Skundas Nr. 1S-93-1058/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-6-00003-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.2.12; 2.14.3; 2.14.4.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. Š. ir A. Š. (toliau – pareiškėjai) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nutarties, kuria 6 mėnesių laikotarpiui nuo 2023 m. kovo 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas A. Š. tėvams – V. Š. ir A. Š. turtui, panaikinimo.

Teismas,

n u s t a t ė:

I.       Priimtų sprendimų esmė

1.       Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. Š. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojo 2007 m. liepos 21  d. redakcija) ir 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (7 veikos).

2.       Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro 2018 m. kovo 9 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį, turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą nuo 2018 m. kovo 9 d. paskirtas dalinis laikinas nuosavybės teisės apribojimas (uždraudžiant turtu disponuoti (parduoti, dovanoti, kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti)) kaltinamojo A. Š. tėvams V. Š., A. Š., priklausančiam turtui – žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini). Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęstas iki 2022 m. gruodžio 28 d. 

3.       2022 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai Daliai Ulianskaitei- Zabulionienei budėjimo metu, dėl teisėjo Dainiaus Grizicko teisėto nebuvimo darbe, pavesta išspręsti klausimą dėl V. Š., A. Š., paskirtos procesinės prievartos priemonės – nuosavybės teisės apribojimo į turtą tolesnio taikymo. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutarties matyti, jog minėtos paskirtos procesinės prievartos priemonės taikymo paskutinė diena buvo 2022 m. gruodžio 28 d.

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas minėtam turtui paskirtas iš naujo trims mėnesiams, skaičiuojant šios procesinės prievartos priemonės terminą nuo 2022 m. gruodžio 29 d. iki 2023 m. kovo 29 d. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutartis pakeista nustatant, kad trijų mėnesių laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į V. Š. ir A. Š. priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), skaičiuojamas nuo 2022 m. gruodžio 30 d.

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nutartimi V. Š. ir A. Š. laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jiems priklausantį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pratęstas 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. kovo 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d., uždraudžiant turtu disponuoti (parduoti, dovanoti, kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti), turto saugotojais paliekant V. Š. ir A. Š..

II.       Skundo argumentai ir prašymai

6.       Skundu V. Š. ir A. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nutartį ir palikti pareiškėjus šio turto saugotojais.

7.       Skunde nurodoma, jog pareiškėjams nebuvo suteikta galimybė išsakyti savo nuomonę nagrinėjamu klausimu, o tik formaliai įvykdytas teisingumas, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

8.       Su pareiškėjams priklausančiu turtu elgiamasi netinkamai: pastoviai tęsiant ir paskiriant iš naujo ribojimą. Pareiškėjai apie baudžiamąją bylą Nr. 1-219-859/2023 žino tik iš nutarčių, kuriomis ribojamos pareiškėjų nuosavybės teisės, ir iš to, kad A. Š. buvo pareikštas įtarimas. Apie įtarimą pranešta daugiau nei prieš vienuolika metų, o pirmą kartą laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas prokuroro 2018 m. kovo 9 d. nutarimu. Iš ikiteisminio tyrimo numerio matyti, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas dar 2011 m., kas parodo, jog toks terminas yra nepateisinamai ilgas, todėl sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisių ribojimo, turėjo būti vertinama ikiteisminio tyrimo trukmė ir tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme dar nėra pradėtas.

9.       Skundžiama nutartis yra grindžiama tik formaliais motyvais, nesigilinant kieno ir kokiam turtui yra ribojamos nuosavybės teisės, kodėl praėjusį kartą ribojimas buvo paskirtas iš naujo. Tokia trukmė pažeidžia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 11 straipsnyje reglamentuotą proporcingumo principą. Jokių konkrečių, su baudžiamosios bylos medžiaga susijusių motyvų skundžiamoje nutartyje nėra pateikiama, tarsi faktinis pagrindas nebūtų svarbus.

10.       Nurodo, kad ilgai negali disponuoti pareiškėjams (o ne A. Š.) priklausančiu nekilnojamuoju turtu, nors pareiškėjai nėra ir nebuvo įtariamaisiais ar kaltinamaisiais, jų atžvilgiu nėra priimta apklatinamųjų nuosprendžių ar nutarčių dėl jų pripažinimo kaltais, nuteisimo, nubaudimo ar turto konfiskavimo, civilinių ieškinių priteisimo. Nėra žinoma ir apie tokius priimtus sprendimus A. Š. atžvilgiu. Pernelyg ilgas ribojimo terminas pažeidžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, kurioje aiškinama, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą turinys. Nors ikiteisminis tyrimas baigtas, tačiau jo trukmė laikytina nepagrįstai per ilga.

11.       Pažymi, jog ankstesne teismo nutartimi buvo paskirtas (ne pratęstas) laikino nuosavybės teisės ribojimo terminas 3 mėnesiams, tai skundžiama nutartimi terminas pratęstas jau dvigubai ilgesniam laikui, nors jokio pagrindo taip griežtai šią procesinę prievartos priemonę (kaip ir iš viso tęsti tokios procesinės prievartos terminą) nėra. Jokių švelnesnių procesinės prievartos priemonių galimybės skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas nesvarstė, nors tokiais atvejais turėtų būti apsvarstomos visos įmanomos priemonės, lygiai kaip ir galimybė taikyti kitokios prigimties procesinės prievartos priemones. Teismas net nesvarstė apie galimybę pareiškėjams įmokėti pinigų sumą proporcingą turimai sklypo vertės daliai į teismo depozitinę sąskaitą.

12.       Atsiliepimų į skundą negauta.

III.       Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas.

13.       Apygardos teismas, susipažinęs su V. Š. ir A. Š. skundu, patikrinęs skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nutartį, įvertinęs apylinkės teismo ir skundo argumentus, byloje esančius duomenis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl skundžiamoje nutartyje nurodyto turto, nepažeisdamas įstatymo nuostatų, pagrįstai pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą, todėl naikinti ar keisti skundžiamos nutarties skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

14.       Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK įtvirtintų procesinių prievartos priemonių rūšių, susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Laikino nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo pagrindai ir sąlygos nustatyti BPK 151 straipsnyje. Vadovaujantis minėto straipsnio 1 dalimi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš alternatyvių pagrindų: kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį arba kai reikalinga užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pagal BPK 151 straipsnio 6 dalies nuostatas, ši priemonė gali būti taikoma tam tikrą laiką, tačiau BPK šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminą riboja tik ikiteisminio tyrimo metu.

15.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjų V. Š. ir A. Š. sūnus A. Š. baudžiamojoje byloje Nr. 1-219-859/2023 yra kaltinamas vienu sunkiu ir vienu apysunkiu nusikaltimais, t. y. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d. redakcija) ir 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (7 veikos) tuo, kad organizuotoje grupėje padarė nusikaltimus, kurie yra susiję su didelės materialinės naudos gavimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje yra pakankamai duomenų, surinktų ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų, įtariamųjų apklausos protokolai, apžiūros protokolai, tarnybiniai pranešimai bei kita rašytinė bylos medžiaga, kuri leidžiančia pagrįstai manyti, jog A. Š. iš jam inkriminuojamų, galimai padarytų nusikaltimų gavo turtinės naudos. Pažymėtina, kad tiek skirdamas ar pratęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymą, tiek nagrinėdamas skundą dėl šios procesinės prievartos priemonės paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės pagrįstumo klausimo.

16.       Atsakydamas į pareiškėjų skundo argumentus susijusius su turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės apribojimas, savininkų nustatymu ar galimybe taikyti turto konfiskavimą iš asmenų, kurie byloje nėra kaltinamieji, apygardos teismas pažymi, kad pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį, kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Taigi aukščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste, priešingai nei nurodo pareiškėjai skunde, gali būti konfiskuojamas ne tik įtariamojo vardu registruotas, bet ir kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims priklausantis konfiskuotinas turtas.

17.       Sutiktina su pareiškėjų skundo argumentais, jog skundžiamoje nutartyje nėra išsamių motyvų, susijusių konkrečiai su bylos faktine medžiaga, tačiau vertinant aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumą, kaip minėta, teismas byloje esančius duomenis vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų veikų padarymu. Šiuo atveju iš skundžiamos nutarties matyti, kad apylinkės teismas preliminariai įvertinęs byloje surinktą medžiagą nustatė, kad ji yra pakankama spręsti dėl A. Š. atsakomybės, tuo tarpu išsamus įrodymų vertinimas bus pateiktas galutiniame teismo procesiniame dokumente. Be to, teismas įžvelgė, jog baudžiamojoje byloje galimas išplėstinis turto konfiskavimas, yra pareikštas ir civilinis ieškinys, kurių užtikrinimui būtina taikyti procesinės prievartos priemonę, t. y. jos taikymo pagrindai vis dar nėra išnykę.

18.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. Š. savo vardu nekilnojamojo turto nėra registravęs, tačiau byloje užfiksuota, jog po to, kai A. Š. galimai nusikalto, jo artimieji įsigijo didelės vertės nekilnojamojo turto objektų. Taigi byloje nustatyti faktai sustiprina teismo manymą, kad A. Š. gali būti susijęs su šiuo turtu, todėl taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį ar išplėstinį turto konfiskavimą, pratęstas pagrįstai, esant BPK 151 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pagrindams.

19.       Apygardos teismas negali sutikti su pareiškėjų skundo argumentais dėl taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo, proporcingumo. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į šios priemonės tikslus ir pagrindus, nėra pagrindo konstatuoti, kad tolesnis jos taikymas ar pratęsimas 6 mėnesių, o ne 3 mėnesių laikotarpiui yra neproporcingas. Nagrinėjama baudžiamoji byla yra sudėtinga ir didelės apimties, Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis ją sudaro 36 tomai, teisiamieji posėdžiai suplanuoti iki 2023 m. rugsėjo 14 d. Taigi akivaizdu, kad per 3 mėnesių terminą baudžiamoji byla nebus išnagrinėta. BPK 151 straipsnio 6 dalis numato galimybę pratęsti laikiną nuosavybės teisių apribojimą 6 mėnesių laikotarpiui, todėl pirmosios instancijos teismas procesinio pažeidimo nepadarė.

20.       Be kita ko, pažymėtina, jog minėtam turtui nustatytas dalinis laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nedraudžiant turtu naudotis, uždraudžiant tik atlikti veiksmus, kurie sumažintų turto vertę, turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti, kitaip perleisti kitam asmeniui ar kitokiu būdu keisti jo teisinę padėtį. Tai leidžia šį turtą naudoti savo interesais ir savaime neužkerta galimybės vykdyti veiklą žemės sklype, tenkinti ekonominius pareiškėjų poreikius iš šio turto. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog procesinė prievartos priemonė suvaržo jų teises labiau nei to reikia taikomos procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti.

21.       Pagal BPK 151 straipsnio 7 dalį, baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau teismas kiekvieną kartą privalo užtikrinti, kad, taikant šią procesinę prievartos priemonę, nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Taigi atsižvelgiant į kaltinamojo A. Š. galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų sunkumą, bylos apimtį, laikinas nuosavybės teisių apribojimas kaltinamojo tėvų V. Š. ir A. Š. vardu registruotam nekilnojamam turtui – žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), negali būti vertinama kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, priešingai – ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į V. Š. ir A. Š. vardu registruotą turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas galimo nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymas.

22.       Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad praėjusį kartą nuosavybės teisių apropojimas buvo paskirtas iš naujo, o ne pratęstas. Pirmiausia pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartimi, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisakytina. Akivaizdu, jog 2022 m. gruodžio 30 d. nutarties priėmimo metu ankstesniais procesiniais sprendimais paskirtos procesinės prievartos priemonės galiojimo terminas buvo pasibaigęs (2022 m. gruodžio 28 d.), todėl jis negalėjo būti pratęstas ir teismui įvertinus, jog nuosavybės teisių apribojimo pagrindai vis dar nėra išnykę, pagrįstai paskirtas iš naujo.

23.       Skundo teiginiai, kad apylinkės teismas nesvarstė švelnesnių procesinės prievartos priemonių galimybės ar apie galimybę pareiškėjams įmokėti pinigų sumą, proporcingą turimai sklypo vertės daliai į teismo depozitinę sąskaitą, laikytini nepagrįstais. Apygardos teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų įmokėję žemės sklypo vertę atitinkančią sumą į teismo depozitinę sąskaitą, todėl apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo tai aptarti skundžiamoje nutartyje. Be to, skundžiama nutartimi neužkertamas kelias tai padaryti ateityje ir kreiptis į teismą šiuo pagrindu naikinti nuosavybės teisės apribojimo aptariamam sklypui.

24.       V. Š. ir A. Š. skunde pažymi, jog neturėjo galimybės išsakyti savo nuomonės nagrinėjamu klausimu. Apygardos teismas sutinka su šiuo teiginiu, tačiau atkreipia dėmesį, jog tai, kad V. Š. ir A. Š. nebuvo suteikta galimybė dalyvauti nagrinėjamo klausimo sprendime, nėra procesinės teisės pažeidimas. Kaip jau paminėta, vadovaujantis BPK 151 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK nenumatyta, kad šiam klausimui spręsti būtina surengti žodinį procesą ir į jį kviesti suinteresuotas proceso šalis, tai teismo diskrecija spręsti, kokia proceso tvarka – rašytine ar žodine – turi būti nagrinėjamas laikino nuosavybės teisės apribojimo pratęsimo klausimas. Apylinkės teismas klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo išsprendė rašytinio proceso tvarka, t. y. nerengdamas teismo posėdžio.

25.       Neabejotinai vadovaujantis bendrosiomis nagrinėjimo teisme nuostatomis ir konkrečiai BPK 253 straipsnio 1 dalimi, teismas, nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus išsprendžia nutartimis, prieš tai išklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme asmenų nuomones. Ši nuostata kartu suponuoja, kad privalu byloje dalyvaujantiems asmenims tinkamai pranešti apie teismo posėdžio vietą ir laiką, kad šie asmenys galėtų teismui pateikti atsiliepimą sprendžiamu klausimu. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, jog apie 2023 m. kovo 20 d. teismo posėdį dalyviams nebuvo pranešta, tai reiškia, jog skundžiama nutartis priimta skundo pareiškėjams nežinant. Nors ir apylinkės teismas nesilaikė baudžiamojo proceso įstatyme nurodyto reguliavimo ir proceso dalyvių apie teismo posėdį neinformavo, tačiau apygardos teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo pripažinti esminiu proceso pažeidimu dėl kurio turėtų būti panaikinta skundžiama nutartis. Nagrinėjamu atveju proceso šalys turėjo galimybę apskųsti teismo nutartį ir šia teise pasinaudojo.

26.       Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nutarties matyti, kad V. Š. vardas nurodytas klaidingas (V.). Ši akivaizdi klaida vertintina kaip rašybos apsirikimas, nedarantis įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui, klaida nėra esminė, todėl ištaisytina.

27.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog spręsdamas klausimą dėl laikino V. Š. ir A. Š. nuosavybės teisės apribojimo pratęsimo, pirmosios instancijos teismas nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Šiuo metu skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nutartyje nurodyti pagrindai nėra išnykę ar pasikeitę, jų nepaneigia ir skunde nurodyti pareiškėjų argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas V. Š. ir A. Š. turtui skundžiama apylinkės teismo nutartimi pratęstas pagrįstai, todėl nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsniu, 422 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu,

atmesti V. Š. ir A. Š. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nutartį.

Ištaisyti rašybos apsirikimą nurodant, jog pareiškėjo vardas yra V. Š..

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėja                                                Giedrė Telksnienė