Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-06-27][nuasmeninta nutartis byloje][e2-1242-157-2017].docx
Bylos nr.: e2-1242-157/2017
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
G. Kazlausko komercinė firma 140896962 atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 193180814 Ieškovas
Kategorijos:
Kreditorių reikalavimai ir jų tvirtinimas
Atskirieji skundai
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Įmonių bankrotas
Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, fizinių asmenų ir įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, jų teisės ir reikalavimų tvirtinimas bei tenkinimas

Civilinė byla Nr. e2-1242-157/2017 

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00382-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4.; 3.4.3.7.1.

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. birželio 27 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti finansinį reikalavimą atsakovės bankrutuojančios G. K. komercinės firmos bankroto byloje Nr. eB2-567-163/2017.

              Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

  1. Ginčo esmė

 

  1. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartimi atsakovei G. K. komercinei firmai iškelta bankroto byla, jos administratoriumi paskirtas Jonas Giniotis, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 12 d.; teismo 2016 m. lapkričio 11 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Be kitų reikalavimų, šioje teismo nutartyje buvo patvirtintas taip pat ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius, kreditorius) 8 653,50 Eur finansinis reikalavimas.
  2. Bankroto administratorius 2017 m. balandžio 21 d. pateikė teismui prašymą patvirtinti jo neginčijamą kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus patikslintą 359,78 Eur finansinį reikalavimą.
  3. Kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius teismui paaiškino, kad nesant duomenų apie tai, jog atsakovė G. K. komercinė firma laikinai nevykdo veiklos ir nesant pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas išimtis nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už šios įmonės savininką kaip už savarankiškai dirbantį asmenį papildomai buvo priskaičiuota 359,78 Eur VSD ir PSD įmokų.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi atsisakė patvirtinti papildomą 359,78 Eur kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinį reikalavimą.
  2. Teismas nustatė, kad G. K. komercinė firma nuo bankroto bylos iškėlimo jokios veiklos nevykdė. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 5, 3 punktų, 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto normomis teismas sprendė, kad kreditorius neturėjo pagrindo taikyti atsakovei VSDĮ nuostatas ir skaičiuoti VSD įmokas. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje nėra tokių duomenų, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl įmonės vykdomos veiklos, nes specialiojo ĮBĮ nuostatos draudžia įmonei vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą etc.
  3. Teismas nurodė, kad nors VSDĮ nuostatos, kuriomis remiasi kreditorius, specialiai nereglamentuoja šio mokesčio mokėjimo ypatumų, juos diktuoja bankrutuojančios / bankrutavusios įmonės statusas, todėl, priešingai nei tvirtina kreditorius, nėra pagrindo spręsti, jog veiklos nevykdanti atsakovė turėjo prievolę skaičiuoti bei mokėti pirmiau nurodytas VSD įmokas, be to, ĮBĮ nurodyti faktai yra išviešinti šiame įstatyme nustatyta tvarka (ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2-2202-157/2016).

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

  1. Kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį, kuria atsisakyta patvirtinti jo papildomą 364,19 Eur finansinį reikalavimą, klausimą išspręsti iš esmės – šį prašymą patenkinti.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nėra duomenų, kad atsakovė laikinai nevykdo veiklos ir kad tai yra deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nėra duomenų, kad apskaičiuojant VSD įmokų prievolę jai galėjo būti taikomos 2016 m. galiojusio VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos išimtys, todėl už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. kas mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos ši įmonė privalėjo mokėti savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas. Be to, už pavėluotą įmokų pervedimą pagal VSDĮ (redakcija iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 16 straipsnio 1 dalį už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. priskaičiuoti delspinigiai.
    2. Bankrutuojančios / bankrutavusios įmonės statusas nebuvo numatytas tarp VSDĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų išimčių, leidžiančių kas mėnesį nemokėti VSD įmokų nuo MMA. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojanti VSDĮ 10 straipsnio 3 dalis jau numato tai, kad, jeigu individuali įmonė turi bankrutuojančios arba bankrutavusios statusą, VSD įmokos neskaičiuojamos, todėl atsakovei nuo 2017 m. sausio 1 d. tokios įmokos neskaičiuojamos, tačiau pagal galiojusią šio įstatymo redakcija VSD įmokos priskaičiuotos pagrįstai ir teisėtai.
  3. Atsakovės bankrutuojančios G. K. komercinės firmos bankroto administratorius atsiliepime į kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą prašė jį patenkinti. Nurodė, kad pritaria kreditoriaus pareikštam prašymui ir prašo patvirtinti patikslintą jo finansinį reikalavimą bendrai 9 017,69 Eur sumai.

             

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

 

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinis teismas nenustatė.
  2. Kaip jau minėta, apeliantas kreditorius VSDFV Klaipėdos skyriaus, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atsisakymu patvirtinti jo papildomą finansinį 359,78 Eur reikalavimą, teigia, kad jo atžvilgiu buvo be pagrindo atsisakyta taikyti pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) normas.
  3. Teisėjų kolegija, remdamasi nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai vadovavosi ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje suformuluota taisykle, pagal kurią ĮBĮ normos taikomos kaip specialusis įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų patenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse – taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Kaip žinoma, pagal šio specialiojo įstatymo reglamentavimą bankrutuojanti įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tuo atveju, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius; kad iš šios veiklos gautos pajamos naudojamos susijusioms išlaidoms padengti, o visi atsiskaitymai, susiję su tokia veikla, vykdomi per įmonės komercinę sąskaitą, iš kurios negali būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka; kad tuo atveju, jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių, kitų privalomųjų įmokų, įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, šie mokami ir gali būti išieškomi iš lėšų, esančių įmonės komercinėje sąskaitoje, įstatymų nustatyta tvarka; kad tuo atveju, jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių, įsipareigojimų, jie teikiami tvirtinti teismui ir tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka ir tik nutraukus ūkinę komercinę veiklą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas).
  4. Taigi byloje nesant ginčo dėl to, kad apelianto nurodomu laikotarpiu, už kurį yra paskaičiuoti mokesčiai ir delspinigiai, sudarantys papildomo finansinio reikalavimo sumą – 364,19 Eur, atsakovė jau turėjo bankrutavusios įmonės statusą ir nevykdė jokios ūkinės komercinės veiklos, tai yra, nenustačius faktinių aplinkybių, nurodytų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte, o taip pat turint omenyje ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyviąsias nuostatas, nurodančias tai, kad iškėlus bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, o taip pat tai, kad nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, taip pat turint omenyje tai, kad VSDĮ nuostatos, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus, ginčo laikotarpiu specialiai nereglamentavo šio mokesčio mokėjimo ypatumų, kuriuos diktuoja toks įmonės statusas, – teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad, priešingai nei tvirtina kreditorius, nėra pagrindo išvadai, jog veiklos nevykdanti atsakovė turėjo prievolę skaičiuoti bei mokėti pirmiau nurodytas VSD įmokas (CPK 185 straipsnio 1 dalis). 
  5. Byloje nustatytos aplinkybės bei šį ginčą reglamentuojančios teisės normos taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apelianto nurodomas faktas, jog Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrui po minimos bankroto bylos iškėlimo nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad atsakovė nebevykdo veiklos, tai yra, jog toks teisinę reikšmę turintis faktas buvo deklaruotas Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, – neturi teisinės reikšmės sprendžiant šį ginčą, nes ĮBĮ nurodyti faktai yra išviešinti būtent šiame – specialiajame, įstatyme nustatyta tvarka.
  6. Apelianto argumentas, kad tik nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojanti VSDĮ 10 straipsnio 3 dalis numato tai, jog tuo atveju, kai individuali įmonė įgyja bankrutuojančios arba bankrutavusios statusą, VSD įmokos neskaičiuojamos, todėl už laikotarpį iki įsigaliojant šiai normai VSD įmokos atsakovei priskaičiuotos teisėtai, – nesuteikia pagrindo spręsti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Kaip minėta, bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimą reglamentuoja specialiojo įstatymo – ĮBĮ, normos (CPK 330 straipsnis).
  7. Teisėjų kolegija, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o skundas atmetamas, nepasisakant dėl kitų jame išdėstytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis), nes pagal teismų praktiką, nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjos                                                                              Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

Virginija Čekanauskaitė

 

Dalia Kačinskienė


Paminėta tekste:
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CPK
  • 3K-3-252/2010
  • 3K-3-382/2010