesio, kuris kenktų šalių vaikams. Atsakovė apeliaciniu skundu neskundė šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, neginčijo atmetant jos priešieškinio reikalavimą teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pakeisti šalių sūnaus gyvenamąją vietą, konstatavo, kad ieškovo aplinka vaikams yra palanki. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe. Taigi bylą nagrinėję teismai tyrė, nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, susijusias su ieškovo sveikatos būkle, galimybėmis užtikrinti sūnaus interesus, saugios aplinkos jam sukūrimą, todėl teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta atsakovės kasacinio skundo teiginius, kuriais nurodoma, kad esą teismai nesiaiškino ieškovo, kuris nuo 2017 m. sūnaus gyvenime dalyvauja tik periodiškai, be to, serga liga, kuri turi tendenciją kisti ir galbūt ūmėti, galimybių užtikrinti vaiko interesus, saugios aplinkos vaikui sukūrimą.

48.                      Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su išvadą teikiančios institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktos išvados vertinimu, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ją teismai įvertino kartu su visais byloje surinktais įrodymais ir taip elgdamiesi nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, reikalavimų (CPK 185 straipsnis). Atsakovė kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindo nenurodo apeliacinės instancijos teismo nutartį, jos motyvuojamąją dalį reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, todėl teisėjų kolegija skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties (ne)tinkamo motyvavimo klausimu nepasisako.

49.                      Vertindama atsakovės kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, keisdamas vaiko įprastą gyvenamąją vietą, nesiėmė priemonių jo nuomonei išklausyti ir taip netinkamai taikė CK 3.177 straipsnį, pažeidė CPK 380 straipsnį, nes, anot atsakovės, nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sūnus A. negalėjo suformuluoti savo nuomonės, tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jam jau ėjo šešti metai ir jo komunikavimo gebėjimai buvo labai pagerėję, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatyta byloje, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalių sūnus A. negebėjo išreikšti savo nuomonės ir dėl šios priežasties nebuvo teismo išklausytas. Atsakovė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų apie tai, kad sūnaus komunikavimo gebėjimai patobulėjo ir jis jau geba išreikšti savo nuomonę, nesuformulavo prašymo teismui išklausyti jos sūnų. Tokių duomenų ir prašymo atsakovė apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir vėliau, po apeliacinio skundo pateikimo, nors, kaip matyti iš bylos duomenų, teikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl naujų atitinkamų įrodymų priėmimo. Atkreiptinas dėmesys ir į laiko veiksnį, t. y. kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje priimtas 2021 m. vasario 17 d., o apeliacinės instancijos teismo nutartis – 2021 m. gegužės 11 d. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 3.177 straipsnį, CPK 380 straipsnį.

50.                      Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neformuluojantys kasacijos pagrindo arba neturintys įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

51.                      Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad pagrindo jį pakeisti ar naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

52.                      CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

53.                      Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, jos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

54.                      Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme ieškovas patyrė 1504,43 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pateikė jas patvirtinančius įrodymus, prašo priteisti jų atlyginimą iš atsakovės. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto maksimalaus dydžio (7, 8.14 punktai), todėl ieškovo prašymas tenkintinas (CPK 98 straipsnis).

55.                      Kasacinis teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1504,43 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturis eurus 43 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė 

        Antanas Simniškis

        Donatas Šernas