Civilinė byla Nr. e2-805-553/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00250-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovams R. T., N. T. dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. D. 2018 m. vasario 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) nutraukti 2015 m. liepos 31 d. ieškovės R. D. ir atsakovų R. T., N. T. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, registracijos Nr. 6019, dėl 19239/38470 dalies pastato - dviejų butų gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalies 0,1503 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) taikyti restituciją ir grąžinti atsakovams nuosavybės teises į 19239/38470 dalį pastato - dviejų butų gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį 0,1503 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 3) priteisti ieškovei iš atsakovų solidariai pagal 2015 m. liepos 31 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, registracijos Nr. 6019, sumokėtą 128 880 Eur sumą; 4) priteisti ieškovei iš atsakovų 62 981,55 Eur dydžio buto pagerinimo išlaidas; 5) priteisti ieškovei iš atsakovų 4 000 Eur dydžio neturtinę žalą; 5) priteisti ieškovei iš atsakovų 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams R. T. ir N. T. priklausančias pinigines lėšas bei kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus ieškinio reikalavimų sumai - 195 861,55 Eur.
3. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovai nebendradarbiauja su ieškove ir gera valia neatlygina nuostolių. Ieškovės reikalavimo suma yra pakankamai didelė fiziniams asmenims, todėl tai gali padidinti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 19 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Teismas nurodė, kad naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nekuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, jį apsunkinti kitomis prievolėmis ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016 m. sausio 7 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 2-27-407/2016 ir 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016).
6. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė, tačiau kartu konstatavo, jog ieškovė, pareikšdama reikalavimus atsakovams, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimus, tačiau nenurodė aplinkybių bei nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovai nesąžiningais veiksmais siekia išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į  jį argumentai

7. Atskiruoju skundu ieškovė R. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės - ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-971/2012; 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-882/2012; 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1028/2012).
2. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikos ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
3. Pagal teismų praktikoje suformuluotą prezumpciją, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. e2-156-186/2016). Ieškinio suma – 195 861,55 Eur - savaime yra pakankamai didelė. Pats pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškinio suma yra didelė, tačiau, nepaisant suformuotos teismų praktikos, nelaikė šios aplinkybės pagrįstu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Atsakovų finansinė padėtis ieškovei nėra žinoma. Atsakovai iki šiol nebendradarbiauja su ieškove, sprendžiant atsiradusius gyvenamojo namo trūkumų šalinimo klausimus. Be to, atsakovai nuslėpė nuo ieškovės statybos darbų broką. Pradėta civilinė byla gali ilgai užtrukti, brangus bylinėjimosi procesas, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai gali ateityje išvengti priteistos piniginės prievolės įvykdymo, elgtis nesąžiningai bei bandyti turtą perleisti ar kitaip suvaržyti.
8. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovai N. T. ir R. T. prašo ieškovės atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra nurodyta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 2-27-407/2016 ir Nr. 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016). Prezumpcija, kad ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovei galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes.
2. Ieškovė nurodo tik deklaratyvius teiginius apie atsakovų nesąžiningus veiksmus, kurie visiškai neatitinka trikovės. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai turimą turtą ketintų slėpti ar perduoti jį tretiesiems asmenims.
3. Ieškovė siekia neproporcingai suvaržyti atsakovų teises, atskirąjį skundą grįsdama vien tik didele ieškinio suma bei deklaratyviais teiginiais apie atsakovų nesąžiningumą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

10. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtina ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės.
11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).

Dėl didelės ieškinio sumos kriterijaus

12. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde apeliantė nurodo, jog teismas neįvertino, kad šioje byloje egzistuoja poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl didelės ieškinio sumos. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus vertina nepagrįstais ir nurodo, jog apeliantės cituojama teismų praktika (dėl didelės ieškinio sumos kriterijaus) laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu nėra aktuali ir negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų pokyčių Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje.
13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-602-943/2018 ir kt.). Apeliantė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones siejo išimtinai tik su didelės ieškinio sumos kriterijumi, kuris, kaip minėta, nėra pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje.

Dėl atsakovų nesąžiningumo

14. Pripažinus, jog vien didelės ieškinio sumos kriterijus nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas vertina, ar apeliantės nurodytos aplinkybės apie galimą atsakovų nesąžiningumą sudaro pagrindą spręsti, jog egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pačios ieškovės valios (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).
15. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, jog pagal susiformavusią teismų praktiką teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Tačiau aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-437-943/2018). Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taigi šiuo atveju apeliantė turi procesinę pareigą įrodyti, jog atsakovai ėmėsi kokių nors veiksmų, kurie leistų daryti išvadą, jog jie ketina nuslėpti, perleisti ar įkeisti savo turimą turtą. Nesant tokių duomenų byloje, negalima sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog atsakovai gali vengti įvykdyti būsimą galimai apeliantei palankų teismo sprendimą. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtektų bet kokios teorinės galimybės, jog be tokių priemonių taikymo galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi kiekvienoje byloje dėl didelės sumos reikalavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proporcingumo

16. Atsakovai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad apeliantė siekia neproporcingai suvaržyti atsakovų teises, būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones grįsdama vien didele ieškinio suma bei deklaratyviais teiginiais apie atsakovų nesąžiningumą.
17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumo principas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek apeliantės, tiek atsakovų teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo.
18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, vertinant atskirojo skundo pagrįstumą šiame kontekste, atsakovų teisių suvaržymas, lyginant su apeliantės interesais, jeigu tokios priemonės būtų taikomos, apeliantei neįrodžius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, yra pernelyg neproporcinga priemonė, kuri galėtų lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų akivaizdžiai neatitinkančių padarinių atsiradimą.
19. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų naujausią aiškinimą, pateikiamą Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Aldona Tilindienė